ich bin ein berliner

Didelis kapučino puodelis bare Liebling (mylimas).
Dažnai čia atminu dviračiu. Gal pavadinimas įkvepia. O gal muzika teisinga. Gal dėl to, kad žmonės malonūs, kapučino visada su putoje išraityta širdute, čia daug šviesos ir užkampių, kur gali ramiai rašyti ir vis tik viena akimi stebėti žmones, kurti istorijas apie juos.

Šį mėnesį suėjo lygiai du metai, kai mes čia, kai mes pradžioje nedrąsiai, o dabar aiškiai ir garsiai galime pasakyti, kad esame berlyniečiai. J.F.Kenedis, žymiojoje savo kalboje prieš penkiasdešimt metų vakarų Berlyne pasakė "Ich bin ein Berliner". Vieni juokiasi, kad jis pasakė "Aš esu spurga", nes berliner čia vadinamos spurgos su skyle viduje. Bet istorikai sako, kad jis norėjo pabrėžti tai, koks susiskaldęs ir padalintas šis miestas yra, kiek tautybių žmonių čia gyvena ir kad kiekvienas čia gali jaustis esantis berlyniečiu. Tuo metu, kai Amerikos prezidentas sakė šią kalbą, Berlynas praktiškai nepriklausė Vokietijai, jį sektoriais buvo pasidalinę rusai, amerikiečiai, britai ir prancūzai, čia knibždėjo šių šalių kariuomenės, kareiviai tuokėsi su vietiniais, augino įvairių atspalvių vaikus, kalbėjo pačiomis įvairiausiomis kalbomis. Nors ir iki karo Berlynas traukė žmones, ypač menininkus, iš pačių įvairiausių kraštų. Amerikiečių autorius Christofer Ischerwood savo Berlin diary 30-aisiai rašė nesuprantantis šio miesto fenomeno “kodėl kai kuriuose miestuose, jautiesi daug geriau, nei savo gimtinėje” (It is strange how people see to belong to places - especially to places where they were not born…) Jis parašė tai, ką aš pati galvojau tik nemokėjau taip trumpai ir aiškiai pasakyti.

Kai dabar pagalvoju, Vilnius yra mano tėvai, kur visada smagu grįžti, o Berlynas – pirmoji meilė, su kuria noriu ištisai būti. Ir kol kas vienintelė. Vėl ir vėl grįždavau į jį, kad įsitinkinčiau, jog pirmoji meilė nerūdyja. Vėl ir vėl verkdavau, kai reikdavo skirtis. Aplankiau daugybę kitų miestų, grožėjausi jais, skanavau, aikčiojau, mėgavausi. Įsitaisiau net meilužį – Nicą, į kurios glėbį norisi pabėgti bent mintimis, ypač tomis minutėmis, kai labai pristingi romantikos… Bet iš tiesų visada mylėjau tik Berlyną. Todėl iš karto pasijutau čia kaip namie. Ir kasdien tuo džiaugiuosi. Net ir po dviejų metų. Kartais einu gatve ir švilpauju iš laimės, kad dabar mudu priklausome vienas kitam...

Deja Christofer Ischerwood nėra išverstas į lietuvių kalbą. Bet visiems, besidomintiems bohemiškuoju tarpukario Berlynu, rekomenduoju jo apsakymų knygą "Goodbye to Berlin" su žymiąja apysaka Sally Bowles, kuri man šiek tiek primena "Pusryčiai pas Tifanį" pagrindinę heroję. Dar liko perskaityti kitą, ne mažiau žinomą jo romaną "Mr Noris changes trains". Paskaičius supranti, kad čia vyko ne mažesnis "tūsius" nei Paryžiuje. Net didesnis, nes tuo metu Paryžius buvo pabodęs ir kiek per konservatyvus, o Berlynas buvo "ant bangos".

"Ant bangos" yra ir dabar.

Pradžia

Kapučino "Schakespeare and Sons"

Kažkurį rytą, palikus vaiką darželyje, nusprendžiau išgerti kavos prancūziškoje kavinukėje ir peržvelgti naujus laikraščius. Per tą pusvalandį man gimė daugybė minčių ir pastebėjimų ir aš staiga supratau, jog tam, kad pamatytum pasaulį ir apmąstytum jį, reikia išeiti iš namų. Kava virtuvėje neatneša naujų idėjų, o jaukiose kavinėse jų knibždėte knibžda. Nuo tada, eidama išgerti kavos, visada nešuosi ir kompiuterį.

Nelaikau savęs labai išmintinga, nesu jokios srities specialistė, viską, ką moku - tai užrašinėti į galvą ateinančias mintis ir vystyti istorijas. Todėl, kaip kad žvejys, norėdamas džiaugtis laimikiu, eina prie žuvingų krantų, taip ir aš, norėdama rasti minčių, turiu jas gaudyti tose vietose, kur jos gyvena. Kompiuteris arba popieriaus lapas – tai lyg meškerė, sujungianti mane su laimikiu, o kavos puodelis – masalas joms privilioti.

Tuoj bus dveji metai, kai aš Berlyne. Čia perrašiau savo pirmąjį romaną, kurį rudenį išleis Alma Littera. Čia rašau antrąjį romaną, kurio veiksmas vyksta jau šiame mieste. Pagalvojau, jog pačiai labai smalsu sužinoti kas man yra Berlynas ir kodėl aš jame taip gerai jaučiuosi. Beveik dvejus metus siurbiau informaciją visomis savo juslėmis, dabar įdomu sužinoti kaip aš jaučiu šį miestą, ką jis man kasdien duoda ir siūlo, kas jame tokio ypatingo, užkrečiančio, sukrečiančio, įsiurbiančio. Kaip ir daugelis dienoraščių, šis gali būti visai neįdomus kitiems žmonėms. Neskaitykit. Tai psichoanalizės seansai tarp manęs ir šio ypatingo miesto. Mano asmeniniai pastebėjimai, kurie visiškai nepretenduoja į tiesą.

Pirmojo įrašo vieta tapo jaukus angliškų knygų knygynas "Shakespeare and Sons" prie Helmholzplatz. Mėgstu į jį užeiti, patyrinėti senų ir naujų senose lentynose sukrautų knygų. Prisėsti ant senovinės britiškos kiek apspurusios dryžuotu audiniu apvilktos sofutės. Čia gali sėdėti ir skaityti kiek tik širdis geidžia, kaip ir daugelyje Berlyno knygynų. Gali ateiti kasdien ir būti iki vakaro. Gali tiesiog klausytis lounge stiliaus muzikos ir reflektuoti gyvenimą. Gali visiškai užsimiršti ir nugrimzti į savo mintis arba skaitomų ar rašomų knygų herojų gyvenimą.

Kažkodėl man labai smagūs tie seni jų baldai, man smagu, kad čia dažnai nebūna žmonių, tik kartais tarp knygų praslenka tylūs šešėliai, bet nei jie man trukdo, nei aš jiems. Man patinka, kad kapučino kavą čia daro ilgai, lėtai uždeda putas ant kiekvieno puodelio. Neseka žvilgsniu ir neprašo susimokėt iš karto. Man patinka ir tai, kad priekyje, kur dažniausiai kliūva žmonių akys ir tiesiasi rankos paglamonėti knygų, jie sudeda ne naujausias, bet mane labiausiai dominančias knygas. Noriu ir Hanso Falados knygos apie karo pradžios Berlyną. Ir Christofer Isherwood "Goodbye to Berlin" – pasakojimo apie trisdešimtųjų bohemiškąjį miesto gyvenimą. Man šis miestas įdomus visoks. Ne tik toks, kokį aš pati matau ir noriu atskleisti savo naujame romane "Ruduo Berlyne". Gurkštelėjau kavos ir pagalvojau, kažin ar koks nors lietuvių autorius yra aprašęs Berlyną. Amerika, Londonas, Italija, Ispanija apdainuoti skirtingų autorių kūriniuose, o apie Berlyną? Nejaugi čia niekas nebuvo apsistojęs tais prieškariniais laikais, kai Berlynas buvo tapęs beveik įdomesniu už patį Paryžių. Reikės būtinai plačiau patyrinėti šią mintį.

Dabar, kai mano pirmąjį romaną priėmė ir palaimino Alma Littera leidykla, turiu kur kas daugiau noro ir motyvacijos rašyti, turiu daugiau tikėjimo savimi ir iš manęs išsprūdusiais žodžiais. Juk negali būti, kad esu atsitiktinai Berlyne. Jei mes visi esame tik marionetės šioje žemėje, kažkas, tas pats didysis kažkas, kuris stumdo mano ranką rašant, juk pasodino mane šiame nuostabiame, kurpiname inspiracijos mieste, atvedė į šį ir kitus knygynus, parodė tūkstančius erdvių kūrybai.