Knygų mugė ir patarimai pradedančiajam

Norėdama vėl žvelgti į ateitį, turiu nusikratyti keliais ramybės neduodančiais apmąstymais, vis grąžinančiais mane į Vilnių, į knygų mugę. Kasmet joje dalyvaudavau kaip lankytojas, kaip knygas ir susitikimus su rašytojais mėgstantis žmogus. Paskui kelis metus atstumas neleido man dalyvauti šioje knygų šventėje. O šiemet galėjau sugrįžti jau kaip autorius. Gaila, kad dėl ligos nespėjau pasimėgauti visais mugės privalumais ir apsilankyti bent pusėje norimų renginių, bet mano pastabi žurnalistinė akis vis tiek nori pasidalinti kai kuriomis savo įžvalgomis.


1. Šiemet mugėje trūko žvaigždžių. Nemanau, kad S.Kubelka rinktinėje kompanijoje šiaip jau būtų surinkusi pilną salę. Bent jau Vokietijoje ji nėra nei labai žinoma, nei labai perkama. Man asmeniškai, jos “Madam pareis vėliau” visai patiko, bet paskui į rankas papuolė dvi prastos jos knygos, tai daugiau nebebandau. Beje, ji niekaip nesusijusi su detektyvais ir kur kas įdomiau būtų buvę paklausyti kokio J.Nesbo, L Kapler arba H.Mankelio arba netgi ko nors iš mažiau žinomų skandinavų detektyvų rašytojų. Šiškinas puikus, bet irgi ne detektyvų meistras, taip kad kitąmet mugės kūrėjai turėtų pasitelkti plačiai naudojamą PR strategiją – pirma sužinai dalyvius ir tada prie jų pritempinėji pavadinimą.


2. Užtenka pastatyti narvą ir nusidrieks eilė. Na gal perdedu truputį, bet labai sunku rasti paaiškinimą, kodėl pusė Lietuvos staiga pamėgo tokį nišinį fantasy žanrą ir jo požanrį steampunk, kurio lietuviškai net atitikmens nėra. Aš tikrai nieko prieš Tapiną neturiu, jo marketingo idėjos puikios, sektinos ir vertos pakliūti į lietuviškuosius rinkodaros vadovėlius prie skyriaus “Kaip parduoti savo knygas”. Bet vis tik įdomu kaip jam pavyko užkrėsti Lietuvą tokios savotiškos literatūros skaitymu. Narvas, kuriame net prezidentė nesidrovėjo nusifotografuoti (būdama jos atstove spaudai, tikrai būčiau patarus tokių pigių triukų vengti), be abejonės atsipirko visais trim šimtais procentų ir leidžia manyti, kad kitoje mugėje sulauksim įdomesnių idėjų iš didesnės dalies autorių.


3. Leidyklos daugiau dėmesio, viešumo ir pastangų skiria užtikrintiems ir nuzulintiems autoriams, nors prie jų ir šiaip telkiasi eilės. Šiemet neperskaičiau nei vieno pranešimo spaudai, nei vieno straipsnio ar bent antraštės, neišgirdau per TV naujo lietuvių autoriaus, kuris būtų tituluojamas kaip mugės atradimas. Visos leidyklos turi naujų negirdėtų autorių ir jos, užuot skyrę šiek tiek dėmesio ir pinigų pristatant rinkai “karščiausią” naujieną, apsiribojo į priekį išstumdamos tuos pačius čekuolius ir sabaliauskaites, nors jų knygoms reklamos jau senai nereikia - minia juos surastų ir sandėliuke sėdinčius, o į jų renginius sugužėtų ir sekmadienį iš pat ryto.


4. Knygų prekyba nebe pirmoje vietoje. Šiemet knygos buvo visai nepigios, tik eurais jų išraiška atrodė mažesnė. Kiek pamenu, prieš kelis metus mokėti už grožinės literatūros knygą daugiau nei 35 litus mugėje buvo toks retas atvejis, o dabar pilna pridėta buvo knygų po 10, 12, 14 eur. Vokietijoje knygos kainuoja panašiai. Na, už visišką naujieną kietais viršeliais kartais moki ir 16 ar 18 eurų, bet visada gali palaukti kol išeis paperback už 8 ar 9 eurus. Tad vokiškais masteliais, knygos Lietuvoje yra brangios ir keista, kad žmonės mugėje perka ne dvi tris, o dešimt ir daugiau knygų. Juk knygomanas patiria malonumą dažnai pirkdamas, o ne vienąkart užsipirkdamas. Įdomu, kokie leidyklų prekybos skaičiai šiemet?


5. Naujiems autoriams tenka kapstytis patiems. Gal ne visiems leidyklos leistų statyti stende narvus su zombiais, skraidinti svečius oro balionu ar rakinti juos antrankiais prie lovos, bet kažkokių pigių triukų masėms privilioti reikia. Nors daugelis autorių ir negauna pinigų už parduotus vienetus, bet visi nori, kad jų knygas skaitytų, o leidykla nepadėtų į neperspektyvių autorių skyrelį. Visi sako, kad geriausiai leidybos pasaulyje veikia metodas “iš lūpų į lūpas”. Bet kaip jį pritaikyti, jei neparduosi bent pusės tūkstančio knygų, kad sudaryti pirmąją kritinę masę, kuri skleistų atsiliepimus. O tam knygų mugė yra pati geriausia vieta, tik reikia visais įmanomais ir neįmanomais būdais atkreipti į save dėmesį. Todėl žemiau pateikiu kelias rekomendacijas, kurių visai nebūtina priimti pažodžiui:

• Pasistenk būti knygų mugėje. Jei tavęs ten nėra, žmonės galvoja, kad tu išvis neegzistuoji. Net jei nepakliuvai į renginių programą, ateik kartas nuo karto prie leidyklos stendo ir pasisiūlyk pastovėti šalia savo knygų ir išraityti vieną kitą autografą.
• Apsirenk iššaukiančiai, kvailai, keistai ir su mintimi, kurią galėtum paaiškinti susidomėjusiems. Apsimesk vienu iš savo herojų, dėkis kaukes, keistus galvos apdangalus. Tai patraukia ne tik lankytojų, bet ir fotografų dėmesį ir tikimybė atsidurti laikraštyje padidėja.
• Tinka bet kokia padalomoji medžiaga – skirtukai, atvirukai, kalendoriukai, magnetukai su citatomis, marškinėliai su iššaukiančiais vaizdais. Jei per brangu dalint – pardavinėk. Autografus rašiau ir ant dalomų atvirukų su savo knygos viršeliu ir anotacijomis. Ką žinai, gal tas žmogus vis tik užsidegs perskaityti šią knygą vėliau.
• Dvi moterys vartė mano knygas taip niekaip negalėdamos apsispręsti. Čia priėjo trečia nepažįstamoji ir sako – aš skaičiau ir man labai patiko. Už minutės jau raičiau du autografus. Pagalvojau, kad gal galima tokį triuką ir surežisuot. Paprašyt giminaičių, kad kartais “netyčia” prieitų prie stendo ir pareikštų savo nuomonę.
• Būkit pirmą dieną, kai po mugę vaikštinėja visa VIP svita ir nebijok lįsti į kadrą ir tiesti prezidentei savo knygą su autografu. Nes tikrai pati neprieis ir nepaprašys.
• Pakliūti į TV yra labai svarbu. Tada eina žmonės pro šalį ir šnabždasi: šitą vakar mačiau telike. Tai lyg papildomas patikimumo garantas.
• Jei nepakliūni į leidyklos pranešimą spaudai, rašyk ir platink savajį, nesidrovėk ir surask naujieną, kuo tavo kūrinys išskirtinis. Pridėk gražią savo nuotrauką. Internete pilna informacijos kaip parašyti gerą pranešimą spaudai. Litexpo turi spaudos centrą – galima dvidešimt kopijų ir ten padėti. Net vienas susidomėjęs žurnalistas atsipirks. Arba galima sukritikuoti ką nors ir nusiųsti savo nuomonę į Delfi Piliečio ar Lrytas.lt Bendraukime rubriką. Jie ima bet kokias nuomones, o piliečių, besipiktinančių knygų muge neatsiranda labai daug. Kuo didesnė kritika, tuo daugiau komentarų, tuo geresnėj pozicijoj tinklapyje atsidurs jūsų žinutė.
• Visagalis feisbukas priims bet kokią tavo skleidžiamą informaciją. Paprašyk draugų, kad parašytų apie tave. Nusifotografuok su įžymybe. Įlysk į narvą su autoriumi. Padaryk selfie su prezidente. Tik nepadaugink. 

Knygų mugės atgarsiai su fotografiniais inkliuzais

Berlyne saulėta. Kvepia pavasariu. Užtūpti lauko kavinių staleliai ant saulės. Pievelėse žydi snieguolės ir krokai. Žolė žaliavo visą žiemą. Viskas atrodo daug švariau ir spalvingiau nei Vilniuje. Keista, bet grįžus į Berlyną vėl jaučiuosi kaip ramiame savame kaime, vėl nedūzgia telefonas, niekas nekviečia “ant kugelio”, nelaukia susitikimai, su niekuo neprivalau išgerti vyno. Žmonių aplinkui daug, bet su jais mandagiai prasilenkiame ir jie nepajėgia išblaškyti mano minčių. Atsiverčiu kompiuterį ir galiu vėl būti kartu su savo žodžiais, iš kurių vėl ausiu istorijų kilimus, vėliau galbūt praversiančius kitiems. Knygų mugėje įsitikinau, kad tai, ką darau, kažkam vis tik reikalinga.

Kaip sakiau per leidyklos suorganizuotą autorių vakarienę sekmadienį, ši mugė buvo vienas įspūdingesnių mano pirmųjų kartų ir viršijo visus lūkesčius. Prieš dešimtmetį esu kelioms draugėms prasitarus, kad vieną dieną grįšiu čia kaip dalyvė. Lygiai prieš metus, kai mano romanas vis dar gulėjo stalčiuje, o manęs visai nedžiugino tie skrydžiui į Vilnių sutaupyti pinigai, aš pasakiau vyrui, kad kitąmet tikrai skrisiu į mugę, nepaisant jokių trikdžių. Ir gal net – kaip autorius. Va taip, lydekai paliepus, man panorėjus, ir įvyko. Sugrįžau į mugę su savo knyga, su savo renginiu ir autografų dalinimo valandėlėmis. Bet apie tai tuoj papasakosiu plačiau.

Renginio Panevežyje akimirkos

Man mugė prasidėjo jau trečiadienį renginiu Panevėžyje. Galėčiau ilgai pasakoti apie renginio organizavimo nesėkmes ir apie tai, kad nepagalvojau, jog Panevėžy į prekybos tinklus žmonės eina tik savaitgaliais, o trečiadienio vakarą jų kur kas lengviau būtumėme suradę bibliotekose. Bet, nepaisant to, kad knygyno vedėja apie renginį buvo informuota tik iš vakaro, o plakatą pakabinome patys likus valandai iki jo pradžios, pardavėjos buvo geranoriškos, žurnalistai susidomėję, o žmonių susirinko ne taip jau mažai ir pokalbis buvo jaukus ir šeimyniškas. Šypsojausi, atsakinėjau į klausimus, mano teta panevėžietė pravirkdė savo smuikelį ir jautriai papasakojo apie mano vaikystę šiame mieste. Smagu buvo pasirašyti knygą klasės auklėtojui, anglų mokytojai, klasiokei, draugės draugei ar draugės sesei.. Vis tik savame mieste ir sienos padėjo.. Tačiau pamoka išmokta – viską, ką ne pats organizuoji, būtina patikrinti. Ir net tada, kai tau sako, kad viskas tikrai sutarta, reikia netikėti ir šauti kontrolinį skambutį renginio vietos vadovui. O greičiau ir patikimiau vis tik būtų organizuotis pačiam. Bent jau kol nesi Čekuolis..


Ketvirtadienį knygų mugės atidarymą ir pirmąją jos dieną praleidau. Nežinojau, kaip labai svarbu yra stovėti šalia savo knygos, kai pro stendą žygiuoja Prezidentė ir Premjeras, o jiems iš paskos – fotografai ir operatoriai. Nors manau, kad po Tapino narvo Prezidentė tikrai nebūtų stabtelėjus prie lietuviškų romanų skyriaus. Nebent būčiau padariusi nuogo konservatorių Premjero nuotrauką... Tą, kurią nufotografuoja Kormoranas mano romane...

D.Labučio nuotr. su abiem - Ramūnu (kairėje) ir Renatu 

Vietoj to visą dieną dirbau su kitomis nuotraukomis – Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose kabinome Renato Neverbicko ir Ramūno Danisevičiaus parodą "Vilnius-Berlynas". Atėjo laikas ją pademonstruoti ir Lietuvos žiūrovams. Nuo pat pradžių buvo toks sumanymas – parodom darbus Berlyno publikai, bet po to būtinai vežame į Vilnių. Vakarėlis buvo šaunus, berlynietiško stiliaus – su menu pirmame aukšte ir su DJ ir alumi septyniolikto amžiaus rūsyje. Su turbūt nuo to amžiaus gyvenančiais pelėsiais ant sienų. Publika panašiai pasiskirstė – menininkai viršuje, jaunimėlis – rūsy. Kas bandė ateiti per patį kalbų sakymą, jautėsi kaip troleibuse – durys tik atsidarydavo ir vėl užsidarydavo, o įkelt kojos nebuvo galima. Nors tie, kurie stovėjo arčiau, tikrai galėjo pasislinkti ir padaryti vietos naujai ateinantiems. Bet troleibuse veikia savi dėsniai ir nieko čia nepadarysi. Ilgai nekalbėjom, įdomiau buvo individualiai su žmonėmis pabendrauti. Džiaugiuosi, kad tiek jų, tiek spaudos atsiliepimai apie tokią iš pirmo žvilgsnio keistą parodos koncepciją sujungti du autorius ir du miestus, yra teigiami. Kaip per atidarymą kalbėjo Lietuvos fotografų vadas Jonas Staselis, R.Danisevičius yra duetų meistras ir aš jį teisingai pasirinkau šiam projektui.


Penktadienį pašoku anksti, išgeriu vaistų, numušu temperatūrą ir išsiruošiu į LRT, kur mane iškart pasitinka “Labas rytas, Lietuva” asistentė ir vedasi į grimerinę. Dar vienas pirmas kartas – tiesioginiame eteryje. Ignas klausimų neišduoda, sako, tiesiog pasikalbėsim. Jis taip gražiai šypsosi ir mandagiai kalba, kad net nekyla mintis pradėti bijoti. Šypsausi, įsitveriu į Labo ryto firminį puodelį ir pilu mintis kaip žirnius. Svarbiausia – nepradėti kosėti, svarbiausia – neprarasti minties gijos. Dešimt minučių labai nedaug, būčiau norėjusi ir daugiau papasakoti, bet šypsodamasi atsisveikinu ir nemeluodama pasakau, kad buvo malonu.


Pas mamą išgėrusi kavos ir sukirtusi sumuštinį su baltu varškės sūriu jaučiuosi visai gerai. Su užtušuotas paakiais ir jauduliu pilve važiuoju į parodą. Nedrąsiais žingsneliais užeinu ir sėlinu prie savo leidyklos stendo. Sėdi Tapinas prie savo pabaisų, išdidžiai stovi Urbonaitė, ant baro kėdės prie savo knygų sėdi Narmontaitė. Prie Tapino nutįsusi gerbėjų eilė. Nusprendžiu pasilabinti vėliau, nes nežinojau, kad vėliau bus pati tikriausia apgultis. Stendas didelis, savo knygos nematau. Lietuviški romanai – tik prasigrūdus už narvo. Šypsausi, labinuosiu, nedrąsiai klausiu, ar kas teiraujasi “Objektyve meilė”. Bijau išgirsti neigiamą atsakymą. Bet pardavėja linkčioja ir sako, kad pradėjo eiti žmonės ir klausti tos, kur šiandien telike buvo. Kita kategorija žmonių nuorodą į mano knygą gavo vakarykščiame žurnale “Žmonės”. Pasivaikštom, aplankom vaikų salę, nuperku savo mažajam kelias knygas, sutinkam dešimt pažįstamų, grįžtam. Ir tada manoji redaktorė mane čiumpa ir sako – ateik pastovėti į stendą. Aš kukliai traukiu pečiais, sakau, kad man skirtas autografų laikas tik rytoj. Ji sako, eikš ir viskas, daug geriau perka, kai autorius stovi stende.

Renginio akimirkos

Greitai sukrauna keturias eiles manųjų knygų, padeda lentelę su mano pavardę ir iš tikro, žmonės pradeda eiti. “Čia ta, kur Žmonės rašė, ai neprisimenu, kažkur užsienį gyvena, gal Norvegijoje, - šnibžda viena. “Oi, aš apie jus skaičiau “Motery”, - drąsiai prisistato kitą. Trečios kikena ir sako, kad telike aš storesnė atrodžiau. Va taip po truputį mezgasi bendravimas su skaitytojais. Pasirašau pirmąsias dvidešimt knygų ir pasijuntu išsėmusi visas jėgas. Prižadu grįžti vakare, nes apsibraukiau daug renginių. Tačiau pakilusi temperatūra nepaleidžia manęs iš lovos – atleiskit A.Žagrakalyte, L.Katkau, U.Radzevičiūte, S.Kubelka, kad taip ir nepasirodžiau jūsų renginiuose.


Šeštadienis – didžioji diena. Mano pirmasis tikras viešas renginys. Įšoku į suknelę, bandau pati maskuoti ligos ženklus ant veido, nutaisau nugalėtojo šypseną ir nusistebiu, nes vėl nebeturiu jokio baimės jausmo. Su Jolita ir Nomeda susitinkame pusvalandį iki renginio ir plepame apie visai nesvarbius dalykus. Nomeda (Marčėnait
ė) klausimų nerodo ir sako neapkrauti galvos galimais atsakymais, o tiesiog atsipalaiduoti ir šypsotis. Ir dar lūpas pasidažyti. Patikiu ja, nes pati švyti. Jolita (Herlyn) irgi rami arba sugeba meistriškai paslėpti jaudulį. Bet jokios panikos net ir tada, kai matome kaip kemšasi žmonės į mūsų renginio vietą. Neįtikėtina, salė pilnut pilnutėlė. Ir dar tarpdurys pilnas. O taip bijojom, kad gretimoje salėje vykstantis Parulskio pasirodymas pasiglemš dalį mūsų auditorijos.

Va tiek gerbėjų sulaukėm 

Tos 45 minutės pralekia žaibiškai. Klaipėdos mero Kongo valdomo trimito garsai užduoda reikiamą romantišką toną. Nomedos balsas minkštas, tačiau ji puikiai valdo ir mus, ir publiką. Dar kartą įsitikinu kaip svarbu patyręs moderatorius. Publika susidomėjusi, tik pačioje pabaigoje keletas išeina. Matau kelis savus veidus. Pritariančiu žvilgsniu linksi antroje eilėje sėdinti draugė. Bet didžioji dauguma – visai nepažįstami veidai. Mes pasakojame apie savo vyrus ir savo herojus, atsakinėjame į klausimus apie gyvenimą svetur ir rašymo įgūdžius, diskutuojame apie vyrų ir moterų literatūrą. Po to šypsomės, dėkojame, bendraujame, kviečiame į stendą. Negalime nulipti laiptais žemyn, nes ten tiesiog užsikimšę. Man svaigsta galva ir jaučiu vėl kylant temperatūrą. Sukaupusi jėgas įsitaisau stende. Eilė nesirikiuoja, bet žmonių nemažai. Matyt, atrodau tikrai nekaip, tad kažkas iš leidyklos pasiūlo pailsėti ir papietauti jų kambarėlyje. Ir tikrai, po to dvi valandas stende atlaikau visai nesunkiai. Kalbuosi su žmonėm. Kas nuoširdžiai susidomėjęs mana knyga, bet neturi pinigų, išraitau autografą ant atviruko. Bus atminimui. Žmonės prieina patys įvairiausi ir ne vien moterys. Pamojuoju pro šalį bėgančiam Panoramos operatoriui ir jis po kelių minučių grįžta su žurnalistu. Vis dar pusiau transe pasakoju į atkištą mikrofoną, ką man reiškia dalinti autografus. Ir negaliu patikėti, kad visi žodžiai po trijų valandų paleidžiami į eterį per žiūrimiausią žinių laidą reportaže iš knygų mugės. Tiesiai po Šiškino politinių svarstymų. Luck of the begginers? Turbūt.

A.Kriščiūno nuotr.

Sekmadienį nusprendžiu nueiti į Saros Poisson knygos pristatymą. Vėluoju, vos įmanoma surasti salę. Džiaugiuosi, kad mūsų renginys nebuvo nukištas į tokią tolybę, nes į jį neateis joks atsitiktinis lankytojas. O man atrodo jie labai svarbūs – atsitiktinis lankytojas, atsitiktinis pirkėjas, atsitiktinai mano knygą pas draugą paėmęs žmogus. Dažniausiai jie būna lemtingi. Sekmadienį jau ramiau. Žmonių antplūdis taip ir neprasideda. Yra laiko pasišnekučiuoti su atsitiktiniais lankytojais, su pardavėjomis, su kolegomis. Nusiperku kelias knygas, padėkoju visiems ir važiuoju namo ilsėtis. Paskutinis mugės akcentas – leidyklos vakarienė su autoriais La Boheme. Ir vėl esu kupina euforijos ir dėkingumo likimui, kad leido su tokia šaunia kompanija susėsti prie vieno stalo. Jau vien dėl to buvo verta parašyti knygą. Ir atiduoti beveik visas jėgas ją pristatinėjant.

A.Kriščiūno nuotr. 

Įsipaišau į būrį šaukiančių, kad knygų mugė autoriui pati tikriausia šventė. Ir nors šį kartą pritrūko sveikatos švęsti, mėgaujuosi kiekvienu prisiminimu, kiekviena pažintimi, kiekvienu į pasaulį paleistu autografu. Kai kurios išvados ir rekomendacijos “žaliam” dalyviui – kitame įraše.

R.Neverbicko, A.Kriščiūno ir D.Labučio nuotr.