Apie dviejų knygų mugės viešnių romanus: Lucinda Riley ir Katherine Webb

Su Lucinda Riley

Dvi moterys, dvi rašytojos, dvi moteriškų romanų meistrės, pinančios dabartį ir praeitį, dvi autorės, su kuriomis man teko garbė susipažinti ir šiek tiek pažinti – Lucinda Riley ir Katherine Webb. Du moteriški jų romanai, kurie man padėjo praskaidrinti dėl patrūkinėjusių kojos raiščių priskirtą namų areštą. Grįžau iš knygų mugės ir nusprendžiau, kad galiu sau leisti kelias knygas iš neprivalomojo, atostoginio repertuaro.

Tų moterims skirtų viršelių knygynuose tiek daug, viena už kitą geresnės, romantiškesnės, storesnės, audringesnės, nepamirštamesnės. Kaip žinoti, kurią knygą savaitgaliui išsirinkti? Kurios autorės vertos dėmesio, o kurių rašinėliai savo neraštingumu tik sunervina. Literatūros kritikai atsakys, kad visos jos šlamštas, geriau imti Nobelio, Bukerio ar Pulicerio laureatą ir nesuklysi. Sutinku su jais, bet kartu sviedžiu jiems pirštinę ir pabandysiu kartais apžvelgti kokį vieną kitą moterišką romaną vadovaujantis savo vertinimo kriterijais, kuriuos išsiugdžiau per daugelį skaitymo ir rašymo metų.

Su Lucinda Riley susipažinau pernai per knygų mugę. Į VIP salę elegantiška blondinė įėjo su vyru, savo agentu, šiek tiek panašiu į britų karališkos šeimos atstovą. Atsisėdo ir nuobodžiaudami dairėsi, lyg kažko laukdami. Šypsodamasi priėjau prie jos, pasakiau, kad man malonu susipažinti, ištiesiau jos pirmąją Septynių seserų knygą autografui. (išduosiu mažą paslaptį – autografo prašymas labai padeda užmegzti santykius su autoriumi arba bent jau suteikia progą pasišnekučiuoti kelias minutes). Mes kalbėjomės dešimt minučių apie moteriškus romanus, apie jos romanų sėkmę pasaulyje ir apie būsimas jos keliones. Ji nudžiugo sužinojusi, kad aš rašau ir pasiūlė susitikti Leipcigo knygų mugėje. Taigi po mėnesio jau sėdėjau jos knygos pristatyme Leipcige. Mane pamačiusi, ji apsidžiaugė, apsikabino kaip sena draugė ir nutempė supažindinti su savo vokiškosios leidyklos vadovais. Vilkėjo džinsais ir džinsiniais marškiniais, lūpos saikingai padažytos, plaukai tvarkingai sušukuoti – o juk mūsų akimis bestselerių autorė turėtų atrodyti kitaip? Ypač žinant, kad ji labai turtinga. Autografus dalindama šiltai šypsojosi žmonėms, kiekvienam ko nors palinkėdama. Sutarėme, kad kada nors kur nors šiame pasaulyje dar tikrai susitiksime.

Vokietijoje jos knygos tokios populiarios, kad kuri nors viena visada būna bestselerių dešimtukuose. “Septynių seserų” serijos knygos vos pasirodžiusios kopia į skaitomiausių penketukus. Nes vokietės nesigėdija nei pirkti moteriškų romanų, nei žiūrėti sekmadienio vakarais Herzkino (romantiškų filmų). Kiek žinau, parduotos ir šios serijos ekranizavimo teisės, bus kuriamas serialas, kuriam pranašaujama “Sostų karų” populiarumo sėkmė.

Iš šono žiūrint, Lucinda yra tikras laimės kūdikis – didelė šeima, didelė sąskaita, namai Norfolke, Prancūzijoje ir Tailande, nuolatinės kelionės, mylintis ir agento darbą perėmęs vyras, socialine medija besirūpinanti vyro dukra, didžiuliai tiražai ir gerbėjų būriai. Tačiau kol pasiekė tai, ką turi, jai reikėjo pabraidyti ir po nepriteklius, kad turėtų kuo šildyti namus, ji pardavinėjo tualetinį popierių, o pirmąjį dėvėtą kompiuterį nusipirko pardavusi vestuvinę suknelę. Jos gyvenime buvo ir ligos, ir skyrybos, ir paaukota svajonė šokti. Be to, buvo periodas, kai nei vienas leidėjas nebenorėjo jos spausdinti, tad ne vienas romanas nugulė į stalčius. Ir tai nesustabdė jos nuo rašymo.

Lucinda sako, kad mintys dažniausiai ateina skraidant lėktuvais. Ji nuotrupas susirašo į mažą užrašų knygelę, o paskui jau vysto pačią istoriją. Jos stilius labai paprastas, be jokių įmantrybių, jokių poetinių vingrybių, jokių žaidimų kalba. Galbūt tai yra todėl, kad ji ne pati rašo, bet diktuoja. Ji sako, kad jai svarbu papasakoti istoriją. Ir ji jas papasakoja meistriškai įtraukdama skaitytoją ir išlaikydama jo susidomėjimą iki pat romano pabaigos. Bet ar ne to mes ieškome žanrinėje literatūroje? Juk imame ją tikrai ne dėl to, kad norėtume analizuoti teksto gylį ar ieškoti paslėptų prasmių. Mes norim, kad istorija mus įtrauktų ir nebepaleistų, leisdama mums trumpam užsimiršti.

Septynių seserų serijos išleistos tik trys knygos (lietuviškai išverstos dvi), ketvirta yra rašoma, kitų istorijos gyvena autorės mintyse. Knygos idėja truputį fantastiška, bet taip turbūt priklauso, jei rašai pasakas suaugusioms mergaitėms. Septynios seserys, visos skirtingos, visos pavadintos Plejadžių žvaigždyno vardais, visos įdukrintos mistinio tėvo Atlanto ir visos užaugusios prabangoje ant Ženevos ežero kranto. Tėvui mistiškai mirus (o kaipgi kitaip), visos gauna laiškus su kilmės užuominomis ir po vieną leidžiasi ieškoti savo šaknų. Pirmos knygos herojė Maja atsiduria Brazilijoje, antrosios herojė Alė (Audrų sesuo)  – Norvegijoje. Knygose pinamos kelios istorijos – nutikusi tada ir ten kažkur, bei ta, vykstanti šiandien. O tai yra idealus pasakojimo būdas, kai kas nors aiškinasi savo protėvių gyvenimą. Šiek tiek mistikos, šiek tiek istorinių aplinkybių, šiek tiek tikrų faktų ir įdomybių, daug melodramos ir įtampos. Majos šaknys veda prie Kristaus skulptūros Rio, o Alės – į žymaus kompozitoriaus Edvardo Grygo gyvenimo užkulisius. Norinčioms mintyse pakeliauti ir užsimiršus panarplioti jausmingas istorijas – pats tas. Tada gal neklius ir stiliaus primityvumas.

Su Katharine Webb ir Francesc Miralles

Su Katherine Webb susipažinau šiemet. Į knygų mugės atidarymo proga iškeltą pokylį Valdovų rūmuose ji atvyko su tamsiais džinsais ir šviesiu kasdieniu megztuku. Smalsiai nužiūrinėjo suknelėmis vilkinčias ponias, santūriai bendravo, kukliai paragavo patiekalų. Paklausus, ar spėjo pasivaikščioti po Vilnių, ji atsakiusi, kad vienintelis objektas, kurį ji norėjusi pamatyti – tai Gedimino bokštas, bet sužinojusi, kad jis uždarytas, nusprendė likti viešbutyje ir padirbėti. Nes rašytojas, pasak jos, dirba visada.

Katherine Webb romanai skirti toms, kurios skaitydamos mėgaujasi sklandžiai sukonstruotais sakiniais, gražiais gamtos ir vidinių būsenų aprašymais. Ji nemėgsta, kai jos romanai vadinami moteriškais, nes mano, kad rašo platesniai auditorijai. Man asmeniškai skaityti “Primiršta daina” buvo didesnis malonumas, nei Alės istoriją. Pradžia pasirodė nuobodoka ir net savotiškai šiurpi – galerininkas atvažiuoja į nesvetingą Anglijos kaimą tirti akivaizdžiai išgalvoto dailininko kūrybos, sutinka keistą susivėlusią bobulę apleistame name ir piktus kaimynų žvilgsnius, ir nei vienos moters, kurią herojus galėtų įsimylėti. Sutikite, neįprasta pradžia romantinei istorijai, labiau tiktų S.Kingo siaubo romano pradžiai. Bet paskui čia atsiranda visko – ir istorija, ir moteris, ir bobulės prisiminimai, ir detektyviniai elementai, ir net šiek tiek mistikos. Katherinos pasakojime taip pat du laikai – praeityje, kai Dimitrė buvo jauna ir iki ausų įsimylėjusi ir dabartis, kai ji susiraukšlėjusi ir apaugusi paslaptimis.

Autorė taip meistriškai užaugina įtampą, kad nebegali padėti knygos į šalį. Ir nesinori, nes skaitydamas gauni ir puikią istoriją, ir skaitymo malonumą. Jai, kaip ir Lucindai, teko gyvenime išmėginti daugybę darbų, kol galėjo atsidėti tik rašymui. Ji, kaip ir Lucinda, ne vieną romaną pradžioje beviltiškai siuntinėjo leidėjams, nesustojo ir rašė toliau. Ji, kaip ir kolegė, gyvena nedideliame miestelyje Anglijoje, mėgsta jodinėti, brangina savo privatumą, neturi asmeninės paskyros Feisbuke, turi griežtą rašymo rutiną ir mėgsta, kai pro langą mato laukus ir į tolumas nusileidžiantį horizontą. Abi autorės puikiai pažįsta viena kitą. Lucinda siunčia Katherine išankstinį naujo romano leidimą, norėdama jos rekomendacijos skaitytojams. Katherine kartais parašo, kartais ne. Ji mano, kad jų skaitytojų ratas šiek tiek skiriasi ir ji jaučiasi įpareigota, kai jai reikia pagirti kūrinį, kuris jai mažiau patiko. Katherine uždaresnė, jos romanuose nėra vien gerų arba vien blogų personažų, juose jausmai sudėtingesni, o vidiniai pasauliai gilesni, skaitytojas turi šiek tiek prisidėti narpliojant istoriją. Jei kam patinka rūkuose nuskendusi Anglija, iki paskutinio puslapio neprarandanti savo paslaptingumo, tuomet Katherine Webb “Primiršta daina” bus pats tas. Kitam lovos ar atostogų periodui būtinai perskaitysiu jos kitą romaną “Palikimas”.

Ir pabaigoje mažas priekaištas leidyklai – jei įvardijate knygą kaip atostogų romaną, gal kartais galėtumėte ją taip išleisti taip, kad ji tilptų į lagaminą ir nesvertų kilogramo?