Leipcigas: prisistatymas pasibaigė

Tuose kvadratėliuose buvo paslėptos knygos

(Straipsnis spausdintas "Literatūra ir menas" savaitraštyje)

Ketvirtadienį aštuntą ryto Berlyne įlipu į pilnutėlį Sonderzug - specialų reisą, vežantį knygų mylėtojus į Leipcigo knygų mugę. Įsivaizduojat – tai traukinys pilnas rašytojų, leidėjų, iliustratorių ir kitų, kuriems knyga yra ne šiaip tik knyga, bet darbo priemonė, įrankis ar objektas. Tokį traukinį su visais keleiviais intelektualais Stalinas mielai būtų pasiuntęs tiesiai Sibiro kryptimi. Iki Lietuvos stendo atidarymo mugėje lieka trys valandos.

Traukinys senoviškas, pirmos klasės kupė sėdynės išmuštos raudonu aksomu, kaip seno teatro kėdės. Pajuntu, kad spektaklis prasideda. Lengvai užsimezga pokalbis su kaimynais, nes juk galiausiai visi mes tame traukinyje esame kolegos. Šveicarijoje gyvenantis vyriškis vadovauja agentūrai, kuri padeda autoriams patiems leisti knygas – tai yra jie užsiima savilaida.

Iš traukinio Leipzig Messe stotelėje išlipusi minia plūsta į didžiulį mugės pastatų kompleksą ir rikiuojasi eilėje prie bilietų. Aš lipu laiptais į spaudos centrą. Įsipilu kavos ir trumpam prisėdu, norėdama dar kartą susidėlioti svarbiausius renginius į savo programą. Iki Lietuvos stendo atidarymo likusi valanda.

Kad įsivaizduotumėte, kokie Leipcigo mugės plotai, pasakysiu, kad nuo spaudos centro iki kitame gale esančios ketvirtos salės, kur įsikūręs Lietuvos stendas – netgi daugiau nei kilometras. Gerai, kad ketvirtadienį priešpiet nereikia brautis pro tokias minias, kaip penktadienį (kiek žinau, šeštadienį minia dar labiau sutirštėjo). Lietuvos stendą surandu likus dešimčiai minučių iki oficialaus jo atidarymo. O surasti nelengva, nes LITAUEN užrašas kabo palubėse, kur joks praeivis nepakelia akių. Ir kažkodėl nususuktos raidės į priešingą pusę – iš ten, kur plūsta žmonės, jį reikia skaityti nuo antro galo. Jei ne šalia esantis Lietuvos turizmo stendas su atpažįstamomis spalvomis, būčiau turbūt prabėgusi pro šalį.

Visi jau čia: ministrė, ambasadorius, mugės vadovas, pažįstami ir nepažįstami rašytojai, vertėjai, leidėjai, vokiškosios lietuvių bendruomenės atstovai. Pamatę išrikiuotas taures, stabteli ir atsitiktiniai praeiviai. Vos atpažįstu iš po balkšvai pilkų vienodų palaidinių kyšančius Lietuvos kultūros instituto atstovių veidus, įsitempusius, kad tik viskas sklandžiai praeitų. Prisėdu kitoje, neparadinėje stendo pusėje, nes stovėti minioje dar neleidžia skaudanti koja. Kalbų negirdžiu, tik plojimus. Energingus Subtilu-Z atliekamos muzikos garsus. Matau, kaip prie sienelės rikiuojasi uniformuotos merginos, kaip jos vienu metu pasuka kvadratėlius, ant kurių parašyta Fortsetzung folgt.

Šį šūkį lietuviai verčia kaip “Prisistatymas tęsiasi” ir juo norima pabrėžti, kad Lietuva tęsia tai, ką pradėjo prisistatymu prieš daugelį metų Frankfurto knygų mugėje. Tačiau jį galima ir išversti kaip “Pratęsimas bus”, tai kaip ir reikštų, kad čia tik pradžia, o mes nenuleisime rankų. Sutinku, šūkis prasmingas, apgalvotas, bet taip giliai užkoduotas, kad jo vokiečiai iki galo nesuprato. Berliner Zeitung pirmadienį apžvelgdami mugę spėliojo, ką norėta tuo šūkiu pasakyti – pratęsimas kur, klausia jie ir čia pat sako, kad Lietuvą nuo 1990 metų paliko milijonas jaunų žmonių. Tuo pačiu pavadinimu išleistą aukštos poligrafinės kokybės knygą, pasakojančią apie Lietuvos šimtmetį ir dalinamą stende, laikraštis pavadino prabanga.

Po giliais klodais buvo paslėpta ir stendo idėja. Kaip prisimenu, pernai Leipcigo mugėje Lietuvos renginyje buvo pasakojama, kad stendas bus panašus į traukinį ir atvaizduos Lietuvos šimtmečio etapus. Nežinau, ar pasikeitė koncepcija, ar dailininkas, bet originalus, baltas ir švarus iki sterilumo stendas labiau priminė erdvėlaivį. Estetiškai išgrynintoje erdvėje nebuvo nieko nereikalingo, nebuvo net ... knygų. Jos buvo paslėptos sienelėje esančiose lentynėlėse, kurias reikėjo pasukti, kad rastum knygą. Orginalu, tačiau mugėje, kur iš lentynų ir taip virsta milijonai knygų, daugelis praeivių patingėdavo žaisti slėpynių. Lietuvos delegacijos kai kurie nariai taip pat sakė, kad stendas labai gražus, architektai ir dizaineriai tikrai negailėtų jam savo komplimentų, bet praktiškai jis buvo mažai naudingas, nes nebuvo vietos knygoms. O apie ką, jei ne apie knygas, pirmiausiai turėtų pagalvoti knygų mugės stendo autorius?

Lietuvių autorių knygos eksponuojamos leidyklų stenduose

Pasigedau ir Lietuvos užrašo aiškiomis, ryškiomis raidėmis, kad iš tolo būtų matyti, kad čia pagrindinės mugės viešnios stendas. Pasigedau ryškių plakatų su autorių knygomis, kad visiems dar kartą priminti kiek daug mes jų jau turime išleistų vokiškai. Pasigedau knygų, kurios dar nėra išverstos į vokiečių kalbą. Pasigedau nuotraukų albumų ir vaikiškų knygų. Tikrai manau, kad ne vieno ranka būtų išsitiesusi pavartyti Kakės makės nuotykių, tegul ir lietuviškai. Tokiame dideliame stende taip pat galėjo vykti renginiai, autorių prisistatymai ir vieši skaitymai, kaip tai vyko kituose stenduose, tada baltos kėdutės būtų užimtos klausytojų, o ne šiaip pro šalį einančių pavargėlių. Šalia gal buvo galima pardavinėti lietuvišką alų ar girą ir taip padengti bent dalį išlaidų. Greta įsikūręs Austrijos stendas buvo įrengęs kavinę, kurioje buvo ir knygų, ir scena su skaitančiais autoriais, ir kurioje visada buvo pilna žmonių. Kitoje pusėje esančiame šveicarų stende taip pat nuolat vyko renginiai, o juos klausant buvo galima vartyti knygas.

Tačiau čia ne kritika, tik stebėtojo pastabos, kurios gal pravers Lietuvai prisistatant Londone kitais metais. Nepaisant paburbėjimų, šis Lietuvos dalyvavimas Leipcigo knygų mugėje sulaukė labai daug atgarsių ir yra visomis prasmėmis pavykęs renginys. Gal net įvardinčiau jį kaip apskritai sėkmingiausią Lietuvos pasirodymą tarptautinėje arenoje. Visi didieji vokiški leidiniai atkreipė dėmesį į mūsų šalį, jos istoriją ir daugybę jos rašytojų. Neįkainojamas yra keturių puslapių straipsnis Der Spiegel žurnale arba reportažai per televiziją ar radiją. Dažnai juose – ne vien apie literatūrą, bet apie mūsų istoriją, politiką, kultūrą. Tiek spaudos dėmesio iki tol vienu metu tikrai dar nesame gavę, taip kad sprendimas samdyti vokiečių ryšių su visuomenę atstovę pasiteisino 200 procentų.

A.Šlepiko novelių knygos pristatymas

Mūsų rašytojai dalyvavo 60 renginių. Ir tai buvo ne vien knygų pristatymai, bet ir rimtos politinės ar literatūrinės diskusijos, ne vien mugės patalpose, bet ir visame mieste. Kai kurie sutraukė šimtus lankytojų, kiti bent jau dešimtis. Sudėjus visus, išeitų tikrai ne vienas tūkstantis. Mačiau, kad tai ir didžiulė šventė iš Lietuvos atvažiavusiems rašytojams. Sutikite, jiems irgi smagu pasidžiaugti savo darbo vaisiais. Nes juk knygos išleidimas vokiškai – tai savotiška sėkmė, moralinis pasitenkinimas. Kai kuriems sėkmingiesiems tai gal taps ir finansine sėkme ir rimtu tiltu į ateitį. Ir už tai, kad kai kurių lietuvių autorių knygas buvo galima rasti miesto knygynų lentynose, turim būti dėkingi Lietuvos specialiam šiųmetiniam statusui mugėje.

Lietuvos kultūros ministrė negalėjo pasakyti, kiek Lietuvai kainavo dalyvavimas mugėje, tačiau sakė, kad į tai žiūri kaip į investiciją. Ilgalaikę investiciją, pasakė ji, suteikdama vilčių kitiems autoriams, šiemet nepatekusiems į knygų fiestą. O kad Lietuva dar turi ką pasiūlyti, tai faktas. Net Frankfurter Algemeine laikraštis rašo pasigedę dviejų lietuviškų bestselerių – R.Gavelio “Vilniaus pokerio” ir K.Sabaliauskaitės “Silva Rerum”.

Jutta Noak su savo romanais

Aš pasigedau ir daugiau autorių. Hamburge gyvenanti lietuvių rašytoja Jutta Noak savo romaną “Petitio” vokiškai išleido pati, nelaukdama paramos (Lietuvoje jį prieš penkerius metus išleido Rašytojų sąjungos leidykla). Ji yra bene žinomiausia lietuvių rašytoja gyvenanti Vokietijoje, Lietuvos rašytojų sąjungos ilgametė narė, Lietuvių vokiečių draugijos LitArt įkūrėja, kultūrinių renginių Hamburge organizatorė. Jos modernistiniame romane “Petitio” pasakojama pusiau vokietės mamos ir dukros istorija ir jų kelias vokiškosios tėvynės link. Tikrai manau, kad vokiečiams būtų įdomios jos įžvalgos anapus sienos ir įspūdžiai iš vokiškųjų lagerių po jos griuvimo. Tai dvi istorijos – mamos ir dukros, jos išsiskiria ir susipina, bet abi ieško savo identiteto, savęs toje besijungiančioje europinėje erdvėje. Autorei, pristatinėjusiai Lietuvą mugėje prieš kelis metus, šiemet neatsirado vietos plačioje renginių programoje, o jos knygai – vietos stende. Nes, kaip ir minėjau, stende buvo eksponuojamos tik griežtai atrinktos ir savo langelius turinčios knygos. O jei stende būtų mikrofonas ir knygų lentyna, vietos būtų atsiradę visiems, ne tik išrinktiesiems. Ir K.Sabaliauskaitę, kuri buvo atvykusi į Leipcigą apsidairyti, galbūt buvo galima pakalbinti čia pat stende, net ir neįtraukus į prieš mėnesius patvirtintą programą.

Aldonos Gustas knygos ir paveikslai eksponuojami šalia

Berlyno dienraštis “Der Tagespiegel” pasigedo lietuvių programoje žymiausios lietuvių komiksų kūrėjos Akvilės Magicdust, kuri dalyvavo knygų mugės komiksų salėje visai atskirai ir nebuvo įtraukta į delegaciją ir Lietuvos renginius. Gaila, kad Vokietijoje puikiai žinoma lietuvių rašytoja Rūta Šepetys šiemet mugėje negalėjo dalyvauti už Lietuvą. Gaila, kad Aldonos Gustas, kurios eilės ir piešiniai Berlyne yra taip pat gerai žinomi, kaip Jono Meko Niujorke, knygos buvo sudėtos gretimame stende, be jokių sąsajų su Lietuva. Gaila, kad nebuvo pristatomi Lietuvos fotografijos grandai ar gražiausiai iliustruotos lietuviškos knygos. Galėčiau nulenkti dar keturis pirštus su priekaištais, bet to nedarysiu. Nes dalyvavimas mugėj vis tiek davė Lietuvos įvaizdžiui daug daugiau naudos, nei visos strategijos, brošiūros ir filmai kartu sudėjus. Nes dalyvavimas mugėje pareikalavo iš organizatorių labai daug jėgų ir, tikiu, suteikė labai daug patirties, kuri pravers kitąmet Londone.

Po dviejų intensyvių, turiningų dienų dardu atgal į Berlyną patogiai įsitaisiusi greitajame ICE traukinyje, atsiverčiu “Der Spiegel” straipsnį ir kyla toks nesuvaldomas noras parodyti jį kaimynui, sakant, tai mes, tai apie mus, tai netgi apie mane. Nublanksta netgi visi nepatogumai, nemandagumai, nuovargis. Kai kurias pamokas ir aš išmokau – pavyzdžiui tai, kad viešbutį Leipcige per knygų mugę reikia užsisakyti prieš pusmetį, tada neteks nakvoti bendrame hostelio kambaryje.

Kuo skiriasi Vilniaus ir Leipcigo knygų mugės

Vos atsigavusi po Vilniaus knygų mugės pradėjau laukti kito didžiulio knygų mylėtojų renginio Leipcige. Abi šias muges skiria vos trys savaitės ir kiek daugiau nei tūkstantis kilometrų.

Knygų mugė vyksta gigantiškuose parodų rūmuose

Leipcigo knygų mugė iki pat karo buvo didžiausiu literatūros renginiu visoje Vokietijoje, tik vėliau užleidusi savo pozicijas Frankfurto knygų mugei. Tačiau net ir šaltojo karo metais ji buvo reikšmingiausia ne tik rytų Vokietijoje, bet ir visame soclageryje. Tai buvo renginys, kurio laukdavo visi pripažinti ir nepripažinti rašytojai iš Vokietijos ir kaimyninių šalių. Į jį netgi atvažiuodavo visiems puikiai žinomų rašytojų iš vakarų. Visas miestas švęsdavo literatūros fiestą, o renginiai vyko daugelyje vietų ir juose vienaip ar kitaip dalyvaudavo beveik visi miestiečiai.


Lygiai taip pat ir dabar – knygų mugė yra šventė visam miestui, nes Leipzig liest (Leipcigas skaito) programoje - daugiau nei 3000 renginių 410 vietų. Jie vyksta ne tik mugėje, ne tik knygynuose ar bibliotekose, teatruose ar klubuose, bet ir netradicinėse miesto vietose, kaip zoologijos sodas ar baseinas. Visas miestas mirga knygų mugės atributika, plakatuose reklamuojamos tik knygos ir autoriai, mieste neįmanoma gauti nakvynės ir laisvo stalelio restorane, o į kai kuriuos renginius bilietus reikia užsisakyti gerokai iš anksto. Dėl savo aktyvios kultūrinės programos ir jaunimo judėjimų bei dinamiško naktinio gyvenimo Leipcigas dabar dažnai ir šiaip yra pavadinamas naujuoju Berlynu.

Pati knygų mugė pribloškė dydžiu – 5 salės, 95,400 kvadratinių metrų, 2250 dalyvių, 455 dalyviai iš užsienio, iš 42 šalių. Viena iš tų salių yra ko gero didesnė už visą Vilniaus knygų mugę. Bet tai nenuostabu, nes Vokietijoje knygų leidyba yra labai svarbi verslo šaka. Praeitais metais šalyje buvo parduota knygų už 9,4 mlrd eurų.

Vaišės Lietuvos stende

Lietuvos stendas, suporuotas su latvišku, atrodė pakankamai kukliai, nors į spaudos konferenciją žmonių prisirinko. Dalį gal atginė pilstomo vyno kvapas. Kaip supratau iš nuotraukų, pernai stendas atrodė panašiai - minimalistinis, su gražiai išdėliotomis, bet mažai liečimomis lietuvių autorių knygomis vokiečių kalba. Užtat kitais metais turime driokstelti kaip reikalas, nes būsime pagrindinė mugės viešnia ir privalėsime pirkti dešimtkart didesnį stendą. Bet ar tai atsipirks? Ar pritrauks taip norimą dėmesį, ar padės Vokietijos leidėjus sudominti lietuviškais kūriniais ir ar padės lietuvių autoriams prasimušti į Vokietijos rinką, nei vienas iš kalbintų atsakingų žmonių negalėjo pažadėti. Lietuvos kultūros instituto vadovė sakė, kad kitais metais pagrindiniais akcentais turbūt taps J.Kunčino ir U.Radzevičiūtės išversti romanai, tikimasi vokiečius sudominti A. Škėmos “Balta drobule”. Tad galima sakyti, kad Lietuvos dalyvavimas šioje mugėje atlieka tik reprezentacines funkcijas. Todėl Lietuvos leidėjų ji senai nedomina. Literatūros agentų mes kaip ir neturime, o valstybės neparemtiems autoriams čia važiuoti – per brangu.

Pasivaikščiojus po mugę, supranti, kad tai daugiau vokiečių leidėjų, autorių ir skaitytojų šventė. Kitos šalys nėra labai įdomios, kai naujienų pilni vokiški stendai. Vokiečių leidėjai užsiėmę savo autoriais ir renginiais bei savų knygų garsinimu šioje siaubingoje konkurencinėje kovoje. O ieškoti naujų bendradarbiavimo kontaktų jie važiuoja į rudeninę Frankfurto knygų mugę.

Spaudos konferencijos akimirkos ir kitų metų vizijos pristatymas

Nori nenori, po visos dienos pradedi lyginti Vilniaus ir Leipcigo knygų muges. Iš tų lyginimų sugulė kelios išvados ir gal pasiūlymai Vilniaus knygų mugės organizatoriams.

Kad vyksta Vilniaus knygų mugė, žino tik specialistai ir Lazdynų gyventojai, nes užkištom gatvėm negali parvažiuoti namo. Literatūrinių renginių mieste, priešingai nei Leipcige, beveik niekur nėra. Jei gerai prisimenu, kažkuriais metais buvo bandyta įgyvendinti šią idėją, tačiau šiemet nieko panašaus nebuvo. O juk galėtų bent jau bibliotekos susivienyti ir masiškai pasiūlyti renginių tiems, kas nenori į mugę, knygynai pasiūlyti susitikimus su rašytojais ir autografų dalinimo valandėles, barai mieste pasiūlyti poezijos skaitymus, o koncertų salės – autorių tekstus derinti su muzika. Taip į šventę būtų įtrauktas ir jaunimas, ir pensininkai, kuriems Litexpo ir per toli, ir per brangu.

Antras dalykas, kuris krito į akis – nebuvo tokio turgaus, kaip Vilniuje. Leidyklų stendai įrengti ne kaip parduotuvės, o kaip jaukūs kambariukai, kur gali užeiti, prisėsti, pavartyti patikusią knygą, paklausti apie ją, o jei kuri patinka – susirandi pardavėją ir susimoki. Tačiau leidyklos darbuotojai stende stovi tam, kad bendrautų su skaitytojais, o ne tam, kad pardavinėtų. Salėse įrengti atskiri knygynai ir ten galima pirkti kiek tik širdis geidžia.

Patiko ir tai, kad leidyklos tiesiog savo stenduose siūlo nedidelius ir jaukius susitikimus su autoriais. Einant pro stendą jau matai iškabintą susitikimų grafiką ir žinai kuriuo metu norėtumei sugrįžti. Juose mažiau šou elementų, o daugiau – pokalbių ir tiesiog skaitymų iš pristatomos knygos. O paskui gali ir pasikalbėti su autoriumi. Didesni renginiai vyksta per visą mugę išmėtytose įvairiausiose salėse, tad norint daug apeiti, teks, iš tiesų, daug nueiti.

Krito į akis ir daugybė padalomosios medžiagos – leidyklų katalogai su būsimomis naujienomis, specialūs knygų mugės leidiniai, mažos reklaminės knygelės su teksto ištraukomis, reklaminiai atvirukai, ženkliukai, posteriai su knygos viršeliu. Sutinku, kad grįžus tenka išmesti daug šiukšlių, bet daug autorius pristatančių leidinių atsidūrė ir ant mano darbinio stalo. Lietuvoje leidyklos padalomajai medžiagai ir autorių pristatymams visai neleidžia pinigų.

Labai patiko tai, kad mugė orientuota ne tik į pardavimus, bet ir į specialistų susitikimus. Jauni autoriai gali prisistatyti leidykloms, susirasti agentus, patyrę rašytojai jiems dalina patarimus, diskutuoja opiais profesiniais klausimais, o vertėjai ir literatūros agentai turi savo atskirus renginius. Didelis dėmesys skiriamas blogeriams – jiems darbui net įrengta atskira erdvė mugėje, o jiems skirtuose renginiuose gali sužinoti leidyklų naujienas ir, galiausiai, susipažinti su jais. Blogeriai Vokietijoje jau išsikovo daug maž tas pačias teises kaip ir žurnalistai, tad jiems irgi suteikiamos akreditacijos į mugę.