Knygos pristatymas, muzika, šerkšnas ir kiti lietuviški įspūdžiai

Kiekvienas mūsų gyvename du gyvenimus – išorinį ir vidinį. Cha cha cha, sakysite, kokia nuvalkiota tiesa. Bet iš tiesų mintis nėra tokia jau banali, kai po ja pasikasi kiek giliau. Yra metas gyventi išorėje, eiti į renginius, susitikti su žmonėmis, bendrauti su draugais, organizuoti šventes, šokti, šypsotis, kalbėti ir klausytis. Ir yra metas būti kasdienybėje, būti savo aplinkoje su savo mintimis, gilintis į kai kurias jų, skaityti, planuoti, svajoti, dirbti įprastus darbus, o bendravimą su aplinka apriboti iki kelių feisbuko komentarų. Gyvenant Lietuvoje, šie du pasauliai susiviję ir niekas nesuka galvos, ar ši diena buvo labiau į išorę, ar labiau į vidų. O įpratus prie daug ramesnio gyvenimo ir mažiau užpildytos dienotvarkės svetur, dešimt dienų atostogų Lietuvoje su intensyvia bendravimo programa labai išvargina. Nepaisant knygos pristatymo organizavimo, kasdien turėjome lankyti senai nematytus giminaičius, bendrauti su draugais, norėjosi pamatyti tąiraną, nueiti šenbeiten, paragauti šiobeito. Viską dariau su didžiuliu malonumu, nes buvau be galo pasiilgus to išorinio gyvenimo, tik... pavargau. Jau kokią penktą vizito dieną supratau, jog pavargau kalbėti, pavargau vairuoti per baisias spūstis, kad mane vargina nuolat skambantis telefonas ir būtinybė prisiminti su kuo dar nepakalbėjau, tad nei kiek nesupykau, kad griežtai suplanuotą mūsų kalėdinio vizito dienotvarkę pakoregavo vaiko pasičiupti virusai.

Va tokią didelę knygą pagamino dukra Ugnė

Dabar, sėdėdama šviežiai sutvarkytame savo kambarėlyje Berlyne, supratau, kaip labai aš pasiilgau bendravimo su kompiuteriu ir tylinčio telefono, savo tylaus kiemo ir savo knygų lentynos. Kaip labai pasiilgau savęs. Lyg būčiau pati save save paleidusi pasilakstyti ir švenčių pašvęsti, o dabar vėl susijungusi į vieną vientisą kūną ur atradusi darną. Ir štai šioje ramybėje dėliojasi gražiausi ką tik buvusių atostogų momentai.

“Labas, duok man ranką, jei drąsos užtenka” - dainavo Keistuoliai nuostabiame vaikiškame kalėdiniame spektaklyje “Kurmis ir ramunė”. Buvau pamiršusi, koks linksmas vaikiškas gėris užplūsta jų pasirodymuose, kokios nuostabios dainos ir gilios mintys sminga į kiekvieną klausytoją. Ir kiekvienas, pagal savo amžių ir suvokimo lygį, atranda kažką naujo arba senai užmiršto, atranda su šypsena, plojimais ir gal net laimės ašaromis akyse. Spektaklyje kurmis, ieškodamas pelytei vaistinės ramunės, apkeliauja visą pasaulį, kol galiausiai gėlytę randa savo kieme.

“Ir jei tu perplaukti jūrą dėl savo svajonės gali,” - dainavo Andrius Mamontovas kalėdiniame koncerte Vilniuje, kur visko buvo sočiai – žmonių, garso, šviesos, šou, nuoširdumo, senų Foje dainų, naujo skambesio ir tekstų lyg specialiai man parašytų. Myliu beveik visas jo dainas ir nekantriai laukiu naujojo albumo. Ir vis dar svajoju jį išgirsti čia, Berlyne. Ir netgi padėčiau įvairiais organizaciniais klausimais, jei prireiktų.

Jaukiai su Gražina įsitaisėme ant sofos

Na kuo ne literatūrinis salionas?

“Ar prisimeni, kokius alternatyvius pavadinimus pateikei romano rankraštyje? Vienas jų buvo “Kalėdinis stebuklas”. Nors romaną išleidome orginaliu pavadinimu “Objektyve meilė”, Kalėdiniu stebuklu noriu pavadinti šį vakarą, kai žurnalistė Lina virs rašytoja Lina Ever,” - knygos pristatymo renginio pradžioje sakė Alma Littera redaktorė Nijolė Daujotytė, pirmoji įvertinusi mano romaną ir palaiminusi jį spaudai. Tuo momentu kvailai šypsojausi, bet širdyje viskas apsivertė. Juk šio momento, kai kas nors mane pavadins rašytoja, laukiau daugiau nei pusę gyvenimo. Ir matyti šitiek palaikančių draugų, jų draugų, jų vaikų žvilgsnių buvo be proto gera. Matyti mano vaikų draugus, prašančius autografo savo mamoms. Matyti visą tą išsirikiavusią eilę prie manęs, geltonu tušinuku prie geltonos sofos vedžiojančios kalėdinius palinkėjimus ant ką tik iškeptos savo knygos. Tiesą sakant, ją pamačiau tik pusvalandį prieš renginį, tad tos intymios valandėlės su savo naujagime taip ir neturėjau. Gal ir gerai - mažiau sentimentalumo.

Renginio akimirka

Į klausimus, ar bijojau pristatymo, ar ruošiausi, ar susikūriau kokį ritualą, ar atlikau ypatingas grožio procedūras, nieko įdomaus nepasakysiu. Tą lygiai prieš savaitę buvusį pirmadienį Vilniuje klaikiai lijo ir tai padėjo apsispręsti šokti į džinsus ir negaišti laiko šukuosenoms. Susitarėme su Gražina (Gražina Michnevičiūtė, Moters žurnalo redaktorė, padėjusi pristatyti knygą) susitikti kavos puodeliui valandą prieš renginį. Žinojau, kad prieš tai noriu ištrūkti iš namų atmosferos ir tylėdama pasivaikščioti po miestą. Kadangi oras pasitaikė visai nepalankus, smukau į Rotušės knygyną ir įnikau čiupinėti naujienas – taip buvau išsiilgusi lietuviško knygų kvapo. Čia pat prisiminiau, kad neturiu tušinuko autografams. Išsirinkau paprastą, pigų, smagiai geltoną rašiklį ir vis tik neišdrįsau pasakyti iš senų laikų matytai pardavėjai kam man jo reikia, nors įsivėlėme į smagų small talk su ja. Gal ir be reikalo pasikuklinau. Gal būtų pastačiusi mano knygą į matomesnę vietą ar kam nors parekomendavusi.

Smagu pasirašyti knygas draugams

Vis tiek nusprendžiau, kad užsukti į knygyną buvo geras ženklas. Renginys buvo tikrai labai nuoširdus, o Geltonos sofos klubas - tikras literatūrinis salionas su išdidžiai praeinančiu juodu katinu. Žmonių susirinko turbūt visas šimtas. Taip smagu, kad jų neišgąsdino nei lietus, nei prieškalėdinis stresas, nei kamščiai mieste. Kas negalėjo atvykti, rašė, skambino ir kitaip palaikė mane. Su Gražina kalbėjome laisvai, be jokios įtampos ar suvaržymų, prisiminėme senus laikus, mano teta Birutė pagriežė ir valsą, ir menuetą, o mano drovusis vaikas renginio metu taip ir nenulipo nuo scenos, lyg mes būtumėme sėdėję visiškai tuščioje salėje. Kai išdalinusi autografus apglėbiau gėles, kai susirinkau dovanas ir atsisėdau nusifotografuoti su visa šeima, kai su laukiančiais ištikimiausiais draugais žingsniavome link vyninės, kai kikenome ten atsipalaidavę, lyg niekada nebūtumėm ilgesniam laikui išsiskyrę, kai vidurnaktį dainavome prie muzikinės Rotušės eglės, tiesiog jaučiausi laiminga.


Kaip ir tą paskutinę mūsų viešnagės Lietuvoje dieną, kai po pirties nuoga mūsų kaimo tyloje stovėjau prieš mėnulį, o po basomis kojomis gurgždėjo šerkšnota žolė. Visos smulkmenos, pyktelėjimai, maži nesusipratimai garavo nuo manęs į žvaigždėtą dangų, palikdami mane tyrą, švarią ir leisdami man pereiti prie naujos knygos, naujų projektų, su tyla ir speigu peršokti į kitus metus. Nes romanas pristatytas, išleistas į gyvenimą ir atiduotas skaitytojų teismui ir savarankiškam egzistavimui.

Paroda, viršelis ir kiti kūdikiai

Užeiga Kreuzburger. Hamburgeris ir mažas Becks


Žinau, žinau, dar per anksti gerti alų, dar tik vidurdienis. Bet jau penktadienis. Ir burgerį užgerti alumi juk labai skanu. Tai gal ir galima. Ir ne aš viena tokia, Berlyne pietums gerti alų taip pat įprasta, kaip Paryžiuje - vyną.

O kavą šiandien jau gėriau ambasadoje, nes iš pat ryto atėjome nusikabinti parodos Vilnius-Berlin. Ne, niekas nepavaišino, patys atsinešėme. Kodėl turėtų vaišinti? Mes juk ne politikai ir ne kokie nors įtakingi verslininkai. Mes viso labo menininkai. Kito klano atstovai. Tačiau džiaugiamės tuo, kad tikrai labai daug žmonių aplankė parodą ir tai buvo vienas sėkmingiausių ambasados projektų populiarinant Lietuvos kultūrą ir menininkus šiemet.. Dabar paroda supakuota ir, sulaukus transporto, važiuos į Lietuvą. Kol dar tiksliai nežinau kada ir kur ji bus eksponuojama, nieko ir nesakau.

Hamburgeris dieviško skonio, mėsytė minkštutė, daržovių daug, agurkėlio tiek kiek reikia, padažas tinka – nė iš tolo neprimena standartinių tinklinių hamburgerių su popieriumi atsiduodančia mėsa. Jei būčiau Užkalnis duočiau visas žąsis, kurias turėčiau. Nors dar neragavau geriausių Berlyne hamburgerių, kuriuos kepa kažkokiame kioske Kreuzberge. Taigi, kol neragavau, šitas mane visiškai patenkina.

Nusišluostau pirštus, gurkšteliu alaus ir rašau toliau.

Šiandien pagaliau baigėme derinti mano viršelį. Jau viskas. Mano romanas “Objektyve meilė” Lietuvos knygynuose pasirodys pačioje gruodžio pabaigoje. Šiek tiek gaila, kad nespėjame į kalėdinę prekybą, nors, kita vertus, pernai tuo pat metu buvo gaila, kad jis guli stalčiuje. Dabar bent jau turės pavidalą ir gulės lentynose. Tikiuosi, neužsigulės. Gal kas nusipirks sau dovanų Naujųjų metų proga, o gal - metų pradžios proga, o gal niūraus sausio proga. Tiesą sakant, neįsivaizduoju kokio storio bus knyga, kiek ji kainuos, kokiame skyriuje ją paguldys. Labai noriu pamatyti kokį atsitiktinį pirkėją, vartantį ją, skaitantį anotaciją galiniame puslapyje..

Aišku, šiek tiek jaudinuosi. Prisidedu prie tų autorių, kurie knygą lygina su kūdikiu. Panašiai tiek ir užtruko. Alma litteros redaktorės laiškas, kad jie sutinka spausdinti romaną, atėjo pavasarį, tad nešiojimas ir laukimas užtruko apie devynis mėnesius. Galima sakyti, kad pamačiusi viršelį, jaučiuosi lyg išvydusi kūdikio echoskopo nuotrauką – jau galiu kitiems parodyti, bet dar negaliu tiksliai įsivaizduoti kaip ji atrodys. Ir visai neįsivaizduoju, kas manęs laukia jai gimus. Pradžioje turbūt euforija, pasididžiavimas, paskui įtampa ar mokėsi su visu tuo susitvarkyti, o tamsiais vakarais prisidės dar ir giliai tūnantis liūdesys dėl pasibaigusio laukimo ir viduje atsiradusios tuštumos. Reikės išmokti kažkaip su tuo kartu gyventi. Reikės išmokti priimti kritiką. Savų ir svetimų. Tų, kuriems mano kūdikis neatrodys tobulas ar tiesiog nervins. Vieni gal sakys, kad tai bukas skaitalas, kiti sakys – per vulgarus, dar treti rašys, kad kiekvienas tokį gali sukurti. Dar vieni mane priskirs neturinčiųkąveiktiemigrantų kategorijai. Gal visi jie bus teisūs. Išskyrus tuos, kurie galvos, kad romanas gimė iš neturėjimo ką veikti, o ne iš turėjimo ką pasakyti. Didžiąją dalį jo rašiau tik gimus vaikui. Per švenčiausias jo miego valandėles, atplėštais nuo šeimos vakarais, sekmadienių rytais. Baigiau jį čia, atvažiavus į Berlyną ir visą dieną leisdama su vaiku namie. Kiekvieną pagautą laisvą valandėlę skirdavau savo herojams, o mintyse su jais turbūt buvau dažniau nei su savo vaiku. Sulaukus pirmosios kelių patikimų skaitytojų kritikos, supratau kiek daug jame netobulų vietų, silpnai motyvuotų poelgių. Sulaukiau ir pagyrų, todėl įgavau drąsos dirbti prie romano toliau. Reikėjo viską perrašyti. Va tada ir pradėjau žiūrėti į rašymą kaip į amatą, kaip į darbą, prie kurio prisėdi ir keturias valandas nepakeli sėdynės. Kartais norėdavau būti rūkančia, bent būčiau sau leidusi parūkymo pertraukėles.

Prieš atiduodant leidyklos teismui, romaną perdariau dar kartą, išmečiau, kaip Stefanas Kingas rekomenduoja, dešimt procentų teksto. Vėliau, skaitant kartu su redaktore, išmetėm dar tiek pat. Ir teksto kokybė nenukentėjo. Priešingai, išravėjom perteklinius žodžius, besikartojančias mintis ir augalo grožis dar labiau suspindo.

Visai nesigailiu to alaus buteliuko per pietus. Jaučiuosi jo nusipelniusi. Galiu pasidžiaugt ir tuo, kad joks viršininkas man dėl to nekels pretenzijų.. o mano vyresnysis ir mane kontroliuojantis AŠ šiandien man davė laisvadienį..