
Man penkiasdešimt ir aš nenoriu švęsti, nuo žodžio
jubiliejus mane net nupurto. Nenoriu vilktis proginės suknelės, nuo
aukštakulnių senai atpratau, nesu nusiteikusi priiminėti
sveikinimus “linkiu gyventi dar penkiasdešimt”, “svarbiausia -
sveikata”, “žydėjimas baigėsi, mėgaukis vaisiais” ir dar
mažiau noriu klausytis išdainuotų “penkiasdešimt metų, tai
visai mažai”. Lygiai taip pat nenoriu girdėti jokių paguodos
žodžių, kad gyvenimas tik dabar prasideda.
Man penkiasdešimt ir iki vakar aš vis dar jaučiausi jauna.
Atrodė, kad mūsų mamos suraitytom šukuosenom ir proginėmis
sukniomis penkiasdešimtmečius šventė būdamos gerokai vyresnės
už mus. Aš vis dar neturiu žilų plaukų, nedaug viršsvorio ir
rengiuosi jaunatviškai, todėl retkarčiais pavyksta ką nors
apgauti, kad esu jaunesnė už save pačią. Bet kai klasta
išaiškėja, išgirsti tik tai, kad net pagalvot negalėjo, kad man
tiek daug metų. Turiu priprasti, kad nuo šiol būsiu ne graži, o
tik gerai išsilaikiusi moteris. Nepaisant to, kad mano kūnas nebe
toks stangrus, liemuo nebe toks lieknas, kojos nebe tokios grakščios,
veidas išduoda mano patirtį, iki vakar atrodė, kad prieš mane vis
dar yra ilgesnis kelias, nei už manęs. Bet tai buvo optinė
apgaulė. Šiandien jaučiuosi lyg išėjusi į dienos šviesą, lyg
pagaliau sudaužiusi savo veidrodėlį, kurio klausdavau, kas
pasaulyje gražiausia. Dabar aiškiai matau, kad stoviu pusiaukelėje,
prie sraunios kalnų upės, kurią turiu perbristi ir kitapus pradėti
savo kelią iš naujo. Upės metafora man labiau patinka nei kalno,
nes pernelyg liūdna būtų kalbėti, kad rytoj pradėsiu riedėti
pakalnėn. Ne, aš nusiaunu batus, kilsteliu sijoną, kurį laiką
pamindžikuoju ant saulėje įkaitusių akmenų ir lėtai žengiu į
ledinį vandenį. Stengiuosi nešaukti, nors srovė stipri, akmenukai
po padais nelygūs ir aš šiek tiek nerimauju, ar sugebėsiu
pasiekti kitą krantą. Taip, penkiasdešimtmetis yra ne šventė, o
ledinis vanduo.
Galvoju, kad pirmasis to kelio etapas buvo labiau spontaniškas.
Mes važiavome geru automobiliu, spaudėme greičio pedalą kartais
iki dugno, vairavom kartais apkvaitę, instinktyviai, nežiūrėdami
į ženklus, stengdamiesi pasivyti iššvaistytą laiką, išdalintus
jausmus, genami smalsumo ir troškimo kuo greičiau pamatyti kas bus
už kito posūkio. Važiavom kartu su kitais, lenktyniaudami, kuris
šaunesnis, kieno automobilis greitesnis ar ekipažas gražesnis,
pernelyg netikrindami krypties, o trumpų sustojimų visai užtekdavo
jėgoms atgauti. Jei ir sukirbėdavo mintis, kad gal yra kitas kelias
ar kitas būdas keliauti, neturėdavom joms laiko. Kai jau lieka
nedaug iki tos ledinės upės, kai pasirodo pirmieji įspėjamieji
ženklai, šiek tiek numetam greitį, bet vis dar atrodo, kad kelias
nesibaigs. Ir staiga stop, penkiasdešimt. Stabdžiai žviegia,
laikas lipti iš mašinos, laikas atsikratyti balasto, laikas
pagalvoti, kurlink nori eiti, nes anapus upės ne kelias, ne
autostrada, o tik kalnų takeliai. Kiekvienam vis kitokie. Vingiuoti,
nelengvi, lėtai įveikiami, galbūt pareikalausiantys daugiau jėgų,
bet užtat kokie gražūs ir su gražiais suoleliais pakelėse, kad
galėtum dažniau prisėst ir apžvelgt tą nueitą kelią. Nieko
nereikia aplenkti, nereikia pasivyti, nereikia savęs nuolat raginti.
Eini pasimėgaudamas, nešdamasis kuprinėje tik tai, kas
reikalingiausia ir tik tiek, kiek gali panešti.
Man penkiasdešimt ir mano amžiaus moterys pradeda slėpti savo
amžių, lyg tai būtų kas nors gėdingo. Nors ir neketinu džiaugtis
nei gražiu metų skaičiumi, nei smogusia menopauze, nei
kintančiomis kūno formomis, bet ir slapstytis neketinu. Kai geriau
pagalvoju, esu visai neblogai pasiruošus tam kitam savo gyvenimo
etapui, nes...
Man penkiasdešimt ir aš tvirtai žinau ko noriu iš gyvenimo.
Kad ir ką sakytų visuomenė ir bendruomenė, aš žinau, kodėl aš
gyvenu taip, kaip gyvenu ir darau tai, ką pati manau esant teisinga.
Nemėgstu, kai kas nors bando man sakyti, kaip turėčiau elgtis ir
kaip turėčiau jaustis. Arba kaip neturėčiau. O jau kai kas nors
pasako “aš tavo vietoje...”, tai atsistoju ir nueinu. Pradėjau
vertinti tuos, kurie tyliai atkiša savo petį, nekišdami pozityvaus
mąstymo, neaiškindami, kad be reikalo nerimauju dėl tirpstančių
ledynų ar kertamų miškų. Vertinu tuos, kurie gerbia mano jausmus
ir neprašyti nedalina patarimų. Kai jaučiuosi pasimetusi gyvenime,
atsiverčiu Dalai Lamos ar Tėvo Stanislovo knygą ir ten visada
randu tą tolyn keliauti padedančią frazę. Keista, bet kuo daugiau
pati žinau, tuo mažiau noriu patarti kitiems, nes jaučiu
atsakomybę už kiekvieną pasakytą žodį ir žinau, kad mano
patirtis neprivalo tikti kitiems žmonėms.
Man penkiasdešimt, aš valgau mėsą, cukrų, toleruoju gliuteną
ir pieno produktus, aš nerūkau, nemedituoju, nesilaikau dietos,
neruošiu glotnučių pusryčiams, nedarau veido mankštos,
nepraktikuoju budizmo, nekaituoju, nemoku stovėti nei ant burlentės,
nei ant irklentės – man nebereikia stengtis nustebinti kitų savo
išskirtinumu. Aš niekada nebuvau Turkijoje ir niekada nesiilsėjau
brangiame all inclusive viešbutyje, niekada neplaukiau kruizu ir
nesilinksminau jachtoje ir dėl to nebesijaučiu blogai. Žinau, kad
daug ko jau nepadarysiu ir nebeišmoksiu. Bet vis dar tikiuosi
perlipti Alpes, nukeliauti pas pingvinus, pramokti ispaniškai,
išmokti pusėtinai šokti tango, nueiti Camino. Ir turbūt dar visko prisigalvosiu, nes penkiasdešimties mes pagaliau turime laiko svajoti.
Man penkiasdešimt ir aš išmokau klausytis savo pilvo balso.
Pagaliau patikėjau, kad jis gali patarti daug tiksliau nei draugės,
nei sutuoktinis, nei viršininkas, nei influenceriai. Visos
didžiosios mano klaidos buvo tik dėl to, kad leidau kitiems kalbėti
garsiau, nei mano pilvas.
Man penkiasdešimt ir aš išmokau nebepykti ant savęs už mažus
ar didesnius nusižengimus, ne vietoje lepteltus žodžius,
neišnaudotas progas, neuždirbtus pinigus, nutingėtus potyrius ir
niekams iššvaistytą energiją. Supratau, kad su Bridžitos Džouns
saviironija gyventi kur kas paprasčiau ir linksmiau. O kai išmoksti
atleisti sau, visai nebesunku atlaidžiai žiūrėti ir į kitus.
Man penkiasdešimt ir man neberūpi kremukų ar šampūnų
reklama, nes esu senai atradusi tai, kas man tinka ir patinka. Esu
susitaikiusi su atsirandančiomis raukšlėmis ir žinau, kad jokia
kosmetika senėjimo proceso nesustabdys, kad ir ką sakytų jų
reklaminiai šūkiai. Taip pat žinau, kad niekada nedarysiu
plastinių operacijų, nes žmogaus išorė yra viso labo apvalkalas
ir jei kam svarbus mano paviršius, su tokiais pati nenoriu nieko
bendro turėti.
Man penkiasdešimt ir visai nesvarbu kokie drabužiai dabar
madoje. Taip, aš pastebiu, kad tie, kuriems pavyko užsigulėti
spintoje, dabar grįžta į podiumus, bet man užtenka džinsų,
gėlėto sijonėlio, marškinių ir sportbačių. Neturiu mėgstamų
brendų, jų demonstravimas Berlyne šiaip ar taip laikomas blogo
tono ženklu. Negaliu pakęsti dėvėtų drabužių parduotuvių, bet
mielai pasikuičiu blusturgiuose. Visi mano ankstesnio gyvenimo
kostiumėliai vis dar kabo pas mamą spintoje ir juos pravėdinu tik
atvykusi į knygų mugę.
Man penkiasdešimt ir aš džiaugiuosi, kad esu daugmaž sveika.
Iš naujo atradau bėgiojimą, vaikščiojimą, kopimą į kalnus,
stengiuosi daugiau būti gamtoje, kad pamaitinčiau dvasią ir kūną.
Aplieju jį šaltu vandeniu rytais ne tam, kad pakankinčiau, bet kad
pajausčiau jame pulsuojančią savo gyvybę. Aš nesistengiu
perdėtai mylėti savo kūno, kaip dabar reikalaujama, bet sakau, kad
už meilę daug tvaresnis jausmas yra pagarba. Aš gerbiu jį, todėl
treniruoju, lyg treniruočiau mylimą šunį ar arklį. Būna dienų,
kai nusiviliu savo kūnu, kai jis neklauso komandų, nebegali atlikti
to, ko reikalauji, bet jei gerbi – tuoj pat jam atleidi. Ir padedi jam
prisitaikyti prie permainų.
Man penkiasdešimt ir manęs nebeveikia nei saldžialiežuviai
komplimentai, nei kritika. Aš pati žinau, ko esu verta ir pati sau
esu draugas, teisėjas, kritikas ir mylimoji. Man nebereikia niekam
aiškintis, kodėl rašau tokias knygas, kokias rašau. Man svarbi
skaitytojų ir kritikų nuomonė, bet ji nesustabdys mano būsimų
projektų. Man įdomi leidėjų nuomonė, bet žinau, kad rašysiu
tai, ką diktuoja vidinis balsas. Man netgi jau nebebaisu, ką galvos
mama, skaitydama mano parašytas sekso scenas.
Man penkiasdešimt ir aš džiaugiuosi, kad Berlynui visiškai
nesvarbus mano amžius, o miesto ritmas priverčia ir mane pamiršti
žvilgčioti į laikrodį ir į kalendorių. Šiame mieste išmokau
atsipalaiduoti, leisti sekmadienius su draugais, eiti į
parodų atidarymus, klausytis elektroninės muzikos, vaikščioti po
miestą be jokio tikslo, užsukti į renginius be kvietimo, mėgautis
atsitiktiniais pokalbiais ir nė kiek nebesigraužti, kad nieko
neauginu, nerenku, nekonservuoju.
Man penkiasdešimt ir aš nebesistengiu visiems patikti. Aš galiu
sau leisti nedaryti darbų “iš mandagumo”, neatsakyti į kai
kuriuos jūsų laiškus, nerašyti tekstų, nes “gražiai paprašė”,
nenuvažiuoti į susitikimą, kurio nelabai noriu, nes žinau, kad
visiems vis tiek neįtiksiu, o išsibarsčiusi nepatiksiu pati sau.
Aš taip pat nebebijau pasakyti žmonėms, kai jie mane įskaudina.
Aš nebenoriu pridengti šypsena aštrių, skaudžių, pašiepiančių
žodžių, nebeatsitraukiu ir nebenutyliu, bet dažnai imu ir
paklausiu, kodėl jie taip elgiasi.
Man penkiasdešimt ir aš džiaugiuosi, kad vis dar turiu mamą su
kuria dabar sutariame daug geriau nei kada nors anksčiau. Taip pat
esu laiminga, kad užauginau du vaikus ir vis dar esu jauna mama
trečiajam. Aš vis dar vaikštau į tėvų susirinkimus, padedu
ruošti pamokas ir skaitau prieš miegą apie Karlsoną, kuris gyvena
ant stogo. Aš džiaugiuosi, kad turiu žmogų šalia, su kuriuo vis
dar galiu nuoširdžiai pasikalbėti. Nustojau reikalauti, kad jis
mane stebintų, linksmintų ar neštų dovanas, bet esu dėkinga, kad
supranta, kai man reikia pabūti vienai. Man penkiasdešimt ir gėlių
aš moku nusipirkti pati.
Man penkiasdešimt ir aš turiu laiko patikrintų draugų ratą,
bet lygiai taip pat džiaugiuosi ir tais gyvenimo pakeleiviais, kurių
gal ir nebus šalia, kai gulėsiu ligos patale, bet kurie visada turi
laiko ir noro nueiti kartu į koncertą ar susitikti mieste vyno
taurei, su kuriais gali eiti į žygius ir kalbėtis iki paryčių.
Vis dar nustembu, koks artimas kartais gali tapti žmogus vos po
vienos kelionės kartu.
Man penkiasdešimt ir aš nebijau pripažinti, kad esu tikinti ir
iš Dievo esu sulaukusi daugybės mažų ir didelių stebuklų. Kad
sekmadieniais vaikštau į bažnyčią ne dėl gražaus kunigo ar
apšvietimo, bet dėl to, kad ten pasijuntu vientisa, mylima ir
globojama, ten užsipildau šviesa ir dėkingumu, ten mokausi
atleisti ir paleisti, atsiklaupti ir nusilenkti. Ten primenu sau, kad
nesustočiau ir toliau eičiau dvasingumo keliu, nes jis toks gražus
ir šviesus.
Man penkiasdešimt ir aš ne visada suprantu instagraminį pasaulį
ir žmonių norą transliuoti visus savo pagalvojimus. Džiaugiuosi,
kad augau tais laikais, kai girtis savo pasiekimais buvo blogo tono
ženklas, žiūrėti į kito gyvenimą pro rakto skylutę –
negarbinga, o demonstruoti viešai nuogą kūną buvo negėda tik
Saulėtekio miškelyje su lietpalčiais stovintiems vyrams. Mokyti
tada galėjo tik mokytojai, dalinti patarimus – tik specialistai, o
gyvenimo išmintį – tik daug visko matę menininkai. Savo
skaudulius tuomet pasakodavomės draugams tik po trečios vyno taurės
ir tik griežtai priprašę niekam apie tai nesakyti.
Man penkiasdešimt ir aš neturiu atsiprašinėti, kad skaitau ne
naujienas ir bestselerius, bet tas knygas, kurios man patinka, kad
žiūriu ne tik Oskarus laimėjusius filmus, bet ir tuos, kurie man
padeda atsipalaiduoti. Aš mielai klausau savo jaunystės muzikos,
moku mintinai beveik visas senas A. Mamontovo dainas, visada judu
išgirdusi Maiklą Džeksoną ir galiu dvidešimtą kartą žiūrėti
Mama mia arba Dirty dancing. (na gerai, dar ir Forest Gump).
Man penkiasdešimt ir aš nebebijau atrodyti kvailai, nebijau
išbandyti ko nors naujo, nebijau prisipažinti, kad bijau. Vienas
baimes paleidau ir tuo didžiuojuosi, o kitas prisijaukinau, kad
neurgztų ant manęs, o tiesiog tyliai būtų šalia. Nes jos juk
irgi mano dalis. Kaip ir visi kompleksai, nelygumai, blogi įpročiai,
be kurių aš nebūčiau aš.
Man penkiasdešimt ir, tiek kartų tai pakartojus, pagaliau tapo
visai nebebaisu.