Laimingos santuokos paslaptis pagal Allain de Botton

Žymusis rašytojas, lektorius, koučingo mokyklos tinklo įkūrėjas, TV laidų vedėjas, aštuoniolikos knygų autorius, filosofija grindžiantis psichologinius dalykus, Allain de Botton energingu pasirodymu šeštadienį užbaigė šiųmetinį Berlyno literatūros festivalį. Taip jau nutiko, kad šiemet tai buvo vienintelis festivalio renginys, kuriame galėjau dalyvauti. 

Susipažinti su autoriumi norėjau ir dėl to, kad vasarą Tyto alba knygyne aptikau jo labai senai leistą knygą „Romantinis sąjūdis“ už vieną eurą ir, likus savaitei iki renginio, kvatodama ją sukrimtau. Turi žmogus talentą rašyti, lyginti, analizuoti, skaitydama galvojau. Iš esmės jis sukūrė meilės romaną, bet su stipriais psichologiniais ir filosofiniais paaiškinimais kodėl atsiranda nesusipratimai, kaip skirtingose situacijose elgiasi vyrai ir kaip - moterys, kaip suprasti nutylėjimus ir nesusipratimus. Jis nei vieno personažo nesmerkia, kiekvienam, net ir netikusiam, jų veiksmui jis turi paaiškinimą, o jei neužtenka savų žodžių - pasitelkiama garsių rašytojų ar filosofų citatos. Nors perskaičiau labai įdomiai, daugelyje situacijų atradau save ar savo artimuosius, kilo noras pakišti ją skaityti savo vyrui, vis tik šią knygą priskirčiau ne romano žanrui, bet savipagalbos knygoms.

Berlyne buvo pristatomas naujausias Šveicarijoje gimusio ir Anglijoje gyvenančio rašytojo romanas „Meilės taku“, kuriame jis tuo pačiu stiliumi nagrinėja ilgai poroje gyvenančių žmonių santykius. Salė kvatojo ir užsirašinėjo jo citatas. Garbės žodis, labiau jaučiausi, lyg dalyvaudama Comedy show ar TED talks, nei susitikime su rašytoju. Autorius buvo puikiai pasiruošęs. Matėsi, kad jis ne pirmą kartą scenoje. Galbūt net ir šitą pranešimą skaito ne pirmą kartą, nes puikiai žinojo, kur daryti pauzes, kad publika kvatotų, kur pačiam nusijuokti, kur užduoti klausimą. Salę jis valdė lyg patyręs JAV politikas per rinkiminę kampaniją. 

Pranešimas prasidėjo provokuojančiu ir juoktis priverčiančiu klausimu: „gal kartais yra salėje tokių, kurie yra ilgai vedę ir vis dar laimingi?“. Pasak jo, vedybos iš meilės yra labai naujas dalykas žmonijos istorijoje, tai tęsiasi viso labo kokius du šimtus metų. Ir čia, anot jo, labiausiai pasidarbavo romantinės literatūros pradininkai. Pirmas kenksmingas dalykas, kurį jie įteigė – tai, kad kiekvienas žmogus privalo rasti savo antrą puselę, kad egzistuoja neva sielos dvynys ir jį suradus mes būsime laimingi visą likusį gyvenimą. Net ir nieko nedarant. Pasak autoriaus, gal prieš du šimtus metų tai ir buvo įmanoma, nes gyvenimo trukmė nebuvo labai ilga. Be to, romantizmo kūrėjai neturėjo eiti į darbą ar spręsti buities rūpesčių, kaip ir jų herojai. Bet tikras gyvenimas yra kitoks. Niekas neturi tiek laiko gėrėtis gamta, laikytis už rankučių, aptarinėti besikeičiančius metų laikus ar susėdus skaityti poeziją.

Kita romantizmo klaida, kad mylintiems žmonėms nereikia daug žodžių, viskas juk pakankamai aišku ir be jų. Nė velnio, sako autorius. Jei manysite, kad partneris žinos, nujaus ar atspės kaip jūs jaučiatės, bus bėdų. Apie tai reikia kalbėtis. Dar romantikai sako, kad partneris mus myli tokius, kokie esame su visomis dorybėmis ir minusais. O autorius priduria, kad tikrai taip, bet tik pirmus tris mėnesius. Paskui reikia kalbėtis ir ieškoti kompromisų.

Autorius paneigia ir kitą romantikų mitą, kad meilė – tai tobulų žmonių sąjunga, nes tobulų žmonių nėra. Pasak jo, visi esame sudėtingi. Paprasti yra tie žmonės, kurių mes nepažįstame arba pažįstame labai menkai. Nes kai pažįstame iš arčiau, pamatome, kad jiems iki angelų dar labai toli. Allain de Botton sako, kad senovės graikai meilės reikaluose būdavo protingesni. Pasak Platono, meilė – tai išsilavinimas, o ne jausmas. 

Rašytojas sako, kad mokytojai mokykloje nėra tokie griežti kaip mes savo partneriui, mokytojams kartais būna vienodai ar mes išmoksime trigonometriją ar ne. O mes norime būti tobuli ir mokyti partnerį tol, kol jis padarys pažangą. Ir tada dažnai suprantame, kad ištekėjome už idioto. 

Kokias išeitis laimingam gyvenimui siūlo rašytojas? Visų pirma, į partnerį žiūrėti iš humoro pozicijos ir taip pat atlaidžiai, kaip į vaiką. „Žiūrėkite į jį kaip į juokingą nepiktybinį idiotą iš kvailų šeimyninių serialų, pasijuokit iš jo humoro, pasistenkit suprasti, kodėl jis vienaip ar kitaip pasielgė, kaip jautėsi tai sakydamas ir kodėl nesilaikė savo pažado. Kaip bandote suprasti ir pateisinti kalbėti nepradėjusį vaiką“, - sakė jis. Anot rašytojo, pasirengę meilei esame tik tada, kai suprantame, kad visi esame sudėtingi, išprotėję, nelengvo charakterio. 

Palikti partnerį tikrai ne išeitis, sakė jis, ypač tada, kai esame juo nusivylę. Nes iš tiesų tuo metu esame nusivylę savimi ir palikę jį netapsime laimingesni. Jo juokelis apie panašiai pasielgusią Didžiąją Britaniją vėl privertė visus nusikvatot. Pasak jo, ji taip pat netapo laimingesnė palikusi partnerį, nes miegoti ant sofos niekam nepatogu. 

Po renginio visi puolė pirkti jo knygos, prie autografų nusidriekė eilutė, nors jis parašus dalino  konvejeriniu būdu, net nepažvelgdamas skaitytojui į akis. Seminarus apie gyvenimą organizuojančios mokyklos „The school of life“, kurios filialas šį pavasarį atsidarė ir Berlyne, įkūrėjas visą savo pasirodymą buvo atidirbęs iki smulkmenų. Lyg ir nebūtų prie ko prikibti, bet aš pasigedau nuoširdumo. Nebuvo klausimų ir atsakymų apie rašymą, apie kūrybinius procesus, apie gyvenimo suvokimą. Nebuvo netgi pašmaikštavimų apie Berlyną ir jo publiką. Kelis kartus savo kalboje pakritikavęs amerikiečius, jis elgėsi kaip tikras verslininkas, kurio dienotvarkė suplanuota iki smulkmenų, ir kuris rašo ne dėl to, kad jį graužia neišrašyti žodžiai, bet kad nemažėtų pardavimai, kad žmonės plūstų į o mokyklos seminarus, o jis uždirbtų iš pranešimų skaitymo konferencijose. 

Nežinau ar leidyklos Lietuvoje išleis „Meilės taku“ (The course of Love), bet „Romantinį sąjūdį“ rekomenduoju susirasti visiems, kuriems kyla klausimų apie tarpusavio santykius. O aš, įtraukusi į must read sąrašus nesenai jo lietuviškai išleistą romaną „Kaip Prustas gali pakeisti jūsų pasaulį“, dabar jau suabejojau savo sprendimu. Kai baigiantis renginiui autorius paragino pirkti jo knygas, nes ten pateikti atsakymai į visus mums kylančius gyvenimiškus klausimus, viduje kažkodėl kilo pasipriešinimo banga. Ir kai po renginio radau visą jo tą patį pranešimą žodis žodin patalpinta internete (https://www.youtube.com/watch?v=jJ6K_f7oSdg), supratau, kad gal ir galiu jį gerbti kaip aktorių ar lektorių, bet ne kaip rašytoją, dalyvaujantį Lieratūros festivalio programoje. pasidarė net savotiškai gaila tų 8 eurų, sumokėtų už bilietą. Nepradžiugino nei atsainiai numestas atografas.

Elif Shafak papuošė Berlyno literatūros festivalį

Elif Shafak pirmą kartą matė savo knygą lietuviškai

Berlyne siaučia 15-asis Tarptautinis literatūros festivalis. Daugybė renginių, skaitymų, diskusijų, susitikimų su autoriais, autografų medžiojimas, bandymas nusifotografuoti su kokia garsenybe. Kažkas panašaus į Vilniaus knygų mugę, bet be turgaus ir pigesnių knygų ieškotojų. Vienintelis prekybinis elementas čia – nedidelis knygynėlis su festivalyje pristatomais naujais kūriniais, kad įsigytumėte po renginio ir turėtumėte kur pasiimti autoriaus autografą. Čia ne tik nerasite pigesnių knygų, bet į beveik visus renginius turėsite pirkti bilietus – dažniausiai po 8 eur už renginį arba 20 eurų kainuojantį visos dienos bilietą. Niekas neburba, čia įprasta mokėti ir už literatūros renginius, net ir organizuojamus knygynuose, ką Lietuvoje būtų sunku įsivaizduoti. Net nesuprantu, kodėl žmonės už dainuojamą kūrybą noriai moka pinigus, bet skaitomų eilių ar romano ištraukų nori klausytis už dyką. Turbūt išlepinome juos per mugę organizuodami begales nemokamų renginių.


Šeštadienį šiek tiek jaudindamasi žingsniuoju į susitikimą su populiariausia Turkijos rašytoja, daugiausiai gyvenančia Londone, Elif Šafak. Devynių romanų autorės knygos išverstos į 40 kalbų. Prieš mėnesį perskaičiau jos knygą "40 meilės taisyklių". Negaliu pasakyti, kad atsivėrė akys ar kažką supratau gyvenime, kad kažką sužinojau, išmokau, įsigilinau, bet skaityti buvo labai smagu. Kažkas tarp meilės romano ir patarimų rinkinio “kaipmylėtiirbūtimylimai”, atskiesto Turkijos egzotika, Šechrezados pasakų dvelksmu, dervišų šokiais ir viduramžių buitimi, kurie pamoko šiek tiek infantilią niujorkietę tapti laisva ir pagaliau gyventi taip, kaip ji pati nori ir kaip liepia jos širdis. Man gal pritrūko romano vingių ir šiuolaikinių nuotykių, nes visas pagrindinis veiksmas knygoje vyko prieš aštuonis šimtus metų, kai gyveno ir kūrė sufijų mistikas Rumis. Ir tų keturiasdešimties taisyklių gal buvo per daug. Juokauju, kad gal būtų užtekę ir dvidešimties. Bet po susitikimo su autore supratau, kad Turkijos moterims reikia jų daugiau, nes joms iki laisvės dar labai toli. Kai kas sako, kad jos romanas "Stambulo pavainikė" daug geresnis, kai kas - kad prastesnis. Kai perskaitysiu, būtinai pasakysiu savo nuomonę. Autorė rašo lengvai ir kartu labai poetiškai, kartais jos stilius bizantiškomis puošmenomis iš tiesų panėšėjo į populiariausio Turkijos rašytojo O.Pamuko stilių.

Šeštadienio vakarą Berlyne buvo pristatoma jos nauja knyga vokiškai “Sultono architektas”, pasakojanti apie Stambulą projektavusį architektą Sinaną. Ji lieka ištikima istorinio romano žanrui ir naujausioje knygoje istorijas krapšto iš turtingos Turkijos praeities. Elif Šafak užlipo ant scenos apsirengusi juodai, o ugninius plaukus pakaušyje prisidengusi juoda kepurėle. Nežinau, ar čia toks autorės stilius, ar tik duoklė turkiškumui, bet jai labai tinka. Ji visą laiką šypsosi madonos šypsena ir kalba švelniu užburiančiu balsu. Elif pasakoja tapusi dviejų moterų – mamos ir močiutės – produktu, kad buvo labai vieniša vaikystėje ir ,kai mama padovanojusi jai dienoraštį, į jį pradėjusi rašyti išgalvotas istorijas, nes jos pačios gyvenimas buvęs toks nuobodus. Ji baigė politologija, aštriai pasisako lyčių lygybės klausimais, rašo straipsnius. Pasakoja, kad per jos susitikimus su Turkijos skaitytojais priversta atsakinėti į politinius, o ne kūrybinius klausimus, nes drąsiai galinčių pasisakyti moterų Turkijoje – vienetai. Ji tarptautinei auditorijai Haus der Berliner Festspiele salėje drąsiai rėžia, kad jos tėvynė labai homofobiška, nacionalistinė šalis, pastaruoju metu sparčiai žingsniuojanti islamo fundamentalizmo keliu. Jai neramu, kur nueis šalis. Lyg nieko nebūtų išmokusi iš istorijos. Sako, jei politikoje būtų daugiau moterų, tikrai būtų išvengta daugelio konfliktų ir karinių situacijų. Nors kalba aštrius dalykus, jos balsas išlieka ramus ir melodingas, o aš pagalvoju, kad ji labai graži ir protinga moteris.


Ji kalba, kad Turkija dabar tapo pikta šalimi ir jai dėl to labai nesmagu joje būti. Ji sako, kad vėl atgimsta kolektyvizmas, o asmens laisvė, individuali nuomonė tik pykdo kitus. Elif sako visada norėjusi būti individu, o ne kolektyvo dalimi ir į Turkiją objektyviai gali žiūrėti tik iš tolo, tik atsitraukusi į Londoną, kur gyvena kartu su vaikais. Tik ten ji gali garsiai reikšti savo nuomonę, nors už kai kuriuos pareiškimus Tviteryje ją tėvynėje vadina išdavike. Todėl ji sako, kad rašydama publicistinius tekstus, visada yra be galo atsargi, nes nežino kur ir kaip vienas žodis gali įžiebti liepsną, užtat rašydama romanus tampa drąsia, savo teises puikiai žinančia ir laisve besimėgaujančia moterimi. Elif dabar rašo angliškai, už ką taip pat yra smerkiama savo krašte. Ji sako, ši kalba jai leidžia drąsiau reikšti savo mintis. Pasak jos, kiekviena kalba turi savo ritmą ir keičia žmogų, jis kalbėdamas kita kalba, tampa kitoks, net pasikeičia jo balsas, neverbalinė komunikacija. Ji tiki, kad keičiasi ir mintys. Todėl ji sako, kad jai reikia išoriškai atsitraukti nuo Turkijos, kad viduje priartėtų. Nors save įvardina kaip “global sole”, nepriklausančia jokiai šaliai. Pritariamai linkčioju galva, kartais besijausdama ta pačia "global sole", o paslapčia galvoju, ar užtektų man drąsos rėžti nuo scenos tai ką kartais galvoju - kad Lietuvoje taip pat per daug piktų žmonių, per mažai tolerancijos, per daug bjaurių biurokratų ir pernelyg daug melo, kad Lietuvą stipriau jaučiu ir ją labiau myliu būdama toliau nuo jos. Kažin ar sulaukčiau plojimų, kaip sulaukė Elif Šafak? Jos tautietės nepridengtomis galvomis plojo net atsistoję – supratau, kaip joms svarbu išgirsti laisvą feministinį žodį ir nesumeluotą nuomonę. Tai tarsi padrąsinimas kiekvienai toliau eiti savo keliu.

Ir rado laiko su manim pasikalbėti

Prie autografų stalelio su jos knygomis rankose išsirikiavo turbūt daugiau nei šimtas žmonių. Jei būčiau stovėjusi gale, Elif turbūt nebūtų galėjusi man skirti penkių minučių, per kurias kalbėjomės, o ji labai smalsiai apžiūrinėjo lietuvišką savo knygos leidimą. Papasakojau apie Vilnių, apie knygų mugę ir pasakiau, kad būtų didelė garbė, jei ji galėtų atvykti. Nežinau, ar tai paprastas mandagumas, bet jos akys suspindo ir ji prižadėjo atvykti, jei tik ją pakvies leidėjai. Jos knygos Lietuvoje puikiai parduodamos, o drąsių kalbų, įkvepiančių moteris gyventi kaip nori jos, o ne aplinkiniai, kalbėti, ką iš tiesų mano, elgtis, kaip joms atrodo tinkama, pas mus tikrai labai trūksta. Beveik garantuoju, kad salė lūš nuo jos gerbėjų.


Pabaigsiu šį tekstą viena iš jos citatų, kurių knygoje gausu: "Bandyti kalbėti apie tokį subtilų dalyką kaip meilė yra tas pats, kaip pagauti vėjo gūsį. Nujauti, kokios žalos pridarys vėjas, bet ne tavo galioje jį sustabdyti."