Rodomi pranešimai su žymėmis Vilnius-Berlynas. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Vilnius-Berlynas. Rodyti visus pranešimus

2015 m. vasario 26 d., ketvirtadienis

Knygų mugės atgarsiai su fotografiniais inkliuzais

Berlyne saulėta. Kvepia pavasariu. Užtūpti lauko kavinių staleliai ant saulės. Pievelėse žydi snieguolės ir krokai. Žolė žaliavo visą žiemą. Viskas atrodo daug švariau ir spalvingiau nei Vilniuje. Keista, bet grįžus į Berlyną vėl jaučiuosi kaip ramiame savame kaime, vėl nedūzgia telefonas, niekas nekviečia “ant kugelio”, nelaukia susitikimai, su niekuo neprivalau išgerti vyno. Žmonių aplinkui daug, bet su jais mandagiai prasilenkiame ir jie nepajėgia išblaškyti mano minčių. Atsiverčiu kompiuterį ir galiu vėl būti kartu su savo žodžiais, iš kurių vėl ausiu istorijų kilimus, vėliau galbūt praversiančius kitiems. Knygų mugėje įsitikinau, kad tai, ką darau, kažkam vis tik reikalinga.

Kaip sakiau per leidyklos suorganizuotą autorių vakarienę sekmadienį, ši mugė buvo vienas įspūdingesnių mano pirmųjų kartų ir viršijo visus lūkesčius. Prieš dešimtmetį esu kelioms draugėms prasitarus, kad vieną dieną grįšiu čia kaip dalyvė. Lygiai prieš metus, kai mano romanas vis dar gulėjo stalčiuje, o manęs visai nedžiugino tie skrydžiui į Vilnių sutaupyti pinigai, aš pasakiau vyrui, kad kitąmet tikrai skrisiu į mugę, nepaisant jokių trikdžių. Ir gal net – kaip autorius. Va taip, lydekai paliepus, man panorėjus, ir įvyko. Sugrįžau į mugę su savo knyga, su savo renginiu ir autografų dalinimo valandėlėmis. Bet apie tai tuoj papasakosiu plačiau.

Renginio Panevežyje akimirkos
Man mugė prasidėjo jau trečiadienį renginiu Panevėžyje. Galėčiau ilgai pasakoti apie renginio organizavimo nesėkmes ir apie tai, kad nepagalvojau, jog Panevėžy į prekybos tinklus žmonės eina tik savaitgaliais, o trečiadienio vakarą jų kur kas lengviau būtumėme suradę bibliotekose. Bet, nepaisant to, kad knygyno vedėja apie renginį buvo informuota tik iš vakaro, o plakatą pakabinome patys likus valandai iki jo pradžios, pardavėjos buvo geranoriškos, žurnalistai susidomėję, o žmonių susirinko ne taip jau mažai ir pokalbis buvo jaukus ir šeimyniškas. Šypsojausi, atsakinėjau į klausimus, mano teta panevėžietė pravirkdė savo smuikelį ir jautriai papasakojo apie mano vaikystę šiame mieste. Smagu buvo pasirašyti knygą klasės auklėtojui, anglų mokytojai, klasiokei, draugės draugei ar draugės sesei.. Vis tik savame mieste ir sienos padėjo.. Tačiau pamoka išmokta – viską, ką ne pats organizuoji, būtina patikrinti. Ir net tada, kai tau sako, kad viskas tikrai sutarta, reikia netikėti ir šauti kontrolinį skambutį renginio vietos vadovui. O greičiau ir patikimiau vis tik būtų organizuotis pačiam. Bent jau kol nesi Čekuolis..


Ketvirtadienį knygų mugės atidarymą ir pirmąją jos dieną praleidau. Nežinojau, kaip labai svarbu yra stovėti šalia savo knygos, kai pro stendą žygiuoja Prezidentė ir Premjeras, o jiems iš paskos – fotografai ir operatoriai. Nors manau, kad po Tapino narvo Prezidentė tikrai nebūtų stabtelėjus prie lietuviškų romanų skyriaus. Nebent būčiau padariusi nuogo konservatorių Premjero nuotrauką... Tą, kurią nufotografuoja Kormoranas mano romane...


D.Labučio nuotr. su abiem - Ramūnu (kairėje) ir Renatu 
Vietoj to visą dieną dirbau su kitomis nuotraukomis – Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose kabinome Renato Neverbicko ir Ramūno Danisevičiaus parodą "Vilnius-Berlynas". Atėjo laikas ją pademonstruoti ir Lietuvos žiūrovams. Nuo pat pradžių buvo toks sumanymas – parodom darbus Berlyno publikai, bet po to būtinai vežame į Vilnių. Vakarėlis buvo šaunus, berlynietiško stiliaus – su menu pirmame aukšte ir su DJ ir alumi septyniolikto amžiaus rūsyje. Su turbūt nuo to amžiaus gyvenančiais pelėsiais ant sienų. Publika panašiai pasiskirstė – menininkai viršuje, jaunimėlis – rūsy. Kas bandė ateiti per patį kalbų sakymą, jautėsi kaip troleibuse – durys tik atsidarydavo ir vėl užsidarydavo, o įkelt kojos nebuvo galima. Nors tie, kurie stovėjo arčiau, tikrai galėjo pasislinkti ir padaryti vietos naujai ateinantiems. Bet troleibuse veikia savi dėsniai ir nieko čia nepadarysi. Ilgai nekalbėjom, įdomiau buvo individualiai su žmonėmis pabendrauti. Džiaugiuosi, kad tiek jų, tiek spaudos atsiliepimai apie tokią iš pirmo žvilgsnio keistą parodos koncepciją sujungti du autorius ir du miestus, yra teigiami. Kaip per atidarymą kalbėjo Lietuvos fotografų vadas Jonas Staselis, R.Danisevičius yra duetų meistras ir aš jį teisingai pasirinkau šiam projektui.


Penktadienį pašoku anksti, išgeriu vaistų, numušu temperatūrą ir išsiruošiu į LRT, kur mane iškart pasitinka “Labas rytas, Lietuva” asistentė ir vedasi į grimerinę. Dar vienas pirmas kartas – tiesioginiame eteryje. Ignas klausimų neišduoda, sako, tiesiog pasikalbėsim. Jis taip gražiai šypsosi ir mandagiai kalba, kad net nekyla mintis pradėti bijoti. Šypsausi, įsitveriu į Labo ryto firminį puodelį ir pilu mintis kaip žirnius. Svarbiausia – nepradėti kosėti, svarbiausia – neprarasti minties gijos. Dešimt minučių labai nedaug, būčiau norėjusi ir daugiau papasakoti, bet šypsodamasi atsisveikinu ir nemeluodama pasakau, kad buvo malonu.


Pas mamą išgėrusi kavos ir sukirtusi sumuštinį su baltu varškės sūriu jaučiuosi visai gerai. Su užtušuotas paakiais ir jauduliu pilve važiuoju į parodą. Nedrąsiais žingsneliais užeinu ir sėlinu prie savo leidyklos stendo. Sėdi Tapinas prie savo pabaisų, išdidžiai stovi Urbonaitė, ant baro kėdės prie savo knygų sėdi Narmontaitė. Prie Tapino nutįsusi gerbėjų eilė. Nusprendžiu pasilabinti vėliau, nes nežinojau, kad vėliau bus pati tikriausia apgultis. Stendas didelis, savo knygos nematau. Lietuviški romanai – tik prasigrūdus už narvo. Šypsausi, labinuosiu, nedrąsiai klausiu, ar kas teiraujasi “Objektyve meilė”. Bijau išgirsti neigiamą atsakymą. Bet pardavėja linkčioja ir sako, kad pradėjo eiti žmonės ir klausti tos, kur šiandien telike buvo. Kita kategorija žmonių nuorodą į mano knygą gavo vakarykščiame žurnale “Žmonės”. Pasivaikštom, aplankom vaikų salę, nuperku savo mažajam kelias knygas, sutinkam dešimt pažįstamų, grįžtam. Ir tada manoji redaktorė mane čiumpa ir sako – ateik pastovėti į stendą. Aš kukliai traukiu pečiais, sakau, kad man skirtas autografų laikas tik rytoj. Ji sako, eikš ir viskas, daug geriau perka, kai autorius stovi stende.


Renginio akimirkos
Greitai sukrauna keturias eiles manųjų knygų, padeda lentelę su mano pavardę ir iš tikro, žmonės pradeda eiti. “Čia ta, kur Žmonės rašė, ai neprisimenu, kažkur užsienį gyvena, gal Norvegijoje, - šnibžda viena. “Oi, aš apie jus skaičiau “Motery”, - drąsiai prisistato kitą. Trečios kikena ir sako, kad telike aš storesnė atrodžiau. Va taip po truputį mezgasi bendravimas su skaitytojais. Pasirašau pirmąsias dvidešimt knygų ir pasijuntu išsėmusi visas jėgas. Prižadu grįžti vakare, nes apsibraukiau daug renginių. Tačiau pakilusi temperatūra nepaleidžia manęs iš lovos – atleiskit A.Žagrakalyte, L.Katkau, U.Radzevičiūte, S.Kubelka, kad taip ir nepasirodžiau jūsų renginiuose.


Šeštadienis – didžioji diena. Mano pirmasis tikras viešas renginys. Įšoku į suknelę, bandau pati maskuoti ligos ženklus ant veido, nutaisau nugalėtojo šypseną ir nusistebiu, nes vėl nebeturiu jokio baimės jausmo. Su Jolita ir Nomeda susitinkame pusvalandį iki renginio ir plepame apie visai nesvarbius dalykus. Nomeda (Marčėnait
ė) klausimų nerodo ir sako neapkrauti galvos galimais atsakymais, o tiesiog atsipalaiduoti ir šypsotis. Ir dar lūpas pasidažyti. Patikiu ja, nes pati švyti. Jolita (Herlyn) irgi rami arba sugeba meistriškai paslėpti jaudulį. Bet jokios panikos net ir tada, kai matome kaip kemšasi žmonės į mūsų renginio vietą. Neįtikėtina, salė pilnut pilnutėlė. Ir dar tarpdurys pilnas. O taip bijojom, kad gretimoje salėje vykstantis Parulskio pasirodymas pasiglemš dalį mūsų auditorijos.


Va tiek gerbėjų sulaukėm 
Tos 45 minutės pralekia žaibiškai. Klaipėdos mero Kongo valdomo trimito garsai užduoda reikiamą romantišką toną. Nomedos balsas minkštas, tačiau ji puikiai valdo ir mus, ir publiką. Dar kartą įsitikinu kaip svarbu patyręs moderatorius. Publika susidomėjusi, tik pačioje pabaigoje keletas išeina. Matau kelis savus veidus. Pritariančiu žvilgsniu linksi antroje eilėje sėdinti draugė. Bet didžioji dauguma – visai nepažįstami veidai. Mes pasakojame apie savo vyrus ir savo herojus, atsakinėjame į klausimus apie gyvenimą svetur ir rašymo įgūdžius, diskutuojame apie vyrų ir moterų literatūrą. Po to šypsomės, dėkojame, bendraujame, kviečiame į stendą. Negalime nulipti laiptais žemyn, nes ten tiesiog užsikimšę. Man svaigsta galva ir jaučiu vėl kylant temperatūrą. Sukaupusi jėgas įsitaisau stende. Eilė nesirikiuoja, bet žmonių nemažai. Matyt, atrodau tikrai nekaip, tad kažkas iš leidyklos pasiūlo pailsėti ir papietauti jų kambarėlyje. Ir tikrai, po to dvi valandas stende atlaikau visai nesunkiai. Kalbuosi su žmonėm. Kas nuoširdžiai susidomėjęs mana knyga, bet neturi pinigų, išraitau autografą ant atviruko. Bus atminimui. Žmonės prieina patys įvairiausi ir ne vien moterys. Pamojuoju pro šalį bėgančiam Panoramos operatoriui ir jis po kelių minučių grįžta su žurnalistu. Vis dar pusiau transe pasakoju į atkištą mikrofoną, ką man reiškia dalinti autografus. Ir negaliu patikėti, kad visi žodžiai po trijų valandų paleidžiami į eterį per žiūrimiausią žinių laidą reportaže iš knygų mugės. Tiesiai po Šiškino politinių svarstymų. Luck of the begginers? Turbūt.


A.Kriščiūno nuotr.
Sekmadienį nusprendžiu nueiti į Saros Poisson knygos pristatymą. Vėluoju, vos įmanoma surasti salę. Džiaugiuosi, kad mūsų renginys nebuvo nukištas į tokią tolybę, nes į jį neateis joks atsitiktinis lankytojas. O man atrodo jie labai svarbūs – atsitiktinis lankytojas, atsitiktinis pirkėjas, atsitiktinai mano knygą pas draugą paėmęs žmogus. Dažniausiai jie būna lemtingi. Sekmadienį jau ramiau. Žmonių antplūdis taip ir neprasideda. Yra laiko pasišnekučiuoti su atsitiktiniais lankytojais, su pardavėjomis, su kolegomis. Nusiperku kelias knygas, padėkoju visiems ir važiuoju namo ilsėtis. Paskutinis mugės akcentas – leidyklos vakarienė su autoriais La Boheme. Ir vėl esu kupina euforijos ir dėkingumo likimui, kad leido su tokia šaunia kompanija susėsti prie vieno stalo. Jau vien dėl to buvo verta parašyti knygą. Ir atiduoti beveik visas jėgas ją pristatinėjant.


A.Kriščiūno nuotr. 
Įsipaišau į būrį šaukiančių, kad knygų mugė autoriui pati tikriausia šventė. Ir nors šį kartą pritrūko sveikatos švęsti, mėgaujuosi kiekvienu prisiminimu, kiekviena pažintimi, kiekvienu į pasaulį paleistu autografu. Kai kurios išvados ir rekomendacijos “žaliam” dalyviui – kitame įraše.

R.Neverbicko, A.Kriščiūno ir D.Labučio nuotr.




2015 m. vasario 13 d., penktadienis

Nuovargis pusiaukelėje

Kai užeini į kavinę ir ten groja Jonny Cash, tiesiog negali taip paprastai apsisukti ir išeiti. Tada atrodo, kad jeigu nesustabdysi šios akimirkos, praleisi kažką labai svarbaus. Atrodo, kad kažkokia mintis nuplasnos tolyn taip ir nepraskaidrinus tavo galvos, neleidusi užčiuopti kažko svarbaus arba suprasti kažko esminio, nuo ko galbūt pasikeis visa ši diena, savaitė, mėnuo, o gal ir visas likęs gyvenimas.

Gurkšteliu kavos ir atsiremiu į fotelį. Pro didelį langą stebiu praeivius ir jaučiuosi jaukiai pasislėpusi. Lyg savo likimo valdovo paprašiusi minutės pertraukėlės. Minčių tiek daug, kad norisi parašyti eilėraštį. Arba tekstą dainai. Bet nei vienos tokios, kuri pasuktų mane iš numatyto kelio. Jokio gundymo svetimais horizontais. Reiškia, viskas tvarkoj, žingsniuoju savo keliu. Tik kartais jis būna nelygus, su besityčiojančiais akmenimis, prižėlęs pikta linkinčių žmonių, pelkėtų vietų, iš kurių ką tik kažkas nudžiovė tiltelį, netikėtų kliūčių, kurias galėtum daug lengviau perlipti, jei kažkas pakabintų kopėčias. Todėl kartais labai pavargstu. Todėl kartais, kai po ilgų tamsių dienų nušvinta saulė, labai smagu prisėsti ir paklausyti Jonny Cash. Ir pagalvoti, kad kai kurie dalykai kartais patys išsisprendžia.

Vakar pasakiau vyrui, kad supratau kam rašytojams reikalingi agentai. Ogi tam, kad galėtum toliau rašyti knygas, o ne feisbuko postus, laiškus žurnalistams, skaitytojams, klausimus leidėjams. Nes dažniausiai vienas žmogus nemoka ir gerai rašyti, ir gerai parduoti. O jei ir moka, negali vienu metu abiejų daryti. Prisižiūrėjusi filmų anksčiau galvojau, kad jei leidykla priima tavo kūrinį, jie pasirūpina ir jo marketingu, organizuoja knygos pristatymus ir autografų dalinimo valandėles, sukviečia žurnalistus, atspausdina plakatus, sudomina tavo kūriniu radijo ir televizijos laidų vedėjus, nekalbant jau apie kirpyklose gulinčių žurnalų redaktores. Tu padirbi kelias savaites, na kelis mėnesius pagal iš anksto suorganizuotą programą, ir vėl gali grimzti į kūrybinį chaosą savo galvoje, tikintis iš jo kada nors pagimdyti kitą kūdikį. Ir pakartoti visą jo parodymo pasauliui procedūrą dar kartą.

Berlyne jau pavasaris
Bet čia aš kažkaip įsisvajojau. Parašyti knygą - tai reiškia atsidurti pusiaukelėje. Va kitą pusę kelio eini pasakodamas kitiems, kodėl verta ją pirkti ir skaityti. Taip norisi, kad kas nors patyręs vestų už rankos, padėtų, paguostų, nukreiptų teisinga linkme. Bet esi vienas su savo pirmagimiu ir turi pasikliauti instinktais. Gal per mažai laiko šiame versle. Gal per maža žuvis. Žuveliokas tiktai. Turi išplaukt pats ir įrodyti ko esi vertas. Ir plaukiu. Iriuosi per kliūtis. Laikau iškėlus galvą virš vandens. Stengiuosi neprisemt burnos. Klausausi. Mokausi. Įgaunu patirties. Tik labai pavargstu. Bet Jonny Cash liepia eiti toliau.

Laukia įtempta ir be galo įdomi savaitė Lietuvoje - knygos pristatymas mano gimtajame Panevėžyje, renginys knygų mugėje bei parodos Vilnius-Berlynas atidarymas. Būtinai parašysiu kaip sekėsi.

2014 m. lapkričio 21 d., penktadienis

Paroda, viršelis ir kiti kūdikiai

Užeiga Kreuzburger. Hamburgeris ir mažas Becks


Žinau, žinau, dar per anksti gerti alų, dar tik vidurdienis. Bet jau penktadienis. Ir burgerį užgerti alumi juk labai skanu. Tai gal ir galima. Ir ne aš viena tokia, Berlyne pietums gerti alų taip pat įprasta, kaip Paryžiuje - vyną.

O kavą šiandien jau gėriau ambasadoje, nes iš pat ryto atėjome nusikabinti parodos Vilnius-Berlin. Ne, niekas nepavaišino, patys atsinešėme. Kodėl turėtų vaišinti? Mes juk ne politikai ir ne kokie nors įtakingi verslininkai. Mes viso labo menininkai. Kito klano atstovai. Tačiau džiaugiamės tuo, kad tikrai labai daug žmonių aplankė parodą ir tai buvo vienas sėkmingiausių ambasados projektų populiarinant Lietuvos kultūrą ir menininkus šiemet.. Dabar paroda supakuota ir, sulaukus transporto, važiuos į Lietuvą. Kol dar tiksliai nežinau kada ir kur ji bus eksponuojama, nieko ir nesakau.

Hamburgeris dieviško skonio, mėsytė minkštutė, daržovių daug, agurkėlio tiek kiek reikia, padažas tinka – nė iš tolo neprimena standartinių tinklinių hamburgerių su popieriumi atsiduodančia mėsa. Jei būčiau Užkalnis duočiau visas žąsis, kurias turėčiau. Nors dar neragavau geriausių Berlyne hamburgerių, kuriuos kepa kažkokiame kioske Kreuzberge. Taigi, kol neragavau, šitas mane visiškai patenkina.

Nusišluostau pirštus, gurkšteliu alaus ir rašau toliau.

Šiandien pagaliau baigėme derinti mano viršelį. Jau viskas. Mano romanas “Objektyve meilė” Lietuvos knygynuose pasirodys pačioje gruodžio pabaigoje. Šiek tiek gaila, kad nespėjame į kalėdinę prekybą, nors, kita vertus, pernai tuo pat metu buvo gaila, kad jis guli stalčiuje. Dabar bent jau turės pavidalą ir gulės lentynose. Tikiuosi, neužsigulės. Gal kas nusipirks sau dovanų Naujųjų metų proga, o gal - metų pradžios proga, o gal niūraus sausio proga. Tiesą sakant, neįsivaizduoju kokio storio bus knyga, kiek ji kainuos, kokiame skyriuje ją paguldys. Labai noriu pamatyti kokį atsitiktinį pirkėją, vartantį ją, skaitantį anotaciją galiniame puslapyje..

Aišku, šiek tiek jaudinuosi. Prisidedu prie tų autorių, kurie knygą lygina su kūdikiu. Panašiai tiek ir užtruko. Alma litteros redaktorės laiškas, kad jie sutinka spausdinti romaną, atėjo pavasarį, tad nešiojimas ir laukimas užtruko apie devynis mėnesius. Galima sakyti, kad pamačiusi viršelį, jaučiuosi lyg išvydusi kūdikio echoskopo nuotrauką – jau galiu kitiems parodyti, bet dar negaliu tiksliai įsivaizduoti kaip ji atrodys. Ir visai neįsivaizduoju, kas manęs laukia jai gimus. Pradžioje turbūt euforija, pasididžiavimas, paskui įtampa ar mokėsi su visu tuo susitvarkyti, o tamsiais vakarais prisidės dar ir giliai tūnantis liūdesys dėl pasibaigusio laukimo ir viduje atsiradusios tuštumos. Reikės išmokti kažkaip su tuo kartu gyventi. Reikės išmokti priimti kritiką. Savų ir svetimų. Tų, kuriems mano kūdikis neatrodys tobulas ar tiesiog nervins. Vieni gal sakys, kad tai bukas skaitalas, kiti sakys – per vulgarus, dar treti rašys, kad kiekvienas tokį gali sukurti. Dar vieni mane priskirs neturinčiųkąveiktiemigrantų kategorijai. Gal visi jie bus teisūs. Išskyrus tuos, kurie galvos, kad romanas gimė iš neturėjimo ką veikti, o ne iš turėjimo ką pasakyti. Didžiąją dalį jo rašiau tik gimus vaikui. Per švenčiausias jo miego valandėles, atplėštais nuo šeimos vakarais, sekmadienių rytais. Baigiau jį čia, atvažiavus į Berlyną ir visą dieną leisdama su vaiku namie. Kiekvieną pagautą laisvą valandėlę skirdavau savo herojams, o mintyse su jais turbūt buvau dažniau nei su savo vaiku. Sulaukus pirmosios kelių patikimų skaitytojų kritikos, supratau kiek daug jame netobulų vietų, silpnai motyvuotų poelgių. Sulaukiau ir pagyrų, todėl įgavau drąsos dirbti prie romano toliau. Reikėjo viską perrašyti. Va tada ir pradėjau žiūrėti į rašymą kaip į amatą, kaip į darbą, prie kurio prisėdi ir keturias valandas nepakeli sėdynės. Kartais norėdavau būti rūkančia, bent būčiau sau leidusi parūkymo pertraukėles.

Prieš atiduodant leidyklos teismui, romaną perdariau dar kartą, išmečiau, kaip Stefanas Kingas rekomenduoja, dešimt procentų teksto. Vėliau, skaitant kartu su redaktore, išmetėm dar tiek pat. Ir teksto kokybė nenukentėjo. Priešingai, išravėjom perteklinius žodžius, besikartojančias mintis ir augalo grožis dar labiau suspindo.

Visai nesigailiu to alaus buteliuko per pietus. Jaučiuosi jo nusipelniusi. Galiu pasidžiaugt ir tuo, kad joks viršininkas man dėl to nekels pretenzijų.. o mano vyresnysis ir mane kontroliuojantis AŠ šiandien man davė laisvadienį..


2014 m. spalio 26 d., sekmadienis

Fotografiniai rudeniniai pamąstymai

Šiandien Berlyną užgulė ruduo. Nors vėjo nėra, šaltas oras stumia silpniausius lapus nuo medžių, priverčia žmones susisukti į skaras ir atsitverti nuo pasaulio striukių užtrauktukais, gobtuvais, kepurėmis, priverčia juos lįsti į knygynus, į kino teatrus, į save.. Kai kurie pajunta liūdesį, kai kurie – tik ramybę. Mane tokiomis dienomis užplūsta egzistencinis liūdesys, toks, kai darosi gaila nusirengiančių medžių, aplytų lauko stalelių, kai norisi tiesiog sėdėti ir žiūrėti pro langą, norisi kibirais gerti arbatą ir pažiūrėti filmą, kurio pabaigoje reikia braukti ašaras. Keista prisiminti, jog praeitą sekmadienį buvo dvidešimt šilumos ir mes klausėm gatvės muzikos Mauerparke tik su marškinėliais.
Pakalbėjom: Ramūnas, aš, Renatas, Ramūnas ir Frankas

O gal tai visai ne ruduo kaltas, o tuštumą viduje sukėlė didelio projekto pabaiga. Gal tai ne liūdesys, bet atsipalaidavimas po pavykusio Vilnius-Berlynas parodos atidarymo. Nors ir buvo šiokių tokių nesklandumų, visi sakė, kad renginys pavyko. Turint omeny, kad pirmą kartą organizavau marketingo kampaniją, pirmą kartą su menininkais kabinau darbus, pirmą kartą spėliojau kiek ateis svečių ir kiek išgers vyno (tie trys ambasados duoti buteliai buvo išgerti net neprasidėjus oficialioms kalboms), pirmą kartą ambasadoje sakiau kalbą, pirmą kartą gyvenime sakiau kalbą vokiškai, pirmą kartą ambasadoje grojo DJ, o žmonių buvo tiek, kad aš, užuot bendravus su svečiais, turėjau plauti taures, kad būtų kur įpilti vyno, kurio atsargomis apdairiai pasirūpinau iš anksto. Lietuviškas sūris ir duona su kmynais nuo stalo dingo reaktyviniu greičiu. Kaip ir lietuviškos barankytės. Ramūno taip ir nepriverčiau pasisakyti viešai, bet ačiū kitam Ramūnui iš ambasados, kad gražiai ir sklandžiai pakalbėjo ir pristatė visą projektą. Ačiū ir mūsų draugui Frankui, kuris prisiminė kaip prieš 25- erius metus, kai mes pirmą kartą buvome Berlyne, Renatas surengė pirmąją savo parodą pas jį namie. Visai buvau pamiršusi, kad tuomet, būdami antro kurso studentais, atkeliavome pas prieš pusantro mėnesio Latvijoje sutiktą vokietį ir iškart dalyvavome jo išleistuvėse į DDR armiją. Vakarėlio metu Renatas išstatė savo atsivežtas menines Vilniaus nuotraukas ant laiptų, lentynų, palangių, taip surengdamas vieno vakaro parodą. Tada niekas dar nežinojo, kad po mėnesio grius Berlyno siena, Vokietija susivienys ir mūsų svajonė kada nors pagyventi Berlyne taip paprastai išsipildys, o atsitiktinai sutiktas vokietis taps vienu geriausių mūsų draugų ir gyvens tik per porą gatvių nuo mūsų. Ir juo labiau niekas nežinojo, kad lygiai po 25 metų čia surengsime kuo tikriausią parodą ir dalyvausime didžiausiame Fotografijos festivalyje Vokietijoje.

Vakar ambasados darbuotojas patikino, kad paroda sulaukia daugelio lankytojų dėmesio. Keista, nes ją aplankyti nėra taip paprasta net suradus ambasados pastatą: reikia laukti kol budintis atidarys duris, kol palydės į ketvirtą aukštą. Paroda veikia tik darbo metu ir jos negalima aplankyti vakarais ir savaitgaliais.
Kitą dieną man teko dalyvauti kitame parodos atidaryme vaistų gamintojo Bayer atstovybėje. Ten vyko renginys Wein und Kunst, buvo pristatomos ne tik fotografijos, bet ir ispaniški vynai. Šiaip koncepcija labai vykusi, nes žmonės ne tik apžiūri parodą, bet ir išragauja vynus, o renginio pabaigoje gali patikusius įsigyti už visai normalią kainą (6-8 eur). Taigi, renginys buvo visai įdomus, vynas geras, kuratorius įdomiai pasakojo apie nuotraukas, bet... paroda buvo nevykusi, jokios meninės koncepcijos, nuotraukos mėgėjiškos ir atrinktos neaiškiu principu, vaikiškus žaidimus fotošopu pridengiant šmaikščiais pavadinimais. Mūsų renginys nebuvo toks solidus ir apie nuotraukas papasakojau visai nedaug, bet manau, kad geros nuotraukos kalba pačios už save. Ir parodai svarbiau kabantys darbai, o ne pasakyti žodžiai.

Bet viskas, baigiu su fotografija ir lendu į savo kampą vėl rašyt. Turiu susikaupti, susisukti į save ir užtraukti tą užtrauktuką.

Rytoj turėtų atsiųsti jau galutinį maketą su paskutiniais taisymais. Kai pamatysiu viršelį, tik tada turbūt patikėsiu, jog tai tikrai realu ir kad tikrai gruodžio pabaigoje laikysiu rankose savo pirmąjį romaną.
R.Neverbicko darbai parodoje
visi dalyvavusieji tikrai netilpo į kadrą

DJ Po ambasadoje, už jo - Ramūno pienės ir Renato pankai
R.Danisevičiaus nuotraukos..

2014 m. spalio 14 d., antradienis

Fotografijos festivalio dalyviai

Balzac coffee, puodelis espresso


Šiandien ryte, ieškodama vietos ramiai išgerti puodelį kavos, supratau, kad ieškau visai ne ramios vietos, o tos, kur knibžda žmonių. Gal tiesiog lengviau ištirpti tarp jų, o gal tam, kad būtų ką stebėti. O gal tiesiog veikia bandos instinktas, sakantis, kad vietos, kuriose sėdi žmonės, yra daug geresnės už pustuštes.. Berlyne ne visada taip. Čia susideda daug faktorių. Pavyzdžiui, ar yra laikraščių, ar yra Wifi. Kavinės prie metro stotelių visada bus pilnesnės, nei toliau esančios, kaip ir siūlančios Bio kavą. Kaina nevaidina visai jokio vaidmens - niekam čia nesvarbu, kad kava būtų pusę euro pigesnė arba prie jos parduotų bandelę už pusę kainos. Nebent statybininkams, urmu pusryčiaujantiems pigiose kepyklėlėse, kur kava, beje, irgi nebloga. Kartais įdomu ir į juos žiūrėti. Kadangi Berlyne žmonės neskuba gerti kavos (tie, kurie skuba, išsineša ją), ir neretai kavinėse prasėdi ir kelias valandas palinkę prie knygos, kompiuterio ar ant draugės peties, jie dažniausiai ieško vietos ten, kur smagiai sėdisi, kur gražus vaizdas pro langą, kur patogūs krėslai ir bėgioja įkvėpimas.

Šią savaitę gyvenu visai nauja veikla – pirmą kartą gyvenime esu fotografijų parodos kuratorė ir turiu rūpintis parodos kabinimo, viešinimo ir atidarymo vakarėlio organizaciniais reikalais. Paroda vyks Lietuvos ambasadoje, atrodo, turėtų būti kur kas lengviau, bet taip nėra. Prisideda griežtos darbo valandos, apsunkintas patekimas į patalpas ir biurokratinis bendravimas be jokios entuziazmo kibirkšties. Bet tikiuosi, kad vienaip ar kitaip viskas susitvarkys ir parodos atidarymas kitą antradienį praeis sklandžiai. Beje, pirmakart ambasados patalpose gros DJ. Ne skudučiai, ne skrabalai, ne pučiamieji, o DJ, kaip ir priklauso per parodos atidarymus Berlyne. Bus vyno ir sūrio. Gal dar nupirksim alaus. Jei turėsiu laiko ir jei Ramūnas atveš lietuviškos duonos, pakepsiu jos su česnaku - vokiečiai dievina. Svarbiausia ne kalbos ir sveikinimo žodžiai, o smagi atmosfera ir galimybė pabendrauti su menininkais.

Parodos idėja gimė mano galvoje turbūt daugiau nei prieš metus. Kai vyras fotografas (Renatas Neverbickas) prikaupė įdomių Berlyno nuotraukų, nusprendžiau, kad reikia jas kaip nors parodyti visuomenei. Bėda ta, kad šį miestą fotografuoja įvairiausių šalių menininkai, studentai, praeiviai, turistai. Tad vien rodyti Berlyno veidus man pasirodė neorginalu ir nepatrauklu. Ir tada gimė mintis pavadinti parodą "Vilnius-Berlynas. Susitikimai". Kaip ir mano kito blogo pavadinimas. (štai čia nuoroda: http://www.vilniusberlynas.blogspot.lt) Net nekilo minčių kieno nuotraukos turėjo atspindėti Vilnių – Ramūnas Danisevičius yra vienas geriausių Lietuvos fotografų, paprastas, šaunus vyrukas su fotoaparato taikikliu vietoj akies. Atrodo, kur jis bepasisuka, ten gaunasi nuostabios nuotraukos. Be to, tai puikus, pareigingas, paprastas žmogus, visada besilaikantis terminų ir turintis puikių Vilniaus nuotraukų kolekciją. Tik viena bėda – nekalbus. Nežinau kaip jį priversiu tarti žodį atidarymo metu. Ir dar pagalvojau, kad gražiai skamba: du Lietuvos fotografai, buvę kolegos po dviejų metų susitinka parodų salėje. Per tuos du metus keitėsi miestai, keitėsi ir jie patys, todėl abiem įdomu pažiūrėti kur kiekvienas nuėjo ir kokiame taške susitinka dabar. Manau, kad tai yra įdomu ir žiūrovams. Nors Renatas ir Ramūnas ilgai dirbo kartu, parodų salėje jie susitinka pirmą kartą. Labai džiaugiuosi, kad paroda dalyvauja tarptautiniame fotografijos festivalyje (Europaische Monat der Fotografie), kad autoriai ir Lietuvos vardas pakliuvo į tarptautinį festivalio katalogą, o mes mėnesiui tapome Berlyno kultūrinio gyvenimo dalimi. Šią savaitę išdidžiai eisime į festivalio atidarymą kaip dalyviai, o ne kaip svečiai.

Po to parodą būtinai vešim į Vilnių. Dabar deramės, gal pavyktų ją eksponuoti Knygų mugės metu kitą vasarį. Manau, kad toje erdvėje ją pamatytų daugiau žmonių, nei kabančią apdulkėjusioje galerijoje. Manau, kad žmonės ateina į mugę ne vien pigesnių knygų, jie noriai dalyvauja renginiuose, apžiūri parodas ir tik tada jaučiasi visapusiškai "pasikultūrinę".

Vilnius-Berlynas tai paroda apie du miestus, dvi sostines su unikalia istorine praeitimi. Jas skiria tik tūkstantis kilometrų, o atrodo, kad jos būtų kitose galaktikose. Nors kitiems šie miestai atrodo ir kažkuo panašūs. Kokie skirtingi jie bebūtų, myliu juos abu.

 Ir dar pamiršau, kad turim padėkoti Air Lituanica skrydžių bendrovei, sujungusiai šias dvi Europos sostines pusantros valandos skrydžiu. Jų dėka Ramūnui į parodos atidarymą Berlyne nereikės beveik paros dardėti autobusu arba visą dieną skraidyti su persėdimais.

Daugiau apie parodą ir apie festivalį štai čia: http://www.mdf-berlin.de/en/exhibitions/exhibition/vilnius-berlin/