Šventinė karuselė arba įspūdžiai po jubiliejinės Vilniaus knygų mugės

Gretos Skaraitienės nuotr.

Pabudau Berlyne, už lango gageno žąsys, šiek tiek pavydėjau joms, nes jos skrenda į Lietuvą, jos neša pavasarį ten, iš kur aš ką tik grįžau. Bet mane šildo ne pernelyg ankstyvais sakurų žiedais Vokietijos sostinėje besiskleidžiantis pavasaris, bet prisiminimai po begalės nuoširdžių susitikimų su skaitytojais Vilniaus knygų mugėje bei Panevėžio ir Kauno bibliotekose.

Bet dabar plačiau apie knygų mugę, kurią šiemet norėčiau palyginti su tikra šventine muge su atrakcionais, prekeivių rėkavimais, cukraus vata, loterijomis, šou personažais, klounais, kino salėmis ir gatvės muzikantais. Tokia, kokią galite rasti Barselonoje ant Tibidabo kalno arbe Vudžio Aleno filme "Užburtas ratas". Tokia, kokios šurmuliuoja Berlyne prieš Velykas arba per Oktoberfestą. Į kurias žmonės veržiasi, stengiasi visur dalyvauti, išleisti kuo daugiau pinigų, nusifotografuoti su draugais ir tik iš matymo pažįstamais, įamžinti laimingus savo veidus. Jie pasipuošę, jie nori, kad kiti juos pamatytų ir įsitikintų, kad jie nėra iškritę iš gyvenimo šventės traukinio, kad jiems sekasi gerai ir jie tiesiog gali sau leisti tokią pramogą, gali įsigyti jiems ne itin reikalingų dalykų ar tiesiog leisti pinigus popkornams ir cukraus vatai, o paskui sakyti visiems, kad taip, ir aš buvau ten, taip, labai daug žmonių, taip, tvanku ir didelės eilės, taip brangu, salės perpildytos, kalbėtojų nesigirdi, prie Tapino ir Čekuolio neprisigrūdau, užtat Kunigo obuolio atsikandau ir Žmonių stende nusifotografavau.

Nenoriu priyginti knygų mugės tuštybės mugei. Manau, kad knygų mugė yra daug daugiau, nei paprastas jomarkas. A.Tapinas pasakė, kad tai inteligentijos Kaziuko mugė ir tai turbūt taikliau, nei nuvalkiotas terminas "rašytojų atlaidai". Nes atlaiduose yra privaloma programa – mišios, o VKM jokių privalomų renginių nėra. bet gausųbė neprivalomų. Tai tiesiog margumynas, pradžioje džiuginantis, o paskui - varginantis. Autorius privalomai vaišinamas komplimentais, kurie pradžioje džiugina, o paskui, kai cukraus lygis pakyla pakankamai, limpa prie pirštų kaip tirpstantys ledai. Tais pirštais vis dar bandai parašyti nesaldų autografą, paskui nustoji galvoti ir rašai tai, ką užrašei anksčiau, vėliau susigėsti ir rašai dar vieną paruoštą citatą. Autorius tomis dienomis jaučiasi, lyg sėdėtų karuselėje – matomas, bendraujantis, kartais fotografuojamas, besišypsantis, nuo pagyrų lengvai apsisukusia galva, nuo tempo pamažu išplaukiančiais ir todėl nebeatpažįstamais sutiktųjų veidais. Ir tada jam vienintelė vieta nurimti ir patylėti - kolegos renginys arba įdomi diskusija.

Kodėl į knygų mugę važiuoja autoriai, visiems aišku, jie susitinka su kolegomis, jie pasimato su skaitytojais, jie nubėga į į renginius “iš įdomumo” ir “iš reikalo”, galiausiai jie atsižymi čia, kaip piligrimas, atėjęs dar vieną etapą. Šiemet bandžiau suprasti, kodėl čia eina lankytojai, nepaisant padidėjusio mugės bilieto kainos ir to, kad kitur knygos netgi pigesnės. Ir supratau, kad čia pirkdami jie gali pabendrauti su autoriumi ar net leidyklos vadovu, čia jie gali nubėgti į renginį ar prasilenkti koridoriuje su tik iš TV pažįstamu veidu. O kartais, pavargę, užsuka net į niekada anksčiau negirdėtų ir nereklamuotų knygų pristatymus.

Ir vis tik, nori nenori, Vilniaus mugę lyginu su Leipcigo knygų muge. Ten dar daugiau lentynų, leidyklų, renginių ir žmonių, ten prie kavos dar didesnės eilės ir dar brangesnis įėjimas. Bet jei Vilniuje leidyklos prekystaliais atsitveria nuo lankytojų, tai Leipcige įsikuria jaukius kambarėlius su knygomis, į kuriuos kviečia užeiti. Vokiškos leidyklos išleidžia daugiau pinigų prisistatymo medžiagai, jos pasakoja skaitytojui ne apie pavienes knygas, bet apie pačią leidyklą ir jos autorius, nerodydamos jokio spaudimo pirkti. Jos pristato ir būsimas knygas, netgi dalina katalogus, informacinius leidinius su knygų anonsais. Kai kuriuose stenduose gali nusipirkti kavos ir čia pat prisėsti ant jaukaus sėdmaišio, paskaityti sudominusio autoriaus kūrinio skyrių. Todėl noriu pasveikinti Balto leidyklą, įnešusią į VKM šiek tiek tarptautinių madų – nemokamą žurnalą ir nemokamas bandomąsias knygas su keliais skyriais.

Pasivaikščiojus po mugę Vilniuje šiek tiek užkliuvo tai, kad leidyklos knygas išdėsto kaip papuola, be jokios sistemos. Net prekybos centre būna šiokia tokia sistema, net Kaziuko mugėje suskirstyti stendai pagal tematiką ar regionus, o knygų mugėje - visiškas jovalas. Vokietijoje leidyklos atskiria grožinę literatūrą, kelionių knygas, savipagalbos knygas, žanrinius romanus. Juk  ypač didžiosios leidyklos galėtų atskirti lietuvių autorius nuo užsieniečių, filosofines ir istorines knygas – nuo grožinių romanų. Tada gal ir skaitytojai labiau pasiskirstytų, o ne plūstų bendru srautu.

Tą patį pastebėjau ir su renginiais. Jie išmėtyti po sales vien organizatoriams žinomu principu, o juk galėtų būti aišku, kad Rašytojų kampe pristatoma klasika ir poezija, didžiojoje salėje – populiarioji literatūra, greta esančioje salėje – jaunieji rašytojai, o dar kitoje – istorinės knygos. Kad į vieną salę atėjęs žmogus žinotų, kad gali iš ten neišeiti, nes visi renginiai atitiks jo interesų lauką. Bet dabar po romano pristatymo eina diskusija apie vaikų skaitymą, po jos – istorinių knygų pristatymas, po jų – poezija ir kelionių literatūra. Jokio tematinio pasiskirstymo tarp penktadienio ir šeštadienio, visi autoriai, renginiai maišosi, sukasi, tik spėk susigaudyti laikydamas programėlę rankoje ir spėk nusiirti iki Forumo salės, esančios kitame mugės gale.

Labai pasidžiaugiau šortais, kaip nauju renginių žanru. Labai linkiu kitais metais dar skirti vietą, kurioje nauji autoriai, galbūt net neįtraukti į programą, gautų po dešimt minučių pristatyti savo kūrybą leidėjams ir žiūrovams. Galbūt labiau norėjosi, kad Tapinas ne fotografuotųsi prie prezidentinio stalo, bet kalbintų prie jo kitus rašytojus, būtų buvę kitokio stiliaus renginiai. Galėtų ir didžiosios leidyklos daryti savo stenduose autorių skaitymus ir gal net transliuoti juos internetu.

O pabaigoje trumpas nusistebėjimas dėl kainų, nors kalbėti apie jas Lietuvoje galima tik su taksistais ir su močiutėmis nemokamame mugės autobuse. Aš nuoširdžiai nesuprantu, kodėl kasmet, atvykus vasarį į Lietuvą, randu pabrangusią kavą, manikiūristės paslaugas ir bilietų į mugę kainas. Ir kaskart nusistebiu, kodėl septynmečiui reikia pirkti bilietą, kodėl nėra pusdienio, kai moksleiviai būtų įleidžiami nemokamai, kodėl perkant internetu, bilietas nėra euru pigesnis, kodėl nėra šeimyninio bilieto, nejaugi nesinori, kad šeimos ateitų į renginius su visais vaikais?

Tačiau, kad ir kiek ieškočiau kabliukų, vis tik be galo džiaugiuosi, kad Lietuvoje vyksta tokia šventė, kaip knygų mugė. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kai užsienio autoriai pasako, kad tokio susidomėjimo knygomis jų šalyse nėra. Džaiugiuosi, kad esame didžiausi Baltijos šalyse. Mugė įžengė į pilnametystę, tikiuosi, kad ji toliau bręs ir gerės, pasiūlys dar daugiau dvasinio peno lankytojams. O aš, ką tik išgėrusi savo kavos puodelį, žvelgianti į šalia pradundantį geltonąjį Berlyno metro traukinį ir saulėje išsirengusius žmones, jaučiuosi dar švelniai užsupta Vilniaus karuselės. Ir džiaugiuosi, kad mano knyga "Kelyje" jau rado kelią į skaitojų širdis.

Baigiamasis žodis 19-ai rašytojų olimpiadai

Pirmadienio rytas. Kapučino kavos puodelis Vilniaus gatvėje. Už lango snyguriuoja ir be proto šalta. Kailinukai numesti ant šalia esančios kėdės. Po viso to mugės šurmulio noriu pabūti viena. Viena Vilniuje. Neblaškoma skambančio telefono ir kitų išsakomų minčių. Tai nutinka labai retai, nes buvimo Lietuvoje minutės užpildytos bendravimu, susitikimais, pristatymais, pokalbiais su artimiausiais ir tolimiausiais.

Žiūriu, kaip snaigės dengia už lango stovinčius stalelius, žiūriu kaip veržiasi dūmai iš parūkyti išėjusių vyrų burnų – turbūt tokia pat tumulai virstų iš jų burnų ir tada, jei jie nelaikytų rankose cigarečių. Matau, kaip po kapišonais slepiasi keli vėluojantys tarnautojai ir gatvė vėl nurimsta.

Esu šią minutę viena ir todėl, kad noriu prisiminti visus knygų mugės susitikimus, visus įspūdžius, išgirstas naujienas, nors ir probėgšmiais aplankytus renginius ir sugaudytas mintis. Keli žurnalistai manęs šiemet klausė, kas man yra knygų mugė. Šiek tiek pagalvojus atsakiau, kad tai sunkus darbas, jei pristatinėji knygą, nori pabūti stende ir pabendrauti su skaitytojais. Bet jei įsmunki į renginių sales, pasijunti kaip geroje universitetinėje paskaitoje ir vos spėji konspektuoti autorių mėtomus perliukus. Bet iš tiesų, šiemet knygų mugėje pasijutau kaip kokiame metiniame veidaknygės suvažiavime – sutikau čia gausybę draugų iš viso pasaulio, susipažinau su kai kuriais sekėjais ir užmezgiau dar daugiau pažinčių.

Renginių aplankiau nedaug, o ir įpuolus į salę dažniausiai nepataikydavau į pradžią arba, nesulaukus pabaigos, skubėdavau tolyn. Arba užsukdavau tik pasisemti ramybės ir trumpam užmiršti tą šurmulį už salės durų. Prisėdi ant žemės prie durų ir nugrimzti į Lauros Sintijos Černiauskaitės skaitomas naujojo romano ištraukas ar senuosius Mačernio eilėraščius.

Gaila, kad pavėlavau į Tomo Venclovos pokalbį su Kristina Sabaliauskaite – tai buvo vienas įdomesnių pašnekesių mugėje. Jie kalbėjosi apie pasaulio literatūrą, apie jos tokį dėstymą mokykloje, kad išaugtų nauja radauskų ir mačernių karta. Ir apie Biblijos, kaip literatūros kūrinio, nagrinėjimą. Ir apie tai, kad kosmopolitas vis dar yra keiksmažodis Lietuvoje ir kaip tai reiktų keisti.

Kiek per mažai užgriebiau ir iš naujojo, o gal tiksliau būt sakyti - iš senojo Valdo Papievio romano pristatymo, kurio rankraščio dingimo ir atsiradimo istorija turbūt įdomesnė už patį romaną. Buvo įdomu klausytis kaip autorius, skaitydamas prieš trisdešimt metų rašytą tekstą, ten neberado savęs. Apie tai mielai norėčiau pasikalbėti su juo prie gero vyno taurės Paryžiuje, o ne spaudžiančioje minioje.

Smunku į tuo pačiu metu vykstantį susitikimą su viešnia iš Švedijos Lena Andersson, nes romanas apie Esterą mane gerokai nustebino moterišku psichologizmu ir meilės anatomija, bet ne tiek labai, kad pirkčiau jo tęsinį. Ji sako rašanti ne apie teoriją, o apie gyvenimą, apie visas situacijas, kurias tenka išgyventi daugeliui moterų. Po keliolikos minučių suprantu, kad Jūratės Čerškutės užduodami klausimai įdomesni už autorės atsakymus, todėl šiek tiek pasigailiu, kad nepasilikau pas V. Papievį ar nenubėgau pas T.Venclovą į pašnekesių knygos “Nelyginant šiaurė magnetą” pristatymą. Nepaisant to, kad buvau šios knygos pristatyme Berlyne ir Leipcige, žinau, kad autorius visada turi ką pasakyti.

Tačiau išsmukus į koridorių taip pat laukė įdomūs susitikimai. Pavyzdžiui, su jauna rašytoja Monika Budinaite aptarėme jos gegužės mėnesį pasirodysiančią knygą Selfų slėnis, sudarytą iš keturių atskirų ir tuo pačiu sujungtų istorijų. Autorė pasakoja apie mūsų tikrąjį ir virtualų, smarkiai pagražintą, gyvenimą, apie mūsų asmenybės susidvejinimą. Klausau jos ir galvoju, kad tai turbūt bus pirmoji lietuviška knyga, nagrinėjanti prisirišimą prie socialinių tinklų.


Kai stovi leidyklos stende ir negali bėgioti po renginius, mezgi pažintis su šalia stovinčiais autoriais, Pavyzdžiui, pakalbi su jaunuoju perspektyviuoju autoriumi Marijus Povilas Elijas Martynenko apie kūrybą ir aktoriaus studijas, apie nesenai jo perskaitytą Ulysą ir O.Koršunovo spektaklius ir supranti, kad prieš akis stovi naujojo - performanso literatūros - žanro atstovas, nes jo tekstų ko gero smagiau klausytis, nei skaityti.

Su Egle Gerulaityte

Arba pabendrauji su kitu jaunu autoriumi, parašiusiu brandžią knygą apie Japoniją, Andriumi Kleiva apie japonų kalbos studijas ir apie tai, kad Berlyne gyventi smagiau, nei Paryžiuje, kur jis šiuo metu studijuoja. Ir apie tai, kad Paryžiaus burbulas tiek daug išpūstas, kad miestas grimzta į nuobodų snobizmą. Su pro šalį ėjusia Prancūzijos eksperte Erika Umbrasaite tęsdami temą apie Paryžių, svarstėm lietuvių fenomeną be galo be krašto domėtis šia šalimi. Ir tikrai, ne vienas leidėjas patvirtins, jog jei ant viršelio bus žodis prancūziška ar Paryžius, knygai užsimerkus pranašaujama sėkmė. Tačiau stebint autografus dalinantį Andrių, supratau, kad ir Japonija gali greitai tapti naujuoju trendu.

Arba Pietų Amerika. Apie ją rašo pašėlusi motociklininkė Egle Gerulaityte, kurios kelionių knygos po šį kontinentą pristatymą man teko moderuoti. Klausiau jos ir sėmiausi drąsos ne tik keliauti vienai, bet ir gyventi taip kaip nori, būti kelyje, būti paieškose, nekreipti dėmesio į kitų nuomonę ir dėl jos neatsisakyti savo svajonių, nedramatizuoti dabarties, o mokytis iš jos ir eiti tolyn. Bastūnės knygą galime įvardinti ir kaip brendimo romaną, ir kelio nutiesimą savo svajonės link.
 

Su Pauliu Liliekiu ir Daiva Tamošiūnaite

Savo naujausią romaną “Neišryškinta juostelė” pristačiau paskutinę mugės dieną, priešpaskutinę jos darbo valandą. Gal dėl to ir nebuvo jokios įtampos, kalbėjome ramiai, atsipalaidavę - Daiva Tamošiūnaitė pasakojo kokius jai jausmus sukėlė mano papasakota istorija, sakė, jog atradusi jame daug savo išgyventų momentų, o Paulius Lileikis pridūrė, kad skaitant jį neapleido deja vu jausmas. Kalbėjom apie knygas ir fotografiją, apie išryškintas ir neišryškintas juosteles, apie nenuspėjamus gyvenimo vingius ir skaitymo terapiją. Nesupykau net ir dėl Pauliaus pareikšto priekaišto, esą aš jį priverčiau skaityti meilės romanus, nes juose įdomiai rašau apie fotografiją. Buvo ir įdomių klausimų, ir pašnekesių net ir pasibaigus renginiui.

Kai padėjau paskutinį autografą ir atsisveikinau su leidyklos darbuotojais, kai per paskutines mugės darbo minutes spėjau nusipirkti dar kelias knygas iš savo sąrašo, kai užvėriau mugės duris, supratau, kad jai apibūdinti turbūt tinka visi žodžiai – šventė, atlaidai, festivalis, suvažiavimas, mugė, sąskrydis, turgus, pokylis, iškilmės, daugiadienės. O žiūrėdama olimpinių žaidynių uždarymą pas mamą, supratau, kad ir knygų mugę būtų galima pavadinti savotiška rašytojų olimpiada, kur savo kategorijose grumiasi skirtingų šakų rašytojai, skaitytojai susigrūda į juos pažiūrėti ir su jais nusifotografuoti, o paskutinę dieną vyksta vietų skirstymas ir apdovanojimai. Bet smagiausia tai, jog galioja svarbiausias olimpiados principas: svarbu ne nugalėti, svarbu dalyvauti.

Pirmoji mugės diena – Prezidentė, Mačernis ir Kuksando

Pabundu anksti, gerokai per anksti, bet jaudulys neleidžia sugrįžti sapnams. Laukia pirmoji knygų mugės diena. Planuotų susitikimų neturiu, bet žinau, kad tie, neplanuotieji, būna patys maloniausi.

Termometro stulpelis rodo minus septyniolika. Išsitraukiu mamos spintoje jau dešimtį metų kabančius kailinius, susirandu jos stalčiuje vilnonę kepurę ir kviečiu taksi. Įėjus pro vartus užplūsta mielas jausmas – esu tiek kartų buvusi knygų mugėje, kad ši vieta jau kelia nostalgiškus prisiminimus kaip kokia senelių sodyba. Palieku kailinius rūbinėje šalia kitų kailinių ir einu link Tyto albos stendo, kur guli naujas, vos prieš dešimt dienų dienos šviesą išvydęs mano ketvirtasis romanas “Neišryškinta juostelė”.

Pasilabinusi su visais prisėdu stende ir čia pat jau sveikinuosi su Lietuvos kultūros ministre ir ją lydinčia Lietuvos kultūros instituto vadove. Prisimenam savo pažintį praeitų metų Leipcigo knygų mugėje, prisimename tą nuostabią Lietuvių literatūros naktį Leipcigo centre ir puikų Lietuvos pasirodymą. Parodau jai savo romaną, atverčiu pirmą puslapį, kad išraityčiau autografą ir ... suprantu, kad neprisimenu jos vardo. Atmintis siūlo kokius tris variantus, bet net neįsivaizduoju, kuris jų tikras. Suprantu ir tiek, kad klausti būtų irgi protokoliškai neteisinga. Ir tuo metu ministrė, lyg suprasdama, kas tas tris sekundes sukasi mano galvoje, sako, čia bus knyga ministerijos bibliotekai, tai vardo nerašykite. Plačiai šypsodamasi suraitau linkėjimą.

Per tą įtampą net nepastebiu, kad prie stendo grėsmingai priartėjusi Lietuvos Prezidentė. Ji šypsosi ir spaudžia ranką visai greta sėdinčiam kunigui Algirdui, dviejų populiarių knygų autoriui. Spragsi fotoaparatai kol jie keičiasi šypsenomis ir maloniais žodžiais. Aš suprantu, kad turiu dvi galimybes – atsitūpti ir apsimesti, kad manęs čia nėra arba išdidžiai stovėti šalia savo romano. Prezidentė atsisveikina su kunigu ir eina toliau link manęs. Atsitūpti nespėju. Nusišypsau ir sveikinuosi. Prisistatau. Suprantu, kad čia ir dabar yra ta tik knygose skaityta situacija, kai turi sudominti žmogų per septynias sekundes. Čiumpu knygą į rankas ir sakau, kad mano romano pagrindinė herojė taip pat Dalia, kad tai ketvirtasis mano romanas, kad tai pasakojimas apie šeimą, apie nutylėtus mūsų tėvų gyvenimus, apie menininkų vargus anais, sovietiniais metais ir aš be galo džiaugčiausi galėdama jai jį padovanoti. Ji linkteli galva ir sako, kad labai norėtų. Aš atverčiu knygą, šįkart vardą prisimenu, bet net neįsivaizduoju ką reikia užrašyti ant knygos aukščiausiam šalies pareigūnui. Ir rašau paprastai – Gerb. Daliai, apie Dalią. Žinau, kad tai visiškai neprotokoliška, tad pridedu dar “Su nuoširdžiausiais linkėjimais”. Ir tik po penkerių minučių, kai jos žingsniai seniai nutolę, pajuntu kaip linksta mano keliai.

Bet čia pat prieina kelios mano skaitytojos, paskui vaikystės laikų draugė, paskui buvusi bendradarbė, paskui buvęs bosas, paskui kelios mano ekskursijų Berlyne dalyvės, keli draugai žurnalistai, kolegės rašytojos. Bibliotekų atstovės kviečia atvykti pristatyti knygos, bet viskas, ką aš joms galiu pasiūlyti – tai susitikti Berlyne. Prieina moterys, kurios skaitė mano ankstesnį romaną, išsako komplimentus, bet sako lauksiančios, kol nauja knyga atkeliaus į biblioteką. Smagu sutikti žmones, kurie skaito mano romanus, kurie mėgsta mano blogą, net neįsivaizdavau, kad tiek daug žmonių jį skaito. Smagu, bet buvau pamiršusi, kaip greitai išvargstu bendraudama.

Išgeriu kavos, pasirašau dar penkias knygas, pajuokauju su kunigu Algirdu Toliatu ir išeinu pasivaikščioti po mugę. Atėjo laikas paklausyti kitų pristatymų. LRT studijoje klausausi Aldonos Ruseckaitės pasakojimų apie V.Mačernį, sudėtų į knygą “Dūžtančios formos”. Klausausi, koks jis buvo darbštus, apsiskaitęs, mokėjo septynias kalbas, vienu metu sugebėdavo paeiliui skaityti Dostojevskio Karamazovus rusiškai, Džoiso Ulysą angliškai, versti Bodlerą iš prancūzų kalbos. Įstringa jos žodžiai, kad Mačernis yra tokio amžiaus, kad jis niekam nėra per jaunas. Per 23 savo gyvenimo metus jis nuveikė tiek, kiek būtų galėjęs per 70. Klausausi jo žiemos sonetų ir jaučiu, kaip rimsta širdis, kaip atsitraukia visas mugės šurmulys ir žinau, kad grįžus namo susirasiu jo knygą ir perskaitysiu visus iš naujo.

Kitame renginyje Vokietijos knygyno savininkė pasakoja apie knygų rinką Vokietijoje. Žmonių salėje nedaug, vien specialistai, bet informacija įdomi. Sužinau, kad 47 proc knygų Vokietijoje parduodama knygynuose, 21 proc – leidyklos kanalais, 19 proc online, o prekybcentriuose tik 1,4 proc. Taigi vokiečių knygynams konkurenciją sudaro ne Maksimos, bet Amazon. Vokietijoje mažiems knygynams išsilaikyti kur kas lengviau, nes ten galioja fiksuota knygos kaina – tai reiškia, kad knyga visuose pardavimų kanaluose kainuoja tiek, kiek nurodyta leidyklos. Įdomu ir tai, kad Vokietijoje, norėdamas dirbti knygyne, turi turėti specialų išsilavinimą. Knygyno savininkė pastebi, kad knygos Vokietijoje sąlyginai pigesnės, jos visiems įperkamos, nes paperback kainuoja tiek, kiek trys kavos puodeliai.

Užsuku trumpam į Dalios Kutraitės romano pristatymą, bet didžiulė salė nejaukiai pustuštė. paklausau penkias minutes ir einu toliau. Paskutinė mano stotelė – kolegos žurnalisto ir rašytojo Algirdo Kumžos knygos Kuksando pristatymas. Nesu nieko girdėjusi apie šią sveikatingumo sistemą, todėl užeinu ne vien dėl kolegiško palaikymo, bet genama smalsumo. Klausausi apie jo keliones, apie atsitiktinai sutiktą korėjietį, pakreipusį jo gyvenimą visai kita vaga. Pasak jo, vakaruose religija eina per intelektą, bet rytuose ji įtraukia ir kūną, nes sveika dvasia gali gyventi tik sveikame kūne. Kunigas Algirdas kalba, kad šios praktikos jokiu būdu nesipjauna su katalikybe, kad tai nėra religija, tik kūno galių palaikymas. Jis kalba apie tai, kad mes per greitai gyvename, skubame, bandome pralenkti save, tampame savo paties šešėliu ir pamirštame gyventi čia ir dabar, todėl reikia sustoti ir kartais atsigręžti į savo kūną.

Nekviečiu taksi. Nusprendžiu gyventi čia ir dabar ir lėtai sliūkinu iki troleibuso stotelės.

Gretos Skaraitienės nuotr.

Taksistai, daktarai ir rašymo dirbtuvės

Kai visi organizmo varžteliai sukasi kaip priklauso, net nesusimąstome apie juos. Bet tik kuri nors mūsų detalė sugenda, susidėvi, pakliūna į avariją, pasaulis aplink mus apsiverčia. Užteko, vedžiojant knygų mugės svečius, nelaimingai nusprūsti nuo laiptų, ir mano elgesys bei įspūdžiai apie knygų mugę iškart tapo kitokie. Pradent tuo, kad supratau, jog piko valandomis judėti mugėje, nenorint, kad kas nors užliptų tau ant kojos, beveik neįmanoma. Baigiant tuo, kad per stovimą mero priėmimą Rotušėje pasiprašiau kėdės, nors padavėja man atsakė nešiojanti tik vyną.

Pas mamą ant sofos ilsinant koją po mugės

 Tik dėl kojos traumos teko sužino labai daug naujų dalykų, kurių gal net mielai būčiau nežinojusi. Pavyzdžiui, nieko juk nebūtų nutikę, jei nebūčiau sužinojusi, koks modernus dabar Lazdynų ligoninės priėmimo punktas, kokia moderni aparatūra ten stovi ir kaip ji tik padidina kontrastą su senoviškai nemandagiais gydytojais. Būčiau mielai nežinojusi, kad šalia rentgeno kabineto, kur liepiama laukti išrašo, nėra elementarios kėdės, lyg tai būtų ne kaulų, o madų fotografo kabinetas, kur poničkos gali kelias minutes ir pastoviniuoti. Esu įsitikinusi, kad jei būtų pasisekę pakliūti pas “Pragaro ambulatorijos” autorių, įspūdžiai būtų kur kas geresni, tačiau jis ilsėjosi po naktinės pamainos. Dabar, išėjusi iš vokiško daktaro kabineto sutvarstyta, nešina receptais, įtvaru ir siuntimais procedūroms pagalvojau, kad mažų mažiausiai daktaras galėjo liepti seselei mano pamėlusią koją sutvarstyti, o ne pasakyti koridoriuje, kad per mėnesį sugis, jei nevaikščiosiu.

Lietuviška vakarienė su F.Miralles ir K.Webb

Tačiau, jei ne kojos trauma, būčiau nežinojusi, kokių mandagių ir įdomių taksistų besama. Su vienu dalinausi savo sumuštiniu, kitam aiškinau kur Vilniuje yra Žvėrynas, (jis buvo ką tik iš Londono tėvynėn grįžęs nevilnietis), dar su kitu, sumaišiusiu gatves Vilniuje, kalbėjomės apie Berlyną, nes jis penkis metus vežė ten lietuvius autobusu. Ketvirtas buvo filologas ir mes taip įsikalbėjom apie knygas, kad net nenorėjau išlipti iš mašinos. Penktas buvo verslininkas, vairuojantis automobilį tik dėl to, kad turįs laiko. Šeštas, vežęs mane iš ligoninės, mano dukros paklausė, ar ji turinti antrankius, nes panašu, jog mane reikia prirakinti prie lovos, kaip ir liepė daktarai. Septintas, vežęs į LRT, kur kalbėjau radijo laidoje “Kasdienybės kultūra”, spėjo man papasakoti, kaip dirbęs kažkokių Folksvageno detalių fabrike Vokietijoje, o aštuntas, vežęs mane namo po “Emilijos iš laisvės alėjos” filmo, gyrė lietuvišką kiną ir keikė lietuvišką valdžią. Devintasis norėjo padiskutuoti su manim apie Trumpo ir Merkel santykius ir išraustas Vilniaus gatves.

Buvo tik vienas, jaunas ir mažiau mandagus taksistas, vežęs mane po vakarinio renginio Valdovų rūmuose namo ir pasiūlęs su juo pasivažinėti po miestą ilgėliau. Tačiau pasidžiaugiau bent tuo, kad mano atsisakymą jis suprato iš pirmo karto ir balso kelti nereikėjo. Pridėsiu tai į nuotykių, o ne grėsmių skyrelį, nusprendžiau išlipusi.

Tipiška autorių nuotrauka iš mugės su savomis knygomis

Tikrai, nuoširdžiai džiaugiausi ne tik sumažėjusiomis taksi kainomis, bet ir visomis tomis atsitiktinėmis pažintimis. Netgi sugalvojau, kad gautųsi įdomus apsakymas ar bent žurnalistinis tyrimas, jei dešimčiai taksistų užduotume tą patį klausimą. Arba jei jų paklaustume ko nors labai asmeniško, sužinotume daugybę istorijų, nes, pasirodo, pakalbinti, jie mielai pasakoja. Apie netikusias žmonas, apie po penkerių metų, praleistų svetur, čia užplūdusią depresiją, apie neįgalaus vaiko slaugymą, apie pomėgį iš kelionių parsivežti sudžiovintos duonos gabalėlius, apie keleivius, ypač tuos, kurie paprašo išlipti parūkyti, kad galėtų pasimylėti ant galinės sėdynės.

Šiaip naujų siužetų prigaudžiau tiek, kad mielai galėčiau jais pasidalinti. Vakarieniaudami su mugės svečiais F.Miralles ir K.Webb netgi pažaidėm žaidimą kaip per penkias minutes sugalvoti siužetą naujam romanui. Pasirodo, reikia užduoti klausimą – o kas, jeigu dabar... ir tada savęs neribojant šauti bet kokį atsakymą. Perskaitęs tą atsakymą, Francesc ėmė vystyti mintį, uždavė dar kelis klausimus ir po dešimties minučių mes turėjome visai neblogą storyline. Kitas pratimas buvo toks – ant vienos lapelio pusės parašai klausimą, ką norėtum sužinoti apie save (pvz: kodėl aš taip nemėgstu saldumynų?), o ant kitos pusės užrašai pirmą į galvą šovusį atsakymą į kažkieno kito klausimą (pvz: nes tau reiktų pagaliau paskambinti mamai). Panašius žaidimus žaidėme vaikystėje, atsakydami į klausimus kas, su kuo, kada, kur, ką veikė ir užvyniodami savo atsakymą, kad kitas nepamatytų. Pasak katalonų rašytojo, iš atsitiktine tvarka sudėtų klausimų ir atsakymų galima parašyti pirmą naujo romano sakinį ir žiūrėti kur jis nuves.

Su Keistotekos Ponuliu

Kai dabar prisimenu, tie pokalbiai su svečiais apie rašymo virtuvę, apie nesėkmę patyrusius romanus, apie Hario Poterio ir pilkų atspalvių fenomenus, apie nesamus bestselerio sėkmės kodus, apiie socialinių tinklų įtaką pardavimams, apie keliones, sutiktus žmones ir atrastus miestus, apie moteriškus romanus ir skaitymo lengvumą, įsirėžė mano atmintyje daug giliau, nei iki šiol mane taip žavėjęs knygų mugės šurmulys ir toks didelis knygų tankis. Knygų mugė man šiemet tapo darbo vieta, o dėl ribotos judėjimo galimybės knygų nusipirkau tik Tyto Albos ir šalia jų esančiuose stenduose. Kažkodėl didesnį įspūdį paliko netyčia Užupyje, kartu su Francesc ir jo drauge Anna aptiktas knygynas Keistoteka, pažintis su jo įkūrėja Gintare ir katinu Ponuliu. Išverčiau be proto kates mylinčiam rašytojui kelias katiniškas istorijas ir pažadėjau čia būtinai sugrįžti. Tiek Berlyne, tik Paryžiuj, tiek kituose miestuose mėgstu užeiti į mažus privačius knygynus ir džiaugiuosi, kad jų randasi Lietuvoje. Ir kad užkalbinta knygyno šeimininkė nepažvelgė įtariai, kaip nutinka dideliuose knygynuose, o nuoširdžiai dalinosi savo istorijomis.

O mugė kaip mugė – visko daug, netgi pernelyg daug, kaip ir kasmet. Net pagalvojau, jei būtų galima tuos susitikimus su autoriais sukišti ne į keturias dienas, o išdėstyti metuose, Vilniuje būtų labai intensyvi literatūrinių renginių programa. Bet per kelias dienas tiek jų neapibėgsi. Ypač, kai nepabėgi. Ir, galiausia, trečiame jau nebeklausysi kas kalbama. Dalis žmonių ir nesiklausė – naršė telefonuose, vartė ką tik įsigytas knygas, plepėjo su draugais.

Su Vaiva Rykštaite ir Rūta Mataityte

Bet vis tiek buvo smagu. Smagu sutikti senus draugus, smagu susipažinti su naujais. Kai nebegali paeiti, bendrauji su tais, kurie tave patys susiranda ir džiaugiesi, kad jų tiek daug. Džiaugiausi, kai tikrą lietuvišką bestselerį išleidęs tikras kunigas A.Toliatas vaišino mane ne tik obuoliais, bet ir lietuviška duona ir sūriu iš Monblano ir net, atradęs laiko tarp autografų raitymo, pasakojo apie kopimą į aukščiausią Europos viršukalnę. Džiaugiausi aplankiusi audiateka.lt stendą ir susipažinusi su knygų garsinimo komanda – anonsuoju, kad mano “Berlyno romaną” bus galima greitai ne tik skaityti, bet ir klausyti. Buvo smagu įsigyti naują V.Papievio knygą iš naujai įsikūrusios leidyklos Odilė (sėkmingo starto jiems). Buvo smagu pristatyti knygas su kolegėmis iš tolimų kraštų - R.Mataityte iš Oslo ir V.Rykštaite iš Havajų. Buvo smagu nusifotografuoti su AM muzikos salėje.

Buvo baugu, bet įdomu moderuoti pokalbį su Francesc Miralles pilnutėlaitėje salėje ir dar filmuojant LTV (gaila, kad ne visiems užteko ausinių). Nustebino, kad žmonės tokiais kiekiais perka knygas. Nustebino, kad ateidami jie tvirtai žino ko nori, kad į renginius eina pasiskaitę ir pasiruošę. Pasak Francesc, Ispanijoj į knygų pristatymus ateina 20-30 žmonių, iš kurių pusė – draugai ir giminės, o jei nuperkamas 2000 tiražas, knyga laikoma sėkminga. Bet atminkime, kad ispanų yra daugiau nei 12 kartų daugiau, nei lietuvių. Pamenu praeitais metais rusų rašytojos Marinos Stepnovos nuostabą, kai ji pamatė pilną salę. Ji taip jaudinosi, nes tiek žmonių knygos pristatyme ji dar niekada neturėjusi net Rusijoje, kuri, kaip mes žinome, yra labai didelė ir kurioje autorė yra labai populiari. Praeitais metais apsilankiau Leipcigo ir Frankfurto knygų mugėse ir galiu patvirtinti, kad susitikimai su autoriais vyko mažesnėse patalpose, nei didžiausia Litexpo salė.

Su bestselerio autoriumi, kunigu A.Toliatu

 Vilniaus knygų mugė tikrai yra fenomenas. Kaip ir lietuviškų knygų pardavimai. Pasirodo, žmonėms reikia ne vien duonos ir pamokslų (A.Toljato “Žmogaus ir dievo metai” turbūt galima pavadinti perkamiausia mugės knyga), bet ir meilės romanų, užsienio autorių bestselerių, lietuvių autorių esė, įvairaus amžiaus vaikiškų knygų ir tų, iš kurių galima kažko išmokti. Ir mačiau daugybę žmonių, kurie pirko naujienas, o ne šlavė nukainuotų skyrelius. Ir šypsojausi net žinodama, kad pusė tų nupirktų knygų rinks dulkes ant lentynos ir primins apie knygų mugės svaigulį.

Su AM

Su Rimantu Kmita

Su populiaria britų rašytoja Katherine Webb ir Francesc Miralles

Netobulai gražus romanas

Pernelyg dažnai gyvenime viskas nutinka ne taip, kaip tikimės.
Nepuoselėk jokių lūkesčių, kitaip rizikuoji laukti autobuso neegzistuojančioje stotelėje.
Nieko nebūna atsitiktinai.
Dvasinė būsena keičiasi kaip metų laikai. Nei saulėtos dienos, nei stingdantis šaltis nesitęsia amžinai.
Pasveikink sėkmę, ir sėkmė pasveikins tave.

Tai tik kelios citatos iš Francesc Miralles romano "Vabi sabi". Galėčiau parašyti dvigubai ar trigubai tiek. Jos taip meistriškai įkomponuotos į tekstą, kad visiškai neerzina - galima jas išsirašyt, galima pamiršti, galima iš jų nusijuokti ar truktelti pečiais kaip knygos herojus. 

Tai ne recenzija, nes esu šališka. Nebegaliu vertinti kūrinio, nes pažįstu jo autorių. Praeitą vasarą perskaičiau jo “Maži dalykai dideli” ir supratau, kad noriu susipažinti su autoriumi. Ko griebiasi žurnalistai, kai nori susipažinti su jiems įdomiais žmonėmis? Teisingai, prašo duoti interviu. Taigi, susitikome Barselonoje, paskui Frankfurto knygų mugėje, o šiandien nekantriai laukiu jo atvykstant į Vilnių.

Bet vis tik apie “Vabi sabi” papasakoti noriu. Visur rašoma, kad tai “Maži dalykai dideli” romano tęsinys, bet pats autorius sako, kad taip nėra. Tai tie patys veikėjai, tas pats pernelyg drovus profesorius Samuelis, bet dalykai, nutinkantys šioje knygoje, visiškai nereikalauja būti perskaičius ankstesniąją. Nes tai visai kita istorija, nutikusi tam pačiam personažui po aštuonerių metų."Vabi sabi" yra iš tų knygų, kurios labai atspindi vidinę būsena. Perskaitytos vienu gyvenimo periodu, jos gali savo trumpomis užuominomis nuvesti net iki nušvitimo, tačiau papuolę į rankas kitu metu, jos gali ir visiškai neužkabinti.

"Vabi sabi" istorija yra visai paprasta – tuo metu, kai Samuelį palieka ilgametį draugė Gabrielė, jis gauna atviruką su japonišku katinu, o senas profesorius jam pasako, kad jis privaląs leistis į siuntėjo paieškas. Antras japoniškas atvirukas priverčia jį išsiruošti į kelionę. Ir jis išvyksta į Japoniją ieškoti nežinia ko. Tačiau, kaip ir mes kiekvienoje kelionėje, aišku, kad jis ieško savęs.

Kai kas jo stilių vadina murakamišku, bet aš suabejočiau, nors teksto keistumas kartais panašus, nors autorius jį cituoja, tačiau japonų autorius naudoja daug daugiau žodžių ir daug labiau klaidina skaitytoją. Miralles pasakoja paprastą istoriją, bet ją papasakoja taip įtaigiai, kad nuo pirmo puslapio pasileidi to vienišo profesoriaus gyvenimo taku, vedančių jį į Japoniją. Tolimoje rytų šalyje skaitytojui viskas įdomu, kaip ir romano herojui – kaip atrodo svečių namai, kiek kainuoja kokteilis mažučiame bare, kodėl jo šeimininkė liūdna ir kokia tragedija nutiko žaviai japonei Amerikoje. Jis veda skaitytojus Kioto gatvėmis, vedžioja po Nikos šventyklas, veža traukiniu į Osaką, Tokijų, priverčia stebėti, stebėtis ir net šiek tiek įsimylėti tą kraštą, bet nepaverčia knygos kelionių romanu. Vis tik išlieka svarbiausia - žmogus ir jo ieškojimai. 


Ne kiekvieną istoriją rašytojas išriša pabaigoje, lieka neatsakytų klausimų, į kuriuos turi pats rasti raktą arba numoti ranka, bet turbūt taip ir turi būti japoniškame romane, kur, kaip ir pas H. Murakami, klausimų būna daugiau nei atsakymų. Ypač kalbant apie Vabi sabi – netobulumo meną. Vabi sabi yra pakankamai įdomus reiškinys, kurį europiečiams labai sunku suprasti. Japonai, žiesdami puodelį, specialiai pakreipdavo ąselę ar įlenkdavo kraštelį, kad tik kiekvienas jų būtų vis kitoks, kiekvienas – savaip netobulas. Nes tobula – reiškia negyva. Nes gamta yra netobula, o meno kūrinys tuo geresnis, kuo labiau jis panašus į gamtą. Tai tinka ir kalbant apie žmones bei jų santykius – nereikia stengtis nei savęs, nei kito tobulinti iki begalybės.

Jei atvirai, manau, kad ši knyga, būdama romanu, vis tik yra puikus šiuolaikinis savipagalbos vadovėlis, neįkyriai, lengva forma parodantis, kad tobulumas neegzistuoja, kad daugelis mūsų esame kvailai persitempę, siekdami viską padaryti geriausiai ir viskam rasti paaiškinimus. Kartais gyvenime reikia atsipalaiduoti ir netrukdyti vystytis įvykiams, pasiduoti upės tėkmei ir tekėti kartu, o nesistengti žūtbūt statyti užtvankas, kad išlikti vienoje vietoje. Kaip duodamas interviu man sakė autorius: tu tik pradėk elgtis kitaip, gal net kaip nors kvailai, bet svarbu kitaip - ir pamatysi, kad pasaulis aplink tave pradeda keistis ta linkme, kuria tu pats pasikeitei. Pasak jo, net aplinkiniai žmonės ima kitaip su tavim elgtis, netikėtai nutinka įvykiai apie kuriuos tu net nesapnavai, sutinki žmones, kurių nepažinai ir kiekvienas tau padeda eiti tuo keliu.

Ir Japonija autoriaus gyvenime atsirado neatsitiktinai. Paklaustas kur be Barselonos norėtų gyventi, jis atsako – Japonijoje (Nusišypsojau, kai jis pasakė, kad jei reiktų apsiriboti Europa, rinktųsi Berlyną). Vabi sabi – ne vienintelė autoriaus knyga apie Japoniją. Kiek žinau, neužilgo pasaulį turi užkariauti kita jo knyga "Ikigai", kurios vertimo teises įsigijo net 30 šalių, tame tarpe ir Lietuva. Joje F.Miralles pasakos apie japonų ilgaamžiškumo sėkmę ir paaiškins kitą mistišką jų sąvoką – Ikigai. Labai laukiu autoriaus knygų mugėje, džiaugiuosi man tekusia garbe moderuoti susitikimą. Nors ir žinau, kad virpės keliai ir balsas iš jaudulio, bet esu tikra, kad renginys bus smagus, nes autorius gali taip įdomiai kalbėti apie mums visiems rūpimus dalykus, kad mano užduodami klausimai galiausiai bus visai nebesvarbūs.

Renginys šį šeštadienį 16.00 val. 5.1. saleje, ateikite.

Kuo skiriasi Vilniaus ir Leipcigo knygų mugės

Vos atsigavusi po Vilniaus knygų mugės pradėjau laukti kito didžiulio knygų mylėtojų renginio Leipcige. Abi šias muges skiria vos trys savaitės ir kiek daugiau nei tūkstantis kilometrų.

Knygų mugė vyksta gigantiškuose parodų rūmuose

Leipcigo knygų mugė iki pat karo buvo didžiausiu literatūros renginiu visoje Vokietijoje, tik vėliau užleidusi savo pozicijas Frankfurto knygų mugei. Tačiau net ir šaltojo karo metais ji buvo reikšmingiausia ne tik rytų Vokietijoje, bet ir visame soclageryje. Tai buvo renginys, kurio laukdavo visi pripažinti ir nepripažinti rašytojai iš Vokietijos ir kaimyninių šalių. Į jį netgi atvažiuodavo visiems puikiai žinomų rašytojų iš vakarų. Visas miestas švęsdavo literatūros fiestą, o renginiai vyko daugelyje vietų ir juose vienaip ar kitaip dalyvaudavo beveik visi miestiečiai.


Lygiai taip pat ir dabar – knygų mugė yra šventė visam miestui, nes Leipzig liest (Leipcigas skaito) programoje - daugiau nei 3000 renginių 410 vietų. Jie vyksta ne tik mugėje, ne tik knygynuose ar bibliotekose, teatruose ar klubuose, bet ir netradicinėse miesto vietose, kaip zoologijos sodas ar baseinas. Visas miestas mirga knygų mugės atributika, plakatuose reklamuojamos tik knygos ir autoriai, mieste neįmanoma gauti nakvynės ir laisvo stalelio restorane, o į kai kuriuos renginius bilietus reikia užsisakyti gerokai iš anksto. Dėl savo aktyvios kultūrinės programos ir jaunimo judėjimų bei dinamiško naktinio gyvenimo Leipcigas dabar dažnai ir šiaip yra pavadinamas naujuoju Berlynu.

Pati knygų mugė pribloškė dydžiu – 5 salės, 95,400 kvadratinių metrų, 2250 dalyvių, 455 dalyviai iš užsienio, iš 42 šalių. Viena iš tų salių yra ko gero didesnė už visą Vilniaus knygų mugę. Bet tai nenuostabu, nes Vokietijoje knygų leidyba yra labai svarbi verslo šaka. Praeitais metais šalyje buvo parduota knygų už 9,4 mlrd eurų.

Vaišės Lietuvos stende

Lietuvos stendas, suporuotas su latvišku, atrodė pakankamai kukliai, nors į spaudos konferenciją žmonių prisirinko. Dalį gal atginė pilstomo vyno kvapas. Kaip supratau iš nuotraukų, pernai stendas atrodė panašiai - minimalistinis, su gražiai išdėliotomis, bet mažai liečimomis lietuvių autorių knygomis vokiečių kalba. Užtat kitais metais turime driokstelti kaip reikalas, nes būsime pagrindinė mugės viešnia ir privalėsime pirkti dešimtkart didesnį stendą. Bet ar tai atsipirks? Ar pritrauks taip norimą dėmesį, ar padės Vokietijos leidėjus sudominti lietuviškais kūriniais ir ar padės lietuvių autoriams prasimušti į Vokietijos rinką, nei vienas iš kalbintų atsakingų žmonių negalėjo pažadėti. Lietuvos kultūros instituto vadovė sakė, kad kitais metais pagrindiniais akcentais turbūt taps J.Kunčino ir U.Radzevičiūtės išversti romanai, tikimasi vokiečius sudominti A. Škėmos “Balta drobule”. Tad galima sakyti, kad Lietuvos dalyvavimas šioje mugėje atlieka tik reprezentacines funkcijas. Todėl Lietuvos leidėjų ji senai nedomina. Literatūros agentų mes kaip ir neturime, o valstybės neparemtiems autoriams čia važiuoti – per brangu.

Pasivaikščiojus po mugę, supranti, kad tai daugiau vokiečių leidėjų, autorių ir skaitytojų šventė. Kitos šalys nėra labai įdomios, kai naujienų pilni vokiški stendai. Vokiečių leidėjai užsiėmę savo autoriais ir renginiais bei savų knygų garsinimu šioje siaubingoje konkurencinėje kovoje. O ieškoti naujų bendradarbiavimo kontaktų jie važiuoja į rudeninę Frankfurto knygų mugę.

Spaudos konferencijos akimirkos ir kitų metų vizijos pristatymas

Nori nenori, po visos dienos pradedi lyginti Vilniaus ir Leipcigo knygų muges. Iš tų lyginimų sugulė kelios išvados ir gal pasiūlymai Vilniaus knygų mugės organizatoriams.

Kad vyksta Vilniaus knygų mugė, žino tik specialistai ir Lazdynų gyventojai, nes užkištom gatvėm negali parvažiuoti namo. Literatūrinių renginių mieste, priešingai nei Leipcige, beveik niekur nėra. Jei gerai prisimenu, kažkuriais metais buvo bandyta įgyvendinti šią idėją, tačiau šiemet nieko panašaus nebuvo. O juk galėtų bent jau bibliotekos susivienyti ir masiškai pasiūlyti renginių tiems, kas nenori į mugę, knygynai pasiūlyti susitikimus su rašytojais ir autografų dalinimo valandėles, barai mieste pasiūlyti poezijos skaitymus, o koncertų salės – autorių tekstus derinti su muzika. Taip į šventę būtų įtrauktas ir jaunimas, ir pensininkai, kuriems Litexpo ir per toli, ir per brangu.

Antras dalykas, kuris krito į akis – nebuvo tokio turgaus, kaip Vilniuje. Leidyklų stendai įrengti ne kaip parduotuvės, o kaip jaukūs kambariukai, kur gali užeiti, prisėsti, pavartyti patikusią knygą, paklausti apie ją, o jei kuri patinka – susirandi pardavėją ir susimoki. Tačiau leidyklos darbuotojai stende stovi tam, kad bendrautų su skaitytojais, o ne tam, kad pardavinėtų. Salėse įrengti atskiri knygynai ir ten galima pirkti kiek tik širdis geidžia.

Patiko ir tai, kad leidyklos tiesiog savo stenduose siūlo nedidelius ir jaukius susitikimus su autoriais. Einant pro stendą jau matai iškabintą susitikimų grafiką ir žinai kuriuo metu norėtumei sugrįžti. Juose mažiau šou elementų, o daugiau – pokalbių ir tiesiog skaitymų iš pristatomos knygos. O paskui gali ir pasikalbėti su autoriumi. Didesni renginiai vyksta per visą mugę išmėtytose įvairiausiose salėse, tad norint daug apeiti, teks, iš tiesų, daug nueiti.

Krito į akis ir daugybė padalomosios medžiagos – leidyklų katalogai su būsimomis naujienomis, specialūs knygų mugės leidiniai, mažos reklaminės knygelės su teksto ištraukomis, reklaminiai atvirukai, ženkliukai, posteriai su knygos viršeliu. Sutinku, kad grįžus tenka išmesti daug šiukšlių, bet daug autorius pristatančių leidinių atsidūrė ir ant mano darbinio stalo. Lietuvoje leidyklos padalomajai medžiagai ir autorių pristatymams visai neleidžia pinigų.

Labai patiko tai, kad mugė orientuota ne tik į pardavimus, bet ir į specialistų susitikimus. Jauni autoriai gali prisistatyti leidykloms, susirasti agentus, patyrę rašytojai jiems dalina patarimus, diskutuoja opiais profesiniais klausimais, o vertėjai ir literatūros agentai turi savo atskirus renginius. Didelis dėmesys skiriamas blogeriams – jiems darbui net įrengta atskira erdvė mugėje, o jiems skirtuose renginiuose gali sužinoti leidyklų naujienas ir, galiausiai, susipažinti su jais. Blogeriai Vokietijoje jau išsikovo daug maž tas pačias teises kaip ir žurnalistai, tad jiems irgi suteikiamos akreditacijos į mugę.

Elif Shafak papuošė Berlyno literatūros festivalį

Elif Shafak pirmą kartą matė savo knygą lietuviškai

Berlyne siaučia 15-asis Tarptautinis literatūros festivalis. Daugybė renginių, skaitymų, diskusijų, susitikimų su autoriais, autografų medžiojimas, bandymas nusifotografuoti su kokia garsenybe. Kažkas panašaus į Vilniaus knygų mugę, bet be turgaus ir pigesnių knygų ieškotojų. Vienintelis prekybinis elementas čia – nedidelis knygynėlis su festivalyje pristatomais naujais kūriniais, kad įsigytumėte po renginio ir turėtumėte kur pasiimti autoriaus autografą. Čia ne tik nerasite pigesnių knygų, bet į beveik visus renginius turėsite pirkti bilietus – dažniausiai po 8 eur už renginį arba 20 eurų kainuojantį visos dienos bilietą. Niekas neburba, čia įprasta mokėti ir už literatūros renginius, net ir organizuojamus knygynuose, ką Lietuvoje būtų sunku įsivaizduoti. Net nesuprantu, kodėl žmonės už dainuojamą kūrybą noriai moka pinigus, bet skaitomų eilių ar romano ištraukų nori klausytis už dyką. Turbūt išlepinome juos per mugę organizuodami begales nemokamų renginių.


Šeštadienį šiek tiek jaudindamasi žingsniuoju į susitikimą su populiariausia Turkijos rašytoja, daugiausiai gyvenančia Londone, Elif Šafak. Devynių romanų autorės knygos išverstos į 40 kalbų. Prieš mėnesį perskaičiau jos knygą "40 meilės taisyklių". Negaliu pasakyti, kad atsivėrė akys ar kažką supratau gyvenime, kad kažką sužinojau, išmokau, įsigilinau, bet skaityti buvo labai smagu. Kažkas tarp meilės romano ir patarimų rinkinio “kaipmylėtiirbūtimylimai”, atskiesto Turkijos egzotika, Šechrezados pasakų dvelksmu, dervišų šokiais ir viduramžių buitimi, kurie pamoko šiek tiek infantilią niujorkietę tapti laisva ir pagaliau gyventi taip, kaip ji pati nori ir kaip liepia jos širdis. Man gal pritrūko romano vingių ir šiuolaikinių nuotykių, nes visas pagrindinis veiksmas knygoje vyko prieš aštuonis šimtus metų, kai gyveno ir kūrė sufijų mistikas Rumis. Ir tų keturiasdešimties taisyklių gal buvo per daug. Juokauju, kad gal būtų užtekę ir dvidešimties. Bet po susitikimo su autore supratau, kad Turkijos moterims reikia jų daugiau, nes joms iki laisvės dar labai toli. Kai kas sako, kad jos romanas "Stambulo pavainikė" daug geresnis, kai kas - kad prastesnis. Kai perskaitysiu, būtinai pasakysiu savo nuomonę. Autorė rašo lengvai ir kartu labai poetiškai, kartais jos stilius bizantiškomis puošmenomis iš tiesų panėšėjo į populiariausio Turkijos rašytojo O.Pamuko stilių.

Šeštadienio vakarą Berlyne buvo pristatoma jos nauja knyga vokiškai “Sultono architektas”, pasakojanti apie Stambulą projektavusį architektą Sinaną. Ji lieka ištikima istorinio romano žanrui ir naujausioje knygoje istorijas krapšto iš turtingos Turkijos praeities. Elif Šafak užlipo ant scenos apsirengusi juodai, o ugninius plaukus pakaušyje prisidengusi juoda kepurėle. Nežinau, ar čia toks autorės stilius, ar tik duoklė turkiškumui, bet jai labai tinka. Ji visą laiką šypsosi madonos šypsena ir kalba švelniu užburiančiu balsu. Elif pasakoja tapusi dviejų moterų – mamos ir močiutės – produktu, kad buvo labai vieniša vaikystėje ir ,kai mama padovanojusi jai dienoraštį, į jį pradėjusi rašyti išgalvotas istorijas, nes jos pačios gyvenimas buvęs toks nuobodus. Ji baigė politologija, aštriai pasisako lyčių lygybės klausimais, rašo straipsnius. Pasakoja, kad per jos susitikimus su Turkijos skaitytojais priversta atsakinėti į politinius, o ne kūrybinius klausimus, nes drąsiai galinčių pasisakyti moterų Turkijoje – vienetai. Ji tarptautinei auditorijai Haus der Berliner Festspiele salėje drąsiai rėžia, kad jos tėvynė labai homofobiška, nacionalistinė šalis, pastaruoju metu sparčiai žingsniuojanti islamo fundamentalizmo keliu. Jai neramu, kur nueis šalis. Lyg nieko nebūtų išmokusi iš istorijos. Sako, jei politikoje būtų daugiau moterų, tikrai būtų išvengta daugelio konfliktų ir karinių situacijų. Nors kalba aštrius dalykus, jos balsas išlieka ramus ir melodingas, o aš pagalvoju, kad ji labai graži ir protinga moteris.


Ji kalba, kad Turkija dabar tapo pikta šalimi ir jai dėl to labai nesmagu joje būti. Ji sako, kad vėl atgimsta kolektyvizmas, o asmens laisvė, individuali nuomonė tik pykdo kitus. Elif sako visada norėjusi būti individu, o ne kolektyvo dalimi ir į Turkiją objektyviai gali žiūrėti tik iš tolo, tik atsitraukusi į Londoną, kur gyvena kartu su vaikais. Tik ten ji gali garsiai reikšti savo nuomonę, nors už kai kuriuos pareiškimus Tviteryje ją tėvynėje vadina išdavike. Todėl ji sako, kad rašydama publicistinius tekstus, visada yra be galo atsargi, nes nežino kur ir kaip vienas žodis gali įžiebti liepsną, užtat rašydama romanus tampa drąsia, savo teises puikiai žinančia ir laisve besimėgaujančia moterimi. Elif dabar rašo angliškai, už ką taip pat yra smerkiama savo krašte. Ji sako, ši kalba jai leidžia drąsiau reikšti savo mintis. Pasak jos, kiekviena kalba turi savo ritmą ir keičia žmogų, jis kalbėdamas kita kalba, tampa kitoks, net pasikeičia jo balsas, neverbalinė komunikacija. Ji tiki, kad keičiasi ir mintys. Todėl ji sako, kad jai reikia išoriškai atsitraukti nuo Turkijos, kad viduje priartėtų. Nors save įvardina kaip “global sole”, nepriklausančia jokiai šaliai. Pritariamai linkčioju galva, kartais besijausdama ta pačia "global sole", o paslapčia galvoju, ar užtektų man drąsos rėžti nuo scenos tai ką kartais galvoju - kad Lietuvoje taip pat per daug piktų žmonių, per mažai tolerancijos, per daug bjaurių biurokratų ir pernelyg daug melo, kad Lietuvą stipriau jaučiu ir ją labiau myliu būdama toliau nuo jos. Kažin ar sulaukčiau plojimų, kaip sulaukė Elif Šafak? Jos tautietės nepridengtomis galvomis plojo net atsistoję – supratau, kaip joms svarbu išgirsti laisvą feministinį žodį ir nesumeluotą nuomonę. Tai tarsi padrąsinimas kiekvienai toliau eiti savo keliu.

Ir rado laiko su manim pasikalbėti

Prie autografų stalelio su jos knygomis rankose išsirikiavo turbūt daugiau nei šimtas žmonių. Jei būčiau stovėjusi gale, Elif turbūt nebūtų galėjusi man skirti penkių minučių, per kurias kalbėjomės, o ji labai smalsiai apžiūrinėjo lietuvišką savo knygos leidimą. Papasakojau apie Vilnių, apie knygų mugę ir pasakiau, kad būtų didelė garbė, jei ji galėtų atvykti. Nežinau, ar tai paprastas mandagumas, bet jos akys suspindo ir ji prižadėjo atvykti, jei tik ją pakvies leidėjai. Jos knygos Lietuvoje puikiai parduodamos, o drąsių kalbų, įkvepiančių moteris gyventi kaip nori jos, o ne aplinkiniai, kalbėti, ką iš tiesų mano, elgtis, kaip joms atrodo tinkama, pas mus tikrai labai trūksta. Beveik garantuoju, kad salė lūš nuo jos gerbėjų.


Pabaigsiu šį tekstą viena iš jos citatų, kurių knygoje gausu: "Bandyti kalbėti apie tokį subtilų dalyką kaip meilė yra tas pats, kaip pagauti vėjo gūsį. Nujauti, kokios žalos pridarys vėjas, bet ne tavo galioje jį sustabdyti."

Knygų mugė ir patarimai pradedančiajam

Norėdama vėl žvelgti į ateitį, turiu nusikratyti keliais ramybės neduodančiais apmąstymais, vis grąžinančiais mane į Vilnių, į knygų mugę. Kasmet joje dalyvaudavau kaip lankytojas, kaip knygas ir susitikimus su rašytojais mėgstantis žmogus. Paskui kelis metus atstumas neleido man dalyvauti šioje knygų šventėje. O šiemet galėjau sugrįžti jau kaip autorius. Gaila, kad dėl ligos nespėjau pasimėgauti visais mugės privalumais ir apsilankyti bent pusėje norimų renginių, bet mano pastabi žurnalistinė akis vis tiek nori pasidalinti kai kuriomis savo įžvalgomis.


1. Šiemet mugėje trūko žvaigždžių. Nemanau, kad S.Kubelka rinktinėje kompanijoje šiaip jau būtų surinkusi pilną salę. Bent jau Vokietijoje ji nėra nei labai žinoma, nei labai perkama. Man asmeniškai, jos “Madam pareis vėliau” visai patiko, bet paskui į rankas papuolė dvi prastos jos knygos, tai daugiau nebebandau. Beje, ji niekaip nesusijusi su detektyvais ir kur kas įdomiau būtų buvę paklausyti kokio J.Nesbo, L Kapler arba H.Mankelio arba netgi ko nors iš mažiau žinomų skandinavų detektyvų rašytojų. Šiškinas puikus, bet irgi ne detektyvų meistras, taip kad kitąmet mugės kūrėjai turėtų pasitelkti plačiai naudojamą PR strategiją – pirma sužinai dalyvius ir tada prie jų pritempinėji pavadinimą.


2. Užtenka pastatyti narvą ir nusidrieks eilė. Na gal perdedu truputį, bet labai sunku rasti paaiškinimą, kodėl pusė Lietuvos staiga pamėgo tokį nišinį fantasy žanrą ir jo požanrį steampunk, kurio lietuviškai net atitikmens nėra. Aš tikrai nieko prieš Tapiną neturiu, jo marketingo idėjos puikios, sektinos ir vertos pakliūti į lietuviškuosius rinkodaros vadovėlius prie skyriaus “Kaip parduoti savo knygas”. Bet vis tik įdomu kaip jam pavyko užkrėsti Lietuvą tokios savotiškos literatūros skaitymu. Narvas, kuriame net prezidentė nesidrovėjo nusifotografuoti (būdama jos atstove spaudai, tikrai būčiau patarus tokių pigių triukų vengti), be abejonės atsipirko visais trim šimtais procentų ir leidžia manyti, kad kitoje mugėje sulauksim įdomesnių idėjų iš didesnės dalies autorių.


3. Leidyklos daugiau dėmesio, viešumo ir pastangų skiria užtikrintiems ir nuzulintiems autoriams, nors prie jų ir šiaip telkiasi eilės. Šiemet neperskaičiau nei vieno pranešimo spaudai, nei vieno straipsnio ar bent antraštės, neišgirdau per TV naujo lietuvių autoriaus, kuris būtų tituluojamas kaip mugės atradimas. Visos leidyklos turi naujų negirdėtų autorių ir jos, užuot skyrę šiek tiek dėmesio ir pinigų pristatant rinkai “karščiausią” naujieną, apsiribojo į priekį išstumdamos tuos pačius čekuolius ir sabaliauskaites, nors jų knygoms reklamos jau senai nereikia - minia juos surastų ir sandėliuke sėdinčius, o į jų renginius sugužėtų ir sekmadienį iš pat ryto.


4. Knygų prekyba nebe pirmoje vietoje. Šiemet knygos buvo visai nepigios, tik eurais jų išraiška atrodė mažesnė. Kiek pamenu, prieš kelis metus mokėti už grožinės literatūros knygą daugiau nei 35 litus mugėje buvo toks retas atvejis, o dabar pilna pridėta buvo knygų po 10, 12, 14 eur. Vokietijoje knygos kainuoja panašiai. Na, už visišką naujieną kietais viršeliais kartais moki ir 16 ar 18 eurų, bet visada gali palaukti kol išeis paperback už 8 ar 9 eurus. Tad vokiškais masteliais, knygos Lietuvoje yra brangios ir keista, kad žmonės mugėje perka ne dvi tris, o dešimt ir daugiau knygų. Juk knygomanas patiria malonumą dažnai pirkdamas, o ne vienąkart užsipirkdamas. Įdomu, kokie leidyklų prekybos skaičiai šiemet?


5. Naujiems autoriams tenka kapstytis patiems. Gal ne visiems leidyklos leistų statyti stende narvus su zombiais, skraidinti svečius oro balionu ar rakinti juos antrankiais prie lovos, bet kažkokių pigių triukų masėms privilioti reikia. Nors daugelis autorių ir negauna pinigų už parduotus vienetus, bet visi nori, kad jų knygas skaitytų, o leidykla nepadėtų į neperspektyvių autorių skyrelį. Visi sako, kad geriausiai leidybos pasaulyje veikia metodas “iš lūpų į lūpas”. Bet kaip jį pritaikyti, jei neparduosi bent pusės tūkstančio knygų, kad sudaryti pirmąją kritinę masę, kuri skleistų atsiliepimus. O tam knygų mugė yra pati geriausia vieta, tik reikia visais įmanomais ir neįmanomais būdais atkreipti į save dėmesį. Todėl žemiau pateikiu kelias rekomendacijas, kurių visai nebūtina priimti pažodžiui:

• Pasistenk būti knygų mugėje. Jei tavęs ten nėra, žmonės galvoja, kad tu išvis neegzistuoji. Net jei nepakliuvai į renginių programą, ateik kartas nuo karto prie leidyklos stendo ir pasisiūlyk pastovėti šalia savo knygų ir išraityti vieną kitą autografą.
• Apsirenk iššaukiančiai, kvailai, keistai ir su mintimi, kurią galėtum paaiškinti susidomėjusiems. Apsimesk vienu iš savo herojų, dėkis kaukes, keistus galvos apdangalus. Tai patraukia ne tik lankytojų, bet ir fotografų dėmesį ir tikimybė atsidurti laikraštyje padidėja.
• Tinka bet kokia padalomoji medžiaga – skirtukai, atvirukai, kalendoriukai, magnetukai su citatomis, marškinėliai su iššaukiančiais vaizdais. Jei per brangu dalint – pardavinėk. Autografus rašiau ir ant dalomų atvirukų su savo knygos viršeliu ir anotacijomis. Ką žinai, gal tas žmogus vis tik užsidegs perskaityti šią knygą vėliau.
• Dvi moterys vartė mano knygas taip niekaip negalėdamos apsispręsti. Čia priėjo trečia nepažįstamoji ir sako – aš skaičiau ir man labai patiko. Už minutės jau raičiau du autografus. Pagalvojau, kad gal galima tokį triuką ir surežisuot. Paprašyt giminaičių, kad kartais “netyčia” prieitų prie stendo ir pareikštų savo nuomonę.
• Būkit pirmą dieną, kai po mugę vaikštinėja visa VIP svita ir nebijok lįsti į kadrą ir tiesti prezidentei savo knygą su autografu. Nes tikrai pati neprieis ir nepaprašys.
• Pakliūti į TV yra labai svarbu. Tada eina žmonės pro šalį ir šnabždasi: šitą vakar mačiau telike. Tai lyg papildomas patikimumo garantas.
• Jei nepakliūni į leidyklos pranešimą spaudai, rašyk ir platink savajį, nesidrovėk ir surask naujieną, kuo tavo kūrinys išskirtinis. Pridėk gražią savo nuotrauką. Internete pilna informacijos kaip parašyti gerą pranešimą spaudai. Litexpo turi spaudos centrą – galima dvidešimt kopijų ir ten padėti. Net vienas susidomėjęs žurnalistas atsipirks. Arba galima sukritikuoti ką nors ir nusiųsti savo nuomonę į Delfi Piliečio ar Lrytas.lt Bendraukime rubriką. Jie ima bet kokias nuomones, o piliečių, besipiktinančių knygų muge neatsiranda labai daug. Kuo didesnė kritika, tuo daugiau komentarų, tuo geresnėj pozicijoj tinklapyje atsidurs jūsų žinutė.
• Visagalis feisbukas priims bet kokią tavo skleidžiamą informaciją. Paprašyk draugų, kad parašytų apie tave. Nusifotografuok su įžymybe. Įlysk į narvą su autoriumi. Padaryk selfie su prezidente. Tik nepadaugink. 

Knygų mugės atgarsiai su fotografiniais inkliuzais

Berlyne saulėta. Kvepia pavasariu. Užtūpti lauko kavinių staleliai ant saulės. Pievelėse žydi snieguolės ir krokai. Žolė žaliavo visą žiemą. Viskas atrodo daug švariau ir spalvingiau nei Vilniuje. Keista, bet grįžus į Berlyną vėl jaučiuosi kaip ramiame savame kaime, vėl nedūzgia telefonas, niekas nekviečia “ant kugelio”, nelaukia susitikimai, su niekuo neprivalau išgerti vyno. Žmonių aplinkui daug, bet su jais mandagiai prasilenkiame ir jie nepajėgia išblaškyti mano minčių. Atsiverčiu kompiuterį ir galiu vėl būti kartu su savo žodžiais, iš kurių vėl ausiu istorijų kilimus, vėliau galbūt praversiančius kitiems. Knygų mugėje įsitikinau, kad tai, ką darau, kažkam vis tik reikalinga.

Kaip sakiau per leidyklos suorganizuotą autorių vakarienę sekmadienį, ši mugė buvo vienas įspūdingesnių mano pirmųjų kartų ir viršijo visus lūkesčius. Prieš dešimtmetį esu kelioms draugėms prasitarus, kad vieną dieną grįšiu čia kaip dalyvė. Lygiai prieš metus, kai mano romanas vis dar gulėjo stalčiuje, o manęs visai nedžiugino tie skrydžiui į Vilnių sutaupyti pinigai, aš pasakiau vyrui, kad kitąmet tikrai skrisiu į mugę, nepaisant jokių trikdžių. Ir gal net – kaip autorius. Va taip, lydekai paliepus, man panorėjus, ir įvyko. Sugrįžau į mugę su savo knyga, su savo renginiu ir autografų dalinimo valandėlėmis. Bet apie tai tuoj papasakosiu plačiau.

Renginio Panevežyje akimirkos

Man mugė prasidėjo jau trečiadienį renginiu Panevėžyje. Galėčiau ilgai pasakoti apie renginio organizavimo nesėkmes ir apie tai, kad nepagalvojau, jog Panevėžy į prekybos tinklus žmonės eina tik savaitgaliais, o trečiadienio vakarą jų kur kas lengviau būtumėme suradę bibliotekose. Bet, nepaisant to, kad knygyno vedėja apie renginį buvo informuota tik iš vakaro, o plakatą pakabinome patys likus valandai iki jo pradžios, pardavėjos buvo geranoriškos, žurnalistai susidomėję, o žmonių susirinko ne taip jau mažai ir pokalbis buvo jaukus ir šeimyniškas. Šypsojausi, atsakinėjau į klausimus, mano teta panevėžietė pravirkdė savo smuikelį ir jautriai papasakojo apie mano vaikystę šiame mieste. Smagu buvo pasirašyti knygą klasės auklėtojui, anglų mokytojai, klasiokei, draugės draugei ar draugės sesei.. Vis tik savame mieste ir sienos padėjo.. Tačiau pamoka išmokta – viską, ką ne pats organizuoji, būtina patikrinti. Ir net tada, kai tau sako, kad viskas tikrai sutarta, reikia netikėti ir šauti kontrolinį skambutį renginio vietos vadovui. O greičiau ir patikimiau vis tik būtų organizuotis pačiam. Bent jau kol nesi Čekuolis..


Ketvirtadienį knygų mugės atidarymą ir pirmąją jos dieną praleidau. Nežinojau, kaip labai svarbu yra stovėti šalia savo knygos, kai pro stendą žygiuoja Prezidentė ir Premjeras, o jiems iš paskos – fotografai ir operatoriai. Nors manau, kad po Tapino narvo Prezidentė tikrai nebūtų stabtelėjus prie lietuviškų romanų skyriaus. Nebent būčiau padariusi nuogo konservatorių Premjero nuotrauką... Tą, kurią nufotografuoja Kormoranas mano romane...

D.Labučio nuotr. su abiem - Ramūnu (kairėje) ir Renatu 

Vietoj to visą dieną dirbau su kitomis nuotraukomis – Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose kabinome Renato Neverbicko ir Ramūno Danisevičiaus parodą "Vilnius-Berlynas". Atėjo laikas ją pademonstruoti ir Lietuvos žiūrovams. Nuo pat pradžių buvo toks sumanymas – parodom darbus Berlyno publikai, bet po to būtinai vežame į Vilnių. Vakarėlis buvo šaunus, berlynietiško stiliaus – su menu pirmame aukšte ir su DJ ir alumi septyniolikto amžiaus rūsyje. Su turbūt nuo to amžiaus gyvenančiais pelėsiais ant sienų. Publika panašiai pasiskirstė – menininkai viršuje, jaunimėlis – rūsy. Kas bandė ateiti per patį kalbų sakymą, jautėsi kaip troleibuse – durys tik atsidarydavo ir vėl užsidarydavo, o įkelt kojos nebuvo galima. Nors tie, kurie stovėjo arčiau, tikrai galėjo pasislinkti ir padaryti vietos naujai ateinantiems. Bet troleibuse veikia savi dėsniai ir nieko čia nepadarysi. Ilgai nekalbėjom, įdomiau buvo individualiai su žmonėmis pabendrauti. Džiaugiuosi, kad tiek jų, tiek spaudos atsiliepimai apie tokią iš pirmo žvilgsnio keistą parodos koncepciją sujungti du autorius ir du miestus, yra teigiami. Kaip per atidarymą kalbėjo Lietuvos fotografų vadas Jonas Staselis, R.Danisevičius yra duetų meistras ir aš jį teisingai pasirinkau šiam projektui.


Penktadienį pašoku anksti, išgeriu vaistų, numušu temperatūrą ir išsiruošiu į LRT, kur mane iškart pasitinka “Labas rytas, Lietuva” asistentė ir vedasi į grimerinę. Dar vienas pirmas kartas – tiesioginiame eteryje. Ignas klausimų neišduoda, sako, tiesiog pasikalbėsim. Jis taip gražiai šypsosi ir mandagiai kalba, kad net nekyla mintis pradėti bijoti. Šypsausi, įsitveriu į Labo ryto firminį puodelį ir pilu mintis kaip žirnius. Svarbiausia – nepradėti kosėti, svarbiausia – neprarasti minties gijos. Dešimt minučių labai nedaug, būčiau norėjusi ir daugiau papasakoti, bet šypsodamasi atsisveikinu ir nemeluodama pasakau, kad buvo malonu.


Pas mamą išgėrusi kavos ir sukirtusi sumuštinį su baltu varškės sūriu jaučiuosi visai gerai. Su užtušuotas paakiais ir jauduliu pilve važiuoju į parodą. Nedrąsiais žingsneliais užeinu ir sėlinu prie savo leidyklos stendo. Sėdi Tapinas prie savo pabaisų, išdidžiai stovi Urbonaitė, ant baro kėdės prie savo knygų sėdi Narmontaitė. Prie Tapino nutįsusi gerbėjų eilė. Nusprendžiu pasilabinti vėliau, nes nežinojau, kad vėliau bus pati tikriausia apgultis. Stendas didelis, savo knygos nematau. Lietuviški romanai – tik prasigrūdus už narvo. Šypsausi, labinuosiu, nedrąsiai klausiu, ar kas teiraujasi “Objektyve meilė”. Bijau išgirsti neigiamą atsakymą. Bet pardavėja linkčioja ir sako, kad pradėjo eiti žmonės ir klausti tos, kur šiandien telike buvo. Kita kategorija žmonių nuorodą į mano knygą gavo vakarykščiame žurnale “Žmonės”. Pasivaikštom, aplankom vaikų salę, nuperku savo mažajam kelias knygas, sutinkam dešimt pažįstamų, grįžtam. Ir tada manoji redaktorė mane čiumpa ir sako – ateik pastovėti į stendą. Aš kukliai traukiu pečiais, sakau, kad man skirtas autografų laikas tik rytoj. Ji sako, eikš ir viskas, daug geriau perka, kai autorius stovi stende.

Renginio akimirkos

Greitai sukrauna keturias eiles manųjų knygų, padeda lentelę su mano pavardę ir iš tikro, žmonės pradeda eiti. “Čia ta, kur Žmonės rašė, ai neprisimenu, kažkur užsienį gyvena, gal Norvegijoje, - šnibžda viena. “Oi, aš apie jus skaičiau “Motery”, - drąsiai prisistato kitą. Trečios kikena ir sako, kad telike aš storesnė atrodžiau. Va taip po truputį mezgasi bendravimas su skaitytojais. Pasirašau pirmąsias dvidešimt knygų ir pasijuntu išsėmusi visas jėgas. Prižadu grįžti vakare, nes apsibraukiau daug renginių. Tačiau pakilusi temperatūra nepaleidžia manęs iš lovos – atleiskit A.Žagrakalyte, L.Katkau, U.Radzevičiūte, S.Kubelka, kad taip ir nepasirodžiau jūsų renginiuose.


Šeštadienis – didžioji diena. Mano pirmasis tikras viešas renginys. Įšoku į suknelę, bandau pati maskuoti ligos ženklus ant veido, nutaisau nugalėtojo šypseną ir nusistebiu, nes vėl nebeturiu jokio baimės jausmo. Su Jolita ir Nomeda susitinkame pusvalandį iki renginio ir plepame apie visai nesvarbius dalykus. Nomeda (Marčėnait
ė) klausimų nerodo ir sako neapkrauti galvos galimais atsakymais, o tiesiog atsipalaiduoti ir šypsotis. Ir dar lūpas pasidažyti. Patikiu ja, nes pati švyti. Jolita (Herlyn) irgi rami arba sugeba meistriškai paslėpti jaudulį. Bet jokios panikos net ir tada, kai matome kaip kemšasi žmonės į mūsų renginio vietą. Neįtikėtina, salė pilnut pilnutėlė. Ir dar tarpdurys pilnas. O taip bijojom, kad gretimoje salėje vykstantis Parulskio pasirodymas pasiglemš dalį mūsų auditorijos.

Va tiek gerbėjų sulaukėm 

Tos 45 minutės pralekia žaibiškai. Klaipėdos mero Kongo valdomo trimito garsai užduoda reikiamą romantišką toną. Nomedos balsas minkštas, tačiau ji puikiai valdo ir mus, ir publiką. Dar kartą įsitikinu kaip svarbu patyręs moderatorius. Publika susidomėjusi, tik pačioje pabaigoje keletas išeina. Matau kelis savus veidus. Pritariančiu žvilgsniu linksi antroje eilėje sėdinti draugė. Bet didžioji dauguma – visai nepažįstami veidai. Mes pasakojame apie savo vyrus ir savo herojus, atsakinėjame į klausimus apie gyvenimą svetur ir rašymo įgūdžius, diskutuojame apie vyrų ir moterų literatūrą. Po to šypsomės, dėkojame, bendraujame, kviečiame į stendą. Negalime nulipti laiptais žemyn, nes ten tiesiog užsikimšę. Man svaigsta galva ir jaučiu vėl kylant temperatūrą. Sukaupusi jėgas įsitaisau stende. Eilė nesirikiuoja, bet žmonių nemažai. Matyt, atrodau tikrai nekaip, tad kažkas iš leidyklos pasiūlo pailsėti ir papietauti jų kambarėlyje. Ir tikrai, po to dvi valandas stende atlaikau visai nesunkiai. Kalbuosi su žmonėm. Kas nuoširdžiai susidomėjęs mana knyga, bet neturi pinigų, išraitau autografą ant atviruko. Bus atminimui. Žmonės prieina patys įvairiausi ir ne vien moterys. Pamojuoju pro šalį bėgančiam Panoramos operatoriui ir jis po kelių minučių grįžta su žurnalistu. Vis dar pusiau transe pasakoju į atkištą mikrofoną, ką man reiškia dalinti autografus. Ir negaliu patikėti, kad visi žodžiai po trijų valandų paleidžiami į eterį per žiūrimiausią žinių laidą reportaže iš knygų mugės. Tiesiai po Šiškino politinių svarstymų. Luck of the begginers? Turbūt.

A.Kriščiūno nuotr.

Sekmadienį nusprendžiu nueiti į Saros Poisson knygos pristatymą. Vėluoju, vos įmanoma surasti salę. Džiaugiuosi, kad mūsų renginys nebuvo nukištas į tokią tolybę, nes į jį neateis joks atsitiktinis lankytojas. O man atrodo jie labai svarbūs – atsitiktinis lankytojas, atsitiktinis pirkėjas, atsitiktinai mano knygą pas draugą paėmęs žmogus. Dažniausiai jie būna lemtingi. Sekmadienį jau ramiau. Žmonių antplūdis taip ir neprasideda. Yra laiko pasišnekučiuoti su atsitiktiniais lankytojais, su pardavėjomis, su kolegomis. Nusiperku kelias knygas, padėkoju visiems ir važiuoju namo ilsėtis. Paskutinis mugės akcentas – leidyklos vakarienė su autoriais La Boheme. Ir vėl esu kupina euforijos ir dėkingumo likimui, kad leido su tokia šaunia kompanija susėsti prie vieno stalo. Jau vien dėl to buvo verta parašyti knygą. Ir atiduoti beveik visas jėgas ją pristatinėjant.

A.Kriščiūno nuotr. 

Įsipaišau į būrį šaukiančių, kad knygų mugė autoriui pati tikriausia šventė. Ir nors šį kartą pritrūko sveikatos švęsti, mėgaujuosi kiekvienu prisiminimu, kiekviena pažintimi, kiekvienu į pasaulį paleistu autografu. Kai kurios išvados ir rekomendacijos “žaliam” dalyviui – kitame įraše.

R.Neverbicko, A.Kriščiūno ir D.Labučio nuotr.