įsimintiniausios šios vasaros knygos

Šią vasarą daug keliavau. Keturias grupes pravedžiau Dailininkų keliu. Savaitę su šeima kopinėjom Austrijos Alpėse. Ilsėdamasi Lietuvoje žygiavau apie Spindžio ežerą. Ir tai neskaičiuojant dienos išvykų dviračiais prie Berlyną supančių ežerų. Gal todėl nieko keisto, kad geriausia ir įsimintiniausia šios vasaros knyga pavadinčiau Olgos Tokarczuk “Bėgūnai”. Prieš imant į rankas galvojau, kad tai knyga apie keliones, galbūt šiek tiek filosofinė, galbūt ieškanti priežasčių, kodėl mes keliaujame ir ką mes norime tose kelionėse surasti. Ne, nieko panašaus. Tai knyga apie gyvenimą. Apie nuolatinį mūsų judėjimą, stengiantis išlikti. Apie keliones ne į plotį, o į gylį. Apie tai, kiek minčių gali sukelti paprastas judėjimas ir apie tai, kad judame mes visi, norime to ar nenorime.

Knyga chaotiška, net kartais supyksti, kad pasakojama istorija staiga nutrūksta ir pradedama pasakoti kita. Lyg klausantis atsitiktinių pakeleivių pasakojamų istorijų: viskas, mano stotelė, laikas išlipt – ir pasakojimas nutrūksta įdomiausioje vietoje. Bet kokie įdomūs tie atsitiktiniai pakeleiviai, kokie nenuspėjami. Ne vienam yra tekę jų sutikti, galiausiai, juos sutinkame nuolatos, bet tos išgirstos istorijos nuplasnoja greičiau, nei miesto balandžiai ir po dienos kitos mes nieko neprisimenam. O lenkų rašytoja jas užrašė ir gavo Man Booker premiją. Istorijos keistos, šiurpios, nepaaiškinamos, gal todėl skaitant jaučiamas toks savotiškas virpesys, apima tas neužbaigto judesio jausmas.

Susan Sonntag kadaise skaitydama Andre Gides dienoraščius, pati sau brūkštelėjo: “aš ne tik skaitau šią knygą, aš ją skaitydama kuriu”. Skaitant “Bėgūnus” apėmė būtent toks jausmas, kad aš ne tik skaitau, bet pridedu ten savų minčių, prisimenų savus kelionių nutikimus, ginčijuosi su autore arba šūkteliu jai, kad aš lygiai taip pat manau.

Pabaigai skolinuosi autorės citatą, kurią būčiau norėjusi pati sugalvoti: “ Pasakojimas turi savą, ne visada nuspėjamą tėkmę. Jam reikia tokių kaip aš – nepasitikinčių savimi, dvejojančių, lengvai vedžiojamų už nosies. Naivuolių.” Taigi jei norit tokiais pabūti, čiupkit šią knygą. Žinau, kad ne kartą prie jos grįšiu ir vėl kursiu ją naujai.

Kitas šios vasaros atradimas buvo Rėjaus Bredberio romanas “451 farenheito”. Nežinau, kur aš buvau, kai visi ją skaitė, bet 1961 metais išleista knygelė kažkodėl užkliudė mano žvilgsnį ir aš ką pasiėmiau į kelionę. Nenustoju žavėtis, kaip taupiai anksčiau mokėdavo išleisti knygas ir kaip puikiai jos telpa kuprinėje.

Rėjus Bredberis man visada asocijavosi su skaidraus liūdesio ir vaikystės vasarų kupina knyga Pienių vynas. Fantastikos nemėgau. Nemėgstu ir dabar. Bet tai, ką autorius aprašė prieš 70 metų ir pateikė kaip distopiją, dabar yra tapę mūsų gyvenimo dalimi. Stulbina, kad prieš tiek daug metų jis galėjo sugalvoti kambarius su dideliais ekranais ant sienų, kurie pavagia visą mūsų dėmesį, kad žmonės į virtualius plepesius įsitraukia taip, kad pamiršta artimuosius, kad knygose yra daugybė bereikalingų minčių ir jos tik blaško, tik sukelia sumaištį ir trukdo jiems gyventi. Todėl rašytojo aprašomoje tikrovėje knygos uždraudžiamos, jas laikantys žmonės baudžiami, o gaisrininkai važiuoja jų padeginėti ir beveik nei vienas neprisimena apie laikus, kai jų pirmtakai gesindavo namus, o ne juos degindavo. Tai totalitarinės valstybės pavyzdys, kur gražiai parodomas žodžio laisvės nebuvimas, todėl keista, kad knyga buvo net dukart išleista sovietmečiu. Dabar mes turime laisvės tiek daug, kad vėl esame nebelaisvi. Ir knyga vėl aktuali.

O kad suprastumėte, kaip fantastika nepraėjus nei šimtui metų tampa realistiniu romanu, pateiksiu tik vieną citatą: “Aš menu, kaip vienas po kito tartum didžiulės peteliškės išmirė laikraščiai. Niekas jų nepasigedo. Niekas nepasiilgo. Ir tuomet, supratusi, kad bus kur kas naudingiau, jei žmonės skaitys tik apie aistringus pabučiavimus ir visokias peštynes, mūsų vyriausybė nutarė išbristi iš tos padėties, pasikviesdama į talką jus, ugnies rijikus”.


Trečioji knyga yra šios vasaros sensacija – K.Sabaliauskaitės “Petro imperatorė”. Tai pats tikriausias lietuviškas bestseleris, pateiktas pagal visas marketingo taisykles – su lūkesčių sukūrimu, įtampos auginimu dozuotai metant informaciją, su reklaminiu filmuku ir su išankstiniais pardavimais. Turbūt nėra kito tokio atvejo istorijos Lietuvos leidybos istorijoje, kad dar nepasirodžius knygai būtų išpirktas visas tiražas (knygoje nurodomas skaičius 13000 yra nepasiekiama didžiosios daugumos lieuvių rašytojų svajonė). Aišku, kad ir man buvo smalsu perskaityti. Aišku, kad paprašiau draugės atvežti į Berlyną. Aišku, čiupau iškart, atidėjusi visas kitas knygas. Ir aišku, kad surijau ją per dvi dienas, nes kitaip turbūt neįmanoma - tekstas klampus ir sučiumpa taip stipriai, kad silpnavaliams skaitytojams neįmanoma išbrist.


Knyga tikrai gera. Gal vietomis tų keiksmų buvo ir per daug, bet tai tik padėjo įsijausti į rusišką mentalitetą. Nenoriu daug apie ją pasakoti, tik pasakyti, kad skaitykit ir nesigailėsit. Tai knyga apie Rusiją, apie 18 amžiaus Europą, apie Lietuvą prašalaičio akimis. Tai knyga apie moters vidinį pasaulį ir apie tai, ką reiškė išgyventi prieš beveik tris šimtus metų. Tai knyga, padedanti geriau suprasti rusišką mentalitetą ir tai, kaip mažai jis pasikeitė, apie skirtumus tarp rytų ir vakarų kultūrų, religijų, papročių, gyvenimo būdų. Literatūros mėgėjai džiaugsis sklandžia kalba ir romano struktūra, smalsuoliai čia ras daugybę istorinių detalių, o meilės romanų mėgėjos – jautrią Martos gyvenimo istoriją. Ir pamatysit, kaip istorijos ratas sukasi, kaip šimtmečius sprendžiamos tos pačios problemos ir kad moterys nuo amžių amžinųjų susiduria su tais pačiais klausimais.


Olga Tokarczuk parašė atsiliepimą Kristinos Sabaliauskaitės knygai. O aš radau kitą sąsają tarp abiejų autorių – abiejose knygose aprašomas gyvūnų ir įvairių žmogaus dalių bei išsigimėlių konservavimas ir didikų smaginimasis kaupiant kunstkameras. Supratau, koks vis tik mokslo pasiekimas tuo metu buvo užkonservuoti mirusius kūnus ir kokie brangūs buvo tie indai su formaline mirkstančiomis galūnėmis ar patologijomis. Prieš kelias dienas buvau Berlyno Gamtos muziejuje ir šių dviejų nuostabių rašytojų dėka visai kitomis akimis pažiūrėjau į tuos šimto, dviejų šimtų metų ar net dar senesnius stiklainius su įvairių gyvūnų gemalais ir visomis kitomis detalėmis, kurių net nesuprantu. Tai, ką ankščiau laikiau tiesiog šlykščiu kambariu, mane dabar sulaikė visą valandą. Ir net pajutau užsisvajojanti, gal net Petras pirmasis kurią nors kolbą pats čiupinėjo.

Meilės neįmanomybė arba smagi literatūrinė klastotė

Apie rašytoją Haną Rotšild ir jos pirmąjį romaną “Meilės neįmanomybė” nieko nebuvau girdėjus, kol leidykla Tyto Alba neišleido jo lietuviškai (vertė Mėta Žukaitė). Tiesą sakant, neplanavau skaityti neprasidėjus atostogoms, bet čia buvo iš tų atvejų, kai labai sudomina anotacija ant knygos nugarėlės: “Tai snobiško ir dažnai groteskiško meno pasaulio satyra, gurmaniško maisto šventė su Antrojo pasaulinio karo detektyvo prieskoniu. Paslaptis, tyrimas, maistas, istorija ir meilė – viskas sumaišyta taip, kad negali atsitraukti.” Pasidarė įdomu, kaip galima sumaišyti tiek temų ir žanrų viename romane ir kokio skonio knyga po to atsiranda. Gal ten slypo naujoji bestselerio kūrimo formulė?

Meile nusivylusi mergina, nuo pat pirmų eilučių sukelianti skaitytojo gailestį, už paskutinius pinigus vienam atsitiktiniam meilužiui nuperka paveikslą sendaikčių krautuvėlėje. Vyras nepasirodo, herojė ištuština vyną viena ir gailisi veltui išleistų pinigų, tačiau po kelių dienų jos alkoholikė motina jį nešioja po Nacionalinę Londono galeriją ir ieško panašumo su ten eksponuojamais kūriniais, bandydama sukurstyti dukros viltį, kad jis ko nors vertas. Kad paveikslui numatytas pagrindinis vaidmuo romane, skaitytojui aišku nuo pat pradžių, dar net paveikslui nepradėjus kalbėti. Palaipsniui įtampa auga, paveikslo istorinis kelias driekiasi per Europą, visur kurstydamas nepadorias aistras, kol atsiranda Berlyno žydų šeimoje, kabo mažutėje jų svetainėje, bet šį faktą turtingoji Vinkelmanų šeima labiausiai linkusi nuslėpti. Kiek pailsėjęs nuo klajonių, jis vėl yra nukabinamas nuo sienos ir nugabenamas pačiam fiureriui, o jo buvę šeimininkai išvežami į Aušvicą. Savo gyvenimo istoriją romane papasakoja pats paveikslas – jį turbūt ir reiktų vadinti protagonistu. Nors veikėjų storame romane daug ir pačių įvairiausių. Kai kurie jų labiau įtikinami, kiti – mažiau, kai kurie puikiai atspindi mūsų dabartinio gyvenimo tuštybę. Visiems reikia to ypatingojo paveikslo, nes jis – tobula meilės išraiška.

Kelis kartus skaitant kilo noras paieškoti internete informacijos apie paveikslą, bet vis atidėliojau, kol perskaitysiu visą romaną. Ir įsivaizduojat mano nusivylimą, kai baigusi skaityti sužinau, kad taip tikroviškai aprašytas ir mano smalsumą sužadinęs paveikslas, kabojęs Prancūzijos dvare, džiuginęs Voltero mylimąją, paskui atkeliavęs pas Fridrichą Didijį, vėliau atitekęs Napoleonui ir galiausiai pakliuvęs į Hitlerio rankas, kuris po karo turėjo būti neva padovanotas Evai Braun, viso labo buvo literatūrinė klastotė. Prancūzų dailininkas Antuanas Vato tikras, jo istorija tikra, meno pasaulio legendos tikros, visi istoriniai kontekstai tiksliai atkurti, bet pats paveikslas išgalvotas, kaip ir kolekcininkas Vinkelmanas, jo šaltakraujė dukra Rebeka, turtuolis Vladas, linksmuolis Barnis, vargšė Anė, jos mama Ivė ir kiti personažai. Taip, sutinku, autoriaus laisvė sugalvoti personažus kokius tik nori, o šiame romane paveikslas taip pat tik personažas, bet perskaičius jaučiausi šiek tiek apgauta. Bet geros knygos paskirtis yra ne tik praturtinti žiniomis, bet ir sukelti smalsumą. Autorei tai padaryti pavyko, nes vos tik užvertus paskutinį puslapį prasidėjo mano detektyvinės paieškos internete apie žymų, bet mažai žinomą rokoko dailininką ir apie ne mažiau žymią, bet per mažai žinomą romano autorę.

Ant knygos viršelio užsimenama tik tiek, kad ji aristokratė, meno žinovė, dokumentinių filmų kūrėja, dėstytoja ir scenarijų rašytoja. O iš tiesų ji ne šiaip aristokratė, bet turtingiausios pasaulio šeimos – Rotšildų klano – atstovė ir paveldėtoja. Ji taip pat Nacionalinės Londono paveikslų galerijos valdybos pirmininkė ir Tate muziejaus globėja. Taip, šeima turi didžiausią privačią meno kolekciją ir autorė nuo pat mažens sukiojosi tarp šedevrų, šeichų, aristokratų ir politikų. Todėl nenuostabu, kad jai taip gerai pažįstamas meno aukcionų pasaulis ir meno kolekcionierių portretai, kuriuos taikliai aprašo romane.

H. Rotschild viename iš nedaugelio interviu teigia, kad tėvas vaikystėje vesdavosi į galerijas ir liepdavo praleisti ten daug laiko. Kažkada, atlikdama praktiką Paryžiuje, ji atsidūrė Luvre prie A.Watteau paveikslo "Pierrot". Tuomet ji jautėsi liūdna ir vieniša ir tas paveikslas ją sujaudino iki pat gelmių. Autorė teigia gavusi emocinį šoką ir supratusi, kad nupieštas žmogus jaučiasi taip pat kaip ir ji. Jai tapo įdomu, ką galėtų pasakyti paveikslai, jei jiems būtų suteikta galimybė kalbėti, o rokoko epochos dailininką pasirinko tik dėl to, kad apie jo gyvenimą ir kūrybą išties mažai žinoma.
Prisipažinsiu, ir aš šį vardą buvau girdėjusi tik kartu su kitais mėgstamais Prūsijos karaliaus Frydricho didžiojo dailininkais. Bet nežinojau, kad jis buvo įsigijęs net 19 jo paveikslų ir dėl to dabar Berlyne ir Potsdame jo paveikslų yra daugiau, nei Prancūzijoje, kur dailininkas gimė ir kūrė. Nieko nuostabaus, juk Frydrichas Didysis buvo prancūziškojo rokoko gerbėjas. Hitlerio archyviniuose kataloguose taip pat rastas vieno Watteau paveikslo pavadinimas – jis turėjo kabėti būsimame fiūrerio muziejuje Lince kartu su kitais karo meno grobiais vienoje iš pačių matomiausių vietų (šiuo metu eksponuojamas Berlyno paveikslų galerijoje), o ne būti padovanotas Evai Braun. Galbūt šio paveikslo tikra istorija būtų ne mažiau įdomi? Galbūt autorei visai nevertėjo išgalvoti paveikslo ir istorijos, o tiesiog atkapstyti vieną iš esamų?

Prieš beveik tris šimtmečius mirusio dailininko vardas pastaruoju metu ne kartą buvo patekęs į skandalų sūkurius. Prieš dešimtmetį nuošalioje britų sodyboje buvo rastas dingusiu laikytas jo paveikslas “Le surprise”, vėliau parduotas Christie aukcione už rekordiškai didelę sumą pinigų. Frankfurter Allgemeine Zeitung prieš septynerius metus iškapstė istoriją, kad Vokietijos valdžia žymųjį paveikslą “Kythera išplukdymas” iš Prūsijos karališkosios šeimos paveldėtojų nusipirko dukart – pirmą sykį 1926 m už 1,8 mln reichsmarkių, o antrą kartą - 1983 už 15 mln vakarų Vokietijos markių. O kokios įdomios buvo meno kūrinių klajonės ir slėpynės karo metais?

Manau, kad ne mažiau įdomias istorijas galėtų papasakoti ir jų šeimai priklausantys paveikslai. O jei prabiltų jos šeimos žmonės, oi kiek įdomių dalykų papasakotų, nes turbūt nėra paslaptingesnės, įtakingesnės ir labiau gandais apgaubtos šeimos už Rotšildus. Sakoma, kad jie valdo pusę pasaulio pinigų. Apie juos skleidžiama pačių įvairiausių paskalų ir kuriama įvairių sąmokslo teorijų – neva jie finansavo pasaulinius karus ir prisidėjo prie antisemitizmo, neva jie finansuoja dabartines vyriausybes, valdo bankus ir kuria dabartinę pasaulio politiką, neva jie yra masonai, satanistai, iliuminatai ir šėtono garbintojai, kurių palikuonys gali tuoktis tik su šeimos nariais. Nežinau, kiek tiesos ganduose, bet manau, kad šioje šeimoje slepiasi ir politinio trilerio, ir meilės istorijos, ir detektyvo, ir psichologinio romano užuomazgų, kurie sudomintų skaitytojus visame pasaulyje.

Ne veltui H.Rotšild pirmoji dokumentinė knyga apie jos tetą Niką The Jazz Baroness (bei to paties pavadinimo filmas) vos pasirodžiusi šovė į populiarumo viršūnes. Joje autorė aprašė, kaip užaugusi Anglijos pilyse, įgijusi puikų išsilavinimą, tapusi diplomato žmona, Nika meta vyrą, penkis vaikus, padėtį visuomenėje dėl juodaodžio vyro. Ji tampa džiazo baroniene, globoja Charlie Parker, myli Thelonious Monk, važinėja Rolls royce, gyvena su trimis šimtais kačių ir dievina džiazo muziką. Jos bute miršta didžioji džiazo žvaigždė Charlie Parker ir Rotšildai susiima už galvos. Autorei nebuvo lengva paviešinti nenuoramos tetos, per karą pilotavusios bombonešius, o paskui besisvaiginusios džiazu, istoriją, to nenorėjo visa šeima, bet lemtingais momentais ji prisiminė ją drąsinusius Nikos žodžius – mes gyvename vieną vienintelį kartą. Skaitai tokias istorijas ir supranti, kad tikri žmonės dažnai būna įdomesni už personažus, o gyvenimo vingiai labiau netikėti už siužetinius.

“Meilės neįmanomybė” yra šaunus skaitinys atostogoms, įtraukiantis į istoriją, praplečiantis skaitytojo pažintinį lauką ir įvedantis į meno pasaulio užkulisius. Intriga išlaikoma ir humoro pakanka - sakyčiau tai toks Bridžitos džouns dienoraščio ir Da Vinčio kodo mišinys. Bet bestselerio formulės jame neradau, o maisto linija  romanatrodė netgi visai bereikalinga. Bet už pažadintą susidomėjimą Rotšildais ir Antoine Watteau esu labai dėkinga autorei. Ir už norą dar kartą apsilankyti Berlyno Šarlotenburgo rūmuose ir Nacionalinėje dailės galerijoje ir kitomis akimis pažiūrėti į visų laikų žymiausio Vokietijos Kaizerio mėgstamiausio dailininko paveikslus.

Angelai tau sako - neverk

Šįkart apžvelgsiu dvi naujas knygas, kurios priskiriamos moteriškai literatūrai. Tai knygos, apie kurias kritikai vis dar nieko nerašo, nors skaitytojos jų nekantriai laukia. Abi autorės - Vilma Kava ir Jolita Herlyn - turi labai daug bendro, todėl nusprendžiau jų naujausias knygas apžvelgti kartu. Abi jos gyvena užsienyje, abi panašaus amžiaus, abi puikiai valdo plunksną, abi rašo apie brandžią ir jau daug patyrusią moterį – užauginusią vaikus, ne kartą mylėjusią ir ne kartą nusivylusią, ne kartą atsistojusią ir nuėjusią toliau. Abiejuose romanuose nemažai ir emigrantiškosios patirties, tapatybės problemų, abiejuose kartais persismelkia gyvenimo svetur melancholiškos gaidelės.

“Angelai neverkia” - tai šeštasis Jolitos Herlyn romanas. Pradėjusi rašytojos karjerą prieš ketverius metus romanu “Trys mano vieninteliai”, ji jau turi užsiauginusi nuolatinių gerbėjų būrį, laukiančių kiekvieno jos romano. Jolita gyvena Hamburge, kaip ir jos herojė Jurga, jos abi mėgsta keliauti ir yra patrakusios, abiejų vyrai turi motociklus, tad nori nenori pradedi brėžti paraleles tarp autorės ir herojės nuo pat knygos pradžios. Bet paklausta apie tai, Jolita lyg kirviu nukerta, kad rašyti memuarus jai dar per anksti, o autobiografinių detalių yra kiekvieno rašytojo kūryboje. Pasak jos, vieninteliai tikri dalykai jos romanuose – tai kelionių, kurias ji beprotiškai mėgsta, aprašymai.

Vizualiai atrodo, kad “Angelai neverkia” bus romanas apie didelę meilę, tą patį žada ir anotacija, to tikiesi ir pradėjus skaityti. Bet šįkart J.Herlyn herojė daug brandesnė, daugiau mąsto apie meilės ir santykių prasmę, ji svarsto, analizuoja praeitį ir net nerdama į jausmų verpetą, pasilieka šiek tiek šalto proto. O paskui bando suvokti, kodėl jai nutinka tai, kas nutinka. Ar ne tokį klausimą užduoda visi, sužinoję apie onkologinę ligą? Jurga supranta, kad nebegali braidyti po jaunystės prisiminimus ir gaivinti tai, kas senai mirę, ji turi kautis su liga čia ir dabar, ji turi ją priimti, susitaikyti ir rasti savo būdus pasveikti. Kam ji iš tiesų įdomi ir kas jai pasiryžęs padėti? Koks vyro Bernardo vaidmuo ir kodėl jai reikėjo virpinti širdį jaunystės prisiminimais?

Patiko ir herojės planas B – jos projektas su benamiais. Tai lyg plunksna filme apie Forestą Gampą, pasirodanti tik pradžioje ir pabaigoje, bet įrėminanti visą istoriją. Laikas, praleistas su benamiais, aprašomas tik keliuose puslapiuose, bet atveria protagonistei akis ir išplečia meilės savoką bei priverčia susimąstyti: "Aš fotografavau išmintį jų veiduose. Tylų džiaugsmą ir laisvę. Jie buvo mano mokytojai, įžvalgūs žmogiškosios sielos žinovai, tobulai įvaldę išgyvenimo meną. Jie nesiekė garbės, valdžios , pripažinimo. Jiems neegzistavo visuomenei priimtinos teisingo ir tvarkingo gyvenimo normos, tačiau jie niekada nepalikdavo savo artimojo nelaimėje, Jie norėjo tiesiog būti, Tik tiek."

To paprasto buvimo džiaugsmo ir trūko herojei. Pernelyg viskas puiku buvo jos gyvenime, kol nekviesta užsuko liga. Taigi, jei reiktų trumpai apibūdinti romaną, sakyčiau, jog tai knyga ne apie karštą meilę, bet apie pasirinkimus ir apie moters galias prisikelti. Apie gyvenimą, kai tau penkiasdešimt.

Apie tai rašoma ir Vilmos Kava laiškų romane “Aš tau sakau”. Dvi penkiasdešimtmetės draugės susirašinėja el. paštu. (šiek tiek jau pasenęs bendravimo būdas šiais laikais). Viena gyvena Amerikoje, kita likusi Lietuvoje, skiriasi jų kasdienybė ir pasakojimo fonas, skiriasi įpročiai ir trečiaeiliai personažai, bet iš tiesų jos sprendžia tas pačias problemas, kaip ir milijonai vidutinio amžiaus moterų visoje planetoje. Jos pasakoja viena kitai savo kasdienį gyvenimą, išpažįsta savo vienišumą, meilės paieškas, nutolimą nuo suaugusių vaikų, dalinasi artėjančios senatvės baimėmis, stebi išvaizdos pokyčius ir vis dar tikisi sugauti tą vienintelį. Jos stengiasi neatsilikti nuo laiko, ryžtasi įvairioms žurnaluose aprašytoms ir iš liaudies išminties lobyno ištrauktoms moteriškoms terapijoms.

Knyga parašyta su lengvu humoru, su švelnia savikritikos gaidele, todėl ir tos jų problemos atrodo visai nedidelės, netgi linksmos. Tai toks penkiasdešimtmetės Bridžitos Džouns dienoraštis, kur vietomis norisi kvatoti susiėmus už pilvo. Nors tai pirmoji Vilma Kava knyga, jaučiasi, kad autorė ne naujokė. Kažkodėl manau, kad ši knyga tikrai sulauks tęsinio. Nes juk visiems įdomu kaip ten toliau sekėsi Saulei ir Adai. Ir tikiuosi, kad tęsinyje bus daugiau nuotykių ir mažiau plepesių.

Kai kam ši knyga gal net taps savotiška paguoda ar net savipagalbos vadovėliu, o kai kas gal netgi užsirašys kai kurias mintis į savo citatų sąsiuvinuką:"Kaip sako mano Mamytė, visur eik, kur kviečia, judėk, kol gali, nes mirusi būsi ilgai" arba "ne nuo šampūno blizga moters plaukai, o nuo sekso". 
 
Abi autorės istorijas dėsto iš kelių pasakotojų pozicijų, tačiau abiems šioje vietoje pritrūko išbaigtumo. J.Herlyn istorija man būtų stipresnė, jei būtų visą laiką pasakojama pagrindinės herojės Jurgos lūpomis, nes knyga yra apie ją. Fredžio istorija man nebuvo itin įdomi, o ir apie santykius jis mąsto šiek tiek moteriškai, todėl manau, kad jo būtų užtekę tiek, kiek jį mato Jurga. V.Kava pašnekovėms šiek tiek pritrūko skirtingumo, kartais buvo sunku atskirti kuri yra kuri, nes laiškų rašymo stilius labai panašus. Aišku, toji, kuri, kaip ir autorė, gyvena Amerikoje, buvo kur kas įdomesnė ir žaismingesnė.

Taigi du romanai apie meilę ir apie gyvenimą, kai tau nebe trisdešimt ir jau nebe keturiasdešimt. Abu apie moteris, kurios žino ko nori, tik ne visada dar žino, kaip tą gauti. Arba gauna ne tą, ko norėjo. Abi knygos parašytos lengvai, abi žada skaitymą nesikankinant, o tai turbūt ir yra didžiausia pramoginės literatūros užduotis. Abi tinka rudens vakarui vonioje ar lietingam vienišam savaitgaliui namuose.

Knygos apie muziką ir kalnus, apie triukšmą ir vienatvę

Nesu literatūros kritikė. Nesu knygų apžvalgininkė. Nesu ta, kuri priima knygų iššūkius ir viešai demonstruoja kiek kokių knygų perskaitė. Savo nuomonę parašau tik apie tas knygas, kurios mane vienaip ar kitaip paliečia, kurios persismelkia per odą, įlenda vidun ir dar ilgai neduoda ramybės. Julian Barnes “Laiko triukšmas” buvo viena jų. Roberto Seethalerio romanas “Visas gyvenimas” - antroji. Berlyne gyvenantis austrų rašytojas yra ir žymus aktorius, žiūrovams pastaruoju metu matytas P. Sorentino filme “Jaunystė”.

Abu autoriai buvo nominuoti Man Booker premijai gauti, o J.Barnes ją ir gavo. Abi knygos nestoros, abi liūdnos, melancholiškos, apie vienišo žmogaus vienišą gyvenimą audringame pasaulyje, apie tai, kaip kartais nedaug žmogui reikia ir kaip sunku tą nedaug gauti. Tik J.Barnes herojus žymus Rusijos kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius gyveno Maskvoje, turėjo butą kompozitorių namuose, dačią ir asmeninį vairuotoją, apsipirkdavo nomenklatūrinėse parduotuvėse, važinėjo į užsienius, pristatydamas tarybinės Rusijos muziką, susipažino su žymiausias to meto kūrėjais, o “Viso Gyvenimo” protagonistas Andrėjas Egeris vienišas gyveno Austrijos Alpėse. Vienas kentėjo nuo žmonių ir jų sukurtos sistemos, kitas kovojo su gamtos stichijomis. Abu pakluso jėgos struktūroms. Abu patyrė likimo smūgius. Abu iš gyvenimo nenorėjo nieko daugiau, tik būti palikti ramybėje, kad galėtų ramiai sau dirbti. Vienas – prie pianino, kitas – gamtoje.

Tiesą sakant, knygą apie D.Šostakovičių ilgai stūmiau šalin – anais laikais atsivalgėme istorijų apie žymiausius tarybinius kūrėjus. Tačiau patikėjau autoriumi, pagalvojau, kad jis tikrai neparašys propagandinio romano. Nežinau, ar skaityti knygą orginalo kalba šįkart buvo teisingas sprendimas, nes lietuviškame tekste visi rusiški vardai, tėvavardžiai ir vietovardžiai turbūt žiūrėtųsi priimtiniau.
Tik pradėjus skaityti atsiduri baisioje tarybinėje mėsmalėje. Kompozitorius laukia tardymo, jis nėra tikras nei dėl savo šeimos, nei dėl savo ateities. Jis nežino, ar jam bus leidžiama kurti. Jo kūrybą vertina tie, kurie nesupranta muzikos ir visų pirma – didysis vadas.

Rusija – dramblių tėvynė, joje viskas galima, kartoja autorius ne kartą ir ne du. Rusijoje tiek melo ir paradoksų, kad išgyventi kūrybingam žmogui, nepamynus savo principų, beveik neįmanoma. Iš pradžių D.Šostakovičius apsigaubia saugiu statusu “nepartinis bolševikas” ir mano, kad tai leis jam išlikti savimi. Netgi toleruoja partinį mentorių, kuris rekomenduoja privalomų ideologinių knygų sąrašą ir stebi, ar kompozitorius jas nagrinėja ir keičia savo požiūrį. Jis su viskuo sutinka, kad tik Jėga paliktų jį ramybėje. Bet sistemai to nebeužtenka. Jo muzikai išpopuliarėjus užsienyje, menininkas privalo reprezentuoti šalį. Siaubas sutraukia skrandį, kai skaitai, kaip kompozitorius laisvame pasaulyje skaitė kažkieno jam parašytą kalbą, šlovinančią Tarybų Sąjungą. Į provokuojamus klausimus, ar ten tikrai suteikiama kūrybos laisvė, kompozitorius atsakinėjo trumpai linktelėdamas, nurydamas žodžius ir didžiulę gėdą. Tai buvo ne didžiulės šlovės, kaip atrodytų iš šono, bet didžiojo pažeminimo valanda, kai menininkas buvo priverstas nulenkti galvą prieš Jėgą ir šlykštėjosi pats savimi. Žinojo, kad visi pokalbiai įrašinėjami, kad net viešbučio bare negali būti atviras. Gal dėl to vėliau oficialiai susitikę su A.Achmatova, abu tiesiog tylėjo. Poetė paskui spaudai teigė, kad jie bendravo šiltai ir nuoširdžiai. Dar viena istorinė grimasa, kai nuoširdžiai bendrauti buvo galima tik neištariant žodžių.

Taip, D.Šostakovičius galėjo pasilikti Amerikoje ir gyventi patogiai, kaip Stravinskis, bet kas tada būtų nutikę jo šeimai? Todėl prisikrovęs į lagaminą vinilinių plokštelių ir amerikietiškų cigarečių, grįžo, žinodamas, kad vakarų pasaulis niekuomet nesupras Rusijos. Jie nesupras, kad norint išlikti net žymūs menininkai privalo meluoti. Po susitikimo su komunistinių pažiūrų dailininku P.Picasso, nupiešusiu garsiąją taikos balandę, jis sako, kad gera būti komunistu, kai negyveni komunizme ir kai pieši ką nori gyvendamas turtingo žmogaus gyvenimą Pietų Prancūzijoje. Negalėjo palaikyti ir P.Sartre'o entuziazmo, kuris komunizmu žavėjosi keliaudamas po Tarybų sąjungą pilnomis kišenėmis pinigų. Vienos iš tų kelionės metu filosofas buvo užklydęs ir į Lietuvą, kur Nidoje jį fotografavo Antanas Sutkus, šiomis nuotraukomis išgarsėjęs užsienyje ir ką tik gavęs žymų vokiečių apdovanojimą. Perskaičius J.Barneso knygą dar kartą paaiškėja, kokio lygio sistemos žmonėmis būdavo apsupti garbūs užsienio menininkai, todėl šiek tiek naiviai nuskambėjo A.Sutkaus spaudoje pateiktas paaiškinimas, esą su garbiais svečiais jis keliavo tik todėl, kad mašinoje atsitiktinai pasitaikė viena laisva vieta. Perskaičius knygą, supranti, kad meno kūriniai galėjo gimti arba pogrindyje, arba Jėgai palaiminus. Atsitiktinumų nebūdavo.

“Jėgos spaudžiamas “aš” lūžta ir skyla” - rašo autorius ir prideda kompozitoriaus citatą: “kai tavo dvasią sulaužo, negali pakeisti jos, kaip smuiko stygos”. Menininką priverčia stoti į partiją, nors jis ir ginasi, sako niekuomet nestosiąs į partiją, kuri žudo, bet supranta, kad pasipriešinimas nebeįmanomas. Jam tai didžiulė gėda, jis slepia net nuo savo šeimos. Jo sūnus vėliau sakys, kad matė tėvą verkiantį tik du kartus – kai mirė mama ir kai buvo priimtas į partiją.

Taigi tai, kas iš šono žiūrint atrodė kaip palaimintojo gyvenimas, buvo kankynė ir didelė auka, lydima kaltės jausmo, kad negali pasipriešinti sistemai, kad negali atvirai pasakyti, kas vyksta. “Jis negalėjo gyventi su savimi” - knygos leitmotyvas.

Labai džiaugiuosi, kad šią biografiją parašė populiarus britų, o ne rusų rašytojas. Ir dar žodžio meistras. Manau, kad Vakarų pasaulio žmonės juo tiki labiau, nes jiems atrodo, kad mes, pasakodami apie tą aną santvarką, šiek tiek prisigalvojame, perdedame, kad viskas nebuvo taip blogai, kaip išlikę mūsų atmintyje. Džiaugiuosi, kad ši knyga stovi Vokietijoje populiariausių knygų lentynose, džiaugiuosi, kad pasirodė lietuviškai. Šiais laikais, kai Rusijos melo ir propagandos voratinkliai audžiami kaip niekad aktyviai, tokia knyga labai daug atskleidžia. Suvirpina emocijas. Daug ką paaiškina. Parodo tą Rusijoje slypinčią Jėgą, kuri laukia galimybės nubusti ir parodyti savo dantis.

“Visas gyvenimas” labiau skirtas ne muzikos, bet kalnų mylėtojams. Jo pagrindinis herojus Andrėjas Egeris visą gyvenimą praleidžia Alpėse. Taip, ten daugiau darbo, nei romantiškų pasivaikščiojimų kalnų takeliais, bet Austrijos kaimelio panorama atskleidžiama taip autentiškai, kad skaitydamas, atrodo, net matai tas šen bei ten kyšančias viršukalnes, užuodi pušynus, girdi vėją ir paukščius. Herojaus gyvenimas niekuo neypatingas. Jo vaikystė skaudi, bet noras gyventi didelis. Nuo pat pradžių autorius verčia mus pajusti simpatiją tam atsiskyrėliui, kurio vieninteliais namais tampa kalnai. Jis nori tikrų namų, tikros mylinčios žmonos, šeimos, bet vos tik suradęs, čia pat viską praranda. Autorius neleidžia jam būti laimingam ir stebint tą stoiško užsigrūdinusio žmogaus gyvenimą, apima didžiulis gailestis, kad jis išgyveno tiek nedaug smagių momentų, jautiesi kaltas, kad jis tais momentais pasidžiaugti moka, o štai tu – ne. Stebėtojo poziciją pasirinkęs rašytojas nenagrinėja A.Egerio vidinio pasaulio, bet taupiais sakiniais fiksuoja tai, ką mato. Ir mes tikime, jog toks Andrėjas Egeris egzistavo. Kad jis laipiojo olomis ir tiesė lynų kelią, kad jis buvo išėjęs kariauti ir kalėjo Rusijoje, kad visą gyvenimą sunkiai dirbo ir nepatyrė laimės.

Knyga nestora, įveikiama per pusdienį, bet įklampinanti giliai. Sakiniai trumpi ir gražūs, palyginimai vaizdingi, todėl norisi jais mėgautis neskubant. Autorius sako, kad vėl ir vėl grįždavo prie kiekvieno savo sakinio ir šlifuodavo jį tol, kol buvo patenkintas rezultatu. Pasirodo, net mirtį galima nusakyti keliais sakiniais. Ir taip stipriai, kad atrodo, net pajunti ją visai šalia:
“Jis pajuto vaiskų skausmą krūtinėje ir matė, kaip kūnas lėtai svyra į priekį, kaip galva priglunda prie stalo lentos. Girdėjo savo širdį. Ir klausėsi tylos, kai ji nustojo plakusi. Kantriai laukė dar vieno širdies dūžio. Nesulaukęs nurimo ir mirė.”

R. Seethaler yra vienas iš trijų vokiškai rašančių autorius, nominuotų Man Bookerio premijai, o tai yra didžiulis tarptautinis įvertinimas. Rašytojas teigia, jog rašymas jam neteikia malonumo, todėl tai, ką nori pasakyti, jis surašo trumpai ir aiškiai, o vėliau bereikalingus žodžius dar išbraukia. “Jei gyvenimą supaprastintumėme iki esminių momentų, pamatytumėme, kad svarbiausia kiekvienoje istorijoje yra sugebėjimas išgyventi, meilė ir mirtis. Apie tai ir rašau. Rašant buvo įdomu panagrinėti, kaip žmonės gali atlaikyti tiek likimo smūgių”, - sako jis viename iš retų interviu.

Romanas liūdnas, bet ne gramzdinantis, o melancholiškas, leidžiantis liūdesiui skambėti, kaip lietaus lašeliui saulėje. Knyga netgi suteikia vilties ir parodo, kad ir mūsų sunkus ar nuobodus, ar neįvertintas gyvenimas, gali būti gražus. Net jeigu nesiseka, reikia stotis ir eiti toliau. Gyvenimas - ne rožių puokštė ir ne šampano purslai, kuriuos mes demonstruojame socialiniuose tinkluose: atėjome į šią žemę ne vien tam, kad mėgautumės, bet ir tam, kad sunkiai dirbtume. Laimės ir kančios kiekvienam atseikėta skirtingai, pastarosios dažnai gerokai daugiau, o atostogų pasivaikščiojimai kalnuose neturi nieko bendra su gyvenimu ir bandymu juose išgyventi.

Abu romanai iš dalies fatalistiniai. Abiejų herojai negalėjo pasirinkti kokiame kaime, kokioje santvarkoje, kokioje šeimoje jiems gimti. Abu turi kažkaip išgyventi – vienas vienaip prisitaikyti, kitas kitaip. D.Šostakovičius turbūt būtų buvęs be galo laimingas, galėdamas kurti apsuptas kalnų, o ne sistemos, o A.Egeris gal būtų lengviau prisitaikęs mieste. Tiesa, tapęs karo belaisviu, jis atsiduria Rusijoje, bet šį faktą priima taip pat stoiškai, kaip ir kitus išbandymus.

“Bet aš nenoriu skųstis. Ne vienas šaltas ir sustingęs guli sniege, o aš dar tebežiūriu į žvaigždes” - rašo Andrėjas laiške kadaise mirusiai žmonai. Ir norisi tą sakinį užsirašyti didelėmis raidėmis, kad niekada nepamirštum. Kaip ir dar dešimt ar dvidešimt kitų sakinių, bedančių tiesiai skaitytojui į širdį ir priverčiančių muistytis pasijutus šiek tiek nesmagiai.

Apie žmones ir bites

Maja Lunde romaną “Bičių istorija” norėjau perskaityti nuo pat jo pasirodymo Vokietijos knygynuose šį pavasarį. Neįtikėtina, kad iki tol niekam nežinoma norvegų autorė taip staiga šautų į skaitomiausių knygų viršų ir karaliautų ten ne kelias savaites, bet kelis mėnesius. Naujausiame "Der Spiegel" bestselerių sąraše šis romanas ir toliau išlieka pirmoje vietoje.

Kuo paaiškinti šį fenomeną? Koks tas romanas, kuris savo populiarumu Vokietijoje prisivijo net garsiosios italų autorės E.Ferrante romanus? Juk anksčiau vokiečiai labai įtariai žiūrėjo į naujus svetimšalius autorius, tegu ir laimėjusius apdovanojimų savo šalyse. O čia nauja autorė, pirmas romanas. Be to, Bičių istorija – tai ne detektyvas, ji neina savo tautiečio Jo Nesbo nutiestais keliais ir neprisidengia jo populiarumu. Čiupau vos tik pasirodžiusį lietuvišką vertimą ir tris dienas gyvenau tarp bičių, stengdamasi suprasti, kodėl šis romanas dabar toks aktualus.

Taip, visų pirma dėl bičių. Bet ne vien dėl jų. Iš tiesų - tai visai nėra bičių istorija, kaip sufleruoja viršelis, kuri gali būti įdomi tik gamtininkams ar medaus mylėtojams, ar kokiems gamtosaugos fanams. Ne, tai visų pirma romanas apie meilę. Apie žmonių santykius, kurie vystosi dūzgiančių bičių fone. Apie pašaukimą ir gyvenimo prasmę. Apie gyvenimą šeimoje ir bendruomenėje. Apie tai, kas visiems aktualu.

Romane paraleliai pateikti trys pasakojimai, trys skirtingos šeimos, trys istorijos, trys laikotarpiai. Du vyrai ir viena moteris, gyvenantys skirtingose epochose, pasakoja apie savo gyvenimą. Šias istorijas jungia tik palydovės bitės, kitos sąsajos išryškėja romano pabaigoje, bet jos taip ir netampa svarbios.

XIX amžiaus viduryje Viljamas sukuria avilį, jo pasakojime pateikta Anglijos gyvenimo atmosfera, didelės šeimos keliami vargai, nevykėlio mokslininko tragedija. Istorija gal būtų niekuo neypatinga, jei ne mokslininko tyrinėjimo objektas – bitės. Jis jomis žavisi labiau, nei savo dukromis, jam bičių gyvenimas atrodo daug sėkmingesnis ir laimingesnis nei žmonių. Jis nori joms padėti labiau, nei savo šeimai, kuriai trūksta net maisto. Todėl ir išranda avilį. Tik keliais mėnesiais per vėlai, kad taptų sėkmingas ir turtingas. Tačiau bitės jam atskleidžia ir dukros Šarlotės talentus, jos padeda jiems abiems užmegzti santykius.

XXI amžiaus pradžioje Džordžas verčiasi bitininkyste – amatu kurį paveldėjo iš tėvo ir senelio ir kurį žūtbūt nori perduoti sūnui. Laikai nelengvi, bitininkystė – tai ne romantiška, bet labai sunki profesija, iš kurios vos galima sudurti galą su galu. Parodoma, kad didesnis verslas yra ne iš medaus, bet iš avilių vežiojimo per sodus žydėjimo metu. Ir be meilės bitėms čia nė iš vietos, jos Džordžui tampa kaip naminiai gyvūnai. Sutrūkinėjusius tėvo ir sūnaus santykius čia irgi suklijuoja bitės darbininkės. O ypač – nelaimė, kai nei iš šio, nei iš to pradeda mirti ištisos bičių šeimos. Džordžo skausmas toks pat didelis, kaip praradus artimą šeimos narį. Suskausta ir jo žmonai, ir mums, skaitytojams.

XXI amžiaus pabaigoje Tao akimis matome Kiniją po Didžiosios Žūties. Ji ir jos vyras kartu su tūkstančiais kitų kinų sunkiai pluša laukuose, kad rankiniu būdu apdulkintų žydinčius sodus, kurie tęsiasi iki begalybės. Bičių seniai nėra, todėl jų darbus turi perimti žmonės. Šioje vietoje romaną galima pavadinti ir distopiniu, nes ateitis po “Didžiosios Žūties” (kas ta Didžioji Žūtis, nedetalizuojama) nupiešta labai įtaigiai – žmonėms trūksta maisto, Pekinas tuštėja, po jį šlaistosi tik išbadėję valkatos, viską kontroliuoja diktatoriška sistema, bet ir ta negali garantuoti visiems maisto. Žmogus, kaip ta bitė avilyje, gyvena tik bendruomenėje, pagal nustatytą tvarką, nustatytas darbo valandas, paklūsta vadui, kaip kokiai bitei motinėlei. Jo tikslas – dirbti ir apdulkinti sodus. Galima sakyti, kad amžiaus pabaigos žmonės yra nelyg naujai išvesta bičių rūšis. O netikėtai atsiradusi bitė tampa stebuklingu individumu. Ir vis tik kiekvieno jų tragedijos - individualios bei labai žmogiškos. Tao meilė sūnui besąlygiška, jos desperatiškas blaškymasis po Pekiną – labai įtaigus.

Manau, kad ta ateities Kinijos siužetinė linija ir tapo lūžio tašku, iškėlusiu romaną tarp populiariausių. Nes mums rūpi mūsų ateitis, mes labiau rūpinamės visais aplinkosauginiais klausimais, nei prieš mus gyvenusios kartos. O bičių išnykimas tikrai sukeltų ekologinę katastrofą. Mes nenorėtume, kad mūsų vaikai patirtų tai. Ir mes tikrai nenorėtume, kad ši romano citata kada nors taptų tikrove: "Praėjus šimtui metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos žemė, kurią šiuolaikinis žmogus laikė savo namais, nebebuvo vieta, galinti išmaitinti milijardus. Tiesą sakant, tai nėra vien distopija, kai kuriuose Kinijos regionuose jau dabar nepakanka vabzdžių ir medžius žmonės apdulkina rankomis. Alberto Einšteino žymioji frazė, kad po bičių žūties žmonės išgyvens tik ketverius metus, pasėja žmonėse baimės dėl ateities sėklą.

Visos trys istorijos pasakojamos paraleliai, visų įtampa auginama vienodai, net herojų emocijos stiprėja tokiu pat tempu. Autorė meistriškai pagauna ir nebepaleidžia skaitytojų, kurie susidomi ne tik herojų gyvenimais, bet ir bando surasti atsakymą į didįjį klausimą - kodėl išnyko bitės. Deja, konkretaus atsakymo taip ir nerasime, bet juk žinome, kas darosi su mūsų planeta: vartojame per daug, žmonių per daug, juos pamaitinti sunku, norėdami didesnio derliaus, naudojame pernelyg daug chemikalų, o kur dar genų inžinerija. Pažadu, kad perskaitę romaną, visai kitaip pažvelgsite į tas mažąsias darbininkes. ir ne vien kaip į medaus nešėjas, bet kaip į tobulų bendruomenių kūrėjas ir planetos gelbėtojas. Man asmeniškai, pasakojimas apie Tao pasirodė įtaigiausias ir labiausiai pavykęs. Jos skausmas dingus sūnui daug stipresnis, nei Viljamo ar Džordžo, paradusių ryšį su šeima. Jos gyvenimo tragedija tikresnė ir giliau paliečianti, nei XIX amžiaus mokslininko ar mūsų dienų bitininko. Galbūt dėl to, kad autorė pati moteris, todėl jai lengviau tapatintis su heroje, o gal tiesiog daug įdomiau skaityti ir įsivaizduoti ateities paveikslus. Bet romano konstravimas iš trijų istorijų pavykęs, atskleidžiantis daugiau informacijos apie žmonijos santykį su bitėmis.

Pačios įdomiausios knygoje - žmogaus ir bitės gyvenimo paralelės: “Lyjant bitės būdavo viduje, kaip žmonės. Drėgnos vasaros reiškė lėtą mirtį”. Arba kalbant apie draugystės tarp žmogaus ir bičių stoką: “Mes galime sunaikinti vieni kitus”.

“Sieloje vis dar virpėjo bitės” - citata, atskleidžianti tą nematomą, bet gilų ryšį tarp žmonių ir bičių. Citata, kurią daugelis skaitytojų, užvertę romaną, norės ištarti garsiai.

 

 

 

Apie dviejų knygų mugės viešnių romanus: Lucinda Riley ir Katherine Webb

Su Lucinda Riley

Dvi moterys, dvi rašytojos, dvi moteriškų romanų meistrės, pinančios dabartį ir praeitį, dvi autorės, su kuriomis man teko garbė susipažinti ir šiek tiek pažinti – Lucinda Riley ir Katherine Webb. Du moteriški jų romanai, kurie man padėjo praskaidrinti dėl patrūkinėjusių kojos raiščių priskirtą namų areštą. Grįžau iš knygų mugės ir nusprendžiau, kad galiu sau leisti kelias knygas iš neprivalomojo, atostoginio repertuaro.

Tų moterims skirtų viršelių knygynuose tiek daug, viena už kitą geresnės, romantiškesnės, storesnės, audringesnės, nepamirštamesnės. Kaip žinoti, kurią knygą savaitgaliui išsirinkti? Kurios autorės vertos dėmesio, o kurių rašinėliai savo neraštingumu tik sunervina. Literatūros kritikai atsakys, kad visos jos šlamštas, geriau imti Nobelio, Bukerio ar Pulicerio laureatą ir nesuklysi. Sutinku su jais, bet kartu sviedžiu jiems pirštinę ir pabandysiu kartais apžvelgti kokį vieną kitą moterišką romaną vadovaujantis savo vertinimo kriterijais, kuriuos išsiugdžiau per daugelį skaitymo ir rašymo metų.

Su Lucinda Riley susipažinau pernai per knygų mugę. Į VIP salę elegantiška blondinė įėjo su vyru, savo agentu, šiek tiek panašiu į britų karališkos šeimos atstovą. Atsisėdo ir nuobodžiaudami dairėsi, lyg kažko laukdami. Šypsodamasi priėjau prie jos, pasakiau, kad man malonu susipažinti, ištiesiau jos pirmąją Septynių seserų knygą autografui. (išduosiu mažą paslaptį – autografo prašymas labai padeda užmegzti santykius su autoriumi arba bent jau suteikia progą pasišnekučiuoti kelias minutes). Mes kalbėjomės dešimt minučių apie moteriškus romanus, apie jos romanų sėkmę pasaulyje ir apie būsimas jos keliones. Ji nudžiugo sužinojusi, kad aš rašau ir pasiūlė susitikti Leipcigo knygų mugėje. Taigi po mėnesio jau sėdėjau jos knygos pristatyme Leipcige. Mane pamačiusi, ji apsidžiaugė, apsikabino kaip sena draugė ir nutempė supažindinti su savo vokiškosios leidyklos vadovais. Vilkėjo džinsais ir džinsiniais marškiniais, lūpos saikingai padažytos, plaukai tvarkingai sušukuoti – o juk mūsų akimis bestselerių autorė turėtų atrodyti kitaip? Ypač žinant, kad ji labai turtinga. Autografus dalindama šiltai šypsojosi žmonėms, kiekvienam ko nors palinkėdama. Sutarėme, kad kada nors kur nors šiame pasaulyje dar tikrai susitiksime.

Vokietijoje jos knygos tokios populiarios, kad kuri nors viena visada būna bestselerių dešimtukuose. “Septynių seserų” serijos knygos vos pasirodžiusios kopia į skaitomiausių penketukus. Nes vokietės nesigėdija nei pirkti moteriškų romanų, nei žiūrėti sekmadienio vakarais Herzkino (romantiškų filmų). Kiek žinau, parduotos ir šios serijos ekranizavimo teisės, bus kuriamas serialas, kuriam pranašaujama “Sostų karų” populiarumo sėkmė.

Iš šono žiūrint, Lucinda yra tikras laimės kūdikis – didelė šeima, didelė sąskaita, namai Norfolke, Prancūzijoje ir Tailande, nuolatinės kelionės, mylintis ir agento darbą perėmęs vyras, socialine medija besirūpinanti vyro dukra, didžiuliai tiražai ir gerbėjų būriai. Tačiau kol pasiekė tai, ką turi, jai reikėjo pabraidyti ir po nepriteklius, kad turėtų kuo šildyti namus, ji pardavinėjo tualetinį popierių, o pirmąjį dėvėtą kompiuterį nusipirko pardavusi vestuvinę suknelę. Jos gyvenime buvo ir ligos, ir skyrybos, ir paaukota svajonė šokti. Be to, buvo periodas, kai nei vienas leidėjas nebenorėjo jos spausdinti, tad ne vienas romanas nugulė į stalčius. Ir tai nesustabdė jos nuo rašymo.

Lucinda sako, kad mintys dažniausiai ateina skraidant lėktuvais. Ji nuotrupas susirašo į mažą užrašų knygelę, o paskui jau vysto pačią istoriją. Jos stilius labai paprastas, be jokių įmantrybių, jokių poetinių vingrybių, jokių žaidimų kalba. Galbūt tai yra todėl, kad ji ne pati rašo, bet diktuoja. Ji sako, kad jai svarbu papasakoti istoriją. Ir ji jas papasakoja meistriškai įtraukdama skaitytoją ir išlaikydama jo susidomėjimą iki pat romano pabaigos. Bet ar ne to mes ieškome žanrinėje literatūroje? Juk imame ją tikrai ne dėl to, kad norėtume analizuoti teksto gylį ar ieškoti paslėptų prasmių. Mes norim, kad istorija mus įtrauktų ir nebepaleistų, leisdama mums trumpam užsimiršti.

Septynių seserų serijos išleistos tik trys knygos (lietuviškai išverstos dvi), ketvirta yra rašoma, kitų istorijos gyvena autorės mintyse. Knygos idėja truputį fantastiška, bet taip turbūt priklauso, jei rašai pasakas suaugusioms mergaitėms. Septynios seserys, visos skirtingos, visos pavadintos Plejadžių žvaigždyno vardais, visos įdukrintos mistinio tėvo Atlanto ir visos užaugusios prabangoje ant Ženevos ežero kranto. Tėvui mistiškai mirus (o kaipgi kitaip), visos gauna laiškus su kilmės užuominomis ir po vieną leidžiasi ieškoti savo šaknų. Pirmos knygos herojė Maja atsiduria Brazilijoje, antrosios herojė Alė (Audrų sesuo)  – Norvegijoje. Knygose pinamos kelios istorijos – nutikusi tada ir ten kažkur, bei ta, vykstanti šiandien. O tai yra idealus pasakojimo būdas, kai kas nors aiškinasi savo protėvių gyvenimą. Šiek tiek mistikos, šiek tiek istorinių aplinkybių, šiek tiek tikrų faktų ir įdomybių, daug melodramos ir įtampos. Majos šaknys veda prie Kristaus skulptūros Rio, o Alės – į žymaus kompozitoriaus Edvardo Grygo gyvenimo užkulisius. Norinčioms mintyse pakeliauti ir užsimiršus panarplioti jausmingas istorijas – pats tas. Tada gal neklius ir stiliaus primityvumas.

Su Katharine Webb ir Francesc Miralles

Su Katherine Webb susipažinau šiemet. Į knygų mugės atidarymo proga iškeltą pokylį Valdovų rūmuose ji atvyko su tamsiais džinsais ir šviesiu kasdieniu megztuku. Smalsiai nužiūrinėjo suknelėmis vilkinčias ponias, santūriai bendravo, kukliai paragavo patiekalų. Paklausus, ar spėjo pasivaikščioti po Vilnių, ji atsakiusi, kad vienintelis objektas, kurį ji norėjusi pamatyti – tai Gedimino bokštas, bet sužinojusi, kad jis uždarytas, nusprendė likti viešbutyje ir padirbėti. Nes rašytojas, pasak jos, dirba visada.

Katherine Webb romanai skirti toms, kurios skaitydamos mėgaujasi sklandžiai sukonstruotais sakiniais, gražiais gamtos ir vidinių būsenų aprašymais. Ji nemėgsta, kai jos romanai vadinami moteriškais, nes mano, kad rašo platesniai auditorijai. Man asmeniškai skaityti “Primiršta daina” buvo didesnis malonumas, nei Alės istoriją. Pradžia pasirodė nuobodoka ir net savotiškai šiurpi – galerininkas atvažiuoja į nesvetingą Anglijos kaimą tirti akivaizdžiai išgalvoto dailininko kūrybos, sutinka keistą susivėlusią bobulę apleistame name ir piktus kaimynų žvilgsnius, ir nei vienos moters, kurią herojus galėtų įsimylėti. Sutikite, neįprasta pradžia romantinei istorijai, labiau tiktų S.Kingo siaubo romano pradžiai. Bet paskui čia atsiranda visko – ir istorija, ir moteris, ir bobulės prisiminimai, ir detektyviniai elementai, ir net šiek tiek mistikos. Katherinos pasakojime taip pat du laikai – praeityje, kai Dimitrė buvo jauna ir iki ausų įsimylėjusi ir dabartis, kai ji susiraukšlėjusi ir apaugusi paslaptimis.

Autorė taip meistriškai užaugina įtampą, kad nebegali padėti knygos į šalį. Ir nesinori, nes skaitydamas gauni ir puikią istoriją, ir skaitymo malonumą. Jai, kaip ir Lucindai, teko gyvenime išmėginti daugybę darbų, kol galėjo atsidėti tik rašymui. Ji, kaip ir Lucinda, ne vieną romaną pradžioje beviltiškai siuntinėjo leidėjams, nesustojo ir rašė toliau. Ji, kaip ir kolegė, gyvena nedideliame miestelyje Anglijoje, mėgsta jodinėti, brangina savo privatumą, neturi asmeninės paskyros Feisbuke, turi griežtą rašymo rutiną ir mėgsta, kai pro langą mato laukus ir į tolumas nusileidžiantį horizontą. Abi autorės puikiai pažįsta viena kitą. Lucinda siunčia Katherine išankstinį naujo romano leidimą, norėdama jos rekomendacijos skaitytojams. Katherine kartais parašo, kartais ne. Ji mano, kad jų skaitytojų ratas šiek tiek skiriasi ir ji jaučiasi įpareigota, kai jai reikia pagirti kūrinį, kuris jai mažiau patiko. Katherine uždaresnė, jos romanuose nėra vien gerų arba vien blogų personažų, juose jausmai sudėtingesni, o vidiniai pasauliai gilesni, skaitytojas turi šiek tiek prisidėti narpliojant istoriją. Jei kam patinka rūkuose nuskendusi Anglija, iki paskutinio puslapio neprarandanti savo paslaptingumo, tuomet Katherine Webb “Primiršta daina” bus pats tas. Kitam lovos ar atostogų periodui būtinai perskaitysiu jos kitą romaną “Palikimas”.

Ir pabaigoje mažas priekaištas leidyklai – jei įvardijate knygą kaip atostogų romaną, gal kartais galėtumėte ją taip išleisti taip, kad ji tilptų į lagaminą ir nesvertų kilogramo?

Netobulai gražus romanas

Pernelyg dažnai gyvenime viskas nutinka ne taip, kaip tikimės.
Nepuoselėk jokių lūkesčių, kitaip rizikuoji laukti autobuso neegzistuojančioje stotelėje.
Nieko nebūna atsitiktinai.
Dvasinė būsena keičiasi kaip metų laikai. Nei saulėtos dienos, nei stingdantis šaltis nesitęsia amžinai.
Pasveikink sėkmę, ir sėkmė pasveikins tave.

Tai tik kelios citatos iš Francesc Miralles romano "Vabi sabi". Galėčiau parašyti dvigubai ar trigubai tiek. Jos taip meistriškai įkomponuotos į tekstą, kad visiškai neerzina - galima jas išsirašyt, galima pamiršti, galima iš jų nusijuokti ar truktelti pečiais kaip knygos herojus. 

Tai ne recenzija, nes esu šališka. Nebegaliu vertinti kūrinio, nes pažįstu jo autorių. Praeitą vasarą perskaičiau jo “Maži dalykai dideli” ir supratau, kad noriu susipažinti su autoriumi. Ko griebiasi žurnalistai, kai nori susipažinti su jiems įdomiais žmonėmis? Teisingai, prašo duoti interviu. Taigi, susitikome Barselonoje, paskui Frankfurto knygų mugėje, o šiandien nekantriai laukiu jo atvykstant į Vilnių.

Bet vis tik apie “Vabi sabi” papasakoti noriu. Visur rašoma, kad tai “Maži dalykai dideli” romano tęsinys, bet pats autorius sako, kad taip nėra. Tai tie patys veikėjai, tas pats pernelyg drovus profesorius Samuelis, bet dalykai, nutinkantys šioje knygoje, visiškai nereikalauja būti perskaičius ankstesniąją. Nes tai visai kita istorija, nutikusi tam pačiam personažui po aštuonerių metų."Vabi sabi" yra iš tų knygų, kurios labai atspindi vidinę būsena. Perskaitytos vienu gyvenimo periodu, jos gali savo trumpomis užuominomis nuvesti net iki nušvitimo, tačiau papuolę į rankas kitu metu, jos gali ir visiškai neužkabinti.

"Vabi sabi" istorija yra visai paprasta – tuo metu, kai Samuelį palieka ilgametį draugė Gabrielė, jis gauna atviruką su japonišku katinu, o senas profesorius jam pasako, kad jis privaląs leistis į siuntėjo paieškas. Antras japoniškas atvirukas priverčia jį išsiruošti į kelionę. Ir jis išvyksta į Japoniją ieškoti nežinia ko. Tačiau, kaip ir mes kiekvienoje kelionėje, aišku, kad jis ieško savęs.

Kai kas jo stilių vadina murakamišku, bet aš suabejočiau, nors teksto keistumas kartais panašus, nors autorius jį cituoja, tačiau japonų autorius naudoja daug daugiau žodžių ir daug labiau klaidina skaitytoją. Miralles pasakoja paprastą istoriją, bet ją papasakoja taip įtaigiai, kad nuo pirmo puslapio pasileidi to vienišo profesoriaus gyvenimo taku, vedančių jį į Japoniją. Tolimoje rytų šalyje skaitytojui viskas įdomu, kaip ir romano herojui – kaip atrodo svečių namai, kiek kainuoja kokteilis mažučiame bare, kodėl jo šeimininkė liūdna ir kokia tragedija nutiko žaviai japonei Amerikoje. Jis veda skaitytojus Kioto gatvėmis, vedžioja po Nikos šventyklas, veža traukiniu į Osaką, Tokijų, priverčia stebėti, stebėtis ir net šiek tiek įsimylėti tą kraštą, bet nepaverčia knygos kelionių romanu. Vis tik išlieka svarbiausia - žmogus ir jo ieškojimai. 


Ne kiekvieną istoriją rašytojas išriša pabaigoje, lieka neatsakytų klausimų, į kuriuos turi pats rasti raktą arba numoti ranka, bet turbūt taip ir turi būti japoniškame romane, kur, kaip ir pas H. Murakami, klausimų būna daugiau nei atsakymų. Ypač kalbant apie Vabi sabi – netobulumo meną. Vabi sabi yra pakankamai įdomus reiškinys, kurį europiečiams labai sunku suprasti. Japonai, žiesdami puodelį, specialiai pakreipdavo ąselę ar įlenkdavo kraštelį, kad tik kiekvienas jų būtų vis kitoks, kiekvienas – savaip netobulas. Nes tobula – reiškia negyva. Nes gamta yra netobula, o meno kūrinys tuo geresnis, kuo labiau jis panašus į gamtą. Tai tinka ir kalbant apie žmones bei jų santykius – nereikia stengtis nei savęs, nei kito tobulinti iki begalybės.

Jei atvirai, manau, kad ši knyga, būdama romanu, vis tik yra puikus šiuolaikinis savipagalbos vadovėlis, neįkyriai, lengva forma parodantis, kad tobulumas neegzistuoja, kad daugelis mūsų esame kvailai persitempę, siekdami viską padaryti geriausiai ir viskam rasti paaiškinimus. Kartais gyvenime reikia atsipalaiduoti ir netrukdyti vystytis įvykiams, pasiduoti upės tėkmei ir tekėti kartu, o nesistengti žūtbūt statyti užtvankas, kad išlikti vienoje vietoje. Kaip duodamas interviu man sakė autorius: tu tik pradėk elgtis kitaip, gal net kaip nors kvailai, bet svarbu kitaip - ir pamatysi, kad pasaulis aplink tave pradeda keistis ta linkme, kuria tu pats pasikeitei. Pasak jo, net aplinkiniai žmonės ima kitaip su tavim elgtis, netikėtai nutinka įvykiai apie kuriuos tu net nesapnavai, sutinki žmones, kurių nepažinai ir kiekvienas tau padeda eiti tuo keliu.

Ir Japonija autoriaus gyvenime atsirado neatsitiktinai. Paklaustas kur be Barselonos norėtų gyventi, jis atsako – Japonijoje (Nusišypsojau, kai jis pasakė, kad jei reiktų apsiriboti Europa, rinktųsi Berlyną). Vabi sabi – ne vienintelė autoriaus knyga apie Japoniją. Kiek žinau, neužilgo pasaulį turi užkariauti kita jo knyga "Ikigai", kurios vertimo teises įsigijo net 30 šalių, tame tarpe ir Lietuva. Joje F.Miralles pasakos apie japonų ilgaamžiškumo sėkmę ir paaiškins kitą mistišką jų sąvoką – Ikigai. Labai laukiu autoriaus knygų mugėje, džiaugiuosi man tekusia garbe moderuoti susitikimą. Nors ir žinau, kad virpės keliai ir balsas iš jaudulio, bet esu tikra, kad renginys bus smagus, nes autorius gali taip įdomiai kalbėti apie mums visiems rūpimus dalykus, kad mano užduodami klausimai galiausiai bus visai nebesvarbūs.

Renginys šį šeštadienį 16.00 val. 5.1. saleje, ateikite.

Europos pesimisto ir optimisto memuarai

Du bene žymiausi vokiškai rašantys autoriai. Dvi autobiografijos. Du karai. Dvi Europos. Viena persmelkta žlugimo liūdesiu ir pesimistinėmis nuotaikomis, kita bandoma gelbėti su humoro doze. Du rašytojai, kolegos, atsidūrę priešingose karo stovyklose. Vieno knygos tarpukariu buvo leidžiamos šimtais tūkstančių ir šluojamos nuo prekystalių, kito kūryba įvertinta Nobelio premija. Kalbu apie Stefano Cveigo “Vakarykštį pasaulį” ir Giunterio Graso “Svogūno lupimą” ir skirtingus jų pasaulius. S.Cveigas aprašo Vienos balius ir saloninius pokalbius su to meto įžymiaisiais. Jis daug keliauja, nemažai lankosi ir Vokietijoje, kur kiek vėliau blaškosi Svogūno herojus. Skaitydama vis pagalvodavau, jei abiejų likimai būtų susiklostę kitaip, kažin ar jie būtų susitikę? Ar būtų galėję pažvelgti vienas kitam į akis ir paspausti rankas? Pasidalinti išgyvenimais? Gal senuką Cveigą būtų vokiečiai pakvietę į kokį nors literatūros festivalį, kuriame pradedantis Grasas būtų nedrąsiai priėjęs pasisveikinti?

Skaityti Stefano Cveigo “Vakarykštis pasaulis” - neapsakomas malonumas. Ypač tiems, kas mėgsta paklaidžioti po Europą prieš šimtą metų, sutikti visus to meto žymiausius rašytojus, muzikus, dailininkus, mąstytojus ir netgi politikus, lankytis Vienos operoje ir teatruose, stebėtis, žavėtis ir dalyvauti boheminiuose vakarėliuose, kur gyvenimas dažnai buvo švenčiamas iki užsimiršimo, lyg rytojus niekuomet nebeateitų. Kaip smagu su rašytoju keliauti po to meto Berlyną, Ciurichą, Paryžių ir netgi Maskvą, matyti tuos miestus jo akimis, stebėti ir stebėtis. Bet.. viską po truputį pesimizmo spalvomis nudažo kylanti A.Hitlerio šmėkla. Pro savo vilos Zalcburge langus jis stebi Berchtesgadeno kalną, kur įsikūręs būsimasis fiūreris ir tuo metu, kai kiti juokiasi iš jo veikalo “Mein kampf”, jam pradeda nerimą kelti pražygiuojantys rudaskvernių būriai. Tai šen, tai ten pasigirsta raginimas ignoruoti žydus, kurį rašytojas priima rimtai, nors ir nesitiki, kad viskas virs tuo, kad jo sergančiai motinai po dešimties metų nebus galima prisėsti ant suolelio parke.

Rašytojas turbūt buvo apdovanotas gera intuicija, kad Vienai toliau besilinksminant, suskumba bėgti, palikęs tai, kas jam brangu - savo pilį ant kalno, gausią pasaulio žymiausiųjų rašytojų ir muzikų rankraščių kolekciją, knygas, draugus. Jis tampa emigrantu, žmogumi be paso, be tėvynės ir be ateities.

Kiekvienas, mėgstantis šį rašytoją, probėgšmom žino ir jo biografiją – jis žydas, visame pasaulyje labai gerbiamas ir mylimas rašytojas, kurio knygos mėgavosi nerealiu populiarumu Vokietijoje, o po to buvo uždraustos ir deginamos laužuose, bėgo nuo nacizmo iš Austrijos į Angliją, paskui į Ameriką, kol galiausiai nusižudė kartu su žmona Brazilijoje karui dar neįpusėjus. Atrodo, kaip kvaila. Tuo metu, kai žydai Europoje buvo kraunami į krūvas ir laidojami masinėse kapavietėse, išsigelbėjęs rašytojas tolimoje Brazilijoje, kur šokama salsa ir niekas nekalba apie karą, nusprendžia atimti sau gyvybę išgerdamas mirtiną veronalio dozę. 

Apie tai “Vakarykščiame pasaulyje” nerašoma, apie tai rašo G.Prochnik biografinėje knygoje “Stefanas Cveigas pasaulio pakraštyje”, kurioje atskleisti šios autobiografijos rašymo užkulisiai. G.Prochnik praskleidžia užuolaidas į S.Cveigo šeimyninę, visuomeninę padėtį, rašo apie jo didžiuosius šlovės metus, kai jo romanai buvo leidžiami šimtų tūkstančių tiražais, kai novelės būdavo ekranizuojamos, o dramos statomos visuose teatruose. Apie rašytojo šlovę pasako vien tas faktas, kad pasirodžius naujai jo knygai, per pirmą dieną būdavo nuperkama dvidešimt tūkstančių egzempliorių – kiekvieno rašytojo svajonė. Autorius mėgavosi savo šlove, jis mielai dalyvaudavo vakarėliuose, mielai pats juos rengdavo, bendravo su visais iškiliaisiais Austrijos kūrėjais, sakydavo kalbas, jei jo paprašydavo, paremdavo jaunuosius menininkus. Anot biografo, jis nemokėjo atsakyti prašantiems ir net Amerikoje, kur garsas apie jo dosnumą greitai nuvilnijo naujų emigrantų tarpe. Amerika, ta daugelio emigrantų svajonių šalis S.Cveigui nepatiko. Jam trūko intelektualios kompanijos, nuoširdaus bendravimo. Jam trūko Vienos su operomis, baliais ir saloniniais pokalbiais. Bet tuo metu Vienos jau nebebuvo net Austrijoje...

“Iš tolo negalėjau numanyti, kokie išgyvenimai manęs dar laukia – kad be tėvynės, pjudomas, vejamas kaip tremtinys dar kartą turėsiu keliauti per visas šalis, už jūrų marių, kad mano knygos bus sudegintos, uždraustos, paskelbtos už įstatymo ribų, mano vardas kaip kokio nusikaltėlio Vokietijoje kalamas prie gėdos stulpo, o draugai, kurių laiškai ir telegramos gulėjo prieš mane ant stalo, išblykš, kai atsitiktinai susitiksime.” - rašo S.Cveigas.
 G.Prochnik sako, kad rašytojas niekuomet taip ir neatsigavo, jis buvo europietis iki pat širdies gelmių ir nežinia, ar labiau gailėjo savo tautiečių, ar pačios Europos. Net savo išsigelbėjimo Amerikoje jis nelaikė sėkme, nes jo, šešiasdešimtmečio, gyvenimas jau buvo sudužęs. Paskutinį pusmetį jis su žmona gyveno mažoje trobelėje Brazilijoje nuo visų atsiskyręs. Rašytojas kaskart susijaudindavo išgirdęs apie naują Hitlerio pergalę, o gandai, kad šis karas tikrai gali tapti pasauliniu ir esesininkų būriai vieną dieną įžygiuos ir į Pietų Ameriką, kėlė jo viduje tikrą paniką. Cveigas ne kartą savo laiškuose rašė, kad Europa nusižudė. Jis nusižudė kartu su ja, taip ir nesulaukęs pergalės.

Abi knygas rekomenduoju ne tik S.Cveigo kūrybos gerbėjams, čia šalia rašytojo personos išnyra visa to meto atmosfera, padedanti geriau suprasti tuo metu gyvenančiųjų nuotaikas ir susipažinti su labai plačiu autoriaus draugų ir pažįstamų ratu. Kartais detalės ir šiaip jau nereikšmingos pastabos netgi tapdavo įdomesnės už pagrindinę istoriją. Kaip Vienos literatai šaipėsi iš pompastiškos prozos Hitlerio knygoje, kaip jį vadino aludžių agitatoriumi, į kurį niekas rimtai nekreipė dėmesio, kaip siaubingos infliacijos metais už šimtą dolerių buvo galima nusipirkti visą kvartalą Berlyne, kaip S.Dali paišė sergantį Z.Froidą, kai autorius su juo paskutinįkart kalbėjosi, kaip nemokėdami vienas kito kalbos, įspūdingai bendravo su M. Gorkiu, kaip jis lankėsi Maskvos Mauzoliejuje ir su rusais gėrė degtinę, kaip... būtų galima išvardinti dar dvidešimt gerai žinomų vardų, bet palieku skaitytojams šį atradimo džiaugsmą. Perspėsiu tik, kad kai kurios jo įžvalgos labai tiktų ir šiems laikams, kas ne itin maloniai nuteikia. O gal tiesiog taip persiduoda autoriaus pesimizmas.

Keista, bet iš karto po S.Cveigo pasaulio mano rankose atsidūrė G.Graso pasaulis. Visai kitoks. Mažiau Europos, daugiau asmenybės augimo. Tas pats karas, išgujęs S.Cveigą iš Europos, čia pavaizduotas kitomis, eilinio kareivėlio, nesubrendusio jaunuolio akimis. Po knygos “Svogūno lupimas” pasirodymo autorius už savo dalyvavimą kare buvo smerkiamas Vokietijoje, netgi buvo norėta iš jo atimti Nobelio premiją. Atrodytų, kad vokiečiai nekariavo arba visi tie, kurie kariavo už nacius, jau išmirę. Bet taip nėra. Daugybė vokiečių kariavo, daug jų ir gyvi grįžo, ir gyveno su ta kaltės našta toliau, perduodami ją ateinančioms kartoms. Bet iki šiol atkakliai apie tai nekalba. Vokiečiai didžiuodamiesi pasakoja apie savo senelių nuotykius Pirmajame pasauliniame kare, tačiau apie tarnavimą Hitleriui neužsimena, o paklausti – nusuka kalbą į šoną. Kai kurie apie senelių dalyvavimą net nežino, nes jie apie tai niekada šeimoja niekada nebuvo kalbama. Kaip ir Graso mama ir sesuo nieko nepasakojo jam apie rusų kareivius prievartautojus.


“Džiaugėmės tuo, kad likome gyvi, ir stengėmės pamiršti tai, ką patyrėme per karą. Visa, kas gėdinga ar baisu, liko praeityje ir buvo neaptarinėjama. Praeitis ir jos masinių kapų kalvos nuo šeštadienio iki sekmadienio buvo lyginamos šokių salėse”, - tik G.Grasas taip elegantiškai gali pridengti tikrą viduje vykusią dramą. Jo herojus bando išgyventi ir apie tai, nepaisant autoriaus humoro, ne mažiau baisu skaityti.
Tačiau vėlgi, pasimėgauti tekstu galės ne vien literatūros gurmanai, bet ir besidomintys Antruoju pasauliniu karu ir Europa po jo. Daug dalykų man buvo nauja. Nežinojau, kad naciai traukdamiesi kardavo savus, be dokumentų rastus kareiviu, kad kareivėliai fronto linijoje buvo palikti likimo valiai, kad kalėti pas amerikiečius buvo daug geriau, nei pas rusus ir kad kalėdamas turėjai daugiau galimybių išgyventi, nei laisvėje, kur tuo metu žmonės mirė iš bado, kad net pusei metų praėjus po karo pabaigos negalėjai žinoti, ar tavo artimieji išgyveno, kad iš sugriautų kaimų žmonės prievarta būdavo įkeldinami pas ūkininkus į tvartus ar priestatus, įkeldinami į butus, taip bandant užtikrinti pastogę kiekvienam. Daug kur yra rašoma ir minima kaip sekėsi sąjungininkėms šalims po karo, tačiau mažai kur rasi informacijos, padedančios įsivaizduoti, kaip jautėsi nugalėti žmonės nugalėtoje ir visiškai sugriautoje šalyje. Jie liko be dokumentų, be gyvenamosios vietos, be darbo, be maisto, be pinigų, be perspektyvų, vien tik su didžiule gėda ir kalte. Turbūt apie tai tik ir galima rašyti pridedant gerą dozę jumoro. Nors tas svogūnas, kaip pats autorius sako, lupant labai griaužia akis ir kartais ašarų tiesiog neina sulaikyti. Net skaitant.

“Aš norėjau lįsti po žeme, daugiau nematyti besikeičiančių vaizdų, prasmegti, būti prarytas, pradingti, būti tarsi išnykęs ir kartu neišnykęs ir, jeigu būtina, vėlgi triūsti po žeme” - rašė jis apie darbą kasyklose jau be jokio optimizmo.

“Svogūno lupimas” būtų galima pavadinti ir Bildungsroman, nes autorius labai kruopščiai aprašo savo brendimą, jaunystę, konfliktus su tėvu, seksualinį alkį, bandymą išsilaisvinti iš namų ir savojo aš paieškas. Vokietija ir jos istoriniai verpetai vis tik yra tik dekoracijos, turėjusios be galo didelę įtaką jauno žmogaus formavimuisi. Perskaičius romaną net pagalvoji, kad ėmei geriau suprasti vokiečių tautą.

Apie laikus, švilpius ir “Ratą”

Ateinu į savo mylimą kavinę Liebling, pasisveikinu su barmenu, o jis man mirkteli ir klausia – kapučino? Linkteliu ir negaliu nuslėpti šypsenos. Vis tik smagu, kai tokiame dideliame mieste turi savo vietą, kur tave prisimena, žino ką mėgsti, nors su vienu kavos puodeliu kartais prasėdžiu čia ir kelias valandas. Absoliučiai niekam tikusi klientė. Ir vis tik – šiek tiek sava.

Kodėl mums patinka prisijaukinti vietas, žmones, mums patinka, kai kažkas žino kas mums patika. Kodėl mes stebim kitus ir džiaugiamės, kad mumis kažkas domisi. Įdedam nuotrauką į socialinius tinklus ir nekantriai tikrinam kas iš draugų ją pastebėjo. Jei sulaukiame nepažįstamų žmonių laikų ar komentarų, atrodo, kad mūsų paskelbta žinia ar nuotrauka dar svarbesnė. Tampame dar išdidesni, patys sau svarbesni, lyg ką nors reikšmingo nuveikę. Jei koks nepažįstamas žmogus pasiprašo į draugus, netgi apsidžiaugiame, reiškias esame įdomūs, svarbūs, pastebėti. Reiškia mes kažko verti, jei su mumis nori draugauti.

Kai po komentaro apie Užkalnį ir Lidl paplūdo komentarai, sveikinimai, norinčių draugauti užklausos, staiga pasimečiau. Vienintelis noras buvo jungti greičiau kompiuterį ir ignoruoti tas žinutes. Nes tikrai nesupratau kas tie žmonės ir kodėl jie nori su manimi draugauti. Ir tik tada mane sūnus paprotino, kad galiu įjungti sekėjų funkciją. Buvo keista – dešimt, dvidešimt, penkiasdešimt sekėjų. Po dviejų dienų buvo visas šimtas. Aplinkiniai sveikino, sakė – na ir pavarei. O aš toliau gūžiausi. Aš ne dainininkė, ne primadona, nelaimėjau jokio konkurso, nepatekau į jokius dešimtukus, jau nekalbant apie prizines vietas. Aš tik išsakiau savo nuomonę, kaip dažnai darau šio dienoraščio puslapiuose. Žodžiai kartais užkemša gerklę ir aš privalau juos išrašyti. Tai mano terapija. Tai reikalinga visų pirma man pačiai. Jeigu dar kas nors skaito ir jiems mano tekstai patinka – valio, bet jokios atsakomosios reakcijos aš nesitikiu. Man daug įdomiau ką žmonės mano apie mano romanus.

Taigi ką man dabar su tais sekėjais daryti? Staiga pajutau įpareigojimą dažniau pasisakyti aktualiais klausimais, nes juk mane seka, kažko iš manęs tikisi, mano nuomonė kažkam svarbi ir aš negaliu jų nuvilti. Jei visai atvirai, tai stebėdama didėjančius sekėjų skaičius, pajutau baimę. Baimė, kad tie žmonės nori dalies manęs ar mano laiko, kad nuo šiol turėsiu su jais visais kartu gyventi po vienu virtualiu stogu. Baimė, kokia turbūt apimtų renkantis miniai prie tavo namų langų, kai neturi kito išėjimo. Rašytojai juk turbūt yra patys nedrąsiausi žmonės. Jie sulenda į ramų kampą, prisidengia kompiuteriu ir, užuot kovoję su problemomis, kuria savo pasaulį. Ten jie patrauklūs, protingi, sportiški, elegantiški, drąsūs ir žavūs, visada turintys ką pasakyti, mokantys šmaikščiai atsikirsti, ten jie pasirenka draugus ir mylimuosius, susikuria kokius nori namus. Ten, bet ne realiame pasaulyje. O tuo metu, kai nerašo, jie neria į kitų kolegų išgalvotus pasaulius.

Nežinau, sutapimas ar ne, bet po savaitės atostogoms pačiupau D.Eggers knygą “Ratas”. Visų pirma dėl to, kad jos viršelį taip dažnai mačiau vokiškų bestsellerių lentynose. Vos prieš kelias savaites pamačiau ją, jau išleistą minkštais viršeliais, stovinčią populiaraus Berlyno knygyno paperback fiction lentynos pačiame viršuje. Tai vienas iš fenomenų, nes kitos to paties autoriaus knygos nebuvo tokios populiarios. Reiškia, “veža” ne autorius, o tema. Kiek žinau, ruošiama ir romano ekranizacija, kuri turi pasirodyti dar šiemet.

O tema itin aktuali. Tai - socialinių tinklų voratinklis lėtai ir žaismingai apvyniojantis tave visą. Tai istorija apie merginą Mėją, kuri įsidarbina pažangiausioje bendrovėje, vystančioje socialinių tinklų projektus. Ji naiviai džiaugiasi, kai jos nuomonė sulaukia dėmesio, kai didėja virtualių gerbėjų skaičius, o kompanija pasirūpina, atrodytų, viskuo. Kompanija, lyg valdinga motina ar psichopatas sutuoktinis, iš pradžių vilioja, sukuria pačias palankiausias sąlygas, apipila dovanomis, iš tikrųjų taip užkraudama savo meilę ir norėdama už tai besąlygiško paklusnumo ir ištikimybės. Tiksliau sakant – ji priverčia tave savo noru išsižadėti laisvės. Ji geriau žino, kas tau tinka ir patinka, ji geriau žino su kuo tau bendrauti ir ką veikti, ji tave stebi, analizuoja, iš anksto bando nuspėti kitus tavo žingsnius ir patarinėja “ant kiekvieno kampo”. Ir jei nenori dalintis kai kuriomis savo paslaptimis – pyksta, nes kompanijos šūkis skamba klaikiai: “Paslaptys yra melagystės. Dalytis reiškia mylėti. Asmeniška yra vogta.”

Idėja apie visų žmonių visų duomenų sujungimą į vieną tinklą darbuotojams pateikiama taip patraukliai, kad jie, nelyg Sai Babos sekėjai ar tiesioginių pardavimų kompanijos atstovai, įtikėję savo teisumu ir misija visus netikinčius atvesti į tą vienintelį teisingą kelią. Į ratą. Draugai, tėvai pradeda vengti Mėjos, bet ji nekreipia į tai dėmesio – jos misija daug svarbesnė. Ji turi daugybę sekėjų, ji – realybės šou žvaigždė, kuriai tik tualete leidžiama išjungti nešiojamos kameros garsą. Dėmesio – tik garsą, bet ne vaizdą. Ji jaučiasi įvertinta, pagaliau daranti kažką svarbaus, pagaliau reikalinga kitiems, pagaliau priimta į bendraminčių būrį. Ar ne todėl įvairios sektos ir sulaukia pasisekimo? Ar ne todėl tiesioginių pardavimų bendrovės, apgaubdamos išskirtiniu dėmesiu, ugdo pusiau robotus pardavėjus? Kiekvienam iš mūsų reikia šiokio tokio pripažinimo. Duok žmogui ko jis nori ir jis darys viską ko tau reikia - taip pataria ir žymiausieji psichologai.

Viskas, atrodo, žmogiška ir suprantama. Tačiau tai, kas buvo sugalvota tik kaip kompiuterinis žaidimas, tampa pavojingu visuotiniu voratinkliu. Ir Mėja pradeda nebeskirti asmeninių jausmų nuo darbinių pareigų, nes virtualusis pasaulis ištrina labai daug ribų ir visų pirma tą, kuria apibrėžtas žmogiškumas. Turėdamas minios palaikymą pradedi nebejausti ir savo ribų. Draugų ar šeimos privatumo ribų. “Daug ką išradau pramogai, žaisdamas kažkokį iškrypusį žaidimą – norėjau tik patikrinti, ar tai veiks, ar ne, ar žmonės tuo naudosis. Lyg būčiau pastatęs giljotiną aikštėj. Tikrai nesitikėjau, kad išsirikiuos tūkstančiai žmonių, norintys įkišti ten savo galvą.” - sako paslaptingasis Rato išradėjas.

Romane aiškiai parodoma, kaip, turint informaciją, galima valdyti pasaulį. Kai kurie Rato metodai nelabai skiriasi nuo KGB naudotų metodų, nes informaciją visada galima panaudoti šantažui ir gąsdinimui. O tas, kas valdo informaciją, tas visagalis. “Vos tik kas nors imdavo žviegti apie tariamą “Rato” monopoliją, netrukus paaiškėdavo, kad pats asmuo – nusikaltėlis arba pats bjauriausias iškrypėlis.(...) Vos tik kokia Kongreso narė ar tinklaraščio autorius prasižioja apie monopoliją, staiga įsiplieskia baisus su jais susijęs sekso, pornografijos ir juodosios magijos skandalas.” Todėl žmonėms nelikdavo jokios kitokios išeities, tik tapti “skaidriais” ir uoliai bendradarbiauti su “ratu”. Nepanašu į kai kurias rezonancines lietuviškas dramas žiniasklaidoje? Kad ir naujausias liberalų skandalas – kas gali paneigti, kad R. Kurlianskis atsisakė tapti “skaidrus”? Pusę metų sekti, stebėti ir slapta filmuoti anksčiau nenusižengusį verslininką labai panašu į “Ratą”. Nes “Rate” nepaklūstantys ir nepritariantys yra medžiojami, o pagavus - sunaikinami. Kaip KGB rūsiuose.

Romano literatūrinė kalba gal ir nėra kažkuo ypatinga, bet puikus vertimas, išlaikomas pasakojimo tempas ir kylanti įtampa įtraukia taip, kad nebereikia pasitikrinti ką tuo metu veikia draugai. Net kai romano pradžioje manai, kad Ratas tikrai nuostabi darbovietė su pačiais geriausiais ketinimais, nekyla noras pavydėti Mėjai. Dažnai pati jaučiuosi pavargusi, kai reikia peržiūrinėti draugų pranešimus, laikinti kitų žinutes ar rašyti komentarus, kai reikia atsakinėti į laiškus nepažįstamiems žmonėms, nes juk kitaip negražu. Bet man nors nereikia švilpinti taip kaip Mėjai, nereikia auklėti kitų, skleisti propagandos, nereikia tapti “skaidriai” ir nešiotis kameros ant pilvo. Skaitant apie tai, kiek informacijos reikia aprėpti pagrindinei herojei, apima siaubas. Už kiekvieną nemokamą koncertą reikia parašyti krūvą žinučių, už nemokamus drabužius – reklaminius šūkius, reikia perskaityti visų žinutes, pakomentuoti visų iniciatyvas, ištransliuoti apie savo laimingą gyvenimą kompanijoje kuo didesniam ratui žmonių – net galva apsisuka skaitant kiek švilpinimų reikia atlikti Mėjai. Įdomu, ar žodžiai “švilpis” ir “švilpinimas” prigis lietuvių kalboje?

Utopinis romanas parašytas taip įtaigiai, kad nejučia pagalvoji, jog tai po kelerių metų gali tapti šiurpia realybe. Kameros ir internetas seks kiekvieną mūsų žingsnį, būsim priversti gyventi nuolatiniame realybės šou ir skanduosime kitiems: “Asmeniška yra vogta”. Tai reikš, kad jeigu nuspręsi nors mažą gabaliuką savęs pasilikti sau vienam, būsi beveik nusikaltėlis. Kad tai nenutiktų, rekomenduoju šią knygą perskaityti visiems, o ypač jauniems žmonėms, kuriems internetas atrodo šių laikų gėris. Perskaičius knygą, dar ilgai nesinori artintis prie kompiuterio. Arba prisiartinti tik tam, kad ištrintum paskutinės savo kelionės žemėlapį. Nes supranti, kad skelbdamas kada atostogauji, kur atostogauji, kur ir su kuo gyveni, kur lankaisi, atsiduodi “Ratui”. Nes nemokamo sūrio nebūna. Už virtualią draugystę, už virtualią savivertę ir vienadienį populiarumą reiks sumokėti tikra laisve. Sako, labiausiai feisbukui dėkingi rusų saugumiečiai. Ir dar sako, kad jie uoliai renka visą informaciją apie mus, nes žino, jog kada nors gali jos prireikti. Ypač tada, kai nesutiksi savo noru tapti skaidrus. O mes tai jau pradedam pamiršti. 

O į mano klausimą, kodėl mane taip vargina ir baugina socialiniai tinklai, viename savo interviu atsakė pats autorius: "Pažįstu nemažai autorių, kuriems, pradėjus gyventi intensyvų gyvenimą socialiniuose tinkluose, ėmė sunkiai sektis rašyti knygas. Šios dvi formos tikrai labai skirtingos: viena jų reikalauja greitos nuovokos ir sąmojo ir tučtuojau suteikia pasitenkinimą. Kita, knygų rašymas, palyginus yra beprotiškai lėta – dirbi tyloje, vienas, ir metų metus negauni jokių atsiliepimų. Daugumai mūsų galvoti abiem šiais būdais – socialinių tinklų ir lėtu it slenkantis ledynas romano rašymui tinkamu būdu – tikras vargas. Aš nesu toks miklus, kad man tai pavyktų".

Trys lietuviški romanai arba Prisirpusios tarnautojos bohema

Taip jau nutiko, kad per vieną savaitę perskaičiau du lietuvių autorių romanus - Agnės Pačekajės “Prisirpusios senmergės išpažintis” ir Andrės Eivaitės “Valstybės tarnautojos dienoraštis”. Ant abiejų viršelių skanduojama, kad tai lietuviškosios Bridžitos Džouns istorijos. Abiem romanams netrūksta populiarumo, abu puikiai perkami ir guli matomose knygynų vietose, tačiau iki Bridžitos Džouns jiems šiek tiek dar trūksta.

Skaitau lietuvių autorių knygas iš smalsumo, dėl bendro išsilavinimo. Įdomu, ką rašo kolegos, kaip jie mato pasaulį. O gal tikiuosi užčiuopti lietuviško populiaraus romano paslaptį. Gal renku medžiagą kada nors gimsiančiai knygai “Populiaraus romano formulė”, todėl kiekviename perskaitytame romane stengiuosi surasti ką nors naujo ir netikėto, kitokį formos, turinio, minčių dėstymo sprendimą. Ir žinote, kas ieško, tas tikrai suranda. Todėl net jei viena ar kita knyga nepatiko, niekada niekam nesakau, kad neverta gaišti laiko. Sakau – ši knyga ne tau. Nes puikiai žinau, kad kiekviena knyga randa savo skaitytojus, o kai kuriems žmonėms, žiūrėk, banali knygiūkštė nukrenta kaip tik tuo laiku, kai jiems labiausiai reikia ir atveria kažkokią prasmę, užpildo tuo metu atsivėrusią skylę visatoje. Jeigu jūs jau dešimt metų laimingai ištekėjusi arba dabar jūsų gyvenime siaučia paauglių vaikų hormonų audros, jums senmergės rūpesčiai visai nerūpės. Bet laukiančioms princo gal tai padės į savo būseną bent jau pažvelgti per humoro, o ne depresijos prizmę ir iš visko smagiai pasijuokti.

Abiejų autorių kūrinius “suvalgiau” per tris dienas ir visai nesikankindama. Taigi, skiriu po vieną tašką abiems už lengvą stilių ir smagiai, tegul ir paviršiumi, slystančius sakinius. “Prisirpusiai senmergei” skiriu dar visus du balus už humorą ir juokingus palyginimus – tikrai daugelyje vietų garsiai nusikvatojau ir susimąsčiau, kada paskutinį kartą skaičiau lietuvių autoriaus kūrinį su tokia didžiule juoko doze. “Valstybės tarnautojai” balas už šmaikščius ir natūralius dialogus. Pastarasis romanas ir labai kinematografinis, beveik galėtų tarnauti scenarijumi naujam lietuviškam serialui. Dar abiems po balą norėčiau pridėti už naujus personažus, kurių lietuvių literatūroje turbūt iki šiol nebuvo. Juokinga senmergė puikiai atspindi mūsų visuomenės stereotipus, artimųjų lūkesčius, tuos neištartus klausimus ir nusuktus žvilgsnius, lyg ištekėti būtų vertybė pati savaime. Ji bando pati sau padėti, bando išspręsti savo “trūkumą” kaip galima greičiau, taip dar labiau viską komplikuodama.Taip, ji bando mėgdžioti Bridžitą Džouns savo kvailu, kartais - absurdišku elgesiu, bet čia turbūt ir yra vienintelis panašumas su populiariausia pasaulio literatūrine senmerge.


Valstybės tarnautoja į ją dar mažiau panaši. Nors ir nepaminėtas herojės amžius, ji kiek jaunesnė ir jai iki senmergystės slenksčio dar šiek tiek likę. Bent jau ji dėl vestuvių dar nesikamuoja, jos tetos dar nekankina klausimais apie jaunikį. O kamuojasi ji dėl kitko – kaip būti tobula valstybės tarnautoja ir išgyventi valdiškų intrigų džiunglėse. Atrodo, kas gali būti nuobodžiau, kaip skaityti apie nuobodžią valdišką tarnybą. Taip, autorė bando pažvelgti į šį darbą su humoru, bet jos herojė tiek įklimpusi į savo pareigas, kad nuo pusės romano pasidaro tikrai nuobodi. Tokia pat, kaip ir jos atliekamas darbas. Esu pati dirbusi valstybės tarnyboje. Esu mačiusi tuos tuščius kabinetus, įrengtus švogeriams, esu sutikusi kokių tik nori personažų, suprantu kaip autentiškai knygoje pateiktas visagalio Ūkio skyriaus ar nuo nieko nepriklausomo IT skyriaus specialistų darbas, kokie išsidirbinėjantys kartais būna viršininkai ir kaip dažnai apima beprasmybės jausmas, kai turi sugadinti pakelį popieriaus vien dėl nepadėto kablelio. Viskas parodyta labai vaizdžiai ir teisingai. Bet skaitant labai norėjosi kokių nors įdomesnių personažų, jų meilės nuotykių, komandiruočių, kokio nors mielo kito skyriaus viršininko. Nes valstybės tarnyboje oi ne viskas yra taip nuobodu, kaip rašo A.Eivaitė. Ir ne visi žmonės yra pilki niurzgos. Ten verda aistros, imami kyšiai, padedama laimėti konkursus, padlaižiaujama viršininkams, kovojama dėl komandiruočių, pas šefą pilstomas kojakėlis - labai norėjosi ko nors tokio skandalingesnio. Ko nors, už ką autorei tikras politinis funkcionierius būtų pagrasinęs teismais už valdininko munduro išpurvinimą ir garbės bei orumo paniekinimą.

Ko pasigedau abiejuose romanuose – tai dinamikos ir veiksmo, kad lauktum, jog tuoj tuoj kažkas nutiks. Kad vienai scenai nesibaigus apimtų nuojauta, kad vėl nutiks kas nors netikėto. Kad vieną skyrių pabaigus negalėtum padėti knygos į šalį. “Prisirpusi senmergė” dažnai užuot veikusi, slepiasi po žodžiais, tegul ir juokingais, bet kartais pereinančiais į tuščiažodžiavimą. Autorės stilius labai žaismingas ir mažomis porcijomis, skaitant skiltį apie Zosę žurnale, tikrai pralinksmina. Tačiau skaitant romaną tie juokingais palyginimais perkrauti sakiniai pradeda erzinti. Vis tik moterims skirtame romane svarbiausias dalykas yra papasakota istorija, o ne ekvilibristika žodžiais. Norėjosi daugiau nuotykių, dialogų ir mažiau senmergiškų savirefleksijų. Ir dar - senmergės romane daug, o va apie svajonių jaunikį, kuris turėtų būti antras pagal svarbumą personažas, pasakojama pripuolamai, įtampa neužauginama iki kulminacijos, nors pabaiga vis tiek nustebina. Dar vienas balas šiam romanui.

Valstybės tarnautojos personažas atskleistas taip pat išsamiai, tik jis ... nuobodus. Skaitydamas net nenori, kad jai pasisektų, kad ji sutiktų jos vertą vyriškį, kad pabaigtų projektą laiku ar įsigytų draugų. Nes ji – tiesiog pikta dėl kablelių pamišusi kvaiša be autoironijos. Jei knygą skaitai ne kaip romaną, o kaip valstybės tarnautojos dienoraštį, kaip ir neturi prie ko prisikabinti, bet romanui reikalingo veiksmo pasigedau ir čia. Visos veiksmo scenos apsiriboja popierių vežimu į ministeriją arba kojos išsisukimu žiūrint pro langą. Visos intrigos vyksta viduj, rūsy, tamsiuose koridoriuose, lyjant automobilyje, dar kelios geriant vyną su drauge namuose. Ir net kai užsidega viltis, kad ji pagaliau su dviem bernais išvažiuos prie ežero ir ten nutiks kas nors smagaus, jai būtinai paskambina viršininkė ir ji iš pilko personažo tampa dar pilkesniu. Suprantu, kad kam nors tos scenos juokingos, man sukėlė tik gailestį. Bet jei sukelia kokius nors jausmus – gal nėra blogai? Pliusas autorei už tai. Pabaiga nenustebina, tik šiek tiek atitirpdo personažą, nors aš skaitydama linkėjau, kad ją pagaliau atleistų iš darbo, kad ją pagaliau išbarškintų koks fainas viršininkas ir ji pagaliau atsitokėtų ir išliptų iš tos valstybės tarnybos ir bobiškų intrigų liūno.


Balų skaičiuoti nenoriu, lyginti tuos romanus irgi nebuvo mano užduotis, abi autorės valdo žodį ir moka konstruoti sakinius. Trumpas verdiktas – su abiem romanais praleisit visai smagiai laiką, ypač jei jūs ... senmergė arba valstybės tarnautoja.

Prabėgus savaitei perskaičiau Ugnės Barauskaitės “Vieno žmogaus bohema” ir pagalvojau, kad jis savotiškai tinka į šią trijulę. Jau vien todėl, kad tai taip pat moters moterims parašytas kūrinys, žvelgiantis į tas pačias moters vienišumo, savo vietos pasaulyje ieškojimo, noro prisiglausti ir bandymo išlaikyti kokius nors santykius, bėgimo nuo savęs pačios problemas. Tiesa, pastaroji knyga į viską žvelgia nebe buitiniu, o šiek tiek filosofiniu lygmeniu, atsitraukus nuo savęs per padorų atstumą, užgriebiant plačiau ir giliau. Knyga gimė iš autorės didelio noro rašyti, iš dešimties metų pastebėjimų, užrašų, prisiminimų ir detalių ar net, pasak autorės, įžodintų kvapų. Skaitai ir žinai, kad tai tikra. Išjausta. Apmąstyta. Parašyta mintyse, o jau paskui popieriuje. Kiekvienas žodis, kiekviena frazė čia – pasverta, apgalvota, gal ne kartą perrašyta ieškant tikslesnio skambesio. Autorė meistriškai valdo tekstą, žodžiai sudėlioti taip gražiai, kad užuoti kvapus, matai rytietiškus ornamentus ir iš pusės žodžio įsijauti į autorės (ar jos herojės) būsenas. Juos norisi ne ryti, bet lėtai mėgautis, stabtelint, pagalvojant, kai ką net užsirašant.

Visi trys romanai parašyti pirmu asmeniu, juos visus kaip ir būtų galima pavadinti dienoraščiais. Trijų vienišų moterų dienoraščiais. Visų net pavadinimai panašūs - sudaryti iš trijų žodžių. Visose trijose knygose į savo pagrindines herojes autorės žvelgia su humoru. Visose herojės ieško nelengvų sprendimų. Visos kenčia supratusios, kad ir vėl sustojo ne tas princas arba arklys prašuoliavo net nestabtelėjęs. Visos bando surasti atsakymą į klausimą “kas ta meilė ir kai ją atpažinti”. Senmergė savo skaudulius slepia po autoironija, tarnautoja – darbe, o bohemos atstovė – vyne ir kelionėse.

“Vieno žmogaus bohemoje” į pasaulį žiūrima kur kas giliau – nesislepiant už palyginimų gausos, neišskaidant esmės dialoguose, užkabinant nepatogias tiesas ir apsinuoginant kiek daugiau, nei leidžia įprastas lietuviškas padorumas ir taip, kaip moka tik tikri menininkai. Drąsu, ne kartą skaitant pagalvojau. Atvira. Juokinga. Skaudu. Panašu į mane, į mano draugę, į kaimynę. Ne kiekvienas gali taip atvirai ir kritiškai pažvelgti į save. Todėl iš visų trijų romanų šį labiausiai derėtų vadinti išpažintimi arba dienoraščiu, nes jis – nuoširdžiausias ir atviriausias. Bet jam pasirinktas originalesnis pavadinimas – bohema. Turėtų skambėti linksmai ir pašėlusiai, bet kai šėlsta vienas žmogus, jau vien iš pavadinimo pajunti dvelktelint melancholiškas gaidas. Bet skaitant liūdėt nėra kada, nes autorė parodo, kad vieno žmogaus bohema gali būti tokia pat įdomi ir spalvinga ir gal net daug spalvingesnė nei susiporavusiųjų ir vienatvę praradusių žmonių.

Ugnės romane daug rytietiškų kelionių – Libanas, Palestina, Sirija, Turkija, Graikija, Ispanija. Autorė vaikšto po mylimą Stambulą, cituoja O.Pamuką ir skaitydamas neri į tą pasaulį su siauromis gatvelėmis, spalvotais turgumis ir turkais pariestais ūsais. Su autore kartu lepteli jiems kažką turkiškai ir pradedi dairytis kurioje pusėje tas Bosforas. Skaitydamas mąstai kartu su autore apie tai, ką tau reiškia kelionės ir kokį save jose atrandi, mąstai kodėl vyrai niekada nesupras moterų, kodėl neįmanoma suprasti žmonių kultūrinių skirtumų, ko reikia, kad iš tiesų jaustumeisi laiminga.

Romane šmėsteli įdomūs personažai, jame randame daug rašytojų citatų, daug matytų filmų ir dar daugiau mūsų bendros praeities detalių: Palangos, dieduko kaliošų, baltų apykaklių, Gavelio Vilniaus, dvylikos kėdžių... Iš skaitytojo tikimasi, kad jis bus panašaus amžiaus ir apsiskaitymo lygio, nes dvidešimtmečiai, panašu, daugelio knygų ar filmų pavadinimų nėra girdėję.

Jei pirmi du romanai panašūs į vieną ar kitą Makdonaldo rinkinį, tai pastarasis prilygsta prancūziškam meniu – tegul ne brangiausiame restorane, bet būtinai iš trijų patiekalų. Jo mažiau, bet jis maistingesnis, grynesnis, rafinuotesnis, jį norisi valgyti lėtai ir pasigardžiuojant. Jei pirmieji du romanai panašūs į bižuteriją – nebrangią, madingą, tinkančią vienam vakarui, vienai vasarai, tai “Bohema” - hipiškas vėrinys su brangakmeniais, kurį norisi vėl ir vėl pačiupinėti, užsidėti, parodyti kitiems, pasidėti į stalčių, o vėliau gal net padovanoti dukrai.

Bet juk būna skirtingų žmonių ir juk būna dienų, kai norisi Makdonaldo ar prie tam tikros suknelės tam tikru gyvenimo periodu labiau tinka bižuterija. Bangakmeniams reikia subręsti. Pasidžiaukim, kad ir Lietuvoje jau turime iš ko rinktis. 

Apie esė ir lietuviškumą: Iš dviejų renkuosi trečią

Vikipedija rašo, kad esė – tai rašinys, straipsnis, kuriame autorius filosofuoja moralės, istorijos, politikos, meno temomis, kritiškai žvelgia į dabartį, jai būdingas subjektyvus vertinimas, laisvas stilius ir kompozicija. Taigi iš apibrėžimo ne taip jau daug ir paaiškėja apie šį, patį laisviausią iš visų literatūrinių žanrų, po kurio apibrėžimu būtų galima pakišti beveik bet ką, kas neturi papasakotos istorijos su išgalvotais personažais. Taigi prieinu išvados: jei esė rašo žunalistas – tai vadinasi straipsniu, jei redaktorius – skiltimi, jei blogeris – įrašu arba postu, jei Užkalnis arba Tapinas – komentaru. Jei rašo moksleivis – tai vadinasi samprotavimu, o jei rašo studentas – atsiskaitymo darbu. Beje, pastariesiems galioja šiokie tokie reikalavimai kaip įžanga, dėstymas, apibendrinimas, šaltinių nurodymas. Tačiau jei savo mintis gražia kalba, prisodrinta palyginimų, metaforų, hiperbolių sudėlioja kiek žinomesnis Lietuvoje rašytojas arba filosofas, tai iš karto priskiriama literatūrai ir beveik be abejonės papuola į konkursinius sąrašus. Jeigu Hemingvėjus savo užrašų iš Moleskin knygelių ar servetėlių nebūtų perkėlęs į romanus, o savo minčių atidavęs personažams, jie turbūt irgi būtų pavadinti esė.

Žodis esė kilęs iš prancūziškojo essai ir reiškia bandyti. Taigi esė žanras – tai tiesiog literatūrinis eksperimentas, todėl juo pavadinti galima viską, ką sunku įsprausti į kitus rėmus. Bet Lietuvoje būti pavadintu eseistu – tai kaip ir gauti kokybės sertifikatą, kuris sako, kad išprususiems skaitytojams reikia būti perskaičius vieną ar kitą autoriaus knygą. Tai lyg nebylus pažadas, kad knygoje bus daug minčių, kurios suteiks skaitymo malonumą ir padės nepaklysti bevertės beletristikos nukrautose lentynose. Formuojama nuomonė, kad tai tiesiog knygos, kurias turi būti perskaitęs kiekvienas išsilavinęs žmogus.

Dalios Staponkutės esė knygą “Iš dviejų renkuosi trečią” gavau prieš metus su gražiais palinkėjimais iš pačios autorės rankų po susitikimo Berlyne, kur ji pristatinėjo vokiškąjį jos vertimą. Buvo labai įdomu susipažinti, pabendrauti, apsikeisti nuomonėmis, sužinoti kokį kelią reikia nueiti, kad knygos būtų išverstos, išleistos, pristatytos ir kitakalbei auditorijai. Tuomet pasigardžiuodama skaičiau kiekvieną skyrių, žavėjausi jos gražia kalba, suradus panašumą su savomis mintimis stabteldavau pamąstyti. Kūrinys mane palietė, kai kurie skyriai smigo gilyn aštriai lyg peilis, sukeldami skausmą, o kartais suprasdavau net ir tai, kas kitiems, likusiems gyventi Lietuvoje, taip ir liks tarp eilučių. Esu ne kartą bandžiusi žvelgiant iš tolimos perspektyvos formuluoti savo ryšį su tėvyne, tėvais, draugais ir kitais mums brangiais likusiais žmonėmis, suvokti save kitoje kultūroje, svarstyti ką su mumis daro gyvenimas svetur ir kokie bus mūsų vaikai užaugę svetur.

Praėjus lygiai metams perskaičiau knygą iš naujo. Ir pasakysiu – radau joje dar daugiau nei pirmą kartą. Daugiau minčių ir abejonių, daugiau lietuviškų refleksijų ir tėvynės sąvokos virsmo. Ir tą patį skaitymo malonumą. Tai reiškia, D.Staponkutės mintys nesensta, o kaip tik darosi vis aktualesnės. Įdomiausi man buvo skyriai, kuriuose ji svarsto kokiai šaliai priklauso jos dukros ir kaip ji liepia joms laužyti liežuvį reiškiant mintis lietuviškai. Įdomiausia, kad kalbą ji įvardina ne kaip pamatinių vertybių perdavimą, bet kaip rezistenciją: “Jaučiausi Kipre visiška mažuma, gal todėl ilgainiui pajutau savo menkumą beveik visur, kur bandžiau įsitvirtinti ir sulaukti pripažinimo. Tarsi kerštaudama už tai mokiau dukras lietuvių kalbos.”

Ji pripažįsta, kad lietuvių kalba nėra gimtoji jos dukroms, nes jos užaugo ir subrendo tėvo šalyje Kipre. Nors vokiškai gimtoji kalba reiškia Muttersprache – motinos kalba. Taigi tai lyg ir sako, kad gimtosios kalbos definicijai didesnę įtaką turi ne gyvenamoji vieta, o kalba, kuria su tavimi bendrauja mama. Per savo neilgą gyvenimą Vokietijoje ir stebėdama kitas užsienyje gyvenančias ir vaikus auginančias šeimas supratau, kad tikroji Muttersprache – tai kalba, kuria tavo mama bendrauja su savo mama. Prisimenu, kaip atvažiavus pas močiutę į Radviliškį, eidama miegoti visada prašydavau mamos, kad jodvi su močiute susėstų pasikalbėti prie mano lovos. Net ir ne viską suprasdama jų moteriškuose pokalbiuose, vien klausydamasi jų balsų, jaučiausi saugi bei sava ir palaimingai nugrimzdavau į sapną. Gyvendama Vokietijoje pagalvoju, kad jeigu nesuprastum, ką tarpusavyje kalba svarbiausios tavo gyvenimo moterys, tos, iš kurių perimi savo gyvastį, kurių dėka esi toks koks esi, juk turėtum jaustis labai nuskriaustas. Lyg kažkas iš tavęs būtų išplėšęs gabalėlį savasties, tapatybės, lyg savoji motina būtų tau ne viską davusi, ne visa atsiskleidusi, kažką labai svarbaus nuslėpusi, lyg būtų užtrenkusi prieš nosį savo kambario duris.

Man lengviau, mano vyras lietuvis ir mes bent namuose visi kalbame viena kalba, tačiau, kai prieš mėnesį vaikas paprašė paskaityti pasaką prieš miegą vokiškai, o ne lietuviškai, viduje kilo daugybė klausimų, susiliejusių į panikos bangą. Ką darau ne taip? Drausti ar leisti? Kaip įdiegti lietuviškumą neneigiant vokiečių kalbos? Kokia kalba bendrauti, kai šalia jo draugai? Ar tikrai nuolat taisyti, kai jis lietuviškus žodžius sulipina į sakinį pagal vokišką struktūrą? Dalia atvirauja: “Jau daug metų bandau įspėti savo dukrų mintis, tarsi turėčiau neginčijamą motinos teisę į kito žmogaus vidinį pasaulį. Man dažnai knieti pasinerti į jų spalvingą kasdienių išgyvenimų gelmę, sužinoti, kiek gi ten tokios brangios man Lietuvos”. Perskaitau ir ilgam susimąstau – kiek iš tikrųjų tos Lietuvos mūsų, gyvenančių svetur, vaikuose. Ar mes tikrai viską padarome, kad jos būtų daugiau. Autorė nei savęs, nei juo labiau kitų, neteisia ir negiria, ji kelia klausimus ir bando jais abejoti, lyg žinodama, kad tikslių atsakymų niekada nesuras.

Globalizacija, orumas, mirties mitas, pagarba senoliams, draugystės sąvoka, atsiminimų reišmė, prisitaikymas svetimoje aplinkoje, kelionių atradimai, vienišumas, tėvynės lietaus gaivumas, vaikystės nuotrupos – tai temos, kurias knygoje paliečia D.Staponkutė. Paliečia taip švelniai, lyg kabintų plunksnele, bet taip jautriai, lyg ja brauktų ne per alkūnes ar padus, kur oda kiečiausia, bet per kaklą, lūpas, akis ar kartais net per atvirą žaizdą. Skaitai apie jos santykius su mama, močiute, kaimu, vaikystės draugais, naujaisiais kaimynais ir prieš akis stoja tavo paties gyvenimo situacijos. Ji neteisia, nekaltina, ji stebi ir stebisi, žiūrėdama iš tolo į save ir į pasaulį. Atrodo, jei autorė nebūtų palikusi šalies, nebūtų laimėjusio to atstumo tarp kelių Dalių, o be to nebūtų buvę ir šios knygos. Ji pati sako: “.. rašydama per nuotolį aš niekuo nerizikuoju, esu saugiuose vandenyse”. Juk tik jausdamasis saugus gali pasiekti aukštą atvirumo lygį.

Knyga įdomi ir iš pažintinės pusės – daug sužinome apie Kiprą, apie papročius, apie šventes, apie tai ką reiškia gyventi karščiu alsuojančioje šalyje kartu su kipriečiu. Įdomūs ir abiejų šalių palyginimai, netgi daugybės panašumų suradimas: “Kipriečiams tai parkas, lietuviams – parkelis. Užtat kas kipriečiams – akmenukas, lietuviams – uola. Lietuviams ežeras, o kipriečiams – bala ieškanti jūros..” O kokiais gražiais žodžiais aprašyti grįžimai į Lietuvą ir visiems lietuviams nusibodęs lietus. Skaitai ir atrodo, kad tik be proto tėvynės pasiilgęs žmogus galėtų šitaip romanizuoti lietų. Atrodo, jei D.Staponkutė mokėtų eiliuoti, kurti be galo liūdnus eilėraščius, kurie paskui virstų liūdnomis dainomis: “Lašų pasaulis – mistiškas, jame, tarsi po daugel metų praregėjusi, atveriu netikėtą šviesą ir skaidrumą, tokį neįmanomą, kad visa aplinkui virsta neišbraidyta vaikystės pasaka.”

Baigiant autorė prisipažįsta: “Jaučiuosi nepasakiusi kažko labai svarbaus... “Iš dviejų renkuosi trečią” yra apie negalėjimą pasirinkti ir apie tai, kas lieka suvokus, jog nebesulaikysi tolstančių dviejų, o trečia gali nenutikti.” Nors viename iš savo interviu ji teigė: “Aš turėjau pasirinkti iš dviejų mažų šalių, bet susikūriau sau trečią tėvynę, kuri yra tik mano”.

Skaitant Dalios Staponkutės knygą, kelis kartus sudvejojau dėl žanro teisingumo. Buvo vietų, kai tikrai norėjau ją priskirti autobiografijos ar memuarų žanrui, nes ji rašo išskirtinai apie save ir ją supantį pasaulį, apie savo vaikystę, studijų metus, apie savo šeimą, savo keliones, savo draugus, savo įspūdžius ir mintis. Nėra palyginimų su kitais, nėra apibendrinimų, nėra bendraminčių citavimo ar kokios nors problemos analizės iš kelių požiūrio kampų. Tačiau nėra ir dienoraščiui būdingo įrašo datos ar vietos svarbumo. Tekstai suprantami daugeliui ir, be kita ko, vartojami lėtai ir pasimėgaujant, kaip kokiame gurmaniškame restorane, kur porcijos nedidelės, bet nusipelniusio meistro pagamintos ir labai kūrybiškai pateiktos. Vartydama ir skaitydama “Iš dviejų renkuosi trečią” net neabejojau, kad ji verta kūrybiškiausios knygos titulo, kurį pernai metais sėkmingai ir gavo. Šiais laikais yra prabanga rankose laikyti ne tik gero turinio, bet ir geros poligrafinės kokybės knygą menišku viršeliu ir paįvairintą tinkamą nuotaiką pakurstančiomis nuotraukomis.


Tačiau, kad šis mano esė neliktų pagiriamuoju žodžiu D.Staponkutei, subejosiu jos įtraukimu į Metų knygos rinkimo sąrašus. Visų pirma dėl to, kad esė žanras yra ir turi likti nišiniu, o tai reiškia, kad rinkimuose, kur balsuoja žiūrovai jis šiaip ar taip neturi jokių šansų laimėti, o tik užima kažkokio kito, galbūt aktualesnio, galbūt naujesnio, galbūt labiau reikalingo premijos arba aktualesnėmis Lietuvoje gyvenantiems temomis kalbančio autoriaus vietą. Nes emigracijoje gyvenančio rašytojo samprotavimai dažniausiai būna įdomūs tik tą pačią patirtį atpažįstantiems skaitytojams. O tokių nėra daug. Taip, emigracijoje šiuo metu gyvena labai daug lietuvių, bet daugelis jų sunkiai dirba ir dažniausiai renkasi tik populiariosios literatūros knygas. Neniekinkim jų už tai, o džiaukimės, kad jie iš viso skaito.