Man penkiasdešimt

Man penkiasdešimt ir aš nenoriu švęsti, nuo žodžio jubiliejus mane net nupurto. Nenoriu vilktis proginės suknelės, nuo aukštakulnių senai atpratau, nesu nusiteikusi priiminėti sveikinimus “linkiu gyventi dar penkiasdešimt”, “svarbiausia - sveikata”, “žydėjimas baigėsi, mėgaukis vaisiais” ir dar mažiau noriu klausytis išdainuotų “penkiasdešimt metų, tai visai mažai”. Lygiai taip pat nenoriu girdėti jokių paguodos žodžių, kad gyvenimas tik dabar prasideda.

Man penkiasdešimt ir iki vakar aš vis dar jaučiausi jauna. Atrodė, kad mūsų mamos suraitytom šukuosenom ir proginėmis sukniomis penkiasdešimtmečius šventė būdamos gerokai vyresnės už mus. Aš vis dar neturiu žilų plaukų, nedaug viršsvorio ir rengiuosi jaunatviškai, todėl retkarčiais pavyksta ką nors apgauti, kad esu jaunesnė už save pačią. Bet kai klasta išaiškėja, išgirsti tik tai, kad net pagalvot negalėjo, kad man tiek daug metų. Turiu priprasti, kad nuo šiol būsiu ne graži, o tik gerai išsilaikiusi moteris. Nepaisant to, kad mano kūnas nebe toks stangrus, liemuo nebe toks lieknas, kojos nebe tokios grakščios, veidas išduoda mano patirtį, iki vakar atrodė, kad prieš mane vis dar yra ilgesnis kelias, nei už manęs. Bet tai buvo optinė apgaulė. Šiandien jaučiuosi lyg išėjusi į dienos šviesą, lyg pagaliau sudaužiusi savo veidrodėlį, kurio klausdavau, kas pasaulyje gražiausia. Dabar aiškiai matau, kad stoviu pusiaukelėje, prie sraunios kalnų upės, kurią turiu perbristi ir kitapus pradėti savo kelią iš naujo. Upės metafora man labiau patinka nei kalno, nes pernelyg liūdna būtų kalbėti, kad rytoj pradėsiu riedėti pakalnėn. Ne, aš nusiaunu batus, kilsteliu sijoną, kurį laiką pamindžikuoju ant saulėje įkaitusių akmenų ir lėtai žengiu į ledinį vandenį. Stengiuosi nešaukti, nors srovė stipri, akmenukai po padais nelygūs ir aš šiek tiek nerimauju, ar sugebėsiu pasiekti kitą krantą. Taip, penkiasdešimtmetis yra ne šventė, o ledinis vanduo.

Galvoju, kad pirmasis to kelio etapas buvo labiau spontaniškas. Mes važiavome geru automobiliu, spaudėme greičio pedalą kartais iki dugno, vairavom kartais apkvaitę, instinktyviai, nežiūrėdami į ženklus, stengdamiesi pasivyti iššvaistytą laiką, išdalintus jausmus, genami smalsumo ir troškimo kuo greičiau pamatyti kas bus už kito posūkio. Važiavom kartu su kitais, lenktyniaudami, kuris šaunesnis, kieno automobilis greitesnis ar ekipažas gražesnis, pernelyg netikrindami krypties, o trumpų sustojimų visai užtekdavo jėgoms atgauti. Jei ir sukirbėdavo mintis, kad gal yra kitas kelias ar kitas būdas keliauti, neturėdavom joms laiko. Kai jau lieka nedaug iki tos ledinės upės, kai pasirodo pirmieji įspėjamieji ženklai, šiek tiek numetam greitį, bet vis dar atrodo, kad kelias nesibaigs. Ir staiga stop, penkiasdešimt. Stabdžiai žviegia, laikas lipti iš mašinos, laikas atsikratyti balasto, laikas pagalvoti, kurlink nori eiti, nes anapus upės ne kelias, ne autostrada, o tik kalnų takeliai. Kiekvienam vis kitokie. Vingiuoti, nelengvi, lėtai įveikiami, galbūt pareikalausiantys daugiau jėgų, bet užtat kokie gražūs ir su gražiais suoleliais pakelėse, kad galėtum dažniau prisėst ir apžvelgt tą nueitą kelią. Nieko nereikia aplenkti, nereikia pasivyti, nereikia savęs nuolat raginti. Eini pasimėgaudamas, nešdamasis kuprinėje tik tai, kas reikalingiausia ir tik tiek, kiek gali panešti.


Man penkiasdešimt ir mano amžiaus moterys pradeda slėpti savo amžių, lyg tai būtų kas nors gėdingo. Nors ir neketinu džiaugtis nei gražiu metų skaičiumi, nei smogusia menopauze, nei kintančiomis kūno formomis, bet ir slapstytis neketinu. Kai geriau pagalvoju, esu visai neblogai pasiruošus tam kitam savo gyvenimo etapui, nes...

Man penkiasdešimt ir aš tvirtai žinau ko noriu iš gyvenimo. Kad ir ką sakytų visuomenė ir bendruomenė, aš žinau, kodėl aš gyvenu taip, kaip gyvenu ir darau tai, ką pati manau esant teisinga. Nemėgstu, kai kas nors bando man sakyti, kaip turėčiau elgtis ir kaip turėčiau jaustis. Arba kaip neturėčiau. O jau kai kas nors pasako “aš tavo vietoje...”, tai atsistoju ir nueinu. Pradėjau vertinti tuos, kurie tyliai atkiša savo petį, nekišdami pozityvaus mąstymo, neaiškindami, kad be reikalo nerimauju dėl tirpstančių ledynų ar kertamų miškų. Vertinu tuos, kurie gerbia mano jausmus ir neprašyti nedalina patarimų. Kai jaučiuosi pasimetusi gyvenime, atsiverčiu Dalai Lamos ar Tėvo Stanislovo knygą ir ten visada randu tą tolyn keliauti padedančią frazę. Keista, bet kuo daugiau pati žinau, tuo mažiau noriu patarti kitiems, nes jaučiu atsakomybę už kiekvieną pasakytą žodį ir žinau, kad mano patirtis neprivalo tikti kitiems žmonėms.

Man penkiasdešimt, aš valgau mėsą, cukrų, toleruoju gliuteną ir pieno produktus, aš nerūkau, nemedituoju, nesilaikau dietos, neruošiu glotnučių pusryčiams, nedarau veido mankštos, nepraktikuoju budizmo, nekaituoju, nemoku stovėti nei ant burlentės, nei ant irklentės – man nebereikia stengtis nustebinti kitų savo išskirtinumu. Aš niekada nebuvau Turkijoje ir niekada nesiilsėjau brangiame all inclusive viešbutyje, niekada neplaukiau kruizu ir nesilinksminau jachtoje ir dėl to nebesijaučiu blogai. Žinau, kad daug ko jau nepadarysiu ir nebeišmoksiu. Bet vis dar tikiuosi perlipti Alpes, nukeliauti pas pingvinus, pramokti ispaniškai, išmokti pusėtinai šokti tango, nueiti Camino. Ir turbūt dar visko prisigalvosiu, nes penkiasdešimties mes pagaliau turime laiko svajoti.

Man penkiasdešimt ir aš išmokau klausytis savo pilvo balso. Pagaliau patikėjau, kad jis gali patarti daug tiksliau nei draugės, nei sutuoktinis, nei viršininkas, nei influenceriai. Visos didžiosios mano klaidos buvo tik dėl to, kad leidau kitiems kalbėti garsiau, nei mano pilvas.


Man penkiasdešimt ir aš išmokau nebepykti ant savęs už mažus ar didesnius nusižengimus, ne vietoje lepteltus žodžius, neišnaudotas progas, neuždirbtus pinigus, nutingėtus potyrius ir niekams iššvaistytą energiją. Supratau, kad su Bridžitos Džouns saviironija gyventi kur kas paprasčiau ir linksmiau. O kai išmoksti atleisti sau, visai nebesunku atlaidžiai žiūrėti ir į kitus.

Man penkiasdešimt ir man neberūpi kremukų ar šampūnų reklama, nes esu senai atradusi tai, kas man tinka ir patinka. Esu susitaikiusi su atsirandančiomis raukšlėmis ir žinau, kad jokia kosmetika senėjimo proceso nesustabdys, kad ir ką sakytų jų reklaminiai šūkiai. Taip pat žinau, kad niekada nedarysiu plastinių operacijų, nes žmogaus išorė yra viso labo apvalkalas ir jei kam svarbus mano paviršius, su tokiais pati nenoriu nieko bendro turėti.

Man penkiasdešimt ir visai nesvarbu kokie drabužiai dabar madoje. Taip, aš pastebiu, kad tie, kuriems pavyko užsigulėti spintoje, dabar grįžta į podiumus, bet man užtenka džinsų, gėlėto sijonėlio, marškinių ir sportbačių. Neturiu mėgstamų brendų, jų demonstravimas Berlyne šiaip ar taip laikomas blogo tono ženklu. Negaliu pakęsti dėvėtų drabužių parduotuvių, bet mielai pasikuičiu blusturgiuose. Visi mano ankstesnio gyvenimo kostiumėliai vis dar kabo pas mamą spintoje ir juos pravėdinu tik atvykusi į knygų mugę.

Man penkiasdešimt ir aš džiaugiuosi, kad esu daugmaž sveika. Iš naujo atradau bėgiojimą, vaikščiojimą, kopimą į kalnus, stengiuosi daugiau būti gamtoje, kad pamaitinčiau dvasią ir kūną. Aplieju jį šaltu vandeniu rytais ne tam, kad pakankinčiau, bet kad pajausčiau jame pulsuojančią savo gyvybę. Aš nesistengiu perdėtai mylėti savo kūno, kaip dabar reikalaujama, bet sakau, kad už meilę daug tvaresnis jausmas yra pagarba. Aš gerbiu jį, todėl treniruoju, lyg treniruočiau mylimą šunį ar arklį. Būna dienų, kai nusiviliu savo kūnu, kai jis neklauso komandų, nebegali atlikti to, ko reikalauji, bet jei gerbi – tuoj pat jam atleidi. Ir padedi jam prisitaikyti prie permainų.

Man penkiasdešimt ir manęs nebeveikia nei saldžialiežuviai komplimentai, nei kritika. Aš pati žinau, ko esu verta ir pati sau esu draugas, teisėjas, kritikas ir mylimoji. Man nebereikia niekam aiškintis, kodėl rašau tokias knygas, kokias rašau. Man svarbi skaitytojų ir kritikų nuomonė, bet ji nesustabdys mano būsimų projektų. Man įdomi leidėjų nuomonė, bet žinau, kad rašysiu tai, ką diktuoja vidinis balsas. Man netgi jau nebebaisu, ką galvos mama, skaitydama mano parašytas sekso scenas.

Man penkiasdešimt ir aš džiaugiuosi, kad Berlynui visiškai nesvarbus mano amžius, o miesto ritmas priverčia ir mane pamiršti žvilgčioti į laikrodį ir į kalendorių. Šiame mieste išmokau atsipalaiduoti, leisti sekmadienius su draugais, eiti į parodų atidarymus, klausytis elektroninės muzikos, vaikščioti po miestą be jokio tikslo, užsukti į renginius be kvietimo, mėgautis atsitiktiniais pokalbiais ir nė kiek nebesigraužti, kad nieko neauginu, nerenku, nekonservuoju.

Man penkiasdešimt ir aš nebesistengiu visiems patikti. Aš galiu sau leisti nedaryti darbų “iš mandagumo”, neatsakyti į kai kuriuos jūsų laiškus, nerašyti tekstų, nes “gražiai paprašė”, nenuvažiuoti į susitikimą, kurio nelabai noriu, nes žinau, kad visiems vis tiek neįtiksiu, o išsibarsčiusi nepatiksiu pati sau. Aš taip pat nebebijau pasakyti žmonėms, kai jie mane įskaudina. Aš nebenoriu pridengti šypsena aštrių, skaudžių, pašiepiančių žodžių, nebeatsitraukiu ir nebenutyliu, bet dažnai imu ir paklausiu, kodėl jie taip elgiasi.

Man penkiasdešimt ir aš džiaugiuosi, kad vis dar turiu mamą su kuria dabar sutariame daug geriau nei kada nors anksčiau. Taip pat esu laiminga, kad užauginau du vaikus ir vis dar esu jauna mama trečiajam. Aš vis dar vaikštau į tėvų susirinkimus, padedu ruošti pamokas ir skaitau prieš miegą apie Karlsoną, kuris gyvena ant stogo. Aš džiaugiuosi, kad turiu žmogų šalia, su kuriuo vis dar galiu nuoširdžiai pasikalbėti. Nustojau reikalauti, kad jis mane stebintų, linksmintų ar neštų dovanas, bet esu dėkinga, kad supranta, kai man reikia pabūti vienai. Man penkiasdešimt ir gėlių aš moku nusipirkti pati.

Man penkiasdešimt ir aš turiu laiko patikrintų draugų ratą, bet lygiai taip pat džiaugiuosi ir tais gyvenimo pakeleiviais, kurių gal ir nebus šalia, kai gulėsiu ligos patale, bet kurie visada turi laiko ir noro nueiti kartu į koncertą ar susitikti mieste vyno taurei, su kuriais gali eiti į žygius ir kalbėtis iki paryčių. Vis dar nustembu, koks artimas kartais gali tapti žmogus vos po vienos kelionės kartu.

Man penkiasdešimt ir aš nebijau pripažinti, kad esu tikinti ir iš Dievo esu sulaukusi daugybės mažų ir didelių stebuklų. Kad sekmadieniais vaikštau į bažnyčią ne dėl gražaus kunigo ar apšvietimo, bet dėl to, kad ten pasijuntu vientisa, mylima ir globojama, ten užsipildau šviesa ir dėkingumu, ten mokausi atleisti ir paleisti, atsiklaupti ir nusilenkti. Ten primenu sau, kad nesustočiau ir toliau eičiau dvasingumo keliu, nes jis toks gražus ir šviesus.
Man penkiasdešimt ir aš ne visada suprantu instagraminį pasaulį ir žmonių norą transliuoti visus savo pagalvojimus. Džiaugiuosi, kad augau tais laikais, kai girtis savo pasiekimais buvo blogo tono ženklas, žiūrėti į kito gyvenimą pro rakto skylutę – negarbinga, o demonstruoti viešai nuogą kūną buvo negėda tik Saulėtekio miškelyje su lietpalčiais stovintiems vyrams. Mokyti tada galėjo tik mokytojai, dalinti patarimus – tik specialistai, o gyvenimo išmintį – tik daug visko matę menininkai. Savo skaudulius tuomet pasakodavomės draugams tik po trečios vyno taurės ir tik griežtai priprašę niekam apie tai nesakyti.


Man penkiasdešimt ir aš neturiu atsiprašinėti, kad skaitau ne naujienas ir bestselerius, bet tas knygas, kurios man patinka, kad žiūriu ne tik Oskarus laimėjusius filmus, bet ir tuos, kurie man padeda atsipalaiduoti. Aš mielai klausau savo jaunystės muzikos, moku mintinai beveik visas senas A. Mamontovo dainas, visada judu išgirdusi Maiklą Džeksoną ir galiu dvidešimtą kartą žiūrėti Mama mia arba Dirty dancing. (na gerai, dar ir Forest Gump).

Man penkiasdešimt ir aš nebebijau atrodyti kvailai, nebijau išbandyti ko nors naujo, nebijau prisipažinti, kad bijau. Vienas baimes paleidau ir tuo didžiuojuosi, o kitas prisijaukinau, kad neurgztų ant manęs, o tiesiog tyliai būtų šalia. Nes jos juk irgi mano dalis. Kaip ir visi kompleksai, nelygumai, blogi įpročiai, be kurių aš nebūčiau aš.

Man penkiasdešimt ir, tiek kartų tai pakartojus, pagaliau tapo visai nebebaisu.

Renkuosi tikėti laimingomis pabaigomis

R.Neverbicko nuotr.

Labai gerai pamenu tą žiemos rytą. Buvo trečia diena po Kalėdų, penktadienis. Termometras rodė kelis laipsnius šilumos ir iš po sunkių debesų keliskart nusišypsojo apskritas mėnulis. Mes važiavome lėtai, ant galinės sėdynės pririštas kėdutėje niurzgėjo mūsų dvimetis pyplys. Ir staiga mėnulis dingo, o priekyje nežinia iš kur išlindo be lempų ta pačia kryptimi lėtai riedantis automobilis. Net nepamenu, kaip jis atrodė. Vyras stabdė, mūsų mašiną sumėtė, ji išvažiavo į priešingą juostą, grįžo atgal ir išgirdau jį sakant, kad nieko negali padaryti. Ramiai, ramiai, kartojo jis daugiau sau, nei mums, kai vėl išvažiavom į priešingą eismo juostą. Kai pradėjome suktis, aš staiga pradėjau trauktis, riestis, tapau maža mažytė, nes tiesiog nežinojau, kas dabar bus. Dar prisimenu, kad palengvėjo pamačius, jog į mus važiuojantis sunkvežimis buvo kiek tolėliau, ant kalno ir kad mes spėsime nulėkti ant pievos. Kai pradėjome verstis nuo kalno, aš išnykau. Manęs nebebuvo automobilyje. Tikrovė pasirodė ne ten ir ne tokia. Aš atsisakiau ją priimti.

Du su pusę kartų apsivertus mašina krito ant stogo. Įsijungė išgyvenimo instinktas – pajudinau rankas, kojas ir per išbyrėjusį stiklą iššliaužiau lauk. Aplinkui spengė tyla, pradėjo leistis sniego gniužulai ir aš nebuvau tikra, ar grįžau į šį pasaulį, ar likau aname. Lupau duris ir paskubomis traukiau kėdutėje kabantį vaiką, kuris kaip tik tą akimirką pradėjo rėkti. Dar niekada nebuvau taip bijojusi tylos ir džiaugusis jo skardžiu balsu, nes tai reiškė, kad jis gyvas. Tai reiškė, kad mes išgyvenome ir kad vis tik esame šiame pasaulyje, tik jis ėmė ir apsivertė.

Prasidėjo pūga, aukštai einančiu keliu riedėjo mašinos, mūsų niekas nematė. Iš vyro kaktos toliau lašėjo kraujas. Sustingusiais pirštais bandžiau spaudyti telefono mygtukus, o paskui rišliai sakyti policijai, kas nutiko. Nežinau kur esame, rėkiau į ragelį, yra kažkokia upė, viršuj tiltukas, kažkokie apsnigti krūmai šalia, dar beržas stovi. Šaltį pajutau tik po pusvalandžio, kai atvažiavo policijos automobilis ir įsisodino mus su vaiku. Ašaros pasipylė tik po kelių valandų, saugiai sėdint pas mamą ant sofos. Tada supratau, kaip laimingai baigėsi tai, kas taip netikėtai ir nelaimingai prasidėjo.

Kodėl prisiminiau šią istoriją? Ogi todėl, kad tai, kas vyksta dabar labai panašu į nevaldomą automobilį slidžiame kelyje. Tu susitrauki, tampi toks mažas, mažulytis, gal net užsidengi akis, nes negali absoliučiai nieko kontroliuoti. Jei įmanytum, išnyktum trumpam iš šio pasaulio ir sugrįžtum, kai jis vėl bus mums įprastas. Arba pagalvoji, kad tai scena iš filmo ir net svarstai kaip toje ar kitoje situacijoje elgėsi vienas ar kitas herojus, nes tai yra absoliučiai nauja patirtis, kuriai mes nebuvome ruošiami.

Mes išgyvenome. Su dideliais materialiniais nuostoliais, su visiškai pasikeitusiais planais, su prisitaikymu prie naujų aplinkybių, su puokšte pačių įvairiausių jausmų – nuo grūmojimo dangui už ką mane taip nubaudė iki visiškos laimės ir dėkingumo, kad tą apsnigtą rytą galėjau policijai pasakyti, kad ne, greitosios nereikia. Buvo ir pykčio, ir ašarų, ir košmarų, ir kaltės jausmo, bet mokiausi save priimti su visais jais. Ir vėl, ir vėl, ir vėl prisimindavau, kad mūsų gyvenimo kelias kartais gali tapti slidus, o automobilis - nevaldomas.

Dabartinės krizės negali suvaldyti nei pasaulio galingieji, nei turtingieji, nei kilmingieji. Ji atėjo kaip cunamis, kaip netikėtai pakeliui iš Kinijos sustiprėjęs viesulas, daužantis viską aplinkui. Mes iš paskutiniųjų bandom kabintis į tuos buvusio gyvenimo likučius - siuntinėjam vienas kitam nuorodas, ką veikti, ką pažiūrėti, ką išklausyti, ką perskaityti, keikiam kartu politikus, ieškom kaltų, pykstam ant viruso, širstam ant visų, kurie keliauja ar vaikšto parkuose, ar nedėvi kaukių, keikiam kaimynus ir nekenčiame sergančiųjų ir t.t. Prisigalvojam užduočių ir darbų, kad... paslėptume tai, ką iš tiesų jaučiame. Pastebėjau, jog daug kas šiuo metu traukia skirtingas kaukes. Vieni tampa pikti, kiti - išmintingi, treti - tvarkingi, ketvirti – griežti ir nekantrūs, penkti - dirbtinai pozityvūs. Visaip bandome išvengti susitikimo su savimi. Bet galbūt mes tam ir esame pasodinti namuose, kad pagaliau galėtume pažvelgi sau ir savo baimėms į akis, kad mokėtume priimti save mažus, silpnus, nerimaujančius, slystančius nuo kalno nežinomybės link. Kad gerbtume kiekvieno pasirinkimą, nes krizės akivaizdoje nė vienas nežinome, kuri išgyvenimo strategija pasiteisins.

Mano ketvirtoko sūnaus mokytoja tėvams el. paštu atsiuntė ne naujų užduočių, o lapą su patarimais, kaip kalbėti su vaikais apie virusą, apie tai, kas vyksta, kodėl mama neina į darbą ir kodėl negalima aplankyti močiutės. Jokiu būdu nedramatizuoti, bet ir nesakyti, kad tai nieko tokio, kad tai tuoj praeis, kad tai tik žaidimas, beveik atostogos, kai galima daugiau žiūrėti televizorių ar žaisti telefonais. Ne, vaikų neapgausime, todėl kalbėkime su jais. Parodykime jiems savo jausmus. Pasakykime, kad ir mes bijome, bet jei visi sukibsime delnais, būsime tvirti, tai ir nugalėsime.

Mūsų parapijos kunigas kas savaitę taip pat atsiunčia po laišką ir man tai daug smagiau ir nuoširdžiau, nei kunigų bendravimas per feisbuką. Žinau, kad laiškas siunčiamas šimtams parapijiečių, bet vis tiek smagu, kai įkrenta į asmeninę pašto dėžutę, o neklaidžioja kažkur virtualybės koridoriuose. Štai praeitame laiške jau pačioje pradžioje užrašęs didelėmis raidėmis – tik negalvokit, kad tai Dievo bausmė, nes tai yra netiesa. Jis kovoja mūsų pusėje ir mes tikrai nugalėsime. Jūs visada galite atsiremti į Jį. Kai suabejoju, prisimenu tą momentą, kai iš sumaitotos mašinos iššliaužiau visiškai nenukentėjusi. Ir suprantu, kad renkuosi tikėti stebuklais. Taip, sunku tikėti tuo, ko negali pamatyti, bet viruso irgi nė vienas nematėme ir vis tiek jo bijome.

Kartais rytais prieš atsimerkdama ir grįždama į šį pasaulį, aš įsivaizduoju, kad tai, kas dabar vyksta, yra šviesos ir tamsos pasaulių kova. Pasitelkiu fantaziją ir beveik matau, kaip mitinės figūros su šviesiais apsiaustais, sėdinčios ant spindinčių vienaragių, kovoja prieš tamsiuosius požemio gyventojus ir juos lydinčius šikšnosparnius. Taip, kartais pati pasijuokiu iš savo naivumo, bet užsispyrus tikiu, kad baltieji nugalės. Nes renkuosi tikėtis laimingomis pabaigomis. Baltieji juk visada laimi.

O laukdama kol baigsis kova, darau daug mažų smagių dalykų sau ir savo šeimai – kiekvieną rytą su vaiku darau mankštą, einu į kiemą žaisti stalo teniso, susilažinau, kad po dešimties dienų padarysiu špagatą, kepu pyragus, ko iki šiol visiškai nemėgau, kasdien klausausi klasikinės muzikos koncertų, kuriuos transliuoja Arte ar Berliner Stadtsoper tinklapiai, kasdien kalbuosi su mama ir su tais žmonėmis, su kuriais man gera bendrauti, kasdien skaitau ir savo besikeičiančius jausmus užrašau dienoraštyje, mažiau laiko praleidžiu socialiniuose tinkluose, o daugiau – saulėje. Jaučiu, kaip ir manyje, ir aplinkoje mažėja apsisukimai ir mes po truputį rimstame, stojame, surenkame išbarstytą aš ir atrandame save iš naujo. Ir tvirtai tikiu, kad atėjus šv.Velykom visi prisikelsime šiek tiek kitokie – nurimę, išsivalę, atsigavę, supratę, ko mums tikrai reikia, o kas buvo tuštybė. Taip, mūsų gyvenimas nebebus toks, koks buvo. Jame bus daugiau šviesos.

Šis tekstas buvo parašytas Vokietijos lietuvių žurnalui "Informacijos". Žurnalą galima rasti paspaudus ant nuorodos: https://issuu.com/vlbe/docs/kovas_balandis_web

Naujos patirtys arba ko išmoko gipsas

Lygiai prieš keturias savaites sugriuvo mano įprastas pasaulis. Lygiai prieš keturias savaites pirmą kartą gyvenime gavau gipsą ant kojos ir begales daugiau ir mažiau reikšmingų pamokų. Lygiai prieš keturias savaites aš sustojau ir sustojau taip staiga, lyg užtraukus rankinį stabdį šimtu dvam autostrada lekiančioje mašinoje. Iki tol mėgavausi tempu, greičio teikiamu adrenalinu, džiaugiausi besikeičiančiais vaizdais, žavėjausi, kaip puikiai moku laviruoti tarp mašinų, kaip lenkiu lėtesnius, kaip pasitraukiu iš kelio greitesniems, vieniems nusišypsau, kitiems parodau vidurinį pirštą ir tyčia dar labiau spusteliu greičio pedalą. Vairavau atsargiai, bet kartu ir pasitikėdama savo jėgomis, savo patirtimi, savo sugebėjimais laviruoti, nemačiau jokios kliūties, tik staiga - BUM. Ir štai po kelių sekundžių tu guli šalikelėje – visi kiti lekia, o tavo pasaulis pradeda suktis vietoje, laikrodis dūžta, valandos išbyra, nes jos nebetenka jokios prasmės, tu lauki gydytojų verdikto ligoninės priimamajame ką tik gavęs skausmą malšinančių vaistų. Po kelių valandų gauni gipsą, bet vis dar atrodo, kad mašina nesudužo, čia tik mažas gedimas, tuoj tuoj pataisys ir po kelių savaičių lėksi kaip anksčiau. Nes tuo metu atrodo, kad sugrįžti į autostradą yra svarbiausias gyvenimo tikslas. Nes kaip gi pasaulis galės gyvuoti be tavęs.

Pirmosios savaitės buvo labai ilgos. Mokiausi judėti su ramentais, šliaužti, sėdom pasiremiant rankomis nusileisti laiptais, peršokti balkono slenkstį, apsirengti, nusiprausti, apsiversti lovoje, užsikaisti arbatos, susileisti vaistus į pilvą. Tam, ką prieš kelias dienas darydavau nesusimąstydama, dabar reikėjo naujų įgūdžių. Ir ne tik judėjimui - reikėjo išmokti gyventi ant sofos, pasitikėti kitais, nuolat prašyti pagalbos. Reikėjo išmokti būti silpnai. Reikėjo būti tokiai stipriai, kad galėčiau priimti save silpną.
Tikrai buvo nelengva. Pirmą savaitę buvo taip gaila savęs, kad nespėjau šluostytis ašarų. Potrauminis šokas, turbūt. Buvo gaila, kad taip kvailai kritau, juk tokios traumos pasitaiko išsiblaškėliams, o ne man, tvirtai rankose laikančiai savo gyvenimo vairą ir nevengiančiai net kitiems padalinti patarimų. Ir dabar turėjau žiūrėti į sudužusią save ir keiksnoti už neatsakingumą. Artimieji sakė - džiaukis, dabar turėsi laiko skaitymams ir rašymams. Arba sakė, kad turiu išmokti visas pamokas ir įsiklausyti į savo organizmą. Dar kiti nevengė pasakyti, kad pernelyg daug visko ėmiausi netausodama savęs, užtat pati visata mane sustabdė. Tipo, gipsą gavau dėl to, kad pati jo nusipelniau. Norėjau labai garsiai išrėkti, kad shit happens kiekvienam, visata nebūtinai man nori kažką pasakyti, o bananas kartais yra tiesiog bananas ir nėra ko čia ieškoti paslėptų minčių.


Sunku buvo, nes net nežinojau, ką sakyti tiems žmonėms, kuriuos prižadėjau vesti į kalnus ir tiems, kam įsipareigojau parodyti Berlyną. Mano kojos per tas keturias savaites turėjo nubėgti kelis šimtus kilometrų, o tu staiga suvoki, kad su ramentais nueiti šimtą metrų beveik neįveikiama užduotis. Atšauk keliones, nustok rūpintis kitais, tu pati turi tapti savo dėmesio centre, sakė man artimieji. Kaip jiems pasakyti, kad nėra didesnio pralaimėjimo, kaip nuvilti žmones, kaip atšaukti kelionę, apie kurią jie svajojo daugiau nei pusę metų.

Bet yra problema, atsiranda ir sprendimas. Atsirado norinčių ir galinčių nueiti mano kelią už mane.  Sėdėjau savo ofise ant sofos ir kaip generolas braižiau žemėlapius, o paskui paverkdavau dėkingumo ašaromis, kad apskritai atsirado žmonių, skubančių man į pagalbą. Iš to paties ofiso organizavau apsipirkimą ir maisto gaminimą, o tuo pačiu mokiausi nekreipti dėmesio į smulkmenas ir mažas klaideles. Taigi antras dalykas, kurį labai greitai supratau – kad man nelieka kitos išeities, kaip būti dėkingai visiems, kas manimi rūpinasi, kas padeda nueiti iki tualeto, nuvažiuoti pas gydytoją, kas paduoda vandens ar užneša laiptais.

Taip, sėdint ant sofos su aukštai iškelta koja laiko atsirado, bet visiems tiems, kurie sakė rašyk, skaityk, daryk dalykus, kuriems neturėjai laiko anksčiau, labai norėdavosi atšauti, kad šiuo metu norėčiau, kad paliktumėte mane ramybėje ir leistumėte man toliau bukai spoksoti pro langą ir retkarčiais paverkti iš skausmo ar iš savigailos. Kad kai kūnas šitaip serga, neverta kurti ir užkrauti skausmo skaitytojui.Kad rašyti su aukštai iškelta viena koja nėra labai patogu. Kad skaitydamas rimtas knygas pameti mintį ir tada pyksti ant savęs dar labiau – pyksti už tai, kad esi visiškai niekam tikus. Užsimerkdavau tada ir mintyse žingsniuodavau. Ėjau su savo keliautojais Dailininkų taku, išvaikštinėjau rudenėjantį Berlyną, mintyse ėjau net nežinomais takais, o atsimerkus vėl šluostydavau skruostus, nes skaudėjo ištinusią koją ir subliuškusią sielą.

Kad susitaikyčiau su savimi ir savo liga man prireikė trijų savaičių. Lygiai po 21 dienos nebereikėjo nuskausminamųjų ir aš staiga pajutau ramybę. Nutiko tai, ką man visi gero linkintys draugai liepė daryti iškart po traumos. Staiga supratau, kad galiu skaityti, galiu rašyti, galiu bendrauti ir visai nebesvarbu, kad esu šiek tiek sulūžusi, netobula, kažko laiku nespėjusi, kažką apvylusi, kad esu viena tų, kuriems tiesiog nepasisekė. Išmokau netgi mėgautis savo būsena, nebeskubėti, nebekurti planų, o daugiau laiko skirti šeimai. Supratau, kad slow gyvenimas turi savų privalumų ir kad ne mūsų valioje paspartinti kūno gijimo procesus. Ir kai tik tai supratau, ėmiau sveikti. Dabar kasdien man sekasi vis geriau ir geriau.

Paulo Coelho yra pasakęs, kad kitas tavo gyvenimo lygis gali pareikalauti visai kitokio tavęs. Kas žino, gal iš tiesų ligas gauname ne kaip pasekmę, bet kaip pasiruošimą naujoms užduotims? Budistų vienuolis Ajahn Brahm, kurio kelias knygas lietuviškai yra išleidus Tyto alba, sakė, kad nereikia kovoti su liga, reikia kaip tik stengtis su ja susidraugauti. Jei liepsi sau greičiau sveikti ar nuolat klausinėsi, kodėl tai nutiko, sau nė trupučio nepadėsi. Reikia nurimti ir koja pati ims sveikti. Pasak jo, jei nori sau padėti, pamedituok truputį, apgaubk sergančią vietą šiluma ir meile.

Per tas keturias savaites į Berlyną atėjo ruduo – pats gražiausias metų laikas šiame mieste. Ėjo lėtai, netaupydamas šilumos, lėtai spalvindamas vijoklius, barstydamas lapus, telkdamas paukščius į būrius ir vis dar atvirose ledainėse dalindamas ledus po pamokų namo neskubantiems vaikams. Už mano palėpės lango palengva gelto senas klevas – jei ne jis ir ne rytais užsibūnantys rūkai, būčiau turbūt nemačius metų kaitos. Šiandien pirmą kartą po keturių savaičių užsimoviau džinsus – kaip gerai, kad spintoje buvo tos hipiškai platėjančios, prieš dvylika metų Vašingtone pirktos ir dabar netikėtai vėl reabilituotos kelnės, kuriose tilpo koja su visu įtvaru, kuris šią savaitę pakeitė gipsą. Šiandien pirmą kartą po keturių savaičių kairę koją įgrūdau į batą. Šiandien pirmą kartą po keturių savaičių išėjau į artimiausią kavinę susitikti su žmonėmis. Šiandien pirmą kartą vėl rašau jums prie kapučino puodelio, stebėdama berlyniečius ir už lango išdykaujantį rudenį.  Atsisėsti su kompu ir kavos puodeliu buvo mano maža didelė svajonė visas tas keturias savaites.


O dabar trumpai tai, ko išmokau būdama šalikelėje:

1 nebijok liūdėt, nes liūdėti yra normalu. Mes liūdim ir tada, kai sulūžta mūsų mylimas daiktas, kodėl tada turėtume slėpti emocijas, kai lūžta koja ar suserga kita kūno dalis. Verkti nėra žmogaus silpnybė, tai normali emocinė reakcija. Tiesiog tuo momentų nebendrauk su žmonėm, kad nereiktų klausytis nereikalingų patarimų.
2 Liūdėti yra viena pirmųjų reakcijų į ligą, bet joje negalima užstrigti. O neužstrigti padeda maži darbeliai - bendrauti su artimaisiais, daryt namų darbus su vaikais, žaisti šeimos žaidimus, pasikalbėt su mama ar su drauge, rašyti dienoraštį. Man padėdavo ir nesudėtingi mankštos pratimai.
3 Neturi jaustis kaltas, jei vienai kūno daliai sergant nebandai kompensuoti visko kita. Mano atveju galva juk buvo sveika. Kartais galima tiesiog pasirgti. Kartais galima visą dieną žiūrėti serialą ar skaityti romaniūkštį, kurį po savaitės pamirši arba tiesiog žiūrėti į debesis pro langą. 
4 Meditacijos padeda įsijausti į savo kūną ir jį nuraminti. Kartais padeda suprasti, ką kūnas nori ta liga mums pasakyti. Būtent – ne keiksnoti save, kad elgėmės netinkamai ir gavome ligą kaip atpildą, o išgirsti kokiu keliu ir kokiu tempu mums toliau žingsniuoti.
5 Geriau nesitikėti greito rezultato, tada ir nebus nusivylimų, tik mažos pergalės. Vaikas vaikščioti irgi ne per parą išmoksta, bet mes džiaugiamės kiekvienu jo žingsniu.
6 Leiskite artimiesiems mumis rūpintis. Taip ilgai mes viską galėjom patys, kad užmiršome kiek šilumos ir dėmesio turi prikaupę mūsų šeimos nariai.
7 Pasitikėkit kitais – aplink yra žmonių, kurie ne blogiau už jus gali atlikti jūsų darbą. Pasitikėkit gydytojais ir neguglinkit apie savo ligą, nes tai ištaškys paskutinius ramybės likučius. Pasitikėkit artimaisiais – jie tikrai sugebės iškept kiaušinienę ir išvirt arbatos.
8 Kai nustosit gailėt savęs ir įjungsit Think positive mygtuką, nustebsit, koks kitoks pasaulis matosi gulint šalikelėje. Nes mes pakeitėm žiūrėjimo kampą. Nes pastebim dalykus, pro kuriuos anksčiau pravažiuodavome.Taip net ir kūrybinių minčių atsiranda.
9 Sergant yra pats metas svajoti. Vieni netgi kuria Dreambordus (lietuviškai turbūt skambėtų svajonių žemėlapis). Aš sugalvojau naują siužetą romanui ir naujos kelionės maršrutą kitiems metams, kurio prašo mano keliautojai. Nes esu nusiteikus eiti. Nes gipsas - tik trumpas atokvėpis, o ne nuosprendis. Po rudens bus žiema, po jos – vėl pavasaris, o nutirpus sniegui vėl pašauks nauji keliai.

įsimintiniausios šios vasaros knygos

Šią vasarą daug keliavau. Keturias grupes pravedžiau Dailininkų keliu. Savaitę su šeima kopinėjom Austrijos Alpėse. Ilsėdamasi Lietuvoje žygiavau apie Spindžio ežerą. Ir tai neskaičiuojant dienos išvykų dviračiais prie Berlyną supančių ežerų. Gal todėl nieko keisto, kad geriausia ir įsimintiniausia šios vasaros knyga pavadinčiau Olgos Tokarczuk “Bėgūnai”. Prieš imant į rankas galvojau, kad tai knyga apie keliones, galbūt šiek tiek filosofinė, galbūt ieškanti priežasčių, kodėl mes keliaujame ir ką mes norime tose kelionėse surasti. Ne, nieko panašaus. Tai knyga apie gyvenimą. Apie nuolatinį mūsų judėjimą, stengiantis išlikti. Apie keliones ne į plotį, o į gylį. Apie tai, kiek minčių gali sukelti paprastas judėjimas ir apie tai, kad judame mes visi, norime to ar nenorime.

Knyga chaotiška, net kartais supyksti, kad pasakojama istorija staiga nutrūksta ir pradedama pasakoti kita. Lyg klausantis atsitiktinių pakeleivių pasakojamų istorijų: viskas, mano stotelė, laikas išlipt – ir pasakojimas nutrūksta įdomiausioje vietoje. Bet kokie įdomūs tie atsitiktiniai pakeleiviai, kokie nenuspėjami. Ne vienam yra tekę jų sutikti, galiausiai, juos sutinkame nuolatos, bet tos išgirstos istorijos nuplasnoja greičiau, nei miesto balandžiai ir po dienos kitos mes nieko neprisimenam. O lenkų rašytoja jas užrašė ir gavo Man Booker premiją. Istorijos keistos, šiurpios, nepaaiškinamos, gal todėl skaitant jaučiamas toks savotiškas virpesys, apima tas neužbaigto judesio jausmas.

Susan Sonntag kadaise skaitydama Andre Gides dienoraščius, pati sau brūkštelėjo: “aš ne tik skaitau šią knygą, aš ją skaitydama kuriu”. Skaitant “Bėgūnus” apėmė būtent toks jausmas, kad aš ne tik skaitau, bet pridedu ten savų minčių, prisimenų savus kelionių nutikimus, ginčijuosi su autore arba šūkteliu jai, kad aš lygiai taip pat manau.

Pabaigai skolinuosi autorės citatą, kurią būčiau norėjusi pati sugalvoti: “ Pasakojimas turi savą, ne visada nuspėjamą tėkmę. Jam reikia tokių kaip aš – nepasitikinčių savimi, dvejojančių, lengvai vedžiojamų už nosies. Naivuolių.” Taigi jei norit tokiais pabūti, čiupkit šią knygą. Žinau, kad ne kartą prie jos grįšiu ir vėl kursiu ją naujai.

Kitas šios vasaros atradimas buvo Rėjaus Bredberio romanas “451 farenheito”. Nežinau, kur aš buvau, kai visi ją skaitė, bet 1961 metais išleista knygelė kažkodėl užkliudė mano žvilgsnį ir aš ką pasiėmiau į kelionę. Nenustoju žavėtis, kaip taupiai anksčiau mokėdavo išleisti knygas ir kaip puikiai jos telpa kuprinėje.

Rėjus Bredberis man visada asocijavosi su skaidraus liūdesio ir vaikystės vasarų kupina knyga Pienių vynas. Fantastikos nemėgau. Nemėgstu ir dabar. Bet tai, ką autorius aprašė prieš 70 metų ir pateikė kaip distopiją, dabar yra tapę mūsų gyvenimo dalimi. Stulbina, kad prieš tiek daug metų jis galėjo sugalvoti kambarius su dideliais ekranais ant sienų, kurie pavagia visą mūsų dėmesį, kad žmonės į virtualius plepesius įsitraukia taip, kad pamiršta artimuosius, kad knygose yra daugybė bereikalingų minčių ir jos tik blaško, tik sukelia sumaištį ir trukdo jiems gyventi. Todėl rašytojo aprašomoje tikrovėje knygos uždraudžiamos, jas laikantys žmonės baudžiami, o gaisrininkai važiuoja jų padeginėti ir beveik nei vienas neprisimena apie laikus, kai jų pirmtakai gesindavo namus, o ne juos degindavo. Tai totalitarinės valstybės pavyzdys, kur gražiai parodomas žodžio laisvės nebuvimas, todėl keista, kad knyga buvo net dukart išleista sovietmečiu. Dabar mes turime laisvės tiek daug, kad vėl esame nebelaisvi. Ir knyga vėl aktuali.

O kad suprastumėte, kaip fantastika nepraėjus nei šimtui metų tampa realistiniu romanu, pateiksiu tik vieną citatą: “Aš menu, kaip vienas po kito tartum didžiulės peteliškės išmirė laikraščiai. Niekas jų nepasigedo. Niekas nepasiilgo. Ir tuomet, supratusi, kad bus kur kas naudingiau, jei žmonės skaitys tik apie aistringus pabučiavimus ir visokias peštynes, mūsų vyriausybė nutarė išbristi iš tos padėties, pasikviesdama į talką jus, ugnies rijikus”.


Trečioji knyga yra šios vasaros sensacija – K.Sabaliauskaitės “Petro imperatorė”. Tai pats tikriausias lietuviškas bestseleris, pateiktas pagal visas marketingo taisykles – su lūkesčių sukūrimu, įtampos auginimu dozuotai metant informaciją, su reklaminiu filmuku ir su išankstiniais pardavimais. Turbūt nėra kito tokio atvejo istorijos Lietuvos leidybos istorijoje, kad dar nepasirodžius knygai būtų išpirktas visas tiražas (knygoje nurodomas skaičius 13000 yra nepasiekiama didžiosios daugumos lieuvių rašytojų svajonė). Aišku, kad ir man buvo smalsu perskaityti. Aišku, kad paprašiau draugės atvežti į Berlyną. Aišku, čiupau iškart, atidėjusi visas kitas knygas. Ir aišku, kad surijau ją per dvi dienas, nes kitaip turbūt neįmanoma - tekstas klampus ir sučiumpa taip stipriai, kad silpnavaliams skaitytojams neįmanoma išbrist.


Knyga tikrai gera. Gal vietomis tų keiksmų buvo ir per daug, bet tai tik padėjo įsijausti į rusišką mentalitetą. Nenoriu daug apie ją pasakoti, tik pasakyti, kad skaitykit ir nesigailėsit. Tai knyga apie Rusiją, apie 18 amžiaus Europą, apie Lietuvą prašalaičio akimis. Tai knyga apie moters vidinį pasaulį ir apie tai, ką reiškė išgyventi prieš beveik tris šimtus metų. Tai knyga, padedanti geriau suprasti rusišką mentalitetą ir tai, kaip mažai jis pasikeitė, apie skirtumus tarp rytų ir vakarų kultūrų, religijų, papročių, gyvenimo būdų. Literatūros mėgėjai džiaugsis sklandžia kalba ir romano struktūra, smalsuoliai čia ras daugybę istorinių detalių, o meilės romanų mėgėjos – jautrią Martos gyvenimo istoriją. Ir pamatysit, kaip istorijos ratas sukasi, kaip šimtmečius sprendžiamos tos pačios problemos ir kad moterys nuo amžių amžinųjų susiduria su tais pačiais klausimais.


Olga Tokarczuk parašė atsiliepimą Kristinos Sabaliauskaitės knygai. O aš radau kitą sąsają tarp abiejų autorių – abiejose knygose aprašomas gyvūnų ir įvairių žmogaus dalių bei išsigimėlių konservavimas ir didikų smaginimasis kaupiant kunstkameras. Supratau, koks vis tik mokslo pasiekimas tuo metu buvo užkonservuoti mirusius kūnus ir kokie brangūs buvo tie indai su formaline mirkstančiomis galūnėmis ar patologijomis. Prieš kelias dienas buvau Berlyno Gamtos muziejuje ir šių dviejų nuostabių rašytojų dėka visai kitomis akimis pažiūrėjau į tuos šimto, dviejų šimtų metų ar net dar senesnius stiklainius su įvairių gyvūnų gemalais ir visomis kitomis detalėmis, kurių net nesuprantu. Tai, ką ankščiau laikiau tiesiog šlykščiu kambariu, mane dabar sulaikė visą valandą. Ir net pajutau užsisvajojanti, gal net Petras pirmasis kurią nors kolbą pats čiupinėjo.

Dailininkų kelias Saksonijoje – ką verta žinoti keliautojams

Dalininkų kelias – tai vienas romantiškiausių ir vienas gražiausių pėsčiųjų maršrutų Vokietijoje, apie kurį nėra daug informacijos lietuviškai. Nors ši šalis yra didelė ir turi labai daug gražios gamtos kampelių, bet nei vienas grožio intensyvumu ir tokiais skirtingais gamtovaizdžiais neprilygsta Saksonijos Šveicarijoje šalia Dresdeno esančiam aštuonerių dienų pėsčiųjų keliui. Smiltainio uolos čia sukuria nepakartojamus tarpeklius ir visiškai kitokį gamtovaizdį, nei mūsų akis galėtų tikėtis. Gamtovaizdį, kurį prieš du šimtus penkiasdešimt metų atrado Dresdeno dvare dirbę menininkai ir kuriame įkvėpimo sėmėsi ne tik romantizmo, bet ir vėlesnių epochų dailininkai, rašytojai, muzikai ir kiti kūrybiški žmonės.

Dailininkų kelias arba Malerweg yra nutolęs lygiai tūkstantį kilometrų nuo Lietuvos. Iš viso yra aštuoni etapai, po 15-20 km kasdien, bet mažiau laiko turintys keliautojai eina pirmuosius penkis etapus šiaurine Elbės puse, kurie baigiasi Vokietijos Čekijos pasienyje esančioje mažoje gyvenvietėje Šmilka. Kelias žavus ne vien savo uolomis, tarpekliais, upeliukais, viršukalnėmis ir žmogaus nepaliestomis sengirėmis – pakeliui nemažai ir žmonių sukurtų paminklų, pilių, malūnų, istorinių vietovių, o gražesnėse vietose rasite lenteles su romantizmo dailininkų tų vietų piešiniais prieš kelis šimtus metų. Be to, šiuose miškuose daugybė augalų ir gyvūnų rūšių, kurių jau nebesutiksite kitur. Kelias tikrai nenuobodus – jūsų laukia daugybė laiptelių į viršų ir žemyn, peizažas keisis kelis kartus per dieną ir džiugins naujais nematytais vaizdais.

Kelias nėra labai sunkus, jis nereikalauja kažkokių papildomų įgūdžių, nebus jokių perėjų ar sudėtingų nuokalnių, nereikia specialios įrangos. Tiesiog reikia būti geros fizinės formos, kad nueitumėte tuos 16-20 km kasdien. Jei turite aukščio baimę, žinokit, kad ketvirtame etape jūsų laukia išbandymai, nes bus daug stačiai krintančių vaizdų. Šiaip kelias saugus, kaip ir viskas Vokietijoje – visur tiltai, atramos ar bent virvės pasilaikymui.

Kadangi šiuo keliu per dvejus metus esu praėjusi ne vieną kartą, žmonės rašo man ir klausia įvairiausių praktiškų patarimų. Taigi nuspredžiau atsakyti į kai kuriuos dažniausiai užduodamus klausimus.

Daug kas manęs klausia koks metų laikas geriausias ėjimui. Man visų gražiausiai šis kelias atsiskleidžia rudenį, kai gamta nutyla, debesys plaukia žemai, medžiai pasidabina spalvomis ir turistų smarkiai sumažėja. Vasarą labai smagu žygiuoti, nes einama miškingomis vietomis ir tarpekliais, karščiai lengvai ištveriami, upeliukai vilioja pavargusias kojas, mėlynės lipa į delnus. Bet vasarą brangiausios nakvynės ir daug turistų. Pavasaris džiugina šviežia žaluma, kuri čia, tarp uolų, visai kitaip spindi ir sukuria magišką atmosferą.


Jei norit keliauti patogiai, į kelionės vietą galite atvykti automobiliu, apsistoti vienoje vietoje ir į skirtingo etapo pradžią vykti bei grįžti visuomeniniu transportu. Nereikės neštis kuprinės, nereikės užsakinėti tiek skirtingų nakvynių. Tai nebebus piligriminė kelionė, bet vis tiek patirsite kelio grožį ir vaikščiojimo malonumą. Tikrieji keliautojai automobilį palieka ilgalaikio stovėjimo aikštelėje Pirnoje, (atvažiavus kasoje reikia pasiimti Malerweg bilietą, kuris kainuoja tik 20 eur aštuonioms dienoms), pasiima kuprinę ir nakvoja kaskart skirtingose pakeliui esančiose nakvynės vietose. Taip kelias nenutrūksta ir kasdien pažeria naujų įspūdžių ir pojūčių.


Automobilis keliaujant nereikalingas, tad atvykti į vietą lengvai galima ir be jo – skrendate į Berlyną, sėdate į patogų traukinį, persėdate Dresdene ir išlipate Pirnoje. Dar yra būdas iš Lietuvos atvykti autobusu į Dresdeną, ten sėsti į priemiestinį traukinuką S1 ir atvykti į Pirną. Ten autobusų stotyje sėdate į autobusą LG, vykstate iki Liebethaler grund ir viskas – jūs jau galite pradėti žygį. Jei turite klausimų, užsukite Pirnoje į turizmo biurą, prisirinkite žemėlapių ir paklausinėkite, kas neaišku.

Visi žemėlapiai, informacija apie regioną, apie kelio etapus bei jų pabaigoje esančios nakvynės vietos ir viešojo transporto grafikai yra išvardinti Saksonijos turizmo agentūros puslapyje https://www.saechsische-schweiz.de/en/home-malerweg. Pats kelias yra gerai pažymėtas, bet vis tiek rekomenduočiau turėti kuprinėje tikrą žemėlapį, nes viena kita klaidi vieta pasitaiko.


Planuodami kelionę pažiūrėkit, ar jūsų norimas laikas nesutampa su vokiškom šventėm ir ilgaisiais savaitgaliais, nes tuo metu sunku rasti nakvynę. Dažnai vokiečiai pigesnes nakvynes užsisako mažiausiai prieš pusę metų.

Vienas svarbiausių patarimų keliautojams – užsisakykite nakvynes iš anksto. Tai ne Santjago kelias, pakeliui paprastų nakvynės vietų nėra daug, sezono metu jos yra užimtos. Saksonijos šveicarijoje yra ne tik Dailininkų kelias, ten virš tūkstančio kilometrų trasų patiems įvairiausiems keliautojams, laipiotojams, dviratininkams, regionas labai mėgiamas vokiečių ir čekų turistų, moksleivių grupių. Vidutiniškai vienos nakvynės su pusryčiais ir turizmo mokesčiu pakeliui kaina – 30- 40 eur žmogui. Atminkite, kad nakvoti lauke Nacionaliniuose parkuose Vokietijoje griežtai draudžiama, nekalbant jau apie palapinių statymą. Kempingų pakeliui nedaug, bet yra galimybė pasistatyti palapinę kai kurių hostelių kiemuose. Pats populiariaus kempingas Ostrauer Muele yra įsikūręs Kirničo upės slėnyje, iš jo patogiai pradėsite trečiąjį ir ketvirtąjį etapą. Po pirmojo etapo Stadt Wehlen galėsite pasistatyti palapinę dailininko Christopherio kieme Kunsthaus Wehlen. Pas jį galite apsistoti ir be palapinės. Jis labai myli lietuvius ir papasakos jums daug apie šį regioną.

Vokietija, o ypač jos miškingi pakraščiai, yra daug labiau atsilikus už Lietuvą ir čia mokėjimo kortelių nemėgsta, su jomis tik nedaug kur aptarnauja. Jei už nakvynę geresniuose viešbučiuose galėsit atsiskaityt kortele, tai už alų ar vakarienę – ne. Taigi visoms planuojamoms išlaidoms rekomenduoju turėti grynųjų. Šiaip regionas nėra iš pigiausių, turistų gausiai lankomose vietose kavos puodelis gali kainuoti ir 3 eur. Bet įprastai vakarienę pavalgysite už 10-14 eur. Didelio alaus bokalo kaina – 3,5 – 5 eur.

Atminkite, kad Vokietija ne taip gerai padengta interneto ryšiu kaip Lietuva. Bus nemažai vietų, kur neturėsit, nei telefono, nei interneto ryšio, tad namiškius perspėkit iš anksto, kad nesirūpintų, jei nepavyks susisiekti. O jūs pasidžiaukit galėdami šiek tiek atsipūsti nuo pasaulio šurmulio. Tačiau rekomenduoju turėti popierinį žemėlapį arba tą, kuriam nereikia interneto.

Svarbiausias inventorius tokioje kelionėje yra kalniniai batai storu neslystančiu padu. Daug kas galvoja, kad tai nedideli kalnai ir nereikia lipti uolomis, tad galima eiti ir su sporbačiais. Bet turiu perspėti, kad yra šlapių vietų, daug laiptų, uolos atbrailų, kurios palijus gali būti slidžios, tad su batais be protektorių yra tiesiog nesaugu eiti. Vaikščiojimo lazdos nėra būtinos, bet jos smarkiai palengvina kopimą ir leidimąsi.


Kiekviename etape yra viena kita užeiga, kur galima stabtelti ir numalšinti alkį ir troškulį. Pažadėti, kad jos tikrai dirbs, negaliu, tad rekomenduoju turėti maisto davinį ir kuprinėje. Parduotuvių pakeliui taip pat beveik nėra išskyrus vieną kitą kioskelį. Vandenį taip pat reikia neštis, nes pasipildymui nėra daug galimybių. Čia ne Alpės, kur upeliukai teka iš viršukalnių ir iš kiekviename krioklyje gali pasipildyti gertuvę.


Regionas labai mėgstamas ir šeimų, nes vaikams laipioti uolomis ir landžioti po olas yra labai įdomu, be to čia yra keli jiems skirti muziejai, važiuoja senovinis tramvajus. Bet Dailininkų kelias mažiesiems yra šiek tiek per ilgas ir reikalaujantis per daug ištvermės ir mažiesiems, tiesą sakant, tiek laiko žingsniuoti nusibosta. Šeimoms su mažais vaikais aš siūlyčiau paieškoti kitų maršrutų šiame regione. O jei vis tiek nuspręsite eiti dailininkų keliu – galima kiekvieną etapą patrumpinti ir jo pabaigą pasiekti autobusu.


Kai kuriais etapais galima važiuoti dviračiais, bet šiaip dviratininkams skirti kiti maršrutai šiame regione. Tikrai turizmo biure rasite atskirus žemėlapius dviratininkams. Palei Elbę eina žymusis Vokietijoje Elbės dviračių takas.

Eidami Dailininkų keliu kartais papulsite į gausiai turistų lankomas vietas, bet didžiąją dalį kelio galėsit mėgautis vienuma arba susitiksite tokius pat keliautojus ar vietinius. Vokietijoje sutikus kitą keliautoją ar prie vartelių stovintį vietinį gyventoją, įprasta sveikintis. Paprasto “Hallo” ir šypsenos užtenka. O šiaip kelias pagrindines frazes vokiškai teks išmokti, nes angliškai kalba tik nedaugelis ir anglišką meniu tikrai ne visur rasite.

Knygoje “Kelyje. 100000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu” aprašiau mūsų kelionę Dailininkų keliu. Joje rasite ne vien mūsų pokalbius apie gyvenimo kelionę. Ją galima naudoti ir kaip fizinės kelionės vadovą, nes joje aprašytas ir šis Vokietijos regionas, ir Dailininkų kelio legendos, ir kiekviename etape aplankomi įdomesni objektai, istorinės vietos, ir nakvynės namai, sutinkami žmonės, susipažįstama su vokišku maistu ir čia gyvenančiais žmonėmis.


Geros kelionės.
Ir visai nesvarbu, kad vasara jau eina į pabaigą, ruduo vaikščiojimui pats tinkamiausias ir pats gražiausias metas.

Paragauti Maroko

Su kuo galėčiau palyginti Maroką? Ne šalį apskritai, kurioje visur kabo dar palygint jauno, pažangaus ir beprotiškai turtingo karaliaus portretai, kurioje yra tokia gamtos, gyvūnų, žmonių, architektūros įvairovė, kad joje telpa ne tik visa Afrika, bet ir visa pietinė Europa, ne šalį, kurią apdainavo garsūs rašytojai ir poetai, kurioje tiek daug prabangių rūmų ir Riadų, kurie paprastam biudžetiniam turistui taip pat nepasiekiami, kaip ir beduinų palapinės dykumoje ar vietinių marokiečių būstai medinoje, bet apie tą kąsnelį, kurio paragavau per šešias viešnagės dienas, atskridusi ne sezono metu pigiomis avialinijomis į Marakešą.

Marokas toks įvairus ir jame tiek daug kontrastų, kad nesi tikras, ar pamatęs gabalėlį gali spręsti apie visą šalį, bet paragauti jo labai skanu.

Pirmą kartą keliavau be plano. Kas pažįsta mane, žino, kad aš taip niekuomet nesielgiu. Visada guglinu, skaitau knygas apie tą šalį, į kurią vykstu, skaitau atsiliepimus internete, sudarau sąrašą dalykų, kuriuos noriu pamatyti, paragauti, aplankyti ir stengiuosi to plano laikytis. O čia visai kitokia šalis, kitokia kultūra, kitas žemynas. Marokas į mano gyvenimą atėjo visiškai neplanuotai, netyčia - prieš mėnesį vyresnėlis sūnus pasakė, mama, ten tokios ryškios žvaigždės ir tokie gražūs saulėlydžiai ir tas sakinys mane apsėdo, lyg netyčia taksi nugirsta melodija, kurią niūniuoji dvi dienas. Sutikau iškart, nes kas gali atsispirti, kai lemtis tau siūlo viso pasaulio žvaigždes su brangiu žmogumi. Apsisprendžiau pasitikėti juo, pasitikėti likimu ir pasitikėti Dievo planu ir nusiteikti priimti viską, ką pakeliui rasiu.

Buvau pasiruošusi nustebti. Buvau pasiruošusi, kad reikės kažkaip suvaldyti savo baimes. Nes Marokas – tai jau Afrika, tai visai svetimas mums pasaulis, visiškai nesaugi vieta, kur gali būti apiplėštas, pasmeigtas peiliu siauroje medinos gatvelėje, įkąstas skorpiono dykumoje, nusivėmęs nuo neaiškių bakterijų, apsivertęs su senoliu mersedesu, kurie čia, kaip dalis europiečių, atvažiuoja šiltai pabaigti savo gyvenimo dienų. Galėjom viso to išvengti užsisakydami gerą viešbutį, bet tai jau būtų kita kelionė, joje aš būčiau nebe keliautoja, o turistė, atrandanti visai kitus dalykus.

Bendra vakarienė hostelyje

Keliavau taip, kaip keliauja jaunimas ir bandžiau įsijausti į tai, kas vadinama backpackers life – kai viskas, ko tau reikia, telpa į kuprinę ir dažniausiai žinai tik vietas, kurias nori aplankyti, bet ne kaip iki jų nusigausi, niekada nežinai, ar dar liksi šiame hostelyje vienai nakčiai, ar, sulaukęs įdomių pasiūlymų ir žmonių, su jais judėsi toliau. Būsi atviras viskam, kas pasitaikys tavo kelyje. Joan, su kuria Atlantic hostelyje sėdėjom greta prie bendro vakarienės stalo, skanavom vištienos tadžiną su ryžiais ir razinomis ir spjaudėm į vieną lėkštutę alyvuogų kauliukus, taip ir sakė – kai keliauju su draugu, apsistojame viešbučiuose, bet kai keliauju viena, visada renkuosi hostelius, nes juk čia visada randi su kuo pasikalbėti ir sužinai tiek daug apie šalį ir ypatingas jos vietas. Pasak britės, taip keliauti juk daug įdomiau, taip kelionė virsta nuotykiu. Joan nakvojo šešiaviečiame kambaryje, džiaugėsi gavusi apatinę lovą ir po vakarienės klausėsi vietinių muzikantų grupės kartu su jaunimu iš Vokietijos, Britanijos ir Prancūzijos. Po kelių dienų ji turėjo judėti toliau - tūkstantį kilometrų į pietinį Maroko miestą Dahlą ji norėjo įveikti vietiniais autobusais, kaip darė keliaudama po Jordaniją. Nes taip įdomiau, o laiko ji turinti. Pakeliui dar užsuksianti į Tarfaya, aplankyti jos mėgstamo rašytojo Antuano de Sent Egziuperi paminklo. Taip ir neišdrįsau paklausti, kiek jai metų, bet pūsdama cigaretės dūmus ant hostelio stogo esančioje terasoje, ji prisipažino, kad šitaip keliauti pradėjo tik išėjus į pensiją.

Essaouira nuo hostelio terasos

Essaouira – tai žuvėdrų, kačių ir menininkų pamėgtas miestas už trijų valandų kelionės patogiu autobusu nuo Marakešo. Aštuntą ryto sėdžiu viena ant stogo terasos ir klausau, kaip klykia šie balti paukščiai nardydami po baltą miestą. Lyg dieglių varstomi kūdikiai. Essaouira ir vadinamas žuvėdrų miestu. Jis vadinamas baltuoju miestu. Keista, kai žinai, jog jis buvo didžiausiu vergų transporto uostu ir iš jo į ilgą kelionę per Atlantą išplaukdavo juodaodžių tirštai prigrūsti laivai. Gal dėl to čia visur skambančioje gnawa muzikoje daugiau jaučiamas afrikos genčių ritmas, nei arabiškos trelės. Šidoma rytinės saulės spindulių ir vietoje kavos gurkšnodama šviežiai spaustas apelsinų sultis, atsiverčiu knygą – šįkart į kelionę pasiėmiau Bruce Chatwin romaną Utzas. Štai ir išlindo melas, kad nesiruošiau Marokui – juk skaitinėjau prieš išvykstant Maroke apsigyvenusio rašytojo Tahir Shah knygą “Kelionės su pačiu savimi”. Viename esė jis aprašė, jog visada, kad ir kur bekeliautų, su savimi vežasi Bruce Chatwin knygą “The Songlines”. Savo mėgstamame angliškame knygyne šitos neradau, bet nusipirkau romaną apie Prahoje sovietmečiu gyvenusį porceliano kolekcionierių. Jo istorija, kaip ir G.M.Markeso apsakymai iš rinkinio “Strange piligrims”, savotiškai tiko prie šios mano kelionės be plano, bet su pakeliui sutinkamais keistuoliais ir ilgais skaitymui paliktais rytais. Gaila, nei viena jų nėra išversta į lietuvių kalbą.

Essaouiros medinos centrinės gatvelės yra spalvotas, perpildytas ištisinis turgus. Nuklydus kiek toliau, galima išvengti turistų, bet ne nuolat tau norinčių ką nors parduoti prekeivių. Vienas tau kiša papuošalus, kitas prieskonius, trečias arbatinukus, ketvirtas – šalikus, viskas gražu, spalvota, neįprasta akiai, todėl jas džiugina, jau pradedi galvoti, kaip vienas ar kitas daiktelis tiktų tavo kambariui, tavo virtuvei, tavo garderobui, jau beveik leidi įtikinamas, kad prekeivis tau padarys specialią kainą už šį neįkainuojamą dalyką ir tada tik šast ir prisimeni, kad keliauji su kuprine ir šachmatų lenta ten niekaip netilps. Kad atvykai čia įspūdžių ir žvaigždėto dangaus, kurie, kaip tyčia, nieko nesveria. Buvo ir labai malonių prekeivių, kurie mums parodė kryptį, kurie pasakė, kur pavalgyti pigiau ir kiek iš tiesų reikia mokėti už taksi. Vieno po ilgų derybų ir pokalbio paklausiau, kur galėčiau suvalgyt sriubos lėkštę pietums su vietiniais, jis mane čiupo už rankos ir siaurų gatvelių labirintu nuvedė į tokią savotišką skylę, kur niekuomet nebūčiau drįsus užeiti. Sėdėjau prie stalo su dar šešiais vietiniais mažame tamsiame kambarėlyje, vienu šonu prisiglaudusi prie žalios aptrupėjusios ne vieną šimtą metų skaičiuojančios sienos su nežinia kur bėgančiomis skruzdėmis, kita alkūne liesdama bedante burna sriubą šliurpiantį senuką ir pasigardžiuodama kirtau pupelių troškinį su marokietiškais prieskoniais, o pabaigus su jų duona išlaižiau lėkštės dugną, kaip tai daro vietiniai. O paskui visiems turėjau paspausti rankas, nes visi norėjo palinkėti mums bon voyage. Na ir kas, kad paskui pusvalandį ieškojau, kur nusiplauti rankas su muilu, šie pietūs liks įrašyti mano atmintyje prie geriausių gurmaniškų patirčių. Kaip ir aštrokas sraigių nuoviras, pirktas iš gatvės prekeivio vidurnaktyje. Kaip ir ant griliaus keptos krevetės, kurios ryte dar plaukiojo jūroje. Kaip ir sultingas didžiulis apelsinas, kokių į kilogramą telpa tik trys. Kaip ir su pomidorais kepti ir troškinti kiaušiniai pietums.

Siauros medinos gatvelės

Essaouiroje mėgsta atostogauti patys marokiečiai. Jų čia daug daugiau, nei europiečių, jie važinėjasi arklių kinkiniais, valgo restoranuose, perka čia pat gatvėje spaudžiamas cukranendrių sultis, perka skaras ir suvenyrus, fotografuojasi prie miesto sienos. Tai tokia savotiška Palanga – turinti savo pagrindinę gatvę, turinti promenadą su “sea view” terasomis, gatvės muzikantus, šoumenus, brangių dizainerių parduotuvių ir turgų, brangių restoranų ir riadų su fontanais ir rankomis drožinėtais baldais. Sekmadienį išsliūkinam iš medinos, einam į vietinių turgų, kuris kažkuo panašus į Panevėžio mašinų turgų jo klestėjimo metais, kai stendai būdavo nukrauti Europoje nebereikalingais daiktais. Randu netgi stalą su fotografuotomis knygomis, kokias mes skaitėme tuomet, kai legalių nebuvo. Sukam į šoną, pavargę nuo žmonių, nuo dulkių, nuo šiukšlių, nuo prekeivių riksmų ir besigūdančių vyrų su dideliais karučiais ir išeinam į vietinių pliažą, šurmulį palikdami už nugaros. Smėlio kopos apačioje įsitaisom ir stebim, kaip vietiniai vaikai iš ragatkės šaudo balandžius. Svarstom, gal jie juos valgo, ar peša plunksnas? Pašauna, tada vejasi ir gaudo ir tai daro taip rimtai, lyg gautų algą už tai. Paskui hostelio šeimininkas, vardu Kuskusas, paaiškina, kad vaikai taip pramogauja – pašautus balandžius jie nešasi namo, pakerpa sparnus ir laiko ten juos kaip naminius gyvūnus. Ne viską mes galim suprasti. Ne viską ir reikia. Po vakarinio pasivaikščiojimo po žuvų turgų, norisi paklausti, kur jie deda tas neparduotas krevetes, kur deda didžiules rajas, doradas, ungurius ir kitas žuvis, kurių pavadinimus pamiršau vos išgirdusi. Bet nepaklausiu. Kai po gnawa muzikos koncerto beveik vidurnaktį grįžtame namo, centrinėje gatvėje vyrukai vis dar pardavinėja ryklio gabalus vėlyviems turistams. Jo likusi visa uodega, iš kurios turbūt dar galėtum pamaitinti kokį trisdešimt žmonių.

Turguje dorojamas ryklys

Žuvų turgus purvinas, dvokia, jame žuvėdros tampo žuvų vidurius, o katės – žuvų galvas. Arba atvirkščiai. Kartais jos susipeša. Žuvėdros rėkia, puola, kerta katėms snapu, kaip Hičkoko paukščiai, todėl eini pasilenkęs, susigūžęs, bandydamas jų išvengti, bet eini tolyn, nes negali sustoti ir atsiplėšti, nes kažkurią tavęs dalį juk traukia pasišlykštėjimą keliantys dalykai. Ir praėjus visą tą purvą ir keistas žuvis pamatom tokį mažą stebuklą – koks dešimt vyrų guminėmis kelnėmis, ką tik išlipę iš savo laivų, sinchroniškai traukia didžiulį tinklą iš draugo laivo. Juokaudami, mušdami ritmą jie juda gražiai ir lygiai ir tame jų judesyje yra kažkas sakralaus, kažkas, kas perduodama iš kartos į kartą, kažkas, kas apibrėžia juos, kaip žmonių grupę ir kas galbūt yra netgi tapę jų DNR dalimi, kurią jie perduos ir savo vaikams. Tinklas begalinis, darbas trunka ilgai, bet aš stebiu lyg užhipnotizuota, pamiršusi temstantį pasaulį aplink mane. Net pagalvoju, kad panašiai choreografiškai tiksliai kadaise Lietuvos laukuose judėdavo šienpjoviai.

Vietiniame autobuse

Prisikvėpavus rytietiškos egzotikos vis tik noriu pamatyti žvaigždes, tad po dviejų parų Essaouiroje sėdam į vietinių autobusą ir dardam į Sidi Kaouki, banglentininkams, hipiams ir visiems kitiems laisviems keliautojams puikiai žinomą tašką prie vandenyno. Dvidešimties kilometrų kelionė vietiniu autobusu trunka pusantros valandos – pusvalandį laukiame kol jis prisirinks pilnutėlis, kol saldumynų prekeivis parduos pusę padėklo, kol autobuso vairuotojas gaus reikiamą autobuso detalę, kad pagaliau galėtume pajudėti ir per valandą pasiekti šį galutinį mūsų kelionės tašką, kuriame tik tą patį rytą užsisakėme kambarį.


Mus pasitinka asilai, šunys ir kupranugariai. Paskui pamažu pasirodo pastarųjų šeimininkai ir klausia, ar nenorėtume pajodinėti. Asilai čia naminiai, kaip kitur šunys, o šunys čia laukiniai, kaip kitur katės. Dar yra ir arklių, bet jie, kaip kupranugariai, turi užsidirbti pragyvenimui, nešiodami tuos kelis čia apsistojusius keliautojus. Po valandos kitos priprantu prie šio visur persekiojančio gyvūnų pasaulio. Laikas jaukintis žmones. Mano sūnus, kur bekeliautų, mėgsta su vietiniais pažaisti futbolą arba krepšinį, sako, tai pats geriausias būdas susidraugauti su vietiniais. Sėdžiu tuščiame paplūdimyje, stebiu juos, spardančius kamuolį, stebiu ant arklių po begalinį tuščią paplūdimį lakstančius ir triukus išdarinėjančius vietinius berniokus, stebiu iš tolo atsiritančias ir kaskart po truputį artėjančias Atlanto bangas, kol jose lėtai lėtai nuskęsta saulė. Saulėlydžiai čia tikrai puikūs, pagalvoju, glostydama jaukiai šalia manęs įsitaisiusį šunį. Ir maistas puikus, suprantu vakarieniaudama vietinių užeigėlėje labai tinkančiu šiai kelionei pavadinimu Sans stress (Be streso). O grįždama tamsoje galvoju, ar paukščių takas toks ryškus tik dėl to, kad reikia parodyti kryptį po karštos žiemos tėvynėn grįžtantiems giesmininkams?

Ne vien brangūs viešbučiai turi terasas su vaizdu į vandenyną

Sidi Kaouki puikiai tinka egzotiškai tinginystei, ypač jei nesistengi pažaboti bangų su banglente. Kaimas su dešimt namų, produktų kiosku, apelsinų pardavėju, keturiais restoranais ir iki pat horizonto besitęsiančiu pliažu. Po rytinio pabėgiojimo, maudynių ir sočių saldžių pusryčių, nusprendžiame nukeliauti iki krioklių. Jei pasiseks, tuos dvylika kilometrų galima pavažiuoti autobusu arba pasigauti pakeleivingą automobilį. Būtų galima, jei kas nors važiuotų pro šalį. Užtat eiti gera, dairomės į argano medžius, laisvai besiganančius kupranugarius ir avis, kol pamatom artėjantį autobusiuką. Jis sustoti negali, nes turbūt užgestų variklis, bet pristabdo ir mes įšokame vidun pro tą vietą, kur kadaise buvo durys, atsisėdam ant kreivų apsilaupiusių sėdynių, o po dešimties minučių tenka tuo pačiu būdu jį palikti. Nuvažiuodamas vairuotojas mosteli ranka, rodydamas kryptį ir mes liekame klaidžioti vieni karštyje, vidurdienyje, eidami ochra spalvos kalnu link dviejų aukštų ir grakščių, lyg išstypusios manekenės su vešliomis šukuosenomis, palmių tolumoje. Peizažas primena Biblijos vaikams piešinukus.

Krioklys gal būtų gražus, jei jame bėgtų, o ne lašėtų vanduo, bet gamta aplink didinga, iš vienos pusės kalnas, iš kitos - kopa, kalnas smėlio, dykumos miražas, karštis paduose, nes takas baigiasi ir kalną reikia įveikti. Ir tas jausmas, kad esi vienintelis žmogus žemėje, šiek tiek pasimetęs, šiek tiek einantis apgraibom, tai lipantis į kalną, tai čiuožiantis žemyn, išbaidantis perinčias žuvėdras, esantis pakrantėje toks pat taškelis kaip ir jos. Nusimeti drabužius ir brendi į vandenyną, į kurią pusę bežiūrėtum – nei vieno žmogaus, tik žuvėdros. Ir galvoji, turbūt nėra likę tiek daug vietų žemėje, kur būtum vienas vienutėlis, smagiai pasiklydęs svetimame pasaulyje. Ir galvoji, kad kelionėse reikia ne tik atrasti, bet ir pasimesti, nusivaryti nuo kojų, įsileisti šiek tiek abejonių, šiek tiek baimės, kad pajustum savo laikinumą ir pasaulio amžinybę. Kad sužinotum, jog smėlyje gyvenantys skorpionai ir gyvatės yra tikrieji šių vietų šeimininkai, o tu tik užklydėlis, atsargus keliautojas, tik smalsuolis, norintis pamaitinti sielą naujomis spalvomis ir skoniais.

Mūsų saviraiška, mūsų problemos, mūsų statusai ir kūrybiniai ieškojimai, juk niekas neturi jokios reikšmės, žvelgiant iš evoliucijos taško, sako sūnus, kelionėje skaitantis Y.N Harari knygą “Homo Sapiens”. Tikrai neturi, sutinku. Žiūrėk, vietiniai sau net tokio klausimo neužduoda, jiems svarbu šiandien išmaitinti šeimą, šiandien sužaisti šachmatų partiją, pramankštinti arklį, surūkyti suktinę, išgerti mėtų arbatos, paglostyti šunį, pagauti žuvį, pajuokauti.


Kai po tų kelių dienų rojuje grįžtam į Essaouirą, o vėliau į Marakešą, deruosi turguje, juokauju su vietiniais net ir suprasdama, jog jie nori apgauti, bet skamba muzika, sklendžia šypsenos, užkaičiama arbatos ir žmonės nebeatrodo svetimi, tas pasaulis nebeatrodo bauginantis, jis lieka tik šiek tiek per ryškus, pernelyg egzotiškas, pernelyg nutviekstas ryškios šviesos ir tamsių šešėlių. Jį kažkodėl norisi palyginti su apelsinu, kurį tik pralupus supranti, kad jis ne tik ryškus ir gražus, bet ir sultingas, saldus ir kvepiantis, jo norisi vėl ir vėl, nes tirštos sultys maitina ir svaigina.


Grįžus į Marakešą, mieliau likčiau hostelyje, nebenoriu į miestą, į purvą, į minią, nenoriu veltis į tuos garsus ir kratyti galvą kilimų pardavėjams, tatuiruočių piešėjoms, blynų kepėjams ir gyvačių kerėtojams, todėl Jemaa el Fnaa aikštę stengiamės kuo greičiau palikti, kad išsaugoti tą apelsino švytėjimą, kad tos ryškios, saldžios įspūdžių sultys mane maitintų dar ne vieną dieną, savaitę, mėnesį ir kad aš, lyg tas pasakų sekėjas Marakešo aikštėje, dar ilgai turėčiau ką pasakoti iš šios kelionės.

Pusryčiai Sans stress užeigėlėje

Šventinė karuselė arba įspūdžiai po jubiliejinės Vilniaus knygų mugės

Gretos Skaraitienės nuotr.

Pabudau Berlyne, už lango gageno žąsys, šiek tiek pavydėjau joms, nes jos skrenda į Lietuvą, jos neša pavasarį ten, iš kur aš ką tik grįžau. Bet mane šildo ne pernelyg ankstyvais sakurų žiedais Vokietijos sostinėje besiskleidžiantis pavasaris, bet prisiminimai po begalės nuoširdžių susitikimų su skaitytojais Vilniaus knygų mugėje bei Panevėžio ir Kauno bibliotekose.

Bet dabar plačiau apie knygų mugę, kurią šiemet norėčiau palyginti su tikra šventine muge su atrakcionais, prekeivių rėkavimais, cukraus vata, loterijomis, šou personažais, klounais, kino salėmis ir gatvės muzikantais. Tokia, kokią galite rasti Barselonoje ant Tibidabo kalno arbe Vudžio Aleno filme "Užburtas ratas". Tokia, kokios šurmuliuoja Berlyne prieš Velykas arba per Oktoberfestą. Į kurias žmonės veržiasi, stengiasi visur dalyvauti, išleisti kuo daugiau pinigų, nusifotografuoti su draugais ir tik iš matymo pažįstamais, įamžinti laimingus savo veidus. Jie pasipuošę, jie nori, kad kiti juos pamatytų ir įsitikintų, kad jie nėra iškritę iš gyvenimo šventės traukinio, kad jiems sekasi gerai ir jie tiesiog gali sau leisti tokią pramogą, gali įsigyti jiems ne itin reikalingų dalykų ar tiesiog leisti pinigus popkornams ir cukraus vatai, o paskui sakyti visiems, kad taip, ir aš buvau ten, taip, labai daug žmonių, taip, tvanku ir didelės eilės, taip brangu, salės perpildytos, kalbėtojų nesigirdi, prie Tapino ir Čekuolio neprisigrūdau, užtat Kunigo obuolio atsikandau ir Žmonių stende nusifotografavau.

Nenoriu priyginti knygų mugės tuštybės mugei. Manau, kad knygų mugė yra daug daugiau, nei paprastas jomarkas. A.Tapinas pasakė, kad tai inteligentijos Kaziuko mugė ir tai turbūt taikliau, nei nuvalkiotas terminas "rašytojų atlaidai". Nes atlaiduose yra privaloma programa – mišios, o VKM jokių privalomų renginių nėra. bet gausųbė neprivalomų. Tai tiesiog margumynas, pradžioje džiuginantis, o paskui - varginantis. Autorius privalomai vaišinamas komplimentais, kurie pradžioje džiugina, o paskui, kai cukraus lygis pakyla pakankamai, limpa prie pirštų kaip tirpstantys ledai. Tais pirštais vis dar bandai parašyti nesaldų autografą, paskui nustoji galvoti ir rašai tai, ką užrašei anksčiau, vėliau susigėsti ir rašai dar vieną paruoštą citatą. Autorius tomis dienomis jaučiasi, lyg sėdėtų karuselėje – matomas, bendraujantis, kartais fotografuojamas, besišypsantis, nuo pagyrų lengvai apsisukusia galva, nuo tempo pamažu išplaukiančiais ir todėl nebeatpažįstamais sutiktųjų veidais. Ir tada jam vienintelė vieta nurimti ir patylėti - kolegos renginys arba įdomi diskusija.

Kodėl į knygų mugę važiuoja autoriai, visiems aišku, jie susitinka su kolegomis, jie pasimato su skaitytojais, jie nubėga į į renginius “iš įdomumo” ir “iš reikalo”, galiausiai jie atsižymi čia, kaip piligrimas, atėjęs dar vieną etapą. Šiemet bandžiau suprasti, kodėl čia eina lankytojai, nepaisant padidėjusio mugės bilieto kainos ir to, kad kitur knygos netgi pigesnės. Ir supratau, kad čia pirkdami jie gali pabendrauti su autoriumi ar net leidyklos vadovu, čia jie gali nubėgti į renginį ar prasilenkti koridoriuje su tik iš TV pažįstamu veidu. O kartais, pavargę, užsuka net į niekada anksčiau negirdėtų ir nereklamuotų knygų pristatymus.

Ir vis tik, nori nenori, Vilniaus mugę lyginu su Leipcigo knygų muge. Ten dar daugiau lentynų, leidyklų, renginių ir žmonių, ten prie kavos dar didesnės eilės ir dar brangesnis įėjimas. Bet jei Vilniuje leidyklos prekystaliais atsitveria nuo lankytojų, tai Leipcige įsikuria jaukius kambarėlius su knygomis, į kuriuos kviečia užeiti. Vokiškos leidyklos išleidžia daugiau pinigų prisistatymo medžiagai, jos pasakoja skaitytojui ne apie pavienes knygas, bet apie pačią leidyklą ir jos autorius, nerodydamos jokio spaudimo pirkti. Jos pristato ir būsimas knygas, netgi dalina katalogus, informacinius leidinius su knygų anonsais. Kai kuriuose stenduose gali nusipirkti kavos ir čia pat prisėsti ant jaukaus sėdmaišio, paskaityti sudominusio autoriaus kūrinio skyrių. Todėl noriu pasveikinti Balto leidyklą, įnešusią į VKM šiek tiek tarptautinių madų – nemokamą žurnalą ir nemokamas bandomąsias knygas su keliais skyriais.

Pasivaikščiojus po mugę Vilniuje šiek tiek užkliuvo tai, kad leidyklos knygas išdėsto kaip papuola, be jokios sistemos. Net prekybos centre būna šiokia tokia sistema, net Kaziuko mugėje suskirstyti stendai pagal tematiką ar regionus, o knygų mugėje - visiškas jovalas. Vokietijoje leidyklos atskiria grožinę literatūrą, kelionių knygas, savipagalbos knygas, žanrinius romanus. Juk  ypač didžiosios leidyklos galėtų atskirti lietuvių autorius nuo užsieniečių, filosofines ir istorines knygas – nuo grožinių romanų. Tada gal ir skaitytojai labiau pasiskirstytų, o ne plūstų bendru srautu.

Tą patį pastebėjau ir su renginiais. Jie išmėtyti po sales vien organizatoriams žinomu principu, o juk galėtų būti aišku, kad Rašytojų kampe pristatoma klasika ir poezija, didžiojoje salėje – populiarioji literatūra, greta esančioje salėje – jaunieji rašytojai, o dar kitoje – istorinės knygos. Kad į vieną salę atėjęs žmogus žinotų, kad gali iš ten neišeiti, nes visi renginiai atitiks jo interesų lauką. Bet dabar po romano pristatymo eina diskusija apie vaikų skaitymą, po jos – istorinių knygų pristatymas, po jų – poezija ir kelionių literatūra. Jokio tematinio pasiskirstymo tarp penktadienio ir šeštadienio, visi autoriai, renginiai maišosi, sukasi, tik spėk susigaudyti laikydamas programėlę rankoje ir spėk nusiirti iki Forumo salės, esančios kitame mugės gale.

Labai pasidžiaugiau šortais, kaip nauju renginių žanru. Labai linkiu kitais metais dar skirti vietą, kurioje nauji autoriai, galbūt net neįtraukti į programą, gautų po dešimt minučių pristatyti savo kūrybą leidėjams ir žiūrovams. Galbūt labiau norėjosi, kad Tapinas ne fotografuotųsi prie prezidentinio stalo, bet kalbintų prie jo kitus rašytojus, būtų buvę kitokio stiliaus renginiai. Galėtų ir didžiosios leidyklos daryti savo stenduose autorių skaitymus ir gal net transliuoti juos internetu.

O pabaigoje trumpas nusistebėjimas dėl kainų, nors kalbėti apie jas Lietuvoje galima tik su taksistais ir su močiutėmis nemokamame mugės autobuse. Aš nuoširdžiai nesuprantu, kodėl kasmet, atvykus vasarį į Lietuvą, randu pabrangusią kavą, manikiūristės paslaugas ir bilietų į mugę kainas. Ir kaskart nusistebiu, kodėl septynmečiui reikia pirkti bilietą, kodėl nėra pusdienio, kai moksleiviai būtų įleidžiami nemokamai, kodėl perkant internetu, bilietas nėra euru pigesnis, kodėl nėra šeimyninio bilieto, nejaugi nesinori, kad šeimos ateitų į renginius su visais vaikais?

Tačiau, kad ir kiek ieškočiau kabliukų, vis tik be galo džiaugiuosi, kad Lietuvoje vyksta tokia šventė, kaip knygų mugė. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kai užsienio autoriai pasako, kad tokio susidomėjimo knygomis jų šalyse nėra. Džaiugiuosi, kad esame didžiausi Baltijos šalyse. Mugė įžengė į pilnametystę, tikiuosi, kad ji toliau bręs ir gerės, pasiūlys dar daugiau dvasinio peno lankytojams. O aš, ką tik išgėrusi savo kavos puodelį, žvelgianti į šalia pradundantį geltonąjį Berlyno metro traukinį ir saulėje išsirengusius žmones, jaučiuosi dar švelniai užsupta Vilniaus karuselės. Ir džiaugiuosi, kad mano knyga "Kelyje" jau rado kelią į skaitojų širdis.

Dovana (kalėdinis apsakymas)

Ji buvo pavyzdinė žmona. Tobula motina. Nuostabi sesuo. Verta pasididžiavimo dukra. Nepakeičiama darbuotoja. Mylimiausia teta. Geroji kaimynė.

Nuo pat vaikystės ji buvo auginama lyg specialiai išvestos veislės augalas, turintis patenkinti kitų poreikius. Lyg pašarinė daržovė, reikalaujanti mažai priežiūros, atspari oro sąlygoms, ligoms ir parazitams.

Su taip pakeista DNR, kad galvotų tai, ką jai sako kiti, ir norėtų to, ko nori kiti. Arba tiesiog nieko negalvotų ir nieko nenorėtų.

Kartais ji būtent taip ir jautėsi.

Kai buvo paauglė, kartais susimąstydavo, kodėl niekam neįdomūs jos norai ir jausmai, bet buvo seni laikai, daugybė tėvų į vaikus žiūrėjo kaip į pigią ir klusnią darbo jėgą ir ji nesijautė kažkuo ypatinga. Stengėsi įtikti mamai, stengėsi auginti sesutę, stengėsi nelįsti girtam tėvui į akis. Laimė jai atrodė ne tada, kai kas nors stengiasi tave pradžiuginti, bet tada, kai niekas tavęs nebaudžia, ne tada, kai tu kažkam rūpi, bet tada, kai tave visi pamiršta.

Visus metus ji turėjo gauti gerus pažymius, nesiginčyti su mokytoja, patikti kaimynėms, paklusti motinai, atlikti kasdienius darbus sode ir namie. Skalbti ir skalauti skalbinius, plauti indus, šluoti grindis, kasti daržą, ravėti piktžoles. Per vasaros atostogas kasdien rinkdavo žemuoges, paskui mėlynes gretimame miške ir pardavinėjo jas pakelėse, o pinigus sąžiningai parnešdavo namo. Buvo sunkūs laikai, ji tai suprato. Kai pasakė mamai, kad sustojęs vyriškis ją negrabiai čiupinėjo, o kitas norėjo įsisodinti į automobilį ir kažkur nusivežti, šioji pasiuto ją barti ir vadinti visokiais vardais, kurių ji tuomet dar nesuprato. Po to karto jai buvo leidžiama uogas pardavinėti prie parduotuvės. Buvo gėda, nes praeidavo mokytojai ir atostogaujantys klasės draugai. Bet čia bent nebuvo tų šnopuojančių vyrų, kurie sustodavo pakelėse.

Ji stengdavosi būti gera, kad Kalėdų senelis atneštų jai dovanų. Su dideliu džiaugsmu ji vyniodavo naujas pėdkelnes, pirštines, liemenę, spalvotus pieštukus. Tik vėliau sužinojo, kad kiti vaikai gaudavo per Kalėdas tai, ko nori, o ne tai, ko jiems reikia ir ką tėvai būtų šiaip ar taip nupirkę. Bet ji mokėjo džiaugtis ir sauja riešutų ar per vargus mamos gautu apelsinu. Pamena, kažkada gavo net šokoladinį Kalėdų senį, kuris tuo metu vadinosi Seniu Šalčiu.

Pamena ir tai, kaip gražiausia klasės mergaitė atsinešė dovanų gautą vokišką lėlę. Supuolę ją tada žiūrinėjo visos klasės mergaitės. Tai buvo tikras stebuklas: jos plaukai buvo ilgi, o skruostai minkšti, lūpos raudonos, o akys, ją paguldžius, užsimerkdavo, mėlyni vyzdžiai dingdavo ne po plastmasinėmis, bet po tikromis blakstienomis. Ji vilkėjo rausvą veliūrinę palaidinę ir languotas kelnes. Visai tokias pat, kaip jų mokytojos, apie kurią tėvai šnabždėdavo, kad prie algos prisiduria dirbdama su užsieniečiais. Su kokiais užsieniečiais ir ką mokytoja dirbo, ji tada nesuprato, tik visada žavėjosi jos spalvotais megztukais aukštu kaklu ir tomis languotomis kelnėmis. Arba kartais dėvimu oranžiniu sijonėliu su sagtele bei rudais batais, kurie pridengdavo kojas iki pat kelių.

Ne, ji nenorėjo dovanų nei naujos lėlės, nei jų vėžimėlio, nei languotų kelnių. Nauji batai būtų pravertę, bet ne apie juos ji svajojo. Labiausiai už viską pasaulyje ji norėjo gauti dovanų tikrą katytę. Turėti gyvą būtybę, kuri priklausytų jai ir kuri ją mylėtų tokią, kokia ji yra. Kuriai galėtų pasipasakoti savo svajones ir lūkesčius. Kuri lauktų grįžtant iš mokyklos. Kuri prisiglaustų ir murktų, kai ji jaučiasi liūdna. Su katyte ji niekuomet tokia ir nesijaustų.

Mama pasakė, kad to nebus, ir savo žodžio laikėsi, todėl ji nebeprašė katytės gimtadieniui. Bet slapta vylėsi, kad jeigu ją atneštų Kalėdų Senis, mama turbūt neišmestų lauk. Kad ir kaip labai ji stengėsi, kad ir kaip stropiai rinkdavo mėlynes, kad ir kaip nuolankiai pildydavo mamos reikalavimus, Kalėdų Senis katytės vis neatnešė. Kasmet nusivylimas, kad jos vienintelis noras taip ir lieka neišgirstas, didėjo.

O paskui ji nustojo tikėti Kalėdų stebuklu.

O paskui ji sutiko vyrą, kuris pažadėjo išpildyti jos svajones. Pirmą kartą ji pajuto, kad kažkam rūpi, ką ji galvoja ir ką jaučia. Jos troškimas palikti namus buvo toks didelis, kad jiedu susituokė po dviejų mėnesių. Su juo nebuvo taip baisu, kaip su tuo dėde miške. Buvo netgi visai malonu. Iš to malonumo po metų gimė sūnus.

Ji mylėjo abu vyrus labiau už viską pasaulyje. Ji tarnavo jiems, ji skalbė, virė, tvarkė, ji prižiūrėjo ir rūpinosi, kad jiems ko nestigtų. Ji kiekvieną minutę galvojo apie sūnų ir apie vyrą – ar jiems nieko netrūksta, ar jiems nešalta, ar jie pavalgę, ar nepavargę. Jiems nespėjus užduoti klausimo, ji lėkdavo su atsakymu, jiems nespėjus išreikšti norų, ji šypsodamasi juos pildė. Ji džiaugėsi, kad gali atspėti jų norus jiems dar nepanorėjus.

Ji vėl pamiršo save, bet pirmąkart suprato, kaip smagu rūpintis tais, kuriuos myli. Lyg katyte, kurios ji taip niekada ir neturėjo. Vyras nekentė kačių, sūnus buvo joms alergiškas, o ji jau buvo išmokusi nebesitikėti stebuklų ir užgniaužti savo norus, kol jie neišsiskleidė.

Pirmaisiais metais po vestuvių po eglute pirmąkart nerado jai skirto dovanų maišelio. Bet meilės buvo tiek daug, kad ji labiau džiaugėsi dovanodama ir matydama, kaip sugeba įžiebti džiaugsmą ir dėkingumą kito akyse. Antraisiais metais jo irgi nebuvo, nes vyras dar studijavo ir neturėjo pinigų, trečiaisiais – daug dirbo ir neturėjo laiko. Ketvirtaisiais metais ji dovaną sau pati nusipirko ir pasidėjo po eglute. Kol vaikas nepaklausė, kodėl pas kitus ateina Kalėdų senis, o pas ją – ne. Ir nesuabejojo, ar ji išties buvusi gera visus metus.

Tai tapo šeimos tradicija. Kol jie susėdę valgydavo Kūčių vakarienę, ji padėdavo tris gražiai supakuotas dovanas po eglute. Paskui, išvyniojusi, net mokėdavo nuoširdžiai nustebti ir pasidžiaugti sau nusipirktu niekučiu.

Jai užteko matyti kitų laimingas akis.

Būdavo dienų, kai ji jautėsi silpna, pažeidžiama, ligota ir ... tuščia. Lyg vonia, iš kurios kažkas ištraukė kamštį ir išleido visą vandenį. Bet pasiskųsti neturėjo kam, netgi bijojo, kad taps nereikalinga, kaip išlaižytas uogienės stiklainis.

Kaip atsinaujinančios energijos įrenginys, kaip kokios saulės baterijos ar vėjo malūnai, ji ieškodavo jėgų gamtoje. Pastovėdavo apsikabinus medį, pasėdėdavo ant žolės, pririnkdavo žemuogių pintinėlę vyrams, suskindavo gėlių puokštę ar bent sukišdavo pirštus į žemę savo rožyne. Ir grįždavo laiminga, kad gali vėl netaupydama skleisti šviesą ir šilumą.

Tokiomis dienomis ji labai norėdavo katės – draugės ir sąjungininkės namie. Šilumos ir švelnumo šaltinio. Vienintelės būtybės, kuri ją pastebėtų. Leistų kartais prisiglausti, o gal net būtų dėkinga už skaniai paruoštą vakarienę ir išvalytą tualetą. Būtybės, iš kurios ji mokytųsi elegancijos ir moteriškumo ir su kuria būtų galima tylėti nesijaučiant vienišai.

Vaikui paaugus, jie pasistatė didelį namą, didelėje svetainėje galėjo pasistatyti didelę eglę, atsirado daugiau vietos dovanoms. Būtų atsiradę vietos ir katei, bet ji nebenorėjo barnių namie, neturėjo jėgų pradėti kovą. Vieną kartą, kai namai jau buvo padabinti Kalėdoms, o ant židinio jau buvo išrikiuotos prakartėlės figūros, ji išdrįso užsiminti vyrui, jog būtų smagu pasikeisti dovanomis, kad kitose šeimose žmonės kaip tik taip ir daro. Jie ne tik gauna, bet ir perka dovanas. Jis entuziastingai pritarė, netgi paklausė, ko ji norėtų, bet atėjus stebuklingai nakčiai, po eglute rado tik tai, ką pati ten padėjo.

Daugiau apie tai niekada nekalbėjo.

Sūnus užaugo, baigė mokslus, išvažiavo į platųjį pasaulį. Dideliame name jie liko dviese. Jis iš papratimo parnešė eglę iš greta esančio miškelio. Ji paruošė vakarienę. Visus dvylika patiekalų. Uždegė žvakes ir lemputes. Jis užkūrė židinį ir pagarsino muziką, kad nebūtų taip tuščia namie. Kaip ir anksčiau bandė laikytis šeimyninių ritualų, pavalgę išėjo į lauką pažvelgti į žvaigždes ir leisti Kalėdų seniui padėti dovanas. O paskui suvaidinti nustebusius, kaip ir senais laikais, kai vaikas buvo mažas ir jie visi tikėjo stebuklais.

Pirmą kartą ji pirko tik vieną dovaną – sportinius batus jam.

Grįžę uždegė šviesą ir... nustebo abu. Po egle gulėjo vienas didelis spalvotas maišelis. Ant šventinio jo popieriaus elniai traukė dovanų prikrautus vežimus.

Jis nedrąsiai priėjo, paėmė maišelį, klausiamu žvilgsniu pažiūrėjo į ją ir čia pat entuziastingai išvyniojo dovaną, lyg vaikas, pamiršęs viską pasaulyje. Išsitraukė batus, čia pat juos apsiavė, pašokinėjo, suvaidino, kaip pašokęs deda į krepšį. Jo lūpas papuošė šypsena, paskui ji pradėjo tirpti, kol kaktoje įsirėžė rūpesčio raukšlė. Jis priėjo prie jos ir naiviai, netgi su vos juntamu priekaištu balse paklausė:

– O kur tavo dovana, brangioji? Ką tu gavai?

Ji tylėdama suplovė indus, sudėjo likusią silkę į vieną dubenį, mišraines – į šaldytuvą, aguonpienį išpylė į klozetą, nuvalė stalą, užpūtė žvakes. Vos laikėsi nepravirkusi. Kažką tikrai darė blogai, kažkokios pamokos taip ir neišmoko ir turbūt jau niekada nebegaus kalėdinės dovanos. Ir toliau kiekvieną Kūčių vakarą jis sotus eis į savo kambarį žiūrėti televizoriaus. O ji ir toliau kiekvieną Kūčių vakarą tylėdama plaus indus ir lauks stebuklo...

Ne, nebelauks.

Tuščiuose namuose aidėjo laukė šėlstančio vėjo gūsiai, viršuje kažkas subildėjo, o prie durų pasigirdo krebždėjimas. Ji baigščiai sukluso, išjungė muziką. Po kelių minučių vėl tas keistas garsas. Lyg kažkas prašytųsi vidun, lyg vėjas norėtų užeiti į svečius.

Ji pravėrė duris, bet už durų buvo tuščia, stipriai pustė ir ji pagalvojo, kad ryt iš pat ryto teks vėl kasti sniegą. Bet pažvelgus žemyn ji pamatė link durų vedančius pėdsakus. Paskubom užtrenkė duris, atėjo į kambarį ir nepatikėjo savo akimis.

Prie židinio tupėjo maža balta katytė ir laižėsi sušalusias letenėles.

Ji atsisėdo greta ir žiūrėjo į ją, kaip į stebuklą. O paskui pravirko. Visą vakarą laikytos ašaros išsiveržė lauk srauniu upeliu, tekėjo skruostais, byrėjo ant kelių, gėrėsi į sijoną, kol lūpose pamažėle pradėjo skleistis šypsena. Katytė nedrąsiai prisliūkino, pažvelgė jai į akis ir, patrypčiojus šiek tiek pašoko ir susiraitė jai ant kelių.

Ją apėmė ramybė. Dabar ji jau žinojo, kad kalėdiniai stebuklai nutinka, tik kartais jų reikia ilgokai palaukti.