Rodomi pranešimai su žymėmis Kalėdos. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Kalėdos. Rodyti visus pranešimus

2020 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Advento pasakojimai: Kalėdų senelio laiškas



Praeitą savaitę, prieš pat pirmąjį Adventą, mano dešimtmetis sūnus gavo laišką iš Kalėdų senelio. Patį tikriausią laišką su ranka rašytu adresu ant voko, su tikru Kalėdų senelio antspaudu. Atplėšus radome gražų laišką su palinkėjimais ir kelias atvirutes, kurias galima spalvinti arba užrašyti artimiems žmonėms. “Ačiū tau už tavo laišką, jis mane labai pradžiugino. Daugybė vaikų man rašo kasmet savo kalėdinius norus ir siunčia piešinius. Vienas turbūt nesugebėčiau visiems atsakyti, bet mano šaunioji angelų komanda Himmelpforte man padeda” - rašo jis laiške.

Jūs manote, kad tai buvo reklaminis laiškas ar kad Himmelpfortas yra išgalvota vieta? Ir aš taip maniau iki tol, kol pati ten neapsilankiau. Ir kaip aš galėjau tai pamiršti?

Buvo pati šių metų gegužės pradžia. Karantinas dar nebuvo pasibaigęs, mokyklos dar neatidarytos, nedirbo nei restoranai, nei viešbučiai, bet žmonėms jau buvo leidžiama išvykti dienos kelionėms iš Berlyno. Mes nusprendėme aplankyti draugą, kuris su šeima jau daugiau nei mėnesį karantinavosi sodyboje miškuose prie ežero į šiaurę nuo Berlyno.

Taip norėjosi išsprukti iš miesto į bundančią gamtą, kad išsiruošėme ilgai negalvodami ir netgi džiaugdamiesi, kad išlipus iš traukinio dar teks pusantros valandos minti dviračiais. Mes keliauti dviračiais mėgstame, o po tokio ilgo sėdėjimo namie buvau nusiteikusi užsukti į kiekvieną kaimą, apžiūrėti kiekvieną pakeliui esančią įžymybę, architektūros ar gamtos paminklą.

Taip mes po pusvalandžio mynimo nuošaliais miško takeliais atsidūrėme kurortiniame, tarp trijų ežerų romantiškai išsidėsčiusiame kaime nuostabiu pavadinimu Himmelpfort, kas išvertus reiškia Dangaus vartai. Įvažiavome į miestelį gražia, tiesia, link ežero vedančia gatvele, kur, žinojau, yra trylikto amžiaus vienuolyno griuvėsiai.

Pasivaikščiojom po juos ir po mažą bažnytėlę, stabtelėjom prie ežero suvalgyti sumuštinių ir, tik užsisakinėdami kavą išsinešimui, pamatėme nemažai kalėdinės atributikos. Kieme stovėjo kalėdinis krėslas, kabėjo kalėdinės girliandos, o ant greta stovinčio namelio sienos kabėjo eglišakėmis ir žvaigždutėmis išpaišyta pašto dėželė.

“Kodėl tas Kalėdų senelis pas jus čia visur išpieštas, juk dar ne sezonas”, - paklausiau juokdamasi padavėjos, kai ji ant stalo padėjo popierinį puodelį su kava.

“Kaip, jūs nežinote, kad čia gyvena Kalėdų senelis?” - nustebo ji ne mažiau už mane ir mostelėjo į medinę trobelę kieme. Na gerai, atrakinsiu jums, kad įsitikintumėte, nors šiaip mes dar nedirbame.

Mes žiūrim nustebę, kai ji rakina sunkias medines duris didžiuliu metaliniu raktu, tada užeiname į vidų ir aš nustembu dar labiau. Suprantu atsidūrusi pasakoje ir mane vidury pavasario užplūsta tokia nenupasakojama kalėdinio džiaugsmo banga. Nedidukėje patalpoje stovi ir Kalėdų senelio lova, ant spintos pakabinti jo kasdieniai ir šventiniai drabužiai, šalia įrengtas židinys, virš jo kabo kojinės, ant valgomojo stalo sudėti šventiniai indai, o lentynoje – knygos su pasakomis. Yra čia ir eglutė su žaisliukais, ir nykštukai, ir elniai kampe, ir daugybė kalėdinių puošmenų – net galva apsisuka bežiūrint. O šalia stovi didelis stalas, guli atvirukai, pridėta pieštukų, dovanų popieriaus. Moteris mano sūnui parodo, kad jis irgi gali parašyti seneliui laišką, užrašyti savo adresą, įmesti į tą pašto dėžutę lauke ir prieš didžiąsias metų šventes gaus iš jo atsakymą.

Mano sūnus jau didelis, Kalėdų seneliu jau abejoja, nors dar labai norėtų tikėti, bet, apimtas azarto, sėda ir parašo trumpą laiškutį, įmeta į pašto dėžutę. Besidžiaugdami pavasario garsais ir kvapais, numynėme toliau mišku, stebėjome stirnas ir paukščius, sutikom draugus, braidėm po ežerą, kepėme dešras ir visiškai pamiršome Kalėdų senelį. Bet Kalėdų senelis mūsų nepamiršo ir praeitą savaitę priminė apie artėjančią gražiausią metų šventę ir apie tai, kaip vis tik nesunku dovanoti vienas kitam džiaugsmą.

O viskas prasidėjo 1984 metais, kai Himmelpforto pašto darbuotoja Klara rado dviejų berniukų laiškus, adresuotus Kalėdų seneliui. Turbūt vaikai nusprendė, kad jei Vokietijoje gyvena Kalėdų senelis, jis turėtų gyventi kaime tokiu gražiu pavadinimu. Klarai buvo gaila grąžinti laiškus su antspaudu “adresatas nerastas” ir ji atsakė vaikams senelio vardu. Kitais metais atėjo 75 laiškai ir į juos jau atsakinėjo dvi moteriškės. Dar po metų jų buvo keli šimtai. Daugybė rytų Vokietijos vaikų gaudavo vilties ir šventės kupinus laiškus. Gandas apie Kalėdų senelį sklido vis toliau ir toliau. Praeitais metais šiuo adresu buvo atsiųsta beveik 300 tūkstančių laiškų iš 65 šalių ir dabar net dvidešimt žmonių rūpinasi, kad visi parašę vaikai gautų atsakymus į savo laiškus.

Kažkada, prieš kokį dešimtmetį, kaimo gyventojai nusprendė mažame tvartelyje įkurti Kalėdų senelio namus, kurie veiktų visus metus ir kiekvienas pasižadėjo ką nors atnešti dovanų, nes juk nesąžininga, kad Kalėdų senelis visiems neša dovanas, o pats jų niekada negauna. Jie nešė baldus, indus, rūbus, žaisliukus ir namai tapo jaukūs ir autentiški, pilni senų vokiškų papuošimų ir net muziejinių eksponatų. Dabar jie džiugina ne tik vaikus, bet ir jų tėvus, ir močiutes su seneliais, ir net visus tuos, kurie nebetiki Kalėdų seneliu. Jei važiuosit kada nors pro šalį, užsukite.

Man iki šiol laiškų Kalėdų seneliui rašymas su vaikais yra labai graži tradicija. Bet gauti laišką atgal prilygsta tikram stebuklui. Netikite? Parašykite jam. Jei suskubsite, dar šiemet sulauksite atsakymo su palinkėjimais. O aš išduosiu jums jo adresą:

Kalėdų seneliui (An den Weihnachtsmann)
Weihnachtspostfiliale
16798 Himmelpfort


2017 m. gruodžio 15 d., penktadienis

Kalėdos ateina ir praeina

...o gyvenimas tęsiasi.

Tiesą sakant, visai nenorėjau rašyti apie Kalėdas, nes tiek daug apie jas kasmet pasakoma. Vieni ragina švęsti, kiti liepia susikaupti. Vieni leidžia mintinai žinomas daineles, kiti – bažnytines giesmes. Vieni ragina pirkti ir dovanoti, kiti primygtinai liepia susilaikyti nuo bet kokių pirkinių. Vieni skatina bendrauti, lankyti vieniems kitus, kiti ragina medituoti ir bendrauti tik su visata. Vieni sako, palepink savo kūną, nes tu to verta, kiti sako – laikykis pasninko ir bausk save. Vieni sako – eik šokti, kiti liepia eiti išpažinties. Ir visi, kaip užsispyrę, tvirtina, kad privalai staiga tapti geru žmogumi ir būtinai kam nors ką nors paaukoti. Paskutinį metų mėnesį tu privalai padaryti tiek gerų darbų turbūt tam, kad galėtum pusmetį vėl apie juos negalvoti.

Pirmosios lemputės pasibaigus lietingam lapkričiui beveik kiekvienam sukelia euforiją. Karšto vyno ir skrudintų migdolų kvapai praneša apie artėjančią šventę. Ir net išpuošti prekybcentriai su per anksti įjungtomis melodijomis savotiškai nudžiugina akis. Bet įpusėjus laukimui ir kasdien didėjant raginimams būti geram, būti atlaidžiam, šildyti namus ir aplinkinius rankų darbo gėrybėmis, apkabinti kiekvieną sutiktą, skirti laiko tam, anam ir dar va šitam, visos tos lemputės ir žvaigždutės pradeda erzinti.

Taip ir norisi savaitei užsidaryti namuose su gera knyga ir pasinerti į visai kitokį pasaulį, kur nėra Kalėdų. Nerinkti dovanų artimiesiems, o nuėjus į knygyną visiems per dešimt minučių nupirkti dovanų čekius. Nekepti sausainių namie, o nupirkti penkis kilogramus mandarinų. Spirti į radiją, kuris šeštą kartą per dieną groja “christmas time” melodiją. Bendradarbei atsakyti, kad į firmos baliuką neisi dėl to, kad namuose laukia įpusėtas detektyvas arba rėžti tiesiai šviesiai, kad tau vyną gerti smagiau su geriausia drauge, nei su nusibodusia viršininke.

Bet taip elgtis negražu. Tiesiog nepadoru nepuošti namų, nesmaigstyti gvazdikėliais apelsinų, nedegti rankomis lietų žvakių, nevynioti eglišakių girliandų aplink langus ir nepagaminti savo mylimiausiems žmonėms advento kalendorių. Neišsiųsti rankų darbo atvirukų. Nenulipdyti meduolinio namelio. Nenueiti į darbo vakarėlį. Neaplankyti bent vieno rimto koncerto gruodžio mėnesį. Neįdėti į socialinius tinklus nuotraukos prie eglutės arba su ką tik iš orkaitės ištrauktais sausainiais. Nepalinkėti viešai visiems meilės ir ramybės. Neparašyti viešai kaip kitais metais ruošiesi tapti geresniu žmogumi ir ką supratęs šiemet. Nupirkti dovanas paskubom ar nepirkti jų visai. Nors ne, nepirkti dovanų jau darosi madinga.

Norėdamas ko nors pasiekti, turi tapti madingas. Turi tilpti į visuomenės nustatytus griežtus rėmus. Daužykis kiek nori, iš jų taip paprastai neišlipsi. Jei tu intelektualas, tai negali eiti į Džordanos Butkutės koncertą ar į Urvinį žmogų, jei tu literatas, tai rodysi prie naktinio stalelio gulinčias tik Bukerio premiją gavusias knygas ar eisi klausytis tik pražilusio ir nacionalinę premiją gavusio poeto, jei tu politikas, tai stengsiesi, kad visuomenė pamatytų tuos kelis kartus, kai buvai operoje ar filharmonijoje, na gal dar įsidėsi selfį prie bažnyčios. O jei tu verslininkas, tai neafišuosi, kaip pigiai nusipirkai bilietus į madingą Europos sostinę. Į socialinius tinklus dėsi nuotrauką, kaip valgai iš auksinių lėkščių prie balta staltiese užtiesto stalo, o ne kaip kebabą Berlyno gatvėje užgeri alumi tiesiai iš butelio. Nors kartais tas tikras turkiškas kebabas būna daug skanesnis už atšildytas jūros gėrybes. Kaip ir žmogus, nerenkantis aukų kokiam nors kilniam tikslui, gali turėti didesnę širdį ir platesnį požiūrį.

Per Kalėdas yra visuotinė prievolė spinduliuoti ramybę ir gerumą, dalinti dovanas ir apkabinimus. O jei nesugebi? Jei neturi nuotaikos? Jei tave paliko sutuoktinis ar susipykai su mama? Jei sergi ar šiaip esi pavargęs nuo kalėdinės euforijos? Jei žinojimas, kad po Kalėdų niekas nepasikeis yra arčiau, nei tie dirbtinai žadinami meilės aplinkiniams klodai? Dar blogiau, jei nenori švęsti be jokios pateisinamos priežasties. Savo gimtadienių juk kartais galima nešvęsti, galima nenorėti nei svečių, nei dovanų, nei primityvių linkėjimų. Taip, atsakytų jums rėmintojai, gimtadienių galima ir nešvęsti, o Kalėdas - būtina. Nes pagal tai mes sprendžiame, kas tu toks. Jei nesugebi švęsti kaip reikia, reiškia tu - lūzeris. Nepamirškime per šventes apkabinti ir jų.

Taigi sveikinu visus su artėjančiomis ir linkiu pagaliau išdrįsti būti savimi ir Kūčių naktį tylią išgirsti ne ką kalba gyvuliukai, o ką šnabžda širdis. Ir nebijokit, Kalėdos tikrai praeis ir pasaulis vėl bus toks pat blogas, ištvirkęs ir nenudailintai savas, kaip ir ankščiau. O sausio mėnuo taip pat puikiai tinka sausainiams kepti ir vakarėliams rengti.

2017 m. sausio 6 d., penktadienis

Apie egles, Kalėdas ir Berlyną Panevėžyje


Panevėžio eglė
Berlyne šiandien saulėta ir ramu. Šaltukas vos vos spaudžia. Vakar šiek tiek pasnigo ir dabar visur aplink švaru ir skaidru. Viskas lyg užmetus papildomą šarpą. Kartu viskas sava ir aišku. Persivertus metams niekas nepasikeitė. Prisėdu mažoje jaukioje kavinėje, gaunu savąjį kapučino puodelį su šypsena. Prie gretimo stalo kiek per garsiai rėkauja keli vokiečiai. Jie kalba normaliai, bet vokiečių kalba šiaip jau yra labai garsi, todėl dažnai, klausantis vietinių, norisi prisukti garsą. Bet tai jų kavinė, o už baro stovintis jos savininkas senai tapęs jų draugu. Klausausi, kaip jie aptarinėja kur sutiko naujuosius ir kur važiuos atostogauti vasarą. (Taip taip, vokiečiai jau žino kur ir kada vasarą atostogaus).

To kažkaip trūko Lietuvoje, pargrįžus Kalėdoms. Sniego ir šviesos. Šypsenų. Ramybės. Lėto bendravimo. Savininko už baro. Pastovumo. Jausmo, kad gyvenimas teka lėtai, įprastu ritmu, o ne bėga paknopstom, stengdamasis nežinia nuo ko neatsilikti ir nežinia kur suspėti. Žingsniuodama Vilniaus gatvėmis neberadau kelių vasarą atrastų mielų barų, mėgstamame restorane neberadau tų pačių kainų, o Mint Vinetu nebeturėjo Club Mate. Jei sniegas būtų užklojęs apirusį Gedimino kalną ir visiškai subjaurotą ir praeivių išmaknotą Vilniaus gatvę, gal būtų buvę švariau. Tikrai, mūsų kaime keliukas buvo labiau tinkamas pasivaikščioti, nei daugiausiai barų turinti Vilniaus gatvė Vilniuje.

Ėjau lėtai, taip dar labiau iškrisdama iš gatvės konteksto. Žmonės, pasislėpę gobtuvuose, įsmeigę akis į apirusias šaligatvio plyteles, pralenkdavo mane, keli net stumtelėjo, nes kaip ir stabdžiau eismą, neplaukiau su srove. Žmonės skubėjo, lyg kiekvienas turėtų tikslą, lyg tvirtai žinotų kur jiems reikia nueiti, lyg būtų labai svarbūs ir reikalingi ir jokiu būdu negalintys pavėluoti. O gal jie tik skuba kuo greičiau įlysti į parduotuvę, į namus, į automobilį, į savo erdvę. Slampinėti čia nemadinga.

Vilniaus gatvė Vilniuje
Lėtai išgeriu kavos ir einu toliau. Vilniaus eglė šiemet labai graži ir originali, bet neapleidžia jausmas, kad ji ne sava, tiesiog ne tavo, ne mano, ne mūsų. Tokia, kuria reikia girtis ir didžiuotis, bet nevalia paliesti, prisiglausti. Eglė, kaip koks ŠMC eksponatas, išstatytas kelioms savaitėms pasigrožėjimui iš tolo. Dar vienas eksponatas stypsojo Rotušės aikštės. Menas yra menas, dėl skonio nesiginčijame, gal kam nors patiko ir toji. Manau, Kalėdos turi turėti kičinio jaukumo, kurį supranta visi. Juk eglę valdžia stato ne turistams ar kelionių žurnalų redaktoriams, o pirmiausia saviems žmonėms. Ji neturi nieko stebinti ar laimėti. Berlyne mūsų kalėdiniame turguje esanti eglė kasmet apkarstoma paprastomis lemputėmis ir apkabinėjama vaikų išpieštais burbulais ir jų karpytomis snaigėmis. Jos niekas nefotografuoja, bet vaikai gali uosti jos kvapą, liesti jos šakas, ar pakabinti ant jos savo rankdarbius. Nes ta eglė jų visų.

Bet šiemet turbūt nubalsuosiu už Panevėžio eglę, kuri buvo skoningas viduriukas tarp meno ir nuoširdumo. Gražu, kad miesto centras buvo nubarstytas šviečiančiomis snaigėmis, o prie jų skambėjo muzika. Skoninga ir šventiška. Apskritai, jei ne Panevėžys, turbūt šiemet nebūčiau pajutusi švenčių. Ne dėl to, kad kas nors būtų ne taip, kaip visada, bet turbūt dėl to, kad nemoku priprasti prie to pagreitėjusio Vilniaus laiko. Šventės pralėkė per greitai, lyg paskubomis, lyg paviršiuje, lyg kažkokioje sapno būsenoje, lauke taip iki galo ir neprašvitus - viena kita taurė, penki šeši kąsniai, čežantis dovanos popierius, šypsenos, pokalbiai apie viską ir apie nieką. Atrodo, kad trūksta tik visai nedaug, tik vos vos, ir mes galėtume panirti į kitą, šventiškesnę, atviresnę būseną, pasikalbėtume iš širdies arba gal net jaukiai uždainuotume ir laikas sustos bėgęs, pasuks kita kryptimi, prisės kartu su mumis.

Su karštu vynu ir šilta atmosfera
Panevėžyje visi vaikščiojo lėčiau. Prisėdome kavinėje centre, pradėjome šypsotis, pamatę kainas. Priešingai, nei užsakymo priimti atėjusi padavėja, kuri visai nesidžiaugė mus matydama arba bent jau nemokėjo to parodyti. Pradedam svarstyti, kodėl Panevėžy ir alaus, ir sriubos, ir cezario salotų kainos du tris kartus mažesnės, nei Vilniuje. Iš tiesų, jos labiau skiriasi, nei Vilniaus ir Stokholmo kainos. Su Berlynu senai nebelyginu, nes jos tiesiog pačios susilygino. Nerandam kito paaiškinimo, tik vilniečių godumą.

Užtat J.Masiulio knygyne šviesu, jauku, mus pasitinka su šypsena, dėkoja, kad atvažiavom tokį tolimą kelią. Lyg pusantros valandos autostrada būtų labai toli. Žmonės čia tarpušvenčiu turi laiko, renkasi, užima visas kėdes, keli lieka stovėti, keli nedrįsta likti, nors prie pat įėjimo kvepia vokišku karštu vynu, kurį pilsto pati knygyno savininkė Karolina. Mano sūnus stovi prie DJ pulto, kaitinam atmosferą, noriu nors truputį paskleisti Berlyno dvasią aplink. Iš mero rankų gaunu didžiulę puokštę su tikromis alyvomis ir daug padėkos žodžių. Tarp klausytojų matau daug palaikančių žvilgsnių. Gaunu saldainių, grybukų, namie keptos duonos dovanų iš senų bičiulių. Jaučiuosi sugrįžusi, jaučiuosi laukiama.

Berlyno romano pristatymas Panevėžyje
Sumanymas “Berlyno romaną” pristatyti Panevėžyje pasiteisino su kaupu. Ir dėl to, kad susitikau su žmonėmis, kuriuos senokai mačiau, ir todėl, kad sutikau naujų. Išėjus svečiams, knygyno paveldėtojai Karolina ir Arūnas Povilas Paliuliai užsako skanią picą ir mes niekur nebeskubėdami kalbamės. Ant stalo dega žvakės, languose mirksi lemputės, šalia kvepia alyvos. Klausausi jų istorijos ir suprantu, kad pagaliau pas mane atėjo Kalėdos. Lėtai, kiek vėluodamos, bet atėjo. O žmonių paaukotas laikas ir naujos pažintys buvo pati geriausia dovana.

Su knygyno savininkais ir šauniąja jo direktore Jurga
Karolina pasakoja, kaip Panevėžio berniukai pasisiūlė ją saugoti, o ji tuomet paprašė jų firmos vizitinės kortelės. Dabar juokiamės, bet tais laukinio kapitalizmo metais jų drąsa Panevėžyje atgaivinti knygyną buvo verta apdovanojimo. Prieš kelias dienas ji apdovanojimą gavo. Prancūzija aukščiausiu kavalieriaus ordinu įvertino jos pastangas vertimo, knygų populiarinimo, literatūros platinimo ir kultūrinių tiltų kūrimo srityje. Tikiuosi, kad kada nors ir Lietuva įvertins šios šeimos pastangas puoselėti nepriklausomų knygynų verslą Lietuvoje ir populiarinti lietuviškas knygas.

Valanda, kuomet pas mane atėjo Kalėdos
Ir dar vieną dalyką supratau per šiemetines šventes – ogi, kad Kalėdos yra vidinė, o, ne išorinė šventė. Kad ji nieko bendro neturi su kalendoriais, dovanomis ir patiekalais ant stalo. Kūčios - tai smagus ritualas, tai skanūs patiekalai, tai išsiilgti žmonės. Bet jausmas, kad atėjo Kalėdos, kad kažkas gamtoje ir tavo gyvenime persivertė, kad širdis plyšta iš nepaaiškinamo džiugesio, dažnai smogia tada, kai lieki vienas ir to mažiausiai tikiesi.

2016 m. gruodžio 6 d., antradienis

Kalėdų laukimas Berlyne su karšto vyno kvapu



Vakar vakare blizgindama vaiko batą pagalvojau, koks gražus yra Vokietijoje Kalėdų laukimas. Daug gražesnis už pačias Kalėdas. Šiąnakt pas visus Vokietijos vaikus atėjo šventasis Nikolausas - Kalėdų senelio pirmtakas, stebukladarys, vaikų globėjas. Reikėjo tik padėti švarų batą, susitvarkyti kambarį ir padėti jam lėkštelę su vandeniu ir kokiais vaisiais ar daržovėmis. Kai vakar vėlai grįžau iš parduotuvės, kur iššluotose lentynose vis dar bandžiau surasti šokoladinį Kalėdų senį, vos ne prie kiekvienų durų laiptinėje stovėjo vaikiški batai. Kai kur stovėjo ir mamų bei tėčių batai. Kai kurie jau buvo prikrauti saldainių, kitų dar tėvai buvo nespėję papildyti. Vyras juokavo, kad Lietuvoj ryte už durų greičiausiai nerastum nei šokoladų, nei batų.

Kalėdų stebuklas vaikams Vokietijoje prasideda kur kas anksčiau – su pirmuoju adventu. Visi vaikai gauna po advento kalendorių su kasdien atsidarančiais langeliais. Dažniausiai už langelių slepiasi skanumynai, bet būna ir Playmobil, ir Lego, ir visų kitų brangių firmų kalendorių su kasdieniniais žaisliukais. Kartu su Adventu prasideda ir Kalėdinės mugės, kuriose suaugę po taurės kitos karšto vyno niekaip neatsispiria vaikų prašymams pasisupti karuselėse. Pašokinėti ant batuto. Pašaudyti iš lanko. Pačiuožinėti su pačiūžomis. Pajodinėti ant ponio. Suvalgyti riestainį. Arba tradicinį bratvurstą.
Kalėdų turgus Alexanderplatz
Į kalėdinius turgus vokiečiai eina ne pirkti, o pasibūti, susitikti su draugais, sušilti prie karšto vyno taurės. Pirkti čia eina turistai. Kalėdinių turgų tradicija Vokietijoje gimė 14 amžiuje iš poreikio įsigyti šventėms būtiniausių atributų, dovanų ir iš noro bendrauti. Po sekmadieninių advento mišių parapijiečiai norėdavo sušilti prie vyno, paskui jie išalkdavo, vaikai užsimanydavo saldainių, o žmonos – riestainių, tada gal dar ką pagriebdavo namams papuošti ar kokį žaislą vaikams, gal dar kokį skanėstą. Taip turgūs plėtėsi, didėjo, pradėjo veikti kasdien, kol tapo viena iš atrakcijų turistams.

Berlyne kasmet veikia virš 80 kalėdinių turgų. Gražiausiais pripažinti Žandarų turguje (Gendarmienmarkt), Spandau ir prie Šarlotenburgo rūmų esantys turgūs. Prie Berlyno rotušės esančiame didžiausiame turguje aplink anksčiau pilyje stovėjusį Neptūno fontaną galima čiuožti pačiūžomis, joti ant ponių ir nuo apžvalgos rato pažvelgti į Berlyną iš viršaus. Potsdamo aikštėje galima nučiuožti ant padangos nuo kalno, o Aleksandro aikštėj užlipus į namelio-malūno viršų išgerti alaus. Kulturbrauerei esančiame skandinaviškame turguje galima paragauti elnienos kepsnio, išgerti glogo ir sušilti jurtoje. Vaikštinėjant po turistinį Berlyną gruodžio mėnesį neišvengsite karšto vyno ir skrudintų migdolų kvapo. O kur dar atskiri, tik savaitgaliais veikiantys ekologiški, specializuoti, meno mylėtojus, gyvūnų globėjus, įvairias pasaulio šalis atstovaujantys turgūs, kur turgeliai mokyklose, darbovietėse, įstaigose, kur dizainerių turgūs, dažniausiai vykstantys įdomiose apleistose patalpose su alumi ir prie pulto stovinčiu DJ. Visas miestas papuoštas, milijonai lempučių mirga pagrindinėse gatvėse, nesuskaičiuojamos jų girliandos žybsi visuose prekybcentriuose. Kartais net pagalvoju, kad niekam nerūpi, kiek paskui teks susimokėti už elektrą. Tikrai, velniop pinigus. Berlynas moka išgyventi ir be jų. Svarbu, kad būtų šventės.
Kai Lietuvoje visi bėgioja apimti kalėdinės karštinės, berlyniečiai niekur neskuba. Namai papuošiami per pirmą adventą, jei nėra noro pinti vainiko su keturiomis žvakėmis, galima tokį nusipirkti, dekoracijų pilnos parduotuvės. Gyvenant Vokietijoje, namus pasipuošti šventėm būtina. Berlyne – pageidautina. Kaip ir išsikepti sausainių. Nes visi eina vienas pas kitą į svečius. Nes adventas Vokietijoje nesusijęs su pasninku, atgailavimu ir atsitraukimu, o priešingai – su bendravimu šeimos ir artimų žmonių rate, su senai nematytų giminaičių lankymais ir pasėdėjimais su draugais.
Ir aš su Kalėdomis

Per pirmąjį adventą ir mes buvome pakviesti „ant kavos“ pas draugo tėvus. Nors dar nebuvo prasidėjęs gruodis, jų namas Vaisenzė rajone žibėjo lemputėmis, kaip, beje, ir kaimynystėje esantys namai. Jie patys laukė mūsų prie užkurto židinio, uždegtų žvakių, padengto stalo ir iš kolonėlių sklindančios kalėdinės muzikos, todėl pasijutau nesmagiai, kai keliolika minučių pavėlavome. Tikrai nepagalvojau, kad „ant kavos“ reikia ateiti tiksliai tą valandą, kuriai esi pakviestas. Kitąsyk žinosiu. Bet įsikalbėjome apie tradicijas, apie bendrus pažįstamus, ragavom viena kitos sausainius, valgėm žymųjį Dresdeno kalėdinį pyragą (Christstollen), dalinomės receptais, gėrėm kavą, paskui vokišką putojantį vyną. Nepastebėjom, kaip atėjo vakaras ir mes išskubėjom namo su dovanų įdėtom eglišakėm, sausainiais ir keliais žaisliukais eglutei bei smukiomis dovanėlėmis vaikui. Pasak septyniasdešimtmetės Margitos, vaikystėje adventas jai visada buvo magiškas laikas. Advento kalendoriuje kasdien rasdavo po skanėstą – riešutą ar saldainiuką. Kas vakarą tėvai skaitydavo po kalėdinę pasaką. Sekmadieniais atvažiuodavo tetos arba jie eidavo pas tėvų draugus, ten būdavo apelsinų, kurių tais laikais rytų Vokietijoje buvo tikrai ne kiekvienuose namuose.

Bet Kalėdos man daug gražesnės Lietuvoje. Kūčių vokiečiai apskritai nešvenčia – susėda pavalgyti dešrelių su bulvių salotomis, įžiebia eglę ir visi padeda vienas kitam virtuvėje ruošiantis rytojaus šventiniems pietums. Kas trina žąsį, kas skuta daržoves, kas daro gėrimus. Paskui žaidžia su vaikais žaidimus ir laukia ateinant Kalėdų senio. O per Kalėdas gražiai dekoruojami stalai, iš orkaitės traukiami kepsniai, iš šaldytuvo - desertai, pilstomas vynas. Bedieviškame mieste Berlyne Kalėdų vakarą vyksta gausybė šventinių vakarėlių, kur traukia nuo tėvų stalo pašokęs jaunimas ar jokių švenčių nepripažįstantys laisvamaniai.

Įvairūs guru, psichologai, astrologai ir visi kiti patarėjai Lietuvoje nenustoja kartoti, kad šventė pirmiausiai turi būti žmogaus viduje. Nesiginčysiu su jais, bet pridursiu, kad kai matai šventę visur aplink save, kai žmonės dega lemputes languose, kad būtų gražiau kaimynams ir praeiviams, kai miestas nušvitęs net niūrią žiemos dieną, o turguje sutikti žmonės nusišypso, kai kiekviena pardavėja kiekvieną šeštadienį palinki tau gero pirmo/antro/trečio advento, kai esi priverstas vaiko mokykloje dainuoti kalėdines dainas ir pardavinėti sausainėlius, kai nufotografuoji žibančias vaiko akis senovinėje karuselėje, surasti tą šventę savyje yra daug lengviau. Vedžiojau po Kalėdinį Berlyną kelias grupeles žmonių ir mačiau kaip užsidegė jų akys, kaip jie registravo idėjas, kaip pirko žvaigždes ir girliandas ir pasakojo, kaip dekoruos savo namus sugrįžę. Jų viduje jau įsijungė šventinis režimas. Jeigu jums jo trūksta – atvažiuokit. Pasisemsit pilnas rieškučias ir dar draugams parvešit.

Kad ir kaip čia būtų gražu, Kalėdoms būtinai grįšiu į Lietuvą. Nes kitaip negaliu.

2014 m. gruodžio 30 d., antradienis

Knygos pristatymas, muzika, šerkšnas ir kiti lietuviški įspūdžiai

Kiekvienas mūsų gyvename du gyvenimus – išorinį ir vidinį. Cha cha cha, sakysite, kokia nuvalkiota tiesa. Bet iš tiesų mintis nėra tokia jau banali, kai po ja pasikasi kiek giliau. Yra metas gyventi išorėje, eiti į renginius, susitikti su žmonėmis, bendrauti su draugais, organizuoti šventes, šokti, šypsotis, kalbėti ir klausytis. Ir yra metas būti kasdienybėje, būti savo aplinkoje su savo mintimis, gilintis į kai kurias jų, skaityti, planuoti, svajoti, dirbti įprastus darbus, o bendravimą su aplinka apriboti iki kelių feisbuko komentarų. Gyvenant Lietuvoje, šie du pasauliai susiviję ir niekas nesuka galvos, ar ši diena buvo labiau į išorę, ar labiau į vidų. O įpratus prie daug ramesnio gyvenimo ir mažiau užpildytos dienotvarkės svetur, dešimt dienų atostogų Lietuvoje su intensyvia bendravimo programa labai išvargina. Nepaisant knygos pristatymo organizavimo, kasdien turėjome lankyti senai nematytus giminaičius, bendrauti su draugais, norėjosi pamatyti tąiraną, nueiti šenbeiten, paragauti šiobeito. Viską dariau su didžiuliu malonumu, nes buvau be galo pasiilgus to išorinio gyvenimo, tik... pavargau. Jau kokią penktą vizito dieną supratau, jog pavargau kalbėti, pavargau vairuoti per baisias spūstis, kad mane vargina nuolat skambantis telefonas ir būtinybė prisiminti su kuo dar nepakalbėjau, tad nei kiek nesupykau, kad griežtai suplanuotą mūsų kalėdinio vizito dienotvarkę pakoregavo vaiko pasičiupti virusai.

Va tokią didelę knygą pagamino dukra Ugnė
Dabar, sėdėdama šviežiai sutvarkytame savo kambarėlyje Berlyne, supratau, kaip labai aš pasiilgau bendravimo su kompiuteriu ir tylinčio telefono, savo tylaus kiemo ir savo knygų lentynos. Kaip labai pasiilgau savęs. Lyg būčiau pati save save paleidusi pasilakstyti ir švenčių pašvęsti, o dabar vėl susijungusi į vieną vientisą kūną ur atradusi darną. Ir štai šioje ramybėje dėliojasi gražiausi ką tik buvusių atostogų momentai.

“Labas, duok man ranką, jei drąsos užtenka” - dainavo Keistuoliai nuostabiame vaikiškame kalėdiniame spektaklyje “Kurmis ir ramunė”. Buvau pamiršusi, koks linksmas vaikiškas gėris užplūsta jų pasirodymuose, kokios nuostabios dainos ir gilios mintys sminga į kiekvieną klausytoją. Ir kiekvienas, pagal savo amžių ir suvokimo lygį, atranda kažką naujo arba senai užmiršto, atranda su šypsena, plojimais ir gal net laimės ašaromis akyse. Spektaklyje kurmis, ieškodamas pelytei vaistinės ramunės, apkeliauja visą pasaulį, kol galiausiai gėlytę randa savo kieme.

“Ir jei tu perplaukti jūrą dėl savo svajonės gali,” - dainavo Andrius Mamontovas kalėdiniame koncerte Vilniuje, kur visko buvo sočiai – žmonių, garso, šviesos, šou, nuoširdumo, senų Foje dainų, naujo skambesio ir tekstų lyg specialiai man parašytų. Myliu beveik visas jo dainas ir nekantriai laukiu naujojo albumo. Ir vis dar svajoju jį išgirsti čia, Berlyne. Ir netgi padėčiau įvairiais organizaciniais klausimais, jei prireiktų.

Jaukiai su Gražina įsitaisėme ant sofos
Na kuo ne literatūrinis salionas?
“Ar prisimeni, kokius alternatyvius pavadinimus pateikei romano rankraštyje? Vienas jų buvo “Kalėdinis stebuklas”. Nors romaną išleidome orginaliu pavadinimu “Objektyve meilė”, Kalėdiniu stebuklu noriu pavadinti šį vakarą, kai žurnalistė Lina virs rašytoja Lina Ever,” - knygos pristatymo renginio pradžioje sakė Alma Littera redaktorė Nijolė Daujotytė, pirmoji įvertinusi mano romaną ir palaiminusi jį spaudai. Tuo momentu kvailai šypsojausi, bet širdyje viskas apsivertė. Juk šio momento, kai kas nors mane pavadins rašytoja, laukiau daugiau nei pusę gyvenimo. Ir matyti šitiek palaikančių draugų, jų draugų, jų vaikų žvilgsnių buvo be proto gera. Matyti mano vaikų draugus, prašančius autografo savo mamoms. Matyti visą tą išsirikiavusią eilę prie manęs, geltonu tušinuku prie geltonos sofos vedžiojančios kalėdinius palinkėjimus ant ką tik iškeptos savo knygos. Tiesą sakant, ją pamačiau tik pusvalandį prieš renginį, tad tos intymios valandėlės su savo naujagime taip ir neturėjau. Gal ir gerai - mažiau sentimentalumo.


Renginio akimirka
Į klausimus, ar bijojau pristatymo, ar ruošiausi, ar susikūriau kokį ritualą, ar atlikau ypatingas grožio procedūras, nieko įdomaus nepasakysiu. Tą lygiai prieš savaitę buvusį pirmadienį Vilniuje klaikiai lijo ir tai padėjo apsispręsti šokti į džinsus ir negaišti laiko šukuosenoms. Susitarėme su Gražina (Gražina Michnevičiūtė, Moters žurnalo redaktorė, padėjusi pristatyti knygą) susitikti kavos puodeliui valandą prieš renginį. Žinojau, kad prieš tai noriu ištrūkti iš namų atmosferos ir tylėdama pasivaikščioti po miestą. Kadangi oras pasitaikė visai nepalankus, smukau į Rotušės knygyną ir įnikau čiupinėti naujienas – taip buvau išsiilgusi lietuviško knygų kvapo. Čia pat prisiminiau, kad neturiu tušinuko autografams. Išsirinkau paprastą, pigų, smagiai geltoną rašiklį ir vis tik neišdrįsau pasakyti iš senų laikų matytai pardavėjai kam man jo reikia, nors įsivėlėme į smagų small talk su ja. Gal ir be reikalo pasikuklinau. Gal būtų pastačiusi mano knygą į matomesnę vietą ar kam nors parekomendavusi.

Smagu pasirašyti knygas draugams
Vis tiek nusprendžiau, kad užsukti į knygyną buvo geras ženklas. Renginys buvo tikrai labai nuoširdus, o Geltonos sofos klubas - tikras literatūrinis salionas su išdidžiai praeinančiu juodu katinu. Žmonių susirinko turbūt visas šimtas. Taip smagu, kad jų neišgąsdino nei lietus, nei prieškalėdinis stresas, nei kamščiai mieste. Kas negalėjo atvykti, rašė, skambino ir kitaip palaikė mane. Su Gražina kalbėjome laisvai, be jokios įtampos ar suvaržymų, prisiminėme senus laikus, mano teta Birutė pagriežė ir valsą, ir menuetą, o mano drovusis vaikas renginio metu taip ir nenulipo nuo scenos, lyg mes būtumėme sėdėję visiškai tuščioje salėje. Kai išdalinusi autografus apglėbiau gėles, kai susirinkau dovanas ir atsisėdau nusifotografuoti su visa šeima, kai su laukiančiais ištikimiausiais draugais žingsniavome link vyninės, kai kikenome ten atsipalaidavę, lyg niekada nebūtumėm ilgesniam laikui išsiskyrę, kai vidurnaktį dainavome prie muzikinės Rotušės eglės, tiesiog jaučiausi laiminga.


Kaip ir tą paskutinę mūsų viešnagės Lietuvoje dieną, kai po pirties nuoga mūsų kaimo tyloje stovėjau prieš mėnulį, o po basomis kojomis gurgždėjo šerkšnota žolė. Visos smulkmenos, pyktelėjimai, maži nesusipratimai garavo nuo manęs į žvaigždėtą dangų, palikdami mane tyrą, švarią ir leisdami man pereiti prie naujos knygos, naujų projektų, su tyla ir speigu peršokti į kitus metus. Nes romanas pristatytas, išleistas į gyvenimą ir atiduotas skaitytojų teismui ir savarankiškam egzistavimui.