Literatūrinis Berlyno ruduo

E. Snowdenas pirmauja bestselerių sąrašuose

Po audringo spalio, kai siautė aistros dėl Nobelio, Bukerio, Vokietijos literatūros premijų, kai pastarosios laimėtojas bosnis S.Stanišic metė pirštinę Nobelio laimėtojui P.Handkei dėl jo paramos Serbijos nusikaltėliams, kai Frankfurtas savaitei buvo tapęs pasaulio literatūros sostine, kai norvegus į ten vykstančią knygų mugę vežė jų princesė specialiu traukiniu, o iš spaudos galėjai sužinoti ir apie tuos skandinavų šalies rašytojus, kurių niekada nebuvai girdėjęs, atėjo kiek ramesnis lapkritis.

Visai ramus nebuvo, nes šiemet Berlynas šventė sienos trisdešimtmetį. Ta proga pasipylė kūriniai su istorinėmis potekstėmis – dienoraščiai, istorinės monografijos, neskelbti faktai ir, be abejo, romanai. Kad įsiliečiau į kontekstą, perskaičiau Kitos knygos leidyklos šiemet išleistą Vokietijoje žinomo rašytojo romaną “Kruzas”, nukeliantį į 1989 uosius metus ir pasakojantį apie paskutinę nelaisvą vasarą rytų Vokietijos saloje Hidensė, tuomet labai mėgtą intelektualų ir sovietiniam režimui priešiškų menininkų. Savotiškas sutapimas buvo baigti skaityti šią knygą trumpų atostogų Boltenhagene metu – labiausiai į vakarus nutolusiame pliaže prie Baltijos jūros, kuriame buvo draudžiamos ne tik valtys, bet ir pripučiami čiužiniai, krokodilai arba paprasčiausi gelbėjimosi ratai. Nuo išsvajoto vakarų pasaulio kranto čia atostogaujančius vokiečius skyrė mažiau nei dvidešimt kilometrų, o gelbėtojų laivai priplaukdavo ir dar arčiau. Žmonėms, nepačiupinėjusiems šio istorinio etapo ar nesidomėjusiems juo, knyga gal ir nebus labai įtikinama, tačiau mano atmintyje ji daug ką atgaivino, nors skaitėsi, pripažinsiu, nelengvai. Toks šiek tiek gaveliškas kūrinys, sodrus, riebus išsireiškimais ir reikalaujantis šiokio tokio konteksto išmanymo.

Renginys, skirtas Baltijos keliui

Frankfurto mugėje, kaip supratau, Lietuva šiemet neturėjo ką parodyti – programoje viso labo buvo vos keli renginiai ir tie patys vaikų salėje. Apie juos nieko nerašė ne tik vokiečių, bet ir lietuvių žurnalistai. Labai gaila, kad nespėta išleisti Frankfurto knygų mugei Rimanto Kmitos “Pietinia kronikos”. Manau, kad ten rašytojas būtų sklandžiau pristatęs knygą, nei dalyvaudamas Berlyno sienos trisdešimtmečio proga surengtame Baltijos kelio minėjimo renginyje kartu su latvių rašytoja Mara Zalite bei Estijos atstove. Į visas programas įtraukto renginio istoriškai svarbioje Gethemane bažnyčioje, kur dieną prieš koncertavo žymioji Patti Smith, metu rašytojas apie Baltijos kelią galėjo pasakyti tik tiek, kad buvo smalsus vaikas ir, neturėdamas supratimo kas vyksta, ėjo ten pamosuoti vėliavėlėmis. Tokiais atvejais ir vėl pagalvoju, kad gal būtų buvę geriau nebūti tokiam atviram, nes Baltijos kelio renginyje pasakyti, kad Baltijos kelias nedomino, buvo gal ir ne itin korektiška. Klausiau ir galvojau, kad arba R.Kmita galėjo papasakoti kokio kaimyno ar personažo istoriją arba tiesiog reikėjo kviesti tą žmogų, kuris būtų galėjęs atskleisti nors truputį Baltijos kelyje buvusios euforijos. Tačiau tiesiai iš spaustuvės atvežtos kelios dešimtys knygų buvo iššluotos, linkiu knygai sėkmės ir ateityje, o slapta žaviuosi vertėjo Markuso Rodunerio darbu, sugebėjusiu išversti šiaulietišką dialektą į vieną iš vokiečių tarmių.

Cornelius Hell ir jo naujoji knyga

Apie vertimų subtilybes lapkričio viduryje kalbėjome ir dviem savaitėm su kūrybine stipendija į Berlyną kurti atvažiavusiu austru Corneliumi Helliu, išvertusį didelio pasisekimo sulaukusius Undinės Radzevičiūtės romanus, Giedros Radvilavičiūtės prozą bei T.Venclovo eilėraščius. Pasak jo, sunkiausia verčiant vis tik dėlioti artikelius ir bandyti laikytis kūrinio apimties. Pasirodo, tas pats tekstas vokiečių kalboje būna trečdaliu ilgesnis. Cornelijus ne vien verčia, susitikime su Berlyno literatūros saliono nariais jis parodė ir savo naują knygą, kurios pristatyti sugrįš į Berlyną kovo mėnesį. Literatūros dėstytojas, radijo laidų vedėjas, kritikas ir vertėjas tikrai turi ką pasakyti apie rašytojus ir poetus. Trumpuose esė jis aprašo mintis, kurios jam kilo skaitant vokiečių rašytojus, įpina šiek tiek savo lietuviškos patirties. Prisipažinsiu, kai kuriuos vokiečių poetus išgirdau pirmą kartą, su kitais susipažinau visiškai kitame amplua. Bet kaip įdomu buvo skaityti apie J.Bobrovskį, nuo kurio eilėraščio “Wilna, du reifer Holunder” (Vilniau, prinokęs šeivamedi) prasidėjo autoriaus pažintis su lietuviška kultūra. Atvažiavęs prieš daugiau nei trisdešimt metų į Vilnių, jis visur ieškojo tų Bobrovskio minimų šeivamedžių ir niekur nerado. Užtat rašo, kokį tuomet jis rado miestą. Būtų gražu, kad žymaus ir lietuvių literatūrai daug nusipelniusio vertėjo knygą kas nors išleistų lietuviškai.

C.Hellio knyga man tapo tokiu savotišku Advento skaitiniu - po skyrių per dieną. Vokiečiai labai mėgsta Adventui skirtas knygeles, kurios padalintos į skaitinius kiekvienai dienai. Tai gali būti pasakos, gali būti eilėraščiai, gali būti tiesiog skirtingų autorių apsakymų rinktinė. Kiekvienam knygyne gruodžio mėnesį jos guli prie pat įėjimo ir skaitytojai mielai jas perka sau ar dovanoja draugams. Tai tokia pat puiki alternatyva kalėdiniams romaniukams su snaigėm ir bučinukais ant viršelio, kaip klasikinės muzikos koncertai radijo transliuojamam kalėdiniam popsui.

Dan Brown tinka šalia dinozaurų

Viename tokiame keistame rimtosios muzikos koncerte teko apsilankyti gruodžio pradžioje. Bet ėjau ne dėl muzikos, bet dėl galimybės iš arti pamatyti žymųjį bestselerių autorių Dan Brown. Socialiniuose tinkluose užmačiau jo žinutę, kad atvažiuojąs palaikyti brolio kompozitoriaus ir dalyvausiąs jo koncerte. Susitikti Dan Brown filharmonijoje turbūt nebūtų buvę taip įdomu, bet koncertas vyko Gamtos muziejuje šalia žymiųjų dinozaurų skeletų, o atliekamos buvo mišios pagal Čarlzo Darvino rūšių atsiradimą. Didesnės priešingybės turbūt nerasi – mišių choralai ir didžiojo bedieviu apšaukto gamtininko tekstas. O kur dar Čarlzo Darvino proproanūkės kalba, Dan Brown padėka dinozaurams, kad dalinasi savo erdve ir muzika, kuri skamba ir jo paskutiniame romane Origin. Beveik tikiu, kad ir šis muziejus atsiras jo kitoje knygoje, nes jame irgi slepiasi nemažai paslapčių. Eidama namo galvojau, kad tik tokiame didžiuliame ir įdomiame mieste kaip Berlynas gali nutikti tokie renginiai.

Dan Brown autografas

Keista, šį rudenį negalėjau vaikščioti, bet perskaičiau daug knygų apie ėjimą. Pirmoji buvo duoklė norvegų literatūrai – per susitikimą su rašytoju Tomu Espedal nusipirkau ir su didžiausiu malonumu perskaičiau jo knygą “Eiti”, kurioje autorius pasakoja apie savo klajones po Europą. Knygoje cituojami rašytojai, aprašomos vietovės, pasakojamos skirtinguose keliuose nutikusios istorijos ir labai puikiai atspindima intelektualaus bastūno dvasia. Savo dvasia kūrinys šiek tiek priminė O.Tokarczuk “Bėgūnus”. Gaila, kad jo nėra išleista lietuviškai, nes Tomas Espedal kartu su K.O.Knausgardu yra laikomi šiuolaikinės Norvegijos literatūros pažibomis. Ne mažiau smagiai perskaičiau ir lietuvių autoriaus Nariaus Kairio romaną “Toliau nei vandenynas”, kurį išleido Rašytojų sąjungos leidykla. Šis romanas gal ir skirtas jaunesnei auditorijai, nes jis apie savęs paieškas, apie nutrūktgalviškas keliones, tačiau yra netikėtai brandus, o autoriaus mintys gali būti įdomios ir ištempti į kelią bet kokio amžiaus žmones. Herojus eina Jokūbo keliu, patiria kančią ir nušvitimus, sutinka gerų ir ne tokių gerų žmonių, mąsto, apmąsto, blaškosi, alksta, o pabaigoje subręsta ir nurimsta. Jo kelio nuotykiai gerokai skiriasi nuo populiaraus vokiečių komiko Hape Kerkelingo, kuris juos aprašė milžiniško populiarumo sulaukusioje knygoje “Ir aš tiesiog išėjau”. Sakoma, po šios knygos pasirodymo prieš trylika metų vokiečiai tiesiog užplūdo ispanišką piligriminį kelią. Vokiečių autorius keliauja visai kitaip, nei Narius Kairys – jis turi už ką valgyt ir išgerti, jis nenori miegoti su tarakonais albergų miego salėse ir dažniau renkasi atskirą kambarį viešbučiuose, jis leidžia sau ir tranzuoti, ir pavažiuoti traukiniu, tačiau kelio pabaigoje ir jį pradeda lankyti panašios mintys. Abi jas perskaičius imi studijuoti žemėlapius ir svajoti, kad ir tu vieną dieną va štai taip imsi ir išeisi mėnesiui.

Lietuvos leidyklos prieš metų galą pažėrė daugybę naujų gerų, dovanojimui itin tinkančių knygų. O štai vokiečių bestselerių sąrašuose karaliauja kriminalai. Žemiau penktosios vietos nenusileidžia Vokietijos literatūros premijos laureato Sašos Stanišic romanas “Kilmė”. Jį lenkia tik populiariausio šių laikų Vokietijos trilerių kūrėjo S.Fitzek ir danų detektyvų kūrėjo J.Adler Olsen naujausi kūriniai. Jo Nesbo ir S.Kingas irgi papuola į dvidešimtuką. Pirmajame penketuke puikuojasi naujausia Liucindos Riley seserų serijos knyga ir nauja Jojo Moyes romantinė istorija. Iš dešimtuko jau kuris laikas nesitraukia iš Majos Lunde trečiasis gamtosauginis romanas “Paskutinė rūšis”. Iš negrožinės literatūros šį rudenį populiariausia buvo E. Snowdeno knyga “Nuolatiniai įrašai”, E. Hawkins “Trumpi atsakymai į rimtus klausimus” bei žymiojo vokiečių gamtininko P.Wohlleben knyga “Slaptas ryšys tarp gamtos ir žmogaus”.

Apie rašytojus, Graifsvaldą ir Vokietijos literatūrines tradicijas

Modernus žvejys užšalusiame Greifsvaldo fontane

Atsibundu švintant. Atsisėdu lovoje, pasiimu distancinį ir įsijungiu žinias. Pasaulis vis dar neatsigauna po Trumpo pergalės. Neįsivaizduojama prabanga atsibusti vienai viešbučio kambaryje ir gilintis į pasaulio įvykius, užuot tepus sumuštinius vaikui į mokyklą. Tas pusvalandis ryte pagaliau priklauso man. Atveriu balkoną, kad įleisčiau rytinės speigo tylos ir dar kelioms minutėms šmurkšteliu po antklode. Bandau negalvoti, kas manęs šiandien laukia. Jaučiuosi lyg patekus į kurortinį miestelį – tylu ir gaivu aplink.

Greifswald miestas mena viduramžius. Net pagalvojau, kad tuomet, kai jis priklausė Hansos miestų sąjungai, jame buvo judriau, nei dabar. Nors ne, Vokietijoje yra daug giliau įmigusių miestelių. Graifsvaldas gali pasigirti vienu seniausių Europos universitetu, kuriame galima studijuoti net ir lietuvių kalbą. taip, taip, čia yra vienintelė Vokietijoje Baltistikos katedra ir vienintelė vieta, kur vokiečiai mokosi lietuvių kalbos. Taigi, iš 55 tūkst. Graifsvaldo gyventojų ketvirtadalį sudaro studentai ir dėstytojai. Jame stūkso trys didžiulės gotikinės evangelikų bažnyčios ir viena mažutė katalikų. Kaip tokiam miesteliui, galvoju, bažnyčių tikrai yra per daug. Tą patį galvoju ir kitą rytą įsliūkinus į Švento Nikolajaus katedrą (lietuviškai turbūt reiktų sakyti – Mikalojaus). Vaikštinėju viena po nesvietiško dydžio skliautais, klausau, kaip kaukši mano žingsniai, po kojomis matau antkapines plokštes, bandau iš skirtingų rakursų nufotografuoti tuos pavienius į vidų pro vitražinį langą krentančius saulės spindulius ir čia pat suprantu, kad šios atmosferos įamžinti neįmanoma. Kai stovi visiškai vienas didžiulėje sakralioje erdvėje. Ir galvoju, kad net jeigu suvarytum penktadalį miestelio čia, vis tiek dar būtų laisvos vietos. Bet buvau nugirdusi, kad keturi penktadaliai miestelio gyventojų neišpažįsta jokios religijos. Įdomu būtų ateiti per mišias, kai kunigo ir tų didžiulių vargonų klausosi dvidešimt, trisdešimt, o gal net visas penkiasdešimt žmonių.

Jokūbo bažnyčia

Bet šiandien dar neisiu į Katedrą, šiandien antra mūsų seminaro diena ir pirmoje dienos pusėje turėsiu prisistatyti aš. Pirmą kartą dalyvauju tokiame rašytojų seminare, pavadintame “Junge Literatur in Europa”. Nors šiaip norėtųsi pasakyti – ratelyje. Mūsų nėra daug, šešiolika iš viso, bet toks ir buvo Hans Werner Richterio fondo sumanymas. Pats H. W.Richteris buvo labai aktyvus pokario literatūros scenoje Vokietijoje. Į istoriją įėjo ne tie keli jo parašyti romanai, bet jo inicijuotas žymiausias pokario literatūros judėjimas – grupė 47. Dvidešimt metų vieną ar dukart per metus jis sukviesdavo žymius autorius Vakarų Berlyne, kur jie skaitydavo ištraukas iš savo tekstų ir leisdavo kitiems rašytojams apie tai diskutuoti. Pats autorius negalėdavo tarti nei žodžio. Iš pradžių į šį susibūrimą jis kviesdavo tik rašytojus, vėliau – jau ir kritikus. Įdomesni tekstai kaip mat susirasdavo leidėjus, o diskusijas sekdavo ir žurnalistai. Žodžiu, ratelis, prasidėjęs kaip tiesiog kelių autorių susibūrimas, greitai tapo svarbiausiu Vokietijos literatūrinio gyvenimo sambūriu. Būti čia pakviestam autoriui reiškė garbę ir pripažinimą. Čia dalyvavo tokie žymūs Vokietijos rašytojai, kaip H.Biolis, G.Grasas, J.Bobrovskis, S.Lenz, P.Handke, E.Kastner, kurie diskutuodavo ne vien literatūros, bet ir politiniais ir kitais visuomenei aktualiais klausimais ir keldavo alternatyvias idėjas.

Po H.W.Richterio mirties buvo įkurtas jo vardo fondas, tęsiantis jo pradėtą veiklą. Jau beveik dvidešimt metų, bendradarbiaujant su Graifsvaldo Universitetu yra kviečiami rašytojai ne vien iš Vokietijos, bet ir iš aplinkinių Baltijos jūros šalių. Aš buvau ketvirta lietuvė, per visą tą laiką, atvykusi į šio fondo organizuojamą seminarą Graifsvalde.

Iš baimės truputį virpa keliai. Klausausi priešais mus sėdinčios suomės. Ji kalba tyliai, lėtai, o kai pritrūksta vokiškų žodžių, įsijungia vertėjas. Susipažinome vakar autobuse. Kalbėjom daug, nors jau tada supratau, kad ji mažakalbė. Sužinojau daug naujo - kad Mika Waltario detektyvai Suomijoje yra daug populiaresni už jo istorinius romanus, kad Sofi Oksanen yra pati populiariausia dabarties rašytoja, kad literatūros premijas Suomijoje gauna romanai, o trumpoji proza neturi jokių šansų, kad Fenistika reiškia suomių ir estų kalbų ir literatūros tyrinėjimą. Suomiai vokiškai kalba su savotišku dialektu, o ji dar kalba labai tyliai, tad turi įtempti visas klausos ląsteles, kad ką nors suprastum. Bet kai žmogų jau pažįsti, pasidaro labai įdomu klausytis, kaip jis rašo. Trumpam užsimirštu ir klausausi jos novelės apie lifte įstrigusius nepažįstamuosius. Atsigeriu vandens. Suprantu, kad nerimauti neverta, nes šitai publikai nieko nesumeluosi, jiems neįdomu, kas tu toks, jiems įdomus tik tavo tekstas ir tavo atsakymai į klausimus. Į visai kitokius, nei esu įpratusi gauti Lietuvoje.

Su moderatore, lietuvių k. dėstytoja Greifsvaldo universitete D.Graicevičiūte

Ta valanda, kai sėdėjau prieš juos, slinko labai lėtai. Pradžioje mačiau nuobodžiaujančius, nepasitikinčius veidus, besistengiančius kaip nors ištverti iki kavos pertraukos, paskui pajuokavau su moderatore, suradau publikoj kelias man pritariančias akis ir jų lūpų kampučiai pradėjo kilti. O paskui, kai perskaičiau savo romano "Ruduo Berlyne" skyrių vokiškai, pasipylė klausimai ir diskusijos. Turbūt, turiu padėkoti suomei, nes po jos tikrai nebuvo taip sunku išjudinti klausytojus.

Per kavos pertrauką prie manęs prieina profesorius, Kafkos kūrybos tyrinėtojas iš Kiolno Hanz Gerd Koch ir juokdamasis sako: negalvojau, kad lietuviai tokie temperamentingi. Galvoju, kaip man priimti jo žodžius – buvo čia komplimentas ar vis gi man reikėjo būti santūresniai, atsakinėti tyliai ir nesuprantamai, įsmeigus mąslų žvilgsnį į lubas, o gal priešingai – pažeriant tiek daug žodžių apie tą patį, kaip tik vokiečiai sugeba. Bet mes kalbam toliau apie kūrybą, apie Berlyną, apie Kiolną, jis manęs prašo būtinai dalyvauti viešoje vakaro diskusijoje apie vieningos Europos reikšmę kūrėjams. Suprantu, kad viskas tvarkoje, kad nieko nesugadinau ir kad apskritai turiu atsipalaiduoti ir mėgautis pokalbiais, nes nežinia kada vėl sutiksiu tiek rašančių ir tiek apie tai kalbančių žmonių.

Pliaže su Slovėnijos rašytoju Aleš Štenger

Po manęs estė skaito poeziją, o jai baigus, važiuojam prie jūros. Na, ne visai prie jūros, prie įlankos, kurios viename krašte prasideda vandens begalybė. Ten daug žuvies restoranėlių, pačiupsim kažką ir pavalgyti. Kai kas perka Fischbrötchen (bandelė su žuvim), o mane pasičiumpa čekas, toks su paveldėtu Hašeko humoro jausmu, ir sako, kad turim išgerti alaus, nes kitaip neišgyvensim iki vakaro. Prisijungia slovėnas, estė, suomė ir mes užsisakom karališkas porcijas šviežios žuvies. Dar kelios minutės pasivaikščiojimų palei įlanką, saulės vonių ir druska prisotinto oro inhaliacijų ir mes vėl važiuojam “posėdžiauti”. Džiaugiuosi, kad ne mano eilė kalbėti, nes į šiltą patalpą įėję snaudžia visi.

Kažkada vėliau ateina nuovargis. Mano smegenys atsisako priimti bet kokią informaciją, jos tiesiog nebesupranta girdimo teksto. Užsimetu paltą ir išeinu. Po kojomis gurgžda lapai, pirmas šių metų šaltukas žnaibo skruostus, ant miestelio leidžiasi sutemos, o aš einu pagrindine gatvele tolyn neturėdama visai jokio plano, tiesiog pusvalandį norėdama nekalbėti ir neklausyti. Graži, tvarkinga pagrindinė miestelio gatvė, turgaus aikštė, bet žinau, kad viskas ištuštės vos tik užsidarys parduotuvės. Prie Katedros pamatau degantį laužą ir vaikus su žibintais. Šiandien juk šventas Martynas, visoje Vokietijoje vaikai gamina žibintus šiam vakarui, o dabar vaikai šildosi prie laužų, o tėvai prie karšto vyno bokalų. O aš džiaugiuosi savo vienatve. Nieko nėra smagiau, nei vienai pasivaikštinėt nepažįstamo miesto gatvėmis. Stebėti kavinėse apšviestus veidus, žiūrėti į langus, kuriuose pamiršo užtraukti užuolaidas.

Kai po vakarienės vidurnaktį grįžtam tomis pačiomis gatvėmis atgal į viešbutį, nesutinkame nei vieno žmogaus. Tik iš vieno pusrūsio pro užvertas langines atskrieja muzika. Visgi penktadienio vakaras.

Šeštadienį ryte suprantu, kad nebenoriu kalbėti. Einu pusryčiauti anksčiau, kad nieko nesutikčiau. Mano pats geriausias draugas per pusryčius yra laikraštis. Su juo smagu patylėti. Išgerti kavos. Suvalgyti sumuštinį su lašiša, dar vieną – su abrikosų uogiene. Ateina literatūrologijos profesorius iš Berlyno ir liaujuosi skaityti apie D.Trumpą, o pokalbis nusvyra prie Max Brod, kuris buvo savo laiku žinomesnis už geriausią savo draugą F.Kafką ir nevengdavo rašyti meilės romanų. Prie mūsų prisijungia žymiausias šiuolaikinis Slovėnijos rašytojas Aleš Štenger ir pakviečia į filmo su jo tekstais premjerą Berlyno menų akademijoje. Pasižadame. Ir tampa linksmiau, kad šiandien išsiskyrimas tebus laikinas.

Saulė plieskia pro langą, jei ne pabalę paviršiai ten, kur ji dar nespėjo paglostyti, galėtum pagalvoti, kad dar tik rugsėjis. Jaučiuosi sklidina pokalbių, kūrybinių idėjų, noro skaityti, noro dirbti, noro viską suvirškinti ir tvarkingai surūšiuoti į krūvą sumestas mintis. Autobuse į Berlyną suomė mezga, estė kvatoja, čekas miega, vokiečių porelė vis ką nors kramsnoja, o aš jaučiuosi labai laiminga stebėdama juos visus ir galvoju, koks vis tik puikus žmogus buvo tas Hans Werner Richter. Ir dar galvoju, kad mielai dalyvaučiau tokiame renginyje Lietuvoje, kur galėtume klausytis vienas kito tekstų ir diskutuoti apie rašymą lietuviškai, o ne vokiškai.

Pačiame miesto centre nuoroda ir į šv.Jokūbo kelią

Greifsvaldo katedros skliautai

Pietūs su kolegomis

Apie moteriškus romanus ir knygų terapiją

Lina Ever ir jos naujausias Berlyno romanas (R.Neverbickas foto)

Praleidau daugybę progų apie tai pakalbėti eteryje ar per spaudos konferenciją, tačiau esu rašto žmogus, o ne žodžio. Kai rašau, mintys liejasi aiškiai, sklandžiai, jų niekas nesuvelia ir nenutraukia. Visai kitaip nei kalbant. Parašytas žodis man daug tikresnis, nei pasakytas.

Šį kartą norėjau pasakyti ginamąją kalbą moteriškiems romanams ir paprašyti visuomenės keisti požiūrį į juos skaitančias moteris. Ir ne vien todėl, kad pati tokius rašau. Labai noriu, kad juos skaitančios moterys neprivalėtų slėptis nuo vyrų ar bendradarbių, kad jos neturėtų gėdytis kitų moterų ir nerizikuotų būti apšauktos neturinčiomis ką veikti ar neturinčiomis literatūrinio skonio. Kad jos neturėtų slėptis, kaip pornografijos kanalus žiūrintys vyrai. Kad mes daugiau toleruotume įvairius skonius ir įvairius žmonių pasirinkimus. Skaitymas neturi tapti dar vienu darbu, dar vienu privalomu punktu dienotvarkėje.

Kai tik išgirstu itin populiarią Lietuvoje frazę: „aš tokių knygų neskaitau“, man norisi atsakyti „o aš nevalgau morkų“. Žinau, kad niekam neįdomu, ką aš valgau ir ko ne, kokios mano mėgstamos ir nekenčiamos spalvos ar mylimiausi metų laikai - tai neapibrėžia manęs sociume, nepriskiria manęs vienai ar kitai žmonių grupei. O įsikabindami į frazes „nežiūriu serialų“, „meilės romanams man gaila laiko“, „šito pletkų žurnalo senai nebeperku“, „televizorių prieš metus išmetėme“, „selfhelp knygos – tik nevykėliams“, norime pridėti savo asmenybei papildomų balų. Bet juk jau išmokome nenešioti garsių dizainerių drabužių etiketėmis į viršų, supratome, kad demonstruoti mums pasiekiamą prabangą yra nemandagu ir kad puikavimasis batais, rankinėmis, automobiliu yra tik savos tuštybės išraiška. Pagaliau supratome, kad gyventi reikia viduje, ne išorėje. Bet demonstruoti savo meninį skonį ar pabrėžti savo madingus pomėgius šiais socialinio eksibiscionizmo laikais daugeliui yra tapę šou programos dalimi. Atrodo, jeigu tu išdidžiu tonu neįvardinsi savęs kaip išsilavinusio, apsiskaičiusio ir kultūrinį gyvenimą sekančio žmogaus, tai tokiu ir nebūsi. O kai nuklystame „į kairę“ ir leidžiame sau mažytes pramogavimo nuodėmes, dar karščiau apsimetinėjame tokiais nesantys.

Bet kaip turtuoliui kartais smagu pravažiuoti dviračiu ar nakvoti palapinėje, kaip gurmanui kartais būna skanu keptos bulvės su svogūnais, kaip stilistui kartais smagu praleisti dieną su pižama, o kirpėjui - tris dienas nesišukavus, taip net mėgstantiems rimtą literatūrą kartais smagu paimti į rankas meilės romaną arba detektyvą. Vakarais ar per atostogas. Laisvą savaitgalį. Nes kalbame apie poilsį, apie valandas, kai galime būti savimi, be kaukių, be pozų, be prašmatnių drabužių, be viešai skelbiamų selfių.

Gyvename nelengvais laikais. Reikia daug suspėti per dieną, darbe reikia būti apdairiam, kad kolegos neiškrėstų šunybių, o klientas liktų patenkintas net tada, kai susimovėte, reikia paimti vaikus iš treniruočių, reikia apsipirkti, pagaminti vakarienę, patikrinti namų darbus, o po to prisėdus dar reikia palaikinti draugų nuotraukas, atsakyti į žinutes, nes toks dabar bendravimas ir šito neišvengsi. Paguldę vaikus ir suplovę indus mažiausiai norime įsijungti rimtą filmą ar paimti į rankas storą romaną su sunkiai įsivaizduojamomis geografinėmis nuorodomis ir po žodžiais giliai paslėptu siužetu. Tada norisi čiupti meilės romaną, moterišką žurnalą, įsijungti mėgstamą serialą. Norisi atsipalaiduoti, pasinerti į kieno nors kito istoriją, nieko negalvojant eiti autoriaus nubrėžtais keliais, išgyventi kažkieno kito jausmus, o gal net įsimylėti kartu su juo. Sakykit, kas tame blogo? Kas blogo suvalgyti ledų porciją kartą per savaitę? Viena populiariausių ir geriausiai uždirbančių moteriškų romanų autorių Nora Roberts viename interviu klausia: „sakykit, o kuo blogai yra laiminga pabaiga?“ Pasak jos, jei romaną apie meilę parašo vyras ir leidžia jai nelaimingai baigtis – jis iškart tampa daugiau vertas. Man asmeniškai nuoširdžios Noros Roberts istorijos yra daug smagesnės už ašaringus Nicolas Sparks romanus, pagal kuriuos pristatyta daug graudžių kino filmų. 

Garsi rusų rašytoja Marina Stepnova, kai ėmiau iš jos interviu Londone, pasakė, kad meilės romanas – tai pasaka suaugusioms mergaitėms. Juk niekas nesiginčys apie pasakų reikalingumą, apie jų terapinį poveikį. Jos padeda nusiraminti, susikaupti, pailsinti nuvargusias smegenis, užsimiršti, išgyventi plačią jausmų gamą. Jos suteikia tikėjimą, kad princai dar neišmirė ir kad meilė nugali visas kliūtis, o problemos šiaip ar taip išsisprendžia. Jos padeda nukeliauti į dar nematytas vietas, sutikti naujus žmones, atsidurti ribinėse situacijose ir suprasti, kad mums čia ne taip jau ir blogai. Tikiu ir tikėsiu, kad meilės romanas daug kartų geriau ir pigiau nei antidepresantai ar vizitai pas psichoanalitiką. Amerikiečiai neslepia vartojantys visus tris, o mes vis dar vaidiname nepalaužiamus superherojus, kurie vakare atsiverčia Tolstojų ar Prustą. Arba bent jau Navaką ar Papievį.

Neturiu nieko prieš šiuos autorius, tik jie yra tai, kas muzikoje yra simfonijos – sunkiasvoriai, sudėtingi, reikalaujantys išmanymo, išankstinio pasiruošimo ir susikaupimo. O meilės romanas – tai operetė, kurią žiūrint norisi šypsotis ir niūniuoti. Arba braukti ašaras. Na gerai, pasakysiu dar šiuolaikiškiau, tai – Adelės arba Beyonce koncertas, į kurį nuvažiuoti mūsų visuomenėje yra gero tono ženklas. Tai kokybiška pramoga, suteikianti mums malonumą, bet jokiu būdu nepraturtinanti intelektualinių mūsų gelmių. Tokia pat kokybiška pramoga yra gerai parašytas, įtraukiantis meilės romanas. Romantinis filmas, priverčiantis išsitraukti nosinę. Geras serialas su mėgstamais veikėjais. Mano manymu, skaitymas šimtus kartų geriau už kompiuterinius žaidimus, už turkiškus serialus, už neblaivų vakarą, kremtantis dėl moteriškų nesėkmių, už piktų žodžių srautus namie ar raudojimą į pagalvę.

R.Neverbickas foto

Literatūroje, kaip ir kitose meno šakose, egzistuoja rimtoji pakraipa ir pramoginė. Kadaise ir operetės žanras buvo pripažintas nepadoriu ir draudžiamas aukščiausiuose sluoksniuose. Kadaise ir tango buvo baisiai nepadorus šokis, o „Madam Bovari“ - draudžiama vulgari knyga. Bet dabar žanrai taip susimaišę, kad takoskyrą tarp rimto ir pramoginio meno nubrėžti ne taip jau ir lengva. Maiklo Džeksono muzikos dabar jau niekas nebevadina popsu, jis jau klasikas, nors kadaise buvo pop karaliumi. Larso von Tryro filmuose erotikos daug daugiau nei erotiniuose romanuose, o „penkiasdešimt pilkų atspalvių“ fenomeną analizuoja psichologai, bandydami išsiaiškinti mūsų amžiaus vertybinį pjūvį ir lūkesčius. Ar rimtas visada turi būti tik rimtas? Ar komedija negali sukrėsti labiau už tragediją? Ar lengvai skaitomas ir žiūrimas kūrinys yra vertas mažiau nei tas, prie kurio turime ilgai pasikankinti?  

Kalbėdama apie meilės romanus, aš neturiu omenyje tų pigių knygelių, kuriose sudėta po du ar tris visiškai vienodus romaniukus (mažybinę formą naudoju ne norėdama juos pažeminti, bet dėl nedidelės jų apimties) su visiškai nuspėjama pabaiga. Tokius, kokius rašydavo kai kurie žymūs rašytojai, kad išgyventų savo palėpėse Paryžiuje ir Niujorke. Tokius, kokius rašo ir garsūs autoriai, prisidengę pseudonimais. Tokius, kuriuos Vokietijos stotyse pardavinėja po du eurus ir kokius kelionės gale damos palieka gulėti ant tuščios sėdynės. Amerikiečiai po terminu Romance writing pakiša visus moteriškų romanų žanrus. Jiems priskiriama ir Sagos apie vampyrus, ir pilki atspalviai, ir graudžios Jojo Moes istorijos ir romantiniai trileriai. Bet žanro karaliai yra daugiausiai uždirbantys autoriai James Patterson, Nora Roberts, Daniele Steel, Nicolas Sparks, o tai reiškia, kad yra labai plačiai skaitomi. Nora Roberts uždirba per metus 60 mln. dolerių, o jos knygos New York Times bestselerių sąraše išbuvo 900 savaičių, kas sudėjus reikštų 16 metų. James Patterson šiemet yra įvardintas kaip daugiausiai uždirbantis autorius (250 mln USD per metus), aplenkęs net siaubo karalių S.Kingą.

Žanrinė literatūra pastaruoju metu labai smarkiai populiarėja pasaulyje. Žmonės, pirkdami romaną, nori žinoti kas jų laukia. Už faktą kokias literatūrines premijas gavo autorius, jiems daug svarbiau, į kiek kalbų yra išverstas romanas ir kokie jo pardavimo skaičiai svetur, kiek laiko jis karaliavo bestselerių sąraše. Vakar į mano el. pašto dėžutę įkrito laiškelis iš nesenai gretimoje gatvėje įsikūrusios rašytojo Allain de Botton įkurtos koučingo mokyklos „The school of life“, organizuojančios pačius įvairiausius seminarus. Šįkart tai buvo trijų valandų seminaras apie tai, kaip pasirinkti knygas skirtingoms gyvenimo situacijoms. Lektorė, garsi universiteto profesorė, reklaminiame lankstinuke teigė, kad romanų terapinis poveikis įrodytas mokslo, svarbu tik teisingai jas pasirinkti. Beveik garantuoju, kad dalį laiko ji kalbės apie meilės romanus. Pagalvojau, gal ir aš visai norėčiau dirbti tokį darbą ir, kaip Ninos George romano „Levandų kambarys“ pagrindinis veikėjas, skirti knygas, kaip vaistus, vos pažvelgus žmogui į akis.

Detektyvas yra toks pat pramoginės literatūros žanras kaip ir meilės romanas, taip pat padeda atsitraukti nuo realaus pasaulio, bet juos skaitydamas nesislepia nei vienas. Per interviu ne vienas garsenybė, paklaustas apie mėgstamas knygas, vardino detektyvų autorius arba fantasy žanro atstovų parašytas knygas. S.Kingo siaubingas istorijas mėgsta kas antras. Mokslinė fantastika stovi ant dar aukštesnio laiptelio, nes dar mažiau kam patinka. Moterims taip pat yra labiau „cool“ pareikšti, kad jos mėgsta detektyvus ar siaubo romanus, o ne moteriškas istorijas, nors kas antra tikrai juos skaito per atostogas. Pasislėpusios. Mūsų visuomenėje vis dar vyrauja vyriškumo kultas, gal todėl moterys, vengdamos pripažinti savo moteriškumą, jaučiasi stiprios, nepalaužiamos ir pasiruošę konkurencinei kovai su vyrais. Klaidžioti žudiko pasąmonės vingiais kažkodėl atrodo prasmingiau nei meilužio, o skaityti brutalaus nusikaltimo scenas – vertingiau nei sekso scenas. Nors iš tiesų tarp jų galima dėti lygybės ženklą, paliekant asmeninio pasirinkimo galimybę. Kaip galėtume tvirtinti, kad svingas geriau už tango, kad Cuba libre skaniau už Mojito, o bulvės - už makaronus, kad bėgimas naudingiau už važiavimą dviračiu, o raudona suknelė madingesnė už žalią. Tai tiesiog asmeninio pasirinkimo klausimas. Tai yra tai, kas apibrėžia mus kaip asmenybę mums garsiai to net nepasakant. Bet mes nesigėdijame pripažinti savo pomėgių, kol kalba nenukrypsta prie knygų.

Kai katalonų rašytojo Francesc Miralles (lietuviškai jo išleistas romanas „Maži dalykai dideli“) paklausiau ar jam liūdna, kad žmonės vis mažiau skaito knygų, jis atsakė, kad nei trupučio. Pasak jo, visuomenės įpročiai keičiasi, žmonės nemetė skaityti, tik skaito ką kitą ir kas žino, gal po kelių ar keliolikos metų blogerių postai ar socialinių tinklų trumpos žinutės bus taip pat pavadinti literatūra. Pasak jo, L.Tolstojų skaitantis žmogus tikrai nėra nei geresnis, nei protingesnis už jo neskaitantį. Tai tik asmeninio pasirinkimo klausimas.

Baigiant galiu pasakyti, kad pati skaitau daug ir labai įvairias knygas. Skaitau ir sunkiasvorius autorius, skaitau ir detektyvus, skaitau ir moteriškus romanus, o ypač mėgstu apsakymus. Kartais paskaitinėju esė. Labai mėgstu rašytojų memuarus ir godžiai geriu jų pastabas apie gyvenimą. Kartais skaitau paaugliams skirtas knygas. Nebijau prisipažinti, kad nesugebėjau perskaityti A.Tapino knygos iki galo, nes nemėgstu fantastikos, o ypač - mokslinės. Nemėgstu erotinių romanų, nes juose pasigendu istorijos, o skaityti ištęstas ir besikartojančias sekso scenas - nuobodu. Jo Nesbo man per žiaurus, o S.Kingo herojai pernelyg iškrypę, bet esu perskaičius beveik visus H.Mankelio detektyvus, nes jo inspektorius Valanderis yra vienas įdomiausių personažų po daktaro Vatsono. Mėgstu Noros Roberts romanus, bet ne romanų serialus. Po asmeninės pažinties su Lucinda Riley Vilniaus knygų mugėje pamėgau jos moteriškus romanus. Esu perskaičius visą Harį Poterį ir nekantriau laukiu tęsinio. Labai mėgstu magiškąjį realizmą ir Lotynų Amerikos autorius. Dievinu S.Cveigą ir S.Moemą. Mėgstu vokiečių klasikus ir dabartinius lietuvių autorius. Bet knygas renkuosi pagal nuotaiką. Ir nei dėl vienos nesiteisinu, nei vienos neslepiu nuo naktinio stalelio prie lovos ar skaitydama viešajame transporte. To linkiu ir jums. Tai mūsų laikas ir galim pačios spręsti su kokiais herojais norime jį praleisti.

Italų pamokos

Pirmą kartą apie Marinos Stepnovos romaną “Italų pamokos” išgirdau susitikusi su autore Londone. Tą saulėtą vėlyvo rudens dieną ėmiau iš jos interviu vien sužavėta romano “Lazario moterys” ir jo tarptautinės sėkmės ir dar nieko nežinodama nei apie jos dalyvavimą šiųmetinėje Vilniaus knygų mugėje, nei apie į lietuvių kalbą verčiamas “Italų pamokas”. Tokio nuoširdaus pokalbio turbūt nesu turėjusi su jokiu kalbintu žmogum. Kalbėjom tris valandas kaip moterys, kaip rašytojos, kaip žurnalistės, kalbėjom apie tai, kaip gimsta romanai ir jų personažai, apie tai ką reiškia laisvai reikšti savo nuomonę Rusijoje ir apie tai kur smagiausia gyventi, apie duoklę talentui ir nelengvai gimstančius kūrinius. Mano didelei nuostabai ji išsitarė, kad jai pačiai romanas “Italų pamokos” patinka daug labiau už “Lazario moteris”, nors pasaulinė šlovė aplankė būtent pastarąją knygą. Ir tada, klausydama su kokia meile ji pasakoja apie Bedievišką skersgatvį – taip originalo kalba (Bezbožnij pereulok) vadinasi romanas – įrašiau jį į artimiausių must read knygų sąrašą. Sakyčiau, rusiškas pavadinimas labiau atspindi esmę, nei Italų pamokos, nors Bedieviškas skergatvis – tai viso labo gatvelės pavadinimas Maskvoje, kurioje pagrindinis herojus pagaliau surado savo bedievišką laimę.

Nuotrauka atminčiai

Supratau, kodėl Marinai toks svarbus buvo šis romanas – skaitant tiesiog atgaminau jos frazes apie Rusiją, jos papasakotas svajones apie gyvenimą Toskanoje, jos pastebėjimus apie tai kokie laimingi senukai Vienoje, apie tai, kas ją pačią trikdo Rusijoje. Skaitydama, kaip Malia pakviečia daktarą Ogariovą išgerti kavos, prisimenu kaip Marina pasakoja pažinties su savo mylimu vyru Ivanu, beje, taip pat daktaru, detales, kai ji, nugalėjusi drovumą, pagaliau išdrįso jį pakviesti kavos. Apskritai, Malios personaže, iš esmės pakeitusiame nelaimingo Ogariovo gyvenimą, radau labai daug pačios Marinos minčių. Ir net išvaizda jų man rodės panaši.

Suprantu ir tai, kodėl šis romanas ne toks populiarus užsienyje. Nes jis apie mus. Apie mūsų kartą. Apie mūsų (ne) laimingą sovietinę vaikystę. Apie tuos, kurie dar prisimena, kad stikliniai kefyro buteliai buvo uždaryti žalia, o pieno – balta folija, apie tai, kad kiekvienuose namuose buvo taburetė su įspaustos mėsmalės ženklais, spurgos su džemu kainavo keturias kapeikas, o smulkūs pinigai buvo taupomi rudoje indiškos kavos dėžutėje. Visų prisiminimuose likę tos rudos basutės iš Vaikų pasaulio, laižomos verdamos uogienės putos, viena akim mirkčiojantis Peliukas Mikis nuo importinio kažkurio vaiko penalo, iš slidaus celofano slystančios pieniškos dešrelės, pliušiniai žirniai ant kaproninių kaspinų, laikančių standžiai supintas kasas.

Net kai skaitai apie tarybinę mokyklą, dviprasmę ugdymo sistemą, abejingus mokytojus, reiklius tėvus, siekiančius žūtbūtinai nulipdyti teisingą pilietį, kai skaitai apie didžiuosius kombinavimus, deficitų ieškojimą, gyvenimą nuo algos iki algos krapštant kapeikas, plušant soduose, ieškant maisto ir bandant išsaugoti žmogiško orumo likučius, galiausiai, tikintis, kad vaikas užims tinkamas pareigas ir jo gyvenimas taps daug lengvesnis. Mūsų tėvai ir mokytojai buvo gal šiek tiek kitokie, bet kiekvienas pažinojom ir tokių personažų, apie kuriuos rašo Marina. Net jei mūsų tarybinė vaikystė buvo sąlyginai laiminga, skaitant vėl sugebam pajausti tą uždaros sistemos kartėlį, žmonių veidmainystę, būtinybę kažką kombinuoti, apeiti, sukurti savo išgyvenimo taisykles. Visa tai mes suprantam iš pusės žodžio. Visa tai mes juntame tarp eilučių. Mums užtenka trumpų autorės sakinių. Netgi jų nuotrupų. Netgi vieno žodžio užtenka, kad vaizdas iškiltų mums prieš akis. Mes galime suprasti kodėl Ogariovas buvo nelaimingas. Kodėl jo tėvai ir jo mokytojai taip atsainiai elgėsi. Ir kodėl Malia turėjo būti pamišusi, kad galėtų parodyti kaip turi jaustis laisvas žmogus. Vokiečiai, prancūzai ir kiti kapitalistinę vaikystę turėję vakariečiai to taip paprastai nesupras. Jiems reikia ilgų išnašų, o kai kurių dalykų net paaiškint neišeina, kad ir kiek žodžių suvartosit. Ir kam, sakykit, įdomu skaityti romaną, kurio kontekstas turbūt būtų didesnis nei pats tekstas. “Lazario moterys” - istorinis romanas, kurio tik nedidelė dalis veiksmo vyksta šiais laikais. O istorija, pasak autorės, toks dalykas, kurio nebėra, ją mes linkę idealizuoti, nes niekas tiksliai nebeprisimena kaip ten kas buvo ir vis tiek jau nieko nebepakeisi, tereikia atrasti kuo didžiuotis. Skaityti apie šių laikų skaudulius daug kam nemalonu, nes lyg ir reikia pradėti gilintis, ieškoti priežasčių, uždavinėti sau klausimus, o tai jau senai išėję iš mados ir niekas tam nebeturi laiko.

Mano akimis žiūrint, šis romanas yra tikras šedevras. Pagrindinis personažas – Ogariovas – vienišas, niekam nereikalingas žmogus, lyg per klaidą patekęs į šį pasaulį, į visiškai jam netinkančią santvarką, tarp juo visai nesirūpinčių žmonių. Jis kaip piktžolė – kaip sugeba, taip auga, jausdamasis visai niekam nereikalingu. Jis jaučia, kad nemoka gyventi, džiaugtis, kombinuoti, kaip tai daro kiti. Jam niekas neteikia džiaugsmo. Jis nemoka konkuruoti. Jis net mylėti nemoka. Net savo žmonos Antoškos, kuri dėl jo bet ką gali padaryti ir myli jį besąlygiškai. Ir kuri yra tokia pat nelaiminga, kaip ir jis, tai kaip gali kas nors gautis iš tokios santuokos. Ir tik Malia, tik pamišėlė Malia, sugeba atverti jam akis, išvežti į užsienį ir parodyti, kad net ir jis vis tik gali būti laimingas. Savo melancholiškomis gaidomis ir dažnai apimančia mažo žmogaus gyvavimo beprasmybės nuojauta “Italų pamokos” man priminė John Williams “Stounerį”. Abiejų knygų pagrindiniai herojai gyvena niekam nereikalingą gyvenimą be džiaugsmo, be troškimų, be meilės. Vieniši iki skausmo. Ir jų gyvenimas nupasakotas taip vaizdžiai ir jautriai, kad skaitant jauti tą buką skausmą, bandantį porasibrauti giliau, nei tu norėtum jį įsileisti.

Romane pažerta daug kritikos Rusijai. Daug skausmo, kad toje šalyje gyvenantys žmonės priversti tiek daug kentėti. Ne itin matomos, bet taiklios pašaipos strėlės lekia į kyšininkus biurokratus, daktarus, policininkus. Pamatęs vakarų pasaulio Ogariovas tarsi pabunda ir pradeda užavinėti sau klausimus:”Dvidešimtas amžius pervažiavo Europą taip pat baisiai kaip ir Rusiją. Bet jie – prašom, šypsosi. Rengia muziejuose ekskursijas savo pamišėliams, išvietes vežimėlininkams, koneveikia politikus, daro sūrį. Gyvena. Ogariovui ūmai pasidarė skaudu. Taip skaudu, tarsi iš jo būtų atėmę visą gyvenimą. Ir ne tik jo vieno. Tai tarsi padaryti operaciją aklajam – ir tuojau pat ramiai išdurti, netgi ne išdurti, o išlupti akis. Kad nieko nepamirštų.”

Pirmasis judviejų su Malia ginčas vyksta tada, kai ji įkalbinėja jį linkti gyventi Italijoje. “Ką. Aš. Čia. Veiksiu."  - klausia Ogariovas. “Taigi gyvensi tu čia. Tiesiog gyvensi. Su manim.” - atsako ji. Ir taip, paprastai ir trumpai atskleidžiama ta didžioji priešprieša tarp tarybinio ir vakarietiško ugdymo, tarp vis dar didžiule mentaliteto siena perskirtos Europos pusių. Pirmiesiems nuo kūdikystės įkalta, kad reikia veikti, aplenkti kitus, tapti kažkuo, užimti pareigas, užsitvirtinti statusą, galiausiai - išgyventi. O antriesiems svarbu gyventi. Būti laimingais. Būti patiems savimi. Nesiekti svetimų svajonių, nesistengti nugalėti kitų, o tiesiog gyventi ir mėgautis. Paprasti žodžiai, kurie buvo neįsivaizduojami tarybiniais laikais ir kurių mūsų tėvai turbūt iki šiol dar neleidžia sau ištarti.

Pamenu kaip Marina, kalbėdama apie senukus, pasakė, kad jos šalyje į pensininkus žiūrima kaip į “otrabotanyj material” - niekam tikusias jau panaudotas atliekas. Tiksliau ir nesugalvosi. Ji pasakojo, kad pamačius besišypsančias kavą geriančias senutes kur Italijoje ar Austrijoje, jai visada pasidaro graudu dėl tokios neteisybės.

Romanas ne vien apie tarybinius laikus. Herojus gyvena šiais laikais ir mintys jo šiuolaikiškos. Netgi socialiniams tinklams kritikos plačiai atriekta: ”Ogariovas, ačiū Dievui, jau suaugęs, neturintis tuščių iliuzijų, stebėjosi, kaip gali tūkstančiai žmonių nesuprasti tylėjimo vertės. Tai taip akivaizdu – garsiausiai skamba kaip tik tuščias būgnas. Sąžiningumas, tiesa, tikėjimas, drąsa, talentas – geriausia, kuo galėtų pasigirti žmogus, egzistavo tylumoje, nenutrūkstamo, mažai kam pastebimo ir tik todėl rezultatyvaus darbo nebylystėje. Nabokovas, klykiantis apie savo genialumą, Levas Tolstojus, pratrūkstantis šimtais postų per dieną – štai aš pavalgiau, štai pašikau, štai paleidau sparnuotą frazę – tai buvo neįmanoma.”

Autorės rašymo stilius – sodrus, spalvingas, kvepiantis lyg uogienė,išvirta iš žodžių. Tiršta, koncentruota, ne visiems lengvai pakabinama ir ne saldi. Na gal vos vos. Nuo kelių šaukštelių pasisotini, bet vis tiek negali padėti šaukšto. Literatūros gurmanams.

Su Marina ir jos vyru Ivanu kalbėjomės Londono pube

Tiesą sakant, perskaičius šią knygą, kokiai savaitei nugrimzdau į tylią melancholiją. Kilo noras užsidarius visas duris pasėdėti tarp savų apiplėšytų prisiminimų, pasidžiaugti, kad turėjau geresnę vaikystę, nei romano herojai, nes turėjom visus galimus vidutinės klasės atributus – butą blokiniame name su dviem balkonais, žiguliukus, garažą, sodą ir giminių kaime. Ir net apelsinų žiemą gaudavau – tėtis po vieną parnešdavo iš darbo. Sutaupęs nuo savo pietų. Ir vis tiek, kai sutinki laisvus žmones, užaugusius laisvame pasaulyje, ta mūsų vaikystė kartais atrodo tokia netikra, lyg kompiuteriniame žaidime sukurta, kur kažkas aukštesnis nustato taisykles, smaginasi kurdamas tavo namus, draugus, darbus, kur gali nusipirkti tik nustatytą kiekį daiktų ir vaikščioti tik iš anksto nupieštais keliais. Ir esi nuolat stebimas. Žingsnis į šoną – ir bus paspaustas negailestingo susidorojimo mygtukas.