David Nicholls ir kiti herojai

Shakespeare and sons, kapučino puodelis


Kai reikia susikaupti ir kaip reikiant padirbti, kai reikia neblaškomų minčių, atvažiuoju čia. Bet šiandien čia dirba tas garbanotas jaunuolis, kurį kartą jau esu čia mačiusi ir pasvajojusi. Toks iš romantinio filmo. Gražus, garbanotas blondinas įdubusiais skruostais, tiesia nosimi ir giliomis žydromis akimis, lieknas, malonus, stilingai apsirengęs, nevėkšliškas, bet labai nuoširdus knygyno pardavėjas. Kava šiandien be standžios putos. Skystoka. Užtruko ilgai ją ruošdamas. Atnešė be lėkštutės, ant padėkliuko ir atsiprašė už apibėgusį rudu skysčiu puodelį. Gražą skaičiavo ilgai.

Nepykau, nes jis čia labai tinka. Tarp tų senų bibliotekinių lentynų, tarp stirtų netvarkingai sudėliotų knygų ir senų antikvarinių baldų, seno baro, girgždančių grindų ir net prie senų ant gretimo stalelio išdėliotų šachmatų. Toks senas naujų ir dėvėtų knygų knygynas su savo herojais, dvasiomis, dulkėmis, kvapais. Su galvos net nepasukančiais praeiviais už lango ir netobulai padarytu kapučino. Su dviem lankytojais, tokiais pat kaip aš, tris valandas šalia vieno kavos puodelio kaukšinčiais kompiuteriais. Jis toks laike užstrigęs herojus, toks šiek tiek romantiškas, sentimentalus, nelabai mokantis prisitaikyti šiuolaikiniame pasaulyje, todėl šiek tiek vienišas, liūdnas, nuoširdus. Jis tikrai vertas meilės. Vertas būti jautrios meilės istorijos pagrindiniu herojumi. Aišku, istorija turi būti apie knygas ir ji turi būti aistringa skaitytoja.

Jis nekalba vokiškai. Tik angliškai ir prancūziškai. Keista, bet tai daro jį tokiu berlynietišku.. tik šiame mieste, tegu ir užsienio kalbų knygyne, gali dirbti vokiškai nekalbantis žmogus.
Jis užsimeta mėlyną puspaltį, užsivynioja raudoną šaliką ir išeina į lauką parūkyti. Kažkam karštligiškai skambina. Bet nekalba. Matyt, niekas neatsako.. Nenuostabu, juk jis toks keistuolis.


Šiandien noriu papasakoti apie praeitą savaitę vykusį susitikimą su britų rašytoju, bestselerio “Viena diena” autoriumi David Nicholls. Jis po penkų metų pertraukos išleido antrą romaną, pavadintą “Us” ir šovusį iš karto į populiarumo viršūnes bei nominuotą net Bukerio premijai. Kritikai teigia, kad jis jos tikrai nevertas, nors pripažįsta, kad skaitymo malonumą knyga suteikia. Ir šiaip įdomu, kai vyras nagrinėja santuokos krizę iš savo taško.

Berlyne jis pristatinėjo savo knygą vokiečių kalba. Prisipažinsiu, neskaičiau ir pirmosios knygos, tik mačiau jos ekranizaciją. Bet antros knygos ištraukos man labai patiko. Daug jumoro, vyriškas požiūris į romantiką, kelionės. Ir pats autorius patiko – toks paprastas vyrukas su akinukais, švarkeliu ir neblogu jumoro jausmu. Įstrigo mintis, kad jis negalėjo imtis antros knygos tol, kol jį persekiojo pirmosios personažų balsai. Kai jo paklausė, ar rašydamas viską išgalvoja , ar naudoja savo paties išgyventus įspūdžius, jis atsakė, kad viskas vienaip ar kitaip jo knygose yra išgyventa, išjausta, susapnuota ar tikrai įvykę. Jis atrodė atsipalaidavęs: arba jis tikrai labai laisvai bendrauja su publika, arba visi klausimai buvo tiksliai surepetuoti.

David Nicholls centre, Matthias Scherwenikas - dešinėje

Vakaro atradimu man tapo Matijas Šervenikas, lietuvių kilmės vokiečių aktorius nuostabiai švelniu balsu skaitęs knygos ištraukas ir privertęs juoktis visą salę. Tiesa, Vokietijoje yra žinomesnis jo balsas, nei veidas, nes jis dubliuoja daugelį filmų. Po renginio, kai kiti stovėjo su ką tik įsigyta knyga autografų eilėje, priėjau prie keturiasdešimtmečio aktoriaus ir paklausiau, ar jis neturi lietuviškų šaknų. Jis nusišypsojo ir suskubo pasakoti, kad iš tiesų jo senelis buvo lietuvis, karo metais pasitraukęs į Vokietiją. Kad jis turi giminių Lietuvoje ir yra ne kartą ten buvęs. Tada prišoko renginio organizatorė ir jį kažkur išsivedė. O taip būčiau norėjusi su juo išgerti kavos ir pasikalbėti. Su visai kitokiu tautiečiu, nemokančiu net pasisveikinti lietuviškai.

Neabejoju, kad David Nichols knygą “Up” tuoj išvers kokia nors lietuviška leidykla, nes “Viena diena” romaną jau nelabai kur ir rasite.

Autorius nesidrovėdamas dalino autografus

Pradžia

Kapučino "Schakespeare and Sons"

Kažkurį rytą, palikus vaiką darželyje, nusprendžiau išgerti kavos prancūziškoje kavinukėje ir peržvelgti naujus laikraščius. Per tą pusvalandį man gimė daugybė minčių ir pastebėjimų ir aš staiga supratau, jog tam, kad pamatytum pasaulį ir apmąstytum jį, reikia išeiti iš namų. Kava virtuvėje neatneša naujų idėjų, o jaukiose kavinėse jų knibždėte knibžda. Nuo tada, eidama išgerti kavos, visada nešuosi ir kompiuterį.

Nelaikau savęs labai išmintinga, nesu jokios srities specialistė, viską, ką moku - tai užrašinėti į galvą ateinančias mintis ir vystyti istorijas. Todėl, kaip kad žvejys, norėdamas džiaugtis laimikiu, eina prie žuvingų krantų, taip ir aš, norėdama rasti minčių, turiu jas gaudyti tose vietose, kur jos gyvena. Kompiuteris arba popieriaus lapas – tai lyg meškerė, sujungianti mane su laimikiu, o kavos puodelis – masalas joms privilioti.

Tuoj bus dveji metai, kai aš Berlyne. Čia perrašiau savo pirmąjį romaną, kurį rudenį išleis Alma Littera. Čia rašau antrąjį romaną, kurio veiksmas vyksta jau šiame mieste. Pagalvojau, jog pačiai labai smalsu sužinoti kas man yra Berlynas ir kodėl aš jame taip gerai jaučiuosi. Beveik dvejus metus siurbiau informaciją visomis savo juslėmis, dabar įdomu sužinoti kaip aš jaučiu šį miestą, ką jis man kasdien duoda ir siūlo, kas jame tokio ypatingo, užkrečiančio, sukrečiančio, įsiurbiančio. Kaip ir daugelis dienoraščių, šis gali būti visai neįdomus kitiems žmonėms. Neskaitykit. Tai psichoanalizės seansai tarp manęs ir šio ypatingo miesto. Mano asmeniniai pastebėjimai, kurie visiškai nepretenduoja į tiesą.

Pirmojo įrašo vieta tapo jaukus angliškų knygų knygynas "Shakespeare and Sons" prie Helmholzplatz. Mėgstu į jį užeiti, patyrinėti senų ir naujų senose lentynose sukrautų knygų. Prisėsti ant senovinės britiškos kiek apspurusios dryžuotu audiniu apvilktos sofutės. Čia gali sėdėti ir skaityti kiek tik širdis geidžia, kaip ir daugelyje Berlyno knygynų. Gali ateiti kasdien ir būti iki vakaro. Gali tiesiog klausytis lounge stiliaus muzikos ir reflektuoti gyvenimą. Gali visiškai užsimiršti ir nugrimzti į savo mintis arba skaitomų ar rašomų knygų herojų gyvenimą.

Kažkodėl man labai smagūs tie seni jų baldai, man smagu, kad čia dažnai nebūna žmonių, tik kartais tarp knygų praslenka tylūs šešėliai, bet nei jie man trukdo, nei aš jiems. Man patinka, kad kapučino kavą čia daro ilgai, lėtai uždeda putas ant kiekvieno puodelio. Neseka žvilgsniu ir neprašo susimokėt iš karto. Man patinka ir tai, kad priekyje, kur dažniausiai kliūva žmonių akys ir tiesiasi rankos paglamonėti knygų, jie sudeda ne naujausias, bet mane labiausiai dominančias knygas. Noriu ir Hanso Falados knygos apie karo pradžios Berlyną. Ir Christofer Isherwood "Goodbye to Berlin" – pasakojimo apie trisdešimtųjų bohemiškąjį miesto gyvenimą. Man šis miestas įdomus visoks. Ne tik toks, kokį aš pati matau ir noriu atskleisti savo naujame romane "Ruduo Berlyne". Gurkštelėjau kavos ir pagalvojau, kažin ar koks nors lietuvių autorius yra aprašęs Berlyną. Amerika, Londonas, Italija, Ispanija apdainuoti skirtingų autorių kūriniuose, o apie Berlyną? Nejaugi čia niekas nebuvo apsistojęs tais prieškariniais laikais, kai Berlynas buvo tapęs beveik įdomesniu už patį Paryžių. Reikės būtinai plačiau patyrinėti šią mintį.

Dabar, kai mano pirmąjį romaną priėmė ir palaimino Alma Littera leidykla, turiu kur kas daugiau noro ir motyvacijos rašyti, turiu daugiau tikėjimo savimi ir iš manęs išsprūdusiais žodžiais. Juk negali būti, kad esu atsitiktinai Berlyne. Jei mes visi esame tik marionetės šioje žemėje, kažkas, tas pats didysis kažkas, kuris stumdo mano ranką rašant, juk pasodino mane šiame nuostabiame, kurpiname inspiracijos mieste, atvedė į šį ir kitus knygynus, parodė tūkstančius erdvių kūrybai.