Vandens istorija arba Majos Lunde fenomenas

“Viskas yra su viskuo susiję”, sako Maja Lunde, 43 metų Norvegijos rašytoja, trijų sūnų mama, atkreipusi daugelio skaitytojų dėmesį į ekologines pasaulio problemas. 2017 metais pasirodęs jos romanas “Bičių istorija” (į lietuvių kalbą vertė Eglė Išganaitytė ir Justė Nepaitė, išleido “Tyto Alba”) buvo išverstas į 30 kalbų ir Vokietijoje iškart tapo bestseleriu, išsilaikydamas dešimtuke visus metus. Maža to, jis tapo pačia perkamiausia praeitų metų knyga, nesitraukia iš dešimtukų ir šiais metais. Šią savaitę ji vėl pirmoje perkamiausiųjų vietoje, tik jau “paperback” kategorijoje (perleista minkštais viršeliais). Kovo mėnesį Vokietijoje pasirodžiusi jos antroji knyga “Vandens istorija” (į lietuvių kalbą vertė Alvyda Gaivenienė, išleido “Tyto Alba”) taip pat iš karto šovė į bestselerių sąrašus ir išbuvo ten ne vieną mėnesį, nors “Bičių istorijos” sėkmės dar nepakartojo.

Apie “Bičių istoriją” Vokietijoje kalbama kaip apie visišką literatūros fenomeną – iki tol nežinoma autorė iš Norvegijos staiga aplenkia visas literatūros pasaulio žvaigždes, visus mylimus ir gerbiamus vokiečių autorius ir parduoda daugiau nei 400 tūkstančių knygų. Tai nutinka labai retai ir kiekvienas toks atvejis įeina į leidybos istoriją. Bet specialistai turi paaiškinimą – ekologinės temos dabar yra “ant bangos”, jos labai jaudina žmones, o Maja Lunde romanuose pateikte ne faktus, nemoralizuoja, nepriekaištauja ir nepateikia ultimatumų. Ji ne gąsdina, o tik pasakoja istorijas, kurios sujaudina kiekvieną.


“Bičių istorijoje” rašytoja pasakoja apie bites; ji labai jautriai ir vaizdžiai parodo, koks būtų mūsų gyvenimas be bičių. O juk mes niekada anksčiau net nebandėme to įsivaizduoti. Iš viso daugelis net nežinojome, kam tos bitės reikalingos. Bet kai pamatai, kaip žmonės vargsta dirbdami bičių darbą, supranti, kad pasaulyje tikrai viskas su viskuo glaudžiai susiję. “Vandens istorijoje” pasakojama apie dingusį vandenį ir kaitros iškankintą Europą. Vienas dalykas yra skaityti apie kažkur tirpstančius ledynus ar baisias sausras, o visai kitaip žvelgi perskaitęs su tuo susidūrusių žmonių istorijas. Ir tada pagalvoji, gal tai realu, gal tai nėra vien tik gamtos saugotojų svaičiojimai, kad vieną dieną geriamas vanduo gali tapti prabanga.

“Vandens istorijoje” susipina dvi istorijos – tai 2017 metais už Norvegijos ledynų, upių ir krioklių išsaugojimą jaunystėje kovojusi buriuotoja Signė, besileidžianti į paskutinę savo kelionę pas mylimąjį, ir 2041 metais gaisrų pabėgėlių stovykloje Prancūzijoje su dukra bandantis išgyventi Davidas, kuriam netyčia aptiktas Signės laivas tampa vienintele viltimi. Maja Lunde nupiešia Pietų Europą kaip visiškai išdegusį, sausrų nualintą kraštą, kur niekas nebeauga, kur nėra vandens ir upių, kur jau penkerius metus nelijo ir nebėra kuo gesinti gaisrų, pabėgėliai svajoja apie šiaurę, nes ten dar likę vandens. O tai, po šiemet nenormaliai karštos ir sausos vasaros, jau neatrodo utopija.

Romanas lengvai skaitomas, bet tai nėra lengvas skaitinys, nes problemos rimtos. Netolimos ateities istorija papasakota taip įtikinamai, kad norisi protestuoti, norisi stabdyti pasaulio turtinguosius, atgręžti juos į gamtą, priversti ją saugoti arba bent jau nebeniokoti daugiau. Netgi norisi įsikurti su palapine kur nors prie ledyno, kaip Signė jaunystėje, ir išreikšti protestą ne vien dėl ledynų tirpimo, bet ir prieš ledo išvežimą turtingiesiems. O gal netgi pradėti protestuoti prieš Lietuvoje kertamus medžius ir šaudomus žvėris, prieš kiaulių ūkius, pramonės teršiamas upes ir nykstančias pelkes. Prieš politikų abejingumą ir verslininkų godumą. Mes taip pat turime daugybę ekologinių problemų, manau, kad temų užtektų ne vienam romanui.

Bet “Vandens istorija” – tai romanas ne apie vandenį, bet apie jo netekusius žmones, jų santykius ir net, sakyčiau, apie meilę. Autorė nesugriauna mūsų pasaulio, ji parodo, kad yra vilties. Stipriausias šios knygos motyvas man pasirodė tas, kad mums reikia ne bėgti nuo problemų, o pradėti gyventi čia ir dabar, neužmerkti akių į tai, kas vyksta, bet kartu jausti dėkingumą už tai, ką turime. Ir ne vien už stiklinę gėlo vandens ar lietų už lango, bet ir už šalia esančius žmones.

Kritikai pripažįsta, kad romano kalba yra paprasta, be literatūrinių vingrybių, siužetas sukonstruotas paprastai ir aiškiai, netgi kai kur, mano manymu, nuspėjamas, tačiau autorė paprastais sakiniais ir dialogais sugeba papasakoti istoriją, sukelti įtampą ir įkaitinti emocijas. 

Manau, kad Majos Lunde kūriniai tokio didelio populiarumo sulaukė ir todėl, kad Europoje dabar kilusi rašymo apie gamtą, tai yra Nature writing banga. Jau dabar dalijant apdovanojimus, rengiant konkursus, Nature writing patenka į atskirą kategoriją, daugelyje knygynų jam skiriamos atskiros lentynos. Šiai knygų kategorijai priskiriamos knygos, kuriose gamta atlieka tokį pat vaidmenį kaip žmogus arba tampa pagrindiniu knygos veikėju. Tokios literatūros pavyzdžiu galėtų būti 2016 metais visuose sąrašuose pirmavęs P.Wohlleben bestseleris “Apie paslaptingą medžių gyvenimą”.

Pristatydama “Vandens istoriją” Leipcigo knygų mugėje, norvegų rašytoja pranešė ir apie tai, kad bus tetralogija – keturios knygos ekologine tematika. Autorė turi tris sūnus ir jai labai rūpi, kokiame pasaulyje jie gyvens. Trečioji knyga pasirodys kitų metų rudenį, joje bus pasakojama apie nykstančias gyvūnų rūšis. Ir nors romanus galima skaityti kaip atskirus kūrinius, pasak jos, pabaigoje kai kurios gijos susipins, kai kurie herojai susitiks. Tačiau pati Maja Lunde viename interviu netgi pataria pradėti skaityti ne nuo “Bičių”, o nuo antrosios – “Vandens istorijos”.

Apie žmones ir bites

Maja Lunde romaną “Bičių istorija” norėjau perskaityti nuo pat jo pasirodymo Vokietijos knygynuose šį pavasarį. Neįtikėtina, kad iki tol niekam nežinoma norvegų autorė taip staiga šautų į skaitomiausių knygų viršų ir karaliautų ten ne kelias savaites, bet kelis mėnesius. Naujausiame "Der Spiegel" bestselerių sąraše šis romanas ir toliau išlieka pirmoje vietoje.

Kuo paaiškinti šį fenomeną? Koks tas romanas, kuris savo populiarumu Vokietijoje prisivijo net garsiosios italų autorės E.Ferrante romanus? Juk anksčiau vokiečiai labai įtariai žiūrėjo į naujus svetimšalius autorius, tegu ir laimėjusius apdovanojimų savo šalyse. O čia nauja autorė, pirmas romanas. Be to, Bičių istorija – tai ne detektyvas, ji neina savo tautiečio Jo Nesbo nutiestais keliais ir neprisidengia jo populiarumu. Čiupau vos tik pasirodžiusį lietuvišką vertimą ir tris dienas gyvenau tarp bičių, stengdamasi suprasti, kodėl šis romanas dabar toks aktualus.

Taip, visų pirma dėl bičių. Bet ne vien dėl jų. Iš tiesų - tai visai nėra bičių istorija, kaip sufleruoja viršelis, kuri gali būti įdomi tik gamtininkams ar medaus mylėtojams, ar kokiems gamtosaugos fanams. Ne, tai visų pirma romanas apie meilę. Apie žmonių santykius, kurie vystosi dūzgiančių bičių fone. Apie pašaukimą ir gyvenimo prasmę. Apie gyvenimą šeimoje ir bendruomenėje. Apie tai, kas visiems aktualu.

Romane paraleliai pateikti trys pasakojimai, trys skirtingos šeimos, trys istorijos, trys laikotarpiai. Du vyrai ir viena moteris, gyvenantys skirtingose epochose, pasakoja apie savo gyvenimą. Šias istorijas jungia tik palydovės bitės, kitos sąsajos išryškėja romano pabaigoje, bet jos taip ir netampa svarbios.

XIX amžiaus viduryje Viljamas sukuria avilį, jo pasakojime pateikta Anglijos gyvenimo atmosfera, didelės šeimos keliami vargai, nevykėlio mokslininko tragedija. Istorija gal būtų niekuo neypatinga, jei ne mokslininko tyrinėjimo objektas – bitės. Jis jomis žavisi labiau, nei savo dukromis, jam bičių gyvenimas atrodo daug sėkmingesnis ir laimingesnis nei žmonių. Jis nori joms padėti labiau, nei savo šeimai, kuriai trūksta net maisto. Todėl ir išranda avilį. Tik keliais mėnesiais per vėlai, kad taptų sėkmingas ir turtingas. Tačiau bitės jam atskleidžia ir dukros Šarlotės talentus, jos padeda jiems abiems užmegzti santykius.

XXI amžiaus pradžioje Džordžas verčiasi bitininkyste – amatu kurį paveldėjo iš tėvo ir senelio ir kurį žūtbūt nori perduoti sūnui. Laikai nelengvi, bitininkystė – tai ne romantiška, bet labai sunki profesija, iš kurios vos galima sudurti galą su galu. Parodoma, kad didesnis verslas yra ne iš medaus, bet iš avilių vežiojimo per sodus žydėjimo metu. Ir be meilės bitėms čia nė iš vietos, jos Džordžui tampa kaip naminiai gyvūnai. Sutrūkinėjusius tėvo ir sūnaus santykius čia irgi suklijuoja bitės darbininkės. O ypač – nelaimė, kai nei iš šio, nei iš to pradeda mirti ištisos bičių šeimos. Džordžo skausmas toks pat didelis, kaip praradus artimą šeimos narį. Suskausta ir jo žmonai, ir mums, skaitytojams.

XXI amžiaus pabaigoje Tao akimis matome Kiniją po Didžiosios Žūties. Ji ir jos vyras kartu su tūkstančiais kitų kinų sunkiai pluša laukuose, kad rankiniu būdu apdulkintų žydinčius sodus, kurie tęsiasi iki begalybės. Bičių seniai nėra, todėl jų darbus turi perimti žmonės. Šioje vietoje romaną galima pavadinti ir distopiniu, nes ateitis po “Didžiosios Žūties” (kas ta Didžioji Žūtis, nedetalizuojama) nupiešta labai įtaigiai – žmonėms trūksta maisto, Pekinas tuštėja, po jį šlaistosi tik išbadėję valkatos, viską kontroliuoja diktatoriška sistema, bet ir ta negali garantuoti visiems maisto. Žmogus, kaip ta bitė avilyje, gyvena tik bendruomenėje, pagal nustatytą tvarką, nustatytas darbo valandas, paklūsta vadui, kaip kokiai bitei motinėlei. Jo tikslas – dirbti ir apdulkinti sodus. Galima sakyti, kad amžiaus pabaigos žmonės yra nelyg naujai išvesta bičių rūšis. O netikėtai atsiradusi bitė tampa stebuklingu individumu. Ir vis tik kiekvieno jų tragedijos - individualios bei labai žmogiškos. Tao meilė sūnui besąlygiška, jos desperatiškas blaškymasis po Pekiną – labai įtaigus.

Manau, kad ta ateities Kinijos siužetinė linija ir tapo lūžio tašku, iškėlusiu romaną tarp populiariausių. Nes mums rūpi mūsų ateitis, mes labiau rūpinamės visais aplinkosauginiais klausimais, nei prieš mus gyvenusios kartos. O bičių išnykimas tikrai sukeltų ekologinę katastrofą. Mes nenorėtume, kad mūsų vaikai patirtų tai. Ir mes tikrai nenorėtume, kad ši romano citata kada nors taptų tikrove: "Praėjus šimtui metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos žemė, kurią šiuolaikinis žmogus laikė savo namais, nebebuvo vieta, galinti išmaitinti milijardus. Tiesą sakant, tai nėra vien distopija, kai kuriuose Kinijos regionuose jau dabar nepakanka vabzdžių ir medžius žmonės apdulkina rankomis. Alberto Einšteino žymioji frazė, kad po bičių žūties žmonės išgyvens tik ketverius metus, pasėja žmonėse baimės dėl ateities sėklą.

Visos trys istorijos pasakojamos paraleliai, visų įtampa auginama vienodai, net herojų emocijos stiprėja tokiu pat tempu. Autorė meistriškai pagauna ir nebepaleidžia skaitytojų, kurie susidomi ne tik herojų gyvenimais, bet ir bando surasti atsakymą į didįjį klausimą - kodėl išnyko bitės. Deja, konkretaus atsakymo taip ir nerasime, bet juk žinome, kas darosi su mūsų planeta: vartojame per daug, žmonių per daug, juos pamaitinti sunku, norėdami didesnio derliaus, naudojame pernelyg daug chemikalų, o kur dar genų inžinerija. Pažadu, kad perskaitę romaną, visai kitaip pažvelgsite į tas mažąsias darbininkes. ir ne vien kaip į medaus nešėjas, bet kaip į tobulų bendruomenių kūrėjas ir planetos gelbėtojas. Man asmeniškai, pasakojimas apie Tao pasirodė įtaigiausias ir labiausiai pavykęs. Jos skausmas dingus sūnui daug stipresnis, nei Viljamo ar Džordžo, paradusių ryšį su šeima. Jos gyvenimo tragedija tikresnė ir giliau paliečianti, nei XIX amžiaus mokslininko ar mūsų dienų bitininko. Galbūt dėl to, kad autorė pati moteris, todėl jai lengviau tapatintis su heroje, o gal tiesiog daug įdomiau skaityti ir įsivaizduoti ateities paveikslus. Bet romano konstravimas iš trijų istorijų pavykęs, atskleidžiantis daugiau informacijos apie žmonijos santykį su bitėmis.

Pačios įdomiausios knygoje - žmogaus ir bitės gyvenimo paralelės: “Lyjant bitės būdavo viduje, kaip žmonės. Drėgnos vasaros reiškė lėtą mirtį”. Arba kalbant apie draugystės tarp žmogaus ir bičių stoką: “Mes galime sunaikinti vieni kitus”.

“Sieloje vis dar virpėjo bitės” - citata, atskleidžianti tą nematomą, bet gilų ryšį tarp žmonių ir bičių. Citata, kurią daugelis skaitytojų, užvertę romaną, norės ištarti garsiai.