Dream big arba feministiniai akcentai Berlyno literatūros festivalyje

Margaret Atwood ir Claudia Rankine

 Ruduo į Berlyną ateina tuomet, kai prasideda Berlyno literatūros festivalis. Nors dienos dar vasariškai šiltos, bet popietės ramybė, krentantys kaštonai, šiugždantys lapai ant šimtamečio grindinio man sukelia itin stiprų norą visus draugus iškeisti į knygas, o pramoginius renginius – į skaitymo vakarus. Kaip tik tuo metu, kai po vasaros klajonių dėmesys vėl grįžta prie knygų, prasideda Berlyno literatūros festivalis. Šiemet - jau 22 kartą. O man tai aštuntasis festivalis.

Vokietijoje vyksta daugybė literatūros renginių, tačiau Berlyno festivalis yra didžiausias, masiškiausias ir labiausiai politizuotas arba, tiksliau būtų sakyti, renginys, labiausiai atspindintis pasaulio aktualijas. Todėl nenuostabu, kad šiemet festivalyje buvo daug dėmesio skirta Ukrainos ir postsovietinio pasaulio rašytojams ir poetams. Praeitais metais dėmesys buvo pandemijai, dar anksčiau – klimato kaitai, buvusių kolonijų rašytojams. Itin gerbiu festivalio organizatorius ir už tai, kad rengė juos ir pernai, ir užpernai, kai pasaulyje viskas buvo atšaukta, kai išsigandusios traukėsi Frankfurto ir Leipcigo mugės, kiti literatūros renginiai, atšaukiami buvo knygų pristatymai. Praeitais metai buvo itin varginančios procedūros, nes reikėjo ir kaukių, ir neigiamų testų, daug mažiau žmonių buvo įleidžiama į renginius, o ir dalis susitikimų buvo virtualūs. Tačiau vis tiek buvo justi kažkokia berlynietiška pasipriešinimo dvasia, tarsi sakanti, kad mūsų neišgąsdinsit, regėjome ir prastesnių laikų. Tuomet, kaip niekada anksčiau, buvo svarbu suprasti tai, kad kol kultūros renginiai vyksta, kol autoriai gali laisvai kalbėti nuo scenos, pasaulis nenustos suktis. Kelis kartus atšauktos Leipcigo ir Frankfurto knygų mugės dalį svorio Europos literatūros pasaulyje prarado, o Berlyno festivalis – priešingai, užsiaugino, o šiais metais, kaip niekada anksčiau, sulaukė daugybės pasaulinių literatūros žvaigždžių.

Eugenijus Ališanka

Aš šiais metais aplankiau penkis renginius – susipažinau su rašytojomis Bernardine Evaristo, Lauren Groff, Margaret Atwood su Claudia Rankine, taip pat su Hamburge gyvenančiu bosniu rašytoju Saša Štaničic, išgarsėjusiu romanu “Kilmė”. Paklausite, koks buvo paskutinis, penktasis renginys? Su malonumu atsakau, kad tai buvo poezijos vakaras, kuriame savo kūrybą pristatė mūsų poetas Eugenijus Ališanka. Jo eilėraščiai Berliner Festspiele šoninėje salėje skambėjo ir lietuvių, ir vokiečių kalbomis (vertė C.Hell ir C.Sinnig), kas nutinka tikrai nedažnai. Pastarąjį kartą lietuvių kalbą ant scenos girdėjau prieš kokius penkerius metus, kai festivalyje dalyvavo Tomas Venclova, dar anksčiau atidarymo kalbą angliškai yra sakiusi Rūta Šepetys. Daugiau lietuvių šio festivalio programoje neteko aptikti, todėl kiekvienas jų pasirodymas – šventė ir didelė garbė.

Sėdėjau renginyje ir vis mąsčiau, kodėl aš į juos einu, ką man jie duoda, ar ne prasmingiau vis tik būtų už tuos devynis ar dešimt eurų, kiek kainuoja bilietas, nusipirkti knygų ir praleisti vakarą namie skaitant, o nesigrumdant salėje. Bet po kiekvieno renginio suprasdavau, kad tie susitikimai su tikrai geras knygas parašiusiais rašytojais įkvepia kartais net labiau nei jų knygos, kai kurie jų pasakyti žodžiai įkrenta giliau nei tie, esantys rašymo vadovėliuose.

Kai ant scenos užlipo stamboka šešiasdešimtmetė juodaodė Bernardine Evaristo, prieš trejus metus gavusi prestižinę Man Booker premiją už romaną “Mergaitė, moteris, kita”, o šiemet pristatanti savo autobiografiją “Manifesto”, jau buvau nusiteikusi klausytis apie neteisybę, nelygias teises, juodaodžių moterų diskriminavimą, o gavau puikią motyvacinę paskaitą, kaip reikia nenuleisti rankų siekiant savo tikslų. Jos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas - tėtis dingo vaikystėje, palikęs tik ryškią odos spalvą, iš kurios Anglijoje prieš pusę šimto metų buvo negailestingai juokiamasi. Leidėjai nenorėjo moterų, o ypač juodaodžių autorių, nes manė, kad jų parašytas knygas skaitys išskirtinai juodaodžiai, kurie nežinia, ar išvis perka knygas. Bernardine kažkada, kai buvo trisdešimtmetė ir jautėsi beviltiškai klaidžiojanti po pasaulį, kuriame vien kliūtys, laiku pakliuvo į savęs tobulinimosi grupę, išmoko medituoti, stebėti savo mintis, mąstyti pozityviai, kasdien rašyti pozityvius teiginius. Ten ją ir išmokė susigalvoti nerealią svajonę ir mažais žingsneliais eiti jos link. Ta svajonė buvo Bookerio premija, kuri pakeis jos gyvenimą. Ji kasdien rašė romaną ir kasdien kartojo afirmacijas. Ir vieną dieną prieš dvejus metus tai nutiko – ji tapo pirmąja juodaode moterimi, gavusia šią premiją. “Sėdėdama prie stalo ir laukdama žiuri komisijos sprendimo, aš jau žinojau, kad išaušo mano valanda”, sako ji. Juokdamasi pasakoja, kad jos gyvenimas per vieną dieną radikaliai pasikeitė - ji pabudo įžymi, kviečiama į renginius, kalbinama žurnalistų, o romanas “Mergaitė, moteris, kita” (lietuviškai išleido Alma Littera, vertė A.Cicėnaitė,) dabar išverstas į 41 kalbą. Berlyne pristatytoje autobiografijoje “Manifestas. Kaip niekad nepasiduoti” ji rašo apie save ir savo pavyzdžiu rodo, kad siekti svajonių įmanoma net mūsų netobulame pasaulyje. Dream big, sako ji susirinkusiems didelėje salėje. Dream big and keep writing, sako ji, o aš pagalvoju, kad jos žodžius ir nepaprastą išgarsėjimo istoriją reiktų įdėti į kūrybinio rašymo vadovėlius.

Bernardine Evaristo

Savo studentams ji dažnai sako, jog sėkmės paslaptis gyvenime - niekada nepasiduoti, ypač tada, kai jauti krentantis žemyn - tuomet greitai ieškok atramos. Pasak jos, kristi nėra baisu, tik reikia tuoj pat vėl pašokti ant kojų, o dar geriau – neleisti sau pasiekti dugno. Kadaise atstumtos rašytojos, kuri prieš trejus metus džiaugdavosi, jei į knygos pristatymą susirinkdavo bent dvidešimt žmonių, dabar Berlyne klausėsi pilnutėlė salė, o prie autografų nutyso daugiau nei šimto metrų ilgumo eilė. Ji nespėja važinėti į festivalius ir susitikimus su skaitytojais, o kur dar garbingos šiemet gautos Britų karališkosios literatūros asociacijos pirmininkės pareigos. Pasak renginio vedėjos, ji dabar tokia populiari, kad galėtų jaustis tikra literatūros roko žvaigžde. Žvaigžde B.Evaristo nesijaučia, bet pelnytais pasiekimais džiaugiasi ir savo pavyzdžiu nori įrodyti, kad norint viskas galima. Kai priėjus autografo padėkoju už įkvepiančią kalbą, ji nudžiunga, padėkoja už komplimentą, nes jai labai svarbu įkvėpti moteris siekti savo tikslų.

Tais pačiais 2020 metais Bookerio premiją atsiėmė ir kita festivalyje dalyvaujanti žvaigždė - kanadietė Margaret Atwood. Simboliška ją matyti vakarų Berlyne, nes būtent čia ji 1984 metais vokiška rašomąja mašinėle ir pradėjo rašyti vėliau ją išgarsinusį distopinį romaną “Tarnaitės pasakojimas” (lietuviškai išleido Baltos lankos). Ji juokiasi, buvo nelengva, nes raidės buvo išdėstytos kitaip, nei angliškose klaviatūrose, bet sienos vaizdas ir tai, ką ji išvydo lankydamasi rytų Berlyne ir Čekoslovakijoje, jai padėjo įsivaizduoti totalitarinius režimus. Pasirodžiusi knyga didelio atgarsio nesulaukė, kritikai ją netgi pavadino neįnovatyvia ir per mažai kūrybiška. M. Atwood sutinka, kad knygoje galbūt niekas nėra išgalvota – viskas, apie ką ji rašo, vienur ar kitur pasaulyje vienaip ar kitaip įvyko. Vėl į Berlyną ji atvyko 1989 metais, tuomet griuvo siena ir ji prisimena net nusipirkusi kelis sienos gabalėlius, juokauja, kad tie su grafičiais buvo brangesni už pilko betono gabalus, tad pardavėjai tiesiog juos spalvindavo. Rašytoja juokauja, linksmina publika, bet rašymo receptų nedalina, apie kūrybinius procesus nepasakoja. “Nebijokit rašyti, nes jei nepatiks, ką parašėt, visada galėsit tai išmesti arba sudeginti, nebijokit, niekas per petį jums juk nežiūri, jūs neturite būti tobuli”, sako rašytoja, kurią kritikai dabar įvardina žvaigžde, orakule, romane sugebėjusia atspėti tai, kas pasauliui nutiks po kelių dešimtmečių. Yra keli scenarijai, atsako ji paklausta apie mūsų ateitį, bet kurį iš jų pasirinks žmonija, aš nežinau, priklauso nuo mūsų visų elgesio.

MA autografų nedalina, jau vien pusantros valandos renginys turėjo išvarginti 82 metų rašytoją, bet aš nenustoju vilties papildyti savo kolekciją ir su dar keliais žmonėmis laukiu prie tarnybinio išėjimo – kartais autografo medžiotojo darbas panašus į paparaco. Tačiau poetė ir rašytojos draugė poetė Claudia Rankine išeina viena ir atsiprašo, mat rašytoja jau išvyko vakarieniauti. Pamačiusi nusivylusį mano veidą, ištiesia man dvi raudonas rožes, kurias ant scenos joms įteikė renginio organizatoriai. “Gali parduoti brangiai, nes jas laikė Margaret Atwood”, nusijuokia ji, ir aš juokiuosi, žinodama, kad vietoj autografo jos knygoje slėpsis sudžiovinta rožė.

Trečioji autorė, gvildenanti moteriškumo temą – tai amerikietė Lauren Groff. Su dideliu malonumu prieš kelis metus perskaičiau jos lietuviškai “Baltų lankų” leidyklos išleistas knygas “Moiros ir Furijos” bei “Florida”, o eidama į naujosios knygos “Matrix” pristatymą pamačiau, kad ji ką tik pasirodė lietuviškai (vertė A.Cicėnaitė). Tai pirmoji trilogijos knyga, kurioje visiškai nėra vyrų personažų. Kituose dviejuose romanuose bus papasakotos skirtingos istorijos, jas vienija tik tai, kad visose jose veikėjos moterys. Matrix herojė – seniausia žinoma prancūzų poetė Marie, egzistavusi iš tikrųjų ir rašiusi savo vizijas bei poeziją. Pasak autorės, buvo nemenkas iššūkis rašyti apie dvylikto amžiaus vienuoles nepaminint net Jėzaus vardo. Vyrų šioje knygoje – tik šešėliai, net visi pasirodantys gyvūnai – patelės. Pasak autorės, buvo labai įdomu ir keista kurti tų laikų istoriją be vyrų, tik rašydama suprato, kad juos išėmus, tekstas visiškai kitaip skamba. Lauren Groff intymauja, kad romano struktūrą tyčia rinkosi ne vyriško, bet moteriško orgazmo pavyzdžiu - vietoj vienos kulminacijos čia raibuliuoja ratilai, jie stiprėja, paskui rimsta, vėl kartojasi, emocijos tarsi sukasi spirale.

Lauren Groff

Paklausta apie rašymo rutiną autorė pasidalina gan įdomiu ir man iki šiol negirdėtu metodu – ji rašo bent dešimt juodraščių ir visus juos išmeta. Pirmąjį juodraštį parašo per mėnesį – jis nėra ilgas, bet jį rašydama sužino, kaip vystosi pati istorija. Po to juodraštį išmeta ir sėda rašyti antrojo, ilgesnio, kuriame jau vystomi šalutiniai personažai. Trečiajame jau atsiranda aplinkybės, ketvirtajame – vaizdingi aprašymai. Pasak jos, taip istorija išgryninama ir priverčiama pulsuoti, taip nelieka autoriaus daugžodžiavimo ir grafomaniško pasimėgavimo tekstu. Jos tikslas – pasakoti istoriją, o ne žaisti žodžiais.

Berlyno literatūros festivalis baigėsi skoningai išbalansuodamas tarp politikos ir literatūros. Buvo laikų, kai šios dvi sritys atsidurdavo toli viena nuo kitos, yra laikų, kai jos priartėja ir net žengia kartu. Niekas kitas, tik rašytojas nusprendžia kiek aktualijų bus jo knygoje ir dėl to knygos netampa nei blogesnės, nei geresnės. Knygas geromis daro visai kiti dalykai. Man “Matrix”, “Manifesto”, “Mergaitė, moteris, kita” ir “Tarnaitės pasakojimas” - itin femistinės ir itin daugeliui (ne tik moterų) dabar aktualios knygos, nors parašytos kiek anksčiau. tai visiškai nebuvo rašytojų siekiamybė. Tiesiog rašytojai yra tokie žmonės, kurie sako tai, ką jaučia turį pasakyti, kurie laiko pulsą pajunta gerokai anksčiau už kitus. Kartais turi praeiti daug laiko, kol jų knygos tampa aktualiomis.

Apie Praną, Kauną ir Paryžių

Manoji pažintis su Pranu buvo labai keista, neplanuota ir, sakyčiau, likimo nulemta.

Prieš trejus metus atvažiavau į Kauną pristatyti savo knygos "Kelyje". Važiavau ankstesniuoju autobusu tiesiai iš Panevėžio, nusiteikusi skirti itin retai aplankomam Kaunui šiek tiek daugiau laiko ir dėmesio, nei reikalavo reikiamos bibliotekos suradimas. Jei tik leidžia aplinkybės, keliaudama mėgstu visada palikti laiko atsitiktinumams, betiksliam klaidžiojimui po miestą, kai atsiveri visoms jo vibracijoms ir stengiesi išgirsti, ką jis tau nori pasakyti. Planuodami keliones pusvalandžių tikslumu mes elgiamės kaip prasti pašnekovai, kurie, susitikę su įdomiu žmogumi, apsiriboja paviršutinišku pokalbiu, nusifotografuoja kartu ir tik išsiskyrę supranta, kad visiškai nieko naujo nesužinojo, nes tiesiog neturėjo laiko jo išklausyti. Aš nuoširdžiai nežinojau, ką veiksiu tas penkias laisvas valandas Kaune. Ruošiausi pasivaikščioti Laisvės alėja ir, jei nieko įdomaus pakeliui nepasitaikys, tiesiog sėdėti kokioje nors kavinukėje prie lango ir žiūrėti į praeivius. 

Bet ilgai laukti nereikti. Vos įėjus į alėją, pasitaikė kadaise Berlyne gyvenusio kolekcionieriaus Mykolo Žilinsko paveikslų galerija. Kaip senai čia buvau, pagalvojau ir užsukau pasidairyti, neapsisprendusi, ar tikrai noriu skirti brangų laiką paveikslams, o ne žmonėms. Ateikit, šiandien nemokamas parodų lankymas, pakvietė jauna mergina ir aš pasidaviau srovei ir priėmiau tai kaip ženklą. Kartais, kai pasileidi eiti, gyvenimas pats sudėlioja kelio ženklus, tereikia jais pasitikėti. Pirmajame ir antrajame aukštuose paskutinę savaitę dar vyko retrospektyvinė Prancūzijoje gyvenančio dailininko Prano Gailiaus paroda. Pavardė girdėta, plakatas originalus, bet turiu prisipažinti, kad nieko daugiau apie šį lietuvių menininką nežinojau. Ėjau iš vienos salės į kitą, žiūrėjau paveikslus, skaičiau keistus pavadinimus, originalias jo mintis ir biografijos faktus ir kiekvieną minutę vis daugiau ir daugiau stebėjausi, kaip aš iki šiol galėjau būti neatradusi tokio dailininko, kurio potėpiai, spalvos, mintys, kalbėjimo maniera buvo tokia artima ir suprantama. Toje parodoje pirmą kartą po paveikslais perskaičiau jo sugalvotą žodį sielrankšluoščiai ir net prisėdau pagalvoti, kiek daug jėgos jame slypi. Kiek lietuvybės, jautrumo, kiek atpažįstamų spalvų ir raštų šio ciklo paveiksluose, bet taip pat kiek interpretacijų, kiek paryžietiškos laisvės ir ekspresijos. Nepastebėjau kaip prabėgo valandos ir niekam kitam nebeliko laiko, bet buvau dėkinga Kaunui, kad supažindino mane su Pranu. Skubėdama į renginį tik ir galvojau, kad grįžusi būtinai pasidomėsiu plačiau jo gyvenimu ir kūryba. Jaučiausi, tiesą sakant, net šiek tiek įsimylėjusi jį ir norėjau kiek galima daugiau sužinoti. 

Dabar turbūt pagalvosite, kad seku pasakas, bet galiu prisiekti, kad nieko neišgalvojau – po jaukaus renginio bibliotekoje prie manęs priėjo Jolita Linkevičiūtė ir pasakė norinti susipažinti ir kolegiškai pasitarti apie leidybos užkulisius.

Apie ką tavo knyga, klausiau, kai mes žingsniavome menkai apšviestomis, į žiemos miegą panirosiomis Kauno gatvėmis. 

Apie tokį dailininką Praną Gailių, gal girdėjus apie jį, atsakė ji ir nesuprato, kodėl pažvelgiau į ją lyg į norus pildančią fėją. 

Tą Praną, kurio paroda dabar veikia Kaune, perklausiau, lyg netikėdama. 

Taip, tą patį. Tu žinai jį? 

Šiandien sužinojau. Ir net įsimylėti spėjau, nusijuokiau. 

Kad tu žinotum, kaip aš jį įsimylėjau, kai buvau susitikusi Paryžiuje, juokėsi ji. 

Aš ėjau pasišokinėdama, negalėdama patikėti tos dienos magija ir taip keistai į mano gyvenimą įsiveržusiu Pranu. Po savaitės aš jau skaičiau knygos rankraštį ir, tiesą sakant, net pradėjau pavydėti autorei tų šešių dienų Paryžiuje kartu su šiuo be galo jautriu, įdomiu, spalvotu dailininku, pasišovusiu atverti duris į savo kūrybos dirbtuves. 

Šią vasarą rankose jau laikiau knygą su nuotraukomis ir kraipiau galvą sužinojusi, kad ji išleista tik kelių šimtų egzempliorių tiražu. Tokias knygas turi skaityti menotyrininkai, meno studentai, žurnalistai ir visi menu bei išeivijos personalijomis besidomintys žmonės, o jų tikrai yra daugiau nei keli šimtai, tuomet piktinausi dėl tokios mažos knygos sklaidos. O paskui pagalvojau, na ir gerai, ji bus tikra bibliografinė retenybė ir dėl to tik dar vertingesnė. 

 “Paryžiaus sielrankšluosčiai” nėra romanas, nors kai kurie dalykai ir išgalvoti. Tai nėra ir Prano biografija, nors pagrindiniai jo gyvenimo faktai trumpai apžvelgiami, bet tik siekiant papildyti ir šiek tiek paaiškinti dailininko kūrybą. Tai savojo kelio paieškų, tai pokalbių su Mokytoju knyga. Jolita ryžtasi avantiūrai ir, paskambinusi dailininkui, įsiprašo pas jį į svečius. Paskui susigėsta, suabejoja savimi, bet jau nebėra kur dingti. Ji atvyksta į jo studiją Paryžiuje, jiedu kalbasi, ji stebi, ji klauso, ji gaudo mažiausius šešėlius ir balso pustonius, jie vaikšto po Paryžių, geria kavą, sėdi ant suolelio vietiniame parke ir vėl kalbasi, jis piešia ir pasakoja, kaip mato pasaulį, kaip galima pagauti jį už uodegos ir patupdyti drobėje, o Jolita klausosi ir užsirašinėja. Jie kalbasi apie Paryžių ir apie tapybą, apie Greimą ir lietuvybę, o tuo pačiu pasako tiek daug apie gyvenimą, kad nejučia imu užsirašinėti kai kurias mintis į sąsiuvinuką. Nes jis kalba atvirai ir apie giluminius dalykus, jis įsileidžia ne tik į savo atelje, bet ir į širdį, iš kur auga visi jo sumanymai, kur vis dar gyvena dalis Lietuvos, dalis Prancūzijos ir dalis pasaulio. 

Skaitau ir galvoju, kad Prano mintys uždega liepsną viduje ir skatina kurti labiau nei kūrybiškumą ugdančios mokomosios knygos. Savotiškai gaila, kad Lietuvoje jam skiriama tiek nedaug dėmesio. Gaila,  kad ir jis pats tai jautė. Todėl ši knyga yra lyg jo antkapis, duoklė už visą nemylėjimo laiką, atminimo medalis, retrospektyvinis žvilgsnis. “Tai knyga apie žmogaus drąsą, atkaklumą, pasirinkimą, Pašaukimą ir Įkvėpimą. Apie meną kaip Meilę, nes menas toks ir yra. Apie Paryžių, kuriame ir susitinkama su savimi visam gyvenimui.” Taip rašoma knygos anotacijoje. 

Užvertusi paskutinį puslapį, suprantu suradusi mokytoją. Dabar, kai pasaulis sukasi nepaaiškinamu ritmu ir jame tiek daug tuštybės ir spalvotų saldainių popierėlių, kai vakarai ilgi, o mintys klampios, labai smagu nugrimzti į tokią knygą su anų laikų Paryžiumi, susitikti žiūrovams nepataikaujantį menininką ir iš jo išmokti prisiliesti prie savųjų giluminių klodų. Dedu ją prie geriausiųjų šių metų knygų. ir jums rekomenduoju.

Šiek tiek apie sienas

 

Marcus Haas piešinys ant namo, kur ėjo siena

Dar pamenu tuos laikus, kai stovėjo sienos. Berlyne pirmą kartą apsilankiau, kai žymioji betoninė trijų su puse metro aukščio siena dar stovėjo, ją saugojo ginkluoti kareiviai, o mus perspėjo, kad jokiu būdu nebandytume artintis ir jos fotografuoti. Tada dar nei mes, nei ją saugoję kareiviai nežinojom, kad vos po mėnesio ji grius ir pasaulis negrįžtamai pasikeis. Kai grįžau į Berlyną po metų, ji jau buvo sutrūkinėjusi ir kiekvienas, kas netingėjo, galėjo ją daužyti, taip išliedamas neapykantą sienoms ir net pasiimti gabalėlį kaip suvenyrą, nes sienos visiems laikams dings ir mes patys jas norėsim kuo greičiau pamiršti.

Pamenu, kaip drebėdavome važiuodami į Vokietiją ar Austriją, kol dar nebuvome ES. Kaskart tiesiant dokumentus bijodavome, kad esame trečiarūšiai ir mūsų dėl kažkokių priežasčių neįsileis. Bet laikai keitėsi, mes tapome lygiateisiais Europos nariais ir visos sienos dingo. Mūsų vaikai jau užaugo be jų.

Jau gyvenome Berlyne, kai buvo minimos 25-osios sienos griuvimo metinės. Kelias dienas prieš didžiąją šventę buvo pastatyta šviesos instaliacija – 15 km ilgio ruože, ten, kur kadaise miestą skyrė siena, dabar ėjo linija iš 8000 heliu pripildytų šviečiančių baltų balionų. Miestas atrodė šventiškai, simbolinę sieną rodė visos televizijos, o tą lemtingąją lapkričio 9 -ąją vyko kažkas panašaus į Baltijos kelią. Žmonės buvo kviečiami rinktis skirtingose vietose prie sienos, dažnas ėjo ten, kur ir buvo tą istorinę naktį. Aš išlipau iš traukinio Potsdamo aikštės stotyje, galėjau paeiti tik šimtą metrų link parko, paskui žmonių buvo tiek daug, kad brautis į priekį jau buvo nemandagu. Septintą ar aštuntą vakaro užgrojo Bethoveno devintąją ir akimirkos didingumo jaudulys pagavo ne vieną. Minia nuščiuvusi laukė, net pati nežinodama ko, žmonės stovėjo susikaupę su savo prisiminimais. Ir tada, dar po kelių minučių, vis dar grojant muzikai,  šviečiantys balionai vienas paskui kitą pasileido nuo juos laikiusių strypų ir ėmė kilti į orą, atėjusi banga nuvilnijo tolyn ir siena, tikra to žodžio prasme, išlėkė į orą. Žmonės plojo, lydėdami balionus akimis, kol jie susiliejo su žvaigždėmis, jie šovė šampanus, užgulė švilpukus, glebėsčiavosi ir pylė nepažįstamiesiems į taures visai kaip tą naktį 1989 aisiais. Nebebuvo rytų ir vakarų, niekas nebeieškojo vidinių priešų, visi džiaugėsi taip, kaip mes džiaugėmės prisiminę savo laisvės kovas. Kas vieną kartą matė griūnant sieną, niekuomet to nepamirš.

O prasidėjo viskas nežymiai, net didžiausi skeptikai net neįtarė, kad būtų galima visiškai padalinti miestą, perpjauti jį kaip kumpį aštriu peiliu, kaip Marcus Haas piešinyje Bernauer štrasėje, buvusioje sienos mirties juostoje. Berlynas tuomet buvo toks keistas miestas, kuriame galėjai sutikti keturių skirtingų armijų kareivius ir klausytis vienos iš daugelio radijo stočių, skaityti keliomis kalbomis leidžiamus laikraščius ir matyti skirtingomis kalbomis užrašytas iškabas, čia visada būdavo laiko alui ir šokiams, čia visi suprato gyvenimo trapumą ir skubėjo juo mėgautis. Rusų kontroliuojama pusė tapo Rytų Vokietijos sostine, nuo pilkumos jų gyventojai kartais atbėgdavo į vakarus, kur lempučių daugiau, muzika garsesnė, žmonės linksmesni, parduotuvės pilnesnės. Bet vieną rytą tai baigėsi. Miestą per pusę padalino spygliuota viela. Didžioji dalis gyventojų manė, čia tik laikinai, čia turbūt taip reikia, valdžia juk žino ką daro, po dienos kitos turbūt visa tai nuims. Kiti iškart suprato, kad tai nieko gero nežada ir miesto sumaištyje bandė žūt būt patekti anapus. Tas laikinai truko 29 metus, pabėgti iš jo buvo praktiškai nebeįmanoma.

Sakoma, kad istorija mėgsta kartotis. Sakoma, kad jaunoji karta visada mėgsta neigti tėvų ir senelių istoriją. Nesąmonė, niekas dabar tokio betoninio monstro nebestatys, sakiau ir aš. Nesąmonė, niekas dabar nebeatskirs vaikų nuo tėvų, brolių nuo seserų, niekas nebeišskirs geriausių draugių ar mylimųjų, niekas neskirstys žmonių pagal rasę, tautybę, pažiūras, nes pasaulis juk pasimokė iš savo klaidų.

Gal pasimokė, o gal ir ne. Jau pusę metų stebiu žmones tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje, klausausi jų pokalbių, skaitau jų komentarus, vesdama ekskursijas išklausau atvykusių nuomones ir matau kaip nematoma ranka tiek čia, tiek ten vėl renčia sienas, kuri vėl atskiria brolius, sutuoktinius, draugus, kaimynus, vaikus nuo tėvų. Dabar sienos modernios, permatomos, ne kiekvienam gal ir įžiūrimos. Prasidėjo viskas turbūt socialiniuose tinkluose, paskui nedidelės sienos atsirado darbovietėse, vėliau plyta po plytos kilo tarp draugų, šeimose, kol galiausiai sienos tvirtinamos įstatymais nuolat žiūrint, kad pro landas nepralįstų jokie pabėgėliai, apie jas nuolat pranešinėja uolūs žurnalistai, ragindami žmones dar paieškoti, ar tikrai jų aplinkoj nebeliko priešų ir galimybių pastatyti dar sienų.

Vakar, Berlyno sienos griuvimo metinių dieną, Hamburgas pranešė, kad prieš rotušę pradėtame statyti viename gražiausių šiaurės Europoje kalėdiniame miestelyje atsidurs neperlipama Tvora. Vienoje pusėje bus leidžiama linksmintis tiems, kas turi leidimus, ten liesis karštas vynas, sklandys kepamų dešrelių, troškinamų kopūstų kvapai, skambės giesmės. Kitoje pusėje būriuosis visi kiti – ten nebus maisto ir gėrimų, tik dalis prekeivių ir galbūt viena kita karuselė, o mamos bandys vaikams atsakyti, kodėl jiems negalima anapus. Panašiai, kaip kadaise prie Berlyno sienos. Įdomu, ar bus išrikiuoti kareiviai prie jos, ar žmonės Advento metu dar kalbėsis su atskirtaisiais, ar juos tikrai apims kalėdinė nuotaika žinant, kad už sienos jų tautiečiai, bendradarbiai, kaimynai, buvę draugai, šeimos nariai? Ar tikrai bus linksma net turint tuos laikinus leidimus į laikiną užsimiršimą? Ar neapims baimė, kad kai valdžia išmoksta statyti sienas, dėl mažos smulkmenos ir jie patys gali greitai atsidurti anapus? Jei kas būtų apie tokias Kalėdas pasakojęs prieš metus, nebūčiau patikėjusi, sakyčiau - puikus siužetas apsakymui arba kokiai nors pjesei. Net prieš mėnesį būčiau tvirtinus, kad sienos Vokietijoje nebekils, tai nebeįmanoma.

Sienos kartais būna netgi labai reikalingos – kad neatsitrenktum, kad neiškristum, kad nesusižeistum. Kad apsaugotum save ir kitus. Kad turėtum užuovėją ir kad jaustumeisi saugus. Kad apgintum savo šeimą, savo kaimą, savo šalį. Tokia yra išorinių sienų prasmė. Nežinau, kas laukia valstybės, kuri, užuot žiūrėjus išorinių sienų, visus resursus skiria vidinių statymui. Pikti ir kariauti su artimaisiais pavargę žmonės paskui gali nebeiti ginti tų sienų, kurios gyvybiškai reikalingos jų vaikams apsaugoti.

Kai normalu būti nenormaliam

Prieš įsitaisydama prie kavinės lauko stalelio, užsuku į vietinį knygyną. Paprastas toks, jaukus, nedidukas, kukli iškaba slepiasi po seno platano šakomis, jei ne atviručių stovai lauke, gal net nepasuktum galvos, nepamatytum lange išstatytų knygų. Ne, bestselerių čia nėra, jie išdėlioti tik tinkliniuose didžiuliuose knygynuose, o čia šįkart vitrinose guli knygos, kurias rekomenduoja darbuotojai ir keli tame pat rajone gyvenantys autoriai. Kartais vitrinose knygos būna dėliojamos pagal temą – kelionės, ruduo, romantika, maistas, Kalėdos, prancūzų dienos ir pan. Kadangi visai nesenai Berlyne praūžė kasmetinis literatūros festivalis, kitame lange išstatytos renginiuose dalyvavusių autorių knygos. Man visai patinka toks selektyvus knygų parinkimas, taip atsiranda galimybė susipažinti su daugiau autorių, su gražiomis, nebūtinai populiariomis naujienomis. Ar mums tikrai reikia tų knygų, kurias šiuo metu perka ir kiti? O jei maisto parduotuvėse būtų skelbiami populiariausių produktų sąrašai, dėl to juk nekeistume savo mitybos principų. Jei batų parduotuvė išdėliotų populiariausius batus, pirktume netgi priešingai, nes tikrai nesinorėtų vaikščioti vienodais. Skaitymas, kaip ir maisto gaminimas, yra labai individualūs, lemia ir sezoniškumas, ir emocinė būsena, ir spontaniški sprendimai.

Taigi, užsidedu kaukę ir einu vidun. Skiepų pasų arba testų prašo tik restoranai ir renginių organizatoriai, ne prekybininkai. O knygynai Berlyne dirbo ir visiško lokdauno metu, nes knygos buvo priskirtos prie būtinųjų produktų. Į šį knygyną nuolat ateidavome su vaiku jam knygų apie kariaujančias kates pirkti, perskaitydavo kartais net dvi per savaitę. Kad ir nedidelės literatūrinės vertės tie kačių klanų kautynių aprašymai, bet įtraukiantys, o aš esu vis dar senamadiškai įsitikinusi, kad valanda su knyga yra daug vertingesnė nei valanda prie kompiuterio.

Apžiūriu naujienas, pavartau nematytą knygą apie literatūrinį Berlyną, pasuku prie kelionių skyrelio, čia knygos gražesnės, jose žemėlapiai, nuotraukos, smagu pavartyti ir pasvajoti apie būsimus maršrutus. Pokšt, trinkteli durys ir aš girdžiu jaunutės pardavėjos balsą:

“Užsidėkite kaukę, gerbiamasis, pas mus privaloma”.

“Aš skiepytas, man nereikia”, dudena vyriškas balsas.

“Tai visiškai nesvarbu, jūs neturite teisės čia būti be kaukės, aš jūsų prašau išeiti,” - kelia balsą ji.

“Jūs negalite varžyti mano teisių, jos apibrėžtos žmogaus teisių deklaracijoje”, sako jis griežčiau ir aš nejučia iškišu galvą iš už lentynos, tiesiog šiaip, iš gryno smalsumo. Iš tiesų manęs jau nebetrikdo nei žmonės su kaukėmis, nei be jų. Kartais pagalvoju, kaip tai nenormalu, kad uždengti veidai, paslėptos nuomonės, emocijos tapo taip normalu.

“Mūsų knygyne galioja tokia tvarka, mums nesvarbu, skiepytas jūs ar ne, prašau užsidėti kaukę”, žaviuosi jaunos merginos drąsa prieštarauti beveik dviejų metrų ūgio vyrui, kuris aiškiai nusiteikęs “rautis”.

“Ne, nesidėsiu ir jūs man nieko nepadarysit, per televiziją sakė, kad skiepytiems neprivalu dėvėti kaukės”, sako jis ir demonstratyviai nusisukęs eina tiesiai link mano lentynos. Aš atsitraukiu kelis žingsnius, jaunutė pardavėja prisiartina prie jo nugaros ir vėl pradeda: “jūs privalote išeiti arba čia pat užsidėti kaukę, kitaip aš skambinsiu policijai”.

O dabar jau aš noriu ją čiupti, nustumti atgal už prekystalio, pasakyti “duok durniui kelią, nebelįsk prie jo”. Galvoju, nejaugi ji pastarąsias tris dienas neskaitė laikraščių, nejau negirdėjo apie benzino kolonėlėje nušautą jaunuolį, kuris pareikalavo kliento užsidėti kaukę. Bet vietoj to tik traukiuosi durų link ir lengviau atsikvepiu tik stovėdama gatvėje. Kitoje jos pusėje esančioje kepyklėlėje nusiperku kavos ir įsitaisau prie lauko stalelio, kur man ir vieta. Iš tiesų aš juk ir esu tik stebėtojas. Metraštininkas. Išklausantis abi puses, besistengiantis išvysti pustonius, ne tik juoda ir balta. Bet aš žinau geležinę taisyklę – su bepročiais, įsitikinusiais, kad turi žūt būt įrodyti kitiems savo teises ir nuomonę, geriau neprasidėti. Ir visai nesvarbu, apie ką ta jų tiesa. Kartais taisyklių nesilaikymas gali išsaugoti gyvybę, tą ir norėjau pasakyti pardavėjai. Tokiais atvejais prisimenu filmą Falling down, kur Michael Douglas, kai jam trūksta kantrybė, pasiima automatą ir pradeda šaudyti nekaltus jį sunervavusius žmones. Kita vertus, jei jis šaudytų kažkuo jam nusikaltusius, ar tai būtų normalu?

Vakar žiūrėjau laidą, kurioje buvo kalbinami psichologai, jie sakė, kad tai normalu, jog dalis žmonių elgiasi nenormaliai, tai krizės pasekmės ir tai tik pirmieji lendantys simptomai. Pasak jų, nereikia norėti, kad toks stiprus sukrėtimas būtų praėjęs be pasekmių, juk daug kas neteko darbo, draugų, sveikatos, kai kas šeimos ir draugų, todėl normalu, kad žmonės netenka ir sveiko proto. Ir priešingai – jau daug kam nebenormalu, kad žmonės elgiasi normaliai, uždavinėja nepatogius klausimus, prieštarauja kai kuriems valdžios sprendimams, reikalauja savo teisių arba garsiai išreiškia savo abejones. Normalumas dabar tapo kiekvieno individualiu ir kitiems jau sunkiai atspėjamu sprendimu. Nenormalumas turi daug veidų, ne visus mokame laiku atpažinti. Jis mutuoja kaip virusas, niekada nežinai, kur ir kada pasirodys, kada smogs visiškai niekuo dėtiems žmonėms. Ir nors, gyvendamas Berlyne, esi įpratęs nesistebėti keistuoliais, dabar jau normalu, kad imi jų privengti.

Dabar visas karantinines priemones užgožė politiniai debatai, nes sekmadienį šalyje - parlamento rinkimai. Turbūt vieni svarbiausių rinkimų pasaulyje. Visos šalys bus sukoncentravę dėmesį į Berlyną, kur rungsis žalieji su raudonaisiais, kairieji su dešiniaisiai, rytiečiai su vakariečiais. Tiesą sakant, jau nusibodo tie plakatai gatvėse, lapelius su partiniais lozungais dalinantys studentai ir politiniai debatai per televiziją, kur visi kandidatai staiga susirūpino klimato kaitos problemomis ir nė vienas neliečia nepatogių migrantų, pasaulio politikos, ekonominės situacijos klausimų. Et, bus kaip bus, pasaulis keičiasi, mamytės vaidmuo sumažėjo (A.Merkel Vokietijoje dažnai vadinama Mutti, kas reiškia mamytė), ateitis gąsdina, o smalsiesiems kaip tik tampa labai įdomi. Dabar būtų įdomūs statymai ne tik dėl rinkimų nugalėtojų, bet ir kaip pasaulis atrodys dar po metų, kieno balsai, kieno veidai vyraus žiniasklaidoje. Tokiame totalizatoriuje turbūt laimėtų žmonės su fantazija, nes labiausiai nenormalu dabar būtų tikėtis normalaus pasaulio po metų.

Nedalyvauju nei rinkimuose, nei totalizatoriuose, renkuosi senamadiškus renginius, tokius kaip Berlyno literatūros festivalis. Šiemet jis vyko beveik normaliai, tik prie įėjimo visi turėjo pateikti skiepų, testo, sveikimo pažymas, o renginyje sėdėti su respiratoriais, kaip keisti besibūriuojantys paukščiai. Festivalis vyko buvusiame krematoriume, leidiesi žemyn pilku betoniniu koridoriumi, žingsniai aidi, lemputės mirksi, tada įžengi į betoninę šarvojimo salę, visi žmonės su respiratoriais, ant scenos stalas, už jo ekranas ir jokio jausmo, kad tai nenormalu. Priešingai, smagu vėl matyti tiek žmonių vienoje vietoje, smagu, kad daugelis autorių sugebėjo atvykti, smagu klausytis jų samprotavimų apie gyvenimą ir mirtį, apie kūrybą ir laisvę būti tuo, kuo esi. Pavargusiam nuo žinių srauto žmogui tokie pokalbiai yra tikra atgaiva ir įkvėpimo kurstymas. Ir skaitymas dažnai labiau gelbsti nuo nenormalaus pasaulio, nei saujos vaistų. Išgalvotas pasaulis dažnai tampa saugesnis ir normalesnis, nei tas, atspindimas laikraščiuose. Sayaka Murata romane “Žemiečiai” puikiai perteikia tą būseną, kai herojės pasaulis susvyruoja ir ji kasdien vis labiau ima jaustis ateive iš keistos planetos Popinpobopia, ji giliai viduje žino, jog yra ufonautė, o žemėje turinti tik išgyventi bet kokiomis priemonėmis, kol jos atvyks pasiimti. Keista ne autorės fantazija, o tai, kad skaitydamas taip susitapatini su heroje, jog imi ir patiki, kad visai normalu taip jaustis.

Keista, galvoju sukdama jau tuščią kavos puodelį, kaip greitai mes susitaikėme, kad normalus pasaulis nutolo šviesmečiais. Bet, kita vertus, kuris iš mūsų nesvajojome pagyventi kaip filmo ar knygos herojus. Štai, prašom, atvykote į planetą žemė, užsidedame kaukes ir lipame pažiūrėti, kaip tie humanoidai čia gyvena.

Dar vienas nenormalus, bet labai įdomus autorius buvo šveicaras Christian Kracht, leidykla Kitos knygos nesenai išleido jau trečią jo romaną “Miruoliai”, galbūt išleis ir naujausią “Eurotrash”, kuris yra savotiškas jo pirmos knygos “Faserland” tęsinys. Autorius nemėgsta dalyvauti renginiuose ar duoti interviu, todėl tie reti jo pasirodymai sulaukia daug dėmesio. Šiltą rudens vakarą Berlyno filharmonijoje jis vilkėjo šviesiu, iki pat viršutinės sagos užsagstytu lietpalčiu ir, netaręs nei labas, nei smagujusčiamatyti, tiesiog atsivertė  knygą ir keturiasdešimt minučių iš jos garsiai skaitė. O paskui atsistojo, nusilenkė ir, paėmęs organizatorių įteiktą raudoną rožę, taip nė žodžio netaręs publikai, išėjo. Mindžikavau foje dar pusvalandį, laukdama autografo ant lietuviško jo knygos “Imperium” leidimo, smagaus romano, kurio pagrindinis herojus yra veganas, nudistas, rašytojas, keliautojas, įtikėjęs stebuklinga kokoso riešuto galia ir XX amžiaus pačioje pradžioje vykęs į Ramiojo vandenyno salą jų auginti. Istorija šiek tiek liūdna, šiek tiek juokinga, paremta tikrais faktais, taigi nenormalių žmonių visais laikais buvo nemažai. Christian Kracht pavarto lietuvišką leidimą, pažvelgia į mane nustebęs, nusiima respiratorių ir sako, kad tai vienas gražiausių jo knygos viršelių. Sutrikęs jaunas asistentas taip ir nedrįsta jam pasakyti, kad rašytojas privalo vėl užsidėti kaukę.

Berlyno siena – socializmo bejėgystės įrodymas

 
Prieš 60 metų rugpjūčio 13 turėjo būti tiesiog dar vienas karštas, tingus vasaros sekmadienis, visiškai įprastas vėlai prabundančiam Belynui. Gyventojai, nepaisant keisto miesto padalinimo į keturis sektorius, nepaisant kariškių skirtingomis uniformomis, nepaisant laikraščiuose pasirodančių bauginančių antraščių ar kaistančios situacijos pasaulyje, gyveno savo gyvenimą. Taip, Vokietija buvo padalinta neįveikiama siena, taip, žmonės alubariuose pasakojo, kad pabėgėlių srautas iš rytų kasdien didėja ir plūsta į vakarų Berlyną, taip, tas nuolatinis dokumentų rodymas pereinant iš vieno sektoriaus į kitą vargino, bet miestas funkcionavo įprastai.

Kad gyventum Berlyne, visais laikais turėjai būti šiek tiek išprotėjęs, pasiruošęs bet kam, įpratęs nekreipti dėmesio į ekscentrikus, atlaidus kitų pasirinkimams ir nesirūpinantis kitaip manančiais. Čia visada buvo vietos pasaulio kvailystėms. Ech, kas ištvėrė Berlyno bombardavimus, užplūdusius išvaduotojus, blokadą, miesto atstatymą, tiems jau niekas nebebaisu. Juk baisiau nei karas būti nebegali, sakė berlyniečiai keldami bokalus alaus soduose. Ir tik vienas kitas buvo sunerimęs kaistančia situacija pasaulyje, kurią vienas kitas apžvalgininkas laikraščiuose ėmė vadinti šaltuoju karu. Ne, tai ne karas, tai tik apsižodžiavimai, sakė jie.

Žmonės suprato, kad gyvena keisčiausiame pasaulio mieste. Berlynas jau penkiolika metų buvo padalintas į rytų ir vakarų sektorius, pastarasis dar buvo padalintas į amerikiečių, britų, prancūzų zonas, visur skirtingos prekės, iškabos, laikraščiai, radijo stotys, skirtingas uniformas vilkintys kariškiai, užrašai skirtingomis kalbomis. Bet dėl to buvo tik dar įdomiau čia gyventi. Juk kada užsimanęs galėjai eiti į kitą miesto galą ar praleisti vakarą su kitoje pusėje gyvenančiais draugais ar giminėmis. Galėjai gyventi rytuose ir dirbti vakaruose, gauti didesnį atlyginimą, o grįžus nusipirkti pigesnių produktų, galėjai kiek panorėjęs eiti linksmintis į pašėlusius vakariečių naktinius klubus ar tik į kirpyklą, siuvyklą ar bažnyčią kitapus gatvės. Daugelis berlyniečių buvo girdėję apie vidinę Vokietijos sieną, bet džiaugėsi, kad jų mieste taip niekada nenutiks. Juk taip lengvai nepadalinsi miesto širdies, nenukirpsi transporto arterijų.

Tačiau vis dažniau draugai, kaimynai ar tiesiog atsitiktiniai žmonės alubariuose pasakodavo istorijas apie žmones, kurie atvyksta į Berlyną tik tam, kad pereitų sieną ir pasiprašytų prieglobsčio. Jų skaičius didėjo, amerikonai kažką pradėjo sakyti rusams, tie rėžė atgal, gausybė skambių ir piktų frazių, bet politika teka savo ruožtu, o miesto gyvenimas – savo. Jei kas nori bėgti, lai bėga, o jiems ir tokiame mieste gera gyventi.

Rugpjūčio dvyliktosios vakare Katarina su vyru ir kelių mėnesių dukrele vakarieniavo pas draugę Magdą ir kaip tik pasidžiaugė, koks keistas tas Berlynas, bet visko jame gali rasti. Magdai paklausus, ar nenorėtų persikelti gyventi į vakarus, Katarina tik numojo ranka, sakydama, o kam? Jie ką tik išsinuomojo didelį jaukų senos statybos butą, įsirengė jį, vyras gauna vakarietišką atlyginimą, o nuomą moka pigiau rytų Vokietijos markėmis, o juk į vakarus gali bet kada ateiti apsipirkti, aplankyti draugų, čia likusį tėvą. Vakarienė baigėsi vėlai, kūdikis užmigo vežimėlyje, taurėse dar liko vyno, bet Magda kategoriškai atmetė siūlymus bent jau šią naktį likti pas draugę nakvoti. Jos susitarė susitikti rytoj, nes Magda buvo prižadėjusi pietauti su tėčiu, gyvenančiu visai netoliese. Grįždami namo jau gerokai po vidurnakčio nustebo, kad gatvėse taip neįprastai tylu. Nebuvo jokių budinčių kareivių, niekas neprašė parodyti dokumentų. Katarina nė pagalvot negalėjo, kad tėtį rytoj matys patį paskutinį kartą, bet apsikabinti jau nebegalės – juos skirs spygliuotos vielos tvora.

Kai Hansas po audringos nakties su draugais vakarų Berlyne ėjo namo, jau švito. Šeštą ryto gatvės buvo neįprastai tuščios, jokių patruliuojančių karinių mašinų, prie kurių jau visi buvo įpratę, jokių kareivių. Hansas buvo apsvaigęs ir pavargęs, svajojo kristi į nuomojamo kambario tykioje rytų Berlyno gatvėje lovą ir miegoti iki pietų, todėl ėjo tiesiai link savo gatvės, šiek tiek nustebęs, kad sienos praėjimo postas tuščias. Kai pradėjo dairytis, nustebo dar labiau – tolėliau gatvėje buvo pilna kareivių, bet visi buvo kažkuo užsiėmę, tiesė kažkokią virvę. Įsižiūrėjęs suprato, kad tai spygliuotos vielos rulonas. Tuo metu vienas kareivis jam piktai švilptelėjo, bet Hansui instinktai pašnabždėjo trauktis. Jis apsisuko ir pasileido bėgti tolyn nuo namų. Mažiausiai dabar norėjo aiškintis su kareiviais. Juk gali pernakvoti pas draugą. Jis tuomet dar nežinojo, kad šis akimirksnio sprendimas turės įtakos visam jo gyvenimui.

Anita pabudo jau po dešimtos. Jos geriausios draugės mergvakaris užtruko ilgiau nei tikėjosi ir namo grįžo jau gerokai po vidurnakčio. Gerai, kad vyresnė sesuo sutiko paimti nakčiai dvynukes dukras, ji galėjo puikiai išsimiegoti. Sesuo liepė jai neskubėti, tad ji pirma susitvarkys kambarius, išgers ramiai kavos ir tik tada nueis parsivesti vaikų. Čia juk visai šalia, kitapus gatvės, persisvėrus pro langą beveik gali matyti jos namą šoninėje gatvelėje, bet jau priklausantį vakarų Berlynui. Galbūt jos netgi papietaus kartu – name, kur gyvena sesuo, veikia kavinukė, o joje kepa skanius prancūziškus pyragėlius. Ir tik kai atvėrė langą, kad įkvėptų vasariškos šilumos, Anita suprato, kad kažkas ne taip – gatvėje buvo pilna žmonių, vieni stovėjo vienoje pusėje, kiti – kitoje, visi rėkavo vienas per kitą, juos stumdė kareiviai, o per vidurį išdėliotos užkardos, ištempta spygliuota viela. Anita nesuprato, kas atsitiko, bet instinktai liepė kuo greičiau bėgti pas seserį, galbūt ji galės papasakoti, ką visa tai čia reiškia. Tačiau toje sankryžoje, kur ji įprastai pereidavo į vakarus, kelias buvo uždarytas, ginkluoti kareiviai stūmė žmones tolyn. Anitą perliejo panikos banga. Kaip jai pasiekti seserį, kaip jai susitikti su vaikais? Ji rėkė, aiškino, maldavo, įrodinėjo, prašė praleisti ją į kitą pusę, bet pareigūnai buvo kurti ir akli. Ji parbėgo namo, susirinko dokumentus, pasiėmė mergaičių nuotrauką, bet niekas nei jos, nei kitų nesiteikė klausyti. Iš kur ji turėjo žinoti, kad kareiviams buvo duota komanda stovėti geležinėmis veido išraiškomis, kad ir kas benutiktų. Anita puldinėjo palei sieną, kol pamatė savo seserį, abiejose rankose laikančią po mažylę. Mama, šaukė jos ir ji kaip galėdama greičiau nusiyrė prie jų. Ištiesusi ranką pačiais pirštų galiukais galėjo paglostyti vieną iš dukrų. Nurimk, Anita, sakė sesuo, čia nesusipratimas, čia nieko rimto, ateis amerikonai ir rytoj vėl viskas bus kaip buvę, o iki tol mergaitės gali likti pas mane. Ji bandė statyti koją, dėti kitą, bet greitai suprato, kad nei peršokti, nei pralįsti pro tą spygliuotą užkardą nepavyks. Dar galima pralįsti pro sieną kitoje vietoje, ten mažiau kareivių, sušnibždėjo pasimetęs, taip pat nuo šeimos atskirtas vyras. Mano sesuo sako, kad reikia palaukti iki rytojaus ir tada viskas susitvarkys, atsakė šioji. Bijau, kad viskas bus tik blogiau, kad šiandien prasidėjo naujas karas Berlyne, sumurmėjo jis ir nubėgo tolyn, ieškodamas landų sienoje.

Devyniolikmetis Konradas tarnavo armijoje Dresdene, buvo paskirtas į vidaus ministerijos dalinius. Juos sušaukė jau penktadienį, uždarė kambariuose, uždraudė bendrauti su bet kuo iš išorinio pasaulio ir liepė laukti itin slaptos komandos. Šeštadienį, rugpjūčio 12 dieną jį, kartu su kitais jaunuoliais, susodino į karines mašinas ir išvežė į Berlyną. Nepasakė kodėl. Sekmadienį pats suprato. Turėjo stovėti Bernauer gatvėje ir saugoti, kad žmonės nelįstų prie sienos ir jokiu būdu nebandytų jos perlipti. Turėjo saugoti, kad jokiu būdu niekas iš rytų nepabėgtų į vakarus. Minia augo, žmonės blaškėsi, Konrado viduje virė skirtingi jausmai. Sekmadienio vakare nebegalėjo žiūrėti, kaip jo pusėje su močiute likusi mergaitė verkdama šaukiasi kitapus tvoros stovinčios mamos, kaip jos mama klūpi prieš kareivius, maldaudama sugražinti jai dukrą, kaip mylimieji blaškosi, nerasdami kelio vienas pas kitą. Išaušus pirmadieniui Konradas pradėjo žiūrinėti sieną ir svarstyti, kad ten, kur jis budėjo, būtų visai nesunku ją peršokti. Bet ar užteks jam jėgų nugalėti baimę? Tačiau jei nepadarys to dabar, paskui bus per vėlu. Antradienį vakarų pusėje stovintis fotografas pastebėjo vieną cigaretę po kitos rūkantį kareivį, kuris baugiai dirsčiojo tai į sieną, tai į savo kolegas. Jis nutaikė objektyvą ir ilgai laukti neteko – po pusvalandžio svarstymo Konradas įsibėgėjo, šoko per spygliuotos vielos ritinį, sviedė ginklą ir nubėgo link stabtelėjusio automobilio. Didžiulė nuotrauka kitą dieną puošė daugelio laikraščių pirmuosius puslapius.

Tą dieną ir kelias sekančias dienas per įvairias landas sugebėjo pabėgti iki 800 žmonių. Rytų Vokietijos pareigūnai spygliuota viela neapsiribojo, dar tą pačią savaitę buvo pradėta mūryti siena, kuri po dešimtmečio buvo pakeista betonine - dar aukštesne, dar saugesne. Bernauer gatvėje siena ėjo sulig namų eile. Namai priklausė rytų sektoriui, bet gatvė ir šaligatvis – jau vakarams, taigi galvą pro langą iškišęs žmogus jau kaip ir buvo vakaruose. Pro to namo langus per pirmąsias dvi dienas į vakarus iššoko kelios dešimtys žmonių. Juos gaudė gaisrininkai su įtemptomis paklodėmis. Praėjus savaitei, žmonės iš tų kelių namų buvo iškeldinti, o jų langai užmūryti. Dar po kelių mėnesių, namai buvo nugriauti, paliekant tik makabriškai atrodančią pirmo aukšto sieną.

Visi, kurie šnabždėjosi, kad čia tik žaidimas, kad tuoj vakariečiai ateis ir juos išgelbės, liko užmūryti rytų Berlyne 28 metus – iki pat 1989 ųjų lapkričio 9 osios. Per visus tuos metus daugiau nei 5000 žmonių pavyko pabėgti per miesto sieną į vakarus, mažiausiai 141 bėglys žuvo. Sienos ilgis tarp rytų ir vakarų Berlyno – 43 km, tačiau siena Vakarų Berlyną supo iš visų pusių, jos ilgis buvo 155 km, iš jų 107 km sudarė betoninė 3,60 m. aukščio siena, likusi buvo metalinė. Sienos stebėjimui buvo pastatyti 302 sargybinių bokštai. 

(Straipsnis buvo spausdintas 15min.lt https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/berlyno-siena-socializmo-bejegystes-irodymas-582-1549218)

Apie japonišką pavasarį ir pasaulio beprotybę

R.Neverbicko nuotr.

Pavasarį Berlyne visada paskelbia sakuros. Jų čia yra beveik dešimt tūkstančių. Tiek daug japoniškų vyšnių nėra jokiame kitame Europos mieste. O viskas prasidėjo dar devyniasdešimtaisiais, po Berlyno sienos griuvimo, kai viena japonų televizijos stotis ką tik susivienijusiam miestui nusprendė padovanoti kažką gražaus, švelnaus, žadinančio viltį ir prisikėlimą, kažką, kas simbolizuotų taiką ir ramybę ir padėtų užmiršti tuos kraupius, šaltus, pilkus metus. Už žmonių suaukotus pinigus buvo nupirkta tūkstančiai sakurų, jos buvo pasodintos ten, kur dar visai nesenai stovėjo miestą skyrusi siena. Dabar medžiai jau dideli, žmonės eina po jais pasėdėti, pabraidyti po žiedlapius, nusifotografuoti su tuo trapiu ir labai greitai praeinančiu grožiu. Visai kaip ir Japonijoje. Gerai, kad šiemet dėl karantinų buvo atšaukta tik šventė, bet ne žydėjimas. Gerai, kad politikai ne visagaliai ir negali liepti medžiams nežydėti. Gerai ir tai, kad miesto parkai, botanikos ir zoologijos sodai nebuvo uždaryti net per patį pandemijos įkarštį.

Šiemet taip gražiai sutapo, kad per japonišką pavasarį mane pasišovė lydėti Haruki Murakamis. Literatūrinė bendruomenė laiko jį bestselerių rašytoju, kas iškart reiškia, kad knygos skirtos masėms, o ne išrinktiesiems, bet aš jo knygose randu jaukų, keistą pasaulį, kur galimi patys įvairiausi ir netikėčiausi dalykai ir kuriame dabar, kaip niekada anksčiau, labiausiai norisi pasislėpti. Man patinka taupūs jo sakiniai, keistos fantazijos, maži linksmi nesusipratimai, nenuspėjamos pabaigos. O ir herojų mintys bei sprendimai mums, vakariečiams, visai nenuspėjami. Japonija man visada buvo tokia keista šalis, kad, skaitydama jų rašytojų fantazijų sukurtus pasaulius, nelabai ir atskiriu, kas tikra, o kas išgalvota.

Baltų lankų leidyklos išleistas dvitomis “Komandoro nužudymas” kelis mėnesius jau gulėjo mano lentynoje ir visai atsitiktinai įsliuogė man į rankas tik šį pavasarį. Nors Murakamio fanai supras, kad atsitiktinumų nebūna, kad visi žmonės, įvykiai ir sakiniai į gyvenimą ateina tada, kai tam ateina laikas.

Vienišo dailininko dienos romane teka lėtai, lyg kokia lygumų upė. Skaitant atrodo, kad pasakojimo tempas netgi tyčia yra lėtinamas, o visi namų, gamtos, minčių aprašymai yra priemonė įtampai sukelti. Panašiai kaip pajudėjus amerikietiškais kalneliais - vagonėlis lėtai kyla į kalną, leisdamas apsižvalgyti, bet tu žinai, kad tuoj tuoj jis pasileis nestabdomai žemyn iki kito posūkio, iki kito kalno. Bet man įdomiausia ne važinėtis aukštyn -žemyn, bet tai, kokį pasaulį tau sukuria atrakciono rengėjai: vieną kartą nusileisi į mišką, kitą – į vandenį, o trečią kartą - gal net į siaubų kambarį. Vos įlipus į H.Murakamio romaną pasijutau nebeturinti kelio atgal – jau sėdėjau vėžimėlyje tvirtai prisisegus diržus, versdama vieną puslapį po kito ir savotiškai besidžiaugdama, kad galiu trumpam pamiršti šio pasaulio beprotybę.

Įdomu gal ir tai, kad pirmąją dalį skaičiau per Velykas viešėdama turbūt pirmajame visoje Vokietijoje ekologiškai statytame name. Jo šeimininkas – turtingas keistuolis hipis, įsigeidęs pastatyti kvėpuojantį, sveiką namą iš ekologinės medienos, molio, šakelių, beveik nenaudojant vinių ir jokių dažų, lakų ar klijų su chemikalais dviem dešimtmečiais anksčiau, nei Europą užplūdo visos eko bio mados ir tokie namai tapo hipsterių svajone. Ne, jis nė kiek nepanašus į Murakamio Menšikį nei išvaizda, nei būdu, gal tik tuo, kad yra panašaus amžiaus, turi keistų svajonių, didžiulį namą ir toje gausybėje kambarių kartais jaučiasi vienišas ir nori daryti prasmingus darbus ne tik sau, bet ir žmonijai. Taigi ryte prasibudusi po gerokai užsitęsusio (šiame pasaulyje uždrausto) vakarojimo su draugais, vis čiupdavau knygą, skaitydavau apie dailininką, tikra to žodžio prasme išlaisvinantį savo menines galias, apie drovų turtuolį, turintį paprastą žemišką norą užmegzti ryšį su dailininku ir paaugle mergaite, kuri tyrinėja tiek matomą, tiek nematomą pasaulius savo smalsiomis akimis ir jaučia daugiau, nei patirties ir pinigų turintys žmonės. Kaip ir reikia tikėtis, įpusėjus pirmai daliai, pradeda dėtis keisti dalykai. Iš pradžių skambina varpelis, paskui atsiranda duobė, paskui išdygsta komandoras, dar vėliau – ilgaveidis ir dailininkas po truputį apsigyvena keistame pasaulyje su nuomojamo namo palėpėje atrasto paveikslo personažais.

Net nežinau, Murakamio siužeto neina atpasakoti, nes jei tik pabandai, viskas skamba labai kvailai ir banaliai. Bet kai skaitai, tie keistumai atrodo labai tikroviški. Viename iš interviu autorius teigia, kad jis pats net nežino kokie personažai iš kurių jo vaizduoties kampų išlįs ir kaip jie elgsis romane. Skaitant Komandoro nužudymą tai nė trupučio netrikdo – tu tiesiog džiaugiesi, kad autorius pasiėmė tave į savo keistąjį pasaulį. Rašytojas sugeba įtikinti, kad mūsų pasaulis pilnas nesuprantamų dalykų ir nėra čia ko pernelyg aiškintis. Tiesą sakant, dabar net tame tikrajame, pseudonormaliame pasaulyje pernelyg aiškintis nepatariama.

Šis romanas primena Alisos stebuklų šalį, čia taip pat yra duobė, tunelis į kitą pasaulį, nepaaiškinamai besielgiantys žmogeliukai, kliūtys ir vaizduotės siaubai, kuriuos protagonistas turi nugalėti, kad galėtų vėl sugrįžti. Tiek šis, ties anas pasauliai Harukio Murakamio aprašomi vienodu tonu, lyg du skirtingi miestai su skirtingomis spalvomis ir dialektais, bet abu visiškai realūs.

Vieną sekmadienį čiupau knygą, sumuštinį, žalios arbatos termosą ir kelioms valandoms įsitaisiau japoniškame sode po žydinčiomis sakuromis. Leidau rašytojo magijai nešti mane visais tais kalneliais ir jaučiausi smagiai apsvaigusi. Ir vis pagalvodavau: kai vakariečiai rašo apie savo išprotėjimus, viskas skamba labai depresyviai, ten daug juodulių, klampumos, suspenso, kartais net visa blogio imperija nori tave pasiglemžti. O štai japonai moka įdomiai ir linksmai išprotėti, neįklimpdami į savianalizes. Gal jiems padeda ir sakurų magija, nuspalvinanti visas juodas mintis švelniai rožine spalva?

Kokios spalvotos jų beprotybės įsitikinau apsilankiusi žymiosios taškelių fėjos, vienos garsiausių pop arto menininkės, performansų organizatorės ir šiaip spalvingos asmenybės japonės Yayoi Kusamos retrospektyvinėje parodoje, kuri praeitą savaitę buvo atidaryta Berlyne ir turėjo tapti vienu reikšmingiausių šio pavasario kultūrinių renginių Vokietijoje. Kad kurtum tokius ryškius pasaulius iš taškelių, reikia būti šiek tiek išprotėjus. Arba, kad pieštum paveikslus, kurių pavadinimai man gal net gražesni už vaizdus: ola, kur ilsisi sielos, vaza su mėlynųjų gyvačių akimis, žaliai nuspalvinta mirtis, paauglys, palaidotas tamsoje. Kusama pasakoja, kad haliucinacijos jai prasidėjo jau dešimties metų – ji matė blyksnius ir taškelius ir pajuto, kaip jie sukasi, didėja, ištrūksta iš jos vidaus ir sklinda į pasaulį, tuo pačiu padėdami jai ištirpti jame. Dar būdama vaiku ji pradėjo piešti, spalvino viską aplinkui – sienas, grindis, drobes ir net save pačią. Taip gimė viena už kitą keistesnės idėjos jos performansams. Žiūrint į jos viso gyvenimo kūrybą, matai, kad menininkė buvo neatsiejama nuo savo darbų, kad menas nesibaigdavo parodose, bet tęsdavosi pristatymų, vakarėlių metu, jame tilpo ir jos feministiniai bei politiniai pareiškimai.

Parodoje demonstruojami ir keli veidrodžių kambariai, kur taškai virsta begalybėmis, o erdvė – visiškai keistu, net šiek tiek anapusiniu pasauliu, savotiškai panašiu į H. Murakamio. Stovėdamas geltoname kambaryje, kuris visas išmargintas juodais skirtingo dydžio taškais su veidrodine dėže viduryje, išties jautiesi tirpstantis, prarandantis erdvės ir laiko pojūtį. Menininkė to ir norėjo – priversti žmones išlipti iš visagalio proto įtakos ir išlaisvinti save, o galiausiai suprasti, kad kontrolės praradimas atneša ne tik baimę, bet ir didžiulę laisvę. Ir kad retkarčiais išprotėti ir pasinerti į fantazijų pasaulį gali būti visai smagu. Ypač dabar, kai realiojo pasaulio vaizdai pranoksta visas fantazijas.

Kusamai dabar 92. Užaugusi nacistinėje Japonijoje, išgyvenusi Hirosimos pasekmes, penkiolika metų tyrinėjusi menišką Niujorką, kėlusi menines bangas Europoje, ji jau daugiau nei keturiasdešimt metų gyvena psichiatrijos klinikoje Japonijoje ir toliau piešia ryškius paveikslus už kuriuos kolekcionieriai moka daug pinigų. O jos sukurtos galaktikos ir toliau džiugina, skaudina, priverčia susimąstyti ar išlaisvina kiekvieną fantazijomis tikintį žiūrovą.

Aplink Grupius Bau pastatą, kuriame keturis mėnesius veiks Y. Kusama paroda, net medžiai apraišioti raudonu audiniu baltais taškeliais, net bilietus pardavinėjantis kioskas taškuotas, lyg bandytų į Berlyno gyvenimą įnešti šiek tiek spalvų ir priartinti tą žaviai beprotišką pasaulį. Išėjus iš parodos, kaip ir užvertus paskutinį Komandoro nužudymo puslapį, apsidairiau ir pagalvojau, kad jis dabar netgi atrodo daug normalesnis, labiau paaiškinamas, teikiantis daugiau džiaugsmo, nei tas tikrasis, kuriame kažkas sugalvojo ištrinti spalvas ir išjungti šviesą.

Lyg patvirtinant šio pasaulio beprotybę, Kusama paroda lankytojams buvo atvira lygiai vieną dieną. Dėl visiškai nesuprantamų Vokietijos vyriausybės sprendimų, kultūros įstaigos Berlyne vėl buvo uždarytos.

Jei kam įdomu, daugiau informacijos apie Kusama pamoką čia: https://vimeo.com/540659283

Skaičiuojant gyvenimą

Alpių slėnis Vokietijoje

Praeitais metais supratau, kad statistika yra labai kūrybiškas mokslas - skaičius visada galima kūrybiškai atsirinkti, o paskui sudėti, atimti, sugrupuoti taip, kaip mums norisi. Skaičiai – tik kaladėlės, iš kurių galima pastatyti kokią tik norime pilį, sukurti kokį tik norime pasaulį. Be to, skaičių pasaulis daug įtikinamesnis, nei raidžių. Su skaičiais žmonės nesiginčija, nesako, kad jiems kas nors meluoja, o ir patys labiau patikime skaičiais iliustruotomis tiesomis.

2020 aisiais itin daug maudėmės skaičiuose, bent kartą per dieną buvome užpilami sergančiais, mirusiais, pagijusiais, paskiepytais vienetais ar procentais, įvairiomis diagramomis, kylančiomis ir krentančiomis kreivėmis, apskritimais, stulpeliais. Šalys, lyg olimpinėse žaidynėse, lenktyniavo, kuri pirma, antra, paskutinė. Betrūko tik lažybų punktų. Ir dar aiškios finišo linijos. Tiesą sakant, žaidimo taisyklės nėra aiškios iki šiol. Neaišku, ar laimės lėčiausi, ar greičiausi, ar apsukriausi. O gal vis tik tie, kurie mokės kūrybiškai pažvelgti į skaičius. Juk jei skaičiuotume ne mirusius, o naujas danguje atsiradusias žvaigždes, gal likusių gyvų gyvenimas nors truputį būtų šviesesnis?

Per praeitus metus supratau, kad galima labai kūrybiškai suskaičiuoti ir savo gyvenimą. Užtenka tik šiek tiek tendencingai atsirinkti norimus suskaičiuoti momentus ir stebėti kaip keičiant požiūrio tašką, keičiasi rezultatas. Kaip pavyzdį pasakysiu – galima skaičiuoti apsiniaukusias dienas ir galima susirinkti saulėtas. Jei sąžiningai skaičiuosime, kaip mat pamatysime, kad saulėtų valandų buvo kur kas daugiau nei lietingų. Galime prisiminti slogias ir nerimo kupinas akimirkas ir tada metai atrodys visiškai niekam tikę, o galim suskaičiuoti laimingus momentus ir nustebti, kiek vis tik daug jų buvo. Galime skaičiuoti neuždirbtus pinigus, o galima skaičiuoti ir neišleistus – balansas gaunasi apylygis ir situacija nebeatrodo tokia dramatiška. Galime skaičiuoti ne žlugusias mylias, bet nueitus žingsnius – čia gal net gerokai pranoksim ankstesnius metus.

Atėjus į Bad Wilsnach

Praeitais metais mane labiausiai gelbėjo skaitymas ir vaikščiojimas (galbūt todėl, kad abu susiję su pabėgimu iš realaus pasaulio), todėl skaičiuojant nužingsniuotus kilometrus ir perskaitytus puslapius, gaunu didžiausius skaičius. Tiesa, kilometrus skaičiuoju ne iki parduotuvės ir atgal, ne nuo vonios iki virtuvės ir ne sekmadieninių pasivaikščiojimų, bet tik tuos, kurie išvedė į kelią ir tikrai praturtino ir pagražino mano gyvenimą. Pabandysiu šiandien būtent juos plačiau apžvelgti.

Vasaros pradžioje su dar trimis bendrakeleivėmis nuėjome virš šimto kilometrų piligriminiu keliu iš Berlyno į Bad Wilsnach. Kadaise buvęs populiariausiu šiaurėje piligriminiu keliu, mums, per pavasarinį uždarymą užsisėdėjusioms namie, jis puikiai tiko. Šešios dienos, penkiolika bažnyčių, dešimt kilogramų ant pečių, minus trys kilogramai sugrįžus, trys draugės visam gyvenimui, šimtas trisdešimt nuotraukų ir aštuoniolika prirašytų dienoraščio puslapių. O jei pridėsime tai, kas nesveria, kas neišmatuojama, kas apskaičiuojama, gausime pilnutėlaitę kuprinę.

Vidurvasarį sūnaus autobusiuku keliavome su visa šeima po Vokietiją. Per dešimt dienų apvažiavom gražiausius Bavarijos kampelius, nakvojome kempinguose ir leidomės į žygius ten, kur mašinoms negalima. Skaičiuoju toliau - užkopėme į vieną ledyną, praėjome vienu tarpekliu, kilome iki žadą apimančio kalnų slėnio ir žygiavome kalnų upės vaga. Sakyčiau, tikrai bus dar šimtas kilometrų. Ir turbūt dar kokie keturi aukščio kilometrai. Trumpam atlėkus į Lietuvą, viena išėjau į du dienos žygius. Buvau tokia laiminga, kad labiau skridau, nei ėjau ir net ant visų prie veido limpančių musyčių ir pakeliui sutiktų pikčiurnų šunų nepykau. Taigi, dar dvidešimt kilometrų mano sąskaitoje.

Berchtesgadeno žemėje

Taip keliavome dvi savaites

Atėjo rugpjūtis ir manęs laukė žmonės, norintys nueiti Dailininkų keliu Saksonijoje. Su dviem grupėm (vienoje buvo dešimt, kitoje septyni žmonės) dukart nuėjau po šimtą kilometrų vėl iš naujo žavėdamasi tarpekliais ir uolomis, vėl matydama tuos puikius gamtos kūrinius naujų keliautojų akimis. Buvo ir gitarų prie laužo, ir juoko, ir dainų, buvo nutrintų kojų ir aukščio baimės priepuolių, bet buvo tiek bendrystės ir smagių akimirkų gamtoje, kad nutrintų pūslių niekas taip ir nebesuskaičiavo.

Dailininkų kelyje Saksonijoje

Ruduo pasitaikė kaip niekad gražus ir rugsėjo pabaigoje penkias dienas su drauge praleidome Riūgeno saloje prie jūros. Tris dienas žingsniavome pajūriu vidutiniškai po dešimt kilometrų. Vieną rytą švintant išėjau viena saulės pasitikti ir iki saulėtekio nužingsniavau ten, kur iš tiesų buvau viena vienintelė pasaulyje su jūra, su uolomis, su tekančios saulės akivaizdoje nuščiuvusiomis gulbėmis. Jei užsimanyčiau skaičiuoti stebuklingas praeitų metų minutes – ši turbūt atsidurtų pirmoje vietoje. Antroje vietoje liktų Alpių slėnis netoli Garmisch Partenkircheno su begalybėmis į viršų ir į apačią. Trečioje – Karališko ežero Bavarijos pietuose ramybė. Tai tos vietos, kuriose norėjosi tapti akmeniu, kad liktum ten amžinai. Taigi, iš Riūgeno parsivežiau mažiausiai 35 kilometrus.

Spalio mėnesį grįžau pabūti Lietuvoje ir neatsispirdama rudens grožiui triskart išsiruošiau į dienos žygius. Taigi – dar 25 kilometrų. Ruduo baigėsi, o žygiavimas dar ne – gruodžio mėnesį, kai jau visi buvome suvaryti į savo gardelius be teisės turistauti, atradau smagų maršrutą aplink Berlyną. Nusprendžiau vieną dieną per savaitę nueiti vieną etapą, taip palaikant imunitetą ir minčių higieną. Iki metų pabaigos nuėjau ne tiek jau daug – keturiasdešimt kilometrų. Bet suskaičiavus apytikslį metų rezultatą, gaunu ne tiek ir mažai – 530 arba daugiau nei pusė tūkstančio kilometrų. Jei paversčiau metrais, gaučiau net penkis šimtus trisdešimt tūkstančių. O jei žingsniais? Pasirodyčiau tikra didvyrė. Turint galvoje, kad metų pradžioje po kojos traumos dar vaikščiojau su ramentais, gal tikrai esu verta to vardo.

Saulėtekis Baltijos jūroje

Iš tiesų mes kiekvienas galime būti didvyriais, tik reikia mokėti teisingai pasirinkti skaičius. Skaičiuokime ne prarastus pinigus ir galimybes, bet užaugintus pomidorus, surinktus grybus, su vaikais prakalbėtas minutes, galiausiai skaičiuokim gerosiomis išmegztas akis ar sugrėbtus kieme lapus ir pajusime skaičių magiją. O tada ir pasaulis nebeatrodys toks pilkas, liūdnas ir beviltiškai žlungantis, nes mes būsim jame su savo nerealiais pasiekimais.