Apie dviejų knygų mugės viešnių romanus: Lucinda Riley ir Katherine Webb

Su Lucinda Riley

Dvi moterys, dvi rašytojos, dvi moteriškų romanų meistrės, pinančios dabartį ir praeitį, dvi autorės, su kuriomis man teko garbė susipažinti ir šiek tiek pažinti – Lucinda Riley ir Katherine Webb. Du moteriški jų romanai, kurie man padėjo praskaidrinti dėl patrūkinėjusių kojos raiščių priskirtą namų areštą. Grįžau iš knygų mugės ir nusprendžiau, kad galiu sau leisti kelias knygas iš neprivalomojo, atostoginio repertuaro.

Tų moterims skirtų viršelių knygynuose tiek daug, viena už kitą geresnės, romantiškesnės, storesnės, audringesnės, nepamirštamesnės. Kaip žinoti, kurią knygą savaitgaliui išsirinkti? Kurios autorės vertos dėmesio, o kurių rašinėliai savo neraštingumu tik sunervina. Literatūros kritikai atsakys, kad visos jos šlamštas, geriau imti Nobelio, Bukerio ar Pulicerio laureatą ir nesuklysi. Sutinku su jais, bet kartu sviedžiu jiems pirštinę ir pabandysiu kartais apžvelgti kokį vieną kitą moterišką romaną vadovaujantis savo vertinimo kriterijais, kuriuos išsiugdžiau per daugelį skaitymo ir rašymo metų.

Su Lucinda Riley susipažinau pernai per knygų mugę. Į VIP salę elegantiška blondinė įėjo su vyru, savo agentu, šiek tiek panašiu į britų karališkos šeimos atstovą. Atsisėdo ir nuobodžiaudami dairėsi, lyg kažko laukdami. Šypsodamasi priėjau prie jos, pasakiau, kad man malonu susipažinti, ištiesiau jos pirmąją Septynių seserų knygą autografui. (išduosiu mažą paslaptį – autografo prašymas labai padeda užmegzti santykius su autoriumi arba bent jau suteikia progą pasišnekučiuoti kelias minutes). Mes kalbėjomės dešimt minučių apie moteriškus romanus, apie jos romanų sėkmę pasaulyje ir apie būsimas jos keliones. Ji nudžiugo sužinojusi, kad aš rašau ir pasiūlė susitikti Leipcigo knygų mugėje. Taigi po mėnesio jau sėdėjau jos knygos pristatyme Leipcige. Mane pamačiusi, ji apsidžiaugė, apsikabino kaip sena draugė ir nutempė supažindinti su savo vokiškosios leidyklos vadovais. Vilkėjo džinsais ir džinsiniais marškiniais, lūpos saikingai padažytos, plaukai tvarkingai sušukuoti – o juk mūsų akimis bestselerių autorė turėtų atrodyti kitaip? Ypač žinant, kad ji labai turtinga. Autografus dalindama šiltai šypsojosi žmonėms, kiekvienam ko nors palinkėdama. Sutarėme, kad kada nors kur nors šiame pasaulyje dar tikrai susitiksime.

Vokietijoje jos knygos tokios populiarios, kad kuri nors viena visada būna bestselerių dešimtukuose. “Septynių seserų” serijos knygos vos pasirodžiusios kopia į skaitomiausių penketukus. Nes vokietės nesigėdija nei pirkti moteriškų romanų, nei žiūrėti sekmadienio vakarais Herzkino (romantiškų filmų). Kiek žinau, parduotos ir šios serijos ekranizavimo teisės, bus kuriamas serialas, kuriam pranašaujama “Sostų karų” populiarumo sėkmė.

Iš šono žiūrint, Lucinda yra tikras laimės kūdikis – didelė šeima, didelė sąskaita, namai Norfolke, Prancūzijoje ir Tailande, nuolatinės kelionės, mylintis ir agento darbą perėmęs vyras, socialine medija besirūpinanti vyro dukra, didžiuliai tiražai ir gerbėjų būriai. Tačiau kol pasiekė tai, ką turi, jai reikėjo pabraidyti ir po nepriteklius, kad turėtų kuo šildyti namus, ji pardavinėjo tualetinį popierių, o pirmąjį dėvėtą kompiuterį nusipirko pardavusi vestuvinę suknelę. Jos gyvenime buvo ir ligos, ir skyrybos, ir paaukota svajonė šokti. Be to, buvo periodas, kai nei vienas leidėjas nebenorėjo jos spausdinti, tad ne vienas romanas nugulė į stalčius. Ir tai nesustabdė jos nuo rašymo.

Lucinda sako, kad mintys dažniausiai ateina skraidant lėktuvais. Ji nuotrupas susirašo į mažą užrašų knygelę, o paskui jau vysto pačią istoriją. Jos stilius labai paprastas, be jokių įmantrybių, jokių poetinių vingrybių, jokių žaidimų kalba. Galbūt tai yra todėl, kad ji ne pati rašo, bet diktuoja. Ji sako, kad jai svarbu papasakoti istoriją. Ir ji jas papasakoja meistriškai įtraukdama skaitytoją ir išlaikydama jo susidomėjimą iki pat romano pabaigos. Bet ar ne to mes ieškome žanrinėje literatūroje? Juk imame ją tikrai ne dėl to, kad norėtume analizuoti teksto gylį ar ieškoti paslėptų prasmių. Mes norim, kad istorija mus įtrauktų ir nebepaleistų, leisdama mums trumpam užsimiršti.

Septynių seserų serijos išleistos tik trys knygos (lietuviškai išverstos dvi), ketvirta yra rašoma, kitų istorijos gyvena autorės mintyse. Knygos idėja truputį fantastiška, bet taip turbūt priklauso, jei rašai pasakas suaugusioms mergaitėms. Septynios seserys, visos skirtingos, visos pavadintos Plejadžių žvaigždyno vardais, visos įdukrintos mistinio tėvo Atlanto ir visos užaugusios prabangoje ant Ženevos ežero kranto. Tėvui mistiškai mirus (o kaipgi kitaip), visos gauna laiškus su kilmės užuominomis ir po vieną leidžiasi ieškoti savo šaknų. Pirmos knygos herojė Maja atsiduria Brazilijoje, antrosios herojė Alė (Audrų sesuo)  – Norvegijoje. Knygose pinamos kelios istorijos – nutikusi tada ir ten kažkur, bei ta, vykstanti šiandien. O tai yra idealus pasakojimo būdas, kai kas nors aiškinasi savo protėvių gyvenimą. Šiek tiek mistikos, šiek tiek istorinių aplinkybių, šiek tiek tikrų faktų ir įdomybių, daug melodramos ir įtampos. Majos šaknys veda prie Kristaus skulptūros Rio, o Alės – į žymaus kompozitoriaus Edvardo Grygo gyvenimo užkulisius. Norinčioms mintyse pakeliauti ir užsimiršus panarplioti jausmingas istorijas – pats tas. Tada gal neklius ir stiliaus primityvumas.

Su Katharine Webb ir Francesc Miralles

Su Katherine Webb susipažinau šiemet. Į knygų mugės atidarymo proga iškeltą pokylį Valdovų rūmuose ji atvyko su tamsiais džinsais ir šviesiu kasdieniu megztuku. Smalsiai nužiūrinėjo suknelėmis vilkinčias ponias, santūriai bendravo, kukliai paragavo patiekalų. Paklausus, ar spėjo pasivaikščioti po Vilnių, ji atsakiusi, kad vienintelis objektas, kurį ji norėjusi pamatyti – tai Gedimino bokštas, bet sužinojusi, kad jis uždarytas, nusprendė likti viešbutyje ir padirbėti. Nes rašytojas, pasak jos, dirba visada.

Katherine Webb romanai skirti toms, kurios skaitydamos mėgaujasi sklandžiai sukonstruotais sakiniais, gražiais gamtos ir vidinių būsenų aprašymais. Ji nemėgsta, kai jos romanai vadinami moteriškais, nes mano, kad rašo platesniai auditorijai. Man asmeniškai skaityti “Primiršta daina” buvo didesnis malonumas, nei Alės istoriją. Pradžia pasirodė nuobodoka ir net savotiškai šiurpi – galerininkas atvažiuoja į nesvetingą Anglijos kaimą tirti akivaizdžiai išgalvoto dailininko kūrybos, sutinka keistą susivėlusią bobulę apleistame name ir piktus kaimynų žvilgsnius, ir nei vienos moters, kurią herojus galėtų įsimylėti. Sutikite, neįprasta pradžia romantinei istorijai, labiau tiktų S.Kingo siaubo romano pradžiai. Bet paskui čia atsiranda visko – ir istorija, ir moteris, ir bobulės prisiminimai, ir detektyviniai elementai, ir net šiek tiek mistikos. Katherinos pasakojime taip pat du laikai – praeityje, kai Dimitrė buvo jauna ir iki ausų įsimylėjusi ir dabartis, kai ji susiraukšlėjusi ir apaugusi paslaptimis.

Autorė taip meistriškai užaugina įtampą, kad nebegali padėti knygos į šalį. Ir nesinori, nes skaitydamas gauni ir puikią istoriją, ir skaitymo malonumą. Jai, kaip ir Lucindai, teko gyvenime išmėginti daugybę darbų, kol galėjo atsidėti tik rašymui. Ji, kaip ir Lucinda, ne vieną romaną pradžioje beviltiškai siuntinėjo leidėjams, nesustojo ir rašė toliau. Ji, kaip ir kolegė, gyvena nedideliame miestelyje Anglijoje, mėgsta jodinėti, brangina savo privatumą, neturi asmeninės paskyros Feisbuke, turi griežtą rašymo rutiną ir mėgsta, kai pro langą mato laukus ir į tolumas nusileidžiantį horizontą. Abi autorės puikiai pažįsta viena kitą. Lucinda siunčia Katherine išankstinį naujo romano leidimą, norėdama jos rekomendacijos skaitytojams. Katherine kartais parašo, kartais ne. Ji mano, kad jų skaitytojų ratas šiek tiek skiriasi ir ji jaučiasi įpareigota, kai jai reikia pagirti kūrinį, kuris jai mažiau patiko. Katherine uždaresnė, jos romanuose nėra vien gerų arba vien blogų personažų, juose jausmai sudėtingesni, o vidiniai pasauliai gilesni, skaitytojas turi šiek tiek prisidėti narpliojant istoriją. Jei kam patinka rūkuose nuskendusi Anglija, iki paskutinio puslapio neprarandanti savo paslaptingumo, tuomet Katherine Webb “Primiršta daina” bus pats tas. Kitam lovos ar atostogų periodui būtinai perskaitysiu jos kitą romaną “Palikimas”.

Ir pabaigoje mažas priekaištas leidyklai – jei įvardijate knygą kaip atostogų romaną, gal kartais galėtumėte ją taip išleisti taip, kad ji tilptų į lagaminą ir nesvertų kilogramo?

Taksistai, daktarai ir rašymo dirbtuvės

Kai visi organizmo varžteliai sukasi kaip priklauso, net nesusimąstome apie juos. Bet tik kuri nors mūsų detalė sugenda, susidėvi, pakliūna į avariją, pasaulis aplink mus apsiverčia. Užteko, vedžiojant knygų mugės svečius, nelaimingai nusprūsti nuo laiptų, ir mano elgesys bei įspūdžiai apie knygų mugę iškart tapo kitokie. Pradent tuo, kad supratau, jog piko valandomis judėti mugėje, nenorint, kad kas nors užliptų tau ant kojos, beveik neįmanoma. Baigiant tuo, kad per stovimą mero priėmimą Rotušėje pasiprašiau kėdės, nors padavėja man atsakė nešiojanti tik vyną.

Pas mamą ant sofos ilsinant koją po mugės

 Tik dėl kojos traumos teko sužino labai daug naujų dalykų, kurių gal net mielai būčiau nežinojusi. Pavyzdžiui, nieko juk nebūtų nutikę, jei nebūčiau sužinojusi, koks modernus dabar Lazdynų ligoninės priėmimo punktas, kokia moderni aparatūra ten stovi ir kaip ji tik padidina kontrastą su senoviškai nemandagiais gydytojais. Būčiau mielai nežinojusi, kad šalia rentgeno kabineto, kur liepiama laukti išrašo, nėra elementarios kėdės, lyg tai būtų ne kaulų, o madų fotografo kabinetas, kur poničkos gali kelias minutes ir pastoviniuoti. Esu įsitikinusi, kad jei būtų pasisekę pakliūti pas “Pragaro ambulatorijos” autorių, įspūdžiai būtų kur kas geresni, tačiau jis ilsėjosi po naktinės pamainos. Dabar, išėjusi iš vokiško daktaro kabineto sutvarstyta, nešina receptais, įtvaru ir siuntimais procedūroms pagalvojau, kad mažų mažiausiai daktaras galėjo liepti seselei mano pamėlusią koją sutvarstyti, o ne pasakyti koridoriuje, kad per mėnesį sugis, jei nevaikščiosiu.

Lietuviška vakarienė su F.Miralles ir K.Webb

Tačiau, jei ne kojos trauma, būčiau nežinojusi, kokių mandagių ir įdomių taksistų besama. Su vienu dalinausi savo sumuštiniu, kitam aiškinau kur Vilniuje yra Žvėrynas, (jis buvo ką tik iš Londono tėvynėn grįžęs nevilnietis), dar su kitu, sumaišiusiu gatves Vilniuje, kalbėjomės apie Berlyną, nes jis penkis metus vežė ten lietuvius autobusu. Ketvirtas buvo filologas ir mes taip įsikalbėjom apie knygas, kad net nenorėjau išlipti iš mašinos. Penktas buvo verslininkas, vairuojantis automobilį tik dėl to, kad turįs laiko. Šeštas, vežęs mane iš ligoninės, mano dukros paklausė, ar ji turinti antrankius, nes panašu, jog mane reikia prirakinti prie lovos, kaip ir liepė daktarai. Septintas, vežęs į LRT, kur kalbėjau radijo laidoje “Kasdienybės kultūra”, spėjo man papasakoti, kaip dirbęs kažkokių Folksvageno detalių fabrike Vokietijoje, o aštuntas, vežęs mane namo po “Emilijos iš laisvės alėjos” filmo, gyrė lietuvišką kiną ir keikė lietuvišką valdžią. Devintasis norėjo padiskutuoti su manim apie Trumpo ir Merkel santykius ir išraustas Vilniaus gatves.

Buvo tik vienas, jaunas ir mažiau mandagus taksistas, vežęs mane po vakarinio renginio Valdovų rūmuose namo ir pasiūlęs su juo pasivažinėti po miestą ilgėliau. Tačiau pasidžiaugiau bent tuo, kad mano atsisakymą jis suprato iš pirmo karto ir balso kelti nereikėjo. Pridėsiu tai į nuotykių, o ne grėsmių skyrelį, nusprendžiau išlipusi.

Tipiška autorių nuotrauka iš mugės su savomis knygomis

Tikrai, nuoširdžiai džiaugiausi ne tik sumažėjusiomis taksi kainomis, bet ir visomis tomis atsitiktinėmis pažintimis. Netgi sugalvojau, kad gautųsi įdomus apsakymas ar bent žurnalistinis tyrimas, jei dešimčiai taksistų užduotume tą patį klausimą. Arba jei jų paklaustume ko nors labai asmeniško, sužinotume daugybę istorijų, nes, pasirodo, pakalbinti, jie mielai pasakoja. Apie netikusias žmonas, apie po penkerių metų, praleistų svetur, čia užplūdusią depresiją, apie neįgalaus vaiko slaugymą, apie pomėgį iš kelionių parsivežti sudžiovintos duonos gabalėlius, apie keleivius, ypač tuos, kurie paprašo išlipti parūkyti, kad galėtų pasimylėti ant galinės sėdynės.

Šiaip naujų siužetų prigaudžiau tiek, kad mielai galėčiau jais pasidalinti. Vakarieniaudami su mugės svečiais F.Miralles ir K.Webb netgi pažaidėm žaidimą kaip per penkias minutes sugalvoti siužetą naujam romanui. Pasirodo, reikia užduoti klausimą – o kas, jeigu dabar... ir tada savęs neribojant šauti bet kokį atsakymą. Perskaitęs tą atsakymą, Francesc ėmė vystyti mintį, uždavė dar kelis klausimus ir po dešimties minučių mes turėjome visai neblogą storyline. Kitas pratimas buvo toks – ant vienos lapelio pusės parašai klausimą, ką norėtum sužinoti apie save (pvz: kodėl aš taip nemėgstu saldumynų?), o ant kitos pusės užrašai pirmą į galvą šovusį atsakymą į kažkieno kito klausimą (pvz: nes tau reiktų pagaliau paskambinti mamai). Panašius žaidimus žaidėme vaikystėje, atsakydami į klausimus kas, su kuo, kada, kur, ką veikė ir užvyniodami savo atsakymą, kad kitas nepamatytų. Pasak katalonų rašytojo, iš atsitiktine tvarka sudėtų klausimų ir atsakymų galima parašyti pirmą naujo romano sakinį ir žiūrėti kur jis nuves.

Su Keistotekos Ponuliu

Kai dabar prisimenu, tie pokalbiai su svečiais apie rašymo virtuvę, apie nesėkmę patyrusius romanus, apie Hario Poterio ir pilkų atspalvių fenomenus, apie nesamus bestselerio sėkmės kodus, apiie socialinių tinklų įtaką pardavimams, apie keliones, sutiktus žmones ir atrastus miestus, apie moteriškus romanus ir skaitymo lengvumą, įsirėžė mano atmintyje daug giliau, nei iki šiol mane taip žavėjęs knygų mugės šurmulys ir toks didelis knygų tankis. Knygų mugė man šiemet tapo darbo vieta, o dėl ribotos judėjimo galimybės knygų nusipirkau tik Tyto Albos ir šalia jų esančiuose stenduose. Kažkodėl didesnį įspūdį paliko netyčia Užupyje, kartu su Francesc ir jo drauge Anna aptiktas knygynas Keistoteka, pažintis su jo įkūrėja Gintare ir katinu Ponuliu. Išverčiau be proto kates mylinčiam rašytojui kelias katiniškas istorijas ir pažadėjau čia būtinai sugrįžti. Tiek Berlyne, tik Paryžiuj, tiek kituose miestuose mėgstu užeiti į mažus privačius knygynus ir džiaugiuosi, kad jų randasi Lietuvoje. Ir kad užkalbinta knygyno šeimininkė nepažvelgė įtariai, kaip nutinka dideliuose knygynuose, o nuoširdžiai dalinosi savo istorijomis.

O mugė kaip mugė – visko daug, netgi pernelyg daug, kaip ir kasmet. Net pagalvojau, jei būtų galima tuos susitikimus su autoriais sukišti ne į keturias dienas, o išdėstyti metuose, Vilniuje būtų labai intensyvi literatūrinių renginių programa. Bet per kelias dienas tiek jų neapibėgsi. Ypač, kai nepabėgi. Ir, galiausia, trečiame jau nebeklausysi kas kalbama. Dalis žmonių ir nesiklausė – naršė telefonuose, vartė ką tik įsigytas knygas, plepėjo su draugais.

Su Vaiva Rykštaite ir Rūta Mataityte

Bet vis tiek buvo smagu. Smagu sutikti senus draugus, smagu susipažinti su naujais. Kai nebegali paeiti, bendrauji su tais, kurie tave patys susiranda ir džiaugiesi, kad jų tiek daug. Džiaugiausi, kai tikrą lietuvišką bestselerį išleidęs tikras kunigas A.Toliatas vaišino mane ne tik obuoliais, bet ir lietuviška duona ir sūriu iš Monblano ir net, atradęs laiko tarp autografų raitymo, pasakojo apie kopimą į aukščiausią Europos viršukalnę. Džiaugiausi aplankiusi audiateka.lt stendą ir susipažinusi su knygų garsinimo komanda – anonsuoju, kad mano “Berlyno romaną” bus galima greitai ne tik skaityti, bet ir klausyti. Buvo smagu įsigyti naują V.Papievio knygą iš naujai įsikūrusios leidyklos Odilė (sėkmingo starto jiems). Buvo smagu pristatyti knygas su kolegėmis iš tolimų kraštų - R.Mataityte iš Oslo ir V.Rykštaite iš Havajų. Buvo smagu nusifotografuoti su AM muzikos salėje.

Buvo baugu, bet įdomu moderuoti pokalbį su Francesc Miralles pilnutėlaitėje salėje ir dar filmuojant LTV (gaila, kad ne visiems užteko ausinių). Nustebino, kad žmonės tokiais kiekiais perka knygas. Nustebino, kad ateidami jie tvirtai žino ko nori, kad į renginius eina pasiskaitę ir pasiruošę. Pasak Francesc, Ispanijoj į knygų pristatymus ateina 20-30 žmonių, iš kurių pusė – draugai ir giminės, o jei nuperkamas 2000 tiražas, knyga laikoma sėkminga. Bet atminkime, kad ispanų yra daugiau nei 12 kartų daugiau, nei lietuvių. Pamenu praeitais metais rusų rašytojos Marinos Stepnovos nuostabą, kai ji pamatė pilną salę. Ji taip jaudinosi, nes tiek žmonių knygos pristatyme ji dar niekada neturėjusi net Rusijoje, kuri, kaip mes žinome, yra labai didelė ir kurioje autorė yra labai populiari. Praeitais metais apsilankiau Leipcigo ir Frankfurto knygų mugėse ir galiu patvirtinti, kad susitikimai su autoriais vyko mažesnėse patalpose, nei didžiausia Litexpo salė.

Su bestselerio autoriumi, kunigu A.Toliatu

 Vilniaus knygų mugė tikrai yra fenomenas. Kaip ir lietuviškų knygų pardavimai. Pasirodo, žmonėms reikia ne vien duonos ir pamokslų (A.Toljato “Žmogaus ir dievo metai” turbūt galima pavadinti perkamiausia mugės knyga), bet ir meilės romanų, užsienio autorių bestselerių, lietuvių autorių esė, įvairaus amžiaus vaikiškų knygų ir tų, iš kurių galima kažko išmokti. Ir mačiau daugybę žmonių, kurie pirko naujienas, o ne šlavė nukainuotų skyrelius. Ir šypsojausi net žinodama, kad pusė tų nupirktų knygų rinks dulkes ant lentynos ir primins apie knygų mugės svaigulį.

Su AM

Su Rimantu Kmita

Su populiaria britų rašytoja Katherine Webb ir Francesc Miralles