Taksistai, daktarai ir rašymo dirbtuvės

Kai visi organizmo varžteliai sukasi kaip priklauso, net nesusimąstome apie juos. Bet tik kuri nors mūsų detalė sugenda, susidėvi, pakliūna į avariją, pasaulis aplink mus apsiverčia. Užteko, vedžiojant knygų mugės svečius, nelaimingai nusprūsti nuo laiptų, ir mano elgesys bei įspūdžiai apie knygų mugę iškart tapo kitokie. Pradent tuo, kad supratau, jog piko valandomis judėti mugėje, nenorint, kad kas nors užliptų tau ant kojos, beveik neįmanoma. Baigiant tuo, kad per stovimą mero priėmimą Rotušėje pasiprašiau kėdės, nors padavėja man atsakė nešiojanti tik vyną.

Pas mamą ant sofos ilsinant koją po mugės

 Tik dėl kojos traumos teko sužino labai daug naujų dalykų, kurių gal net mielai būčiau nežinojusi. Pavyzdžiui, nieko juk nebūtų nutikę, jei nebūčiau sužinojusi, koks modernus dabar Lazdynų ligoninės priėmimo punktas, kokia moderni aparatūra ten stovi ir kaip ji tik padidina kontrastą su senoviškai nemandagiais gydytojais. Būčiau mielai nežinojusi, kad šalia rentgeno kabineto, kur liepiama laukti išrašo, nėra elementarios kėdės, lyg tai būtų ne kaulų, o madų fotografo kabinetas, kur poničkos gali kelias minutes ir pastoviniuoti. Esu įsitikinusi, kad jei būtų pasisekę pakliūti pas “Pragaro ambulatorijos” autorių, įspūdžiai būtų kur kas geresni, tačiau jis ilsėjosi po naktinės pamainos. Dabar, išėjusi iš vokiško daktaro kabineto sutvarstyta, nešina receptais, įtvaru ir siuntimais procedūroms pagalvojau, kad mažų mažiausiai daktaras galėjo liepti seselei mano pamėlusią koją sutvarstyti, o ne pasakyti koridoriuje, kad per mėnesį sugis, jei nevaikščiosiu.

Lietuviška vakarienė su F.Miralles ir K.Webb

Tačiau, jei ne kojos trauma, būčiau nežinojusi, kokių mandagių ir įdomių taksistų besama. Su vienu dalinausi savo sumuštiniu, kitam aiškinau kur Vilniuje yra Žvėrynas, (jis buvo ką tik iš Londono tėvynėn grįžęs nevilnietis), dar su kitu, sumaišiusiu gatves Vilniuje, kalbėjomės apie Berlyną, nes jis penkis metus vežė ten lietuvius autobusu. Ketvirtas buvo filologas ir mes taip įsikalbėjom apie knygas, kad net nenorėjau išlipti iš mašinos. Penktas buvo verslininkas, vairuojantis automobilį tik dėl to, kad turįs laiko. Šeštas, vežęs mane iš ligoninės, mano dukros paklausė, ar ji turinti antrankius, nes panašu, jog mane reikia prirakinti prie lovos, kaip ir liepė daktarai. Septintas, vežęs į LRT, kur kalbėjau radijo laidoje “Kasdienybės kultūra”, spėjo man papasakoti, kaip dirbęs kažkokių Folksvageno detalių fabrike Vokietijoje, o aštuntas, vežęs mane namo po “Emilijos iš laisvės alėjos” filmo, gyrė lietuvišką kiną ir keikė lietuvišką valdžią. Devintasis norėjo padiskutuoti su manim apie Trumpo ir Merkel santykius ir išraustas Vilniaus gatves.

Buvo tik vienas, jaunas ir mažiau mandagus taksistas, vežęs mane po vakarinio renginio Valdovų rūmuose namo ir pasiūlęs su juo pasivažinėti po miestą ilgėliau. Tačiau pasidžiaugiau bent tuo, kad mano atsisakymą jis suprato iš pirmo karto ir balso kelti nereikėjo. Pridėsiu tai į nuotykių, o ne grėsmių skyrelį, nusprendžiau išlipusi.

Tipiška autorių nuotrauka iš mugės su savomis knygomis

Tikrai, nuoširdžiai džiaugiausi ne tik sumažėjusiomis taksi kainomis, bet ir visomis tomis atsitiktinėmis pažintimis. Netgi sugalvojau, kad gautųsi įdomus apsakymas ar bent žurnalistinis tyrimas, jei dešimčiai taksistų užduotume tą patį klausimą. Arba jei jų paklaustume ko nors labai asmeniško, sužinotume daugybę istorijų, nes, pasirodo, pakalbinti, jie mielai pasakoja. Apie netikusias žmonas, apie po penkerių metų, praleistų svetur, čia užplūdusią depresiją, apie neįgalaus vaiko slaugymą, apie pomėgį iš kelionių parsivežti sudžiovintos duonos gabalėlius, apie keleivius, ypač tuos, kurie paprašo išlipti parūkyti, kad galėtų pasimylėti ant galinės sėdynės.

Šiaip naujų siužetų prigaudžiau tiek, kad mielai galėčiau jais pasidalinti. Vakarieniaudami su mugės svečiais F.Miralles ir K.Webb netgi pažaidėm žaidimą kaip per penkias minutes sugalvoti siužetą naujam romanui. Pasirodo, reikia užduoti klausimą – o kas, jeigu dabar... ir tada savęs neribojant šauti bet kokį atsakymą. Perskaitęs tą atsakymą, Francesc ėmė vystyti mintį, uždavė dar kelis klausimus ir po dešimties minučių mes turėjome visai neblogą storyline. Kitas pratimas buvo toks – ant vienos lapelio pusės parašai klausimą, ką norėtum sužinoti apie save (pvz: kodėl aš taip nemėgstu saldumynų?), o ant kitos pusės užrašai pirmą į galvą šovusį atsakymą į kažkieno kito klausimą (pvz: nes tau reiktų pagaliau paskambinti mamai). Panašius žaidimus žaidėme vaikystėje, atsakydami į klausimus kas, su kuo, kada, kur, ką veikė ir užvyniodami savo atsakymą, kad kitas nepamatytų. Pasak katalonų rašytojo, iš atsitiktine tvarka sudėtų klausimų ir atsakymų galima parašyti pirmą naujo romano sakinį ir žiūrėti kur jis nuves.

Su Keistotekos Ponuliu

Kai dabar prisimenu, tie pokalbiai su svečiais apie rašymo virtuvę, apie nesėkmę patyrusius romanus, apie Hario Poterio ir pilkų atspalvių fenomenus, apie nesamus bestselerio sėkmės kodus, apiie socialinių tinklų įtaką pardavimams, apie keliones, sutiktus žmones ir atrastus miestus, apie moteriškus romanus ir skaitymo lengvumą, įsirėžė mano atmintyje daug giliau, nei iki šiol mane taip žavėjęs knygų mugės šurmulys ir toks didelis knygų tankis. Knygų mugė man šiemet tapo darbo vieta, o dėl ribotos judėjimo galimybės knygų nusipirkau tik Tyto Albos ir šalia jų esančiuose stenduose. Kažkodėl didesnį įspūdį paliko netyčia Užupyje, kartu su Francesc ir jo drauge Anna aptiktas knygynas Keistoteka, pažintis su jo įkūrėja Gintare ir katinu Ponuliu. Išverčiau be proto kates mylinčiam rašytojui kelias katiniškas istorijas ir pažadėjau čia būtinai sugrįžti. Tiek Berlyne, tik Paryžiuj, tiek kituose miestuose mėgstu užeiti į mažus privačius knygynus ir džiaugiuosi, kad jų randasi Lietuvoje. Ir kad užkalbinta knygyno šeimininkė nepažvelgė įtariai, kaip nutinka dideliuose knygynuose, o nuoširdžiai dalinosi savo istorijomis.

O mugė kaip mugė – visko daug, netgi pernelyg daug, kaip ir kasmet. Net pagalvojau, jei būtų galima tuos susitikimus su autoriais sukišti ne į keturias dienas, o išdėstyti metuose, Vilniuje būtų labai intensyvi literatūrinių renginių programa. Bet per kelias dienas tiek jų neapibėgsi. Ypač, kai nepabėgi. Ir, galiausia, trečiame jau nebeklausysi kas kalbama. Dalis žmonių ir nesiklausė – naršė telefonuose, vartė ką tik įsigytas knygas, plepėjo su draugais.

Su Vaiva Rykštaite ir Rūta Mataityte

Bet vis tiek buvo smagu. Smagu sutikti senus draugus, smagu susipažinti su naujais. Kai nebegali paeiti, bendrauji su tais, kurie tave patys susiranda ir džiaugiesi, kad jų tiek daug. Džiaugiausi, kai tikrą lietuvišką bestselerį išleidęs tikras kunigas A.Toliatas vaišino mane ne tik obuoliais, bet ir lietuviška duona ir sūriu iš Monblano ir net, atradęs laiko tarp autografų raitymo, pasakojo apie kopimą į aukščiausią Europos viršukalnę. Džiaugiausi aplankiusi audiateka.lt stendą ir susipažinusi su knygų garsinimo komanda – anonsuoju, kad mano “Berlyno romaną” bus galima greitai ne tik skaityti, bet ir klausyti. Buvo smagu įsigyti naują V.Papievio knygą iš naujai įsikūrusios leidyklos Odilė (sėkmingo starto jiems). Buvo smagu pristatyti knygas su kolegėmis iš tolimų kraštų - R.Mataityte iš Oslo ir V.Rykštaite iš Havajų. Buvo smagu nusifotografuoti su AM muzikos salėje.

Buvo baugu, bet įdomu moderuoti pokalbį su Francesc Miralles pilnutėlaitėje salėje ir dar filmuojant LTV (gaila, kad ne visiems užteko ausinių). Nustebino, kad žmonės tokiais kiekiais perka knygas. Nustebino, kad ateidami jie tvirtai žino ko nori, kad į renginius eina pasiskaitę ir pasiruošę. Pasak Francesc, Ispanijoj į knygų pristatymus ateina 20-30 žmonių, iš kurių pusė – draugai ir giminės, o jei nuperkamas 2000 tiražas, knyga laikoma sėkminga. Bet atminkime, kad ispanų yra daugiau nei 12 kartų daugiau, nei lietuvių. Pamenu praeitais metais rusų rašytojos Marinos Stepnovos nuostabą, kai ji pamatė pilną salę. Ji taip jaudinosi, nes tiek žmonių knygos pristatyme ji dar niekada neturėjusi net Rusijoje, kuri, kaip mes žinome, yra labai didelė ir kurioje autorė yra labai populiari. Praeitais metais apsilankiau Leipcigo ir Frankfurto knygų mugėse ir galiu patvirtinti, kad susitikimai su autoriais vyko mažesnėse patalpose, nei didžiausia Litexpo salė.

Su bestselerio autoriumi, kunigu A.Toliatu

 Vilniaus knygų mugė tikrai yra fenomenas. Kaip ir lietuviškų knygų pardavimai. Pasirodo, žmonėms reikia ne vien duonos ir pamokslų (A.Toljato “Žmogaus ir dievo metai” turbūt galima pavadinti perkamiausia mugės knyga), bet ir meilės romanų, užsienio autorių bestselerių, lietuvių autorių esė, įvairaus amžiaus vaikiškų knygų ir tų, iš kurių galima kažko išmokti. Ir mačiau daugybę žmonių, kurie pirko naujienas, o ne šlavė nukainuotų skyrelius. Ir šypsojausi net žinodama, kad pusė tų nupirktų knygų rinks dulkes ant lentynos ir primins apie knygų mugės svaigulį.

Su AM

Su Rimantu Kmita

Su populiaria britų rašytoja Katherine Webb ir Francesc Miralles

Netobulai gražus romanas

Pernelyg dažnai gyvenime viskas nutinka ne taip, kaip tikimės.
Nepuoselėk jokių lūkesčių, kitaip rizikuoji laukti autobuso neegzistuojančioje stotelėje.
Nieko nebūna atsitiktinai.
Dvasinė būsena keičiasi kaip metų laikai. Nei saulėtos dienos, nei stingdantis šaltis nesitęsia amžinai.
Pasveikink sėkmę, ir sėkmė pasveikins tave.

Tai tik kelios citatos iš Francesc Miralles romano "Vabi sabi". Galėčiau parašyti dvigubai ar trigubai tiek. Jos taip meistriškai įkomponuotos į tekstą, kad visiškai neerzina - galima jas išsirašyt, galima pamiršti, galima iš jų nusijuokti ar truktelti pečiais kaip knygos herojus. 

Tai ne recenzija, nes esu šališka. Nebegaliu vertinti kūrinio, nes pažįstu jo autorių. Praeitą vasarą perskaičiau jo “Maži dalykai dideli” ir supratau, kad noriu susipažinti su autoriumi. Ko griebiasi žurnalistai, kai nori susipažinti su jiems įdomiais žmonėmis? Teisingai, prašo duoti interviu. Taigi, susitikome Barselonoje, paskui Frankfurto knygų mugėje, o šiandien nekantriai laukiu jo atvykstant į Vilnių.

Bet vis tik apie “Vabi sabi” papasakoti noriu. Visur rašoma, kad tai “Maži dalykai dideli” romano tęsinys, bet pats autorius sako, kad taip nėra. Tai tie patys veikėjai, tas pats pernelyg drovus profesorius Samuelis, bet dalykai, nutinkantys šioje knygoje, visiškai nereikalauja būti perskaičius ankstesniąją. Nes tai visai kita istorija, nutikusi tam pačiam personažui po aštuonerių metų."Vabi sabi" yra iš tų knygų, kurios labai atspindi vidinę būsena. Perskaitytos vienu gyvenimo periodu, jos gali savo trumpomis užuominomis nuvesti net iki nušvitimo, tačiau papuolę į rankas kitu metu, jos gali ir visiškai neužkabinti.

"Vabi sabi" istorija yra visai paprasta – tuo metu, kai Samuelį palieka ilgametį draugė Gabrielė, jis gauna atviruką su japonišku katinu, o senas profesorius jam pasako, kad jis privaląs leistis į siuntėjo paieškas. Antras japoniškas atvirukas priverčia jį išsiruošti į kelionę. Ir jis išvyksta į Japoniją ieškoti nežinia ko. Tačiau, kaip ir mes kiekvienoje kelionėje, aišku, kad jis ieško savęs.

Kai kas jo stilių vadina murakamišku, bet aš suabejočiau, nors teksto keistumas kartais panašus, nors autorius jį cituoja, tačiau japonų autorius naudoja daug daugiau žodžių ir daug labiau klaidina skaitytoją. Miralles pasakoja paprastą istoriją, bet ją papasakoja taip įtaigiai, kad nuo pirmo puslapio pasileidi to vienišo profesoriaus gyvenimo taku, vedančių jį į Japoniją. Tolimoje rytų šalyje skaitytojui viskas įdomu, kaip ir romano herojui – kaip atrodo svečių namai, kiek kainuoja kokteilis mažučiame bare, kodėl jo šeimininkė liūdna ir kokia tragedija nutiko žaviai japonei Amerikoje. Jis veda skaitytojus Kioto gatvėmis, vedžioja po Nikos šventyklas, veža traukiniu į Osaką, Tokijų, priverčia stebėti, stebėtis ir net šiek tiek įsimylėti tą kraštą, bet nepaverčia knygos kelionių romanu. Vis tik išlieka svarbiausia - žmogus ir jo ieškojimai. 


Ne kiekvieną istoriją rašytojas išriša pabaigoje, lieka neatsakytų klausimų, į kuriuos turi pats rasti raktą arba numoti ranka, bet turbūt taip ir turi būti japoniškame romane, kur, kaip ir pas H. Murakami, klausimų būna daugiau nei atsakymų. Ypač kalbant apie Vabi sabi – netobulumo meną. Vabi sabi yra pakankamai įdomus reiškinys, kurį europiečiams labai sunku suprasti. Japonai, žiesdami puodelį, specialiai pakreipdavo ąselę ar įlenkdavo kraštelį, kad tik kiekvienas jų būtų vis kitoks, kiekvienas – savaip netobulas. Nes tobula – reiškia negyva. Nes gamta yra netobula, o meno kūrinys tuo geresnis, kuo labiau jis panašus į gamtą. Tai tinka ir kalbant apie žmones bei jų santykius – nereikia stengtis nei savęs, nei kito tobulinti iki begalybės.

Jei atvirai, manau, kad ši knyga, būdama romanu, vis tik yra puikus šiuolaikinis savipagalbos vadovėlis, neįkyriai, lengva forma parodantis, kad tobulumas neegzistuoja, kad daugelis mūsų esame kvailai persitempę, siekdami viską padaryti geriausiai ir viskam rasti paaiškinimus. Kartais gyvenime reikia atsipalaiduoti ir netrukdyti vystytis įvykiams, pasiduoti upės tėkmei ir tekėti kartu, o nesistengti žūtbūt statyti užtvankas, kad išlikti vienoje vietoje. Kaip duodamas interviu man sakė autorius: tu tik pradėk elgtis kitaip, gal net kaip nors kvailai, bet svarbu kitaip - ir pamatysi, kad pasaulis aplink tave pradeda keistis ta linkme, kuria tu pats pasikeitei. Pasak jo, net aplinkiniai žmonės ima kitaip su tavim elgtis, netikėtai nutinka įvykiai apie kuriuos tu net nesapnavai, sutinki žmones, kurių nepažinai ir kiekvienas tau padeda eiti tuo keliu.

Ir Japonija autoriaus gyvenime atsirado neatsitiktinai. Paklaustas kur be Barselonos norėtų gyventi, jis atsako – Japonijoje (Nusišypsojau, kai jis pasakė, kad jei reiktų apsiriboti Europa, rinktųsi Berlyną). Vabi sabi – ne vienintelė autoriaus knyga apie Japoniją. Kiek žinau, neužilgo pasaulį turi užkariauti kita jo knyga "Ikigai", kurios vertimo teises įsigijo net 30 šalių, tame tarpe ir Lietuva. Joje F.Miralles pasakos apie japonų ilgaamžiškumo sėkmę ir paaiškins kitą mistišką jų sąvoką – Ikigai. Labai laukiu autoriaus knygų mugėje, džiaugiuosi man tekusia garbe moderuoti susitikimą. Nors ir žinau, kad virpės keliai ir balsas iš jaudulio, bet esu tikra, kad renginys bus smagus, nes autorius gali taip įdomiai kalbėti apie mums visiems rūpimus dalykus, kad mano užduodami klausimai galiausiai bus visai nebesvarbūs.

Renginys šį šeštadienį 16.00 val. 5.1. saleje, ateikite.

Viena diena Frankfurto knygų mugėje

Lietuvos stende šalia savo romano

Nežinau, ar būčiau į ją vykus, jei ne žymus Katalonijos rašytojas Francesc Miralles, kurio romanas „Maži dalykai dideli“ lietuviškai pasirodė šį pavasarį, o jo tęsinys turi išvysti dienos šviesą netrukus. Kai iš jo ėmiau interviu vasarą Barselonoje, jis man pasakė, kad jei rašau ir jei noriu, kad kada nors vokiečiai išleistų mano knygą, turiu būti Frankfurte. Visų pirma tam, kad suprasčiau, kokie yra leidybos mastai Vokietijoje. Ir tam, kad sutikčiau reikalingų žmonių.arba tam, kad apsigalvočiau.

Frankfurtas turbūt yra pigiau pasiekiamas iš Lietuvos, nei iš Berlyno. Susizgribus prieš kelias dienas, traukinio bilietas į vieną pusę kainavo virš šimto eurų. Autobusu būtų buvę galima nukakti triskart pigiau, bet kelionei reiktų bent jau 7 valandų. (palyginimui, ICE traukinys nuvažiuoja per tris su puse). Draugas užveda ant kelio, sako - išbandyk blablacar.de. Tai platforma internete, kur vairuotojai ima pakeleivius. Randu vieną, važiuojantį tą patį vakarą man patogiu laiku iš man patogios vietos. Mikroautobusiukas atvažiuoja truputį vėluodamas, nes Berlyne tą dieną lankosi Putinas ir visi keliai centre užtverti. Laukia dar trys vyrukai – vienas arabiškai atrodantis vyras, vienas nebylys ir jaunas vokietukas, kurį vėliau vešim į kažkokį kaimą pakeliui ir sugaišim papildomą pusvalandį. Pastarasis atsisėda į priekį ir kalbina vairuotoją. Džiaugiuosi, nes visai neturėjau noro penkias kelionės valandas taukšti. Įsitaisau tiesiai už vairuotojo, išsitraukiu kompiuterį ir kelias valandas sėkmingai praleidžiu su savo tekstais. Po to nusnaudžiu punktelį ir išlipu Frankfurto stoty prieš pat vidurnaktį. Dar kelios valandos politikavimo draugų virtuvėje ir aš, pamiegojus vos penkias valandas, geriu rytinę kavą ir ruošiuosi savo didžiajai dienai Frankfurto knygų mugėje. 

Įėjus pirmiausiai susirandu spaudos centrą. Susirenku informaciją, sugraužiu du obuolius, kurių pridėta didelėse vazose, išstudijuoju planą, pasižiūriu kur įsitaisęs Lietuvos stendas. Šalia į spaudos konferencijų salę kviečia prancūzai – jie bus pagrindinis svečias mugėj kitais metais. Po trumpų svarstymų nusprendžiu, kad mugė didelė, o aš turiu septynias valandas, tad labai gaila vieną iš jų prasėdėti konferencijoje, nors būtų įdomu sužinoti, ką prancūzai atsiveš kitąmet. Pasiimu informaciją ir einu toliau. 

Viršelių karai

Išstudijuoju renginių planą. Šiemet mugė nepristato tokių rašytojų garsenybių kaip S. Rushdie ar I. Allende pernai ar P.Coelho užpernai. Šiemet mugės pagrindinė viešnia – Nyderlandai ir Flandrija, o turbūt įdomiausia jų rašytoja – Connie Palmer, pristatanti savo knygą apie Sylvia Plath. Kitas susitikimas, kurį apsivedu kalendoriuje – tai vengrų-vokiečių rašytoja Terezia Mora. Jei popiet nuobodžiausiu ir būsiu netoliese, nueisiu jų paklausyti.

Kas nebuvę Frankfurto parodų centre, reik pasakyti, kad plotai ten neįsivaizduojamai dideli. Koridoriuose netgi įrengti važiuojantys takeliai, kad nusilaksčius galėtum pailsėti įveikiant atstumą nuo vienos salės iki kitos. Kai žiūri pro langą, atrodo, kad kita salė tikrai už ne mažiau nei pusės kilometro ir ją pasiekti reikės pusvalandžio. 

Einu į penktą salę, kur įsikūrę užsienio šalys. Žinau, kad ir Lietuva kažkur čia. Kadangi dar rytas, neskubu, apžiūrinėju vienas už kitą įdomiau įrengtus stendus. Įdomu pažiūrėt į didžiulį Irano stendą ir man nesuprantamomis raidėmis išrašytas knygas, apžiūriu didžiulią Slovėnijos erdvę. Suomiai, nors ir maža šalis, bet stendas erdvus, knygų daug, daug ir bruzdesio. Šalia ir latviai – oho, pagalvoju, koks didelis šviesus stendas, pilna žmonių. Netrukus randu ir prie kraštinio praėjimo prisiglaudusį Lietuvos stendą – jis dvigubai, o gal net ir trigubai mažesnis už braliukų, paskendęs jaukioje prieblandoje, du jauni žmonės jame maloniai šypsosi ir yra pasirengę padėti, knygos įdomiai išdėliotos, žali staliukai gyvina interjerą, bet to darbinio bruzdesio, būdingo mugėms, čia nerandu. Bet dar tik vienuolikta valanda, ankstokas metas. Randu tarp knygų ir savo „Berlyno romaną“, nusifotografuoju su juo. Dar minutę kitą pasikalbam apie lankytojus, kuo jie domisi, apie vakarykštį renginį stende ir kiek daug buvo susirinkę žmonių į jį. Neatsisveikinu. 

Suomijos stendas

Ilgu ilgu koridoriumi pėdinu į vokiečių leidyklų sales. Čia viskas taip gyva, šviesos ir bruzdesio tiek daug, kad norėtųsi net šiek tiek prisukti rankenėlę. Ir tada suprantu, kad būtent čia verda tikrasis mugės gyvenimas, čia pristatomos naujienos, autoriai, čia stengiamasi užgožti konkurentus, čia vyksta knygų mainai, viršelių kovos, o knygos išdėliotos ne pagal grožį ar abėcėlę, bet pagal marketingo dėsnius. Čia įspūdis toks, lyg būtum didžiuliame knygyne prieš Kalėdas (nors buvau specialistų dieną, kai paprasti lankytojai nebuvo leidžiami ir knygos nebuvo parduodamos), kai tuo tarpu užsieniečių salės atrodė viso labo tik kaip gražiai dekoruotos vitrinos, kuriomis daugiausiai ir grožėjosi tie patys užsieniečiai. Vokiečiai vis tik šurmuliavo tarp savų. 

Literatūros agentų salėje

Ištrūkusi iš to svaiginančio knygų pasaulio tuo ilgu ilgu koridoriumi skubu atgal, nes turiu pasimatymą Literatūros agentų centre. Susitinkam su Frančesku ir, nespėję apsikeisti mandagumo frazėmis, einame vidun. Įėjimas į literatūros agentų centrą tik su kvietimais ir tik pagal iš anksto suderintą grafiką. Sakoma, grafikai derinami jau prieš pusmetį. Jokių žioplinėjančių rašytojų ar žurnalistų. Įėjus suprantu kodėl. Kiek tik akys užmato didžiulėje salėje sustatyti stalai, prie jų visų sėdi vienas prieš vieną žmonės, iš kurių vienas vardina ką turi parduoti, o kitas sako, ką nori pirkti. Suprantu, kad literatūros agentai mugėje sėdi ne tam, kad surastų naujus rašytojus, bet tam, kad parduotų turimų kūrinius. 

„Kai vaikštai po mugę, atrodo, kad knygų leidyba – tai kažkas romantiško, pakylėto, - sako Frančeskas, - o čia matai, kad sandoriai sudaromi kaip kokiame žuvų turguje. Ar žinai, kad agentas per penkiolika minučių vidutiniškai pristato dvidešimt turimų autorių? - klausia jis manęs.

Ne, nežinau. Dar daug ko čia nežinau.

Susipažįstame su jo agente Vokietijoje. Ji labai maloni moteris, dirba daugiausiai su ispanakalbiais autoriais, irgi gyvena Berlyne. Bet tam, kad susipažinčiau su ja, turėjau atvažiuoti į Frankfurtą. Gaunu penkiolika minučių pristatyti savo romanams ir žinau, kad negaliu susimauti, kad tai galbūt yra vienos svarbiausių minučių mano gyvenime. Arba ne, galbūt čia tik repeticija. Arba medžiaga būsimai knygai. Pasakoju turinį, pasakoju apie veikėjus, pasakoju, kad romane „Ruduo Berlyne“ susitinka ne šiaip vyras ir moteris, bet susitinka Europos rytai ir vakarai. Bet ji čia mane nutraukia ir sako: „mums nereikia jokios politikos, man daug įdomesnė meilės linija“ - ir beda pirštu į „Berlyno romaną“, apie kurį pasakiau vos penkis sakinius. Nieko nesutariam, nors suprantu gavusi kelis neįkainojamus patarimus ir sužinojusi, kokius namų darbus turiu atlikti, norėdama pristatyti kūrinį agentui arba leidyklai. 

Aplankome ir jo Ispanijos agentę. „Kai turėsi ispanams įdomią knygą, ši moteris padės tau ją išleisti“, - draugiškai šypsosi abu. O tada ji rimtai pasako, kad ją galbūt visai domintų lietuvių kūriniai, jei tik gautų informacijos apie juos ir išverstų ištraukų. 

Interviu

„Turiu susitikimą su savo vokiečių leidėjais dėl būsimos knygos, ar nori eit kartu? - klausia Frančeskas. Linksiu galva ir seku jam iš paskos tais ilgais koridoriais iki pat Ullstein Verlag – vienos didžiausių Vokietijos leidyklų. Pakeliui jis pasakoja apie naujausią savo knygą „Ikigai“, kurioje po ilgų stebėjimų išdėstė japonų ilgo gyvenimo paslaptis. Ši knyga Ispanijoje sulaukė neregėtos sėkmės ir per mėnesį jo agentė pardavė vertimo teises net trisdešimčiai šalių. Vokiečiai ją jau išvertę, bet į rinką paleis kovo mėnesį. Klausausi kaip jie kalba apie vertimą, apie viršelį, apie pristatymo renginius ir suprantu, kad darbas vyksta taip pat, kaip ir su lietuviškomis leidyklomis. Projekto vadovė juokauja, kad Ikigai leidykloje tapo bendriniu žodžiu (japonai tuo žodžiu apibūdina žmogaus pašaukimą, pasak jų, kiekvienas žmogus turi Ikigai, tik ne kiekvienas jį greitai atranda). Atsisveikinant paduodu savo vizitinę, nors žinau, kad ji čia pat mane pamirš, nes jos laukia dar trys pilnos susitikimų mugės dienos. 

Andres Pascual su savo naujausiu romanu

Jaučiuosi alkana ir pavargusi, gauti viename iš mugės restoranų staliuką antrą valandą yra tiesiog neįmanoma. Prisėdam kavinėj, tiks apelsinų sultys ir dešrainis. Susipažįstu su dar dviem katalonų rašytojais. Andres Pascual rašo istorinius romanus apie meilę, o pats atrodo, lyg būtų romano herojus. Pagalvoju, jei jis pardavinėtų per Vilniaus knygų mugę savo knygas, moterys stotų į eilę net nematę knygos viršelio. Naujausias jo romanas yra apie Tadž Mahalo statybas, bet papasakotas per darbininko, stačiusio šį meilės pastatą, prizmę ir atskleidžiantis jo paties meilės istoriją. Nudžiuginu jį pasakydama, kad manau, jog Lietuvoj šis romanas tikrai būtų mėgiamas ir prižadu informaciją persiųsti savo leidėjams. 

Pasistiprinę nueiname į Katalonijos stendą, kuris turbūt yra dešimt kartų didesnis už Lietuvos, kur po keliolikos minučių juos nusivedu. Pasidžiaugiu, kad Lietuvos stende daug žmonių, vyksta pasitarimas, dar kelios grupelės šnekučiuojasi. Pavaišinu katalonus „Raudonos aguonos“ saldainiais iš didelės vazos, įbruku į rankas informacinius bukletus apie Lietuvą ir trumpam lieku stende, tarp savų.

Andres Pascual ir Francesc Miralles Lietuvos stende

Su Lietuvos kultūros instituto vadove kalbamės apie kitų metų Leipcigo knygų mugę, kur Lietuva bus pagrindinė viešnia, apie tai, kaip galėčiau padėti ir prisidėti, apie vertėjus ir verčiamus romanus, apie išverstų lietuviškų knygų pardavimus užsienyje. Kalbamės apie tai, kad Leipcigas duos tikrą impulsą lietuvių literatūros žinomumui, bet vėlgi, tik toms knygoms, kurios jau yra ar iki kovo mėnesio bus išleistos vokiškai. Klausiu, kaip galėtų Lietuvos stendas padėti sudominti leidėjus naujomis, dar neišverstomis, galbūt jaunų ir perspektyvių autorių knygomis. Žinau, kad galima kreiptis dėl vertimo finansavimo, bet tik tuomet, kai jau turi užsienio leidyklą, kuri nori leisti tavo kūrinį. Bet kaip sudominti leidyklą, kuri nemoka perskaityti lietuviškai, niekas nepasako. Užburtas ratas. Todėl dažniausiai ir verčiamos tos knygos, kurias suranda kitų šalių kultūros institutai Lietuvoje arba kurias patys vertėjai pasiūlo nedidelėms, pelnu ne itin suinteresuotoms užsienio leidykloms. Patiems autoriams prasimušti yra be galo sunku. Galvoju, būtų visai naudinga, jei Lietuvos agentas sėdėtų agentų centre. Kitaip sakant – turėtų savo prekystalį tame turguje, o ne tik vitriną. Tačiau sužinau vieną naudingą dalyką, kuris gali padėti pačiam ieškant leidyklos – galima kreiptis paramos dėl bandomojo vertimo. 

Žvilgsnis į Frankfurto dangoraižius

Valandėlę dar pasimalu vokiečių stenduose apžiūrinėdama naujienas, bet iš tiesų suprantu, kad nuo informacijos perkrovos mano smegenys dirba dvigubai lėčiau. Žvilgčioju į laikrodį ir paslapčiom svajoju apie ramybę traukinyje, kur galėsiu ramiai atrajoti viską, kas nusėdo šiandien mano galvoje. Bet dar nežinau, kad per paskutinę valandą manęs laukia dar kelionė į Frankfurto centrą, pasivaikščiojimas su žaviaisiais katalonais po Riomerio aikštę ir žalios arbatos puodelis bei sūrio pyrago gabalėlis japonų kavinėje Imori. Frančeskas sako, kad tai jo mylimiausia kavinė Frankfurte ir kad joje labai gerai rašosi. 

Čiumpu savo to go arbatos puodelį, sumuštinį su terijaki kelionei ir paskubom dėkoju už neįkainojamas pažintis ir nuostabų įvadą į vokišką leidybos pasaulį. Ir dabar suprantu, kad į Frankfurtą autoriai važiuoja dar ir tam, kad susitiktų su svetur gyvenančiais draugais. 

Frančeskas sako, aprašysiąs šią dieną savo bloge ir tą patį pasiūlo man. Susitarimas yra susitarimas. Todėl ir rašau. Tiems, kas supranta ispaniškai, jo įrašas yra čia: http://www.francescmiralles.com/