Apie dviejų knygų mugės viešnių romanus: Lucinda Riley ir Katherine Webb

Su Lucinda Riley

Dvi moterys, dvi rašytojos, dvi moteriškų romanų meistrės, pinančios dabartį ir praeitį, dvi autorės, su kuriomis man teko garbė susipažinti ir šiek tiek pažinti – Lucinda Riley ir Katherine Webb. Du moteriški jų romanai, kurie man padėjo praskaidrinti dėl patrūkinėjusių kojos raiščių priskirtą namų areštą. Grįžau iš knygų mugės ir nusprendžiau, kad galiu sau leisti kelias knygas iš neprivalomojo, atostoginio repertuaro.

Tų moterims skirtų viršelių knygynuose tiek daug, viena už kitą geresnės, romantiškesnės, storesnės, audringesnės, nepamirštamesnės. Kaip žinoti, kurią knygą savaitgaliui išsirinkti? Kurios autorės vertos dėmesio, o kurių rašinėliai savo neraštingumu tik sunervina. Literatūros kritikai atsakys, kad visos jos šlamštas, geriau imti Nobelio, Bukerio ar Pulicerio laureatą ir nesuklysi. Sutinku su jais, bet kartu sviedžiu jiems pirštinę ir pabandysiu kartais apžvelgti kokį vieną kitą moterišką romaną vadovaujantis savo vertinimo kriterijais, kuriuos išsiugdžiau per daugelį skaitymo ir rašymo metų.

Su Lucinda Riley susipažinau pernai per knygų mugę. Į VIP salę elegantiška blondinė įėjo su vyru, savo agentu, šiek tiek panašiu į britų karališkos šeimos atstovą. Atsisėdo ir nuobodžiaudami dairėsi, lyg kažko laukdami. Šypsodamasi priėjau prie jos, pasakiau, kad man malonu susipažinti, ištiesiau jos pirmąją Septynių seserų knygą autografui. (išduosiu mažą paslaptį – autografo prašymas labai padeda užmegzti santykius su autoriumi arba bent jau suteikia progą pasišnekučiuoti kelias minutes). Mes kalbėjomės dešimt minučių apie moteriškus romanus, apie jos romanų sėkmę pasaulyje ir apie būsimas jos keliones. Ji nudžiugo sužinojusi, kad aš rašau ir pasiūlė susitikti Leipcigo knygų mugėje. Taigi po mėnesio jau sėdėjau jos knygos pristatyme Leipcige. Mane pamačiusi, ji apsidžiaugė, apsikabino kaip sena draugė ir nutempė supažindinti su savo vokiškosios leidyklos vadovais. Vilkėjo džinsais ir džinsiniais marškiniais, lūpos saikingai padažytos, plaukai tvarkingai sušukuoti – o juk mūsų akimis bestselerių autorė turėtų atrodyti kitaip? Ypač žinant, kad ji labai turtinga. Autografus dalindama šiltai šypsojosi žmonėms, kiekvienam ko nors palinkėdama. Sutarėme, kad kada nors kur nors šiame pasaulyje dar tikrai susitiksime.

Vokietijoje jos knygos tokios populiarios, kad kuri nors viena visada būna bestselerių dešimtukuose. “Septynių seserų” serijos knygos vos pasirodžiusios kopia į skaitomiausių penketukus. Nes vokietės nesigėdija nei pirkti moteriškų romanų, nei žiūrėti sekmadienio vakarais Herzkino (romantiškų filmų). Kiek žinau, parduotos ir šios serijos ekranizavimo teisės, bus kuriamas serialas, kuriam pranašaujama “Sostų karų” populiarumo sėkmė.

Iš šono žiūrint, Lucinda yra tikras laimės kūdikis – didelė šeima, didelė sąskaita, namai Norfolke, Prancūzijoje ir Tailande, nuolatinės kelionės, mylintis ir agento darbą perėmęs vyras, socialine medija besirūpinanti vyro dukra, didžiuliai tiražai ir gerbėjų būriai. Tačiau kol pasiekė tai, ką turi, jai reikėjo pabraidyti ir po nepriteklius, kad turėtų kuo šildyti namus, ji pardavinėjo tualetinį popierių, o pirmąjį dėvėtą kompiuterį nusipirko pardavusi vestuvinę suknelę. Jos gyvenime buvo ir ligos, ir skyrybos, ir paaukota svajonė šokti. Be to, buvo periodas, kai nei vienas leidėjas nebenorėjo jos spausdinti, tad ne vienas romanas nugulė į stalčius. Ir tai nesustabdė jos nuo rašymo.

Lucinda sako, kad mintys dažniausiai ateina skraidant lėktuvais. Ji nuotrupas susirašo į mažą užrašų knygelę, o paskui jau vysto pačią istoriją. Jos stilius labai paprastas, be jokių įmantrybių, jokių poetinių vingrybių, jokių žaidimų kalba. Galbūt tai yra todėl, kad ji ne pati rašo, bet diktuoja. Ji sako, kad jai svarbu papasakoti istoriją. Ir ji jas papasakoja meistriškai įtraukdama skaitytoją ir išlaikydama jo susidomėjimą iki pat romano pabaigos. Bet ar ne to mes ieškome žanrinėje literatūroje? Juk imame ją tikrai ne dėl to, kad norėtume analizuoti teksto gylį ar ieškoti paslėptų prasmių. Mes norim, kad istorija mus įtrauktų ir nebepaleistų, leisdama mums trumpam užsimiršti.

Septynių seserų serijos išleistos tik trys knygos (lietuviškai išverstos dvi), ketvirta yra rašoma, kitų istorijos gyvena autorės mintyse. Knygos idėja truputį fantastiška, bet taip turbūt priklauso, jei rašai pasakas suaugusioms mergaitėms. Septynios seserys, visos skirtingos, visos pavadintos Plejadžių žvaigždyno vardais, visos įdukrintos mistinio tėvo Atlanto ir visos užaugusios prabangoje ant Ženevos ežero kranto. Tėvui mistiškai mirus (o kaipgi kitaip), visos gauna laiškus su kilmės užuominomis ir po vieną leidžiasi ieškoti savo šaknų. Pirmos knygos herojė Maja atsiduria Brazilijoje, antrosios herojė Alė (Audrų sesuo)  – Norvegijoje. Knygose pinamos kelios istorijos – nutikusi tada ir ten kažkur, bei ta, vykstanti šiandien. O tai yra idealus pasakojimo būdas, kai kas nors aiškinasi savo protėvių gyvenimą. Šiek tiek mistikos, šiek tiek istorinių aplinkybių, šiek tiek tikrų faktų ir įdomybių, daug melodramos ir įtampos. Majos šaknys veda prie Kristaus skulptūros Rio, o Alės – į žymaus kompozitoriaus Edvardo Grygo gyvenimo užkulisius. Norinčioms mintyse pakeliauti ir užsimiršus panarplioti jausmingas istorijas – pats tas. Tada gal neklius ir stiliaus primityvumas.

Su Katharine Webb ir Francesc Miralles

Su Katherine Webb susipažinau šiemet. Į knygų mugės atidarymo proga iškeltą pokylį Valdovų rūmuose ji atvyko su tamsiais džinsais ir šviesiu kasdieniu megztuku. Smalsiai nužiūrinėjo suknelėmis vilkinčias ponias, santūriai bendravo, kukliai paragavo patiekalų. Paklausus, ar spėjo pasivaikščioti po Vilnių, ji atsakiusi, kad vienintelis objektas, kurį ji norėjusi pamatyti – tai Gedimino bokštas, bet sužinojusi, kad jis uždarytas, nusprendė likti viešbutyje ir padirbėti. Nes rašytojas, pasak jos, dirba visada.

Katherine Webb romanai skirti toms, kurios skaitydamos mėgaujasi sklandžiai sukonstruotais sakiniais, gražiais gamtos ir vidinių būsenų aprašymais. Ji nemėgsta, kai jos romanai vadinami moteriškais, nes mano, kad rašo platesniai auditorijai. Man asmeniškai skaityti “Primiršta daina” buvo didesnis malonumas, nei Alės istoriją. Pradžia pasirodė nuobodoka ir net savotiškai šiurpi – galerininkas atvažiuoja į nesvetingą Anglijos kaimą tirti akivaizdžiai išgalvoto dailininko kūrybos, sutinka keistą susivėlusią bobulę apleistame name ir piktus kaimynų žvilgsnius, ir nei vienos moters, kurią herojus galėtų įsimylėti. Sutikite, neįprasta pradžia romantinei istorijai, labiau tiktų S.Kingo siaubo romano pradžiai. Bet paskui čia atsiranda visko – ir istorija, ir moteris, ir bobulės prisiminimai, ir detektyviniai elementai, ir net šiek tiek mistikos. Katherinos pasakojime taip pat du laikai – praeityje, kai Dimitrė buvo jauna ir iki ausų įsimylėjusi ir dabartis, kai ji susiraukšlėjusi ir apaugusi paslaptimis.

Autorė taip meistriškai užaugina įtampą, kad nebegali padėti knygos į šalį. Ir nesinori, nes skaitydamas gauni ir puikią istoriją, ir skaitymo malonumą. Jai, kaip ir Lucindai, teko gyvenime išmėginti daugybę darbų, kol galėjo atsidėti tik rašymui. Ji, kaip ir Lucinda, ne vieną romaną pradžioje beviltiškai siuntinėjo leidėjams, nesustojo ir rašė toliau. Ji, kaip ir kolegė, gyvena nedideliame miestelyje Anglijoje, mėgsta jodinėti, brangina savo privatumą, neturi asmeninės paskyros Feisbuke, turi griežtą rašymo rutiną ir mėgsta, kai pro langą mato laukus ir į tolumas nusileidžiantį horizontą. Abi autorės puikiai pažįsta viena kitą. Lucinda siunčia Katherine išankstinį naujo romano leidimą, norėdama jos rekomendacijos skaitytojams. Katherine kartais parašo, kartais ne. Ji mano, kad jų skaitytojų ratas šiek tiek skiriasi ir ji jaučiasi įpareigota, kai jai reikia pagirti kūrinį, kuris jai mažiau patiko. Katherine uždaresnė, jos romanuose nėra vien gerų arba vien blogų personažų, juose jausmai sudėtingesni, o vidiniai pasauliai gilesni, skaitytojas turi šiek tiek prisidėti narpliojant istoriją. Jei kam patinka rūkuose nuskendusi Anglija, iki paskutinio puslapio neprarandanti savo paslaptingumo, tuomet Katherine Webb “Primiršta daina” bus pats tas. Kitam lovos ar atostogų periodui būtinai perskaitysiu jos kitą romaną “Palikimas”.

Ir pabaigoje mažas priekaištas leidyklai – jei įvardijate knygą kaip atostogų romaną, gal kartais galėtumėte ją taip išleisti taip, kad ji tilptų į lagaminą ir nesvertų kilogramo?

Apie moteriškus romanus ir knygų terapiją

Lina Ever ir jos naujausias Berlyno romanas (R.Neverbickas foto)

Praleidau daugybę progų apie tai pakalbėti eteryje ar per spaudos konferenciją, tačiau esu rašto žmogus, o ne žodžio. Kai rašau, mintys liejasi aiškiai, sklandžiai, jų niekas nesuvelia ir nenutraukia. Visai kitaip nei kalbant. Parašytas žodis man daug tikresnis, nei pasakytas.

Šį kartą norėjau pasakyti ginamąją kalbą moteriškiems romanams ir paprašyti visuomenės keisti požiūrį į juos skaitančias moteris. Ir ne vien todėl, kad pati tokius rašau. Labai noriu, kad juos skaitančios moterys neprivalėtų slėptis nuo vyrų ar bendradarbių, kad jos neturėtų gėdytis kitų moterų ir nerizikuotų būti apšauktos neturinčiomis ką veikti ar neturinčiomis literatūrinio skonio. Kad jos neturėtų slėptis, kaip pornografijos kanalus žiūrintys vyrai. Kad mes daugiau toleruotume įvairius skonius ir įvairius žmonių pasirinkimus. Skaitymas neturi tapti dar vienu darbu, dar vienu privalomu punktu dienotvarkėje.

Kai tik išgirstu itin populiarią Lietuvoje frazę: „aš tokių knygų neskaitau“, man norisi atsakyti „o aš nevalgau morkų“. Žinau, kad niekam neįdomu, ką aš valgau ir ko ne, kokios mano mėgstamos ir nekenčiamos spalvos ar mylimiausi metų laikai - tai neapibrėžia manęs sociume, nepriskiria manęs vienai ar kitai žmonių grupei. O įsikabindami į frazes „nežiūriu serialų“, „meilės romanams man gaila laiko“, „šito pletkų žurnalo senai nebeperku“, „televizorių prieš metus išmetėme“, „selfhelp knygos – tik nevykėliams“, norime pridėti savo asmenybei papildomų balų. Bet juk jau išmokome nenešioti garsių dizainerių drabužių etiketėmis į viršų, supratome, kad demonstruoti mums pasiekiamą prabangą yra nemandagu ir kad puikavimasis batais, rankinėmis, automobiliu yra tik savos tuštybės išraiška. Pagaliau supratome, kad gyventi reikia viduje, ne išorėje. Bet demonstruoti savo meninį skonį ar pabrėžti savo madingus pomėgius šiais socialinio eksibiscionizmo laikais daugeliui yra tapę šou programos dalimi. Atrodo, jeigu tu išdidžiu tonu neįvardinsi savęs kaip išsilavinusio, apsiskaičiusio ir kultūrinį gyvenimą sekančio žmogaus, tai tokiu ir nebūsi. O kai nuklystame „į kairę“ ir leidžiame sau mažytes pramogavimo nuodėmes, dar karščiau apsimetinėjame tokiais nesantys.

Bet kaip turtuoliui kartais smagu pravažiuoti dviračiu ar nakvoti palapinėje, kaip gurmanui kartais būna skanu keptos bulvės su svogūnais, kaip stilistui kartais smagu praleisti dieną su pižama, o kirpėjui - tris dienas nesišukavus, taip net mėgstantiems rimtą literatūrą kartais smagu paimti į rankas meilės romaną arba detektyvą. Vakarais ar per atostogas. Laisvą savaitgalį. Nes kalbame apie poilsį, apie valandas, kai galime būti savimi, be kaukių, be pozų, be prašmatnių drabužių, be viešai skelbiamų selfių.

Gyvename nelengvais laikais. Reikia daug suspėti per dieną, darbe reikia būti apdairiam, kad kolegos neiškrėstų šunybių, o klientas liktų patenkintas net tada, kai susimovėte, reikia paimti vaikus iš treniruočių, reikia apsipirkti, pagaminti vakarienę, patikrinti namų darbus, o po to prisėdus dar reikia palaikinti draugų nuotraukas, atsakyti į žinutes, nes toks dabar bendravimas ir šito neišvengsi. Paguldę vaikus ir suplovę indus mažiausiai norime įsijungti rimtą filmą ar paimti į rankas storą romaną su sunkiai įsivaizduojamomis geografinėmis nuorodomis ir po žodžiais giliai paslėptu siužetu. Tada norisi čiupti meilės romaną, moterišką žurnalą, įsijungti mėgstamą serialą. Norisi atsipalaiduoti, pasinerti į kieno nors kito istoriją, nieko negalvojant eiti autoriaus nubrėžtais keliais, išgyventi kažkieno kito jausmus, o gal net įsimylėti kartu su juo. Sakykit, kas tame blogo? Kas blogo suvalgyti ledų porciją kartą per savaitę? Viena populiariausių ir geriausiai uždirbančių moteriškų romanų autorių Nora Roberts viename interviu klausia: „sakykit, o kuo blogai yra laiminga pabaiga?“ Pasak jos, jei romaną apie meilę parašo vyras ir leidžia jai nelaimingai baigtis – jis iškart tampa daugiau vertas. Man asmeniškai nuoširdžios Noros Roberts istorijos yra daug smagesnės už ašaringus Nicolas Sparks romanus, pagal kuriuos pristatyta daug graudžių kino filmų. 

Garsi rusų rašytoja Marina Stepnova, kai ėmiau iš jos interviu Londone, pasakė, kad meilės romanas – tai pasaka suaugusioms mergaitėms. Juk niekas nesiginčys apie pasakų reikalingumą, apie jų terapinį poveikį. Jos padeda nusiraminti, susikaupti, pailsinti nuvargusias smegenis, užsimiršti, išgyventi plačią jausmų gamą. Jos suteikia tikėjimą, kad princai dar neišmirė ir kad meilė nugali visas kliūtis, o problemos šiaip ar taip išsisprendžia. Jos padeda nukeliauti į dar nematytas vietas, sutikti naujus žmones, atsidurti ribinėse situacijose ir suprasti, kad mums čia ne taip jau ir blogai. Tikiu ir tikėsiu, kad meilės romanas daug kartų geriau ir pigiau nei antidepresantai ar vizitai pas psichoanalitiką. Amerikiečiai neslepia vartojantys visus tris, o mes vis dar vaidiname nepalaužiamus superherojus, kurie vakare atsiverčia Tolstojų ar Prustą. Arba bent jau Navaką ar Papievį.

Neturiu nieko prieš šiuos autorius, tik jie yra tai, kas muzikoje yra simfonijos – sunkiasvoriai, sudėtingi, reikalaujantys išmanymo, išankstinio pasiruošimo ir susikaupimo. O meilės romanas – tai operetė, kurią žiūrint norisi šypsotis ir niūniuoti. Arba braukti ašaras. Na gerai, pasakysiu dar šiuolaikiškiau, tai – Adelės arba Beyonce koncertas, į kurį nuvažiuoti mūsų visuomenėje yra gero tono ženklas. Tai kokybiška pramoga, suteikianti mums malonumą, bet jokiu būdu nepraturtinanti intelektualinių mūsų gelmių. Tokia pat kokybiška pramoga yra gerai parašytas, įtraukiantis meilės romanas. Romantinis filmas, priverčiantis išsitraukti nosinę. Geras serialas su mėgstamais veikėjais. Mano manymu, skaitymas šimtus kartų geriau už kompiuterinius žaidimus, už turkiškus serialus, už neblaivų vakarą, kremtantis dėl moteriškų nesėkmių, už piktų žodžių srautus namie ar raudojimą į pagalvę.

R.Neverbickas foto

Literatūroje, kaip ir kitose meno šakose, egzistuoja rimtoji pakraipa ir pramoginė. Kadaise ir operetės žanras buvo pripažintas nepadoriu ir draudžiamas aukščiausiuose sluoksniuose. Kadaise ir tango buvo baisiai nepadorus šokis, o „Madam Bovari“ - draudžiama vulgari knyga. Bet dabar žanrai taip susimaišę, kad takoskyrą tarp rimto ir pramoginio meno nubrėžti ne taip jau ir lengva. Maiklo Džeksono muzikos dabar jau niekas nebevadina popsu, jis jau klasikas, nors kadaise buvo pop karaliumi. Larso von Tryro filmuose erotikos daug daugiau nei erotiniuose romanuose, o „penkiasdešimt pilkų atspalvių“ fenomeną analizuoja psichologai, bandydami išsiaiškinti mūsų amžiaus vertybinį pjūvį ir lūkesčius. Ar rimtas visada turi būti tik rimtas? Ar komedija negali sukrėsti labiau už tragediją? Ar lengvai skaitomas ir žiūrimas kūrinys yra vertas mažiau nei tas, prie kurio turime ilgai pasikankinti?  

Kalbėdama apie meilės romanus, aš neturiu omenyje tų pigių knygelių, kuriose sudėta po du ar tris visiškai vienodus romaniukus (mažybinę formą naudoju ne norėdama juos pažeminti, bet dėl nedidelės jų apimties) su visiškai nuspėjama pabaiga. Tokius, kokius rašydavo kai kurie žymūs rašytojai, kad išgyventų savo palėpėse Paryžiuje ir Niujorke. Tokius, kokius rašo ir garsūs autoriai, prisidengę pseudonimais. Tokius, kuriuos Vokietijos stotyse pardavinėja po du eurus ir kokius kelionės gale damos palieka gulėti ant tuščios sėdynės. Amerikiečiai po terminu Romance writing pakiša visus moteriškų romanų žanrus. Jiems priskiriama ir Sagos apie vampyrus, ir pilki atspalviai, ir graudžios Jojo Moes istorijos ir romantiniai trileriai. Bet žanro karaliai yra daugiausiai uždirbantys autoriai James Patterson, Nora Roberts, Daniele Steel, Nicolas Sparks, o tai reiškia, kad yra labai plačiai skaitomi. Nora Roberts uždirba per metus 60 mln. dolerių, o jos knygos New York Times bestselerių sąraše išbuvo 900 savaičių, kas sudėjus reikštų 16 metų. James Patterson šiemet yra įvardintas kaip daugiausiai uždirbantis autorius (250 mln USD per metus), aplenkęs net siaubo karalių S.Kingą.

Žanrinė literatūra pastaruoju metu labai smarkiai populiarėja pasaulyje. Žmonės, pirkdami romaną, nori žinoti kas jų laukia. Už faktą kokias literatūrines premijas gavo autorius, jiems daug svarbiau, į kiek kalbų yra išverstas romanas ir kokie jo pardavimo skaičiai svetur, kiek laiko jis karaliavo bestselerių sąraše. Vakar į mano el. pašto dėžutę įkrito laiškelis iš nesenai gretimoje gatvėje įsikūrusios rašytojo Allain de Botton įkurtos koučingo mokyklos „The school of life“, organizuojančios pačius įvairiausius seminarus. Šįkart tai buvo trijų valandų seminaras apie tai, kaip pasirinkti knygas skirtingoms gyvenimo situacijoms. Lektorė, garsi universiteto profesorė, reklaminiame lankstinuke teigė, kad romanų terapinis poveikis įrodytas mokslo, svarbu tik teisingai jas pasirinkti. Beveik garantuoju, kad dalį laiko ji kalbės apie meilės romanus. Pagalvojau, gal ir aš visai norėčiau dirbti tokį darbą ir, kaip Ninos George romano „Levandų kambarys“ pagrindinis veikėjas, skirti knygas, kaip vaistus, vos pažvelgus žmogui į akis.

Detektyvas yra toks pat pramoginės literatūros žanras kaip ir meilės romanas, taip pat padeda atsitraukti nuo realaus pasaulio, bet juos skaitydamas nesislepia nei vienas. Per interviu ne vienas garsenybė, paklaustas apie mėgstamas knygas, vardino detektyvų autorius arba fantasy žanro atstovų parašytas knygas. S.Kingo siaubingas istorijas mėgsta kas antras. Mokslinė fantastika stovi ant dar aukštesnio laiptelio, nes dar mažiau kam patinka. Moterims taip pat yra labiau „cool“ pareikšti, kad jos mėgsta detektyvus ar siaubo romanus, o ne moteriškas istorijas, nors kas antra tikrai juos skaito per atostogas. Pasislėpusios. Mūsų visuomenėje vis dar vyrauja vyriškumo kultas, gal todėl moterys, vengdamos pripažinti savo moteriškumą, jaučiasi stiprios, nepalaužiamos ir pasiruošę konkurencinei kovai su vyrais. Klaidžioti žudiko pasąmonės vingiais kažkodėl atrodo prasmingiau nei meilužio, o skaityti brutalaus nusikaltimo scenas – vertingiau nei sekso scenas. Nors iš tiesų tarp jų galima dėti lygybės ženklą, paliekant asmeninio pasirinkimo galimybę. Kaip galėtume tvirtinti, kad svingas geriau už tango, kad Cuba libre skaniau už Mojito, o bulvės - už makaronus, kad bėgimas naudingiau už važiavimą dviračiu, o raudona suknelė madingesnė už žalią. Tai tiesiog asmeninio pasirinkimo klausimas. Tai yra tai, kas apibrėžia mus kaip asmenybę mums garsiai to net nepasakant. Bet mes nesigėdijame pripažinti savo pomėgių, kol kalba nenukrypsta prie knygų.

Kai katalonų rašytojo Francesc Miralles (lietuviškai jo išleistas romanas „Maži dalykai dideli“) paklausiau ar jam liūdna, kad žmonės vis mažiau skaito knygų, jis atsakė, kad nei trupučio. Pasak jo, visuomenės įpročiai keičiasi, žmonės nemetė skaityti, tik skaito ką kitą ir kas žino, gal po kelių ar keliolikos metų blogerių postai ar socialinių tinklų trumpos žinutės bus taip pat pavadinti literatūra. Pasak jo, L.Tolstojų skaitantis žmogus tikrai nėra nei geresnis, nei protingesnis už jo neskaitantį. Tai tik asmeninio pasirinkimo klausimas.

Baigiant galiu pasakyti, kad pati skaitau daug ir labai įvairias knygas. Skaitau ir sunkiasvorius autorius, skaitau ir detektyvus, skaitau ir moteriškus romanus, o ypač mėgstu apsakymus. Kartais paskaitinėju esė. Labai mėgstu rašytojų memuarus ir godžiai geriu jų pastabas apie gyvenimą. Kartais skaitau paaugliams skirtas knygas. Nebijau prisipažinti, kad nesugebėjau perskaityti A.Tapino knygos iki galo, nes nemėgstu fantastikos, o ypač - mokslinės. Nemėgstu erotinių romanų, nes juose pasigendu istorijos, o skaityti ištęstas ir besikartojančias sekso scenas - nuobodu. Jo Nesbo man per žiaurus, o S.Kingo herojai pernelyg iškrypę, bet esu perskaičius beveik visus H.Mankelio detektyvus, nes jo inspektorius Valanderis yra vienas įdomiausių personažų po daktaro Vatsono. Mėgstu Noros Roberts romanus, bet ne romanų serialus. Po asmeninės pažinties su Lucinda Riley Vilniaus knygų mugėje pamėgau jos moteriškus romanus. Esu perskaičius visą Harį Poterį ir nekantriau laukiu tęsinio. Labai mėgstu magiškąjį realizmą ir Lotynų Amerikos autorius. Dievinu S.Cveigą ir S.Moemą. Mėgstu vokiečių klasikus ir dabartinius lietuvių autorius. Bet knygas renkuosi pagal nuotaiką. Ir nei dėl vienos nesiteisinu, nei vienos neslepiu nuo naktinio stalelio prie lovos ar skaitydama viešajame transporte. To linkiu ir jums. Tai mūsų laikas ir galim pačios spręsti su kokiais herojais norime jį praleisti.