Kai visos spalvos telpa pilkos atspalviuose (apie A.Aleksandravičiaus fotografijų parodą)

R.Neverbicko nuotr.

Pamenu tą apleistą kiemelį iš senų laikų. Kaskart einant Savičiaus gatve akys smalsiai krypteldavo į dešinę, į apleistą kiemą prie apleistos bažnyčios, paskui jos slinkdavo aukštyn ta grakščia, bet vieniša barokine varpine, kuri atrodydavo lyg iš mažėjančių indelių vaiko pastatytas bokštas, iki pat dangaus. Kaskart užvertus galvą pagalvodavau, kaip smagu būtų užsikarti ir pažvelgti iš tokio aukščio į Vilniaus stogus. Sėdėtum ten kaip bokšto sargas Olė iš H.K. Anderseno pasakos ir stebėtumeisi, kad pasaulis iš viršaus visai kitaip atrodo. Tuomet net nežinojau, kad bažnyčia vadinasi Mergelės Marijos Ramintojos vardu, nežinojau, kad jos sakrali erdvė supjaustyta išbetonuotomis perdangomis, padarant tris aukštus, kad sandėliavimo plotas būtų triskart didesnis ir įrengiant lifto šachtą, nežinojau, kad joje nelikę nė užuominų iš buvusio altoriaus, o sienų tapyba kruopščiai uždažyta. Nežinojau net ir to fakto, kad čia ilgus tarybinius metus buvo sandėliuojamos daržovės.

Kaskart praeidama matydavau tik dar vieną apleistą Vilniaus istorinę vietą ir, kad nekiltų dar daugiau graudžių minčių ar noro ieškoti kaltųjų, kad toks unikalus vėlyvasis barokas stovi niekam nereikalingas, nuleisdavau akis žemyn, mintis nugindavau tolyn ir paspartindavau žingsnį. Apleisti seni pastatai suspaudžia širdį beveik taip pat stipriai, kaip ir apleisti seni žmonės, kurių niekam nebereikia. Jie tiek daug galėtų papasakoti, bet niekam nebeįdomu klausytis – visi tik nudelbia akis ir nuskuba tolyn.

Parodos plakatas, A.Aleksandravičiaus nuotr.

Tą popietę prieš pat Kalėdas bažnyčios apsilaupiusios rudos durys buvo pravertos, o prie įėjimo ant sniego žibėjo žvakelės. Pirmojoje patalpoje pasitiko du pilioriai, o pakėlus galvą net pasimatė vargonų balkonėlio dalis. Nei vieno žmogaus, tik mano žingsniai. Šaltukas nubėgo per nugarą, nežinau, ar buvo tikrai šalta, o gal pajutau, kad gyvybė jau senai palikusi šį pastatą. Įžengiau pro antras duris ir iš karto pakliuvau į tamsią patalpą, kurią šiek tiek šildė tik Rokiškio krašto prakartėlių ekspozicija. Radau betoninius laiptus, laikydamasi geležinio turėklo ir baugščiai dairydamasi pradėjau kilti jais. Laiptų viršuje žengiant pro privertas dureles, reikėjo palenkti galvą, tačiau vėl išsitiesusi pagaliau atsidūriau bažnyčioje. Pro didžiulius langus vos vos sroveno išblyškusi popietės šviesa, o skliautuotos lubos privertė pakelti akis aukštyn. Kaip keista, pagalvojau stovėdama altoriaus navoje su trimis dideliais langais už nugaros, juk esu toje vietoje, kur melsdamiesi žvelgia žmonės, kur kyla jų maldos ir prašymai.

Būtent toje vietoje ir prasideda Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų paroda iš kelionės po Saksoniją, pavadinta “Menininkų keliu Ever su kunigu Algirdu Toliatu”. Tai pati pirmoji paroda šioje erdvėje. Po baltų dažų sluoksniu turbūt slepiasi senųjų dailininkų darbai, gal kada nors jie bus atgaivinti ir nustebins mus, bet dabar ant baltų sienų kabo 33 didelės nespalvotos fotografijos. Daugiausia – gamtos vaizdai. Rūsčios smiltainio uolos, kreivi medžiai, apsamanoję tarpekliai, išsiraitęs upės vingis, sunkūs debesys, plaukiantis rūkas, rudeninis paklotas - kai kuriose nuotraukose tai tik dekoracijos, o kai kuriose atlieka pagrindinę rolę.

Menininkų kelias driekiasi Saksonijos Šveicarijoje - Vokietijos rytiniame pakraštyje, kur vingiuoja Elbė, o Saksonija susitinka su Čekijos Bohemija. Prieš daugiau nei du šimtus metų šiuos unikalius gamtos paminklus su neįžengiamais miškais ir aukštai virš jų iškilusiomis smiltainio uolomis atrado ir išpopuliarino du Dresdene dirbę dailininkai, vėliau įsigalėjo romantizmo epocha ir čia keliaudavo vokiečių dailininkai romantikai. Paskui dailininkus tuo keliu pasuko rašytojai, muzikai bei kiti įkvėpimo gamtoje ieškoję menininkai, o kelias buvo pavadintas Dailininkų keliu (Malerweg). Ilgą laiką buvęs primirštas kelias atgaivintas tik šio amžiaus pradžioje. Menininkų kelio legenda sužavėjo ne tik mane, bet ir kunigą A.Toliatą bei fotografą A.Aleksandravičių. Spalio pradžioje mes beveik įveikėme penkis jos etapus iš aštuonių, nueidami 60 kilometrų iš 112.

R.Neverbicko nuotr. visi trys keliautojai

“Ši mūsų rudeninė kelionė su kunigu ir rašytoja buvo kažkokia nežemiška, net nežinau, ar ji buvo labiau fizinė, ar dvasinė, - per parodos atidarymą sakė fotografas ir čia pat pridūrė, kad jis labai laimingas, galėdamas iškabinti tokios kelionės nuotraukas būtent šioje erdvėje. “Paroda bažnyčioje lyg ir įprasmina mūsų visą kelionę. Čia – paskutinė jos stotelė. O kartu, tai naujo kelio – apleistos bažnyčios atgimimo kelio pradžia”, - sakė A.Aleksandravičius. Jis į kelionę išsiruošė smalsumo vedinas ir neturėdamas jokio tikslo surengti parodą, bet Menininkų kelyje sugauti vaizdai buvo tokie įspūdingi, kad buvo nedovanotina juos pasilaikyti tik sau. Pasak jo, niekada nežinai koks tu grįši ir ką parsineši iš kiekvienos kelionės. Fotografas sako, net negali paaiškinti kaip gimė paroda ir kaip jis jai atrinko net 33 nuotraukas – pati parodos vieta padiktavo tokį simbolinį krikščionišką skaičių. Jis sako, į daugelį klausimų negalintis atsakyti, tiesiog tiki, kad mūsų gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai. Paklausus, kuri vieta labiausiai įsiminė, fotografas paminėjo Bastėjos tiltą lietingą dieną, kurį jis prisimins visą gyvenimą. Parodoje yra net keli darbai, atspindintys šios vietos magiją.

A.Aleksandravičiaus nuotr.

“Kadaise labiau mėgau fotografuoti žmones, vėliau žvilgsnis nukrypo į peizažą. Bet smagiausia, kai gali parodyti žmogų, kaip gamtos dalelę, - sako jis ir nusijuokęs priduria: - man visi Dievo kūriniai gražūs. Pasak jo, fotografuoti kunigą A.Toliatą buvo labai įdomu. “Iš vienos pusės, kunigas toks pat dievo kūrinys, kaip ir gamta, o iš kitos pusės – jis toks pat žmogus, kaip ir mes visi”, - sako jis ir priduria, kad net Kristus buvęs žmogumi.

Apžiūrinėju kunigo portretus, skambant šiems žodžiams. Iš tiesų, kai kuriose nuotraukose jo dalyvavimas sudvasina gamtos sukurtus paminklus. Kitose fotografas leidžia kunigui susilieti su gamta ir parodo jo menkumą didingos gamtos šešėlyje. Kunigas basas ir vienišas stovi aplopytame kelyje, neturinčiame nei pradžios, nei pabaigos, už jo keli medžiai ir sunkūs debesys, abiejose pusėse – derlių atidavę laukai, bet jis žiūri į priekį, ramus ir susikaupęs, nieko nebijantis. Kitoje nuotraukoje kunigas prisiglaudęs prie uolos, bet drąsiai atstatęs veidą vėjui ir nežinomybei, ant uolos viršaus sulinkęs, bet labai augti norintis medelis, o pirmame plane skilęs kelmas sunkus ir nepajudinamas, tačiau jo faktūra graži, daug pasakanti, lyg seno žmogaus raukšlės. Dar kitoje kunigas lipa stačia uola viršun, jo sutana plaikstosi ir jis vieniems gali pasirodyti kaip šikšnosparnis, tvirtai įsikabinęs į akmenį, o kitiems - kaip naujų atramų nelengvame kelyje aukštyn nuolat ieškantis dvasininkas. Kiekvienas žiūrovas atras savo prasmes, tačiau prie kiekvieno darbo tikrai stabtels. Gal net susimąstys, ar Dievo daugiau gamtoje, ar bažnyčiose.

R.Neverbicko nuotr. fotografas A.Aleksandravičius

Pamenu, kaip vos grįžęs iš kelionės Algimantas pasakė, kad šitas nuotraukas paliks spalvotas, nes spalvų rudeniniam lietui lyjant nebuvo tiek daug, kad jį vargintų. Bet dirbdamas vis tik nusprendė pasilikti prie įprasto savo braižo. “Nemėgstu atvirukų”, - sako jis apie spalvotus peizažus. - tarp juodos ir baltos juk yra tiek atspalvių, kad į juos sutelpa visos mano spalvos. Šešėliais aš gebu pasakyti kur kas daugiau nei spalvomis”.

Ir kaip juo netikėti. Juodai baltose fotografijose net ir gamtos vaizdai kupini dramatizmo ir prie jų stabtelėjęs esi priverstas susimąstyti. Algimanto vaizduojamas pasaulis nėra rožinis ir pakylėtas, nėra saldus ir nudailintas, jis sunkus, jame daug juodos spalvos ir raukšlių, daug nutylėjimų, bet jis ne slegiantis, o gilus, turintis daug sluoksnių ir dar daugiau užuominų. Jo fotografijose net debesys plaukia ne dėl grožio, bet norėdami kažką pasakyti, kažkur nuvesti. Elbės vingis iš viršaus, plaukiantis laivelis tolumoje ir pro sunkius debesis prasprūdęs saulės spindulys dovanoja viltį ir pažadą. Kaip ir pagaliau duris atvėrusi Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia.

Paroda veiks iki vasario 2 dienos, ją aplankyti galima penktadieniais nuo 17 iki 19 val. ir šeštadieniais nuo 13 iki 19 val. Bet norintiems pasižvalgyti nuo bokšto viršaus dar teks palaukti – sako, į viršų vedantys laiptai labai surūdiję...

R.Neverbicko nuotr.

Vienos pasakiškos kelionės pradžia

Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Vieną kartą, ne taip ir seniai, viename gražiame mieste, kuriame tarp bažnyčių bokštų nardė angelai, gyveno rašytoja, kunigas ir fotografas. Vieną gražią dieną varpams skelbiant vidurdienį, jie susėdo ant kalno po trimis kryžiais, žvelgė į apačioje stūksančius bokštus, raudonus namų stogus, saulės atspindžius languose, mažas gatveles su skubančiais žmonėmis, matė, kaip paukščiai kyla į dangų nešdami snapuose žmonių raudas ir prašymus. Jie buvo savaip laimingi - visi darė tai, ką geriausiai moka ir kas teikia didžiausią džiaugsmą, - bet visų širdyse gyveno ilgesys.

“Labai gražus mūsų miestas, - pasakė tada fotografas. - Įamžinau įvairiausius jo veidus, mačiau jį piktą ir nuliūdusį, mačiau giedrą ir besidžiaugiantį, mačiau susirūpinusį ir švenčiantį. Tiek daug jį fotografavau, kad, atrodo, visus jo bruožus, kiekvieną raukšlelę, kiekvieną apgamą ir plaukelį mintinai žinau. Neiškeisčiau jo į jokį kitą miestą, bet vis dažniau pagalvoju, kad labai norėčiau patirti ką nors nauja, iškeliauti į platų pasaulį, sutikti kitus žmones, pamatyti kitokius akmenis, su fotoaparatu pagainioti kitų formų debesis. Galbūt net norėčiau sutikti kokį nors angelą ar miško dvasią ir iš jų pasisemti įkvėpimo“.

“Nemažai pasaulio apkeliavau, daug gražių miestų regėjau, bet man irgi labai gražus mūsų miestas, jo žmonės ir Dievo namai, - sakė kunigas. Pažiūrėk, kiek bokštų stiebiasi į dangų, paklausyk, kaip gaudžia jų visų varpai vidurdienį ir kaip pamaldžiai vaikai sudeda rankutes eidami komunijos. Bet kartais ir man kyla noras trumpam iškeliauti ten, kur susitinka žemė su dangumi, pasivaikščioti su Dievu ant begalybės krašto ir nusileisti su juo į apsamanojusį dugną, paklysti tarp medžių, kurių net trise neapkabintum, pririnkti pamokančių istorijų, kurias paskui galėčiau pasakoti parapijiečiams ilgais žiemos vakarais“.

“O aš norėčiau tiesiog eiti su jumis, žiūrėti, kaip kunigas klampoja po liūną, o fotografas gaudo debesis, norėčiau klausytis jūsų istorijų ir pamatyti pasaulį jūsų žvilgsniu, išgirsti žmones jūsų ausimis“, - tuomet sakė rašytoja. O slapta vylėsi iš kelionės pašnekesių parašyti knygą, kurią perskaitę žmonės užsimanytų keliauti ir svajoti, kuri įkvėptų jiems džiaugsmą ir norą kurti, suteiktų viltį ir paguodą.

Ir jie sutarė, kad stojus antram rudens mėnesiui, kai savo kieme sumažėja darbų, o pasaulis nusidažo ryškiom spalvom, kai šviesa nebe tokia ryški, o debesys išskleidžia visą savo žavesį, kai nuo vakarų pučiantys vėjai vis dar atneša šilumos gūsius, jie užsidės storapadžius batus, pasiims apsiaustus ir iškeliaus kartu ten, kur vėjai gainioja debesis ir miškų dvasias.

Grįžusi namo rašytoja atsivertė knygą, kurioje surašyta daug maršrutų, ir rado viduryje Europos tokią vietą, kur prieš milijonus metų tyvuliavo jūra, o besiplakantys vandenys nešiojo smėlį ir lipdė keistų formų bokštus. Jūrai nuslūgus liko stovėti smiltainio uolos, iškilusios nelyg dangoraižiai, nenuilstamai žavinčios keliautojus iš viso pasaulio. Net ir dabar čia nėra didelių miestų ir gamyklų, neskraido lėktuvai ir nėra greitkelių. Čia gali eiti kelias dienas miškais ir tarpekliais nesutikdamas žmonių, čia auga šimtamečiai bukai ir gamtos kaltu išskaptuotos gražiausios skulptūros, čia upė lyg pririštus aitvarus gainioja debesis, velniai vis dar šoka malūnuose, o mažuose nameliuose už mažų langelių su didelėmis gėlėmis vis dar gyvena pasakų personažai.

Ji pamanė, kad nuėję keliu, vedančiu pro miškus ir upelius, kylančiu į kalnus ir besileidžiančiu į pelkes, einančiu pro tiltus ir pilis, pro žmonių ir gamtos sukurtus paminklus, kiekvienas ras tai, ko ieško – kunigas prisižiūrės dieviškų stebuklų, fotografas padarys daug gražių nuotraukų, o ji grįžusi parašys pasaką.

(tekstas, parašytas Naconalinės kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus 33 fotografijų parodai "Menininkų keliu Ever su kunigu A.Toliatu". Paroda veikia penktadieniais (17-19 val) ir šeštadieniais (13-19 val) Šv.mergelės Ramintojos bažnyčioje Vilniuje iki vasario 2 d. 

Knygų mugės atgarsiai su fotografiniais inkliuzais

Berlyne saulėta. Kvepia pavasariu. Užtūpti lauko kavinių staleliai ant saulės. Pievelėse žydi snieguolės ir krokai. Žolė žaliavo visą žiemą. Viskas atrodo daug švariau ir spalvingiau nei Vilniuje. Keista, bet grįžus į Berlyną vėl jaučiuosi kaip ramiame savame kaime, vėl nedūzgia telefonas, niekas nekviečia “ant kugelio”, nelaukia susitikimai, su niekuo neprivalau išgerti vyno. Žmonių aplinkui daug, bet su jais mandagiai prasilenkiame ir jie nepajėgia išblaškyti mano minčių. Atsiverčiu kompiuterį ir galiu vėl būti kartu su savo žodžiais, iš kurių vėl ausiu istorijų kilimus, vėliau galbūt praversiančius kitiems. Knygų mugėje įsitikinau, kad tai, ką darau, kažkam vis tik reikalinga.

Kaip sakiau per leidyklos suorganizuotą autorių vakarienę sekmadienį, ši mugė buvo vienas įspūdingesnių mano pirmųjų kartų ir viršijo visus lūkesčius. Prieš dešimtmetį esu kelioms draugėms prasitarus, kad vieną dieną grįšiu čia kaip dalyvė. Lygiai prieš metus, kai mano romanas vis dar gulėjo stalčiuje, o manęs visai nedžiugino tie skrydžiui į Vilnių sutaupyti pinigai, aš pasakiau vyrui, kad kitąmet tikrai skrisiu į mugę, nepaisant jokių trikdžių. Ir gal net – kaip autorius. Va taip, lydekai paliepus, man panorėjus, ir įvyko. Sugrįžau į mugę su savo knyga, su savo renginiu ir autografų dalinimo valandėlėmis. Bet apie tai tuoj papasakosiu plačiau.

Renginio Panevežyje akimirkos

Man mugė prasidėjo jau trečiadienį renginiu Panevėžyje. Galėčiau ilgai pasakoti apie renginio organizavimo nesėkmes ir apie tai, kad nepagalvojau, jog Panevėžy į prekybos tinklus žmonės eina tik savaitgaliais, o trečiadienio vakarą jų kur kas lengviau būtumėme suradę bibliotekose. Bet, nepaisant to, kad knygyno vedėja apie renginį buvo informuota tik iš vakaro, o plakatą pakabinome patys likus valandai iki jo pradžios, pardavėjos buvo geranoriškos, žurnalistai susidomėję, o žmonių susirinko ne taip jau mažai ir pokalbis buvo jaukus ir šeimyniškas. Šypsojausi, atsakinėjau į klausimus, mano teta panevėžietė pravirkdė savo smuikelį ir jautriai papasakojo apie mano vaikystę šiame mieste. Smagu buvo pasirašyti knygą klasės auklėtojui, anglų mokytojai, klasiokei, draugės draugei ar draugės sesei.. Vis tik savame mieste ir sienos padėjo.. Tačiau pamoka išmokta – viską, ką ne pats organizuoji, būtina patikrinti. Ir net tada, kai tau sako, kad viskas tikrai sutarta, reikia netikėti ir šauti kontrolinį skambutį renginio vietos vadovui. O greičiau ir patikimiau vis tik būtų organizuotis pačiam. Bent jau kol nesi Čekuolis..


Ketvirtadienį knygų mugės atidarymą ir pirmąją jos dieną praleidau. Nežinojau, kaip labai svarbu yra stovėti šalia savo knygos, kai pro stendą žygiuoja Prezidentė ir Premjeras, o jiems iš paskos – fotografai ir operatoriai. Nors manau, kad po Tapino narvo Prezidentė tikrai nebūtų stabtelėjus prie lietuviškų romanų skyriaus. Nebent būčiau padariusi nuogo konservatorių Premjero nuotrauką... Tą, kurią nufotografuoja Kormoranas mano romane...

D.Labučio nuotr. su abiem - Ramūnu (kairėje) ir Renatu 

Vietoj to visą dieną dirbau su kitomis nuotraukomis – Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose kabinome Renato Neverbicko ir Ramūno Danisevičiaus parodą "Vilnius-Berlynas". Atėjo laikas ją pademonstruoti ir Lietuvos žiūrovams. Nuo pat pradžių buvo toks sumanymas – parodom darbus Berlyno publikai, bet po to būtinai vežame į Vilnių. Vakarėlis buvo šaunus, berlynietiško stiliaus – su menu pirmame aukšte ir su DJ ir alumi septyniolikto amžiaus rūsyje. Su turbūt nuo to amžiaus gyvenančiais pelėsiais ant sienų. Publika panašiai pasiskirstė – menininkai viršuje, jaunimėlis – rūsy. Kas bandė ateiti per patį kalbų sakymą, jautėsi kaip troleibuse – durys tik atsidarydavo ir vėl užsidarydavo, o įkelt kojos nebuvo galima. Nors tie, kurie stovėjo arčiau, tikrai galėjo pasislinkti ir padaryti vietos naujai ateinantiems. Bet troleibuse veikia savi dėsniai ir nieko čia nepadarysi. Ilgai nekalbėjom, įdomiau buvo individualiai su žmonėmis pabendrauti. Džiaugiuosi, kad tiek jų, tiek spaudos atsiliepimai apie tokią iš pirmo žvilgsnio keistą parodos koncepciją sujungti du autorius ir du miestus, yra teigiami. Kaip per atidarymą kalbėjo Lietuvos fotografų vadas Jonas Staselis, R.Danisevičius yra duetų meistras ir aš jį teisingai pasirinkau šiam projektui.


Penktadienį pašoku anksti, išgeriu vaistų, numušu temperatūrą ir išsiruošiu į LRT, kur mane iškart pasitinka “Labas rytas, Lietuva” asistentė ir vedasi į grimerinę. Dar vienas pirmas kartas – tiesioginiame eteryje. Ignas klausimų neišduoda, sako, tiesiog pasikalbėsim. Jis taip gražiai šypsosi ir mandagiai kalba, kad net nekyla mintis pradėti bijoti. Šypsausi, įsitveriu į Labo ryto firminį puodelį ir pilu mintis kaip žirnius. Svarbiausia – nepradėti kosėti, svarbiausia – neprarasti minties gijos. Dešimt minučių labai nedaug, būčiau norėjusi ir daugiau papasakoti, bet šypsodamasi atsisveikinu ir nemeluodama pasakau, kad buvo malonu.


Pas mamą išgėrusi kavos ir sukirtusi sumuštinį su baltu varškės sūriu jaučiuosi visai gerai. Su užtušuotas paakiais ir jauduliu pilve važiuoju į parodą. Nedrąsiais žingsneliais užeinu ir sėlinu prie savo leidyklos stendo. Sėdi Tapinas prie savo pabaisų, išdidžiai stovi Urbonaitė, ant baro kėdės prie savo knygų sėdi Narmontaitė. Prie Tapino nutįsusi gerbėjų eilė. Nusprendžiu pasilabinti vėliau, nes nežinojau, kad vėliau bus pati tikriausia apgultis. Stendas didelis, savo knygos nematau. Lietuviški romanai – tik prasigrūdus už narvo. Šypsausi, labinuosiu, nedrąsiai klausiu, ar kas teiraujasi “Objektyve meilė”. Bijau išgirsti neigiamą atsakymą. Bet pardavėja linkčioja ir sako, kad pradėjo eiti žmonės ir klausti tos, kur šiandien telike buvo. Kita kategorija žmonių nuorodą į mano knygą gavo vakarykščiame žurnale “Žmonės”. Pasivaikštom, aplankom vaikų salę, nuperku savo mažajam kelias knygas, sutinkam dešimt pažįstamų, grįžtam. Ir tada manoji redaktorė mane čiumpa ir sako – ateik pastovėti į stendą. Aš kukliai traukiu pečiais, sakau, kad man skirtas autografų laikas tik rytoj. Ji sako, eikš ir viskas, daug geriau perka, kai autorius stovi stende.

Renginio akimirkos

Greitai sukrauna keturias eiles manųjų knygų, padeda lentelę su mano pavardę ir iš tikro, žmonės pradeda eiti. “Čia ta, kur Žmonės rašė, ai neprisimenu, kažkur užsienį gyvena, gal Norvegijoje, - šnibžda viena. “Oi, aš apie jus skaičiau “Motery”, - drąsiai prisistato kitą. Trečios kikena ir sako, kad telike aš storesnė atrodžiau. Va taip po truputį mezgasi bendravimas su skaitytojais. Pasirašau pirmąsias dvidešimt knygų ir pasijuntu išsėmusi visas jėgas. Prižadu grįžti vakare, nes apsibraukiau daug renginių. Tačiau pakilusi temperatūra nepaleidžia manęs iš lovos – atleiskit A.Žagrakalyte, L.Katkau, U.Radzevičiūte, S.Kubelka, kad taip ir nepasirodžiau jūsų renginiuose.


Šeštadienis – didžioji diena. Mano pirmasis tikras viešas renginys. Įšoku į suknelę, bandau pati maskuoti ligos ženklus ant veido, nutaisau nugalėtojo šypseną ir nusistebiu, nes vėl nebeturiu jokio baimės jausmo. Su Jolita ir Nomeda susitinkame pusvalandį iki renginio ir plepame apie visai nesvarbius dalykus. Nomeda (Marčėnait
ė) klausimų nerodo ir sako neapkrauti galvos galimais atsakymais, o tiesiog atsipalaiduoti ir šypsotis. Ir dar lūpas pasidažyti. Patikiu ja, nes pati švyti. Jolita (Herlyn) irgi rami arba sugeba meistriškai paslėpti jaudulį. Bet jokios panikos net ir tada, kai matome kaip kemšasi žmonės į mūsų renginio vietą. Neįtikėtina, salė pilnut pilnutėlė. Ir dar tarpdurys pilnas. O taip bijojom, kad gretimoje salėje vykstantis Parulskio pasirodymas pasiglemš dalį mūsų auditorijos.

Va tiek gerbėjų sulaukėm 

Tos 45 minutės pralekia žaibiškai. Klaipėdos mero Kongo valdomo trimito garsai užduoda reikiamą romantišką toną. Nomedos balsas minkštas, tačiau ji puikiai valdo ir mus, ir publiką. Dar kartą įsitikinu kaip svarbu patyręs moderatorius. Publika susidomėjusi, tik pačioje pabaigoje keletas išeina. Matau kelis savus veidus. Pritariančiu žvilgsniu linksi antroje eilėje sėdinti draugė. Bet didžioji dauguma – visai nepažįstami veidai. Mes pasakojame apie savo vyrus ir savo herojus, atsakinėjame į klausimus apie gyvenimą svetur ir rašymo įgūdžius, diskutuojame apie vyrų ir moterų literatūrą. Po to šypsomės, dėkojame, bendraujame, kviečiame į stendą. Negalime nulipti laiptais žemyn, nes ten tiesiog užsikimšę. Man svaigsta galva ir jaučiu vėl kylant temperatūrą. Sukaupusi jėgas įsitaisau stende. Eilė nesirikiuoja, bet žmonių nemažai. Matyt, atrodau tikrai nekaip, tad kažkas iš leidyklos pasiūlo pailsėti ir papietauti jų kambarėlyje. Ir tikrai, po to dvi valandas stende atlaikau visai nesunkiai. Kalbuosi su žmonėm. Kas nuoširdžiai susidomėjęs mana knyga, bet neturi pinigų, išraitau autografą ant atviruko. Bus atminimui. Žmonės prieina patys įvairiausi ir ne vien moterys. Pamojuoju pro šalį bėgančiam Panoramos operatoriui ir jis po kelių minučių grįžta su žurnalistu. Vis dar pusiau transe pasakoju į atkištą mikrofoną, ką man reiškia dalinti autografus. Ir negaliu patikėti, kad visi žodžiai po trijų valandų paleidžiami į eterį per žiūrimiausią žinių laidą reportaže iš knygų mugės. Tiesiai po Šiškino politinių svarstymų. Luck of the begginers? Turbūt.

A.Kriščiūno nuotr.

Sekmadienį nusprendžiu nueiti į Saros Poisson knygos pristatymą. Vėluoju, vos įmanoma surasti salę. Džiaugiuosi, kad mūsų renginys nebuvo nukištas į tokią tolybę, nes į jį neateis joks atsitiktinis lankytojas. O man atrodo jie labai svarbūs – atsitiktinis lankytojas, atsitiktinis pirkėjas, atsitiktinai mano knygą pas draugą paėmęs žmogus. Dažniausiai jie būna lemtingi. Sekmadienį jau ramiau. Žmonių antplūdis taip ir neprasideda. Yra laiko pasišnekučiuoti su atsitiktiniais lankytojais, su pardavėjomis, su kolegomis. Nusiperku kelias knygas, padėkoju visiems ir važiuoju namo ilsėtis. Paskutinis mugės akcentas – leidyklos vakarienė su autoriais La Boheme. Ir vėl esu kupina euforijos ir dėkingumo likimui, kad leido su tokia šaunia kompanija susėsti prie vieno stalo. Jau vien dėl to buvo verta parašyti knygą. Ir atiduoti beveik visas jėgas ją pristatinėjant.

A.Kriščiūno nuotr. 

Įsipaišau į būrį šaukiančių, kad knygų mugė autoriui pati tikriausia šventė. Ir nors šį kartą pritrūko sveikatos švęsti, mėgaujuosi kiekvienu prisiminimu, kiekviena pažintimi, kiekvienu į pasaulį paleistu autografu. Kai kurios išvados ir rekomendacijos “žaliam” dalyviui – kitame įraše.

R.Neverbicko, A.Kriščiūno ir D.Labučio nuotr.