Vakarėlis su Hemingvėjumi

Būna savaitgalių, kai svajoji apie knygą ir arbatą lovoje. Būna savaitgalių, kai norisi susitikt su draugais ir pagamint kažką skanaus. Būna savaitgalių, kai užtenka mylimo žmogaus šalia. O būna ir tokių, kai norisi tiesiog išeiti "į trasą" ir net nebandyti spėlioti, kur tas kelias šįvakar tave nuves. 

Kaip gali nenusifotografuoti prie tokio žodžio

Paskutinę sausio dieną švęsti Naujus metus su Jole sugalvojome dar besibaigiant gruodžiui. Tikrųjų naujų smagiai atšvęsti nepavyko nei jai, nei man. Trukdė vaikai, ligos, darbai. Todėl nusprendėm, kad nemažiau smagu turėtų būti atžymėti naujuosius po mėnesio. Jolė arba Jolanda yra mano vaiko geriausios draugės mama, vos keleriais metais už mane jaunesnė. Ji gimė ir gyveno Londone, mokyklą ir universitetą baigė Venesueloje, ištekėjo už dirigento ir dabar su dviem mergaitėm gyvena Berlyne. Jei ne ji, niekada nebūčiau sužinojus kaip blogai gyvena venesueliečiai ir kad Che Guevara joks ne didvyris, o banditas. 

Neatsispyriau ir aš

Susitinkame su ja Kreuzburger burgerinėje, suvalgom po naminį burnoj tirpstantį "čysburgerį" ir žingsniuojam į barą pirmam gėrimui. Šįkart tiksliai žinau į kurį - palestiniečiams priklausantį Al Hamra. Prieš savaitę peršalusi tame bare užsisakiau rytietiškos šildančios arbatos, kuri pasirodė besanti ne kas kitas, o karštas pienas su imbieru. Sėdėjom tada su dukra prie baro ir natūraliai stebėjom juoduko barmeno veiksmus darant kokteilius. Užsimezgė pokalbis, pradžioje drovus, paskui ir atviresnis. Pasirodo, jis iš Kamerūno. Palikęs šeimą ten, o šiame bare dirba tik savaitgaliais. Pamačiau jį spaudžiant citrinos sultis, maišant jas su džinu, pilant Grenadino sirupą, plakant plaktuvu ir atrodė, net seilė nutekėjo bežiūrint. Tačiau supratau, kad po karšto pieno toks kokteilis mane pribaigtų. Hemingway sour - atsakė barmenas, kai paklausiau pavadinimo. Prižadėjau ateiti po savaitės ir būtinai paragauti.

Hemingvėjaus rūgštis - taip turbūt lietuviškai skambėtų 

Ir dabar manau, kad pradėti vakarėlį su Hemingvėjumi tikrai buvo puiki idėja. Visų pirma skamba puikiai, o visų antra - tiek citrinos padeda atlaikyti net ir rimtas išgertuves. Barmenas nudžiugo mane pamatęs, sumaišė mikliai kokteilius, o įsikalbėjus, pavaišino mus Jagermeisterio šotais. Bet likti antrai taurei nesiryžome. Išvirtom į lauką sniegui drebiant - pirmą kartą šį mėnesį, šiais metais. Bandžiau paaiškint Jolei kad nereikia skėčio sningant, kad smagu, kai jis krenta ant plaukų, ant drabužių, ant atkištų delnų. Ji išsitarė, kad jai sniegas tokia pat atrakcija kaip Disneilendas - kažkas netikro, dirbtinio, tik filmuose matyto ir ji neturi supratimo kaip su juo elgtis. Esu tai pastebėjusi, ne kartą stipriau užrišdavau jos mergaitėms šalikus, užmaukšlindavau kepures ant ausų ir pasakiau, kada jau reiktų pirštinių.

Pasukom į Kulturbrauerei - ten prieš pusmetį viename klube smagiai prisišokome. O kai vyksta Ladies night vakarėlis, galima itin nebrangiai prasisukti - pirmas dvi valandas merginoms ne tik nemokamas įėjimas, bet ir septynių eurų vertės gėrimų kuponai. Klube septynios salės, visos su skirtinga muzika ir vis kitais didžėjais. Mes akivaizdžiai amžiumi lenkiame didžiąją masę, apsirengusios irgi kukliau, bet jaučiamės labai gerai, nes į kitus beveik nežiūrim. Pradžioje susisuka galva, bet paskui susirandam salę su latino ritmais ir devyniasdešimtųjų muzika. Juokėmės stebėdami nevėkšlą barmenę, šokom kartu su puse salės Makareną, kartojom salsa žingsnelius, maivėmės prieš veidrodžius ir vis svarstėme, ar jau sudeginome vakarėlio pradžioje sukirsto burgerio kalorijas. Vidurnaktį šokinėjome ir šaukėme "Happy new year". Užmiršome ir amžių, ir problemas, ir užmigusius vaikus, ir ant sofos snaudžiančius vyrus, ir savaitės rūpesčius, ir nebaigtus darbus. Judėjome į ritmą, stumdėmės tarp žmonių, dainavom žinomus priedainius ir… buvo labai gera. Tokia virš realybės pakibusi užmaršties akimirka, gal kažkur pamatyta, gal susapnuota, kai tavęs nebevaržo nei kūnas, nei amžius, nei socialinė ar šeimyninė padėtis. 

Vienos nakties stebuklas - ryte sniego buvo tik likučiai

Nerealumo būseną sustiprino ir šviežiu sniegu užkloti miesto paviršiai ir mūsų namo žingsniuojančios pėdos sniege, ir primigusio miesto tyla, nustelbiama tik mūsų juoko fotografuojantis. Kai išsiskyrėme, žingsniavau namo neskubėdama, laiminga, šypsodamasi, negalėdama atsigrožėti per kelias valandas pasikeitusiu miesto veidu. Ir galvodama, kad kiekvienai mūsų kartais labai reikia Ladies night su gera drauge ir Hemingvėjumi.

Gimtadienis

Puodelis kapučino ir citrinų pyragas "Wohnzimmer"


Šį kartą savo mėgstamoje kavinėje įsitaisau ne ant krėslo, ne ant senovinės taburetės, ne ant prabangios oda apmuštos kėdės, bet ištiesiau kojas ant prancūziškos kušetės. Sena, bet gerai išsilaikiusi, raudonu audiniu apmušta vienvietė sofutė – pats tas gimtadienio pietų kavutei. Ši kavinė, kaip ir daugelis Berlyne – visiška eklektika, bet kartu ir savitas stilius. Medinės nedažytų lentų grindys, apsilaupę langai ir restauruoti skirtingų epochų baldai sukuria tokį jaukumą, kaip ir pranašauja pavadinimas. Der Wohzimmer reiškia Svetainė.

Kažkodėl visi mano, kad gimtadienio dieną turi praleisti kitaip, įsimintinai, apipiltas gėlėmis, dovanomis, sveikinimais, sklidinas šampano ir geros nuotaikos. Jau vien dėl to daugelis žmonių patiria įtampą. Juk niekam nesinori būti nuobodylomis arba atstumtaisiais, todėl visi galvoja, kaip nustebinti save ir kitus. Juk nepasakysi, kad puikiai praleidai gimtadienį lovoje su mėgstamo autoriaus knyga rankose. Arba laimingas mėtei akmenukus į ežerą ir skaičiavai raibuliukus. Visada maniau, kad svarbiausia per gimtadienį leisti sau daryti tai, ką iš tiesų mėgsti - užuot tempus maišus produktų, organizavus vaišes, užiminėjus svečius, tvarkius namus, smagiau yra skaityti, megzti, žvejoti, vaikštinėti ir daryti visa kita, kam šiaip nelieka laiko. Arba nedaryti nieko, jei to seniai norėjosi. Manau, kad tai diena, kurią turi skirti išskirtinai sau, nes tokių dienų juk nedaug metuose.

Pabudau ryte ir pradėjau galvoti, ką aš iš tiesų mėgstu ir ką norėčiau šiandien nuveikti. Sau. Norėčiau ko nors ramaus, intelektualaus, neskubančio. Gal kibti į Deivido Mičelo “Debesų atlasą”, o gal nueiti į kiną “Der Schmetterlingsjaeger” (drugelių medžiotojas) apie V. Nabokovą. Tai naujas dokumentinis nespalvotas šveicarų režisieriaus esė filmas su Nabokovo prisiminimais, vėlyvomis citatomis ir Alpių kalnų vaizdais. Deja, jį rodo tik du kinoteatrai ir tik vakariniuose seansuose. Tad rytą praleidau su knygą, paskui priiminėjau virtualius sveikinimus, paplepėjau su drauge, o paskui lėtai išsiruošiau į mėgstamą kavinę. Pamačiusi šią kušetę, iš karto užsinorėjau ant jos užsikabaroti. Šiokią dieną gal ir būčiau neišdrįsusi viešai prigulti kaboke, bet šiandien galiu sau leisti viską. Juolab, kad perskaičius L.Gounelle knygą “Dievas visada keliauja inkognito” viešumoje pasidariau kur kas drąsesnė. Ir dabar rašau, žiūriu pro langą, stebiu į kompiuterius įnikusius kaimynus, uodžiu nuo baro atsklindantį kavos kvapą ir džiaugiuosi, kad man nereikia niekur skubėti, nieko organizuoti ir bandyti kažkaip pažymėti dar vienų nueinančių mano metų. Galiu sėdėti čia nors ir iki vakaro, galiu išsitraukti knygą arba naują užrašų knygelę, kurią ką tik nusipirkau sau dovanu šalia esančiame knygyne. Net jei sugalvočiau numigti čia, turbūt niekas nekreiptų jokio dėmesio..

Berlyne gimtadieniai švenčiami labai nesivarginant. Jei jubiliatas namuose organizuoja party, reiškia reikia atnešti simbolinę dovanėlę arba tiesiog gėlių puokštę ir butelį vyno. Arba mėgstamo alaus. Žodžiu – tai, ką mielai gersite pats. Ateiti reikia pavalgius, nes gimtadienininkas dažniausiai padeda tik kelias lėkšteles užkandžių ar padėklą su sūriu. Vakarėliui įsisiūbavus, kas nors iš draugų dažnai stoja prie baro ir pradeda maišyti kokteilius. Jei vakarėlis didesnis, kažkas imasi rūpintis muzika. Vienas kambarys dažniausiai skiriamas šokiams – jie būtina vakarėlio namuose dalis. Ilgiausių metų vidurnaktį niekas čia nedainuoja, niekas ir nekilnoja jubiliato. Tačiau kaimynus perspėti būtina. Dažnai prieš vakarėlį laiptinės apačioje pakabinamas atsiprašymas kaimynams, o dažnai ir jie pakviečiami prisijungti.   Jei jau organizuojamas vakarėlis, niekas nesuka galvos kiek ten žmonių ateis. Lygiai taip pat bet kuris kviestas svečias gali atsivesti dar kelis savo draugus, jei jie tą vakarą neturi ką veikti..

Bet dažniausiai Berlyne švenčiama kavinėse, baruose, naktiniuose klubuose. Visi saugo namų erdvę ir tingi juos tvarkyti prieš šventę ir po jos. Prasideda jis dažniausiai šventėjo stammkneipe (savame bare), kur šiaip ar taip susirenka nuo seno pažįstami žmonės ir tavo skonį žinantis personalas. Kiekvienas valgo, geria, linksminasi ir susimoka pats, jubiliatas be jokio vargo ir papildomų išlaidų gauna smagų vakarėlį. Dažnai net nežino, kiek laiko jis tęsis ir kur baigsis. Jei kada nors nuspręsiu švęsti gimtadienį Berlyne, tai tik taip.

O šiandien užteks mėgstamo vyno taurės mano štamknaipėje (stammkneipe)... Kas žino, gal po to užeis noras pašokti..