Kai mūsiškė nebe su mumis

Tramdau save. Iš paskutiniųjų tramdau. Tada neparašiau, o dabar jau per vėlu kalbėti. Dabar gailiuosi, kad tada prieš du metus taip ir neparašiau, ką galvojų apie Rūtos Vanagaitės "Mūsiškius". Tada mano romanus irgi leido Alma Littera ir aš, dievaži, nenorėjau su jais pyktis. išsigandau. Esu bailė, kaip ir didžioji dalis tautos, nors atstumas man ir leidžia kalbėti atviriau.

Tada, prieš du metus, užuot parašius atvirai savo nuomonę bloge, aš parašiau leidyklos projektų vadovei klausdama, ar ji nebijo dėl leidyklos reputacijos, leisdama tokią skandalingą knygą. Tuometinė projektų vadovė man atsiuntė daug klaustukų ir šauktukų, klausdama, kodėl man į galvą šovė tokia mintis, kad jie kuo nors rizikuoja. Atsakiau, kad mano manymu, tai kuo aiškiausia provokacija. Kad dabar, kai reikia telkti tautą, toks jos kiršinimas, atkapstant senas istorijas ir pradedant priešų medžioklę, yra itin žalingas. Ir mes visi aiškiai žinome, kam naudinga lietuvius apšaukti žydšaudžiais, sakiau tada ir kaip patyrusi PR specialistė patariau jiems pasirengti krizių komunikacijos planą. Bet leidyklos darbuotoja atrašė, kad knyga parašyta gerai, o autorė prisiima visą atsakomybę.
"O dėl Vanagaitės – kodėl manai, kad leidykla kažkuo rizikuoja? Vanagaitė viską prisiima ant savo galvos, o knygoje nėra kažko, kas kažkam buvo naujiena. Taip, kurstomas visuomenės priešiškumas, bet kitaip ir būti negali tokią temą gvildenant. Vanagaitė tikrai tam pasiruošė. O mes, kaip leidykla, kol kas jokių grėsmių nematome.." - atsakė tuomet ji.

Jei atvirai, ir tada, ir dabar manau, kad "Mūsiškiai" buvo gerai surežisuotas projektas, o leidykla buvo įrankis protingose propagandinėse rankose. Visų pirma, autorė ne istorikė, kad ja tikėčiau, o, kaip paaiškėjo dabar, viso labo buvo tik prieštaringai pačių žydų vertinamo savo meilužio ruporas. Jei ji taip norėjo kalbėti apie silpnus lietuvius, turėjo imti kontekstą plačiau, turėjo pateikti ir istorijas tų lietuvių, kurie gelbėjo žydus, kurie juos slėpė, rizikuodami savo gyvybe, turėjo tada nepamiršti ir tų, kurie išdavinėjo ir šaudė partizanus, kurie skundė kaimynus, žinodami, kad jie bus suimti rusų. Bet knygoje to nėra. Ten tendencingai, pagal visas propagandinio meno taisykles, išdėstyta viena tiesos pusė. Studijuojant žurnalistiką mus visada mokė pateikti bent dvi skirtingas nuomones, pažiūrėti į problemą ar įvykį bent iš dviejų skirtingų kampų. Kodėl tada leidykla negalėjo to pareikalauti iš žymiosios autorės? Kodėl išvis tada negalėjo pasakyti - žinai, Rūta, tu neblogai rašai apie klimaksines moteris ir kaip joms elgtis su vyrais, bet palik tuos politinius dalykus nuošaly arba pasiieškok jiems kitos leidyklos. Bet po Bobų vasaros sėkmės ji turbūt buvo nusiteikusi leisti kiekvieną R.Vanagaitės knygą, nes tai garantavo pelną. Ir išties - tokia šurmulinga autorė, lendanti į visas laidas ir žarstanti antraščių vertas citatas yra kiekvienos leidyklos svajonė.

O dabar Alma Littera liko kvailio vietoje. Buvo gudriai pasinaudota jos pelno troškimu, visai nesukant galvos dėl jos reputacijos. Visą dieną galvojau, ką dabar, kaip buvusi PR agentūros vadovė ir su ne viena krizine įmonės komunikacijos istorija susidūrusi specialistė patarčiau leidyklai? Kaip apsišluostyti apvemtą mundurą ir nesėsti į nuostolių duobę? Ar tikrai reikėjo tokių drastiškų sprendimų? Situacija labai sudėtinga ir reiktų spręsti tik gerai į ją įsigilinus. Sakyčiau, tai viena didžiausių reputacinių krizių Lietuvos verslo pasaulyje. O žingsnis išimti knygas iš prekybos yra skubotas ir neapgalvotas. Nesakau, kad neteisingas, sakau, kad skubotas. Neskaičiau nei vienos jos knygos, bet nemanau, kad "Bobų vasara" ar "Jis" daro kokią nors žalą visuomenei, bet jei autorė daro žalą, tai gal tikrai nereikėtų jos vardo matyti knygynuose? "Mūsiškius", kaip sakiau, rekomendavau išimti nuo pat pradžių. Lygiai taip pat neprisidedu ir prie choro, rėkiančio, kad tai panašu į knygų deginimą. Man panašu tik į tai, kad R.Vanagaitė pasiekė savo - sukėlė didžiulį skandalą ir kai kuriai visuomenės daliai tapo auka. Leidykla dabar kris į juridinius kazusus, nes nemanau, kad tokia galimybė buvo aptarta sutartyje su autoriumi. Ir nemanau, kad tai galima priskirti Force Majore aplinkybėms.

O auka greit suras kas jos gailisi. Manau, kad leidykla, sulaužiusi sutartį, privalės grąžinti autorines teises. Aišku, nei viena save gerbianti Lietuvos leidykla jos knygų neperleis, bet esu tikra, kad iki šiol užnugarį turėjusi autorė tikrai neliks nuošalyje ir jos knygas tuoj pat pamatysime kitokiais viršeliais ir dar didesniais tiražais.

O dabar apie krizių komunikaciją. Turbūt būčiau patarusi leidyklai tą patį penktadienį, prieš paskelbiant sprendimą, surengti spaudos konferenciją. Manau, kad dėmesio ištroškusi autorė būtų mielai į ją atvykusi ir tiek leidykla, tiek žurnalistai būtų galėję užduoti tiesiai jai klausimus apie tai, iš kur ji gavo informaciją apie Vanagą, kodėl nusprendė prabilt dabar ir ką tai bendro turi su jos naująja knyga, užduoti klausimų apie naują draugužį ir jo įtaką jos publicistinėje veikloje, paklausti tiesiai šviesiai, kodėl ji elgiasi kaip užsukta propagandinė mašina ir kodėl nusprendusi apkvailinti tautą? Kad konferencija būtų aštresnė, buvo galima ir A.Tapiną pakviesti kaip moderatorių. Ir tada, jei ji apsiašarotų ir prisipažintų suklydusi ir bendradarbiavusi, kuo aš nelabai tikiu, būtų buvę galima jos pagailėti. Jei būtų kapojusi visiems akis, buvo galima konferencijos pabaigoje paskelbti apie leidyklos atsiribojimą ir knygų išėmimą. Taip būtų suteikta tribūna pasisakyti autorei, būtų nesakoma leidyklai, kad nusprendė už uždarų durų, būtų žurnalistai gavę progą užduoti nepatogiausius klausimus, o TV žiūrovai būtų gavę smagų renginį. Ir tada nebūtų aukos. Būtų tik susimovusi naivi moteriškė. Leidykla būtų galėjusi pasakyti, kad jai neliko kitos išeities. Ir visi būtų supratę. Ir jau būtumėme nustoję apie tai kalbėt ir pyktis vieni su kitais.

O dabar, kad ir kaip to nebenorėčiau, turbūt reikia laukti šou tęsinio.

  

Apie tris lietuviškus K - kavą, krizę ir kainas

Po trijų savaičių atostogų Lietuvoje vėl sugrįžau į savo mėgstamą kavinę. Įsitaisau prie mėgstamo staliuko ir kažkodėl stebiuosi tuo, kad barmenas šypsodamasis pasisveikina, kad prie kitų staliukų linksmai besišnekučiuoja žmonės, kad šalia įsigilinęs į kompiuterį ir siurbčiodamas limonadą sėdi jau penkiasdešimtmetį peržengęs vyrukas, kad man prie kojų ramiai ilsisi kaimyno šuo, kad senyvo amžiaus pora prie kito stalelio baigę skaityti laikraščius užsisako po salotų lėkštę, kad ant sulčių stiklinę išvertusio vaiko niekas nerėkia, o barmenas verkiančiam vaikui kaip mat atneša naujų (aišku, už tą pačią kainą). Įprasta šeštadienio popietė Berlyne. Tokia pat buvo prieš savaitę, tokia pat bus po mėnesio. Kodėl tada stebiuosi?

Bandau pažvelgti į viską lietuviškomis akimis. Keista tai, kad kavinėje sėdi įvairaus amžiaus žmonės. Tai reiškia, kad niekam čia ne per brangu šeštadienį užsukti išgerti skanios kavos. Dar keisčiau tai, kad pensijinio amžiaus žmonės gali užsisakyti net ir salotų. Kad niekas nesipiktina kavinėje ramiai gulinčiu šunim ir kad šuo iš tiesų guli taip ramiai, kad neužkliuvęs už jo, net ir nepastebėtum. Kad nemažai žmonių sėdi po vieną – tik su kavos puodeliu ir laikraščiu. Kad niekas netikrina meniu, kiek čia kainuoja kava, nes visame mieste ji kainuoja daugmaž panašiai ir niekas jos kas mėnesį nebrangina. (Gal tik pačioje turistinėje zonoje ir prašmatniausiuose viešbučiuose kainuos euru daugiau). Kad žmonės atsipalaidavę, šypsosi, neskuba į sodus, neturi sudoroti ir į stiklainius sukišti pomidorų ar obuolių derliaus, neturi kitų reikalų, nes juk šeštadienis – poilsio, o ne reikalų diena. Kad juos domina kas vyksta pasaulyje ir jie vis dar skaito storus šeštadieninius laikraščius, kuriuos vis dar leidėjai leidžia. Kad barmenas mielai bendrauja ne tik su vaikais. Kad žmonių veiduose nėra jokios įtampos ir skubėjimo, jokio susireikšminimo ar noro pademonstruoti aplinkiniams savo svarbų statusą, jų telefonai neskamba, negaudo pokemonų, nerašo žinučių. Jie mėgaujasi šeštadieniu.

Nenoriu prisidėti prie emigrantų choro ir vardinti kaip viskas blogai Lietuvoje. Ne, ten nuostabiai žalia žolė, puiki gamta, skanus alus, o kokie nuostabūs vasaros vakarai Vilniaus senamiestyje. Atrodo, tik mėgaukis viskuo. Bet žmonių veidai įsitempę, o kavinės nusėstos jaunimo arba turistų. Šeštadienį išeiti į Vilniaus centrą išgerti kavos su laikraščiu nėra normalus statistinio lietuvio įprotis. Tai jau prizas, netgi dovana sau už sunkiai atidirbtą savaitę ar kokia kita proga. Jis vyksta taip retai ir trunka taip trumpai, kad niekaip negali nubraukti rūpesčio raukšlių nuo veidų.

Ir jei šiuo momentų A.Užkalnis sakytų „patys kalti, kad nemokat gyventi“, o koks gyvenimo būdo treneris tvirtintų „šypsokitės ir gyvenimas jums pradės šypsotis“, aš viso labo sugebu pasakyti, kad man liūdna. Dėl to, kad šeštadieninis puodelis kavos ir indelis ledų vaikui lauko kavinėje didžiajai daugumai Lietuvos žmonių per pastaruosius kelis metus tapo prabanga. Negirdėjau, kad per tuos kelis metus Lietuvoje būtų įvykusi politinė ar ekonominė krizė, bankrutavę didžiulės įmonės, bankai ar kiti ūkio subjektai nuo kurių priklauso ekonominė šalies gerovė. Šalis neįsivėlė į karą, nesiaučia mafija, neužplūdo epidemijos. Tad kodėl taip ženkliai pablogėjo žmonių gyvenimas? Kodėl vienas mano draugų, begalinis Lietuvos patriotas ir labai darbštus žmogus, turi palikti šeimą ir važiuoti į Švediją dirbti, nes tiesiog niekaip nesukrapšto normaliam pragyvenimui. Ne, mielas Užkalni, jis ne tinginys, ne kvailys ir neprisiėmęs nepamatuotų paskolų, jie abu šeimoje dirba, ir vistiek neuždirba oriam gyvenimui.

Kita mano draugė, paklausta apie gyvenimą, pasakoja, kad nieko tokio, gyvent Lietuvoje galima. Tik priduria, kad dabar, tą šventinę dieną, kai nori su vyru išgerti mieste kavos, geria nebe kavinėje, o perka vieną išsinešimui ir susėdę and suolelio abu dalinasi vienu puodeliu. Dar viena draugužė pasakojo, kaip stipriai supyko ant vyro, kai jis parnešė tris rožes be priežasties. Anot jos, toks švaistūniškumas šiais laikais tiesiog neatleidžiamas, nes gėlės pabrango tris su puse karto. Trečioji pasakojo, kad į kiną su vaikais nebeina. Sako, nusiperkanti litrą ledų, įdedanti juos į gražius indelius, užbarstanti šviežiomis uogomis ir žiūrintys tą patį kiną, nelegaliai atsisiuntę, namie. Jai pritaria dar viena draugė – ji sako, nieko tokio, senai nebeinu į barus, nes žinau, kad iškart pradėsiu piktintis kainomis. Ji atsikemša vyno butelį namie, pasipjausto sūrio ir tikina save, kad namie šimtą kartų geriau nei mieste. Net ir tų, gerai gyvenančių, lūpose šiemet kelis kartus išgirdau, kad teko atsisakyti poilsinės kelionės, kad prie jūros praleis tik savaitę, o ne dvi kaip anksčiau. Taip jiems ir reikia, pasakys didžioji tautos dalis, o man liūdna ir už juos.

Ir ne vien todėl, kad su euru viskas Lietuvoje dramatiškai pabrango, kad visi prekybininkai, pamiršę pažadus net neapvalinti kainų, dabar manipuliuoja skaičiais kaip įmanydami, bet ir dėl to, kad žmonės susitaiko su tokiu gyvenimu. Jie jaučiasi pavargę, susigūžę ir neįtakingi. Jie nepkliūna į dešimtukus, jų nerodo per televiziją, todėl jie bijo pernelyg kalbėti apie savo bėdas, o dar labiau kovoti už kažką geresnio. Jie gyvena baimėje tarsi A. Čechovo personažas Žmogus futliare. Toks ir yra lietuviškasis prototipas – visada bijantis, kad kas nors dar blogesnio gali nutikti ir besiguodžiantis, kad jis bent jau yra sveikas, bent jau turi darbą, bent jau gali vaikus išleisti į mokyklą, kad daržovės iš visą laisvalaikį suryjančio sodo yra bent jau ekologiškos. Ir pabaigoje vis dar prideda, kad bent teatrai Lietuvoje pigesni.

Stebiu žiniasklaidą ir į akis krinta kitas kraštutinumas – pernelyg didelis pozityvumas. Atrodo, lyg visi būtų įsteigę naują Self help skyrelį, kuriame spausdina sėkmingų verslininkų, darbščių mamų, išgarsėjusių paprastų žmonių istorijas. Sutinku, kad užtenka niurnėti ir piktintis ir kad reikia džiaugtis savo nišą suradusiais ir iš to išgyventi sugebančiais žmonėmis, bet kaip jaustis tiems, kuriems pasisekė mažiau. Tikrai taip, jie jaučiasi lūzeriais. Ypač, kai išgirsta ekspertų aiškinimus, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja ir kad jie patys kalti, kad kažką daro ne taip. Bet juk valstybė susideda ne vien iš verslių žmonių, kažkas turi nudirbti visus tuos mažiau įdomius darbus, kurių algų niekas nekelia. 

Taigi kas atsitiko Lietuvoje per tuos pusantrų metų, kad žmonių gyvenimo kokybė taip smarkiai pablogėjo? Kodėl, įvedus eurą, kainos pakilo du, tris, keturis kartus? Neradau atsakymo į šiuos klausimus jokiame dienraštyje ir jokiame naujienų portale. Ten viso labo – vis rečiau girdimas ekonomistų balsas, kad Lietuvoje gyvenimas pigiausias Europos sąjungoje ir toli gražu ne viskas čia ir pabrango, kad žmonės pradėjo uždirbti daugiau ir nekilnojamojo turto kainos vis dar kyla, o tai įrodo, kad ekonomika auga. Deja, iš mano sutiktų pašnekovų nei vienas nepasigyrė didesne alga ir absoliučiai visi patvirtino smarkiai išaugusias kainas.

Tai kaip čia dabar yra, mieli ekonomistai, kaip jūs beskaičiuotumėte, kaip jūs besiaurintumėte tą būtinų prekių krepšelį, vis tiek pralošiat lygindami su litu. Ir palikite degalus ramybėje, visai ne jūsų čia nuopelnas. Suprantu, kad jūs vis dar galit parduotuvėse atrasti pigių kruopų ir makaronų, dar pridėti gausiai užderėjusias daržoves sezono metu ir akcijinę dešrą – ir gausite daug maž nepabrangusį krepšelį, kurį jus sudaryti paprašė koks prekybos centras. Bet apklauskite anonimiškai to paties centro pardavėjas ar kitus nuo algos iki algos gyvenančius žmones, ir sužinosite tiesą apie kainų ir atlyginimo santykį.

Na gerai, palikime ramybėje prekybos centrus, pereikime per miestą. Pirmas pastebėjimas - kavos puodelis ar alaus bokalas šią vasarą čia kainuoja kaip Berlyne, nepaisant to, kad čia už minimalų valandinį atlygį čia galima nusipirkti tris kapučinus ir dar liks pinigų kruasanui. Ar žinote, kad kavos puodelio savikaina yra pati mažiausia. Vidutiniškai ji siekia kokius 20 centų. O parduodama už du eurus ir daugiau. Manot, baristos atlyginimas padvigubėjo? Ar kavos tiekėjas daugiau uždirba? Tikrai ne. Bet žmonės Vilniaus centre susitaikė ir su tokia kaina. Kai išsižioju garsiai paklausti, kodėl taip pabrango išsinešimui skirta kava, mano draugužė tildo, nes klausimas nepatogus, o uždavinėti nepatogių klausimų mes nelinkę. Ir tikrai, pardavėja meta man, kad aš išsigalvoju ir kava visai nepabrango. Ir dar meta man, kad jei nenoriu, galiu nepirkti. Lyg be jos pasakymo nežinočiau. O juk galėjo atsakyti nuoširdžiai, kaip jaunutė padavėja kitoje kavinėje – nežinau, ne mes kainas nustatome.

Stebiuosi mieste toliau - „In Vino“ atnešta tapas (užkandis) buvo trigubai mažesnė nei Vokietijos sostinėje. Tiesą sakant, čia tuos kelis pagaliukus su prismeigtom datulėm atneštų už dyką prie tiek pat, kiek Lietuvoje, kainuojančio vyno taurės. Kitą vakarą „Baltuose drambliuose“, anksčiau garsėjusiame kaip studentų mėgstama vieta, už keptų bulvyčių porciją vaikui sumokame beveik keturis eurus. Klausiu padavėjos, ar jai neatrodo, kad tai šiek tiek daugoka? O ji man atsako, jog čia ne šiaip šaldytos bulvytės, bet rankom pjaustytos ir keptuvėj keptos. Tai vat, kad rankom, atsakau, jei būtų kojom pjaustytos, gal ir būtų vertos tos kainos, o dabar keptos bulvės Lietuvoj jau prabanga. Kaip ir šaltibarščių porcija Palangoje arba ledų porcija Statoile. Kaip ir kambarys be patogumų kelioms dienoms Nidoje. Kaip ir butas studentui Vilniuje.

Ir vis tiek niekas nesipiktina. Nerengia piketų. Neorganizuoja akcijų. Nemėto papuvusių pomidorų į valdininkų langus. Nešaukia apie atėjusią į jų namus krizę. Neverčia pasiaiškinti tų, kurie padvigubino alaus kainas ir tų, kurie, prieš įvedant eurą, melavo išsijuosdami, kad kainos nesikeis, nors Europos patirtis tvirtino ką kitą. Net ir žiniasklaida po kalafioro skandalo nurimo. Po vasaros sezono sugrįžę eterin vėl leis papudruotiems politikams ir ekonomikos ekspertams visas problemas pašluoti po lova ir tvirtinti, kad tai normali ekonomikos procesų seka, o žmonės patys kalti, kad neuždirba ir kad išvyksta. O žmonės tuo metu jaučiasi lyg blaškomi audringoje jūroje be kapitono ir tinkamos įgulos, bet šypsodamiesi fotografuoja selfius ir tikina vienas kitą, kad viskas ne taip blogai, kad kaip nors išgyvensiantys. Suverš diržą dar kartą, nors jis senai laikosi ant paskutinės skylutės. Ką darysi - tokios laukinio kapitalizmo sąlygos. Išgyventi nevaldomame laive - tavo vieno reikalas. Jei neišgyvensi - tu lūzeris.

Per visas buvimo Lietuvoje savaites taip ir nepastebėjau, kad artėja rinkimai. Nei vieno aiškesnio politiko pasisakymo, nei vienos žinutės, nei vieno pasaulio gelbėjimo plano, nei vieno pažado pagerinti gyvenimus, atpiginti ką nors, apginti silpnesnius, padidinti algas. Nei vieno kvietimo nesitaikstyti su esama situacija. Turbūt kalta vasara, o gal tiesiog niekam tie žmonės ir nerūpi? Anksčiau bent jau apsimesdavo, kad yra priešingai, o dabar ir politikai turbūt pradėjo skaičiuoti pinigus. Turbūt ir jų kyšių ar Europinės paramos "otkatų" upeliai išseko ir jie, gyvendami tik iš algos, nebeišgali pasamdyti konsultantų? Gal tikrai metas pradėti kalbėti apie krizę Lietuvoj?