Angelai tau sako - neverk

Šįkart apžvelgsiu dvi naujas knygas, kurios priskiriamos moteriškai literatūrai. Tai knygos, apie kurias kritikai vis dar nieko nerašo, nors skaitytojos jų nekantriai laukia. Abi autorės - Vilma Kava ir Jolita Herlyn - turi labai daug bendro, todėl nusprendžiau jų naujausias knygas apžvelgti kartu. Abi jos gyvena užsienyje, abi panašaus amžiaus, abi puikiai valdo plunksną, abi rašo apie brandžią ir jau daug patyrusią moterį – užauginusią vaikus, ne kartą mylėjusią ir ne kartą nusivylusią, ne kartą atsistojusią ir nuėjusią toliau. Abiejuose romanuose nemažai ir emigrantiškosios patirties, tapatybės problemų, abiejuose kartais persismelkia gyvenimo svetur melancholiškos gaidelės.

“Angelai neverkia” - tai šeštasis Jolitos Herlyn romanas. Pradėjusi rašytojos karjerą prieš ketverius metus romanu “Trys mano vieninteliai”, ji jau turi užsiauginusi nuolatinių gerbėjų būrį, laukiančių kiekvieno jos romano. Jolita gyvena Hamburge, kaip ir jos herojė Jurga, jos abi mėgsta keliauti ir yra patrakusios, abiejų vyrai turi motociklus, tad nori nenori pradedi brėžti paraleles tarp autorės ir herojės nuo pat knygos pradžios. Bet paklausta apie tai, Jolita lyg kirviu nukerta, kad rašyti memuarus jai dar per anksti, o autobiografinių detalių yra kiekvieno rašytojo kūryboje. Pasak jos, vieninteliai tikri dalykai jos romanuose – tai kelionių, kurias ji beprotiškai mėgsta, aprašymai.

Vizualiai atrodo, kad “Angelai neverkia” bus romanas apie didelę meilę, tą patį žada ir anotacija, to tikiesi ir pradėjus skaityti. Bet šįkart J.Herlyn herojė daug brandesnė, daugiau mąsto apie meilės ir santykių prasmę, ji svarsto, analizuoja praeitį ir net nerdama į jausmų verpetą, pasilieka šiek tiek šalto proto. O paskui bando suvokti, kodėl jai nutinka tai, kas nutinka. Ar ne tokį klausimą užduoda visi, sužinoję apie onkologinę ligą? Jurga supranta, kad nebegali braidyti po jaunystės prisiminimus ir gaivinti tai, kas senai mirę, ji turi kautis su liga čia ir dabar, ji turi ją priimti, susitaikyti ir rasti savo būdus pasveikti. Kam ji iš tiesų įdomi ir kas jai pasiryžęs padėti? Koks vyro Bernardo vaidmuo ir kodėl jai reikėjo virpinti širdį jaunystės prisiminimais?

Patiko ir herojės planas B – jos projektas su benamiais. Tai lyg plunksna filme apie Forestą Gampą, pasirodanti tik pradžioje ir pabaigoje, bet įrėminanti visą istoriją. Laikas, praleistas su benamiais, aprašomas tik keliuose puslapiuose, bet atveria protagonistei akis ir išplečia meilės savoką bei priverčia susimąstyti: "Aš fotografavau išmintį jų veiduose. Tylų džiaugsmą ir laisvę. Jie buvo mano mokytojai, įžvalgūs žmogiškosios sielos žinovai, tobulai įvaldę išgyvenimo meną. Jie nesiekė garbės, valdžios , pripažinimo. Jiems neegzistavo visuomenei priimtinos teisingo ir tvarkingo gyvenimo normos, tačiau jie niekada nepalikdavo savo artimojo nelaimėje, Jie norėjo tiesiog būti, Tik tiek."

To paprasto buvimo džiaugsmo ir trūko herojei. Pernelyg viskas puiku buvo jos gyvenime, kol nekviesta užsuko liga. Taigi, jei reiktų trumpai apibūdinti romaną, sakyčiau, jog tai knyga ne apie karštą meilę, bet apie pasirinkimus ir apie moters galias prisikelti. Apie gyvenimą, kai tau penkiasdešimt.

Apie tai rašoma ir Vilmos Kava laiškų romane “Aš tau sakau”. Dvi penkiasdešimtmetės draugės susirašinėja el. paštu. (šiek tiek jau pasenęs bendravimo būdas šiais laikais). Viena gyvena Amerikoje, kita likusi Lietuvoje, skiriasi jų kasdienybė ir pasakojimo fonas, skiriasi įpročiai ir trečiaeiliai personažai, bet iš tiesų jos sprendžia tas pačias problemas, kaip ir milijonai vidutinio amžiaus moterų visoje planetoje. Jos pasakoja viena kitai savo kasdienį gyvenimą, išpažįsta savo vienišumą, meilės paieškas, nutolimą nuo suaugusių vaikų, dalinasi artėjančios senatvės baimėmis, stebi išvaizdos pokyčius ir vis dar tikisi sugauti tą vienintelį. Jos stengiasi neatsilikti nuo laiko, ryžtasi įvairioms žurnaluose aprašytoms ir iš liaudies išminties lobyno ištrauktoms moteriškoms terapijoms.

Knyga parašyta su lengvu humoru, su švelnia savikritikos gaidele, todėl ir tos jų problemos atrodo visai nedidelės, netgi linksmos. Tai toks penkiasdešimtmetės Bridžitos Džouns dienoraštis, kur vietomis norisi kvatoti susiėmus už pilvo. Nors tai pirmoji Vilma Kava knyga, jaučiasi, kad autorė ne naujokė. Kažkodėl manau, kad ši knyga tikrai sulauks tęsinio. Nes juk visiems įdomu kaip ten toliau sekėsi Saulei ir Adai. Ir tikiuosi, kad tęsinyje bus daugiau nuotykių ir mažiau plepesių.

Kai kam ši knyga gal net taps savotiška paguoda ar net savipagalbos vadovėliu, o kai kas gal netgi užsirašys kai kurias mintis į savo citatų sąsiuvinuką:"Kaip sako mano Mamytė, visur eik, kur kviečia, judėk, kol gali, nes mirusi būsi ilgai" arba "ne nuo šampūno blizga moters plaukai, o nuo sekso". 
 
Abi autorės istorijas dėsto iš kelių pasakotojų pozicijų, tačiau abiems šioje vietoje pritrūko išbaigtumo. J.Herlyn istorija man būtų stipresnė, jei būtų visą laiką pasakojama pagrindinės herojės Jurgos lūpomis, nes knyga yra apie ją. Fredžio istorija man nebuvo itin įdomi, o ir apie santykius jis mąsto šiek tiek moteriškai, todėl manau, kad jo būtų užtekę tiek, kiek jį mato Jurga. V.Kava pašnekovėms šiek tiek pritrūko skirtingumo, kartais buvo sunku atskirti kuri yra kuri, nes laiškų rašymo stilius labai panašus. Aišku, toji, kuri, kaip ir autorė, gyvena Amerikoje, buvo kur kas įdomesnė ir žaismingesnė.

Taigi du romanai apie meilę ir apie gyvenimą, kai tau nebe trisdešimt ir jau nebe keturiasdešimt. Abu apie moteris, kurios žino ko nori, tik ne visada dar žino, kaip tą gauti. Arba gauna ne tą, ko norėjo. Abi knygos parašytos lengvai, abi žada skaitymą nesikankinant, o tai turbūt ir yra didžiausia pramoginės literatūros užduotis. Abi tinka rudens vakarui vonioje ar lietingam vienišam savaitgaliui namuose.

Recenzija: Svaigulys

“Kamilė apsigyvena pas ekscentriškąją tetulę Mariją Rio de Žaneire. Po nuotykių Brazilijoje ir ajahuaskos ceremonijos su lianų vynu Peru džiunglėse moteris jaučiasi pasisotinusi egzotiškų kraštų gyvenimo. Ji grįžta į Lietuvą ieškodama ramybės, bet gimtajame mieste Klaipėdoje įtraukia aistrų sūkurys ir priverčia dar kartą perkainoti vertybes. Ar pavyks Kamilei rasti tai, ko ji ieško?”

Jolitos Herlyn trečiąjį romaną “Svaigulys” pradėjau skaityti lėktuve, skrisdama po atostogų Vilniuje. Taip jau sutapo, kad ankstesnį jos romaną “Mano vyrai ir jų žmonos” rudenį perskaičiau skrisdama atostogauti į Kretą. Todėl natūraliai norisi priskirti jos romanus prie kelionių lektūros. Prie romantinio kelionių romano. Nors, tiesą sakant, net nežinau, ar yra toks žanras. Pabandysiu pagrįsti savo sprendimą: visų pirma J.Herlyn romanuose daug svetimų kraštų, daug tikrų detalių ir papročių, daug neįtikėtinų situacijų. Kaip koks moteriškasis Čekuolis, autorė žaidžia faktais, statistika, papročiais ir net pati teigia, kad jos aprašyti kraštai ir situacijos yra tikros ir kažkieno išgyventos. Jolita sako, kad aprašydama ajahuaskos ceremoniją pas šamanus rėmėsi savo sūnaus Karlo patirtimi. Kitur atskleidžiami jos pačios įspūdžiai. Kartais detalių būdavo tiek daug, kad atrodė, jog svetimi kraštai yra ne veiksmo dekoracija, bet pagrindinis veikėjas, o gyvenimo prasmės ieškanti Kamilė tampa priklausoma nuo jo pasiūlytos siužetinės linijos ir atlieka tik antraeilį vaidmenį. Skaitant netgi atrodė, kad Kamilės meilė kelionėms yra tikresnė ir nuoširdesnė, nei dviems ją dievinantiems vyrams. “Svaigulyje” ji apkeliauja Braziliją, Peru, Maldyvus, Maroką, Italijos sostinę Romą, Provanso miestą Eksą ir apie visas šias vietas rasime aprašymų, legendų, įdomiosios statistikos.

Kelionių romano žanrui knygą “Svaigulys” priskirčiau ir todėl, kad ji labai lengvai skaitosi. Net jei pamesi paragrafą ar kokią mintį, kas dažnai nutinka skaitant lėktuve ar pliaže, visai nereikia grįžti atgal jos ieškoti, o gali skaityti toliau. Yra minčių ir palyginimų, kurias perskaičius norėsis garsiai kikenti kartu su drauge. Yra citatų, kurias norėsis užrašyti siunčiant atviruką namie likusiai draugei. Kaip pavyzdžiui: “Mūza negali pakeisti žmonos. Kaip negali eidama į operą vietoj išeiginės suknelės vilktis pačių ištaigingiausių naktinių marškinių.” Arba: “Puikus kriterijus: lygini vyriškus marškinius su entuziazmu, vadinasi, jį myli, lygini prisiversdama – nemyli. O jeigu marškinius atiduodi į valyklą? Ir darai tai su entuziazmu?”.

Yra čia ir romantiškoji istorijos dalis – kaip be jos, juk romanas skirtas moteriškai auditorijai. Nors “Svaigulyje” tikros meilės tenka palaukti. Pradžioje herojė tolimoje Brazilijoje gydosi emocines žaizdas, paliktas ankstesnių vyrų ir įsivelia į labai nevykusį meilės nuotykį, kuris šiek tiek apkartina romantiškų skaitytojų lūkesčius. Tačiau princas, o tiksliau du princai, jos laukia ne kur kitur, bet Lietuvoje, kur ji grįžta pailsėti po ilgų egzotiškų klajonių. Abu princai šiek tiek šaržuoti, pernelyg romantiški, pernelyg turtingi ir pernelyg atlaidūs. Norisi sakyti, kad tokių Lietuvoj nebūna. Abu jie užsieniečiai ir abu varžosi, kuris geresnis lovoje ir kuris pasiūlys damai daugiau kelionių. Bet princai ir turi tokie būti, nes kaip kitaip priversi skaitytojas juos įsimylėti. Tačiau kažkuriuo momentu pradedi jų gailėti, kad taip kvailai leidžiasi vedžiojami už nosies. Kamilei tikrai sunku išsirinkti, todėl romano paskutinis trečdalis prisodrintas lyginimų ir abejonių, moteriškų svarstymų, kuris vis tik yra jos gyvenimo vyras. Nors kartais jau pasirodo, kad ji nemyli nei vieno, nes geriausiai jaučiasi turėdama abu. Iš vienos pusės, lyg ir truputį trūksta to iš pagrindų supurtančio jausmo, bet iš kitos pusės – tai juk ne tokia reta situacija moters gyvenime, kai nebežinai ko klausyt – abejojančio proto ar dvejojančios širdies. Juk ne vienai skaitytojai yra tekę rinktis, gailėtis, apmąstyti, vėl rinktis ir vėl nusivilti.

Puritoniškesnes skaitytojas Jolitos Herlyn romanų herojės turbūt papiktins, nes jos nesigilina į moralės normas, nekreipia dėmesio į apkalbas, jos supranta, kad gyvena šiandien ir šia diena ir kiekvieną sutiktą vyrą, kuris sugeba uždegti geismą, laiko likimo dovana. Tačiau jaunesnes, laisvesnes moteris Kamilės personažas gal įkvėps drąsos keliauti bei atsiduoti nuotykiams ir išvaduos iš bereikalingo kaltės jausmo. Arba bent jau leis suvokti, kad svajoti apie tokį nuotykį visai nėra jokia nuodėmė. Ypač per atostogas.

Jolita Herlyn, Hamburge gyvenanti trijų knygų autorė sako, kad "Svaigulį" parašiusi ištikimoms skaitytojoms reikalaujant pirmojo romano "Trys mano vieninteliai" tęsinio, tačiau ją galima skaityti ir kaip atskirą romaną.

“Svaigulys tave gali užklupti bet kur. Apsvaigstama nuo gyvenimo džiaugsmo, meilės, lianų vyno ar LSD. Vieta – tik dekoracija mūsų sielos virsmui” - šį impozantiškosios tetulės Marijos iš Brazilijos citata puošia knygos viršelį. Beje, tetulė man buvo vienas įsimintiniausių knygos personažų ir moteriškų išminties perlų joje pažėrė ne mažiau, nei R. Vanagaitė ar Vienuolis be Ferario. Vien ko vertos jos mintys apie būtinybę mylėti ir pažinti save, apie oranžinį sijoną, kuris sugeria žemės energiją. Arba tai, kad miegas yra geriausias svaiginimosi būdas, nes puikiai atjungia nuo visų rūpesčių ir padeda persikelti į kitus pasaulius. Labai laukiau ir norėjau, kad tetulė atvyktų į Lietuvą ir pamestų herojei ir skaitytojoms dar glėbį protingų minčių. Bet tikėkimės, kad tai nutiks kitame autorės romane, o dabar – į rankas knygą ir einame svaigintis

Knygų mugės atgarsiai su fotografiniais inkliuzais

Berlyne saulėta. Kvepia pavasariu. Užtūpti lauko kavinių staleliai ant saulės. Pievelėse žydi snieguolės ir krokai. Žolė žaliavo visą žiemą. Viskas atrodo daug švariau ir spalvingiau nei Vilniuje. Keista, bet grįžus į Berlyną vėl jaučiuosi kaip ramiame savame kaime, vėl nedūzgia telefonas, niekas nekviečia “ant kugelio”, nelaukia susitikimai, su niekuo neprivalau išgerti vyno. Žmonių aplinkui daug, bet su jais mandagiai prasilenkiame ir jie nepajėgia išblaškyti mano minčių. Atsiverčiu kompiuterį ir galiu vėl būti kartu su savo žodžiais, iš kurių vėl ausiu istorijų kilimus, vėliau galbūt praversiančius kitiems. Knygų mugėje įsitikinau, kad tai, ką darau, kažkam vis tik reikalinga.

Kaip sakiau per leidyklos suorganizuotą autorių vakarienę sekmadienį, ši mugė buvo vienas įspūdingesnių mano pirmųjų kartų ir viršijo visus lūkesčius. Prieš dešimtmetį esu kelioms draugėms prasitarus, kad vieną dieną grįšiu čia kaip dalyvė. Lygiai prieš metus, kai mano romanas vis dar gulėjo stalčiuje, o manęs visai nedžiugino tie skrydžiui į Vilnių sutaupyti pinigai, aš pasakiau vyrui, kad kitąmet tikrai skrisiu į mugę, nepaisant jokių trikdžių. Ir gal net – kaip autorius. Va taip, lydekai paliepus, man panorėjus, ir įvyko. Sugrįžau į mugę su savo knyga, su savo renginiu ir autografų dalinimo valandėlėmis. Bet apie tai tuoj papasakosiu plačiau.

Renginio Panevežyje akimirkos

Man mugė prasidėjo jau trečiadienį renginiu Panevėžyje. Galėčiau ilgai pasakoti apie renginio organizavimo nesėkmes ir apie tai, kad nepagalvojau, jog Panevėžy į prekybos tinklus žmonės eina tik savaitgaliais, o trečiadienio vakarą jų kur kas lengviau būtumėme suradę bibliotekose. Bet, nepaisant to, kad knygyno vedėja apie renginį buvo informuota tik iš vakaro, o plakatą pakabinome patys likus valandai iki jo pradžios, pardavėjos buvo geranoriškos, žurnalistai susidomėję, o žmonių susirinko ne taip jau mažai ir pokalbis buvo jaukus ir šeimyniškas. Šypsojausi, atsakinėjau į klausimus, mano teta panevėžietė pravirkdė savo smuikelį ir jautriai papasakojo apie mano vaikystę šiame mieste. Smagu buvo pasirašyti knygą klasės auklėtojui, anglų mokytojai, klasiokei, draugės draugei ar draugės sesei.. Vis tik savame mieste ir sienos padėjo.. Tačiau pamoka išmokta – viską, ką ne pats organizuoji, būtina patikrinti. Ir net tada, kai tau sako, kad viskas tikrai sutarta, reikia netikėti ir šauti kontrolinį skambutį renginio vietos vadovui. O greičiau ir patikimiau vis tik būtų organizuotis pačiam. Bent jau kol nesi Čekuolis..


Ketvirtadienį knygų mugės atidarymą ir pirmąją jos dieną praleidau. Nežinojau, kaip labai svarbu yra stovėti šalia savo knygos, kai pro stendą žygiuoja Prezidentė ir Premjeras, o jiems iš paskos – fotografai ir operatoriai. Nors manau, kad po Tapino narvo Prezidentė tikrai nebūtų stabtelėjus prie lietuviškų romanų skyriaus. Nebent būčiau padariusi nuogo konservatorių Premjero nuotrauką... Tą, kurią nufotografuoja Kormoranas mano romane...

D.Labučio nuotr. su abiem - Ramūnu (kairėje) ir Renatu 

Vietoj to visą dieną dirbau su kitomis nuotraukomis – Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose kabinome Renato Neverbicko ir Ramūno Danisevičiaus parodą "Vilnius-Berlynas". Atėjo laikas ją pademonstruoti ir Lietuvos žiūrovams. Nuo pat pradžių buvo toks sumanymas – parodom darbus Berlyno publikai, bet po to būtinai vežame į Vilnių. Vakarėlis buvo šaunus, berlynietiško stiliaus – su menu pirmame aukšte ir su DJ ir alumi septyniolikto amžiaus rūsyje. Su turbūt nuo to amžiaus gyvenančiais pelėsiais ant sienų. Publika panašiai pasiskirstė – menininkai viršuje, jaunimėlis – rūsy. Kas bandė ateiti per patį kalbų sakymą, jautėsi kaip troleibuse – durys tik atsidarydavo ir vėl užsidarydavo, o įkelt kojos nebuvo galima. Nors tie, kurie stovėjo arčiau, tikrai galėjo pasislinkti ir padaryti vietos naujai ateinantiems. Bet troleibuse veikia savi dėsniai ir nieko čia nepadarysi. Ilgai nekalbėjom, įdomiau buvo individualiai su žmonėmis pabendrauti. Džiaugiuosi, kad tiek jų, tiek spaudos atsiliepimai apie tokią iš pirmo žvilgsnio keistą parodos koncepciją sujungti du autorius ir du miestus, yra teigiami. Kaip per atidarymą kalbėjo Lietuvos fotografų vadas Jonas Staselis, R.Danisevičius yra duetų meistras ir aš jį teisingai pasirinkau šiam projektui.


Penktadienį pašoku anksti, išgeriu vaistų, numušu temperatūrą ir išsiruošiu į LRT, kur mane iškart pasitinka “Labas rytas, Lietuva” asistentė ir vedasi į grimerinę. Dar vienas pirmas kartas – tiesioginiame eteryje. Ignas klausimų neišduoda, sako, tiesiog pasikalbėsim. Jis taip gražiai šypsosi ir mandagiai kalba, kad net nekyla mintis pradėti bijoti. Šypsausi, įsitveriu į Labo ryto firminį puodelį ir pilu mintis kaip žirnius. Svarbiausia – nepradėti kosėti, svarbiausia – neprarasti minties gijos. Dešimt minučių labai nedaug, būčiau norėjusi ir daugiau papasakoti, bet šypsodamasi atsisveikinu ir nemeluodama pasakau, kad buvo malonu.


Pas mamą išgėrusi kavos ir sukirtusi sumuštinį su baltu varškės sūriu jaučiuosi visai gerai. Su užtušuotas paakiais ir jauduliu pilve važiuoju į parodą. Nedrąsiais žingsneliais užeinu ir sėlinu prie savo leidyklos stendo. Sėdi Tapinas prie savo pabaisų, išdidžiai stovi Urbonaitė, ant baro kėdės prie savo knygų sėdi Narmontaitė. Prie Tapino nutįsusi gerbėjų eilė. Nusprendžiu pasilabinti vėliau, nes nežinojau, kad vėliau bus pati tikriausia apgultis. Stendas didelis, savo knygos nematau. Lietuviški romanai – tik prasigrūdus už narvo. Šypsausi, labinuosiu, nedrąsiai klausiu, ar kas teiraujasi “Objektyve meilė”. Bijau išgirsti neigiamą atsakymą. Bet pardavėja linkčioja ir sako, kad pradėjo eiti žmonės ir klausti tos, kur šiandien telike buvo. Kita kategorija žmonių nuorodą į mano knygą gavo vakarykščiame žurnale “Žmonės”. Pasivaikštom, aplankom vaikų salę, nuperku savo mažajam kelias knygas, sutinkam dešimt pažįstamų, grįžtam. Ir tada manoji redaktorė mane čiumpa ir sako – ateik pastovėti į stendą. Aš kukliai traukiu pečiais, sakau, kad man skirtas autografų laikas tik rytoj. Ji sako, eikš ir viskas, daug geriau perka, kai autorius stovi stende.

Renginio akimirkos

Greitai sukrauna keturias eiles manųjų knygų, padeda lentelę su mano pavardę ir iš tikro, žmonės pradeda eiti. “Čia ta, kur Žmonės rašė, ai neprisimenu, kažkur užsienį gyvena, gal Norvegijoje, - šnibžda viena. “Oi, aš apie jus skaičiau “Motery”, - drąsiai prisistato kitą. Trečios kikena ir sako, kad telike aš storesnė atrodžiau. Va taip po truputį mezgasi bendravimas su skaitytojais. Pasirašau pirmąsias dvidešimt knygų ir pasijuntu išsėmusi visas jėgas. Prižadu grįžti vakare, nes apsibraukiau daug renginių. Tačiau pakilusi temperatūra nepaleidžia manęs iš lovos – atleiskit A.Žagrakalyte, L.Katkau, U.Radzevičiūte, S.Kubelka, kad taip ir nepasirodžiau jūsų renginiuose.


Šeštadienis – didžioji diena. Mano pirmasis tikras viešas renginys. Įšoku į suknelę, bandau pati maskuoti ligos ženklus ant veido, nutaisau nugalėtojo šypseną ir nusistebiu, nes vėl nebeturiu jokio baimės jausmo. Su Jolita ir Nomeda susitinkame pusvalandį iki renginio ir plepame apie visai nesvarbius dalykus. Nomeda (Marčėnait
ė) klausimų nerodo ir sako neapkrauti galvos galimais atsakymais, o tiesiog atsipalaiduoti ir šypsotis. Ir dar lūpas pasidažyti. Patikiu ja, nes pati švyti. Jolita (Herlyn) irgi rami arba sugeba meistriškai paslėpti jaudulį. Bet jokios panikos net ir tada, kai matome kaip kemšasi žmonės į mūsų renginio vietą. Neįtikėtina, salė pilnut pilnutėlė. Ir dar tarpdurys pilnas. O taip bijojom, kad gretimoje salėje vykstantis Parulskio pasirodymas pasiglemš dalį mūsų auditorijos.

Va tiek gerbėjų sulaukėm 

Tos 45 minutės pralekia žaibiškai. Klaipėdos mero Kongo valdomo trimito garsai užduoda reikiamą romantišką toną. Nomedos balsas minkštas, tačiau ji puikiai valdo ir mus, ir publiką. Dar kartą įsitikinu kaip svarbu patyręs moderatorius. Publika susidomėjusi, tik pačioje pabaigoje keletas išeina. Matau kelis savus veidus. Pritariančiu žvilgsniu linksi antroje eilėje sėdinti draugė. Bet didžioji dauguma – visai nepažįstami veidai. Mes pasakojame apie savo vyrus ir savo herojus, atsakinėjame į klausimus apie gyvenimą svetur ir rašymo įgūdžius, diskutuojame apie vyrų ir moterų literatūrą. Po to šypsomės, dėkojame, bendraujame, kviečiame į stendą. Negalime nulipti laiptais žemyn, nes ten tiesiog užsikimšę. Man svaigsta galva ir jaučiu vėl kylant temperatūrą. Sukaupusi jėgas įsitaisau stende. Eilė nesirikiuoja, bet žmonių nemažai. Matyt, atrodau tikrai nekaip, tad kažkas iš leidyklos pasiūlo pailsėti ir papietauti jų kambarėlyje. Ir tikrai, po to dvi valandas stende atlaikau visai nesunkiai. Kalbuosi su žmonėm. Kas nuoširdžiai susidomėjęs mana knyga, bet neturi pinigų, išraitau autografą ant atviruko. Bus atminimui. Žmonės prieina patys įvairiausi ir ne vien moterys. Pamojuoju pro šalį bėgančiam Panoramos operatoriui ir jis po kelių minučių grįžta su žurnalistu. Vis dar pusiau transe pasakoju į atkištą mikrofoną, ką man reiškia dalinti autografus. Ir negaliu patikėti, kad visi žodžiai po trijų valandų paleidžiami į eterį per žiūrimiausią žinių laidą reportaže iš knygų mugės. Tiesiai po Šiškino politinių svarstymų. Luck of the begginers? Turbūt.

A.Kriščiūno nuotr.

Sekmadienį nusprendžiu nueiti į Saros Poisson knygos pristatymą. Vėluoju, vos įmanoma surasti salę. Džiaugiuosi, kad mūsų renginys nebuvo nukištas į tokią tolybę, nes į jį neateis joks atsitiktinis lankytojas. O man atrodo jie labai svarbūs – atsitiktinis lankytojas, atsitiktinis pirkėjas, atsitiktinai mano knygą pas draugą paėmęs žmogus. Dažniausiai jie būna lemtingi. Sekmadienį jau ramiau. Žmonių antplūdis taip ir neprasideda. Yra laiko pasišnekučiuoti su atsitiktiniais lankytojais, su pardavėjomis, su kolegomis. Nusiperku kelias knygas, padėkoju visiems ir važiuoju namo ilsėtis. Paskutinis mugės akcentas – leidyklos vakarienė su autoriais La Boheme. Ir vėl esu kupina euforijos ir dėkingumo likimui, kad leido su tokia šaunia kompanija susėsti prie vieno stalo. Jau vien dėl to buvo verta parašyti knygą. Ir atiduoti beveik visas jėgas ją pristatinėjant.

A.Kriščiūno nuotr. 

Įsipaišau į būrį šaukiančių, kad knygų mugė autoriui pati tikriausia šventė. Ir nors šį kartą pritrūko sveikatos švęsti, mėgaujuosi kiekvienu prisiminimu, kiekviena pažintimi, kiekvienu į pasaulį paleistu autografu. Kai kurios išvados ir rekomendacijos “žaliam” dalyviui – kitame įraše.

R.Neverbicko, A.Kriščiūno ir D.Labučio nuotr.