Rodomi pranešimai su žymėmis vokietija. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis vokietija. Rodyti visus pranešimus

2020 m. birželio 29 d., pirmadienis

Stebuklingo kraujo keliais


Atėjus. Prie piligriminio ženklo.
Jaunas ir iki šiol nematytas astrologas viename žinių portale parašė, kad sekmadienis, birželio aštuntoji, kelios dienos po dalinio mėnulio užtemimo ir kelios savaitės prieš saulės užtemimą, labai netinkama diena kelionei pradėti. Bet kuprinė jau sukrauta, bandant neviršyti dešimties kilogramų ribos, bendrakeleivės pasiruošę ir pirmas antspaudėlis piligrimo pase uždėtas pačiame Berlyno centre esančioje vienoje seniausių Marijos bažnyčių. Ir, kai pagalvoji geriau, čia juk ne tokia kelionė, kur vėluoja lėktuvai, perpildyti oro uostai ir viešbučiuose likę tik tamsiausi kambariai. Tai ne laimės, ne įspūdžių, ne pažinčių ieškojimas, tai ne turistinių objektų lankymas, pliažinių drabužių vėdinimas ar IG maitinimas gražiomis nuotraukomis. Čia piligrimystė, lėtas judėjimas pirmyn, remiantis savomis kojomis į žemę. Tai kelionė, kai eini pasiėmęs tik tiek, kiek gali nesunkiai panešti ir nusiteikęs surasti tai, kas praturtina, bet nesveria. Esi apsiprendęs nueiti po dvidešimt kilometrų per dieną, nakvoti ten, kur papuola, valgyti, ką gauni ir būti atviru viskam, kas benutiktų kelyje. Esi pasiruošęs priimti bendrakeleivių keistenybes ir savo paties netobulumus.

Linum bažnyčia su gandru
Beveik prieš šešis šimtus metų, kai sudegusios Wilsnack bažnyčios kunigas išgirdo balsą grįžti į gaisravietę ir laikyti ten mišiasi, kai jis sugrįžęs pelenuose rado tris kruvinas ostijas, o miestelyje ėmė stebuklingai pagyti žmonės, per Europą nuvilnijo gandas apie Dievo apsireiškimus. Į šį miestelį, esantį kiek daugiau nei šimtas kilometrų į vakarus nuo tuomet dar visai nereikšminga gyvenviete buvusio Berlyno, pradėjo plūsti piligrimai - iš šiaurės skandinavai, iš vakarų belgai ir olandai, iš rytų – lenkai ir Baltijos šalių gyventojai, iš pietų – vokiečiai. Piligrimų dėka miestelis augo, o su juo augo ir nauja didžiulė bažnyčia. Tuo metu čia ėjo ir karaliai, ir kunigaikščiai, ir vyskupai, grūdosi paprasti žmogeliai ir pirkliai. Prašė sveikatos, pinigų ir kitų malonių. Čia liepdavo eiti nusikaltėliams, kad atpirktų savo kaltes. Kai kam testamentu prieš pasiimant paveldėjimą buvo liepiama eiti ir melstis už mirusiojo vėlę. Ostijų arba Stebuklingo kraujo kelias (Wunderblutweg) buvo populiariausias piligriminis kelias šiaurės Europoje, o naujoji Wilsnack miestelio bažnyčia tapo iki tol neregėtu kulto objektu. Sakoma, kad per metus aplankydavo iki pusantro šimto tūkstančių piligrimų, kurie pakeliui turėjo gražaus laiko savo nuodėmėms apmąstyti. Bet paskui atėjo M.Liuteris, prasidėjo reformacija, visos relikvijos buvo sudegintos ir nuodėmių atleidimas už pinigus – uždraustas. Piligrimystė buvo paskelbta netgi žalinga ir buvo draudžiama ir kelias po truputį grimzdo į užmarštį.

Berlitt mažutė bažnytėlė
Mėgstu legendomis apipintus kelius. Ypač mėgstu nepelnytai užmirštus kelius, jie žadina vaizduotę. Apie šį kelią sužinojau prieš pusantrų metų ir pirmus du etapus nuėjau kaip dienos žygius iš Berlyno. Kelias į Bad Wilsnach iš viso tęsiasi apie 130 km ir yra suskirstytas į 7-8 etapus. Mes, keturios piligrimės, ėjome 6 dienas, vidutiniškai po 18-20 km kasdien. Bet Stebuklingo kraujo kelias, kadaise konkuravęs su Santjago de Compostela keliu, dabar nė iš tolo negali jam prilygti. Visų pirma, žmonių skaičiumi – dabar piligrimų skaičius per metus nesiekia tūkstančio. Visų antra – infrastruktūra, kurios beveik nėra. Kelio nuorodos tik kur ne kur, nakvynės vietų vos viena kita, bažnyčios ne visos atrakintos, maisto gauti pakeliui sekėsi tik dvi dienas iš šešių, jokių kioskų, albergių, parduotuvių, o nemokant vokiečių kalbos, net ir kelio nelabai paklausi. Tačiau jei žymiuose piligrimų keliuose Ispanijoje dalis piligrimų eina ir dėl įdomios gamtos, architektūros paminklų, ir tikėdamiesi sutikti įdomių pakeleivių ar net gyvenimo meilę, tai keliaujant Brandenburgo žeme visiškai niekas neblaško ir netrukdo užmegzti ryšio su savim. Jame nebuvo išskirtinių nei gamtos, nei architektūros, nei kultūros paminklų, nors kiekviena bažnyčia turėjo kažko nepakartojamo ir kiekvienas kaimas turėjo savo dvasią. Piligrimystei visai nesvarbus kelio grožis. Jis kaip tik trukdo. Jis ragina žavėtis, fotografuoti, dalintis vaizdais, o ne priimti ir išgyventi juos. Piligrimystė – labai individuali kelionė, kiekvienas ženklas, kiekvienas pakeliui išgirstas žodis, kiekviena mintis yra kiekvienam savaip reikšminga. Piligrimystė – tai tyli kelionė, ieškant savo ryšio su šiuo gyvenimu. Tai apmąstymų laikas, kai gali ir į save pažvelgti šiek tiek iš šono, o pažvelgęs randi ir už ką save pabarti, ir už ką apkabinti. Nuolat žavėdamasis vaizdais, nuolat transliuodamas pasauliui savo būsenas, to niekaip nepasieksi. Mes ir taip gyvename pernelyg atviroje visuomenėje, todėl dvasinių patirčių vaizdus norisi pasilaikyti sau pačiam.

Keliavome pagal internetinio puslapio jau penkerius metus neatnaujintą kelio aprašymą. Tai supratome tuomet, kai mums skirtą keliuką radome užartą. (Nieko baisaus, pagalvojom, ir toliau nuėjome kukurūzų lauku, paskui durpynu, paskui rezervato laukais, baidant šernus ir stirnas, o galiausiai teko net lipti per tvoras tikintis, kad nesupyks aptvare besiganiusios karvės). Kai kur kelias skyrėsi nuo pakelės nuorodų – trijų oranžinių taškų, dažniausiai užpaišytų ant medžių kamienų. Kai kurie aprašymai netgi buvo labai romantiški, kaip antai “palei topolius sukite į dešinę, o paskui eikite šeivamedžių ir akacijų alėja”. Arba: “eikite per lauką iki vienišo beržo, ten smėlėtas takelis suks į kairę, į kalniuką”. Svarstėm, ką darysim, jei berželį bus kas nors nukirtęs ir sukūrenęs, bet radus jį, džiaugėmės kaip vaikai, ieškantys lobio draugo gimtadienyje.

Visos mūsų nakvynės buvo piligriminės – triskart miegojome parapijų namuose, išlankstytose lovelėse prie altoriaus ar tiesiog ant žemės žalia lentynų su Biblijomis, vieną kartą dalijomės butą su kitu piligrimu ir dukart apsistojome bažnyčių bokštuose. Viename jų – netgi su vaiduokliais. Dabar, kai rašau, tai jau vėl skamba juokingai, bet kai po vakarienės, pokalbių ir kojų masažų šventoriuje visos nuėjome gulti, kai vidurnaktį pradėjo girgždėti kambaryje esantys laiptai ir kažkas bumptelėjo pačioje bažnyčioje, kai pasigirdo šnaresiai, užmigti buvo nelengva net užsiklojus galvą. Turbūt dar niekada taip nelaukiau ryto ateinant. Apskritai, dar niekuomet neteko bažnyčioje jaustis kaip namie - praustis po dušu, pusryčiauti, daryti mankštos pratimų ant priešais altorių patiesto kilimo.

Paskutinės nakvynės iš anksto neužsakiau ir dėl to pasigailėjau. Penktadienio vakarą kurortiniame miestelyje ją rasti buvo nelengva, bet mes užsispyrėme neiti į viešbutį. Galiausiai parapijos duris atidarė aukšta, basa, didžiakojė vyrškų bruožų moteris, nusišypsojo ir tarė: “atėjote, tai ir užeikite”. Ji paskambino pastorei ir per kelias minutes sutarė, kad mes galėtume nakvoti parapijos namų kambaryje ant minkšto kilimo, o virtuvėlėje pusryčiams išsivirti kavos.


Ir ją, ir kitus pakeliui sutiktus žmones tikrai ilgai prisiminsim. Prieš kelis mėnesius į pensiją išėjęs Detlefas, su kuriuo dalinomės vienu stogu ir rūpestėliais, anksti ryte iškeliavo išviręs mums kavos, padengęs stalą ir palikęs raštelį, kuriame dailyraščiu palinkėjęs mums gero kelio. Buto šeimininkė mus pasitiko prikrovus pilną šaldytuvą maisto ir net vyno butelį atšaldžiusi. Bažnyčios sargas, kurio vardo nepamenu, parodė medinę rūsyje saugomą penkiolikto amžiaus pabaigos Madoną su kūdikiu. Senučiukė vienuolė Anelyzė plonomis kojytėmis pasiūlė atsigerti ir išlydėdama palaimino. Italas picerijoje padarė sumuštinius rytdienos pietums ir pavaišino grapa. Jakobas visiškai tuščiame kaime pakvietė užeiti ir pavaišino kava ir apelsinais.
Vienuolė Anelyzė iš Linum
Barsikow 15 amžiaus Madona buvo ištraukta mums parodyti
Brandenburgo žemė aplink Berlyną yra didelė, bet bene pati skurdžiausia Vokietijoje. Nieko čia nėra – nei pramonės, nei miestų, nei ūkininkų magnatų, bet žemė čia derlinga, ežerai švarūs ir vis daugiau berlyniečių keliasi čia, ieškodami gamtos ir sveiko maisto. Žmonės čia rūstūs, neišlepinti gero gyvenimo, be apsimestinio mandagumo. Buvo gražių kaimų su svyrančiomis rožėmis, sutvarkytais kiemais ir smagia atmosfera, o buvo ir kiaulėm atsiduodančių, šiukšlėm nubarstytų, dilgėlėm apaugusių. Daug kartų mūsų kelias grįždavo į senąjį Berlynas – Hamburgas pašto kelią, apaugusį senais ąžuolais ir kvepiančiomis akacijomis bei šeivamedžiais, daug kur ėjo laukais palei aguonomis, ramunėlėmis ir rugiagelėmis spindinčius laukus, kai kur klampojome per žolynus, o kai kur ėjome ežerų pakrantėmis. Kalbinom karves, glostėm arklius, bendravome su stirnomis ir paukščiais. Praėjome miestelį, kurio simbolis gandras buvo susisukęs lizdą ant bažnyčios bokšto. Buvo didžiulių bažnyčių, buvo ir mažyčių, jaukių, iš lauko akmenų karaise sumūrytų, buvo šviesių su angeliukais ir kaimo moterų megztomis pagalvėlėmis, buvo ir tokių, su piktžolėmis prie įėjimo. Tikėjimas šiuose kraštuose senai išėjęs iš mados ir tose mažose viduramžių bažnytėlėse, kurių beveik visos išgyveno karą nepažeistos, mišios vyksta tik kartą per mėnesį ir į jas susirenka geriausiu atveju penkiolika gyventojų. Bet mums priėjus, visas mielai atrakindavo, papasakodavo, uždėdavo antspaudėlius į piligrimo pasą.
piligrimo pasas
 Tas antspaudėlių rinkimas gali atrodyti labai vaikiškas užsiėmimas, bet kas ėjo Jokūbo keliu, tas žino, kokį džiaugsmą tai teikia ir kiek daug prisiminimų jame telpa. Ir tikrai, vienus išdidžiai uždėjo kunigas, kitus radome patys šalia vandens buteliukų piligrimams, trečią uždėjo nemandagi moteris tiesiai ant Folksvageno kapoto, ketvirtą nupiešė bendrakeleivė, nes pastorius tuo metu migdė vaikus pietų miego.

Visas šešias dienas keliavome keturiese. Kelionės pabaigoje supratome esančios ne tik draugės, bet ir tikra seserija. Kai reikdavo, susikabindavome rankomis, kai norėdavome – patylėdavome, o kartais išklausydavome viena kitos išpažinčių ir padrąsindavome imtis nuolat atidėliojamų sumanymų. Kartu ruošėme vakarienes ir darydavome fizinius pratimus, kartu vakarais skaitydavome žymios Berlyno poetės Aldonos Gustas eilėraščius, o rytais ieškodavome dienos sentencijų bažnyčiose. Kiekviena ėjome su vis kita intencija, bet visos su begaliniu noru eiti, vėl iš naujo pajusti laisvės jausmą, įkvėpti vasaros ir užsipildyti tikėjimu. Ir kiekviena, nors iš pradžių ir neprisipažino, ieškojo savojo sąlyčio su Dievu taškų. Kai kasdien sunkiomis kojomis užeini į tris ar keturias bažnyčias, kai nakvoji viename kambaryje su Biblijomis ir šventųjų paveikslais, kai esi keliskart per dieną palaiminamas, daug dažniau susimąstai apie tikėjimą, nei žingsniuojant gražiais turistiniais takais. Vienintelėje mūsų kelyje pasitaikiusioje katalikų bažnyčioje buvome apdovanotos rytinėmis Šeštinių mišiomis ir tai priėmėme kaip gero linkintį ženklą.

Bad Wilsnack dabar žinomas tik kaip kurortas. Čia stūkso sanatorija, o žmonės iš aplinkinių rajonų ir Berlyno čia važiuoja paplaukioti terminiuose vandenyse naujame baseine. Ir daug kas turbūt net nepasidomi, kodėl jame tokia didelė bažnyčia. Būdama 59 m aukščio, ji stūkso gerokai aukščiau už visus kitus miestelio pastatus. Ji rūsti ir tvirta, bet turi jėgos ir grožio, kuris išsiskleidžia tik pabuvus ilgiau, tik žvilgsniu prisilietus prie sienų, freskų, statulų, vitražų. Visai kaip žmonės šiose žemėse.
Po šešių dienų klajonių atėjus iki jos, apėmė keistas jausmas. Buvo liūdna, kad kelionė baigėsi, buvo smagu, kai žmonės sveikino ir šypsojosi, apėmė išdidumo jausmas, kai leido timptelti bažnyčios varpą, kad visas miestelis sužinotų apie dar vieną atėjusį piligrimą, o senovinis piligrimo ženklelis prilygo sunkiai iškovotam aukso medaliui. Lygiai toks buvo rastas ir Žemutinės pilies kasinėjimuose Vilniuje – tai įrodo, kad aš tikrai ne pirmoji lietuvė, nuėjusi iki Bad Wilsnack.

Bad Wilsnack bažnyčia
Vidus

Ar eičiau dar kartą šiuo keliu? Turbūt ne, nes legendomis apipintų kelių Vokietijoje yra ir daugiau. Bet šis įsipaišė į “trendą” tyrinėti apylinkes ir leido suvokti, kiek daug stebuklų gali patirti nenutoldamas toli nuo namų ir neišleisdamas daugybės pinigų kelionei. Be to, tos mažos, tuščios, vien tik mums priklausančios bažnytėlės kartais atrodė net sakralesnės už dideles katedras.
Ar eičiau dar kartą piligriminiu keliu su sunkia kuprine ant pečių, nutrintomis kojomis ir miegočiau bet kur patiestame miegmaišyje – tikrai taip. Nes tik taip sužinai, kad užtenka tiek, kiek turi, o brangiausi dalykai dažniausiai kainuoja labai nebrangiai. Ir tik taip keliaudamas supranti, kad viską, ko reikia, tu jau turi, o dabar tereikia išmokti už viską padėkoti. 
Ar rekomenduočiau lietuviams juo praeiti? Tiktai po to, kai nueisite lietuvišką Jokūbo kelią. Tikiu, kad jame yra visko, ko einančiam ir ieškančiam žmogui reikia.

Nakvynė bažnyčios bokšte
Nakvynė parapijos namuose




2018 m. liepos 4 d., trečiadienis

Apie Vanderungus


“Kai pirmas mūsų paklaus kuri šiandien savaitės diena, suprasim, kad iš tiesų esame išėję”, - pasakė vienas bendražygis prieš savaitę eidamas Dailininkų keliu Vokietijos Saksonijoje. Tai nutiko jau trečiąją mūsų keliavimo dieną. Ketvirtą dieną niekas net nebeklausė, nes tai tapo nebesvarbu. Penktą dieną nebežiūrėjome ne tik į kalendorių, bet ir į laikrodžius.

Kai išeini į kelią, laikas tarsi pakimba. Jis tampa visiškai kitoks, tąsus kaip guma, dienos nesibaigia, rytas nutolsta taip toli, kad vakare jo net nebeprisimeni, negalvoji nei apie ateitį, nei apie praeitį, tik apie šios dienos kelią, apie čia ir dabar. Per dieną nužygiuodamas -olika kilometrų nenustoji stebėtis, kaip keičiasi gamtovaizdis, kaip mėlynių pilnus miškus keičia žirnių pilni laukai, o turistinius objektus - nuošalios uolos ir olos, tekantys upeliukai ir kadaise išgraužtos jų vagos. Nulipęs tūkstantį laiptelių, žiūrėk, jau ir vėl lipi viršun. Nespėjęs pamiršti vieno gamtos stebuklo, jau lauki, ką naujo pateiks kelias, nes jis keičiasi kas valandą. Žingsniuodamas netgi pastebi kaip keičiasi bendrakeleiviai, nuotaika grupėje, bet dar nematai vidinių permainų. Nes keliaudamas tu lyg ir palieki save nuošalyje. Tu išėjęs ir dar neparėjęs, tu esi kažkur pakeliui. Renki uogas, renki vaizdus, aikčioji ir tyli su kitais, malšini alkį ir troškulį, ištiesi lazdą kitam, stengiesi nuslėpti savo nuovargį, mėgaujiesi kiekviena akimirka ir netgi jautiesi šiek tiek kaltas, kad pamiršai toli likusius namiškius, rutiną, nebaigtus darbus, neatsakytus laiškus.

Vieni sako, kad žingsniuodamas ilgą laiką, tu nusileidi gilyn į save, sutinki tą tikrąjį aš, turi laiko pagalvoti apie save. Kiti sako, kad eidamas tu kaip tik palieki save nuošalyje, tavo ego tampa mažytis, problemos ir laimėjimai tampa tokie nedideli, kad tu apie juos net nebegalvoji. Kad ir kaip tai įvardintum, tik sugrįžęs pamatai, kaip pats pasikeitei. Ilgesnį laiką einant, būnant gamtoje, nepersekiojamam telefonų skambučių ir neskiriant dėmesio virtualiam aš personažui, sistema išties persikrauna ir daug kas atrodo visiškai kitaip.

Vaikščiojimas yra vienas senesnių laiko leidimo būdų. Romantikai dailininkai, poetai, muzikai, Ž.Ž.Ruso su maištingomis “atgal į gamtą” idėjomis, J.V.Getė su “Audros ir veržimosi” laikų lyrika paskatino dvasinio peno pradėti ieškoti gamtoje. Vokiečiai turbūt buvo patys pirmieji ir patys uoliausi vaikščiotojai, todėl jų kalboje net ir terminas yra, kuriam daugelis kalbų neranda atitikmens – Wanderlust. Pažodžiui išvertus, jis reikštų didžiulį troškimą pasivaikščioti, paklajoti po gamtą, po kalnus. Bet kalbama ne apie sportą, ne apie gryno oro poreikį ir ne apie ėjimą iš taško A į tašką B, bet apie kopimą į kalnus, sąmoningus žygius į gamtą, stengiantis ją pažinti ir suprasti, ieškant naujų, neišvaikščiotų takų bei gražių vaizdų ir kūrybinių inspiracijų. “Wanderlust” vadinasi ir dailės paroda, visą vasarą veikianti Berlyno senojoje Nacionalinėje galerijoje Muziejų saloje su garsiausių Europos dailininkų pieštais ir tapytais gamtos ir kalnų vaizdais. Kelionės po gamtą motyvai romantizmo epochos mene tapo gyvenimo kelionės simboliais. Vokiečių kalboje pasivaikščiojimą apibūdina net ne vienas žodis - į sunkesnius Vanderungus dažniausiai ėjo vyrai, o moterys eidavo į Spaciergangus - lengvus pasivaikščiojimus parkų takeliais. Lietuvių kalboje sakome ėjimas, vaikščiojimas, žygiavimas, bet visi žodžiai labiau skirti apibūdinti ėjimo tempui, bet ne nuotaikai ar ėjimo tikslui atskleisti.

Turėsime surasti reikalingus žodžius, nes pastebiu, kad lietuviai pastaruoju metu taip pat pamėgo leistis į žygius pėsčiomis. Gal dar ne taip, kaip vokiečiai, kurių net du trečdaliai mėgstamiausiu laisvalaikio užsiėmimu įvardina Vanderungą, bet lietuviškoji tendencija vaikščioti taip pat džiuginanti. Tikiuosi, kad po truputį atsiras infrastruktūra, nebrangios nakvynės vietos, užeigos šalia keliukų ir vietoj vienadienių žygių keliautojai galės išsiruošti į savaitgalio ar net savaitės žygius.

Vaikščiojimas yra ir pats pigiausias sportas, jam užtenka gerų batų, kuprinės ir keliautojo lazdos. Išėjus į žygį nereikia nei brangios nakvynės, nei prašmatnaus maisto lėkštėse. Išėjus į kelią pamatai, kiek nedaug iš tiesų žmogui reikia. Džiaugiesi, kad nepritrynė batai, kad neužklupo liūtis, kad kuprinėje nesineši nieko nereikalingo, džiaugiesi užlipęs ant kalno ir nusileidęs žemyn, džiaugiesi gavęs kavos puodelį ar radęs uogų miške, džiaugiesi paklota lova ir ant stalo atriekta duona su lašinukais. Džiaugiesi netgi atsitiktine tvarka parinktais bendrakeleiviais, nes supranti, kiek daug mes galime gauti vienas iš kito, kai nebesislepiam po skrybelaitėmis ir įvaizdžiais. Kai pats tampi mažytis, išmoksti matyti gamtos grožybes ir girdėti kitus žmones.

Prieš mėnesį manęs artimieji ir draugai klausė, ar aš nebijau leistis į kelią su aštuoniais nepažįstamais žmonėmis. Gūžtelėjau tada pečiais – noras dalintis savo atradimais, noras parodyti kitiems vaikščiojimo stebuklą ir Dievo sukurtus gamtos paminklus buvo daug stipresnis už baimę. Noras sugrįžti į stebuklingus Saksonijos miškus buvo stipresnis už abejones. Nežinojau, kokie žmonės susirinks, nežinojau, ar jiems nebus per sunku miegoti dviaukštėse lovose ar bendroje palėpėje su kitais keliauninkais, valgyti įsidėtus sumuštinius, nueiti dvidešimt kilometrų per dieną, ar pagaliau užlipus į didžiulį kalną jų neapims neviltis, kad reikia vėl leistis žemyn, ar jų neapims aukščio baimė, neatsinaujins senos traumos, nesuplyš batai, ar neišlys senos nuoskaudos, ar bendrakeleiviui patempus koją, kiti nepradės bambėti dėl gaišaties. Visko buvo, išlindo ir senos nuoskaudos, ir šviežios nuospaudos, bet buvom nuoširdūs. O kai širdis atvira, gali ir palaukti, ir atleisti, ir net pasijuokti iš kelionės nepatogumų. Ir trumpam pamiršti, kas esi ir kokias pareigas užimi tikrame gyvenime. 
 
Prancūzų filosofas Frederic Gros knygoje  "Vaikščiojimo filosofija" sako, kad ilgesnį laiką eidamas žmogus patiria pilnatvę arba tai, ką mes pratę apibūdinti paprastais žodžiais - gyvenimo džiaugsmą. Iš pirmo žvilgsnio keista, kad, norint pasijusti laimingam, reikia nuvarginti kūną, bet tik taip mes pajuntame, kad jis mums priklauso. Pasak autoriaus, pilnatvę pajusti padeda suvokimas, kad esame harmoninga gamtos dalis, kad esame vienis su ja, kad gera vien dėl to, kad mes judam ir kvėpuojam, esam čia ir dabar. Ir neprivalome nieko daugiau daryti, nereikia priimti sprendimų, tik eiti, tik dėti koją už kojos ir stengtis iki tamsos pasiekti nakvynės vietą.  

Prieš savaitę penktą dieną žingsniuodami mišku devyni žmonės dalinosi savo svajonėmis. Ne svaičiojimais, bet tikromis istorijomis apie išsipildžiusias svajones ir nueitą kelią jų link. Nežinia, ar tik norėdami įkvėpti kartu žingsniuojančią paauglę, ar sau patiems priminti, kad svajonės pildosi, jei dėl jų kažką darai, o gal tikėdamiesi savotiško paskatinimo ir paramos iš bendražygių. Kai atėjo mano eilė kalbėti, prisiminiau prieš metus viso labo tik svajojusi nueiti Dailininkų keliu su įdomiais žmonėmis arba vienai, jei jų neatsiras. Svajonė buvo stipri, bet tikrai neįsivaizdavau, kad po metų būsiu ne tik nuėjusi Dailininkų keliu, ne tik parašiusi ir atidavusi leidyklai knygą, bet ir sugrįžusi į miškus su pirmaisiais keliautojais kaip organizatorė ir vedlė, suformavusi grupę rudens kelionėms ir nežinanti, ką daryti su visais kitais, norinčiais keliauti su manimi.

Meluoju, žinau ką jiems patarti. Nesvarbu, kad pas mane neliko vietų – kelkite užpakalį nuo sofos ir eikite. Nesvabu, vienai, dviem dienom ar savaitei, nesvarbu ar lyja, ar vėjuota, ar saulė pernelyg kaitina. Nebūtina važiuoti už jūrų marių, eiti Santjago keliu ar aplink Kailašo kalną, jei neturit laiko, pinigų ar vaikai per maži. Eikite Lietuvos pažintiniais takais, vaikščiokite po miškus, eikite pajūriu ar Lietuvos kaimais, eikite vieni, eikite su šeima, tieskite savo kelius patys, nelaukdami ir nesiskųsdami. Eikite laisvai kvėpuodami, dairydamiesi, svajodami, pastebėdami visas gamtos dovanos. Eikite ne į lengvus pasivaikščiojimus, bet į Vanderungus. Kūnas jums padėkos, išvarginta nuo greitėjančio pasaulio galva nurims, nuosėdos pakeliui išsibarstys. Galbūt net rasite naujų draugų ar susipažinsite su savimi iš naujo. Ir pamatysite, jog kelyje išsakytos svajonės kur kas greičiau pildosi.





2018 m. gegužės 21 d., pirmadienis

Ką radome Harce išvaikę raganas




Berlin - Harz traukinukas kursuoja tik savaitgaliais ir siūlo berlyniečiams dienos ar dviejų išvyką į Harco kalnyno prieangyje esantį Talės miestelį specialia kaina (šeimyninis bilietas pirmyn ir atgal kainuoja 29 eur). Po trijų su pusės valandos kelionės patogiu traukiniu mes jame ir išlipame. Miestelis kaip miestelis – parkas, dvi bažnyčios, terminis baseinas, didžiulė metalo gamykla, aprūpinusi šalmais pirmajame pasauliniame kare kariavusius vokiečius, viešbutis, kuriame buvo apsistoję rašytojai H.Heinė ir Fontene ir buvusio vieno populiariausių DDR kurorto šlovės šleifas, kurio likučiai vis dar užsikabinę ant namų, ant žmonių, ant kultūrinio paveldo. Sakoma, kad šlovingos socialistinės Vokietijos klestėjimo metais, Harzas buvo viena populiariausių turizmo krypčių greta Baltijos jūros ir Tiuringijos miškų, o Talės (Thale) miestelis – tikras vietinio turizmo centras. Tokių turizmo apimčių, kaip kadaise, jis nepasiekė iki šiol. Bet stengiasi.

Prie keltuvo jau pasitinka supynės ir raganos, tokios klaikios, lyg būtų užsilikę nuo tarybinių kičo laikų. Daug baisesnės už visus vokiškus nykštukus, kurie gadina jų išpuoselėtų sodų vaizdą. Perkame Sparticket bilietą, į kurį įeina pasikėlimai ir nusileidimai abiem keltuvais bei nusileidimas rogučių trasa (žmogui tokio bilieto kaina 13 eur). Pastovime eilėje, nes juk sekmadienis, įlipame į žalią gondolą, nes žinome, kad jos dugnas stiklinis ir pakilimui priduoda šiek tiek aštresnio skonio – po kojomis palengva tolsta Bodetal slėnis. Po septynių minučių išlipame Hexentanzplatz – raganų šokio aikšte pavadintoje plynaukštėje. Viskas čia pavadinta jų vardu, nes Harco kalnai – tai vokiškų raganų susibūrimo vieta. Ant netoliese esančio Brokeno kalno jos susirenka per Valpurgijos naktį, bet, matyt, ir visur čia jų knibžda. Bent jau tų, kičinių. Kuo toliau einam, tuo jų daugėja. Kaip ir žmonių. Raganų kalnas, raganų namas, raganų muziejus, raganų teatras, raganų ledai ir ugninės dešros, raganų suvenyrai ir statulos – viskas kainuoja papildomai du, tris, penkis eurus ir skirta žmonių, vartojančių gamtą, maistą, pramogas poreikiams patenkinti. Vaikų masiniam džiaugsmui sužadinti. Man norisi greičiau nerti į mišką, į tylą, į gamtos kvapus ir vaizdus.

Į zoologijos sodą neinam, nes jų turim Berlyne net du. Bet rogučių trasa mielai nusileidžiam. Leistumėmės ir dar kartą, bet labai ilga eilė. Apžiūrim amfiteatrą, kyla noras sugrįžti ir pažiūrėti kokį nors spektaklį, nors repertuaras, tiesą sakant, ne itin sudomina.

Šalia stovi medinis tvirtas, plane net nepažymėtas medinis pastatas su drožiniais ir akmeninėmis kolonomis. Iš formos sprendžiant, galėtų būti bažnytėlė, bet ta medinė skulptūra virš įėjimo labiau primena velnią, gal net patį Liuciferį. Ir užrašas prie įėjimo skelbia Valpurgijos salė. Užeinu, žmonių nėra, įėjimas kainuoja pusantro euro, sukuosi eiti atgal, įsitikinusi, kad ten vėl bus dozė raganų, bet sustabdo bilietų pardavėjos balsas. Močiutė, labai panaši į tą, kuriai lauknešėlį nešė Raudonkepuraitė, paklausta, kas ta šventovė, pradeda pasakoti apie berlynietį dailininką Hermaną Hendrichą, kuris nutapė penkis didelius paveikslus Getės Fausto motyvais ir paprašė architekto Bernardo Zėringo pastatyti senovės germanų stilistiką atspindintį namą, kad galėtų eksponuoti šiuos paveikslus. Visa tai buvo pastatyta 1901 metais ir stovi iki šiol. Prie įėjimo guli akmuo su iškalta svastika, kurį rado kasdami pamatus kartu su bronzos amžiaus papuošalais. Manoma, kad ir akmuo iš to amžiaus. Linkteliu galva, nes suprantu, kad nacių palikimo vokiečiai taip atvirai neeksponuotų, ir nusiperku bilietą, tokį senovinį, atplėšiamą nuo raudono rulonėlio. Ant bilieto kaina neparašyta, net kyla minčių, kad rulonėlis dar irgi užsilikęs iš tarybinių laikų. Močiutė, apsidžiaugusi, kad turi pašnekovą, papasakoja, kad dar vienas to paties dailininko sumanytas namas, tik akmeninis, stovi prie Bonos, jame eksponuojami Vagnerio siužetų įkvėpti paveikslai. Pardavėja dar pagaili, kad tiek mažai žmonių čia užsuka.

Penki didžiuliai paveikslai, mano septynmetis sūnus, skaitantis ištraukas iš Getės Fausto prie jų, gotų simboliai ant sienų, raižiniai ant lubų, įstrižai krentanti saulės šviesa ir daugiau nei vieno žmogaus. Dėl šios akimirkos buvo verta prasibrauti per visas tas raganas. Dėl šios akimirkos turbūt buvo verta apskritai kilti ant šito kalno.

Apžvalgos aikštelė
Po keliolikos minučių leidžiamės gondola žemyn. Stojame į kitą eilę ir keliamės kėdutėmis į kitą kalną – Rosstrape. Čia ramiau. Mažiau žmonių ir raganų nebėra. Užtat čia gyva kita legenda – apie karaliaus dukrą Brunhildą, kuri bėgo nuo ją pagrobti ir vesti norėjusio milžino Bodo. Ji prijojo kalno kraštą, atsispyrė nuo jo ir peršoko visą Bode upės slėnį, tik karūną ten pametė. Milžinas nugarmėjo į upę, pavirto dideliu juodu šunimi ir saugojo jos karūną, o ten, kur Brunhildos arklys paskutinį kartą atsispyrė į žemę, yra likęs didžiulės arklio pėdos atspaudas, pagrindinė kalno turistinė atrakcija. Bet mane labiau žavėjo atsiveriančios tarpeklio panoramos, kvepiančios akacijos, nedideli smulkialapiai ąžuolai ir tyla, keltuvu leidžiantis atgal į miestelį.

Šviežių ledų porcija (0,7 eur), supynių seansas vaikui ir trys valandos poilsio dardant patogiu traukiniu į Berlyną. Pridedu prie rekomenduojamų dienos išvykų sąrašo. Tik kitą kartą pasiimsim lazdas ir žygiuosime Bode upės slėniu.

Walpurgishalle
Walpurgishalle

Berlin-Harz traukinukas
Rogučių trasa - smagiausia pramoga
Pridėti antraštę

2018 m. kovo 18 d., sekmadienis

Atsilikusi Vokietija

Pamenu, kaip kažkada, gal prieš kokių penkioliką metų, draugas vokietis Lietuvoje stebėjosi, kad beveik kiekvienas dirbantysis turi po mobilų telefoną. Vokietijoje tuo metu tai buvo didelė prabanga. Kai prieš dešimtmetį Lietuvoje telefonais pradėjo naudotis paaugliai ir pasiturintys pensininkai, Vokietijoje mobiliųjų operatorių paslaugos buvo brangios ir ne kiekvienam įkandamos. Net ir dabar, kai bent jau Vilniuje beveik kiekvienas pirmokėlis turi išmanųjį telefoną, ne vienas vokietis vis dar naudojasi senuoju mygtukiniu aparatu. Visiškas atsilikimas.

O ir kam jiems tas išmanusis, jei laisvą internetą rasite tik labai nedaug kur, o operatoriai sutartimis griežtai apibrėžia perduodamų duomenų kiekį. Net Berlyne, sostinėje, greičiausiai besivystančiame mieste, Wifi rasite labai nedaugelyje vietų. Buvo bandymai jį įdiegti visose metro stotyse, bet nežinau kaip jie baigėsi - mano telefonas jo ten nepagauna. Kavinėje įprasta paprašyti kodo, bet neretai ir jie riboja interneto naudojimą iki valandos ar dviejų.

Iš tiesų, lietuviui tai skamba kaip akmens amžius.

Keliaujant po Saksonijos miškus, daug kur nebuvo ne tik interneto, bet ir telefono ryšio. Namiškiams galėjau paskambinti tik kitą rytą užlipusi ant kalno (taip skambindavome prieš penkioliką metų atostogaudami sodyboje Aukštadvario rajone). Ir nieko tokio nenutiko. Vakarieniavome kaip ir vokiečiai, be telefonų ant stalo, neperžiūrėdami visos tos nereikalingos informacijos ką veikė, ką valgė ir ką skaitė mūsų draugai ir pusdraugiai, o dalinomės dienos įspūdžiais gyvai.

Vakarieniaujant Berlyne net ir paprastose vietose  telefonus pamatysite prie vieno, daugiausiai - dviejų stalelių iš dešimties. Net kavinėse vieniši žmonės dažniau rankose laiko laikraštį ar knygą. Net ir metro vagone turbūt daugiau žmonių turės rankose knygą, nei telefoną. Ir kam čia jie? Iš mano draugų vokiečių turbūt tik dešimtadalis turi savo paskyras feisbuke, o aktyviai naudojasi dar mažiau. Mūsų draugas istorikas juokauja grubiai - tai Štazi (rytų Vokietijos KGB) išmislas, puikiai palengvinantis jų darbą, nes žmonės patys apie save sukelia visus duomenis, nebereikia jų ieškoti archyvuose ir pildyti bylų. Vokietijoje net marketingui ir reklaminių žinučių sklaidai socialinės medijos naudojamos vangiai, o jei naudojamos, tada renkamasi Twitter ar Instagram, susirašinėjama dažniausiai per Whatsapp.

Kad Vokietija technologiškai atsilikusi, pastebi visi turistai iš Lietuvos, bandantys atsiskaityti banko kortelėmis. Na ir kas, kad Berlynas yra Vokietijos sostinė ir Europos Start-up sostinė, čia kreditinėmis kortelėmis galit mojuoti kiek norit, bet valgyti tikrai ne visur gausite. Ir Lidl, ir kitose pigesnėse maisto parduotuvėse ar nedideliuose butikuose jų tikrai neims. Be grynųjų nenusipirksite bilieto tramvajuje, alaus smagiame vietinių bare, be jų neįleis į populiarų naktinį klubą ir net bilietą į kino filmą ne visada gausit. Apie bekontaktę kortelę čia niekas nėra girdėjęs. Keliaujant po Vokietiją, kortele nebūtinai atsiskaitysite kempinge ar mažesniuose viešbučiuose, jau ką kalbėti apie kavos puodelį kalno viršūnėje. Beje, tų mažų nebrangių, bet labai įdomių viešbučių nerasite ir booking ar airbnb tinkluose, kai kurie jų vis dar neturi net interneto tinklapio. Labai atsilikusi šalis.

Užtat čia visuose namuose dar rasi laidinį telefoną, nes į jį vis dar kas nors paskambina. Mokesčių inspekcija ir bankai čia vis dar siunčia laiškus paštu, mokesčių deklaracijas reikia įmesti į tikrą pašto dėžutę, žmonės čia vis dar skaito laikraščius, o naujienas kaimynai aptarinėja ne feisbuko grupėse, bet šeštadienio ryte stovėdami prie šviežių bandelių eilėje pas kepėją. Draugai nesidalina patiekalų nuotraukomis, bet aptarinėja juos kartu ragaudami. Vaikai susitikę stato miestus iš Lego kaladėlių, o ne instaliuotu telefonuose Minecraft žaidimu.

Vakar pas mus nakvojo sūnaus klasės draugas. Per visą vakarą nei vienas septynmetis nepaprašė pažaisti telefonu, kas, svečiuojantis pas draugus Lietuvoje, nutinka vėliausiai po valandos bendrų žaidimų. Ir kai mano vaikas leidžia laiką pas draugus, čia galiu būti tikra, kad nežaidžia nei telefonais, nei kompiuteriais. Vokietijoje pradinukai gauna senus telefonus tik tuomet, kai pradeda grįžti iš mokyklos vieni. (Berlyne tai nutinka nuo trečios - ketvirtos klasės). ir dažniausiai tai būna telefonai tik skambinimui, be galimybių naršyti internete. Mokykloje telefonai turi būti išjungti ir paslėpti visą laiką - per pertraukas, per popamokinę veiklą, prailgintoje grupėje taip pat. Miesto kavinėje pamatyti planšete ar telefonu žaidžiantį vaiką kartais pavyksta, bet dažniausiai prie to stalelio išgirsi rusų ar lenkų kalbą. Arba lietuvių. Nes vokiečiai neduoda vaikams brangių įrenginių, net jei ir juos turi. Užtat jie veža vaikus į parkus, leidžia murkdytis purvinose balose, voliotis sniege, maudytis ežere tol, kol pradeda drebėti, spardyti kamuolį su naujais batais, karstytis dideliuose medžiuose su gerais drabužiais, sodinti daržoves balkone ir statyti namelius medžiuose. Jie negaili pinigų muziejams ir laiko lauko žaidimams. Jie su jais kalbasi ir žaidžia kartu. Netgi tada, kai į svečius ateina draugai. Senoviška vaikystė, kaip iš mūsų senų fotografijų.

Šioje šalyje turbūt neišaugs kompiuterių genijų, jie sunkiau orientuosis virtualiuose labirintuose ir nemokės laimėti virtualių mūšių. Bet tikiu, kad bus mažiau vienišų ir nelaimingų vaikų, nes jie mokomi gyventi ir bendrauti tikrame pasaulyje. Kaip ir mes kadaise.




2017 m. gegužės 18 d., ketvirtadienis

Apie (ne) prasigėrusius vokiečius


Ar žinote, kad Vokietijoje yra patys liberaliausi alkoholio vartojimo įstatymai pasaulyje? Ar žinote, kad čia vaikams su tėvų priežiūra gerti alų leidžiama nuo trylikos metų, o nuo šešiolikos jie tą daryti gali be suaugusiųjų priežiūros. Nuo aštuoniolikos jie jau gali pirkti ir gerti stipriuosius alkoholinius gėrimus. Ar žinot, kad gerti alų viešai yra ne alkoholizmo, bet vokiečių bendravimo kultūros dalis, o alaus sodai (biergarten), kurių yra net mažiausiuose Vokietijos miesteliuose – kultūrinio paveldo dalis.

Ar žinote, kad Berlyne alų gerti viešai ne tik galima, bet netgi madinga. Tikrai, jei įsižiūrėsite į vakarinius praeivius gatvėje, metro, tramvajuje, miesto centre, kas dešimtas bus su atkimštu alaus buteliu. Na gerai, trečiadienio vakarą – tik kas dviešimtas. Berlyne parduotuvėse alkoholinius gėrimus gali nusipirkti visada, čia nėra jokių ribojimų. Joms užsidarius, čia dirba beveik tūkstantis naktinių parduotuvėlių, taip vadinamųjų spätkauf (berlynietiškai - späti), kurios alų ir kitus gėrimus parduoda su nedideliu antkainiu (20-30 proc). Maža to, paslaugus turkas ar vietnamietis (kuriems dažniausiai priklauso tokios parduotuvės) tau iškart pasiūlys nusipirktą alaus butelį atidaryti. Nes čia visi to prašo. Tiesiog toks miesto stilius – Niujorke ar Londone visi gatvėmis bėgioja su Starbuks puodeliais, Berlyne – su Berliner pilsner arba Club Mates (limonadas su matės arbata) buteliu.

Geru oru lengvuosius alkoholinius gėrimus gurkšnojančių žmonių pilna parkuose, pliažuose, bažnyčių šventoriuose, miesto centre esančiuose skveruose, miesto šventėse ir netgi vaikų šventėse. Nusipirkti alaus butelį čia galima kas dvidešimt metrų, o šventėse juo prekiauja kas tik nori. Spontaniškame vakarėlyje ar parodos atidaryme tiesiog stovi alaus dėžės, o pasiėmęs butelį, į dėžutę įmeti eurą ar pusantro. Paskui ten pat padedi tuščią butelį. Tokia tvarka. Vokietijoje alkoholio prekybai nereikia licenzijos, kaip ir gamybai. Kasos aparato iš menininkų irgi niekas nereikalauja. Svieto pabaiga, sakysite. Bet palaukite, čia dar ne viskas.

Per mokslo metų pradžios šventę, kol pirmokėliai sėdėjo klasėse, tėvai čia pat, mokyklos kieme, iš mokyklos tėvų komiteto organizuoto stendo pirko putojančio vyno taures ir net nesulaukę pietų meto, šventė vienas kitą sveikindami ir pažindindamiesi. Nors lietuviškai tai skambėtų daug baisiau – girtavo prie vaikų. Per kalėdinę mugę mokyklos kieme tėvai šildėsi karšto vyno puodeliu, o vaikams čia pat buvo siūlomas vaikiškas punšas. Tas euras už gėrimo taurę, pyrago gabalėlį, keptą dešrelę ėjo labdarai ir mokyklos sporto salės remontui. Niekas nemušė čekių ir nereikalavo jokių higienos pažymėjimų.

Sodoma ir Gomora, sakysite. Bet palaukite, evangelikai po mišių dažnai susirenka parapijos namuose pasėdėti prie suneštinio stalo, kur vynas ar alus yra neatskiriami atributai. Ne kartą bažnyčios šventoriuje mačiau išneštą stalą su maistu ir gėrimais. Ir kunigėliu su vyno taure, apsuptu parapijiečių. Baisu, kur ritasi pasaulis!? Vokietija turėjo būti seniausiai prasigėrusi tauta, o Berlynas išvis girtuoklių miestas. Manęs ne vienas ekskursijų dalyvis iš Lietuvos klausė, ar daug prasigėrusių Berlyne, nes pagal tai, kiek matosi geriančių žmonių, šis skaičius turėtų viršyti visus rekordus. Bet taip nėra. Taip, yra čia patilčių ir stočių gyventojų, kaip ir kiekviename didmiestyje, yra bernvakarius švenčiančių britų ir atsipalaidavusių skandinavų būriai, garsiai rėkauja girti rusai ar kikena prisišventusių merginų grupelės. Bet didžioji dalis tą vieną ar du alaus butelius viešai pragurkšnoja visą naktį ir ryte nejaučia nei kaltės, nei pagirių.

Jei Vilnius yra miestas, kuriame dažniausiai išgirsi negalima, tai Berlynas yra miestas, kur viskas galima, aišku, jeigu tai nepažeidžia kitų asmenų teisių. Čia net rūkyti baruose ir naktiniuose klubuose niekas nedrįsta uždrausti. Čia žmonės laisvi ir jiems nereikia slėptis. Priešingai, sakyčiau, kad buitinio alkoholizmo atvejų čia daug mažiau. Kaip prancūzas nelaiko girtavimu ištuštinti pusbutelio, o gal ir viso butelio vyno prie vakarienės, taip vokiečiui rūgtelti po dviejų butelių alaus yra normalus dienos pabaigtuvių akordas. Girtavimu jie vadina, jei kas nors išsitraukia stipraus alkoholio butelį, kas nutinka labai retai ir beveik niekada be progos. Bet susitikti su draugais, švęsti darbo, dienos, savaitės, sezono pabaigą visi eina į gatves. Jei kavinėse per daug žmonių arba vakaras šiltas ir smagus – daugybė žmonių sėdi krantinėj, ant pievos, ant suolelių, ant bortelių. Kas su vynu, kas su alum, o kas su gitara. Čia pat bėgioja vaikai.

Pažiūrėję į statistiką matome, kad vokiečiai išgeria daugiausiai alaus pasaulyje – 115 litrų žmogui, tačiau pagal suvartojamo alkoholio kiekį – jie 23 vietoje (Lietuva – 3 ioje). (Pagal naujausią statistiką, per dvi vietas pirmyn pasislinko ir lietuviai, ir vokiečiai). Tačiau statistika sako ir kitą įdomų dalyką – alaus pramonės apyvarta Vokietijoje smarkiai mažėja. Vieni aiškina, kad tai dėl senstančios visuomenės, o kiti pateikia kitą statistiką – kad per pastaruosius septynerius metus silpnų alaus kokteilių ir nealkoholinio alaus pardavimai padvigubėjo. Sakoma, kad iš dvidešimties Vokietijoje išgeriamų alaus butelių, vienas yra nealkoholinis. Berlyne šis skaičius dar didesnis, nes čia daugybė jo rūšių visiems skoniams.

Šiandien buvau tipiškoje maisto parduotuvėje Edeka savo rajone, kuri tikrai daug mažesnė už Žirmūnų Iki, jau nekalbant apie didžiuosius prekybos centrus. Alui skirtas vienas praėjimas, o jame trečdalis lentynos skirta nealkoholiniam alui. Paprasto nealkoholinio pilsnerio radau penkių pavadinimų, dar du buvo krištolinio nealkoholinio, dar trys – kvietinio, du – kvietinio tamsaus ir dar trys nealkoholinio alaus kokteiliai su citrinomis, su šeivamedžiu ir su greipfrutais. Taigi – vienoje parduotuvėleje – penkiolika skirtingo nealkoholinio alaus rūšių. Senieji tvirtina, kad nealkoholinis alus, tai kaip seksas be moters arba kaip ledai be cukraus. Tačiau hipsterinis jaunimas diktuoja naujas madas, alaus pramonė prisitaiko ir tendencijos keičiasi.

Gyvenu Berlyne dar ir dėl to, kad mėgstu laisvus žmones aplink, kuriems niekas nieko nedraudžia. Ir dar dėl to, kad gerdama su draugais alų iš butelio miesto parke savo vaiko akivaizdoje arba užgerdama juo bratvurstą per miesto šventę visai nesijaučiu girtuokle. Jausčiausi tokia, jei būčiau priversta gerti virtuvėje nuo visų pasislėpusi.

2015 m. spalio 2 d., penktadienis

Apie švenčiančią Vokietiją ir išgertus alaus litrus

Šį savaitgalį Vokietija trumpam pamiršta pabėgėlius ir švenčia susivienijimo dvidešimtpenkmetį. Jau visą savaitę ano meto prisiminimais mirga marga žurnalų ir laikraščių puslapiai. Per televizijos kanalus transliuojamos specialios laidos, rodomi istoriniai ir meniniai filmai apie “anuos” laikus, kai jungėsi Vokietijos. ARD kanalas kas vakarą rodo serialą “Weissensee” apie vokiško saugumo Štazi karininką ir jo šeimą, apie pirmosios demokratinės partijos steigimąsi, apie tų dienų pasimetusį Berlyną, pirmas keliones į vakarus ir nebesusigaudančius žmones. Įdomu pažvelgti į tų laikų nuotaikas ir istorinį foną, bandyti įsijausti ne tik į laisvės kovotojų, bet ir į tų, kuriems tos laisvės visai nereikėjo, būseną. Daug dalykų iš tų laikų yra pažįstami ir lietuviams – skundimas, saugumo bylų viešinimas, šantažavimas, rietynės partijos viduje, baimė kaip išgyventi, kaip bendrauti su laisvėje augusiais tautiečiais ir visiškas netikrumas dėl ateities. Tik Lietuvoj apie tai niekas filmų nestato, mes geriau linkę nutylėti tamsiąsias puses, lydėjusias mus į laisvę. Gal taip geriau. Tegu lieka pakilus tonas, sukabintos rankos ir gražios dainos. Nes mūsų situacija ir buvo šiek tiek kitokia. Mes kovojome už savo laisvę, o Rytų Vokietija iš esmės nekovojo. Kartais tikrai patikiu, kad lietuviai labiau prisidėjo griaunant socializmo sienas, nei vokiečiai.

Prisimenu pirmąjį vizitą į Berlyną 89-ųjų rudenį. Lietuvoj jau buvo praūžę Lituanikos festivaliai, Sąjūdžio mitingai, Baltijos kelias, jau turėjom laisvą spaudą ir laisvėjantį žodį, buvo peržiūrėtos mokyklų ir studijų programos. Tuo metu Rytų Berlyne draugas vedė parodyti pogrindinės spaustuvės, kuri slapta spausdino studentų laikraštį ir išsižioję klausėsi kas vyksta Lietuvoj. Klausė – ir jūs nebijote eiti į mitingus? Ir jūsų negaudo Štazi? Neišvaiko policija? Neišmeta iš universiteto? Mums išvažiavus po dviejų savaičių griuvo Berlyno siena. Staiga, neparuošusi žmonių tam.

Prisimenu ir antrą vizitą į Berlyną – 90-ųjų vasarą. Vokietijos dar dvi, bet sieną kirsti laisvai gali. Apsistojome pas draugo tėvus rytų Berlyne, klausiam, na kaip tie vakarai, kaip tas miestas anapus sienos, ką matėt, kur buvot, ką supratot, o jie tik trukčiojo pečiais ir be jokio entuziazmo sako – nu jo, keliskart buvom. Ir kai mes kitą rytą atsikėlę pasakėm, kad eisim žiūrėt dar niekada gyvenime nematyto vakarų pasaulio, jie lyg ir nusivylė. Domėjomės, kur tą sieną geriausiai pereiti, ką pamatyti, kaip nuvažiuoti, bet jie atsakė, kad nelabai ir žino. Mačiau jų akyse nusivylimą, mačiau, kad jaučiasi įskaudinti, kad pas juos apsistoję svečiai nori lėkti į kitą šalį. O mums tada atrodė, na kaip jie gali ramiai gyventi kaip ligi šiol, kai pasaulis atidarytas.

Žiūrėdama filmus ir visas tas specialias laidas supratau kokie bailūs vis tik buvo dauguma rytų vokiečių. Tuo metu, kai mes kovojome prieš sistemą, jie jos bijojo. Ir dar labiau – jie ja tikėjo. Daugybė vokiečių nuoširdžiai tikėjo socializmu. Galbūt jie nebuvo susidūrę su tokio lygio melu, galbūt iš prigimties yra patiklūs, pasiduodantys stipriam vadovui, vyraujančiai ideologijai. Tai ne mes, niekuo nepasitikintys lietuviai, prisitaikantys, bet ne pasiduodantys. Yra puiki vokiečių komedija apie sienos griuvimą “Sudie Leninai”, kur vaikai slepia nuo sergančios motinos Berlyne vykstančias permainas nenorėdami, kad ji nusiviltų. Nes pamatyti kaip dūžta viskas, kuo tu tikėjai, iš tiesų yra skaudu. Pabusti ir suprasti, kad tiek metų leidai save apgaudinėti, yra niekam nelengva. Taip buvo sunku daugybei vokiečių, nors to jie pasauliui neparodė. Matėm tik laimingus besiglėbesčiuojančius vokiečius ir net nepagalvojome, kad jie gali turėti kokių nors problemų. Atrodė, kad jiems daug lengviau, nes jie turi turtingą tėvą, kuris atveria piniginę ir sutvarko daugelį dalykų. Tačiau nepagalvojome, kad suvienytoje Vokietijoje jie jautėsi lyg ir antrarūšiais: prastai apsirengę, nesutvarkytais dantimis, susigūžę ir nemokantys elgtis paprastose situacijose, daugybės dalykų net nežinantys. Lyg iš narvelio paleisti paukšteliai, kurie plaka sparnais ir nenori niekur skristi. O vakariečiai plūdo į rytų Berlyną, kaip į pramogų parką - fotografavosi čia, viskuo stebėjosi, juokėsi, laisvai, kaip jie įpratę, klausinėjo žmones, kaip jie galėjo taip gyventi, nuoširdžiai juokėsi iš jų parduotuvių, drabužių, trabantų, tuo užsitraukdami dar didesnę jų neapykantą. Nes nepilnavertiškumo komplekso kamuojamas žmogus ir į paprasčiausius klausimus reaguoja kaip į patyčias.

Nors po Vokietijos suvienijimo praėjo ketvirtis amžiaus, žmonės vis dar pasidalinę į rytiečius ir vakariečius. Net Berlyne, kur gali rasti visokiausių žmonių ir kur minties laisvė yra didžiausia vertybė, tai vis dar jaučiama. Užtenka keliolikos minučių, kad vakarėlio metu suprastum kas iš kur. Rytiečiai dažniausiai išsiduoda mėtydami sarkazmo kupinas užuominas apie sotų ir apmirusį vakariečių gyvenimą, apie tai, kad vakarų Berlyno gyvenamieji rajonai nuobodūs, biurgeriški ir apmirę, kad ten gyvena pensininkai ir visokie turčiai, su kuriais nėr ką kalbėti, kad ten per daug turkų ir per švarios gatvės, per brangios parduotuvės ir neįdomūs žmonės. Todėl jų gyvenamoji vieta dažniausiai išlieka ta pati – rytuose užaugę dažniausiai lieka gyventi buvusiame rytų Berlyne, o vakariečiai mieliau lieka savo rajonuose. Kai kelių vakariečių paklausiau kodėl, atsakė, kad jiems rytų Berlyne per daug pykčio ir pasipūtimo, nemandagūs vairuotojai, per mažai tvarkos. Patys vokiečiai sako, kad reikės dar ketvirčio amžiaus kol ta riba išnyks.

Bet šį savaitgalį visi švenčia. Berlyne prie Brandenburgo vėl užtverta gatvė, pristatyta alaus ir bratvurstų kioskų, karuselės vaikams ir didžiulė scena, kurioje visas tris dienas vyks nemokami koncertai, o šeštadienio vakarą – dar ir didžiulis fejerverkas. O sekmadienį ta proga net bus pusdieniui atidarytos parduotuvės, kas Berlyne nutinka ne taip jau dažnai. Bet didžiausia Vokietijos suvienijimo šventė šiemet vyksta Frankfurte prie Maino, ten užtvertas visas senamiestis, pristatyta daug scenų, paviljonų, prikviesta daug garbių svečių.

Ir pabaigai – įdomiosios statistikos apie Vokietiją, turinčią 81 milijonų gyventojų. 62 milijonai jų naudojasi kompiuteriu. 2014 metais Vokietijoje gimė 715000 kūdikių, mirė – 868 000 žmonių, susituokė 386 000 porų, išsiskyrė – 166 000 . Kiekvienas vokietis per metus vidutiniški išgeria 107 litrus alaus, vidutinis uždarbis prieš mokesčius – 2635 eurai. Pagrindinėms atostogoms vokietis skiria 1070 eurų. 63 proc. vokiečių nešioja akinius, 52 proc skundžiasi viršsvoriu, o 57 proc. bent kartą per savaitę sakosi sportuojantys. 6,6 proc vokiečių yra vegetarai. Ir niekad nepatikėsite apie vokiečius – 71 proc jų per gatvę kartais eina ir degant raudonam šviesoforo signalui. Šalyje per metus parduodama 3 mln. naujų automobilių, o vokietės savo spintose turi 17,3 porų batų.


2015 m. rugsėjo 11 d., penktadienis

Apie Vilko vaikus ir kitus pabėgėlius

Vengiu pabėgėlių temos. Net kalbėdama su draugais ir giminaičiais, be perstojo klausiančiais kaip ten pas mus Vokietijoje. Pasisakiau tik kartą prieš dvi savaites per Info TV, bet tada dar tikrai nebuvo taip blogai ir visas pabėgėlių klausimas atrodė kiek nerealus ir išpūstas. Nors vokiečiai ir dabar vis dar demonstruoja paramą pabėgėliams, matau kur kas mažiau entuziazmo ir kur kas daugiau nerimo jų akyse. Bet bandau ir suprasti juos. Per tas kelias savaites už plojimus oro uostuose ir viešas pabėgėlius palaikančias kalbas pasaulis apšaukė juos kvaileliais, bet kartu vokiečių įvaizdis kitų šalių akyse smarkiai pagerėjo. Nors nemanau, kad vokiečiai tai daro dėl įvaizdžio, jie tiesiog vis dar nešiojasi kaltę už savo protėvių padarytus nusikaltimus ir nuoširdžiai nori padėti kitiems. Ir gėdijasi tų tautiečių, kurie nekenčia užsieniečių, todėl visomis išgalėmis nori peršaukti jų balsus. Berlyne dabar pradėti pokalbį nuo "kaiptugalipadėtipabėgėliams" yra gero tono ženklas. Visi jiems nori padėti, daugelis aukoja ar siūlosi priimti pas save gyventi jų vaikus. Sukrečiantis naivumas, bet tikrai labai nuoširdus.

O tos visą pasaulį sujaudinusios nuskendusio berniuko nuotraukos autentiškumu šiek tiek suabejojau. Susipažinus su propagandos mašina, imi abejoti daug kuo. Kodėl nuotrauka pasirodė būtent tada, kai Europos galingieji sėdo spręsti ar tik nereiktų uždaryti sienų. Šiek tiek įtartina ir tai, kad Turkijos pliaže tarp išsilaipinusių pabėgėlių atsirado profesionalus fotografas su gera kamera ir spėjo “pagauti” štai tokį širdis virpinantį ir World Press Photo prizo vertą kadrą. Kodėl tėvas pozavo savo skausmą fotografui,  užuot paleidęs į jį akmenį, kodėl leido vaikui išraiškingai plūduriuoti ant bangų, užuot čiupęs jį ant rankų. Ir kodėl ši nuotrauka žaibo greičiu atsirado visose medijose. Kaip žaibiškai jose atsirado pabėgėlius spardanti vengrė žurnalistė. Kaip tik tuo metu, kai vengrai pradėjo vynioti spygliuotą vielą apie savo valstybės sieną ir pradėjo laidyti garsius pareiškimus Briuselio link.
Neprimena taip puikiai rusų ir amerikonų įvaldytų manipuliacijų? Neprimena filmo "Uogeda vizgina šunį"? Gudraus “pijarščiko”, liepiančio savo komandai galvoti, kas dar galėtų pravirkdyti pasaulį ir nukreipti dėmesį nuo rimtesnių problemų? Arba bent jau gauti laiko ir leisti į Europą prasmukti tam kam reikia. Neteigiu, kad viskas propaganda, kaip ir netikiu, kad visi pabėgėliai - tik ekonominiai migrantai. Tik kartais suabejoju tuo, ką man kiša spauda.

Kaip ir sakiau, bijau gilintis į šią problemą, nenoriu žinoti kas už viso šito stovi ir kokie jų tikslai, nes tada apima baimė. Ne, aš nebijau pabėgėlių ir sutinku, kad kenčiantiems ir persekiojantiems žmonėms reikia padėti. Kad jų gyvenimo ir keliavimo sąlygos pasibaisėtinos. Bijau šio reiškinio masto ir tų, kas už jo stovi. Panaši baimė turbūt apima matant atūžiantį viesulą, atplaukiantį cunamį ar termitų būrius. Kai žinai, kad esi bejėgis priešintis prieš atslenkančią stichiją, bet nebežinai ar paskui, viskam aprimus, pasaulis bus toks pat, kaip ir prieš tai? Niekas nebus taip pat. Vokietija moka gyventi su pabėgėliais, bet ne su tokiais jų kiekiais. Kiek jie laiko išgyvens palapinėse? Berlynas savąjį pabėgėlių srautą vakar nukreipė į Olimpinį stadioną. Kas dabar bus su renginiais? Futbolo varžybomis? Belieka tikėtis ir tai, kad stadionas neužsiliepsnos, kaip “netyčia” nutiko kelioms kitoms Berlyno pabėgėlių prieglaudomis.

Pasaulis keikia Frau Merkel, bet man jos nuoširdžiai gaila. Tiesiog matau, kaip su kiekviena problema jos veide įsirėžia nauja raukšlė. Atrodo, jau tik spėjo po ilgų naktinių pasisėdėjimų aptramdyti graikų problemas, kilstelti eurą, jau lyg ir su Putinu nebebuvo degančio reikalo bartis ir štai - še tau, Europos motina, nauja problema, naujas iššūkis. Kam skambinti, su kuo tartis, kam pasiguosti? Už tai, kad nesutiko uždaryti rytinės sienos, ją jau linksniuoja ne tik opozicija, bet ir savi partiečiai. Europos šalių nuomonės radikaliai skiriasi: britai dabar dar karščiau nori atsijungti nuo Europos sąjungos, Rytų europos šalys nenori visai nieko girdėti apie musulmonus pabėgėlius, Danija, saugodama savo šalį, sustabdė ne tik traukinių eismą su Vokietija, bet ir uždarė autostradą, austrai visiškai sustabdė susisiekimą su Vengrija. Amerika tyli suglaudusi ausis. Rusai stato sieną vidury Ukrainos ir toliau tiekia Sirijai ginklus.

Lietuviai ginčijasi radikaliai priešingose stovyklose: sutikti pabėgėlius ištiestom rankom ar krūtine apginti savo šalies etninį grynumą ir genofondą. O aš kartais noriu pasidalinti ir atsistoti priešingose pusėse. Sutinku su tais, kurie sako, kad lietuvius irgi kažkas kažkada priėmė, priglaudė, neišsiuntė atgal, kur jų laukė paruošti vagonai į Sibirą. Ir su tais, kurie sako, kad mes dar pernelyg nesusivokę kaip tauta, per mažai tolerantiški, kad pabėgėliai galėtų jaustis saugūs Lietuvoje. Ir net tuos, kurie sako, kad veltėdžių turime ir savų užtektinai. Suprantama, mūsų istorija į visus svetimšalius priverčia žvelgti be pasitikėjimo, ne kaip į svečius, bet kaip į naujus užkariautojus. Bet gal metas išsivaduoti iš praeities šešėlių ir pažvelgti į viską europietiškiau?

Nesutinku su sakančiais, kad Lietuvoje pilna savų bėdų, kad turime pirma jas išspręsti, o jau paskui padėti kitiems. Ne, mielieji, Europos problemos nebėra nebe mūsų problemos. Jei sutikome būti jos dalimi ir naudotis visomis teikiamomis privilegijomis, privalome dalintis ir pareigomis bei atsakomybe. Čia kaip ir duodant priesaiką per vestuves – dalintis viskuo ir būti šalia ir džiaugsme, ir varge. Net jei kai kurie pabėgėliai dedasi visai ne tuo, kuo dedasi, net jeigu tarp jų yra sukčių ir apsimetėlių, siekiančių tik turtingosios Europos pinigų ar dar bala žino ko, teisiškai mes negalime pernelyg šokinėti prieš Frau Merkel ir demonstruoti visai Europai savo vaikiškų kaprizų.

Trečiadienį Lietuvos ambasadoje buvo pristatoma į vokiečių kalbą išversta A.Šlepiko knyga apie vilko vaikus “Mano vardas - Marytė”. Sulaikę kvėpavimą knygos ištraukų klausėsi visai nemažai vokiečių. Klausant apie baisų pokario badą ir kareivių savivaliavimą rytprūsiuose, kai kurių akyse net ir ašaros suspindo. Ir tik besibaigiant renginiui kažkas išdrįso užduoti autoriui klausimą kas vis tik buvo tie vilko vaikai. Daugelis vokiečių, net atėjusių į knygos pristatymą, nežinojo, kad lietuviai pokariu gelbėjo vokiečių vaikų gyvybes juos įdarbindami, įvaikindami, klastodami dokumentus, priimdami į šeimą ir augindami kaip savuosius. Kad vaikai nelegaliai kirsdavo rusų saugomą sieną tarp rytų Prūsijos, net ir virtusios Kaliningrado sritimi, ir Lietuvos. Kad jie belsdavosi į lietuvių ūkininkų duris, prašydami darbo ir maisto. Kad kai kuriuos motinos parduodavo už maišą bulvių, taip tikėdamos išgelbėti iš bado ir atiduotąjį, ir likusius namie vaikus. Tų vilko vaikų irgi visokių būta – valkataujančių, plėšikaujančių, vagiančių vištas, nedėkingų. Bet lietuvių ūkininkų pakantumas pabėgėliams tada buvo kur kas didesnis.

 O juk mes dabar gyvename nepalyginamai geriau, nei pokariu, ar ne?

2014 m. lapkričio 30 d., sekmadienis

Adventas ir kitos šventinės nuotaikos

Pirmasis Advento sekmadienis, didelis puodelis lietuviškų čiobrelių arbatos namie.

Per šalta eiti į kavinę rašyti. Per šalta eiti į Kalėdinius turgus semtis nuotaikos. Per šalta net eiti į piceriją vakarieniauti. Nuo rytų atūžęs šaltas vėjas jau svilina skruostus ir su skambančiais bažnyčios varpais šiandien praneša, kad prasideda didžioji Kalėdų laukimo šventė.

Šįryt, kai dar nežinojau, kad taip šalta, išsiruošėme su vaiku į mišias. Kaip žinia, Berlyne daugiau bažnyčių priklauso protestantams, nei katalikams, tačiau šalia mūsų esanti bažnyčia kviečia būtent į katalikiškas pamaldas. Nesu dogmatiškai religinga ir į bažnyčią nueinu tik tada, kai viduje pajuntu poreikį. Paliūdėti, nusiraminti, pabendrauti su mirusiais arba pajusti šventę. Pirmasis Adventas ir yra tokia diena, kai šventę galima pajusti tik bažnyčioje. Kai uždegta pirmoji žvakelė atrodo stebuklinga ir lyg duoda startą žvakių žibinimo sezonui namuose.

Va tokią žvaigždutę nulipdėme bažnyčioje
Vokietijoje man apskritai labai patenka Advento laikotarpis. Jis daug gražesnis už pačią Kalėdų šventę. Juk visi Advento vainikai, kalendoriai su po langeliais paslėptomis staigmenomis ar skanumynais, Kalėdinės mugės ir tradiciniai pyragai su karštu vynu atsirado Vokietijoje. Kiekvieną Advento sekmadienį šeimos renkasi kartu pietų, kviečia vienas kitą į svečius, visų namai išpuošti lyg laukiant "Žmonių" žurnalo fotografo, o lemputės šviečia beveik kiekviename lange. Kad laukti didžiausios metų šventės būtų smagu. Priešingai nei Lietuvoje, kur visą gruodį visi bėga iškišę liežuvius, sukasi tarp daugybės reikalų ir įsipareigojimų, renginių ir dovanų paieškų. Atrodo, kad tuo metu, kai vokiečiai švenčia visą mėnesį, Lietuvoje visi tik ruošiasi šventėm. Užtat lietuviška Kūčių vakarienė tikrai daug šventiškesnė. Vokiečiai nedekoruoja stalo, neruošia dvylikos patiekalų, nededa plotkelių, nepagerbia mirusių šeimos narių, nepoteriauja. Jie pavalgo karštų dešrelių su bulvių salotomis, išgeria karšto vyno, ruošia žąsį Kalėdų pietums ir pakuoja dovanas. Vaikams didžiausia Kūčių šventė būna bažnyčioje su specialiomis vaikų mišiomis ir šventiniais žaidimais.

Kad bažnyčioje keturmečiui vaikui gali būti įdomu, įsitikinau šiandien. Iš pradžių spyriojosi ir suko šalia esančios žaidimų aikštelės link, kurioje tokį šaltą rytą nebuvo nei vieno gyvo sutvėrimo. Kur visi vaikai, - paklausė maniškis, pripratęs prie amžinai perpildytos aikštelės. Bažnyčioj, atsakiau ir tuoj pat įsitikinau, kad mano šventas melas buvo visiška tiesa. Kai kunigas visus mažiausius vaikus pakvietė prie altoriaus, kad kartu uždegti pirmąją Advento vainiko žvakę, mamos vos tilpo bažnyčios priekyje. Po trumpos šventinės giesmės vaikai buvo pakviesti į greta esančią salę, tuo kartu pavadintą vaikų bažnyčia. Ne, čia nebuvo nei altoriaus, nei nukryžuotojo, vaikai dainavo, šoko, susėdę ant žemės išmėtytų pagalvėlių trumpai pabendravo apie Advento reikšmę ir prasmę, o paskui visi kartu užsiėmėme rankdarbiais: vaikams buvo išdalinti geltono popieriaus lapai su žvaigždės kontūrais, žirklės, flomasteriai, klijai ir blizgučiai. Kai žvakidės buvo baigtos, gavome dovanų po žvakelę, kurią reikėjo prilipdyti žvaigždės viduryje. Atsisveikinimo dainelę dainavome kartu su vaikais ir po pusvalandžio visi kartu buvome pakviesti grįžti į bažnyčią, prie altoriaus, kartu su visais sukalbėti Tėve mūsų ir palinkėti kitiems ramybės. Net ir po to vaikai nezirzė, o leido tėvams baigti dalyvauti mišiose, nes prie įėjimo jiems buvo pridėta knygelių, pieštukų, popieriaus, su kuriais ne vienas sėkmingai įsitaisė ant grindų ar suolų čia pat, prie durų.

O grįžus užsidegėme žvakelę ir mažasis galėjo suvalgyti pirmą šokoladuką iš Advento kalendoriaus. Rytoj vaikai darželyje gaus po mažą skanumyną iš pačių padaryto kalendoriaus – palubėje ant virvės sukabintų išpieštų dvidešimt keturių maišelių su kiekvienos dienos skaičiumi. O kitą šeštadienį vaikus lankys Nikolausas – toks beveik Kalėdų senelis su nedidelėmis dovanėlėmis ir skanumynais. Jis Vokietijoje net senesnis už Kalėdų senelį. O kadangi kitą savaitgalį turėsime svečių iš Vilniaus, tikrai visi eisime į kalėdinę mugę, o gal net ir įkelias (jų vien Berlyno centre virš dešimties) – kas dovanų, kas suptis, kas čiuožti su pačiūžomis, kas karšto vyno, o kas - tik šventinės nuotaikos ir kalėdinių kvapų pasisemti.

Vakar tramvajuje nugirdau vidutinio amžiaus moteriškės ir jaunuolio kalbą: ji teigė, kad negalima šventėms ar atostogoms taupyti kasdienos sąskaita, nes gyvenimas pats yra šventė. Jaunuolis pritariamai linkčiojo galvą. Ir aš norėjau palinkčioti. Pasak jos, jei taupysi ant kasdienių malonumų, atėjusios šventės nebebus šventiškos, nes tiesiog pamirši, ką reiškia švęsti. Neturiu pagrindo jai prieštarauti. Ir džiaugiuosi, kad galiu turėti tobulą Kalėdinį laikotarpį su Advento nuotaika Berlyne ir su nuoširdžiomis Kūčiomis Lietuvoje.




2014 m. lapkričio 1 d., šeštadienis

Vėlinės ar bobų vasara?


Arbata lovoje, kosint ir šnypščiant nosį


Deginu žvakelę ant palangės ir grimztu į prisiminimus..

Pamenu, kaip per Vėlines mama visada jau ištraukdavo “vingerkas” (ilgus žieminius batus) ir žieminį paltą, ir mes vakare perpildytais Panevėžio autobusais važiuodavome į kapus. Žieminio kostiumo reikėjo todėl, kad jau būdavo labai šalta, o pastovėjus kapuose šaltis smelkdavosi per visas mažiau pridengtas kūno vietas. Neretai į batus lipdavau ir su vilnonėmis kojinėmis. Dabar už lango saulė sušildė orą iki aštuoniolikos laipsnių, čirškia paukščiai, medžiai dar su lapais ir nesuprantu, ar Vėlinės šiandien, ar bobų vasara..

Į kapus niekada nevažiuodavome dieną, nes visi dirbdavo. Užtat vakare į kapus patraukdavo visas miestas. Tie, kurie neturėjo savo prižiūrimų žemės kauburėlių, lankydavo kitų žmonių artimųjų kapus. Tai buvo lyg tyli demonstracija, pasipriešinanti bažnytines mirusiųjų priežiūros apeigas siekiančiai išrauti santvarkai. Tai buvo ir didelis socialinis reiškinys - renginys, kuriame sutikdavai daugybę žmonių, ateinančių kartu pastovėti prie tavo anapilin išėjusių giminaičių arba besidžiaugiančių tavo uždegta žvakele jų artimiesiems. Tą vakarą grumdantis pagrindiniuose takuose reikėjo apeiti bent keletą ar net keliolika kapų, visur pasilabinant su artimaisiais, persimetant bent jau mandagumo frazėmis ir žibinant žvakeles už visas pažįstamas ir nepažįstamas vėles. Kartais kokią net uždegdavome ant apleisto kapo. Jos tada kainavo nedaug ir degė dažniausiai tik tol, kol stovėjai greta, pakilęs vėjo gūsis kaip mat jas gesindavo, net ir tas, užkištas už paminklo ar priglaustas prie tujos šaknies. Gėlių niekas nenešdavo, nes naktinės šalnos jas kaip mat paversdavo nurudavusiomis šiukšlėmis, o ilgai stovinčių puokščių su eglišakiais ir sausomis gėlėmis tuo metu nebuvo. Plastmasines spalvotas gėles, kurios pavasarį išblukusios labiau gadindavo, nei padėdavo kapo vaizdui, dėdavo tik lenkai ir rusai. Nežinau kaip Vilniuje, bet Panevėžyje jos buvo laikomos itin prasto tono ženklu. Per Vėlines meilė mirusiesiems buvo išreiškiama tik žvakučių liepsnelėmis. Kuo daugiau jų žiba, tuo mylimesnis ir žinomesnis visuomenėje žmogus ten palaidotas.

Kai pirmąkart prieš dvidešimt kelis metus buvau Vokietijoje, mane nustebino toks atsainus kapų lankymas: artimieji iš ryto tik atneša puokštę gėlių su eglišakiais ir uždega ilgai degančią žvakę. Bet žmonių kapuose - vos vienas kitas. Dažnai net ne patys artimieji ateina, o sumoka firmai, kad aptvarkytų ir pagerbtų artimųjų kapus. O vakare saikingai žvakelių liepsnomis išmargintuose kapuose vėlėms linksmintis netrukdo nei vienas lankytojas. Galvojau, kodėl jie neina į kapus vakare, kai taip gražu.

Bet jau daugiau nei penkiolika metų Lietuvoje, bent jau Panevėžyje, taip pat beveik niekas nebeina į kapines sutemus. Juk dieną atvažiuoti patogiau, o ir prie žvakių budėti nereikia – jos ir taip kelias dienas dega. Vakare kapinėse netgi baugu, kai ten vos vienas kitas paklydėlis. Santykis su mirusiuoju tapo labai individualus, o būtinybės susitikti kapuose su gyvaisiais irgi nebeliko. Vėlinės tapo pareiga apsitvarkyti ir pristatyti kuo brangesnių ir kuo ilgiau degančių žvakių, o ne mistiniu gražiai apšviestu vakarėliu, kur, per garsiakalbius skambant klasikinei muzikai, susirinkdavo ir gyvi, ir mirusieji, apkalbėdavo vieni kitus ir grįždavo ne tik sustirę, bet ir pasižmonėję, ką nors naujo išgirdę.