įsimintiniausios šios vasaros knygos

Šią vasarą daug keliavau. Keturias grupes pravedžiau Dailininkų keliu. Savaitę su šeima kopinėjom Austrijos Alpėse. Ilsėdamasi Lietuvoje žygiavau apie Spindžio ežerą. Ir tai neskaičiuojant dienos išvykų dviračiais prie Berlyną supančių ežerų. Gal todėl nieko keisto, kad geriausia ir įsimintiniausia šios vasaros knyga pavadinčiau Olgos Tokarczuk “Bėgūnai”. Prieš imant į rankas galvojau, kad tai knyga apie keliones, galbūt šiek tiek filosofinė, galbūt ieškanti priežasčių, kodėl mes keliaujame ir ką mes norime tose kelionėse surasti. Ne, nieko panašaus. Tai knyga apie gyvenimą. Apie nuolatinį mūsų judėjimą, stengiantis išlikti. Apie keliones ne į plotį, o į gylį. Apie tai, kiek minčių gali sukelti paprastas judėjimas ir apie tai, kad judame mes visi, norime to ar nenorime.

Knyga chaotiška, net kartais supyksti, kad pasakojama istorija staiga nutrūksta ir pradedama pasakoti kita. Lyg klausantis atsitiktinių pakeleivių pasakojamų istorijų: viskas, mano stotelė, laikas išlipt – ir pasakojimas nutrūksta įdomiausioje vietoje. Bet kokie įdomūs tie atsitiktiniai pakeleiviai, kokie nenuspėjami. Ne vienam yra tekę jų sutikti, galiausiai, juos sutinkame nuolatos, bet tos išgirstos istorijos nuplasnoja greičiau, nei miesto balandžiai ir po dienos kitos mes nieko neprisimenam. O lenkų rašytoja jas užrašė ir gavo Man Booker premiją. Istorijos keistos, šiurpios, nepaaiškinamos, gal todėl skaitant jaučiamas toks savotiškas virpesys, apima tas neužbaigto judesio jausmas.

Susan Sonntag kadaise skaitydama Andre Gides dienoraščius, pati sau brūkštelėjo: “aš ne tik skaitau šią knygą, aš ją skaitydama kuriu”. Skaitant “Bėgūnus” apėmė būtent toks jausmas, kad aš ne tik skaitau, bet pridedu ten savų minčių, prisimenų savus kelionių nutikimus, ginčijuosi su autore arba šūkteliu jai, kad aš lygiai taip pat manau.

Pabaigai skolinuosi autorės citatą, kurią būčiau norėjusi pati sugalvoti: “ Pasakojimas turi savą, ne visada nuspėjamą tėkmę. Jam reikia tokių kaip aš – nepasitikinčių savimi, dvejojančių, lengvai vedžiojamų už nosies. Naivuolių.” Taigi jei norit tokiais pabūti, čiupkit šią knygą. Žinau, kad ne kartą prie jos grįšiu ir vėl kursiu ją naujai.

Kitas šios vasaros atradimas buvo Rėjaus Bredberio romanas “451 farenheito”. Nežinau, kur aš buvau, kai visi ją skaitė, bet 1961 metais išleista knygelė kažkodėl užkliudė mano žvilgsnį ir aš ką pasiėmiau į kelionę. Nenustoju žavėtis, kaip taupiai anksčiau mokėdavo išleisti knygas ir kaip puikiai jos telpa kuprinėje.

Rėjus Bredberis man visada asocijavosi su skaidraus liūdesio ir vaikystės vasarų kupina knyga Pienių vynas. Fantastikos nemėgau. Nemėgstu ir dabar. Bet tai, ką autorius aprašė prieš 70 metų ir pateikė kaip distopiją, dabar yra tapę mūsų gyvenimo dalimi. Stulbina, kad prieš tiek daug metų jis galėjo sugalvoti kambarius su dideliais ekranais ant sienų, kurie pavagia visą mūsų dėmesį, kad žmonės į virtualius plepesius įsitraukia taip, kad pamiršta artimuosius, kad knygose yra daugybė bereikalingų minčių ir jos tik blaško, tik sukelia sumaištį ir trukdo jiems gyventi. Todėl rašytojo aprašomoje tikrovėje knygos uždraudžiamos, jas laikantys žmonės baudžiami, o gaisrininkai važiuoja jų padeginėti ir beveik nei vienas neprisimena apie laikus, kai jų pirmtakai gesindavo namus, o ne juos degindavo. Tai totalitarinės valstybės pavyzdys, kur gražiai parodomas žodžio laisvės nebuvimas, todėl keista, kad knyga buvo net dukart išleista sovietmečiu. Dabar mes turime laisvės tiek daug, kad vėl esame nebelaisvi. Ir knyga vėl aktuali.

O kad suprastumėte, kaip fantastika nepraėjus nei šimtui metų tampa realistiniu romanu, pateiksiu tik vieną citatą: “Aš menu, kaip vienas po kito tartum didžiulės peteliškės išmirė laikraščiai. Niekas jų nepasigedo. Niekas nepasiilgo. Ir tuomet, supratusi, kad bus kur kas naudingiau, jei žmonės skaitys tik apie aistringus pabučiavimus ir visokias peštynes, mūsų vyriausybė nutarė išbristi iš tos padėties, pasikviesdama į talką jus, ugnies rijikus”.


Trečioji knyga yra šios vasaros sensacija – K.Sabaliauskaitės “Petro imperatorė”. Tai pats tikriausias lietuviškas bestseleris, pateiktas pagal visas marketingo taisykles – su lūkesčių sukūrimu, įtampos auginimu dozuotai metant informaciją, su reklaminiu filmuku ir su išankstiniais pardavimais. Turbūt nėra kito tokio atvejo istorijos Lietuvos leidybos istorijoje, kad dar nepasirodžius knygai būtų išpirktas visas tiražas (knygoje nurodomas skaičius 13000 yra nepasiekiama didžiosios daugumos lieuvių rašytojų svajonė). Aišku, kad ir man buvo smalsu perskaityti. Aišku, kad paprašiau draugės atvežti į Berlyną. Aišku, čiupau iškart, atidėjusi visas kitas knygas. Ir aišku, kad surijau ją per dvi dienas, nes kitaip turbūt neįmanoma - tekstas klampus ir sučiumpa taip stipriai, kad silpnavaliams skaitytojams neįmanoma išbrist.


Knyga tikrai gera. Gal vietomis tų keiksmų buvo ir per daug, bet tai tik padėjo įsijausti į rusišką mentalitetą. Nenoriu daug apie ją pasakoti, tik pasakyti, kad skaitykit ir nesigailėsit. Tai knyga apie Rusiją, apie 18 amžiaus Europą, apie Lietuvą prašalaičio akimis. Tai knyga apie moters vidinį pasaulį ir apie tai, ką reiškė išgyventi prieš beveik tris šimtus metų. Tai knyga, padedanti geriau suprasti rusišką mentalitetą ir tai, kaip mažai jis pasikeitė, apie skirtumus tarp rytų ir vakarų kultūrų, religijų, papročių, gyvenimo būdų. Literatūros mėgėjai džiaugsis sklandžia kalba ir romano struktūra, smalsuoliai čia ras daugybę istorinių detalių, o meilės romanų mėgėjos – jautrią Martos gyvenimo istoriją. Ir pamatysit, kaip istorijos ratas sukasi, kaip šimtmečius sprendžiamos tos pačios problemos ir kad moterys nuo amžių amžinųjų susiduria su tais pačiais klausimais.


Olga Tokarczuk parašė atsiliepimą Kristinos Sabaliauskaitės knygai. O aš radau kitą sąsają tarp abiejų autorių – abiejose knygose aprašomas gyvūnų ir įvairių žmogaus dalių bei išsigimėlių konservavimas ir didikų smaginimasis kaupiant kunstkameras. Supratau, koks vis tik mokslo pasiekimas tuo metu buvo užkonservuoti mirusius kūnus ir kokie brangūs buvo tie indai su formaline mirkstančiomis galūnėmis ar patologijomis. Prieš kelias dienas buvau Berlyno Gamtos muziejuje ir šių dviejų nuostabių rašytojų dėka visai kitomis akimis pažiūrėjau į tuos šimto, dviejų šimtų metų ar net dar senesnius stiklainius su įvairių gyvūnų gemalais ir visomis kitomis detalėmis, kurių net nesuprantu. Tai, ką ankščiau laikiau tiesiog šlykščiu kambariu, mane dabar sulaikė visą valandą. Ir net pajutau užsisvajojanti, gal net Petras pirmasis kurią nors kolbą pats čiupinėjo.