Apie rašytoją Haną Rotšild ir jos pirmąjį romaną “Meilės
neįmanomybė” nieko nebuvau girdėjus, kol leidykla Tyto Alba
neišleido jo lietuviškai (vertė Mėta Žukaitė). Tiesą sakant, neplanavau skaityti neprasidėjus atostogoms, bet
čia buvo iš tų atvejų, kai labai sudomina anotacija ant knygos nugarėlės: “Tai snobiško
ir dažnai groteskiško meno pasaulio satyra, gurmaniško maisto
šventė su Antrojo pasaulinio karo detektyvo prieskoniu. Paslaptis,
tyrimas, maistas, istorija ir meilė – viskas sumaišyta taip, kad
negali atsitraukti.” Pasidarė įdomu, kaip galima sumaišyti tiek
temų ir žanrų viename romane ir kokio skonio knyga po to
atsiranda. Gal ten slypo naujoji bestselerio kūrimo formulė?
Meile nusivylusi mergina, nuo pat pirmų eilučių sukelianti
skaitytojo gailestį, už paskutinius pinigus vienam atsitiktiniam
meilužiui nuperka paveikslą sendaikčių krautuvėlėje. Vyras
nepasirodo, herojė ištuština vyną viena ir gailisi veltui
išleistų pinigų, tačiau po kelių dienų jos alkoholikė motina
jį nešioja po Nacionalinę Londono galeriją ir ieško panašumo su
ten eksponuojamais kūriniais, bandydama sukurstyti dukros viltį,
kad jis ko nors vertas. Kad paveikslui numatytas pagrindinis vaidmuo
romane, skaitytojui aišku nuo pat pradžių, dar net paveikslui
nepradėjus kalbėti. Palaipsniui įtampa auga, paveikslo istorinis
kelias driekiasi per Europą, visur kurstydamas nepadorias aistras,
kol atsiranda Berlyno žydų šeimoje, kabo mažutėje jų
svetainėje, bet šį faktą turtingoji Vinkelmanų šeima labiausiai
linkusi nuslėpti. Kiek pailsėjęs nuo klajonių, jis vėl yra
nukabinamas nuo sienos ir nugabenamas pačiam fiureriui, o jo buvę
šeimininkai išvežami į Aušvicą. Savo gyvenimo istoriją romane
papasakoja pats paveikslas – jį turbūt ir reiktų vadinti
protagonistu. Nors veikėjų storame romane daug ir pačių
įvairiausių. Kai kurie jų labiau įtikinami, kiti – mažiau, kai
kurie puikiai atspindi mūsų dabartinio gyvenimo tuštybę. Visiems
reikia to ypatingojo paveikslo, nes jis – tobula meilės išraiška.
Kelis kartus skaitant kilo noras paieškoti internete
informacijos apie paveikslą, bet vis atidėliojau, kol perskaitysiu visą romaną.
Ir įsivaizduojat mano nusivylimą, kai baigusi skaityti sužinau,
kad taip tikroviškai aprašytas ir mano smalsumą sužadinęs
paveikslas, kabojęs Prancūzijos dvare, džiuginęs Voltero
mylimąją, paskui atkeliavęs pas Fridrichą Didijį, vėliau
atitekęs Napoleonui ir galiausiai pakliuvęs į Hitlerio rankas,
kuris po karo turėjo būti neva padovanotas Evai Braun, viso labo
buvo literatūrinė klastotė. Prancūzų dailininkas Antuanas Vato
tikras, jo istorija tikra, meno pasaulio legendos tikros, visi
istoriniai kontekstai tiksliai atkurti, bet pats paveikslas
išgalvotas, kaip ir kolekcininkas Vinkelmanas, jo šaltakraujė
dukra Rebeka, turtuolis Vladas, linksmuolis Barnis, vargšė Anė,
jos mama Ivė ir kiti personažai. Taip, sutinku, autoriaus laisvė
sugalvoti personažus kokius tik nori, o šiame romane paveikslas
taip pat tik personažas, bet perskaičius jaučiausi šiek tiek
apgauta. Bet geros knygos paskirtis yra ne tik praturtinti žiniomis,
bet ir sukelti smalsumą. Autorei tai padaryti pavyko, nes vos tik
užvertus paskutinį puslapį prasidėjo mano detektyvinės paieškos
internete apie žymų, bet mažai žinomą rokoko dailininką ir apie
ne mažiau žymią, bet per mažai žinomą romano autorę.
Ant knygos viršelio užsimenama tik tiek, kad ji aristokratė,
meno žinovė, dokumentinių filmų kūrėja, dėstytoja ir scenarijų
rašytoja. O iš tiesų ji ne šiaip aristokratė, bet turtingiausios
pasaulio šeimos – Rotšildų klano – atstovė ir paveldėtoja.
Ji taip pat Nacionalinės Londono paveikslų galerijos valdybos
pirmininkė ir Tate muziejaus globėja. Taip, šeima turi didžiausią
privačią meno kolekciją ir autorė nuo pat mažens sukiojosi tarp
šedevrų, šeichų, aristokratų ir politikų. Todėl nenuostabu,
kad jai taip gerai pažįstamas meno aukcionų pasaulis ir meno
kolekcionierių portretai, kuriuos taikliai aprašo romane.
H. Rotschild viename iš nedaugelio interviu teigia, kad tėvas
vaikystėje vesdavosi į galerijas ir liepdavo praleisti ten daug
laiko. Kažkada, atlikdama praktiką Paryžiuje, ji atsidūrė Luvre
prie A.Watteau paveikslo "Pierrot". Tuomet ji jautėsi liūdna ir
vieniša ir tas paveikslas ją sujaudino iki pat gelmių. Autorė
teigia gavusi emocinį šoką ir supratusi, kad nupieštas žmogus
jaučiasi taip pat kaip ir ji. Jai tapo įdomu, ką galėtų pasakyti
paveikslai, jei jiems būtų suteikta galimybė kalbėti, o rokoko
epochos dailininką pasirinko tik dėl to, kad apie jo gyvenimą ir
kūrybą išties mažai žinoma.
Prisipažinsiu, ir aš šį vardą buvau girdėjusi tik kartu su kitais mėgstamais Prūsijos
karaliaus Frydricho didžiojo dailininkais. Bet nežinojau, kad jis
buvo įsigijęs net 19 jo paveikslų ir dėl to dabar Berlyne
ir Potsdame jo paveikslų yra daugiau, nei Prancūzijoje, kur
dailininkas gimė ir kūrė. Nieko nuostabaus, juk Frydrichas Didysis
buvo prancūziškojo rokoko gerbėjas. Hitlerio archyviniuose
kataloguose taip pat rastas vieno Watteau paveikslo pavadinimas –
jis turėjo kabėti būsimame fiūrerio muziejuje Lince kartu su
kitais karo meno grobiais vienoje iš pačių matomiausių vietų
(šiuo metu eksponuojamas Berlyno paveikslų galerijoje), o ne būti padovanotas Evai Braun. Galbūt šio
paveikslo tikra istorija būtų ne mažiau įdomi? Galbūt autorei
visai nevertėjo išgalvoti paveikslo ir istorijos, o tiesiog
atkapstyti vieną iš esamų?
Prieš beveik tris šimtmečius mirusio dailininko
vardas pastaruoju metu ne kartą buvo patekęs į skandalų sūkurius.
Prieš dešimtmetį nuošalioje britų sodyboje buvo
rastas dingusiu laikytas jo paveikslas “Le surprise”, vėliau
parduotas Christie aukcione už rekordiškai didelę sumą pinigų.
Frankfurter Allgemeine Zeitung prieš septynerius metus iškapstė
istoriją, kad Vokietijos valdžia žymųjį paveikslą “Kythera
išplukdymas” iš Prūsijos karališkosios šeimos paveldėtojų
nusipirko dukart – pirmą sykį 1926 m už 1,8 mln reichsmarkių, o
antrą kartą - 1983 už 15 mln vakarų Vokietijos markių. O kokios įdomios buvo meno kūrinių klajonės ir slėpynės karo metais?
Manau, kad ne mažiau įdomias istorijas galėtų papasakoti ir jų šeimai priklausantys paveikslai. O jei prabiltų jos šeimos žmonės, oi kiek įdomių dalykų papasakotų, nes turbūt nėra paslaptingesnės, įtakingesnės ir labiau gandais
apgaubtos šeimos už Rotšildus. Sakoma, kad jie valdo pusę
pasaulio pinigų. Apie juos skleidžiama pačių įvairiausių
paskalų ir kuriama įvairių sąmokslo teorijų – neva jie
finansavo pasaulinius karus ir prisidėjo prie antisemitizmo, neva
jie finansuoja dabartines vyriausybes, valdo bankus ir kuria
dabartinę pasaulio politiką, neva jie yra masonai, satanistai,
iliuminatai ir šėtono garbintojai, kurių palikuonys gali tuoktis
tik su šeimos nariais. Nežinau, kiek tiesos ganduose, bet manau,
kad šioje šeimoje slepiasi ir politinio trilerio, ir meilės
istorijos, ir detektyvo, ir psichologinio romano užuomazgų, kurie
sudomintų skaitytojus visame pasaulyje.
Ne veltui H.Rotšild pirmoji dokumentinė knyga apie jos tetą Niką
The Jazz Baroness (bei to paties pavadinimo filmas) vos pasirodžiusi šovė į populiarumo viršūnes. Joje autorė aprašė, kaip
užaugusi Anglijos pilyse, įgijusi puikų išsilavinimą, tapusi
diplomato žmona, Nika meta vyrą, penkis vaikus, padėtį
visuomenėje dėl juodaodžio vyro. Ji tampa džiazo baroniene,
globoja Charlie Parker, myli Thelonious Monk, važinėja Rolls royce,
gyvena su trimis šimtais kačių ir dievina džiazo muziką. Jos
bute miršta didžioji džiazo žvaigždė Charlie Parker ir
Rotšildai susiima už galvos. Autorei nebuvo lengva paviešinti
nenuoramos tetos, per karą pilotavusios bombonešius, o paskui
besisvaiginusios džiazu, istoriją, to nenorėjo visa šeima, bet
lemtingais momentais ji prisiminė ją drąsinusius Nikos žodžius –
mes gyvename vieną vienintelį kartą. Skaitai tokias istorijas ir
supranti, kad tikri žmonės dažnai būna įdomesni už personažus,
o gyvenimo vingiai labiau netikėti už siužetinius.
“Meilės neįmanomybė” yra šaunus skaitinys atostogoms,
įtraukiantis į istoriją, praplečiantis skaitytojo pažintinį
lauką ir įvedantis į meno pasaulio užkulisius. Intriga išlaikoma ir humoro pakanka - sakyčiau tai toks Bridžitos džouns dienoraščio ir Da Vinčio kodo mišinys. Bet bestselerio
formulės jame neradau, o maisto linija romanatrodė netgi visai bereikalinga. Bet už pažadintą susidomėjimą
Rotšildais ir Antoine Watteau esu labai dėkinga autorei. Ir už
norą dar kartą apsilankyti Berlyno Šarlotenburgo rūmuose ir Nacionalinėje
dailės galerijoje ir kitomis akimis pažiūrėti į visų laikų žymiausio
Vokietijos Kaizerio mėgstamiausio dailininko paveikslus.
Jūsų dėka perskaičiau ir rekomendavau :) Tikrai puiki knyga, bet visiškai nepatraukliu viršeliu,nebūčiau net ėmusi anotacijos skaityti. Tad ačiū!
AtsakytiPanaikinti