Man penkiasdešimt

Man penkiasdešimt ir aš nenoriu švęsti, nuo žodžio jubiliejus mane net nupurto. Nenoriu vilktis proginės suknelės, nuo aukštakulnių senai atpratau, nesu nusiteikusi priiminėti sveikinimus “linkiu gyventi dar penkiasdešimt”, “svarbiausia - sveikata”, “žydėjimas baigėsi, mėgaukis vaisiais” ir dar mažiau noriu klausytis išdainuotų “penkiasdešimt metų, tai visai mažai”. Lygiai taip pat nenoriu girdėti jokių paguodos žodžių, kad gyvenimas tik dabar prasideda.

Man penkiasdešimt ir iki vakar aš vis dar jaučiausi jauna. Atrodė, kad mūsų mamos suraitytom šukuosenom ir proginėmis sukniomis penkiasdešimtmečius šventė būdamos gerokai vyresnės už mus. Aš vis dar neturiu žilų plaukų, nedaug viršsvorio ir rengiuosi jaunatviškai, todėl retkarčiais pavyksta ką nors apgauti, kad esu jaunesnė už save pačią. Bet kai klasta išaiškėja, išgirsti tik tai, kad net pagalvot negalėjo, kad man tiek daug metų. Turiu priprasti, kad nuo šiol būsiu ne graži, o tik gerai išsilaikiusi moteris. Nepaisant to, kad mano kūnas nebe toks stangrus, liemuo nebe toks lieknas, kojos nebe tokios grakščios, veidas išduoda mano patirtį, iki vakar atrodė, kad prieš mane vis dar yra ilgesnis kelias, nei už manęs. Bet tai buvo optinė apgaulė. Šiandien jaučiuosi lyg išėjusi į dienos šviesą, lyg pagaliau sudaužiusi savo veidrodėlį, kurio klausdavau, kas pasaulyje gražiausia. Dabar aiškiai matau, kad stoviu pusiaukelėje, prie sraunios kalnų upės, kurią turiu perbristi ir kitapus pradėti savo kelią iš naujo. Upės metafora man labiau patinka nei kalno, nes pernelyg liūdna būtų kalbėti, kad rytoj pradėsiu riedėti pakalnėn. Ne, aš nusiaunu batus, kilsteliu sijoną, kurį laiką pamindžikuoju ant saulėje įkaitusių akmenų ir lėtai žengiu į ledinį vandenį. Stengiuosi nešaukti, nors srovė stipri, akmenukai po padais nelygūs ir aš šiek tiek nerimauju, ar sugebėsiu pasiekti kitą krantą. Taip, penkiasdešimtmetis yra ne šventė, o ledinis vanduo.

Galvoju, kad pirmasis to kelio etapas buvo labiau spontaniškas. Mes važiavome geru automobiliu, spaudėme greičio pedalą kartais iki dugno, vairavom kartais apkvaitę, instinktyviai, nežiūrėdami į ženklus, stengdamiesi pasivyti iššvaistytą laiką, išdalintus jausmus, genami smalsumo ir troškimo kuo greičiau pamatyti kas bus už kito posūkio. Važiavom kartu su kitais, lenktyniaudami, kuris šaunesnis, kieno automobilis greitesnis ar ekipažas gražesnis, pernelyg netikrindami krypties, o trumpų sustojimų visai užtekdavo jėgoms atgauti. Jei ir sukirbėdavo mintis, kad gal yra kitas kelias ar kitas būdas keliauti, neturėdavom joms laiko. Kai jau lieka nedaug iki tos ledinės upės, kai pasirodo pirmieji įspėjamieji ženklai, šiek tiek numetam greitį, bet vis dar atrodo, kad kelias nesibaigs. Ir staiga stop, penkiasdešimt. Stabdžiai žviegia, laikas lipti iš mašinos, laikas atsikratyti balasto, laikas pagalvoti, kurlink nori eiti, nes anapus upės ne kelias, ne autostrada, o tik kalnų takeliai. Kiekvienam vis kitokie. Vingiuoti, nelengvi, lėtai įveikiami, galbūt pareikalausiantys daugiau jėgų, bet užtat kokie gražūs ir su gražiais suoleliais pakelėse, kad galėtum dažniau prisėst ir apžvelgt tą nueitą kelią. Nieko nereikia aplenkti, nereikia pasivyti, nereikia savęs nuolat raginti. Eini pasimėgaudamas, nešdamasis kuprinėje tik tai, kas reikalingiausia ir tik tiek, kiek gali panešti.


Man penkiasdešimt ir mano amžiaus moterys pradeda slėpti savo amžių, lyg tai būtų kas nors gėdingo. Nors ir neketinu džiaugtis nei gražiu metų skaičiumi, nei smogusia menopauze, nei kintančiomis kūno formomis, bet ir slapstytis neketinu. Kai geriau pagalvoju, esu visai neblogai pasiruošus tam kitam savo gyvenimo etapui, nes...

Man penkiasdešimt ir aš tvirtai žinau ko noriu iš gyvenimo. Kad ir ką sakytų visuomenė ir bendruomenė, aš žinau, kodėl aš gyvenu taip, kaip gyvenu ir darau tai, ką pati manau esant teisinga. Nemėgstu, kai kas nors bando man sakyti, kaip turėčiau elgtis ir kaip turėčiau jaustis. Arba kaip neturėčiau. O jau kai kas nors pasako “aš tavo vietoje...”, tai atsistoju ir nueinu. Pradėjau vertinti tuos, kurie tyliai atkiša savo petį, nekišdami pozityvaus mąstymo, neaiškindami, kad be reikalo nerimauju dėl tirpstančių ledynų ar kertamų miškų. Vertinu tuos, kurie gerbia mano jausmus ir neprašyti nedalina patarimų. Kai jaučiuosi pasimetusi gyvenime, atsiverčiu Dalai Lamos ar Tėvo Stanislovo knygą ir ten visada randu tą tolyn keliauti padedančią frazę. Keista, bet kuo daugiau pati žinau, tuo mažiau noriu patarti kitiems, nes jaučiu atsakomybę už kiekvieną pasakytą žodį ir žinau, kad mano patirtis neprivalo tikti kitiems žmonėms.

Man penkiasdešimt, aš valgau mėsą, cukrų, toleruoju gliuteną ir pieno produktus, aš nerūkau, nemedituoju, nesilaikau dietos, neruošiu glotnučių pusryčiams, nedarau veido mankštos, nepraktikuoju budizmo, nekaituoju, nemoku stovėti nei ant burlentės, nei ant irklentės – man nebereikia stengtis nustebinti kitų savo išskirtinumu. Aš niekada nebuvau Turkijoje ir niekada nesiilsėjau brangiame all inclusive viešbutyje, niekada neplaukiau kruizu ir nesilinksminau jachtoje ir dėl to nebesijaučiu blogai. Žinau, kad daug ko jau nepadarysiu ir nebeišmoksiu. Bet vis dar tikiuosi perlipti Alpes, nukeliauti pas pingvinus, pramokti ispaniškai, išmokti pusėtinai šokti tango, nueiti Camino. Ir turbūt dar visko prisigalvosiu, nes penkiasdešimties mes pagaliau turime laiko svajoti.

Man penkiasdešimt ir aš išmokau klausytis savo pilvo balso. Pagaliau patikėjau, kad jis gali patarti daug tiksliau nei draugės, nei sutuoktinis, nei viršininkas, nei influenceriai. Visos didžiosios mano klaidos buvo tik dėl to, kad leidau kitiems kalbėti garsiau, nei mano pilvas.


Man penkiasdešimt ir aš išmokau nebepykti ant savęs už mažus ar didesnius nusižengimus, ne vietoje lepteltus žodžius, neišnaudotas progas, neuždirbtus pinigus, nutingėtus potyrius ir niekams iššvaistytą energiją. Supratau, kad su Bridžitos Džouns saviironija gyventi kur kas paprasčiau ir linksmiau. O kai išmoksti atleisti sau, visai nebesunku atlaidžiai žiūrėti ir į kitus.

Man penkiasdešimt ir man neberūpi kremukų ar šampūnų reklama, nes esu senai atradusi tai, kas man tinka ir patinka. Esu susitaikiusi su atsirandančiomis raukšlėmis ir žinau, kad jokia kosmetika senėjimo proceso nesustabdys, kad ir ką sakytų jų reklaminiai šūkiai. Taip pat žinau, kad niekada nedarysiu plastinių operacijų, nes žmogaus išorė yra viso labo apvalkalas ir jei kam svarbus mano paviršius, su tokiais pati nenoriu nieko bendro turėti.

Man penkiasdešimt ir visai nesvarbu kokie drabužiai dabar madoje. Taip, aš pastebiu, kad tie, kuriems pavyko užsigulėti spintoje, dabar grįžta į podiumus, bet man užtenka džinsų, gėlėto sijonėlio, marškinių ir sportbačių. Neturiu mėgstamų brendų, jų demonstravimas Berlyne šiaip ar taip laikomas blogo tono ženklu. Negaliu pakęsti dėvėtų drabužių parduotuvių, bet mielai pasikuičiu blusturgiuose. Visi mano ankstesnio gyvenimo kostiumėliai vis dar kabo pas mamą spintoje ir juos pravėdinu tik atvykusi į knygų mugę.

Man penkiasdešimt ir aš džiaugiuosi, kad esu daugmaž sveika. Iš naujo atradau bėgiojimą, vaikščiojimą, kopimą į kalnus, stengiuosi daugiau būti gamtoje, kad pamaitinčiau dvasią ir kūną. Aplieju jį šaltu vandeniu rytais ne tam, kad pakankinčiau, bet kad pajausčiau jame pulsuojančią savo gyvybę. Aš nesistengiu perdėtai mylėti savo kūno, kaip dabar reikalaujama, bet sakau, kad už meilę daug tvaresnis jausmas yra pagarba. Aš gerbiu jį, todėl treniruoju, lyg treniruočiau mylimą šunį ar arklį. Būna dienų, kai nusiviliu savo kūnu, kai jis neklauso komandų, nebegali atlikti to, ko reikalauji, bet jei gerbi – tuoj pat jam atleidi. Ir padedi jam prisitaikyti prie permainų.

Man penkiasdešimt ir manęs nebeveikia nei saldžialiežuviai komplimentai, nei kritika. Aš pati žinau, ko esu verta ir pati sau esu draugas, teisėjas, kritikas ir mylimoji. Man nebereikia niekam aiškintis, kodėl rašau tokias knygas, kokias rašau. Man svarbi skaitytojų ir kritikų nuomonė, bet ji nesustabdys mano būsimų projektų. Man įdomi leidėjų nuomonė, bet žinau, kad rašysiu tai, ką diktuoja vidinis balsas. Man netgi jau nebebaisu, ką galvos mama, skaitydama mano parašytas sekso scenas.

Man penkiasdešimt ir aš džiaugiuosi, kad Berlynui visiškai nesvarbus mano amžius, o miesto ritmas priverčia ir mane pamiršti žvilgčioti į laikrodį ir į kalendorių. Šiame mieste išmokau atsipalaiduoti, leisti sekmadienius su draugais, eiti į parodų atidarymus, klausytis elektroninės muzikos, vaikščioti po miestą be jokio tikslo, užsukti į renginius be kvietimo, mėgautis atsitiktiniais pokalbiais ir nė kiek nebesigraužti, kad nieko neauginu, nerenku, nekonservuoju.

Man penkiasdešimt ir aš nebesistengiu visiems patikti. Aš galiu sau leisti nedaryti darbų “iš mandagumo”, neatsakyti į kai kuriuos jūsų laiškus, nerašyti tekstų, nes “gražiai paprašė”, nenuvažiuoti į susitikimą, kurio nelabai noriu, nes žinau, kad visiems vis tiek neįtiksiu, o išsibarsčiusi nepatiksiu pati sau. Aš taip pat nebebijau pasakyti žmonėms, kai jie mane įskaudina. Aš nebenoriu pridengti šypsena aštrių, skaudžių, pašiepiančių žodžių, nebeatsitraukiu ir nebenutyliu, bet dažnai imu ir paklausiu, kodėl jie taip elgiasi.

Man penkiasdešimt ir aš džiaugiuosi, kad vis dar turiu mamą su kuria dabar sutariame daug geriau nei kada nors anksčiau. Taip pat esu laiminga, kad užauginau du vaikus ir vis dar esu jauna mama trečiajam. Aš vis dar vaikštau į tėvų susirinkimus, padedu ruošti pamokas ir skaitau prieš miegą apie Karlsoną, kuris gyvena ant stogo. Aš džiaugiuosi, kad turiu žmogų šalia, su kuriuo vis dar galiu nuoširdžiai pasikalbėti. Nustojau reikalauti, kad jis mane stebintų, linksmintų ar neštų dovanas, bet esu dėkinga, kad supranta, kai man reikia pabūti vienai. Man penkiasdešimt ir gėlių aš moku nusipirkti pati.

Man penkiasdešimt ir aš turiu laiko patikrintų draugų ratą, bet lygiai taip pat džiaugiuosi ir tais gyvenimo pakeleiviais, kurių gal ir nebus šalia, kai gulėsiu ligos patale, bet kurie visada turi laiko ir noro nueiti kartu į koncertą ar susitikti mieste vyno taurei, su kuriais gali eiti į žygius ir kalbėtis iki paryčių. Vis dar nustembu, koks artimas kartais gali tapti žmogus vos po vienos kelionės kartu.

Man penkiasdešimt ir aš nebijau pripažinti, kad esu tikinti ir iš Dievo esu sulaukusi daugybės mažų ir didelių stebuklų. Kad sekmadieniais vaikštau į bažnyčią ne dėl gražaus kunigo ar apšvietimo, bet dėl to, kad ten pasijuntu vientisa, mylima ir globojama, ten užsipildau šviesa ir dėkingumu, ten mokausi atleisti ir paleisti, atsiklaupti ir nusilenkti. Ten primenu sau, kad nesustočiau ir toliau eičiau dvasingumo keliu, nes jis toks gražus ir šviesus.
Man penkiasdešimt ir aš ne visada suprantu instagraminį pasaulį ir žmonių norą transliuoti visus savo pagalvojimus. Džiaugiuosi, kad augau tais laikais, kai girtis savo pasiekimais buvo blogo tono ženklas, žiūrėti į kito gyvenimą pro rakto skylutę – negarbinga, o demonstruoti viešai nuogą kūną buvo negėda tik Saulėtekio miškelyje su lietpalčiais stovintiems vyrams. Mokyti tada galėjo tik mokytojai, dalinti patarimus – tik specialistai, o gyvenimo išmintį – tik daug visko matę menininkai. Savo skaudulius tuomet pasakodavomės draugams tik po trečios vyno taurės ir tik griežtai priprašę niekam apie tai nesakyti.


Man penkiasdešimt ir aš neturiu atsiprašinėti, kad skaitau ne naujienas ir bestselerius, bet tas knygas, kurios man patinka, kad žiūriu ne tik Oskarus laimėjusius filmus, bet ir tuos, kurie man padeda atsipalaiduoti. Aš mielai klausau savo jaunystės muzikos, moku mintinai beveik visas senas A. Mamontovo dainas, visada judu išgirdusi Maiklą Džeksoną ir galiu dvidešimtą kartą žiūrėti Mama mia arba Dirty dancing. (na gerai, dar ir Forest Gump).

Man penkiasdešimt ir aš nebebijau atrodyti kvailai, nebijau išbandyti ko nors naujo, nebijau prisipažinti, kad bijau. Vienas baimes paleidau ir tuo didžiuojuosi, o kitas prisijaukinau, kad neurgztų ant manęs, o tiesiog tyliai būtų šalia. Nes jos juk irgi mano dalis. Kaip ir visi kompleksai, nelygumai, blogi įpročiai, be kurių aš nebūčiau aš.

Man penkiasdešimt ir, tiek kartų tai pakartojus, pagaliau tapo visai nebebaisu.