Apsisprendę berlyniečiai ir jų knygos (Max Frisch ir Robert Seethaler)

Važiuodama atostogauti į Austriją skaitinius susimečiau greitai ir paskutinę minutę, rinkausi knygas labiau atsižvelgdama į jų storį ir svorį, nei turinį ir dar kartą įsitikinau, kad ponas Atsitiktinumas yra geriausias konsultantas. Sumetė į vieną lagaminą šveicarų klasiką Max Frisch, kurio romanas "Homo Faber" buvo išleistas net gūdžiais tarybiniais metais masiniu tiražu ir šiuolaikinį austrų rašytoją Robert Seethaler, kurio naujausias romanas "Laukas" jau septynias savaites pirmauja Der Spiegel bestselerių sąrašo viršuje. 

 

Ir vis tik abu autorius labai daug kas sieja - visų pirma, abu rašė vokiškai, abu labai taupiai naudoja žodžius, abu rašo iš vyriškos perspektyvos ir abu autoriai buvo ir yra tapę apsisprendusiais berlyniečiais. Taip taip, berlyniečiai plačiai naudoja terminą Wahlberliner, kuris reiškia berlynietis pagal pasirinkimą. Ir taip, šis miestiečio tipas gal netgi dažnesnis ir ne mažiau reikšmingas už tuos, kurie čia gimę ar atblokšti darbo reikalų. Max Frisch gyveno dešimt metų Vakarų Berlyno Friedenau rajone, visai šalia Giunterio Graso. Bendravo ir su Rytų Berlyno rašytojais ir netgi dalyvavo Leipcigo knygų mugėje. Prieš ketverius metus pagaliau išleisti jo Berlyno dienoraščiai, kuriuos jis buvo uždraudęs publikuoti anksčiau nei praeis dvidešimt metų po jo mirties. Juose daug asmeninės informacijos, autoriaus refleksijų, bet taip pat ir daug informacijos apie keisto miesto keistą politinį ir literatūrinį gyvenimą. Net sakyčiau, jis kaip koks K.O.Knausgardo pirmtakas, nagrinėdamas savo asmeninį gyvenimą, puikiai atskleidė ir to meto visuomenės aktualijas. Literatūros kritikai netgi sako, kad jo dienoraščiai yra vertingesni už jo romanus. 

Homo Faber herojus Valteris Feibelis yra toks klajojantis keistuolis, jis bando pasaulį apskaičiuoti, paaiškinti logiškai, bet nuo pat pradžių aišku, kad taip nebus, jo gyvenimas bus pilnas keistų sutapimų ir nepaaiškinamų atsitiktinumų. Net keista, kad toks plataus požiūrio romanas su ne itin moraliu, nežinančiu ko nori ir dažnai neišsiblaivančiu pagrindiniu veikėju, primenančiu dabartinių hipsterių gyvenimo būdą, pasirodė tarybiniais metais dvidešimt penkių tūkstančių egzempliorių tiražu. Skaitant pagalvojau, kad gal dabartiniam nežinančiam kur pasidėti jaunimui ar vidutinio amžiaus krizių kamuojamam skaitytojui šis romanas netgi gerokai aktualesnis, nei anais, uždarais laikais, kur visi buvome atiitverti sienomis ir suspausti į dėžutes. Romanas parašytas gražia literatūrine kalba, daug gražių minčių, žaidimo žodžiais, palyginimų. "Ji mirė tą pačią vasarą ir aš pamiršau ją, kaip pamiršti žmogus vandenį, kuriuo kažkur esi malšinęs troškulį".

 

Knyga visai ne atostoginė. Skaitosi ji nesunkiai, bet visa persmelkta to egzistencinio liūdesio ir žinojimo, kad laimingos pabaigos čia nebus. Kaip ir R.Seethalerio romanas. Jos abi sudrumsčia, turi vis stabtelt, pamąstyti, palaukti kol viduje viskas nurims ir nusistovės. Abiejose knygose daug mirties, bet abiejose kalbama apie gyvenimą. 

 

Robertas Seethaleris yra austras, bet jau dvidešimt metų gyvena Berlyno Kreuzberg rajone. Jo naujausiame romane visi personažai mirę, o veiksmas vyksta mažo miestelio kapinėse, kur visi pasakoja savo istorijas. Kiekviena istorija visai kitokia, ji papasakota netgi visai kitokiu stiliumi ir knyga net galėtų būti laikoma apsakymų rinkiniu. Kai kurie miestelėnai nuosekliai papasakoja savo gyvenimo ir mirties istoriją, o kai kurie - tik keliais sakiniais mažą epizodą. Sofija pasako tik vieną žodį - idiotai. Bet įsiskaitęs supranti, kad jie vis tik tarpusavyje susiję ir jei skaitytum atsitiktine tvarka, tos sąsajos būtų sunkiau užčiuopiamos. Svarbiausia knygoje - ne atskiri miestelėnų paveikslai, bet atkurta išgalvoto miestelio Paulštato atmosfera. Po ketvirto pasakojimo pradedi ją matyti, po šešto - jausti. Suprasti tuos skirtingus žmones ir įsijausti į jų skirtingus prisiminimus. Romanas neilgas, autorius ne daugžodžiauja, bet skaityti greitai nesinori. 

 

Po "Viso gyvenimo" sėkmės net neabejoju, kad romanas greitai pasirodys ir lietuviškai...

Baigiamasis žodis 19-ai rašytojų olimpiadai

Pirmadienio rytas. Kapučino kavos puodelis Vilniaus gatvėje. Už lango snyguriuoja ir be proto šalta. Kailinukai numesti ant šalia esančios kėdės. Po viso to mugės šurmulio noriu pabūti viena. Viena Vilniuje. Neblaškoma skambančio telefono ir kitų išsakomų minčių. Tai nutinka labai retai, nes buvimo Lietuvoje minutės užpildytos bendravimu, susitikimais, pristatymais, pokalbiais su artimiausiais ir tolimiausiais.

Žiūriu, kaip snaigės dengia už lango stovinčius stalelius, žiūriu kaip veržiasi dūmai iš parūkyti išėjusių vyrų burnų – turbūt tokia pat tumulai virstų iš jų burnų ir tada, jei jie nelaikytų rankose cigarečių. Matau, kaip po kapišonais slepiasi keli vėluojantys tarnautojai ir gatvė vėl nurimsta.

Esu šią minutę viena ir todėl, kad noriu prisiminti visus knygų mugės susitikimus, visus įspūdžius, išgirstas naujienas, nors ir probėgšmiais aplankytus renginius ir sugaudytas mintis. Keli žurnalistai manęs šiemet klausė, kas man yra knygų mugė. Šiek tiek pagalvojus atsakiau, kad tai sunkus darbas, jei pristatinėji knygą, nori pabūti stende ir pabendrauti su skaitytojais. Bet jei įsmunki į renginių sales, pasijunti kaip geroje universitetinėje paskaitoje ir vos spėji konspektuoti autorių mėtomus perliukus. Bet iš tiesų, šiemet knygų mugėje pasijutau kaip kokiame metiniame veidaknygės suvažiavime – sutikau čia gausybę draugų iš viso pasaulio, susipažinau su kai kuriais sekėjais ir užmezgiau dar daugiau pažinčių.

Renginių aplankiau nedaug, o ir įpuolus į salę dažniausiai nepataikydavau į pradžią arba, nesulaukus pabaigos, skubėdavau tolyn. Arba užsukdavau tik pasisemti ramybės ir trumpam užmiršti tą šurmulį už salės durų. Prisėdi ant žemės prie durų ir nugrimzti į Lauros Sintijos Černiauskaitės skaitomas naujojo romano ištraukas ar senuosius Mačernio eilėraščius.

Gaila, kad pavėlavau į Tomo Venclovos pokalbį su Kristina Sabaliauskaite – tai buvo vienas įdomesnių pašnekesių mugėje. Jie kalbėjosi apie pasaulio literatūrą, apie jos tokį dėstymą mokykloje, kad išaugtų nauja radauskų ir mačernių karta. Ir apie Biblijos, kaip literatūros kūrinio, nagrinėjimą. Ir apie tai, kad kosmopolitas vis dar yra keiksmažodis Lietuvoje ir kaip tai reiktų keisti.

Kiek per mažai užgriebiau ir iš naujojo, o gal tiksliau būt sakyti - iš senojo Valdo Papievio romano pristatymo, kurio rankraščio dingimo ir atsiradimo istorija turbūt įdomesnė už patį romaną. Buvo įdomu klausytis kaip autorius, skaitydamas prieš trisdešimt metų rašytą tekstą, ten neberado savęs. Apie tai mielai norėčiau pasikalbėti su juo prie gero vyno taurės Paryžiuje, o ne spaudžiančioje minioje.

Smunku į tuo pačiu metu vykstantį susitikimą su viešnia iš Švedijos Lena Andersson, nes romanas apie Esterą mane gerokai nustebino moterišku psichologizmu ir meilės anatomija, bet ne tiek labai, kad pirkčiau jo tęsinį. Ji sako rašanti ne apie teoriją, o apie gyvenimą, apie visas situacijas, kurias tenka išgyventi daugeliui moterų. Po keliolikos minučių suprantu, kad Jūratės Čerškutės užduodami klausimai įdomesni už autorės atsakymus, todėl šiek tiek pasigailiu, kad nepasilikau pas V. Papievį ar nenubėgau pas T.Venclovą į pašnekesių knygos “Nelyginant šiaurė magnetą” pristatymą. Nepaisant to, kad buvau šios knygos pristatyme Berlyne ir Leipcige, žinau, kad autorius visada turi ką pasakyti.

Tačiau išsmukus į koridorių taip pat laukė įdomūs susitikimai. Pavyzdžiui, su jauna rašytoja Monika Budinaite aptarėme jos gegužės mėnesį pasirodysiančią knygą Selfų slėnis, sudarytą iš keturių atskirų ir tuo pačiu sujungtų istorijų. Autorė pasakoja apie mūsų tikrąjį ir virtualų, smarkiai pagražintą, gyvenimą, apie mūsų asmenybės susidvejinimą. Klausau jos ir galvoju, kad tai turbūt bus pirmoji lietuviška knyga, nagrinėjanti prisirišimą prie socialinių tinklų.


Kai stovi leidyklos stende ir negali bėgioti po renginius, mezgi pažintis su šalia stovinčiais autoriais, Pavyzdžiui, pakalbi su jaunuoju perspektyviuoju autoriumi Marijus Povilas Elijas Martynenko apie kūrybą ir aktoriaus studijas, apie nesenai jo perskaitytą Ulysą ir O.Koršunovo spektaklius ir supranti, kad prieš akis stovi naujojo - performanso literatūros - žanro atstovas, nes jo tekstų ko gero smagiau klausytis, nei skaityti.

Su Egle Gerulaityte

Arba pabendrauji su kitu jaunu autoriumi, parašiusiu brandžią knygą apie Japoniją, Andriumi Kleiva apie japonų kalbos studijas ir apie tai, kad Berlyne gyventi smagiau, nei Paryžiuje, kur jis šiuo metu studijuoja. Ir apie tai, kad Paryžiaus burbulas tiek daug išpūstas, kad miestas grimzta į nuobodų snobizmą. Su pro šalį ėjusia Prancūzijos eksperte Erika Umbrasaite tęsdami temą apie Paryžių, svarstėm lietuvių fenomeną be galo be krašto domėtis šia šalimi. Ir tikrai, ne vienas leidėjas patvirtins, jog jei ant viršelio bus žodis prancūziška ar Paryžius, knygai užsimerkus pranašaujama sėkmė. Tačiau stebint autografus dalinantį Andrių, supratau, kad ir Japonija gali greitai tapti naujuoju trendu.

Arba Pietų Amerika. Apie ją rašo pašėlusi motociklininkė Egle Gerulaityte, kurios kelionių knygos po šį kontinentą pristatymą man teko moderuoti. Klausiau jos ir sėmiausi drąsos ne tik keliauti vienai, bet ir gyventi taip kaip nori, būti kelyje, būti paieškose, nekreipti dėmesio į kitų nuomonę ir dėl jos neatsisakyti savo svajonių, nedramatizuoti dabarties, o mokytis iš jos ir eiti tolyn. Bastūnės knygą galime įvardinti ir kaip brendimo romaną, ir kelio nutiesimą savo svajonės link.
 

Su Pauliu Liliekiu ir Daiva Tamošiūnaite

Savo naujausią romaną “Neišryškinta juostelė” pristačiau paskutinę mugės dieną, priešpaskutinę jos darbo valandą. Gal dėl to ir nebuvo jokios įtampos, kalbėjome ramiai, atsipalaidavę - Daiva Tamošiūnaitė pasakojo kokius jai jausmus sukėlė mano papasakota istorija, sakė, jog atradusi jame daug savo išgyventų momentų, o Paulius Lileikis pridūrė, kad skaitant jį neapleido deja vu jausmas. Kalbėjom apie knygas ir fotografiją, apie išryškintas ir neišryškintas juosteles, apie nenuspėjamus gyvenimo vingius ir skaitymo terapiją. Nesupykau net ir dėl Pauliaus pareikšto priekaišto, esą aš jį priverčiau skaityti meilės romanus, nes juose įdomiai rašau apie fotografiją. Buvo ir įdomių klausimų, ir pašnekesių net ir pasibaigus renginiui.

Kai padėjau paskutinį autografą ir atsisveikinau su leidyklos darbuotojais, kai per paskutines mugės darbo minutes spėjau nusipirkti dar kelias knygas iš savo sąrašo, kai užvėriau mugės duris, supratau, kad jai apibūdinti turbūt tinka visi žodžiai – šventė, atlaidai, festivalis, suvažiavimas, mugė, sąskrydis, turgus, pokylis, iškilmės, daugiadienės. O žiūrėdama olimpinių žaidynių uždarymą pas mamą, supratau, kad ir knygų mugę būtų galima pavadinti savotiška rašytojų olimpiada, kur savo kategorijose grumiasi skirtingų šakų rašytojai, skaitytojai susigrūda į juos pažiūrėti ir su jais nusifotografuoti, o paskutinę dieną vyksta vietų skirstymas ir apdovanojimai. Bet smagiausia tai, jog galioja svarbiausias olimpiados principas: svarbu ne nugalėti, svarbu dalyvauti.

Kai mūsiškė nebe su mumis

Tramdau save. Iš paskutiniųjų tramdau. Tada neparašiau, o dabar jau per vėlu kalbėti. Dabar gailiuosi, kad tada prieš du metus taip ir neparašiau, ką galvojų apie Rūtos Vanagaitės "Mūsiškius". Tada mano romanus irgi leido Alma Littera ir aš, dievaži, nenorėjau su jais pyktis. išsigandau. Esu bailė, kaip ir didžioji dalis tautos, nors atstumas man ir leidžia kalbėti atviriau.

Tada, prieš du metus, užuot parašius atvirai savo nuomonę bloge, aš parašiau leidyklos projektų vadovei klausdama, ar ji nebijo dėl leidyklos reputacijos, leisdama tokią skandalingą knygą. Tuometinė projektų vadovė man atsiuntė daug klaustukų ir šauktukų, klausdama, kodėl man į galvą šovė tokia mintis, kad jie kuo nors rizikuoja. Atsakiau, kad mano manymu, tai kuo aiškiausia provokacija. Kad dabar, kai reikia telkti tautą, toks jos kiršinimas, atkapstant senas istorijas ir pradedant priešų medžioklę, yra itin žalingas. Ir mes visi aiškiai žinome, kam naudinga lietuvius apšaukti žydšaudžiais, sakiau tada ir kaip patyrusi PR specialistė patariau jiems pasirengti krizių komunikacijos planą. Bet leidyklos darbuotoja atrašė, kad knyga parašyta gerai, o autorė prisiima visą atsakomybę.
"O dėl Vanagaitės – kodėl manai, kad leidykla kažkuo rizikuoja? Vanagaitė viską prisiima ant savo galvos, o knygoje nėra kažko, kas kažkam buvo naujiena. Taip, kurstomas visuomenės priešiškumas, bet kitaip ir būti negali tokią temą gvildenant. Vanagaitė tikrai tam pasiruošė. O mes, kaip leidykla, kol kas jokių grėsmių nematome.." - atsakė tuomet ji.

Jei atvirai, ir tada, ir dabar manau, kad "Mūsiškiai" buvo gerai surežisuotas projektas, o leidykla buvo įrankis protingose propagandinėse rankose. Visų pirma, autorė ne istorikė, kad ja tikėčiau, o, kaip paaiškėjo dabar, viso labo buvo tik prieštaringai pačių žydų vertinamo savo meilužio ruporas. Jei ji taip norėjo kalbėti apie silpnus lietuvius, turėjo imti kontekstą plačiau, turėjo pateikti ir istorijas tų lietuvių, kurie gelbėjo žydus, kurie juos slėpė, rizikuodami savo gyvybe, turėjo tada nepamiršti ir tų, kurie išdavinėjo ir šaudė partizanus, kurie skundė kaimynus, žinodami, kad jie bus suimti rusų. Bet knygoje to nėra. Ten tendencingai, pagal visas propagandinio meno taisykles, išdėstyta viena tiesos pusė. Studijuojant žurnalistiką mus visada mokė pateikti bent dvi skirtingas nuomones, pažiūrėti į problemą ar įvykį bent iš dviejų skirtingų kampų. Kodėl tada leidykla negalėjo to pareikalauti iš žymiosios autorės? Kodėl išvis tada negalėjo pasakyti - žinai, Rūta, tu neblogai rašai apie klimaksines moteris ir kaip joms elgtis su vyrais, bet palik tuos politinius dalykus nuošaly arba pasiieškok jiems kitos leidyklos. Bet po Bobų vasaros sėkmės ji turbūt buvo nusiteikusi leisti kiekvieną R.Vanagaitės knygą, nes tai garantavo pelną. Ir išties - tokia šurmulinga autorė, lendanti į visas laidas ir žarstanti antraščių vertas citatas yra kiekvienos leidyklos svajonė.

O dabar Alma Littera liko kvailio vietoje. Buvo gudriai pasinaudota jos pelno troškimu, visai nesukant galvos dėl jos reputacijos. Visą dieną galvojau, ką dabar, kaip buvusi PR agentūros vadovė ir su ne viena krizine įmonės komunikacijos istorija susidūrusi specialistė patarčiau leidyklai? Kaip apsišluostyti apvemtą mundurą ir nesėsti į nuostolių duobę? Ar tikrai reikėjo tokių drastiškų sprendimų? Situacija labai sudėtinga ir reiktų spręsti tik gerai į ją įsigilinus. Sakyčiau, tai viena didžiausių reputacinių krizių Lietuvos verslo pasaulyje. O žingsnis išimti knygas iš prekybos yra skubotas ir neapgalvotas. Nesakau, kad neteisingas, sakau, kad skubotas. Neskaičiau nei vienos jos knygos, bet nemanau, kad "Bobų vasara" ar "Jis" daro kokią nors žalą visuomenei, bet jei autorė daro žalą, tai gal tikrai nereikėtų jos vardo matyti knygynuose? "Mūsiškius", kaip sakiau, rekomendavau išimti nuo pat pradžių. Lygiai taip pat neprisidedu ir prie choro, rėkiančio, kad tai panašu į knygų deginimą. Man panašu tik į tai, kad R.Vanagaitė pasiekė savo - sukėlė didžiulį skandalą ir kai kuriai visuomenės daliai tapo auka. Leidykla dabar kris į juridinius kazusus, nes nemanau, kad tokia galimybė buvo aptarta sutartyje su autoriumi. Ir nemanau, kad tai galima priskirti Force Majore aplinkybėms.

O auka greit suras kas jos gailisi. Manau, kad leidykla, sulaužiusi sutartį, privalės grąžinti autorines teises. Aišku, nei viena save gerbianti Lietuvos leidykla jos knygų neperleis, bet esu tikra, kad iki šiol užnugarį turėjusi autorė tikrai neliks nuošalyje ir jos knygas tuoj pat pamatysime kitokiais viršeliais ir dar didesniais tiražais.

O dabar apie krizių komunikaciją. Turbūt būčiau patarusi leidyklai tą patį penktadienį, prieš paskelbiant sprendimą, surengti spaudos konferenciją. Manau, kad dėmesio ištroškusi autorė būtų mielai į ją atvykusi ir tiek leidykla, tiek žurnalistai būtų galėję užduoti tiesiai jai klausimus apie tai, iš kur ji gavo informaciją apie Vanagą, kodėl nusprendė prabilt dabar ir ką tai bendro turi su jos naująja knyga, užduoti klausimų apie naują draugužį ir jo įtaką jos publicistinėje veikloje, paklausti tiesiai šviesiai, kodėl ji elgiasi kaip užsukta propagandinė mašina ir kodėl nusprendusi apkvailinti tautą? Kad konferencija būtų aštresnė, buvo galima ir A.Tapiną pakviesti kaip moderatorių. Ir tada, jei ji apsiašarotų ir prisipažintų suklydusi ir bendradarbiavusi, kuo aš nelabai tikiu, būtų buvę galima jos pagailėti. Jei būtų kapojusi visiems akis, buvo galima konferencijos pabaigoje paskelbti apie leidyklos atsiribojimą ir knygų išėmimą. Taip būtų suteikta tribūna pasisakyti autorei, būtų nesakoma leidyklai, kad nusprendė už uždarų durų, būtų žurnalistai gavę progą užduoti nepatogiausius klausimus, o TV žiūrovai būtų gavę smagų renginį. Ir tada nebūtų aukos. Būtų tik susimovusi naivi moteriškė. Leidykla būtų galėjusi pasakyti, kad jai neliko kitos išeities. Ir visi būtų supratę. Ir jau būtumėme nustoję apie tai kalbėt ir pyktis vieni su kitais.

O dabar, kad ir kaip to nebenorėčiau, turbūt reikia laukti šou tęsinio.

  

Angelai tau sako - neverk

Šįkart apžvelgsiu dvi naujas knygas, kurios priskiriamos moteriškai literatūrai. Tai knygos, apie kurias kritikai vis dar nieko nerašo, nors skaitytojos jų nekantriai laukia. Abi autorės - Vilma Kava ir Jolita Herlyn - turi labai daug bendro, todėl nusprendžiau jų naujausias knygas apžvelgti kartu. Abi jos gyvena užsienyje, abi panašaus amžiaus, abi puikiai valdo plunksną, abi rašo apie brandžią ir jau daug patyrusią moterį – užauginusią vaikus, ne kartą mylėjusią ir ne kartą nusivylusią, ne kartą atsistojusią ir nuėjusią toliau. Abiejuose romanuose nemažai ir emigrantiškosios patirties, tapatybės problemų, abiejuose kartais persismelkia gyvenimo svetur melancholiškos gaidelės.

“Angelai neverkia” - tai šeštasis Jolitos Herlyn romanas. Pradėjusi rašytojos karjerą prieš ketverius metus romanu “Trys mano vieninteliai”, ji jau turi užsiauginusi nuolatinių gerbėjų būrį, laukiančių kiekvieno jos romano. Jolita gyvena Hamburge, kaip ir jos herojė Jurga, jos abi mėgsta keliauti ir yra patrakusios, abiejų vyrai turi motociklus, tad nori nenori pradedi brėžti paraleles tarp autorės ir herojės nuo pat knygos pradžios. Bet paklausta apie tai, Jolita lyg kirviu nukerta, kad rašyti memuarus jai dar per anksti, o autobiografinių detalių yra kiekvieno rašytojo kūryboje. Pasak jos, vieninteliai tikri dalykai jos romanuose – tai kelionių, kurias ji beprotiškai mėgsta, aprašymai.

Vizualiai atrodo, kad “Angelai neverkia” bus romanas apie didelę meilę, tą patį žada ir anotacija, to tikiesi ir pradėjus skaityti. Bet šįkart J.Herlyn herojė daug brandesnė, daugiau mąsto apie meilės ir santykių prasmę, ji svarsto, analizuoja praeitį ir net nerdama į jausmų verpetą, pasilieka šiek tiek šalto proto. O paskui bando suvokti, kodėl jai nutinka tai, kas nutinka. Ar ne tokį klausimą užduoda visi, sužinoję apie onkologinę ligą? Jurga supranta, kad nebegali braidyti po jaunystės prisiminimus ir gaivinti tai, kas senai mirę, ji turi kautis su liga čia ir dabar, ji turi ją priimti, susitaikyti ir rasti savo būdus pasveikti. Kam ji iš tiesų įdomi ir kas jai pasiryžęs padėti? Koks vyro Bernardo vaidmuo ir kodėl jai reikėjo virpinti širdį jaunystės prisiminimais?

Patiko ir herojės planas B – jos projektas su benamiais. Tai lyg plunksna filme apie Forestą Gampą, pasirodanti tik pradžioje ir pabaigoje, bet įrėminanti visą istoriją. Laikas, praleistas su benamiais, aprašomas tik keliuose puslapiuose, bet atveria protagonistei akis ir išplečia meilės savoką bei priverčia susimąstyti: "Aš fotografavau išmintį jų veiduose. Tylų džiaugsmą ir laisvę. Jie buvo mano mokytojai, įžvalgūs žmogiškosios sielos žinovai, tobulai įvaldę išgyvenimo meną. Jie nesiekė garbės, valdžios , pripažinimo. Jiems neegzistavo visuomenei priimtinos teisingo ir tvarkingo gyvenimo normos, tačiau jie niekada nepalikdavo savo artimojo nelaimėje, Jie norėjo tiesiog būti, Tik tiek."

To paprasto buvimo džiaugsmo ir trūko herojei. Pernelyg viskas puiku buvo jos gyvenime, kol nekviesta užsuko liga. Taigi, jei reiktų trumpai apibūdinti romaną, sakyčiau, jog tai knyga ne apie karštą meilę, bet apie pasirinkimus ir apie moters galias prisikelti. Apie gyvenimą, kai tau penkiasdešimt.

Apie tai rašoma ir Vilmos Kava laiškų romane “Aš tau sakau”. Dvi penkiasdešimtmetės draugės susirašinėja el. paštu. (šiek tiek jau pasenęs bendravimo būdas šiais laikais). Viena gyvena Amerikoje, kita likusi Lietuvoje, skiriasi jų kasdienybė ir pasakojimo fonas, skiriasi įpročiai ir trečiaeiliai personažai, bet iš tiesų jos sprendžia tas pačias problemas, kaip ir milijonai vidutinio amžiaus moterų visoje planetoje. Jos pasakoja viena kitai savo kasdienį gyvenimą, išpažįsta savo vienišumą, meilės paieškas, nutolimą nuo suaugusių vaikų, dalinasi artėjančios senatvės baimėmis, stebi išvaizdos pokyčius ir vis dar tikisi sugauti tą vienintelį. Jos stengiasi neatsilikti nuo laiko, ryžtasi įvairioms žurnaluose aprašytoms ir iš liaudies išminties lobyno ištrauktoms moteriškoms terapijoms.

Knyga parašyta su lengvu humoru, su švelnia savikritikos gaidele, todėl ir tos jų problemos atrodo visai nedidelės, netgi linksmos. Tai toks penkiasdešimtmetės Bridžitos Džouns dienoraštis, kur vietomis norisi kvatoti susiėmus už pilvo. Nors tai pirmoji Vilma Kava knyga, jaučiasi, kad autorė ne naujokė. Kažkodėl manau, kad ši knyga tikrai sulauks tęsinio. Nes juk visiems įdomu kaip ten toliau sekėsi Saulei ir Adai. Ir tikiuosi, kad tęsinyje bus daugiau nuotykių ir mažiau plepesių.

Kai kam ši knyga gal net taps savotiška paguoda ar net savipagalbos vadovėliu, o kai kas gal netgi užsirašys kai kurias mintis į savo citatų sąsiuvinuką:"Kaip sako mano Mamytė, visur eik, kur kviečia, judėk, kol gali, nes mirusi būsi ilgai" arba "ne nuo šampūno blizga moters plaukai, o nuo sekso". 
 
Abi autorės istorijas dėsto iš kelių pasakotojų pozicijų, tačiau abiems šioje vietoje pritrūko išbaigtumo. J.Herlyn istorija man būtų stipresnė, jei būtų visą laiką pasakojama pagrindinės herojės Jurgos lūpomis, nes knyga yra apie ją. Fredžio istorija man nebuvo itin įdomi, o ir apie santykius jis mąsto šiek tiek moteriškai, todėl manau, kad jo būtų užtekę tiek, kiek jį mato Jurga. V.Kava pašnekovėms šiek tiek pritrūko skirtingumo, kartais buvo sunku atskirti kuri yra kuri, nes laiškų rašymo stilius labai panašus. Aišku, toji, kuri, kaip ir autorė, gyvena Amerikoje, buvo kur kas įdomesnė ir žaismingesnė.

Taigi du romanai apie meilę ir apie gyvenimą, kai tau nebe trisdešimt ir jau nebe keturiasdešimt. Abu apie moteris, kurios žino ko nori, tik ne visada dar žino, kaip tą gauti. Arba gauna ne tą, ko norėjo. Abi knygos parašytos lengvai, abi žada skaitymą nesikankinant, o tai turbūt ir yra didžiausia pramoginės literatūros užduotis. Abi tinka rudens vakarui vonioje ar lietingam vienišam savaitgaliui namuose.

Apie moteriškus romanus ir knygų terapiją

Lina Ever ir jos naujausias Berlyno romanas (R.Neverbickas foto)

Praleidau daugybę progų apie tai pakalbėti eteryje ar per spaudos konferenciją, tačiau esu rašto žmogus, o ne žodžio. Kai rašau, mintys liejasi aiškiai, sklandžiai, jų niekas nesuvelia ir nenutraukia. Visai kitaip nei kalbant. Parašytas žodis man daug tikresnis, nei pasakytas.

Šį kartą norėjau pasakyti ginamąją kalbą moteriškiems romanams ir paprašyti visuomenės keisti požiūrį į juos skaitančias moteris. Ir ne vien todėl, kad pati tokius rašau. Labai noriu, kad juos skaitančios moterys neprivalėtų slėptis nuo vyrų ar bendradarbių, kad jos neturėtų gėdytis kitų moterų ir nerizikuotų būti apšauktos neturinčiomis ką veikti ar neturinčiomis literatūrinio skonio. Kad jos neturėtų slėptis, kaip pornografijos kanalus žiūrintys vyrai. Kad mes daugiau toleruotume įvairius skonius ir įvairius žmonių pasirinkimus. Skaitymas neturi tapti dar vienu darbu, dar vienu privalomu punktu dienotvarkėje.

Kai tik išgirstu itin populiarią Lietuvoje frazę: „aš tokių knygų neskaitau“, man norisi atsakyti „o aš nevalgau morkų“. Žinau, kad niekam neįdomu, ką aš valgau ir ko ne, kokios mano mėgstamos ir nekenčiamos spalvos ar mylimiausi metų laikai - tai neapibrėžia manęs sociume, nepriskiria manęs vienai ar kitai žmonių grupei. O įsikabindami į frazes „nežiūriu serialų“, „meilės romanams man gaila laiko“, „šito pletkų žurnalo senai nebeperku“, „televizorių prieš metus išmetėme“, „selfhelp knygos – tik nevykėliams“, norime pridėti savo asmenybei papildomų balų. Bet juk jau išmokome nenešioti garsių dizainerių drabužių etiketėmis į viršų, supratome, kad demonstruoti mums pasiekiamą prabangą yra nemandagu ir kad puikavimasis batais, rankinėmis, automobiliu yra tik savos tuštybės išraiška. Pagaliau supratome, kad gyventi reikia viduje, ne išorėje. Bet demonstruoti savo meninį skonį ar pabrėžti savo madingus pomėgius šiais socialinio eksibiscionizmo laikais daugeliui yra tapę šou programos dalimi. Atrodo, jeigu tu išdidžiu tonu neįvardinsi savęs kaip išsilavinusio, apsiskaičiusio ir kultūrinį gyvenimą sekančio žmogaus, tai tokiu ir nebūsi. O kai nuklystame „į kairę“ ir leidžiame sau mažytes pramogavimo nuodėmes, dar karščiau apsimetinėjame tokiais nesantys.

Bet kaip turtuoliui kartais smagu pravažiuoti dviračiu ar nakvoti palapinėje, kaip gurmanui kartais būna skanu keptos bulvės su svogūnais, kaip stilistui kartais smagu praleisti dieną su pižama, o kirpėjui - tris dienas nesišukavus, taip net mėgstantiems rimtą literatūrą kartais smagu paimti į rankas meilės romaną arba detektyvą. Vakarais ar per atostogas. Laisvą savaitgalį. Nes kalbame apie poilsį, apie valandas, kai galime būti savimi, be kaukių, be pozų, be prašmatnių drabužių, be viešai skelbiamų selfių.

Gyvename nelengvais laikais. Reikia daug suspėti per dieną, darbe reikia būti apdairiam, kad kolegos neiškrėstų šunybių, o klientas liktų patenkintas net tada, kai susimovėte, reikia paimti vaikus iš treniruočių, reikia apsipirkti, pagaminti vakarienę, patikrinti namų darbus, o po to prisėdus dar reikia palaikinti draugų nuotraukas, atsakyti į žinutes, nes toks dabar bendravimas ir šito neišvengsi. Paguldę vaikus ir suplovę indus mažiausiai norime įsijungti rimtą filmą ar paimti į rankas storą romaną su sunkiai įsivaizduojamomis geografinėmis nuorodomis ir po žodžiais giliai paslėptu siužetu. Tada norisi čiupti meilės romaną, moterišką žurnalą, įsijungti mėgstamą serialą. Norisi atsipalaiduoti, pasinerti į kieno nors kito istoriją, nieko negalvojant eiti autoriaus nubrėžtais keliais, išgyventi kažkieno kito jausmus, o gal net įsimylėti kartu su juo. Sakykit, kas tame blogo? Kas blogo suvalgyti ledų porciją kartą per savaitę? Viena populiariausių ir geriausiai uždirbančių moteriškų romanų autorių Nora Roberts viename interviu klausia: „sakykit, o kuo blogai yra laiminga pabaiga?“ Pasak jos, jei romaną apie meilę parašo vyras ir leidžia jai nelaimingai baigtis – jis iškart tampa daugiau vertas. Man asmeniškai nuoširdžios Noros Roberts istorijos yra daug smagesnės už ašaringus Nicolas Sparks romanus, pagal kuriuos pristatyta daug graudžių kino filmų. 

Garsi rusų rašytoja Marina Stepnova, kai ėmiau iš jos interviu Londone, pasakė, kad meilės romanas – tai pasaka suaugusioms mergaitėms. Juk niekas nesiginčys apie pasakų reikalingumą, apie jų terapinį poveikį. Jos padeda nusiraminti, susikaupti, pailsinti nuvargusias smegenis, užsimiršti, išgyventi plačią jausmų gamą. Jos suteikia tikėjimą, kad princai dar neišmirė ir kad meilė nugali visas kliūtis, o problemos šiaip ar taip išsisprendžia. Jos padeda nukeliauti į dar nematytas vietas, sutikti naujus žmones, atsidurti ribinėse situacijose ir suprasti, kad mums čia ne taip jau ir blogai. Tikiu ir tikėsiu, kad meilės romanas daug kartų geriau ir pigiau nei antidepresantai ar vizitai pas psichoanalitiką. Amerikiečiai neslepia vartojantys visus tris, o mes vis dar vaidiname nepalaužiamus superherojus, kurie vakare atsiverčia Tolstojų ar Prustą. Arba bent jau Navaką ar Papievį.

Neturiu nieko prieš šiuos autorius, tik jie yra tai, kas muzikoje yra simfonijos – sunkiasvoriai, sudėtingi, reikalaujantys išmanymo, išankstinio pasiruošimo ir susikaupimo. O meilės romanas – tai operetė, kurią žiūrint norisi šypsotis ir niūniuoti. Arba braukti ašaras. Na gerai, pasakysiu dar šiuolaikiškiau, tai – Adelės arba Beyonce koncertas, į kurį nuvažiuoti mūsų visuomenėje yra gero tono ženklas. Tai kokybiška pramoga, suteikianti mums malonumą, bet jokiu būdu nepraturtinanti intelektualinių mūsų gelmių. Tokia pat kokybiška pramoga yra gerai parašytas, įtraukiantis meilės romanas. Romantinis filmas, priverčiantis išsitraukti nosinę. Geras serialas su mėgstamais veikėjais. Mano manymu, skaitymas šimtus kartų geriau už kompiuterinius žaidimus, už turkiškus serialus, už neblaivų vakarą, kremtantis dėl moteriškų nesėkmių, už piktų žodžių srautus namie ar raudojimą į pagalvę.

R.Neverbickas foto

Literatūroje, kaip ir kitose meno šakose, egzistuoja rimtoji pakraipa ir pramoginė. Kadaise ir operetės žanras buvo pripažintas nepadoriu ir draudžiamas aukščiausiuose sluoksniuose. Kadaise ir tango buvo baisiai nepadorus šokis, o „Madam Bovari“ - draudžiama vulgari knyga. Bet dabar žanrai taip susimaišę, kad takoskyrą tarp rimto ir pramoginio meno nubrėžti ne taip jau ir lengva. Maiklo Džeksono muzikos dabar jau niekas nebevadina popsu, jis jau klasikas, nors kadaise buvo pop karaliumi. Larso von Tryro filmuose erotikos daug daugiau nei erotiniuose romanuose, o „penkiasdešimt pilkų atspalvių“ fenomeną analizuoja psichologai, bandydami išsiaiškinti mūsų amžiaus vertybinį pjūvį ir lūkesčius. Ar rimtas visada turi būti tik rimtas? Ar komedija negali sukrėsti labiau už tragediją? Ar lengvai skaitomas ir žiūrimas kūrinys yra vertas mažiau nei tas, prie kurio turime ilgai pasikankinti?  

Kalbėdama apie meilės romanus, aš neturiu omenyje tų pigių knygelių, kuriose sudėta po du ar tris visiškai vienodus romaniukus (mažybinę formą naudoju ne norėdama juos pažeminti, bet dėl nedidelės jų apimties) su visiškai nuspėjama pabaiga. Tokius, kokius rašydavo kai kurie žymūs rašytojai, kad išgyventų savo palėpėse Paryžiuje ir Niujorke. Tokius, kokius rašo ir garsūs autoriai, prisidengę pseudonimais. Tokius, kuriuos Vokietijos stotyse pardavinėja po du eurus ir kokius kelionės gale damos palieka gulėti ant tuščios sėdynės. Amerikiečiai po terminu Romance writing pakiša visus moteriškų romanų žanrus. Jiems priskiriama ir Sagos apie vampyrus, ir pilki atspalviai, ir graudžios Jojo Moes istorijos ir romantiniai trileriai. Bet žanro karaliai yra daugiausiai uždirbantys autoriai James Patterson, Nora Roberts, Daniele Steel, Nicolas Sparks, o tai reiškia, kad yra labai plačiai skaitomi. Nora Roberts uždirba per metus 60 mln. dolerių, o jos knygos New York Times bestselerių sąraše išbuvo 900 savaičių, kas sudėjus reikštų 16 metų. James Patterson šiemet yra įvardintas kaip daugiausiai uždirbantis autorius (250 mln USD per metus), aplenkęs net siaubo karalių S.Kingą.

Žanrinė literatūra pastaruoju metu labai smarkiai populiarėja pasaulyje. Žmonės, pirkdami romaną, nori žinoti kas jų laukia. Už faktą kokias literatūrines premijas gavo autorius, jiems daug svarbiau, į kiek kalbų yra išverstas romanas ir kokie jo pardavimo skaičiai svetur, kiek laiko jis karaliavo bestselerių sąraše. Vakar į mano el. pašto dėžutę įkrito laiškelis iš nesenai gretimoje gatvėje įsikūrusios rašytojo Allain de Botton įkurtos koučingo mokyklos „The school of life“, organizuojančios pačius įvairiausius seminarus. Šįkart tai buvo trijų valandų seminaras apie tai, kaip pasirinkti knygas skirtingoms gyvenimo situacijoms. Lektorė, garsi universiteto profesorė, reklaminiame lankstinuke teigė, kad romanų terapinis poveikis įrodytas mokslo, svarbu tik teisingai jas pasirinkti. Beveik garantuoju, kad dalį laiko ji kalbės apie meilės romanus. Pagalvojau, gal ir aš visai norėčiau dirbti tokį darbą ir, kaip Ninos George romano „Levandų kambarys“ pagrindinis veikėjas, skirti knygas, kaip vaistus, vos pažvelgus žmogui į akis.

Detektyvas yra toks pat pramoginės literatūros žanras kaip ir meilės romanas, taip pat padeda atsitraukti nuo realaus pasaulio, bet juos skaitydamas nesislepia nei vienas. Per interviu ne vienas garsenybė, paklaustas apie mėgstamas knygas, vardino detektyvų autorius arba fantasy žanro atstovų parašytas knygas. S.Kingo siaubingas istorijas mėgsta kas antras. Mokslinė fantastika stovi ant dar aukštesnio laiptelio, nes dar mažiau kam patinka. Moterims taip pat yra labiau „cool“ pareikšti, kad jos mėgsta detektyvus ar siaubo romanus, o ne moteriškas istorijas, nors kas antra tikrai juos skaito per atostogas. Pasislėpusios. Mūsų visuomenėje vis dar vyrauja vyriškumo kultas, gal todėl moterys, vengdamos pripažinti savo moteriškumą, jaučiasi stiprios, nepalaužiamos ir pasiruošę konkurencinei kovai su vyrais. Klaidžioti žudiko pasąmonės vingiais kažkodėl atrodo prasmingiau nei meilužio, o skaityti brutalaus nusikaltimo scenas – vertingiau nei sekso scenas. Nors iš tiesų tarp jų galima dėti lygybės ženklą, paliekant asmeninio pasirinkimo galimybę. Kaip galėtume tvirtinti, kad svingas geriau už tango, kad Cuba libre skaniau už Mojito, o bulvės - už makaronus, kad bėgimas naudingiau už važiavimą dviračiu, o raudona suknelė madingesnė už žalią. Tai tiesiog asmeninio pasirinkimo klausimas. Tai yra tai, kas apibrėžia mus kaip asmenybę mums garsiai to net nepasakant. Bet mes nesigėdijame pripažinti savo pomėgių, kol kalba nenukrypsta prie knygų.

Kai katalonų rašytojo Francesc Miralles (lietuviškai jo išleistas romanas „Maži dalykai dideli“) paklausiau ar jam liūdna, kad žmonės vis mažiau skaito knygų, jis atsakė, kad nei trupučio. Pasak jo, visuomenės įpročiai keičiasi, žmonės nemetė skaityti, tik skaito ką kitą ir kas žino, gal po kelių ar keliolikos metų blogerių postai ar socialinių tinklų trumpos žinutės bus taip pat pavadinti literatūra. Pasak jo, L.Tolstojų skaitantis žmogus tikrai nėra nei geresnis, nei protingesnis už jo neskaitantį. Tai tik asmeninio pasirinkimo klausimas.

Baigiant galiu pasakyti, kad pati skaitau daug ir labai įvairias knygas. Skaitau ir sunkiasvorius autorius, skaitau ir detektyvus, skaitau ir moteriškus romanus, o ypač mėgstu apsakymus. Kartais paskaitinėju esė. Labai mėgstu rašytojų memuarus ir godžiai geriu jų pastabas apie gyvenimą. Kartais skaitau paaugliams skirtas knygas. Nebijau prisipažinti, kad nesugebėjau perskaityti A.Tapino knygos iki galo, nes nemėgstu fantastikos, o ypač - mokslinės. Nemėgstu erotinių romanų, nes juose pasigendu istorijos, o skaityti ištęstas ir besikartojančias sekso scenas - nuobodu. Jo Nesbo man per žiaurus, o S.Kingo herojai pernelyg iškrypę, bet esu perskaičius beveik visus H.Mankelio detektyvus, nes jo inspektorius Valanderis yra vienas įdomiausių personažų po daktaro Vatsono. Mėgstu Noros Roberts romanus, bet ne romanų serialus. Po asmeninės pažinties su Lucinda Riley Vilniaus knygų mugėje pamėgau jos moteriškus romanus. Esu perskaičius visą Harį Poterį ir nekantriau laukiu tęsinio. Labai mėgstu magiškąjį realizmą ir Lotynų Amerikos autorius. Dievinu S.Cveigą ir S.Moemą. Mėgstu vokiečių klasikus ir dabartinius lietuvių autorius. Bet knygas renkuosi pagal nuotaiką. Ir nei dėl vienos nesiteisinu, nei vienos neslepiu nuo naktinio stalelio prie lovos ar skaitydama viešajame transporte. To linkiu ir jums. Tai mūsų laikas ir galim pačios spręsti su kokiais herojais norime jį praleisti.

Berlynas skaito

 Šį šeštadienį skaito Lietuva, o praeitą savaitgalį skaitė Berlynas. Manau, kad tokių akcijų nebus per daug ir labai tikiuosi, kad jos veikia panašiai, kaip kasdien vaikui kartojamas "ar plovei rankas", kai žiūrėk, po metų kitų jau nebegirdi atsakymo "oi, pamiršau". Taigi, skaitymas yra toks pat įprotis kaip dantų valymas, rankų plovimas, vandenio kavai užkaitimas ir vandenio tualete nuleidimas. Negimėme juos mokėdami. Kažkas juos išugdė. Skaitymas taip pat yra išugdomas dalykas, todėl labai džiaugiuosi, kad pagaliau atkreipiamas dėmesys į skaitymą ir kad tokios akcijos mielai sutinkamos žmonių.

Berlyno pačiame centre esanti Bebelplatz 1933 metais vis dar buvo vadinama Operos aikšte, kai joje gegužės 10 dieną buvo užkurtas laužas ir į jį buvo metamos knygos. Geros, pasaulyje pripažintos žydų autorių knygos buvo nešamos tiesiai iš šalia esančio Humbolto universiteto bibliotekos ir metamos į ugnį. Žmonės baisėjosi tokiu vandalizmo aktu, nes Berlynas tuo metu itin didžiavosi savo literatūriniu pasauliu ir čia mielai kuriančiais rašytojais. Net dabar vokiečiai šiek tiek gėdijasi šio savo tėvynės istorijos tarpsnio. Kitą savaitę čia vyks skaitymai šiai sudegintoms knygoms atminti, o praeitą savaitgalį ištisas keturias dienas vyko skaitymo skatinimo akcija "Berlynas skaito". Aikštėje sukabinti hamakai, išmėtyti patogiausi sėdmaišiai, pastatytos knygų lentynos su 3000 knygų taip ir neleido praeiti pro šalį. Senukai, turistai, mamos su vaikais, jaunuoliai - visi smagiai leido čia laiką. Lentynose gulėjo romanai, kelionių apybraižos, vaikiškos knygelės, foto albumai ir net virimo knygos.

Miestai skaito iniciatyva prieš nepilną dešimtmetį gimė Austrijoje ir visą vasarą keliauja per miestus. Kasmet didėja į akciją įtraukiamų vokiškai kalbančios Europos miestų, kasmet pilnėja knygų lentynos ir atsiranda vis naujų skaitymo fanų. O jeigu taip Rotušės aikštėj kurį savaitgalį viešą bibliotekėlę įrengus ir sėdmaišių primėčius? Užuot kalbėjus apie skaitymą, sakyti - imk knygą, sėsk ir skaityk.

Aušra, Asta ir Vida skaitė "Ruduo Berlyne"

Skaitau ir aš

Knygų visiems skoniams

Sėdmaišiai tikrai patogūs

Kuo skiriasi Vilniaus ir Leipcigo knygų mugės

Vos atsigavusi po Vilniaus knygų mugės pradėjau laukti kito didžiulio knygų mylėtojų renginio Leipcige. Abi šias muges skiria vos trys savaitės ir kiek daugiau nei tūkstantis kilometrų.

Knygų mugė vyksta gigantiškuose parodų rūmuose

Leipcigo knygų mugė iki pat karo buvo didžiausiu literatūros renginiu visoje Vokietijoje, tik vėliau užleidusi savo pozicijas Frankfurto knygų mugei. Tačiau net ir šaltojo karo metais ji buvo reikšmingiausia ne tik rytų Vokietijoje, bet ir visame soclageryje. Tai buvo renginys, kurio laukdavo visi pripažinti ir nepripažinti rašytojai iš Vokietijos ir kaimyninių šalių. Į jį netgi atvažiuodavo visiems puikiai žinomų rašytojų iš vakarų. Visas miestas švęsdavo literatūros fiestą, o renginiai vyko daugelyje vietų ir juose vienaip ar kitaip dalyvaudavo beveik visi miestiečiai.


Lygiai taip pat ir dabar – knygų mugė yra šventė visam miestui, nes Leipzig liest (Leipcigas skaito) programoje - daugiau nei 3000 renginių 410 vietų. Jie vyksta ne tik mugėje, ne tik knygynuose ar bibliotekose, teatruose ar klubuose, bet ir netradicinėse miesto vietose, kaip zoologijos sodas ar baseinas. Visas miestas mirga knygų mugės atributika, plakatuose reklamuojamos tik knygos ir autoriai, mieste neįmanoma gauti nakvynės ir laisvo stalelio restorane, o į kai kuriuos renginius bilietus reikia užsisakyti gerokai iš anksto. Dėl savo aktyvios kultūrinės programos ir jaunimo judėjimų bei dinamiško naktinio gyvenimo Leipcigas dabar dažnai ir šiaip yra pavadinamas naujuoju Berlynu.

Pati knygų mugė pribloškė dydžiu – 5 salės, 95,400 kvadratinių metrų, 2250 dalyvių, 455 dalyviai iš užsienio, iš 42 šalių. Viena iš tų salių yra ko gero didesnė už visą Vilniaus knygų mugę. Bet tai nenuostabu, nes Vokietijoje knygų leidyba yra labai svarbi verslo šaka. Praeitais metais šalyje buvo parduota knygų už 9,4 mlrd eurų.

Vaišės Lietuvos stende

Lietuvos stendas, suporuotas su latvišku, atrodė pakankamai kukliai, nors į spaudos konferenciją žmonių prisirinko. Dalį gal atginė pilstomo vyno kvapas. Kaip supratau iš nuotraukų, pernai stendas atrodė panašiai - minimalistinis, su gražiai išdėliotomis, bet mažai liečimomis lietuvių autorių knygomis vokiečių kalba. Užtat kitais metais turime driokstelti kaip reikalas, nes būsime pagrindinė mugės viešnia ir privalėsime pirkti dešimtkart didesnį stendą. Bet ar tai atsipirks? Ar pritrauks taip norimą dėmesį, ar padės Vokietijos leidėjus sudominti lietuviškais kūriniais ir ar padės lietuvių autoriams prasimušti į Vokietijos rinką, nei vienas iš kalbintų atsakingų žmonių negalėjo pažadėti. Lietuvos kultūros instituto vadovė sakė, kad kitais metais pagrindiniais akcentais turbūt taps J.Kunčino ir U.Radzevičiūtės išversti romanai, tikimasi vokiečius sudominti A. Škėmos “Balta drobule”. Tad galima sakyti, kad Lietuvos dalyvavimas šioje mugėje atlieka tik reprezentacines funkcijas. Todėl Lietuvos leidėjų ji senai nedomina. Literatūros agentų mes kaip ir neturime, o valstybės neparemtiems autoriams čia važiuoti – per brangu.

Pasivaikščiojus po mugę, supranti, kad tai daugiau vokiečių leidėjų, autorių ir skaitytojų šventė. Kitos šalys nėra labai įdomios, kai naujienų pilni vokiški stendai. Vokiečių leidėjai užsiėmę savo autoriais ir renginiais bei savų knygų garsinimu šioje siaubingoje konkurencinėje kovoje. O ieškoti naujų bendradarbiavimo kontaktų jie važiuoja į rudeninę Frankfurto knygų mugę.

Spaudos konferencijos akimirkos ir kitų metų vizijos pristatymas

Nori nenori, po visos dienos pradedi lyginti Vilniaus ir Leipcigo knygų muges. Iš tų lyginimų sugulė kelios išvados ir gal pasiūlymai Vilniaus knygų mugės organizatoriams.

Kad vyksta Vilniaus knygų mugė, žino tik specialistai ir Lazdynų gyventojai, nes užkištom gatvėm negali parvažiuoti namo. Literatūrinių renginių mieste, priešingai nei Leipcige, beveik niekur nėra. Jei gerai prisimenu, kažkuriais metais buvo bandyta įgyvendinti šią idėją, tačiau šiemet nieko panašaus nebuvo. O juk galėtų bent jau bibliotekos susivienyti ir masiškai pasiūlyti renginių tiems, kas nenori į mugę, knygynai pasiūlyti susitikimus su rašytojais ir autografų dalinimo valandėles, barai mieste pasiūlyti poezijos skaitymus, o koncertų salės – autorių tekstus derinti su muzika. Taip į šventę būtų įtrauktas ir jaunimas, ir pensininkai, kuriems Litexpo ir per toli, ir per brangu.

Antras dalykas, kuris krito į akis – nebuvo tokio turgaus, kaip Vilniuje. Leidyklų stendai įrengti ne kaip parduotuvės, o kaip jaukūs kambariukai, kur gali užeiti, prisėsti, pavartyti patikusią knygą, paklausti apie ją, o jei kuri patinka – susirandi pardavėją ir susimoki. Tačiau leidyklos darbuotojai stende stovi tam, kad bendrautų su skaitytojais, o ne tam, kad pardavinėtų. Salėse įrengti atskiri knygynai ir ten galima pirkti kiek tik širdis geidžia.

Patiko ir tai, kad leidyklos tiesiog savo stenduose siūlo nedidelius ir jaukius susitikimus su autoriais. Einant pro stendą jau matai iškabintą susitikimų grafiką ir žinai kuriuo metu norėtumei sugrįžti. Juose mažiau šou elementų, o daugiau – pokalbių ir tiesiog skaitymų iš pristatomos knygos. O paskui gali ir pasikalbėti su autoriumi. Didesni renginiai vyksta per visą mugę išmėtytose įvairiausiose salėse, tad norint daug apeiti, teks, iš tiesų, daug nueiti.

Krito į akis ir daugybė padalomosios medžiagos – leidyklų katalogai su būsimomis naujienomis, specialūs knygų mugės leidiniai, mažos reklaminės knygelės su teksto ištraukomis, reklaminiai atvirukai, ženkliukai, posteriai su knygos viršeliu. Sutinku, kad grįžus tenka išmesti daug šiukšlių, bet daug autorius pristatančių leidinių atsidūrė ir ant mano darbinio stalo. Lietuvoje leidyklos padalomajai medžiagai ir autorių pristatymams visai neleidžia pinigų.

Labai patiko tai, kad mugė orientuota ne tik į pardavimus, bet ir į specialistų susitikimus. Jauni autoriai gali prisistatyti leidykloms, susirasti agentus, patyrę rašytojai jiems dalina patarimus, diskutuoja opiais profesiniais klausimais, o vertėjai ir literatūros agentai turi savo atskirus renginius. Didelis dėmesys skiriamas blogeriams – jiems darbui net įrengta atskira erdvė mugėje, o jiems skirtuose renginiuose gali sužinoti leidyklų naujienas ir, galiausiai, susipažinti su jais. Blogeriai Vokietijoje jau išsikovo daug maž tas pačias teises kaip ir žurnalistai, tad jiems irgi suteikiamos akreditacijos į mugę.