Bandau pažvelgti į viską lietuviškomis akimis.
Keista tai, kad kavinėje sėdi įvairaus amžiaus žmonės. Tai
reiškia, kad niekam čia ne per brangu šeštadienį užsukti
išgerti skanios kavos. Dar keisčiau tai, kad pensijinio amžiaus
žmonės gali užsisakyti net ir salotų. Kad niekas nesipiktina
kavinėje ramiai gulinčiu šunim ir kad šuo iš tiesų guli taip
ramiai, kad neužkliuvęs už jo, net ir nepastebėtum. Kad nemažai
žmonių sėdi po vieną – tik su kavos puodeliu ir laikraščiu.
Kad niekas netikrina meniu, kiek čia kainuoja kava, nes visame
mieste ji kainuoja daugmaž panašiai ir niekas jos kas mėnesį
nebrangina. (Gal tik pačioje turistinėje zonoje ir
prašmatniausiuose viešbučiuose kainuos euru daugiau). Kad žmonės
atsipalaidavę, šypsosi, neskuba į sodus, neturi sudoroti ir į stiklainius sukišti pomidorų
ar obuolių derliaus, neturi kitų reikalų, nes juk šeštadienis –
poilsio, o ne reikalų diena. Kad juos domina kas vyksta pasaulyje ir
jie vis dar skaito storus šeštadieninius laikraščius, kuriuos vis dar leidėjai leidžia. Kad
barmenas mielai bendrauja ne tik su vaikais. Kad žmonių veiduose
nėra jokios įtampos ir skubėjimo, jokio susireikšminimo ar noro
pademonstruoti aplinkiniams savo svarbų statusą, jų telefonai
neskamba, negaudo pokemonų, nerašo žinučių. Jie mėgaujasi
šeštadieniu.
Nenoriu prisidėti prie emigrantų choro ir vardinti
kaip viskas blogai Lietuvoje. Ne, ten nuostabiai žalia žolė, puiki
gamta, skanus alus, o kokie nuostabūs vasaros vakarai Vilniaus
senamiestyje. Atrodo, tik mėgaukis viskuo. Bet žmonių veidai
įsitempę, o kavinės nusėstos jaunimo arba turistų. Šeštadienį
išeiti į Vilniaus centrą išgerti kavos su laikraščiu nėra
normalus statistinio lietuvio įprotis. Tai jau prizas, netgi dovana
sau už sunkiai atidirbtą savaitę ar kokia kita proga. Jis vyksta
taip retai ir trunka taip trumpai, kad niekaip negali nubraukti
rūpesčio raukšlių nuo veidų.
Ir jei šiuo momentų A.Užkalnis sakytų „patys
kalti, kad nemokat gyventi“, o koks gyvenimo būdo treneris
tvirtintų „šypsokitės ir gyvenimas jums pradės šypsotis“, aš
viso labo sugebu pasakyti, kad man liūdna. Dėl to, kad
šeštadieninis puodelis kavos ir indelis ledų vaikui lauko kavinėje
didžiajai daugumai Lietuvos žmonių per pastaruosius kelis metus
tapo prabanga. Negirdėjau, kad per tuos kelis metus Lietuvoje būtų
įvykusi politinė ar ekonominė krizė, bankrutavę didžiulės
įmonės, bankai ar kiti ūkio subjektai nuo kurių priklauso
ekonominė šalies gerovė. Šalis neįsivėlė į karą, nesiaučia
mafija, neužplūdo epidemijos. Tad kodėl taip ženkliai pablogėjo
žmonių gyvenimas? Kodėl vienas mano draugų, begalinis Lietuvos
patriotas ir labai darbštus žmogus, turi palikti šeimą ir
važiuoti į Švediją dirbti, nes tiesiog niekaip nesukrapšto
normaliam pragyvenimui. Ne, mielas Užkalni, jis ne tinginys, ne
kvailys ir neprisiėmęs nepamatuotų paskolų, jie abu šeimoje
dirba, ir vistiek neuždirba oriam gyvenimui.
Ir ne vien todėl, kad su euru viskas Lietuvoje
dramatiškai pabrango, kad visi prekybininkai, pamiršę pažadus net
neapvalinti kainų, dabar manipuliuoja skaičiais kaip įmanydami,
bet ir dėl to, kad žmonės susitaiko su tokiu gyvenimu. Jie
jaučiasi pavargę, susigūžę ir neįtakingi. Jie nepkliūna į
dešimtukus, jų nerodo per televiziją, todėl jie bijo pernelyg
kalbėti apie savo bėdas, o dar labiau kovoti už kažką geresnio.
Jie gyvena baimėje tarsi A. Čechovo personažas Žmogus futliare.
Toks ir yra lietuviškasis prototipas – visada bijantis, kad kas
nors dar blogesnio gali nutikti ir besiguodžiantis, kad jis bent jau
yra sveikas, bent jau turi darbą, bent jau gali vaikus išleisti į
mokyklą, kad daržovės iš visą laisvalaikį suryjančio sodo yra
bent jau ekologiškos. Ir pabaigoje vis dar prideda, kad bent teatrai
Lietuvoje pigesni.
Stebiu žiniasklaidą ir į akis krinta kitas
kraštutinumas – pernelyg didelis pozityvumas. Atrodo, lyg visi
būtų įsteigę naują Self help skyrelį, kuriame spausdina
sėkmingų verslininkų, darbščių mamų, išgarsėjusių paprastų
žmonių istorijas. Sutinku, kad užtenka niurnėti ir piktintis ir
kad reikia džiaugtis savo nišą suradusiais ir iš to išgyventi
sugebančiais žmonėmis, bet kaip jaustis tiems, kuriems pasisekė mažiau. Tikrai taip, jie jaučiasi lūzeriais. Ypač, kai išgirsta ekspertų
aiškinimus, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja ir kad jie patys kalti, kad kažką daro ne taip. Bet juk valstybė susideda ne vien iš verslių žmonių, kažkas turi nudirbti visus tuos mažiau įdomius darbus, kurių algų niekas nekelia.
Taigi kas atsitiko Lietuvoje per tuos pusantrų metų,
kad žmonių gyvenimo kokybė taip smarkiai pablogėjo? Kodėl,
įvedus eurą, kainos pakilo du, tris, keturis kartus? Neradau
atsakymo į šiuos klausimus jokiame dienraštyje ir jokiame naujienų
portale. Ten viso labo – vis rečiau girdimas ekonomistų balsas,
kad Lietuvoje gyvenimas pigiausias Europos sąjungoje ir toli gražu
ne viskas čia ir pabrango, kad žmonės pradėjo uždirbti daugiau
ir nekilnojamojo turto kainos vis dar kyla, o tai įrodo, kad
ekonomika auga. Deja, iš mano sutiktų pašnekovų nei vienas
nepasigyrė didesne alga ir absoliučiai visi patvirtino smarkiai
išaugusias kainas.
Tai kaip čia dabar yra, mieli ekonomistai, kaip jūs
beskaičiuotumėte, kaip jūs besiaurintumėte tą būtinų prekių
krepšelį, vis tiek pralošiat lygindami su litu. Ir palikite
degalus ramybėje, visai ne jūsų čia nuopelnas. Suprantu, kad jūs
vis dar galit parduotuvėse atrasti pigių kruopų ir makaronų, dar
pridėti gausiai užderėjusias daržoves sezono metu ir akcijinę
dešrą – ir gausite daug maž nepabrangusį krepšelį, kurį jus
sudaryti paprašė koks prekybos centras. Bet apklauskite anonimiškai
to paties centro pardavėjas ar kitus nuo algos iki algos gyvenančius
žmones, ir sužinosite tiesą apie kainų ir atlyginimo santykį.
Na gerai, palikime ramybėje prekybos centrus,
pereikime per miestą. Pirmas pastebėjimas - kavos puodelis ar alaus
bokalas šią vasarą čia kainuoja kaip Berlyne, nepaisant to, kad čia už minimalų
valandinį atlygį čia galima nusipirkti tris kapučinus ir dar liks
pinigų kruasanui. Ar žinote, kad kavos puodelio savikaina yra pati
mažiausia. Vidutiniškai ji siekia kokius 20 centų. O parduodama
už du eurus ir daugiau. Manot, baristos atlyginimas padvigubėjo? Ar kavos
tiekėjas daugiau uždirba? Tikrai ne. Bet žmonės Vilniaus centre
susitaikė ir su tokia kaina. Kai išsižioju garsiai paklausti,
kodėl taip pabrango išsinešimui skirta kava, mano draugužė tildo, nes klausimas nepatogus, o uždavinėti nepatogių
klausimų mes nelinkę. Ir tikrai, pardavėja meta man, kad aš
išsigalvoju ir kava visai nepabrango. Ir dar meta man, kad jei
nenoriu, galiu nepirkti. Lyg be jos pasakymo nežinočiau. O juk
galėjo atsakyti nuoširdžiai, kaip jaunutė padavėja kitoje
kavinėje – nežinau, ne mes kainas nustatome.
Stebiuosi mieste toliau - „In Vino“ atnešta
tapas (užkandis) buvo trigubai mažesnė nei Vokietijos sostinėje.
Tiesą sakant, čia tuos kelis pagaliukus su prismeigtom datulėm
atneštų už dyką prie tiek pat, kiek Lietuvoje, kainuojančio vyno
taurės. Kitą vakarą „Baltuose drambliuose“, anksčiau
garsėjusiame kaip studentų mėgstama vieta, už keptų bulvyčių
porciją vaikui sumokame beveik keturis eurus. Klausiu padavėjos, ar jai
neatrodo, kad tai šiek tiek daugoka? O ji man atsako, jog čia ne
šiaip šaldytos bulvytės, bet rankom pjaustytos ir keptuvėj
keptos. Tai vat, kad rankom, atsakau, jei būtų kojom pjaustytos,
gal ir būtų vertos tos kainos, o dabar keptos bulvės Lietuvoj jau
prabanga. Kaip ir šaltibarščių porcija Palangoje arba ledų
porcija Statoile. Kaip ir kambarys be patogumų kelioms dienoms
Nidoje. Kaip ir butas studentui Vilniuje.
Ir vis tiek niekas nesipiktina. Nerengia piketų.
Neorganizuoja akcijų. Nemėto papuvusių pomidorų į valdininkų langus. Nešaukia apie atėjusią į jų namus krizę. Neverčia pasiaiškinti tų, kurie padvigubino
alaus kainas ir tų, kurie, prieš įvedant eurą, melavo išsijuosdami,
kad kainos nesikeis, nors Europos patirtis tvirtino ką kitą. Net ir
žiniasklaida po kalafioro skandalo nurimo. Po vasaros sezono sugrįžę
eterin vėl leis papudruotiems politikams ir ekonomikos ekspertams visas problemas pašluoti po lova ir tvirtinti, kad tai normali ekonomikos procesų seka, o žmonės patys
kalti, kad neuždirba ir kad išvyksta. O žmonės
tuo metu jaučiasi lyg blaškomi audringoje jūroje be kapitono ir
tinkamos įgulos, bet šypsodamiesi fotografuoja selfius ir tikina
vienas kitą, kad viskas ne taip blogai, kad kaip nors
išgyvensiantys. Suverš diržą dar kartą, nors jis senai laikosi
ant paskutinės skylutės. Ką darysi - tokios laukinio kapitalizmo sąlygos. Išgyventi nevaldomame laive - tavo vieno reikalas. Jei neišgyvensi - tu lūzeris.
na šiaip tai esu pensinYkas ir lygiai taip pat jaučiuosi Lietuvoje - vaikštau į kavines, užsisakau salotų (ir ne tik), padavėjos man šypsosi ir su manim sveikinasi, šunys ne tik neloja, bet ir nekanda, vienžo taip viskas puiku , kaip ... Berlyne. Gal čia, sakau, proglema autoriuje, o ne aplinkoje?
AtsakytiPanaikintiTai gal jums pensiją ne Lietuva moka?
PanaikintiSeku Jūsų straipsnius, pastarasis kaip pirštu į akį. Esame jauna šeima, uždirbanti toli gražu ne minimumą, bet prieš išsiruošdami į miestą, kiekvieną kartą turime nuspręsti, ar eisime į kiną, ar gersime kavos su ledais ar pietausime kavinėje. Kartais į filmą visai šeimai vaikas eina vienas (nes taip pigiau). Ir vis taupome, taupome, taupome. Ir kaip gali būti atsipalaidavęs jei savaitgalį išėjęs išgerti kavos bijai, kad vaikas nepaprašytų antros porcijos ledų. Ir žinote, ką pasakysiu, kad dabar pasidarė labai nemadinga dejuoti. Nors ir ašaros tvenkiasi akyse, vis vien turi apsimesti, kad esi laimingas Lietuvos pilietis.
AtsakytiPanaikintiPensiją man moka Lietuva, aš ją užsidirbau. Dėl daug ko su jumis sutinku. Tik nesutinku tiek su jumis, tiek su didžiąja LT dauguma, kad reikia eiti, prieš kažką protestuoti. Sakykit - o kuo dėtas valdininkas, kuris taip pat gaune neitin orią algą, turi normalią šeimą, kad kažkokiam piliečiui A moka menką atlyginimą privatus darbdavys B? Ir kaip tas protestas ir valdininko C langų daužymas pakeis santikį tarp A ir B? Jei galima be jokių bla bla bla, gal, na nežiau, turbūt. Labai konkrečiai, o mes užsirašysime.
AtsakytiPanaikintiLabai geras klausimas. Galbūt galite atsakyti ir manąjį: jeigu C neįgalus, kodėl uź jo egzistavimą moka A ir B?
Panaikintinesupratau, jei galima išsamiau?
PanaikintiDaug tiesos jūsų mintyse. Sunku išgyventi uždirbant minimumą, auginant 2 vaikus.
AtsakytiPanaikintiTuriu darbą Lietuvoje. Esu direktorius. Savivaldybės įmonės direktorius. Įmonėje per šimtą darbuotojų. Nevagiu. Ir žinote ką? Mano pečius jau pradėjo visai slėgti dėvėtų rūbų parduotuvių kostiumai, akcijų medžiotojo įgūdžiai maksimoje, ir dėvėtos padangos mano neprestižiniam automobiliukui. Naujų padangų nei karto gyvenime nesu pirkęs! Atostogoms taupau kas mėnesį atidedamas po 60 eurų. Bet taupymas atostogoms, tikriausiai, normalu. Nenormalu, kad vakar, vaikščiodamas po vieno Vokietijos miesto gatves, stebėjau autorės aprašomus vaizdus ir svarsčiau, kad gal tikrai verta čia pasilikti dirbti paslaugų sektoriuje pačiose žemiausiose pareigose, nei Lietuvoje turėti direktoriaus pareigas. Manau tikrai nenormalu, kad per šias atostogas atvykau čia užsidirbti euro kito ir rimtai svarstau galimybę emigruoti visam laikui. O juk man jau per penkiasdešimt ir įmonės direktorius Lietuvoje esu. O čia tik valytojas būsiu. Bet panašu, kad liksiu čia, kaip yra siūloma, nes ne statusas ir ne poza šioje valstybėje svarbiausia, ne turėti ir atrodyti dimensijomis žmonės gyvena. Vakar pats mačiau, buvau užsukęs į kavinukę, kur žmonės linksmai futbolą žiūrėjo, pats patyriu mano vadovo santykį su manimi, pats matau, kaip bendrauja įstaigos, kurioje planuoju pasilikti visam laikui, klientai su aptarnaujančiais darbuotojais. Kažkur ne ten pasuko Lietuva, užkalnių keliais nuėjo, kurie minta iš patyčių ir savo pačių puikybės.
AtsakytiPanaikintiPrieš kelis metus buvau aktyviai pasiruošęs pradėti naują gyvenimą Lietuvoje po studijų užsienyje... Galvojau, namuose ir sienos padeda. Taip, turiu kur gyventi ir nuomos nemoku, nes nuo senų laikų turimą "atliekamą" butą suveikė šeima, turiu ir darbą, ne šiaip kokį, o valdišką, kur tikrai ne minimumą moka. Visa bėda, kad dar vienas MMA pakėlimas, ir aš taip pat būsiu vienas tų, kurie gauna "kaip visi", nes atlyginimo jau kelerius metus niekas savivaldybės įstaigose nekelia ir net neplanuoja. Žinot, tada labai aiškiai pasijaučia kaip "niekas nepabrango". Maximoje nusipirkau storą kokybišką sąsiuvinį užrašams - beveik 6EUR sumokėjau. Tai ar 20Lt kainuodavo sąsiuviniai? Turbūt... Bet aš ne iš tų, kurie tik sėdi ir laukia - turiu savo NVO organizaciją, bandau verslauti, bet ir vėl - susiduriu su problema, kad nesu jokioje partijoje. Jei mieste suorganizuoju kokį renginį, prie kurio prisideda ir savivaldybė, tai beveik garantija, kad per artimiausius metus (o ypač kai artėja rinkimai) koks nors įžvalgus jaunas politikas ims kapstytis mano gyvenime, bandydamas ištraukti kokių nors šiukšlių, garsiai rėkdamas, kad savivaldybė tuos kelis šimtus eurų man gal neteisėtai skyrė, reikia atidžiai tikrinti, kur aš tuos eurus padėjau.
AtsakytiPanaikintiKai tokios nesąmonės ima nusibosti, nustoju mieste organizuoti renginus, atsidarau darbo skelbimų portalus ir ieškau... Nesu vienas tų labai gabių informatikų ar pardavimų vadybininkų, fūros vairuoti irgi nemoku, todėl mano darbo paieška susiaurėja ir lieka tik darbai po 380EUR/mėn... Va tada ir pagalvoju, kad vis dar nesu pačiame dugne ir verčiau užsičiaupti ir patylėti, o tai ir turimą vietą dar kas nors paims...
Dėl algų nesutinku, jos tikrai kyla (pvz. šiandien pas mane visiems darbuotojams be įspėjimo jas pakėlė). Tik yra kelios problemos. Pirma, niekas nekontroliuoja kainų, kai seime atsirado siūlymų mažinti PVM, Grybauskaitė tiesiai šviesiai pasakė, kad iš to išloš tik prekybininkai. Čia keistai atrodo, šalies vadovė įvardijo konkrečia problema, bet nei ji, nei kas kitas su tuo nesiruošia kovoti. Antroji problema, žmonės nesistengia tobulėti. Bent jau gamyboje yra daugybė žmonių su aukštaisiais, kurie dirba pagalbinius darbus nors galėtų įgyti kvalifikaciją kurios reikia būtent jo darbdaviams. Bent mano aplinkoje tokie labiausiai skundžiasi atlyginimais. Vienam kolegai pasiūliau baigti kursus, į kuriuos pati įmonė siunčia. Man pasakė, jei už tokį darbą negautu 2000 eurų į rankas neverta gaišti laiko (suprask nuo 500 iki 1000 eurų ant popieriaus yra menkas skirtumas) juk ir taip baigė teisę. Nežinau kaip kitur bet gamyboje labai trūksta kvalifikuotų darbuotojų.
AtsakytiPanaikintiO šiaip emigruočiau iš Lietuvos nebent tik dėl tokios ramybės, kuri jaučiasi aprašytoje pastraipoje apie eilinį vokiečių šeštadienį.
Manau, kad gerbiama blog'o autorė kažką susapnavo. Nuo euro įvedimo nė iš vieno žmogaus dar neteko išgirsti, jog gyvena skurdžiau. Žmonės savaitgalį mieste ilsisi, niekur neskuba, tik laikraščių nebeskaito, kultūra pakitusi, visi pasinėrę į technologijų amžių. Taip, kainos per tuos keletą metų pakilo penktadaliu, tuo tarpu atlyginimai save gerbiantiems ir tobulėjantiems žmonėms - žymiai daugiau. Gyvenimo lygis gerėja. Nepatingėjau paskaičiuoti - mūsų, kaip statistinės šeimos pajamos nuo euro įvedimo dienos šiuo metu išaugo 65%. Kaži, ar tai mažai.
AtsakytiPanaikintiEsu čia, norėdamas paliudyti, kaip šis galingas burtų ratukas, vadinamas daktare Ogala, padėjo man pagerinti mano santykius. Man skaudėjo širdį, kai mylimoji man pasakė, kad jis nebėra suinteresuotas vesti mane, nes kita ponia ant jo panaudojo juodąją magiją. Aš verkiau ir verkšlenau kasdien, kol taip blogai, kad kreipiausi į internetą pagalbos. Štai tada, kai perskaičiau atsiliepimą apie dr. Ogala, tada kreipiausi į jį pagalbos ieškant meilės ir savo gyvenimo. , jis padėjo man užrašyti galingą meilės kerą ir, mano nuostabai, po 24 valandų meilės burto, mano mylimasis grįžo ant kelių maldaudamas manęs atleisti. jo el. pašto adresas: drogalad02@gmail.com WhatsApp +2347049668119 ...
AtsakytiPanaikinti