Kuo skiriasi Vilniaus ir Leipcigo knygų mugės

Vos atsigavusi po Vilniaus knygų mugės pradėjau laukti kito didžiulio knygų mylėtojų renginio Leipcige. Abi šias muges skiria vos trys savaitės ir kiek daugiau nei tūkstantis kilometrų.

Knygų mugė vyksta gigantiškuose parodų rūmuose

Leipcigo knygų mugė iki pat karo buvo didžiausiu literatūros renginiu visoje Vokietijoje, tik vėliau užleidusi savo pozicijas Frankfurto knygų mugei. Tačiau net ir šaltojo karo metais ji buvo reikšmingiausia ne tik rytų Vokietijoje, bet ir visame soclageryje. Tai buvo renginys, kurio laukdavo visi pripažinti ir nepripažinti rašytojai iš Vokietijos ir kaimyninių šalių. Į jį netgi atvažiuodavo visiems puikiai žinomų rašytojų iš vakarų. Visas miestas švęsdavo literatūros fiestą, o renginiai vyko daugelyje vietų ir juose vienaip ar kitaip dalyvaudavo beveik visi miestiečiai.


Lygiai taip pat ir dabar – knygų mugė yra šventė visam miestui, nes Leipzig liest (Leipcigas skaito) programoje - daugiau nei 3000 renginių 410 vietų. Jie vyksta ne tik mugėje, ne tik knygynuose ar bibliotekose, teatruose ar klubuose, bet ir netradicinėse miesto vietose, kaip zoologijos sodas ar baseinas. Visas miestas mirga knygų mugės atributika, plakatuose reklamuojamos tik knygos ir autoriai, mieste neįmanoma gauti nakvynės ir laisvo stalelio restorane, o į kai kuriuos renginius bilietus reikia užsisakyti gerokai iš anksto. Dėl savo aktyvios kultūrinės programos ir jaunimo judėjimų bei dinamiško naktinio gyvenimo Leipcigas dabar dažnai ir šiaip yra pavadinamas naujuoju Berlynu.

Pati knygų mugė pribloškė dydžiu – 5 salės, 95,400 kvadratinių metrų, 2250 dalyvių, 455 dalyviai iš užsienio, iš 42 šalių. Viena iš tų salių yra ko gero didesnė už visą Vilniaus knygų mugę. Bet tai nenuostabu, nes Vokietijoje knygų leidyba yra labai svarbi verslo šaka. Praeitais metais šalyje buvo parduota knygų už 9,4 mlrd eurų.

Vaišės Lietuvos stende

Lietuvos stendas, suporuotas su latvišku, atrodė pakankamai kukliai, nors į spaudos konferenciją žmonių prisirinko. Dalį gal atginė pilstomo vyno kvapas. Kaip supratau iš nuotraukų, pernai stendas atrodė panašiai - minimalistinis, su gražiai išdėliotomis, bet mažai liečimomis lietuvių autorių knygomis vokiečių kalba. Užtat kitais metais turime driokstelti kaip reikalas, nes būsime pagrindinė mugės viešnia ir privalėsime pirkti dešimtkart didesnį stendą. Bet ar tai atsipirks? Ar pritrauks taip norimą dėmesį, ar padės Vokietijos leidėjus sudominti lietuviškais kūriniais ir ar padės lietuvių autoriams prasimušti į Vokietijos rinką, nei vienas iš kalbintų atsakingų žmonių negalėjo pažadėti. Lietuvos kultūros instituto vadovė sakė, kad kitais metais pagrindiniais akcentais turbūt taps J.Kunčino ir U.Radzevičiūtės išversti romanai, tikimasi vokiečius sudominti A. Škėmos “Balta drobule”. Tad galima sakyti, kad Lietuvos dalyvavimas šioje mugėje atlieka tik reprezentacines funkcijas. Todėl Lietuvos leidėjų ji senai nedomina. Literatūros agentų mes kaip ir neturime, o valstybės neparemtiems autoriams čia važiuoti – per brangu.

Pasivaikščiojus po mugę, supranti, kad tai daugiau vokiečių leidėjų, autorių ir skaitytojų šventė. Kitos šalys nėra labai įdomios, kai naujienų pilni vokiški stendai. Vokiečių leidėjai užsiėmę savo autoriais ir renginiais bei savų knygų garsinimu šioje siaubingoje konkurencinėje kovoje. O ieškoti naujų bendradarbiavimo kontaktų jie važiuoja į rudeninę Frankfurto knygų mugę.

Spaudos konferencijos akimirkos ir kitų metų vizijos pristatymas

Nori nenori, po visos dienos pradedi lyginti Vilniaus ir Leipcigo knygų muges. Iš tų lyginimų sugulė kelios išvados ir gal pasiūlymai Vilniaus knygų mugės organizatoriams.

Kad vyksta Vilniaus knygų mugė, žino tik specialistai ir Lazdynų gyventojai, nes užkištom gatvėm negali parvažiuoti namo. Literatūrinių renginių mieste, priešingai nei Leipcige, beveik niekur nėra. Jei gerai prisimenu, kažkuriais metais buvo bandyta įgyvendinti šią idėją, tačiau šiemet nieko panašaus nebuvo. O juk galėtų bent jau bibliotekos susivienyti ir masiškai pasiūlyti renginių tiems, kas nenori į mugę, knygynai pasiūlyti susitikimus su rašytojais ir autografų dalinimo valandėles, barai mieste pasiūlyti poezijos skaitymus, o koncertų salės – autorių tekstus derinti su muzika. Taip į šventę būtų įtrauktas ir jaunimas, ir pensininkai, kuriems Litexpo ir per toli, ir per brangu.

Antras dalykas, kuris krito į akis – nebuvo tokio turgaus, kaip Vilniuje. Leidyklų stendai įrengti ne kaip parduotuvės, o kaip jaukūs kambariukai, kur gali užeiti, prisėsti, pavartyti patikusią knygą, paklausti apie ją, o jei kuri patinka – susirandi pardavėją ir susimoki. Tačiau leidyklos darbuotojai stende stovi tam, kad bendrautų su skaitytojais, o ne tam, kad pardavinėtų. Salėse įrengti atskiri knygynai ir ten galima pirkti kiek tik širdis geidžia.

Patiko ir tai, kad leidyklos tiesiog savo stenduose siūlo nedidelius ir jaukius susitikimus su autoriais. Einant pro stendą jau matai iškabintą susitikimų grafiką ir žinai kuriuo metu norėtumei sugrįžti. Juose mažiau šou elementų, o daugiau – pokalbių ir tiesiog skaitymų iš pristatomos knygos. O paskui gali ir pasikalbėti su autoriumi. Didesni renginiai vyksta per visą mugę išmėtytose įvairiausiose salėse, tad norint daug apeiti, teks, iš tiesų, daug nueiti.

Krito į akis ir daugybė padalomosios medžiagos – leidyklų katalogai su būsimomis naujienomis, specialūs knygų mugės leidiniai, mažos reklaminės knygelės su teksto ištraukomis, reklaminiai atvirukai, ženkliukai, posteriai su knygos viršeliu. Sutinku, kad grįžus tenka išmesti daug šiukšlių, bet daug autorius pristatančių leidinių atsidūrė ir ant mano darbinio stalo. Lietuvoje leidyklos padalomajai medžiagai ir autorių pristatymams visai neleidžia pinigų.

Labai patiko tai, kad mugė orientuota ne tik į pardavimus, bet ir į specialistų susitikimus. Jauni autoriai gali prisistatyti leidykloms, susirasti agentus, patyrę rašytojai jiems dalina patarimus, diskutuoja opiais profesiniais klausimais, o vertėjai ir literatūros agentai turi savo atskirus renginius. Didelis dėmesys skiriamas blogeriams – jiems darbui net įrengta atskira erdvė mugėje, o jiems skirtuose renginiuose gali sužinoti leidyklų naujienas ir, galiausiai, susipažinti su jais. Blogeriai Vokietijoje jau išsikovo daug maž tas pačias teises kaip ir žurnalistai, tad jiems irgi suteikiamos akreditacijos į mugę.

Knygų mugės atgarsiai su fotografiniais inkliuzais

Berlyne saulėta. Kvepia pavasariu. Užtūpti lauko kavinių staleliai ant saulės. Pievelėse žydi snieguolės ir krokai. Žolė žaliavo visą žiemą. Viskas atrodo daug švariau ir spalvingiau nei Vilniuje. Keista, bet grįžus į Berlyną vėl jaučiuosi kaip ramiame savame kaime, vėl nedūzgia telefonas, niekas nekviečia “ant kugelio”, nelaukia susitikimai, su niekuo neprivalau išgerti vyno. Žmonių aplinkui daug, bet su jais mandagiai prasilenkiame ir jie nepajėgia išblaškyti mano minčių. Atsiverčiu kompiuterį ir galiu vėl būti kartu su savo žodžiais, iš kurių vėl ausiu istorijų kilimus, vėliau galbūt praversiančius kitiems. Knygų mugėje įsitikinau, kad tai, ką darau, kažkam vis tik reikalinga.

Kaip sakiau per leidyklos suorganizuotą autorių vakarienę sekmadienį, ši mugė buvo vienas įspūdingesnių mano pirmųjų kartų ir viršijo visus lūkesčius. Prieš dešimtmetį esu kelioms draugėms prasitarus, kad vieną dieną grįšiu čia kaip dalyvė. Lygiai prieš metus, kai mano romanas vis dar gulėjo stalčiuje, o manęs visai nedžiugino tie skrydžiui į Vilnių sutaupyti pinigai, aš pasakiau vyrui, kad kitąmet tikrai skrisiu į mugę, nepaisant jokių trikdžių. Ir gal net – kaip autorius. Va taip, lydekai paliepus, man panorėjus, ir įvyko. Sugrįžau į mugę su savo knyga, su savo renginiu ir autografų dalinimo valandėlėmis. Bet apie tai tuoj papasakosiu plačiau.

Renginio Panevežyje akimirkos

Man mugė prasidėjo jau trečiadienį renginiu Panevėžyje. Galėčiau ilgai pasakoti apie renginio organizavimo nesėkmes ir apie tai, kad nepagalvojau, jog Panevėžy į prekybos tinklus žmonės eina tik savaitgaliais, o trečiadienio vakarą jų kur kas lengviau būtumėme suradę bibliotekose. Bet, nepaisant to, kad knygyno vedėja apie renginį buvo informuota tik iš vakaro, o plakatą pakabinome patys likus valandai iki jo pradžios, pardavėjos buvo geranoriškos, žurnalistai susidomėję, o žmonių susirinko ne taip jau mažai ir pokalbis buvo jaukus ir šeimyniškas. Šypsojausi, atsakinėjau į klausimus, mano teta panevėžietė pravirkdė savo smuikelį ir jautriai papasakojo apie mano vaikystę šiame mieste. Smagu buvo pasirašyti knygą klasės auklėtojui, anglų mokytojai, klasiokei, draugės draugei ar draugės sesei.. Vis tik savame mieste ir sienos padėjo.. Tačiau pamoka išmokta – viską, ką ne pats organizuoji, būtina patikrinti. Ir net tada, kai tau sako, kad viskas tikrai sutarta, reikia netikėti ir šauti kontrolinį skambutį renginio vietos vadovui. O greičiau ir patikimiau vis tik būtų organizuotis pačiam. Bent jau kol nesi Čekuolis..


Ketvirtadienį knygų mugės atidarymą ir pirmąją jos dieną praleidau. Nežinojau, kaip labai svarbu yra stovėti šalia savo knygos, kai pro stendą žygiuoja Prezidentė ir Premjeras, o jiems iš paskos – fotografai ir operatoriai. Nors manau, kad po Tapino narvo Prezidentė tikrai nebūtų stabtelėjus prie lietuviškų romanų skyriaus. Nebent būčiau padariusi nuogo konservatorių Premjero nuotrauką... Tą, kurią nufotografuoja Kormoranas mano romane...

D.Labučio nuotr. su abiem - Ramūnu (kairėje) ir Renatu 

Vietoj to visą dieną dirbau su kitomis nuotraukomis – Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose kabinome Renato Neverbicko ir Ramūno Danisevičiaus parodą "Vilnius-Berlynas". Atėjo laikas ją pademonstruoti ir Lietuvos žiūrovams. Nuo pat pradžių buvo toks sumanymas – parodom darbus Berlyno publikai, bet po to būtinai vežame į Vilnių. Vakarėlis buvo šaunus, berlynietiško stiliaus – su menu pirmame aukšte ir su DJ ir alumi septyniolikto amžiaus rūsyje. Su turbūt nuo to amžiaus gyvenančiais pelėsiais ant sienų. Publika panašiai pasiskirstė – menininkai viršuje, jaunimėlis – rūsy. Kas bandė ateiti per patį kalbų sakymą, jautėsi kaip troleibuse – durys tik atsidarydavo ir vėl užsidarydavo, o įkelt kojos nebuvo galima. Nors tie, kurie stovėjo arčiau, tikrai galėjo pasislinkti ir padaryti vietos naujai ateinantiems. Bet troleibuse veikia savi dėsniai ir nieko čia nepadarysi. Ilgai nekalbėjom, įdomiau buvo individualiai su žmonėmis pabendrauti. Džiaugiuosi, kad tiek jų, tiek spaudos atsiliepimai apie tokią iš pirmo žvilgsnio keistą parodos koncepciją sujungti du autorius ir du miestus, yra teigiami. Kaip per atidarymą kalbėjo Lietuvos fotografų vadas Jonas Staselis, R.Danisevičius yra duetų meistras ir aš jį teisingai pasirinkau šiam projektui.


Penktadienį pašoku anksti, išgeriu vaistų, numušu temperatūrą ir išsiruošiu į LRT, kur mane iškart pasitinka “Labas rytas, Lietuva” asistentė ir vedasi į grimerinę. Dar vienas pirmas kartas – tiesioginiame eteryje. Ignas klausimų neišduoda, sako, tiesiog pasikalbėsim. Jis taip gražiai šypsosi ir mandagiai kalba, kad net nekyla mintis pradėti bijoti. Šypsausi, įsitveriu į Labo ryto firminį puodelį ir pilu mintis kaip žirnius. Svarbiausia – nepradėti kosėti, svarbiausia – neprarasti minties gijos. Dešimt minučių labai nedaug, būčiau norėjusi ir daugiau papasakoti, bet šypsodamasi atsisveikinu ir nemeluodama pasakau, kad buvo malonu.


Pas mamą išgėrusi kavos ir sukirtusi sumuštinį su baltu varškės sūriu jaučiuosi visai gerai. Su užtušuotas paakiais ir jauduliu pilve važiuoju į parodą. Nedrąsiais žingsneliais užeinu ir sėlinu prie savo leidyklos stendo. Sėdi Tapinas prie savo pabaisų, išdidžiai stovi Urbonaitė, ant baro kėdės prie savo knygų sėdi Narmontaitė. Prie Tapino nutįsusi gerbėjų eilė. Nusprendžiu pasilabinti vėliau, nes nežinojau, kad vėliau bus pati tikriausia apgultis. Stendas didelis, savo knygos nematau. Lietuviški romanai – tik prasigrūdus už narvo. Šypsausi, labinuosiu, nedrąsiai klausiu, ar kas teiraujasi “Objektyve meilė”. Bijau išgirsti neigiamą atsakymą. Bet pardavėja linkčioja ir sako, kad pradėjo eiti žmonės ir klausti tos, kur šiandien telike buvo. Kita kategorija žmonių nuorodą į mano knygą gavo vakarykščiame žurnale “Žmonės”. Pasivaikštom, aplankom vaikų salę, nuperku savo mažajam kelias knygas, sutinkam dešimt pažįstamų, grįžtam. Ir tada manoji redaktorė mane čiumpa ir sako – ateik pastovėti į stendą. Aš kukliai traukiu pečiais, sakau, kad man skirtas autografų laikas tik rytoj. Ji sako, eikš ir viskas, daug geriau perka, kai autorius stovi stende.

Renginio akimirkos

Greitai sukrauna keturias eiles manųjų knygų, padeda lentelę su mano pavardę ir iš tikro, žmonės pradeda eiti. “Čia ta, kur Žmonės rašė, ai neprisimenu, kažkur užsienį gyvena, gal Norvegijoje, - šnibžda viena. “Oi, aš apie jus skaičiau “Motery”, - drąsiai prisistato kitą. Trečios kikena ir sako, kad telike aš storesnė atrodžiau. Va taip po truputį mezgasi bendravimas su skaitytojais. Pasirašau pirmąsias dvidešimt knygų ir pasijuntu išsėmusi visas jėgas. Prižadu grįžti vakare, nes apsibraukiau daug renginių. Tačiau pakilusi temperatūra nepaleidžia manęs iš lovos – atleiskit A.Žagrakalyte, L.Katkau, U.Radzevičiūte, S.Kubelka, kad taip ir nepasirodžiau jūsų renginiuose.


Šeštadienis – didžioji diena. Mano pirmasis tikras viešas renginys. Įšoku į suknelę, bandau pati maskuoti ligos ženklus ant veido, nutaisau nugalėtojo šypseną ir nusistebiu, nes vėl nebeturiu jokio baimės jausmo. Su Jolita ir Nomeda susitinkame pusvalandį iki renginio ir plepame apie visai nesvarbius dalykus. Nomeda (Marčėnait
ė) klausimų nerodo ir sako neapkrauti galvos galimais atsakymais, o tiesiog atsipalaiduoti ir šypsotis. Ir dar lūpas pasidažyti. Patikiu ja, nes pati švyti. Jolita (Herlyn) irgi rami arba sugeba meistriškai paslėpti jaudulį. Bet jokios panikos net ir tada, kai matome kaip kemšasi žmonės į mūsų renginio vietą. Neįtikėtina, salė pilnut pilnutėlė. Ir dar tarpdurys pilnas. O taip bijojom, kad gretimoje salėje vykstantis Parulskio pasirodymas pasiglemš dalį mūsų auditorijos.

Va tiek gerbėjų sulaukėm 

Tos 45 minutės pralekia žaibiškai. Klaipėdos mero Kongo valdomo trimito garsai užduoda reikiamą romantišką toną. Nomedos balsas minkštas, tačiau ji puikiai valdo ir mus, ir publiką. Dar kartą įsitikinu kaip svarbu patyręs moderatorius. Publika susidomėjusi, tik pačioje pabaigoje keletas išeina. Matau kelis savus veidus. Pritariančiu žvilgsniu linksi antroje eilėje sėdinti draugė. Bet didžioji dauguma – visai nepažįstami veidai. Mes pasakojame apie savo vyrus ir savo herojus, atsakinėjame į klausimus apie gyvenimą svetur ir rašymo įgūdžius, diskutuojame apie vyrų ir moterų literatūrą. Po to šypsomės, dėkojame, bendraujame, kviečiame į stendą. Negalime nulipti laiptais žemyn, nes ten tiesiog užsikimšę. Man svaigsta galva ir jaučiu vėl kylant temperatūrą. Sukaupusi jėgas įsitaisau stende. Eilė nesirikiuoja, bet žmonių nemažai. Matyt, atrodau tikrai nekaip, tad kažkas iš leidyklos pasiūlo pailsėti ir papietauti jų kambarėlyje. Ir tikrai, po to dvi valandas stende atlaikau visai nesunkiai. Kalbuosi su žmonėm. Kas nuoširdžiai susidomėjęs mana knyga, bet neturi pinigų, išraitau autografą ant atviruko. Bus atminimui. Žmonės prieina patys įvairiausi ir ne vien moterys. Pamojuoju pro šalį bėgančiam Panoramos operatoriui ir jis po kelių minučių grįžta su žurnalistu. Vis dar pusiau transe pasakoju į atkištą mikrofoną, ką man reiškia dalinti autografus. Ir negaliu patikėti, kad visi žodžiai po trijų valandų paleidžiami į eterį per žiūrimiausią žinių laidą reportaže iš knygų mugės. Tiesiai po Šiškino politinių svarstymų. Luck of the begginers? Turbūt.

A.Kriščiūno nuotr.

Sekmadienį nusprendžiu nueiti į Saros Poisson knygos pristatymą. Vėluoju, vos įmanoma surasti salę. Džiaugiuosi, kad mūsų renginys nebuvo nukištas į tokią tolybę, nes į jį neateis joks atsitiktinis lankytojas. O man atrodo jie labai svarbūs – atsitiktinis lankytojas, atsitiktinis pirkėjas, atsitiktinai mano knygą pas draugą paėmęs žmogus. Dažniausiai jie būna lemtingi. Sekmadienį jau ramiau. Žmonių antplūdis taip ir neprasideda. Yra laiko pasišnekučiuoti su atsitiktiniais lankytojais, su pardavėjomis, su kolegomis. Nusiperku kelias knygas, padėkoju visiems ir važiuoju namo ilsėtis. Paskutinis mugės akcentas – leidyklos vakarienė su autoriais La Boheme. Ir vėl esu kupina euforijos ir dėkingumo likimui, kad leido su tokia šaunia kompanija susėsti prie vieno stalo. Jau vien dėl to buvo verta parašyti knygą. Ir atiduoti beveik visas jėgas ją pristatinėjant.

A.Kriščiūno nuotr. 

Įsipaišau į būrį šaukiančių, kad knygų mugė autoriui pati tikriausia šventė. Ir nors šį kartą pritrūko sveikatos švęsti, mėgaujuosi kiekvienu prisiminimu, kiekviena pažintimi, kiekvienu į pasaulį paleistu autografu. Kai kurios išvados ir rekomendacijos “žaliam” dalyviui – kitame įraše.

R.Neverbicko, A.Kriščiūno ir D.Labučio nuotr.