Baigiamasis žodis 19-ai rašytojų olimpiadai

Pirmadienio rytas. Kapučino kavos puodelis Vilniaus gatvėje. Už lango snyguriuoja ir be proto šalta. Kailinukai numesti ant šalia esančios kėdės. Po viso to mugės šurmulio noriu pabūti viena. Viena Vilniuje. Neblaškoma skambančio telefono ir kitų išsakomų minčių. Tai nutinka labai retai, nes buvimo Lietuvoje minutės užpildytos bendravimu, susitikimais, pristatymais, pokalbiais su artimiausiais ir tolimiausiais.

Žiūriu, kaip snaigės dengia už lango stovinčius stalelius, žiūriu kaip veržiasi dūmai iš parūkyti išėjusių vyrų burnų – turbūt tokia pat tumulai virstų iš jų burnų ir tada, jei jie nelaikytų rankose cigarečių. Matau, kaip po kapišonais slepiasi keli vėluojantys tarnautojai ir gatvė vėl nurimsta.

Esu šią minutę viena ir todėl, kad noriu prisiminti visus knygų mugės susitikimus, visus įspūdžius, išgirstas naujienas, nors ir probėgšmiais aplankytus renginius ir sugaudytas mintis. Keli žurnalistai manęs šiemet klausė, kas man yra knygų mugė. Šiek tiek pagalvojus atsakiau, kad tai sunkus darbas, jei pristatinėji knygą, nori pabūti stende ir pabendrauti su skaitytojais. Bet jei įsmunki į renginių sales, pasijunti kaip geroje universitetinėje paskaitoje ir vos spėji konspektuoti autorių mėtomus perliukus. Bet iš tiesų, šiemet knygų mugėje pasijutau kaip kokiame metiniame veidaknygės suvažiavime – sutikau čia gausybę draugų iš viso pasaulio, susipažinau su kai kuriais sekėjais ir užmezgiau dar daugiau pažinčių.

Renginių aplankiau nedaug, o ir įpuolus į salę dažniausiai nepataikydavau į pradžią arba, nesulaukus pabaigos, skubėdavau tolyn. Arba užsukdavau tik pasisemti ramybės ir trumpam užmiršti tą šurmulį už salės durų. Prisėdi ant žemės prie durų ir nugrimzti į Lauros Sintijos Černiauskaitės skaitomas naujojo romano ištraukas ar senuosius Mačernio eilėraščius.

Gaila, kad pavėlavau į Tomo Venclovos pokalbį su Kristina Sabaliauskaite – tai buvo vienas įdomesnių pašnekesių mugėje. Jie kalbėjosi apie pasaulio literatūrą, apie jos tokį dėstymą mokykloje, kad išaugtų nauja radauskų ir mačernių karta. Ir apie Biblijos, kaip literatūros kūrinio, nagrinėjimą. Ir apie tai, kad kosmopolitas vis dar yra keiksmažodis Lietuvoje ir kaip tai reiktų keisti.

Kiek per mažai užgriebiau ir iš naujojo, o gal tiksliau būt sakyti - iš senojo Valdo Papievio romano pristatymo, kurio rankraščio dingimo ir atsiradimo istorija turbūt įdomesnė už patį romaną. Buvo įdomu klausytis kaip autorius, skaitydamas prieš trisdešimt metų rašytą tekstą, ten neberado savęs. Apie tai mielai norėčiau pasikalbėti su juo prie gero vyno taurės Paryžiuje, o ne spaudžiančioje minioje.

Smunku į tuo pačiu metu vykstantį susitikimą su viešnia iš Švedijos Lena Andersson, nes romanas apie Esterą mane gerokai nustebino moterišku psichologizmu ir meilės anatomija, bet ne tiek labai, kad pirkčiau jo tęsinį. Ji sako rašanti ne apie teoriją, o apie gyvenimą, apie visas situacijas, kurias tenka išgyventi daugeliui moterų. Po keliolikos minučių suprantu, kad Jūratės Čerškutės užduodami klausimai įdomesni už autorės atsakymus, todėl šiek tiek pasigailiu, kad nepasilikau pas V. Papievį ar nenubėgau pas T.Venclovą į pašnekesių knygos “Nelyginant šiaurė magnetą” pristatymą. Nepaisant to, kad buvau šios knygos pristatyme Berlyne ir Leipcige, žinau, kad autorius visada turi ką pasakyti.

Tačiau išsmukus į koridorių taip pat laukė įdomūs susitikimai. Pavyzdžiui, su jauna rašytoja Monika Budinaite aptarėme jos gegužės mėnesį pasirodysiančią knygą Selfų slėnis, sudarytą iš keturių atskirų ir tuo pačiu sujungtų istorijų. Autorė pasakoja apie mūsų tikrąjį ir virtualų, smarkiai pagražintą, gyvenimą, apie mūsų asmenybės susidvejinimą. Klausau jos ir galvoju, kad tai turbūt bus pirmoji lietuviška knyga, nagrinėjanti prisirišimą prie socialinių tinklų.


Kai stovi leidyklos stende ir negali bėgioti po renginius, mezgi pažintis su šalia stovinčiais autoriais, Pavyzdžiui, pakalbi su jaunuoju perspektyviuoju autoriumi Marijus Povilas Elijas Martynenko apie kūrybą ir aktoriaus studijas, apie nesenai jo perskaitytą Ulysą ir O.Koršunovo spektaklius ir supranti, kad prieš akis stovi naujojo - performanso literatūros - žanro atstovas, nes jo tekstų ko gero smagiau klausytis, nei skaityti.

Su Egle Gerulaityte

Arba pabendrauji su kitu jaunu autoriumi, parašiusiu brandžią knygą apie Japoniją, Andriumi Kleiva apie japonų kalbos studijas ir apie tai, kad Berlyne gyventi smagiau, nei Paryžiuje, kur jis šiuo metu studijuoja. Ir apie tai, kad Paryžiaus burbulas tiek daug išpūstas, kad miestas grimzta į nuobodų snobizmą. Su pro šalį ėjusia Prancūzijos eksperte Erika Umbrasaite tęsdami temą apie Paryžių, svarstėm lietuvių fenomeną be galo be krašto domėtis šia šalimi. Ir tikrai, ne vienas leidėjas patvirtins, jog jei ant viršelio bus žodis prancūziška ar Paryžius, knygai užsimerkus pranašaujama sėkmė. Tačiau stebint autografus dalinantį Andrių, supratau, kad ir Japonija gali greitai tapti naujuoju trendu.

Arba Pietų Amerika. Apie ją rašo pašėlusi motociklininkė Egle Gerulaityte, kurios kelionių knygos po šį kontinentą pristatymą man teko moderuoti. Klausiau jos ir sėmiausi drąsos ne tik keliauti vienai, bet ir gyventi taip kaip nori, būti kelyje, būti paieškose, nekreipti dėmesio į kitų nuomonę ir dėl jos neatsisakyti savo svajonių, nedramatizuoti dabarties, o mokytis iš jos ir eiti tolyn. Bastūnės knygą galime įvardinti ir kaip brendimo romaną, ir kelio nutiesimą savo svajonės link.
 

Su Pauliu Liliekiu ir Daiva Tamošiūnaite

Savo naujausią romaną “Neišryškinta juostelė” pristačiau paskutinę mugės dieną, priešpaskutinę jos darbo valandą. Gal dėl to ir nebuvo jokios įtampos, kalbėjome ramiai, atsipalaidavę - Daiva Tamošiūnaitė pasakojo kokius jai jausmus sukėlė mano papasakota istorija, sakė, jog atradusi jame daug savo išgyventų momentų, o Paulius Lileikis pridūrė, kad skaitant jį neapleido deja vu jausmas. Kalbėjom apie knygas ir fotografiją, apie išryškintas ir neišryškintas juosteles, apie nenuspėjamus gyvenimo vingius ir skaitymo terapiją. Nesupykau net ir dėl Pauliaus pareikšto priekaišto, esą aš jį priverčiau skaityti meilės romanus, nes juose įdomiai rašau apie fotografiją. Buvo ir įdomių klausimų, ir pašnekesių net ir pasibaigus renginiui.

Kai padėjau paskutinį autografą ir atsisveikinau su leidyklos darbuotojais, kai per paskutines mugės darbo minutes spėjau nusipirkti dar kelias knygas iš savo sąrašo, kai užvėriau mugės duris, supratau, kad jai apibūdinti turbūt tinka visi žodžiai – šventė, atlaidai, festivalis, suvažiavimas, mugė, sąskrydis, turgus, pokylis, iškilmės, daugiadienės. O žiūrėdama olimpinių žaidynių uždarymą pas mamą, supratau, kad ir knygų mugę būtų galima pavadinti savotiška rašytojų olimpiada, kur savo kategorijose grumiasi skirtingų šakų rašytojai, skaitytojai susigrūda į juos pažiūrėti ir su jais nusifotografuoti, o paskutinę dieną vyksta vietų skirstymas ir apdovanojimai. Bet smagiausia tai, jog galioja svarbiausias olimpiados principas: svarbu ne nugalėti, svarbu dalyvauti.