Rašytojo utopija arba viena diena Zalcburge

Sniego burbule - utopijoje

Zalcburge esu buvusi vasarą turbūt prieš penkioliką metų – tada su mažais vaikais lipom į riterių pilį ant kalno, fotografavomės prie Mocarto namo, auksakalių skersgatvyje, prie gražių fontanų ir dar kažkokioje bažnyčioje. Dar pamenu, jog buvo labai daug žmonių ir Getreidegasse ne praėjau, o pratekėjau kartu su minia. Vasario pirmąjį trečiadienį krentant krušai, pučiant uraganiniam vėjui ir visur telkšant skysto sniego baloms, turistų visai nėra. O mano norimiems muziejams aplankyti oras ne toks jau ir svarbus.

Iš 840 autobuso, atvežusio mane tiesiai iš Berchtesgadeno, išlipu tie Mocarto pėsčiųjų tiltu per Zalcacho upę, šiaip ne taip atsilaikau prieš stingdančio vėjo antausius ir kitam krante neriu į turizmo informacijos centrą, kad paslaugi mergina ant nemokamo žemėlapio užpaišytų vietą ant kalno, kur yra Stefano Cveigo centras ir muziejus. Perskaičius “Vakarykštį pasaulį” trūks plyš užsimaniau aplankyti tą jo vilą arba, kaip jis knygoje ją vadino – pilaitę - ant Kapucinų kalvos. Čia prabėgo produktyviausi jo kūrybos metai, čia viešėjo daugybė rašytojų įžymybių, tokių kaip Tomas Manas, Džeimsas Džoisas, H.G.Wels. Deja, vila dabar yra privati, vis dar priklauso tai pačiai šeimai, kuriai rašytojas ją pardavė, bėgdamas nuo nacių. Sakoma, dabar ten gyvenimu mėgaujasi du senukai, nepageidaujantys jokių smalsių lankytojų. O centras įkurtas kitoje upės pusėje, ant kito kalno – Mionchbergo. Jis dirba vos kelias dienas per savaitę po dvi valandas. Keistas muziejus, pagalvojau jau tuomet, toks žymus rašytojas ir tiek nedaug dėmesio jam.

Iki centro atidarymo dar dvi valandos, į Modernaus meno muziejų eisiu po jo, nes abu įsikūrę ant to paties kalno, taigi laiko pakankamai pasivaikščioti po į Unesco paveldą įtrauktą senamiestį. Kaip gerai, kad čia bažnyčios viena šalia kitos – vos tik pradeda kristi neaiškūs krituliai ir aš jau slepiuosi po skliautais. Kol apžiūriu altoriaus raižinius ir barokinius aniuolėlius ant lubų, užeina kitas debesis ir aš neriu į gretimą, jau gotikinių navų apžiūrėt. Užklystu į žymiąsias šv. Petro vienuolyno kapinaites, kuriose nuo nacių slėpėsi filmo “Muzikos garsai” herojai. Tirpstantis sniegas žliugsi po kojom, o aš mėgaujuosi prabanga vaikštinėti vienai tarp antkapių.

Išėjus iš vienos seniausių šiame mieste Pranciškonų bažnyčios atsiremiu į Rupertinum – Modernaus meno muziejaus filialą, kuriam, galvojau, šįkart tikrai nebeužteks laiko. Bet užtenka. Keliaujant laikas pasidaro tąsus ir į valandą svetur sutelpa daug daugiau, nei sėdint namuose. Amerikiečių menininkų Walter Martin ir Paloma Munoz paroda “A mind of winter” suvilioja. Menininkų idėja unikali – jie pavyzdžiu ėmė sniego burbulus, kokius dažnai perka sentimentalūs kalėdų mėgėjai arba suvenyrų medžiotojai, bet juose apgyvendino ne kičinius gyvūnėlius, miesto įžymybes ar balerinas, bet apgyvendino mažus žmogeliukus, sukūrė savitą liliputų pasaulį. Kiekvienam burbule – skirtingos gyvenimiškos situacijos, nepagražintos, kai kurios net labai negražios. Moteris džiausto skalbinius, vyrai eina į medžioklę, kiti šauna vienas į kitą, treti šoka. Menininkai svarstė, ar į gražią sentimentalią formą įdėjus nemalonią ar net žiaurią gyvenimišką tiesą, ji tampa mažiau baisi? Nemanyčiau. Pakaruokliai stiklo burbule, kokius žmonės stato sekcijų lentynėlėse, atrodė netgi labai kraupiai.

Parodos kulminacija – burbulas, į kurį žiūrovas pats gali įlysti ir tapti meno objektu. Darbas vadinasi Utopija. Nusiauni batus, įropoji į burbulą, o ten – tikra rašomoji mašinėlė prie tikro stalo. Aplink primėtyta daugybė suglamžytų lapų – nepavykusių rankraščių. Mašinėlėje įdėtas lapas su tekstu, užrašytu ankstesnio lankytojo. Žaidimo taisyklės tokios – jei patinka, kas parašyta – rašai toliau, jei nepatinka – suglamžai ir meti, tada įsidedi švarų lapą ir rašai savo pasakojimą. Gali pakelti suglamžytą lapą ir paskaityti pirmtako mintis. Tie lapai mėtėsi šalia lyg dideli sniego gabalai. Kas nors pakratytų, ir žiūrėčiau, kaip tyliai jie aplink mane sklendžia. Parašiau kelis sakinius lietuviškai. Mėgavausi mašinėlės kaukšėjimu ir ramybe mane supančiame burbule. Utopijoje. Išvertus reiškia vietą, kurios nėra.

S.Cveigo rašomoji mašinėlė

Po pusvalandžio žiemiškame menininkų pasaulyje užsuku į Mocarto kavinę, kurią mėgo Stefanas Cveigas, išgeriu kavos, suvalgau štrudelį ir lipu uoloje iškaltais laiptais į muziejų. Esu čia vienintelis žmogus. Vienas didelis kambarys su penkiomis stotelėmis, žyminčiomis jo gyvenimo šiame mieste etapus. Bilietus pardavinėjantis vaikinukas apsidžiaugia mane pamatęs, pradeda man pasakoti apie rašytoją ir jo gyvenimą Zalcburge viską, ką žino, lyg dėstytojui per atsiskaitymą. Jis buvo turtingo Vienos fabrikanto sūnus, o į Zalcburgą pabėgo pasiilgęs ramybės ir noro kurti. Kalbamės apie tai, kad jis buvo tikras bestselerių autorius savo laiku, jo knygos buvo parduodamos šimtais tūkstančių tiražu. Mūsų laikais turbūt būtų apšauktas popso rašytoju, o amžiaus pradžioje jo knygas priskirdavo Reiselecture – menkavertei kelionių literatūrai, kai perskaitytų knygų negaila palikti pakeliui. S.Zveigą tai žeidė, jis norėjo įrodyti, kad yra vertas tikro rašytojo vardo. Ir įrodė, bet tik pradėjęs rašyti žymių žmonių biografijas.

Jaunuolis man pasakoja apie jo svečius, mylimąją, apie keliones. Sakoma, jis buvo labiau austras, nei žydas, o jo biografai teigia, kad jis buvo labiau europietis tuomet, nei mes esame dabar. “Cveigas yra tokia pati Zalcburgo įžymybė kaip Mocartas, tik ne visi tai žino, nes nėra saldainių su jo nuotrauka”, juokiasi mano asmeninis gidas po parodą, kur eksponuojamos jo knygos, jo dienoraštis, jo rašomoji mašinėlė, jo nuotraukos ir knygos. Ir dar kelios nuotraukos iš tų laikų, kai rašytojo čia jau nebuvo, kai gatvėmis žygiavo naciai ir jo knygos buvo sudegintos žymiojoje propagandinėje akcijoje miesto centre 1938- aisiais. Taip, miestas norėtų nutylėti, kad čia vyko didžiausias Austrijoje nacių sukrautas knygų laužas.

Modernaus meno centras

Atsisveikindama dėkoju už išsamią paskaitą ir klausiu kelio iki Modernaus meno centro. Čia netoli, sako jis, laiptukais palipsit žemyn ir į kairę. Jis nepasako, kad laiptukų bus ne vienas šimtas, jie bus slidūs, o aš nepasakau, kad dar tik mėnuo, kai vaikštau be ramentų. Užtat užlipus esu apdovanojama atvirukiniais barokinio miesto vaizdais su visais aplankytų bažnyčių bokštais, įrėmintais plačios, nuo gausybės kritulių patvinusios, upės. Pagaliau priėjusi Modernaus meno centrą suprantu, kad esu pavargusi, kad protingiausia būtų įsitaisyti su vyno taure ir žiūrėti į miesto panoramą, kuri, iš šio kampo žiūrint, jau pati savaime yra meno kūrinys.

Bet smalsumas gena aplankyti dar vieną jungtinę parodą “Bodies - cities”. Jos idėja - miestai yra gyvos būtybės, kad jie turi savo augimo ciklus, fazes, jie kartais serga, kartais depresuoja, o kartais trykšta sveikata ir yra kūrybiškumo viršūnėse. Skirtingų šalių menininkai bando rodyti, kad miestams įtaką turi juose gyvenantys žmonės ir atvirkščiai – miestai keičia žmones. Norėjosi patyrinėti išsamiau, bet metas skubėti į autobusą, dardėti atgal į Vokietiją, į už trisdešimties kilometrų kalnuose jaukiai įsikūrusį Berchtesgadeno miestelį, kurį labai mylėjo fiureris, vadino gražiausia vieta žemėje ir leisdavo čia visas vasaras. Partijos pakalikai jam pastatė vilą kalno viršūnėje ir pavadino Erelio lizdu, kurį dabar labai mėgsta turistai. Karo metais Berchtesgadenas pagal politinį svarbumą buvo antras po Berlyno, fiureris čia buvo pastatęs visą vyriausybinį miestelį, perkėlęs čia savo ministerijas, o uoloje rausė didžiulį bunkerį, kuriame tikėjosi slėptis, jei netyčia pralaimėtų karą, nuo kurio vos spėjo pabėgti Stefanas Cveigas.

1938-ieji

Bet čia jau kita istorija, aš važiuoju patogiu autobusu atgal į tarp kalnų pasislėpusį viešbutį, kur kaista sauna, kur garuoja vakarienė, o mano šeiminykščiai nori pasipasakoti savo slidinėjimo nuotykius. Važiuoju ir galvoju, kad šis nei gėlėmis, nei fontanais, nei gražiomis sniego kepurėmis tą dieną nepasipuošęs Austrijos miestas nesistengė sublizgėti visu grožiu ir apsvaiginti Mocarto menuetais, o parodė tikrą savo kūną. Su išguitais menininkais, su degančių knygų paliktais randais, su dideliu pudros sluoksniu ant norimų pamiršti įvykių. Bet kad pastebėtum tą tikrąjį kūną, turi išlipti iš savo sniego burbulo ir pasivaikščioti slidžiomis miesto kalvomis. Rekomenduoju.

Europos pesimisto ir optimisto memuarai

Du bene žymiausi vokiškai rašantys autoriai. Dvi autobiografijos. Du karai. Dvi Europos. Viena persmelkta žlugimo liūdesiu ir pesimistinėmis nuotaikomis, kita bandoma gelbėti su humoro doze. Du rašytojai, kolegos, atsidūrę priešingose karo stovyklose. Vieno knygos tarpukariu buvo leidžiamos šimtais tūkstančių ir šluojamos nuo prekystalių, kito kūryba įvertinta Nobelio premija. Kalbu apie Stefano Cveigo “Vakarykštį pasaulį” ir Giunterio Graso “Svogūno lupimą” ir skirtingus jų pasaulius. S.Cveigas aprašo Vienos balius ir saloninius pokalbius su to meto įžymiaisiais. Jis daug keliauja, nemažai lankosi ir Vokietijoje, kur kiek vėliau blaškosi Svogūno herojus. Skaitydama vis pagalvodavau, jei abiejų likimai būtų susiklostę kitaip, kažin ar jie būtų susitikę? Ar būtų galėję pažvelgti vienas kitam į akis ir paspausti rankas? Pasidalinti išgyvenimais? Gal senuką Cveigą būtų vokiečiai pakvietę į kokį nors literatūros festivalį, kuriame pradedantis Grasas būtų nedrąsiai priėjęs pasisveikinti?

Skaityti Stefano Cveigo “Vakarykštis pasaulis” - neapsakomas malonumas. Ypač tiems, kas mėgsta paklaidžioti po Europą prieš šimtą metų, sutikti visus to meto žymiausius rašytojus, muzikus, dailininkus, mąstytojus ir netgi politikus, lankytis Vienos operoje ir teatruose, stebėtis, žavėtis ir dalyvauti boheminiuose vakarėliuose, kur gyvenimas dažnai buvo švenčiamas iki užsimiršimo, lyg rytojus niekuomet nebeateitų. Kaip smagu su rašytoju keliauti po to meto Berlyną, Ciurichą, Paryžių ir netgi Maskvą, matyti tuos miestus jo akimis, stebėti ir stebėtis. Bet.. viską po truputį pesimizmo spalvomis nudažo kylanti A.Hitlerio šmėkla. Pro savo vilos Zalcburge langus jis stebi Berchtesgadeno kalną, kur įsikūręs būsimasis fiūreris ir tuo metu, kai kiti juokiasi iš jo veikalo “Mein kampf”, jam pradeda nerimą kelti pražygiuojantys rudaskvernių būriai. Tai šen, tai ten pasigirsta raginimas ignoruoti žydus, kurį rašytojas priima rimtai, nors ir nesitiki, kad viskas virs tuo, kad jo sergančiai motinai po dešimties metų nebus galima prisėsti ant suolelio parke.

Rašytojas turbūt buvo apdovanotas gera intuicija, kad Vienai toliau besilinksminant, suskumba bėgti, palikęs tai, kas jam brangu - savo pilį ant kalno, gausią pasaulio žymiausiųjų rašytojų ir muzikų rankraščių kolekciją, knygas, draugus. Jis tampa emigrantu, žmogumi be paso, be tėvynės ir be ateities.

Kiekvienas, mėgstantis šį rašytoją, probėgšmom žino ir jo biografiją – jis žydas, visame pasaulyje labai gerbiamas ir mylimas rašytojas, kurio knygos mėgavosi nerealiu populiarumu Vokietijoje, o po to buvo uždraustos ir deginamos laužuose, bėgo nuo nacizmo iš Austrijos į Angliją, paskui į Ameriką, kol galiausiai nusižudė kartu su žmona Brazilijoje karui dar neįpusėjus. Atrodo, kaip kvaila. Tuo metu, kai žydai Europoje buvo kraunami į krūvas ir laidojami masinėse kapavietėse, išsigelbėjęs rašytojas tolimoje Brazilijoje, kur šokama salsa ir niekas nekalba apie karą, nusprendžia atimti sau gyvybę išgerdamas mirtiną veronalio dozę. 

Apie tai “Vakarykščiame pasaulyje” nerašoma, apie tai rašo G.Prochnik biografinėje knygoje “Stefanas Cveigas pasaulio pakraštyje”, kurioje atskleisti šios autobiografijos rašymo užkulisiai. G.Prochnik praskleidžia užuolaidas į S.Cveigo šeimyninę, visuomeninę padėtį, rašo apie jo didžiuosius šlovės metus, kai jo romanai buvo leidžiami šimtų tūkstančių tiražais, kai novelės būdavo ekranizuojamos, o dramos statomos visuose teatruose. Apie rašytojo šlovę pasako vien tas faktas, kad pasirodžius naujai jo knygai, per pirmą dieną būdavo nuperkama dvidešimt tūkstančių egzempliorių – kiekvieno rašytojo svajonė. Autorius mėgavosi savo šlove, jis mielai dalyvaudavo vakarėliuose, mielai pats juos rengdavo, bendravo su visais iškiliaisiais Austrijos kūrėjais, sakydavo kalbas, jei jo paprašydavo, paremdavo jaunuosius menininkus. Anot biografo, jis nemokėjo atsakyti prašantiems ir net Amerikoje, kur garsas apie jo dosnumą greitai nuvilnijo naujų emigrantų tarpe. Amerika, ta daugelio emigrantų svajonių šalis S.Cveigui nepatiko. Jam trūko intelektualios kompanijos, nuoširdaus bendravimo. Jam trūko Vienos su operomis, baliais ir saloniniais pokalbiais. Bet tuo metu Vienos jau nebebuvo net Austrijoje...

“Iš tolo negalėjau numanyti, kokie išgyvenimai manęs dar laukia – kad be tėvynės, pjudomas, vejamas kaip tremtinys dar kartą turėsiu keliauti per visas šalis, už jūrų marių, kad mano knygos bus sudegintos, uždraustos, paskelbtos už įstatymo ribų, mano vardas kaip kokio nusikaltėlio Vokietijoje kalamas prie gėdos stulpo, o draugai, kurių laiškai ir telegramos gulėjo prieš mane ant stalo, išblykš, kai atsitiktinai susitiksime.” - rašo S.Cveigas.
 G.Prochnik sako, kad rašytojas niekuomet taip ir neatsigavo, jis buvo europietis iki pat širdies gelmių ir nežinia, ar labiau gailėjo savo tautiečių, ar pačios Europos. Net savo išsigelbėjimo Amerikoje jis nelaikė sėkme, nes jo, šešiasdešimtmečio, gyvenimas jau buvo sudužęs. Paskutinį pusmetį jis su žmona gyveno mažoje trobelėje Brazilijoje nuo visų atsiskyręs. Rašytojas kaskart susijaudindavo išgirdęs apie naują Hitlerio pergalę, o gandai, kad šis karas tikrai gali tapti pasauliniu ir esesininkų būriai vieną dieną įžygiuos ir į Pietų Ameriką, kėlė jo viduje tikrą paniką. Cveigas ne kartą savo laiškuose rašė, kad Europa nusižudė. Jis nusižudė kartu su ja, taip ir nesulaukęs pergalės.

Abi knygas rekomenduoju ne tik S.Cveigo kūrybos gerbėjams, čia šalia rašytojo personos išnyra visa to meto atmosfera, padedanti geriau suprasti tuo metu gyvenančiųjų nuotaikas ir susipažinti su labai plačiu autoriaus draugų ir pažįstamų ratu. Kartais detalės ir šiaip jau nereikšmingos pastabos netgi tapdavo įdomesnės už pagrindinę istoriją. Kaip Vienos literatai šaipėsi iš pompastiškos prozos Hitlerio knygoje, kaip jį vadino aludžių agitatoriumi, į kurį niekas rimtai nekreipė dėmesio, kaip siaubingos infliacijos metais už šimtą dolerių buvo galima nusipirkti visą kvartalą Berlyne, kaip S.Dali paišė sergantį Z.Froidą, kai autorius su juo paskutinįkart kalbėjosi, kaip nemokėdami vienas kito kalbos, įspūdingai bendravo su M. Gorkiu, kaip jis lankėsi Maskvos Mauzoliejuje ir su rusais gėrė degtinę, kaip... būtų galima išvardinti dar dvidešimt gerai žinomų vardų, bet palieku skaitytojams šį atradimo džiaugsmą. Perspėsiu tik, kad kai kurios jo įžvalgos labai tiktų ir šiems laikams, kas ne itin maloniai nuteikia. O gal tiesiog taip persiduoda autoriaus pesimizmas.

Keista, bet iš karto po S.Cveigo pasaulio mano rankose atsidūrė G.Graso pasaulis. Visai kitoks. Mažiau Europos, daugiau asmenybės augimo. Tas pats karas, išgujęs S.Cveigą iš Europos, čia pavaizduotas kitomis, eilinio kareivėlio, nesubrendusio jaunuolio akimis. Po knygos “Svogūno lupimas” pasirodymo autorius už savo dalyvavimą kare buvo smerkiamas Vokietijoje, netgi buvo norėta iš jo atimti Nobelio premiją. Atrodytų, kad vokiečiai nekariavo arba visi tie, kurie kariavo už nacius, jau išmirę. Bet taip nėra. Daugybė vokiečių kariavo, daug jų ir gyvi grįžo, ir gyveno su ta kaltės našta toliau, perduodami ją ateinančioms kartoms. Bet iki šiol atkakliai apie tai nekalba. Vokiečiai didžiuodamiesi pasakoja apie savo senelių nuotykius Pirmajame pasauliniame kare, tačiau apie tarnavimą Hitleriui neužsimena, o paklausti – nusuka kalbą į šoną. Kai kurie apie senelių dalyvavimą net nežino, nes jie apie tai niekada šeimoja niekada nebuvo kalbama. Kaip ir Graso mama ir sesuo nieko nepasakojo jam apie rusų kareivius prievartautojus.


“Džiaugėmės tuo, kad likome gyvi, ir stengėmės pamiršti tai, ką patyrėme per karą. Visa, kas gėdinga ar baisu, liko praeityje ir buvo neaptarinėjama. Praeitis ir jos masinių kapų kalvos nuo šeštadienio iki sekmadienio buvo lyginamos šokių salėse”, - tik G.Grasas taip elegantiškai gali pridengti tikrą viduje vykusią dramą. Jo herojus bando išgyventi ir apie tai, nepaisant autoriaus humoro, ne mažiau baisu skaityti.
Tačiau vėlgi, pasimėgauti tekstu galės ne vien literatūros gurmanai, bet ir besidomintys Antruoju pasauliniu karu ir Europa po jo. Daug dalykų man buvo nauja. Nežinojau, kad naciai traukdamiesi kardavo savus, be dokumentų rastus kareiviu, kad kareivėliai fronto linijoje buvo palikti likimo valiai, kad kalėti pas amerikiečius buvo daug geriau, nei pas rusus ir kad kalėdamas turėjai daugiau galimybių išgyventi, nei laisvėje, kur tuo metu žmonės mirė iš bado, kad net pusei metų praėjus po karo pabaigos negalėjai žinoti, ar tavo artimieji išgyveno, kad iš sugriautų kaimų žmonės prievarta būdavo įkeldinami pas ūkininkus į tvartus ar priestatus, įkeldinami į butus, taip bandant užtikrinti pastogę kiekvienam. Daug kur yra rašoma ir minima kaip sekėsi sąjungininkėms šalims po karo, tačiau mažai kur rasi informacijos, padedančios įsivaizduoti, kaip jautėsi nugalėti žmonės nugalėtoje ir visiškai sugriautoje šalyje. Jie liko be dokumentų, be gyvenamosios vietos, be darbo, be maisto, be pinigų, be perspektyvų, vien tik su didžiule gėda ir kalte. Turbūt apie tai tik ir galima rašyti pridedant gerą dozę jumoro. Nors tas svogūnas, kaip pats autorius sako, lupant labai griaužia akis ir kartais ašarų tiesiog neina sulaikyti. Net skaitant.

“Aš norėjau lįsti po žeme, daugiau nematyti besikeičiančių vaizdų, prasmegti, būti prarytas, pradingti, būti tarsi išnykęs ir kartu neišnykęs ir, jeigu būtina, vėlgi triūsti po žeme” - rašė jis apie darbą kasyklose jau be jokio optimizmo.

“Svogūno lupimas” būtų galima pavadinti ir Bildungsroman, nes autorius labai kruopščiai aprašo savo brendimą, jaunystę, konfliktus su tėvu, seksualinį alkį, bandymą išsilaisvinti iš namų ir savojo aš paieškas. Vokietija ir jos istoriniai verpetai vis tik yra tik dekoracijos, turėjusios be galo didelę įtaką jauno žmogaus formavimuisi. Perskaičius romaną net pagalvoji, kad ėmei geriau suprasti vokiečių tautą.