Renkuosi tikėti laimingomis pabaigomis

R.Neverbicko nuotr.

Labai gerai pamenu tą žiemos rytą. Buvo trečia diena po Kalėdų, penktadienis. Termometras rodė kelis laipsnius šilumos ir iš po sunkių debesų keliskart nusišypsojo apskritas mėnulis. Mes važiavome lėtai, ant galinės sėdynės pririštas kėdutėje niurzgėjo mūsų dvimetis pyplys. Ir staiga mėnulis dingo, o priekyje nežinia iš kur išlindo be lempų ta pačia kryptimi lėtai riedantis automobilis. Net nepamenu, kaip jis atrodė. Vyras stabdė, mūsų mašiną sumėtė, ji išvažiavo į priešingą juostą, grįžo atgal ir išgirdau jį sakant, kad nieko negali padaryti. Ramiai, ramiai, kartojo jis daugiau sau, nei mums, kai vėl išvažiavom į priešingą eismo juostą. Kai pradėjome suktis, aš staiga pradėjau trauktis, riestis, tapau maža mažytė, nes tiesiog nežinojau, kas dabar bus. Dar prisimenu, kad palengvėjo pamačius, jog į mus važiuojantis sunkvežimis buvo kiek tolėliau, ant kalno ir kad mes spėsime nulėkti ant pievos. Kai pradėjome verstis nuo kalno, aš išnykau. Manęs nebebuvo automobilyje. Tikrovė pasirodė ne ten ir ne tokia. Aš atsisakiau ją priimti.

Du su pusę kartų apsivertus mašina krito ant stogo. Įsijungė išgyvenimo instinktas – pajudinau rankas, kojas ir per išbyrėjusį stiklą iššliaužiau lauk. Aplinkui spengė tyla, pradėjo leistis sniego gniužulai ir aš nebuvau tikra, ar grįžau į šį pasaulį, ar likau aname. Lupau duris ir paskubomis traukiau kėdutėje kabantį vaiką, kuris kaip tik tą akimirką pradėjo rėkti. Dar niekada nebuvau taip bijojusi tylos ir džiaugusis jo skardžiu balsu, nes tai reiškė, kad jis gyvas. Tai reiškė, kad mes išgyvenome ir kad vis tik esame šiame pasaulyje, tik jis ėmė ir apsivertė.

Prasidėjo pūga, aukštai einančiu keliu riedėjo mašinos, mūsų niekas nematė. Iš vyro kaktos toliau lašėjo kraujas. Sustingusiais pirštais bandžiau spaudyti telefono mygtukus, o paskui rišliai sakyti policijai, kas nutiko. Nežinau kur esame, rėkiau į ragelį, yra kažkokia upė, viršuj tiltukas, kažkokie apsnigti krūmai šalia, dar beržas stovi. Šaltį pajutau tik po pusvalandžio, kai atvažiavo policijos automobilis ir įsisodino mus su vaiku. Ašaros pasipylė tik po kelių valandų, saugiai sėdint pas mamą ant sofos. Tada supratau, kaip laimingai baigėsi tai, kas taip netikėtai ir nelaimingai prasidėjo.

Kodėl prisiminiau šią istoriją? Ogi todėl, kad tai, kas vyksta dabar labai panašu į nevaldomą automobilį slidžiame kelyje. Tu susitrauki, tampi toks mažas, mažulytis, gal net užsidengi akis, nes negali absoliučiai nieko kontroliuoti. Jei įmanytum, išnyktum trumpam iš šio pasaulio ir sugrįžtum, kai jis vėl bus mums įprastas. Arba pagalvoji, kad tai scena iš filmo ir net svarstai kaip toje ar kitoje situacijoje elgėsi vienas ar kitas herojus, nes tai yra absoliučiai nauja patirtis, kuriai mes nebuvome ruošiami.

Mes išgyvenome. Su dideliais materialiniais nuostoliais, su visiškai pasikeitusiais planais, su prisitaikymu prie naujų aplinkybių, su puokšte pačių įvairiausių jausmų – nuo grūmojimo dangui už ką mane taip nubaudė iki visiškos laimės ir dėkingumo, kad tą apsnigtą rytą galėjau policijai pasakyti, kad ne, greitosios nereikia. Buvo ir pykčio, ir ašarų, ir košmarų, ir kaltės jausmo, bet mokiausi save priimti su visais jais. Ir vėl, ir vėl, ir vėl prisimindavau, kad mūsų gyvenimo kelias kartais gali tapti slidus, o automobilis - nevaldomas.

Dabartinės krizės negali suvaldyti nei pasaulio galingieji, nei turtingieji, nei kilmingieji. Ji atėjo kaip cunamis, kaip netikėtai pakeliui iš Kinijos sustiprėjęs viesulas, daužantis viską aplinkui. Mes iš paskutiniųjų bandom kabintis į tuos buvusio gyvenimo likučius - siuntinėjam vienas kitam nuorodas, ką veikti, ką pažiūrėti, ką išklausyti, ką perskaityti, keikiam kartu politikus, ieškom kaltų, pykstam ant viruso, širstam ant visų, kurie keliauja ar vaikšto parkuose, ar nedėvi kaukių, keikiam kaimynus ir nekenčiame sergančiųjų ir t.t. Prisigalvojam užduočių ir darbų, kad... paslėptume tai, ką iš tiesų jaučiame. Pastebėjau, jog daug kas šiuo metu traukia skirtingas kaukes. Vieni tampa pikti, kiti - išmintingi, treti - tvarkingi, ketvirti – griežti ir nekantrūs, penkti - dirbtinai pozityvūs. Visaip bandome išvengti susitikimo su savimi. Bet galbūt mes tam ir esame pasodinti namuose, kad pagaliau galėtume pažvelgi sau ir savo baimėms į akis, kad mokėtume priimti save mažus, silpnus, nerimaujančius, slystančius nuo kalno nežinomybės link. Kad gerbtume kiekvieno pasirinkimą, nes krizės akivaizdoje nė vienas nežinome, kuri išgyvenimo strategija pasiteisins.

Mano ketvirtoko sūnaus mokytoja tėvams el. paštu atsiuntė ne naujų užduočių, o lapą su patarimais, kaip kalbėti su vaikais apie virusą, apie tai, kas vyksta, kodėl mama neina į darbą ir kodėl negalima aplankyti močiutės. Jokiu būdu nedramatizuoti, bet ir nesakyti, kad tai nieko tokio, kad tai tuoj praeis, kad tai tik žaidimas, beveik atostogos, kai galima daugiau žiūrėti televizorių ar žaisti telefonais. Ne, vaikų neapgausime, todėl kalbėkime su jais. Parodykime jiems savo jausmus. Pasakykime, kad ir mes bijome, bet jei visi sukibsime delnais, būsime tvirti, tai ir nugalėsime.

Mūsų parapijos kunigas kas savaitę taip pat atsiunčia po laišką ir man tai daug smagiau ir nuoširdžiau, nei kunigų bendravimas per feisbuką. Žinau, kad laiškas siunčiamas šimtams parapijiečių, bet vis tiek smagu, kai įkrenta į asmeninę pašto dėžutę, o neklaidžioja kažkur virtualybės koridoriuose. Štai praeitame laiške jau pačioje pradžioje užrašęs didelėmis raidėmis – tik negalvokit, kad tai Dievo bausmė, nes tai yra netiesa. Jis kovoja mūsų pusėje ir mes tikrai nugalėsime. Jūs visada galite atsiremti į Jį. Kai suabejoju, prisimenu tą momentą, kai iš sumaitotos mašinos iššliaužiau visiškai nenukentėjusi. Ir suprantu, kad renkuosi tikėti stebuklais. Taip, sunku tikėti tuo, ko negali pamatyti, bet viruso irgi nė vienas nematėme ir vis tiek jo bijome.

Kartais rytais prieš atsimerkdama ir grįždama į šį pasaulį, aš įsivaizduoju, kad tai, kas dabar vyksta, yra šviesos ir tamsos pasaulių kova. Pasitelkiu fantaziją ir beveik matau, kaip mitinės figūros su šviesiais apsiaustais, sėdinčios ant spindinčių vienaragių, kovoja prieš tamsiuosius požemio gyventojus ir juos lydinčius šikšnosparnius. Taip, kartais pati pasijuokiu iš savo naivumo, bet užsispyrus tikiu, kad baltieji nugalės. Nes renkuosi tikėtis laimingomis pabaigomis. Baltieji juk visada laimi.

O laukdama kol baigsis kova, darau daug mažų smagių dalykų sau ir savo šeimai – kiekvieną rytą su vaiku darau mankštą, einu į kiemą žaisti stalo teniso, susilažinau, kad po dešimties dienų padarysiu špagatą, kepu pyragus, ko iki šiol visiškai nemėgau, kasdien klausausi klasikinės muzikos koncertų, kuriuos transliuoja Arte ar Berliner Stadtsoper tinklapiai, kasdien kalbuosi su mama ir su tais žmonėmis, su kuriais man gera bendrauti, kasdien skaitau ir savo besikeičiančius jausmus užrašau dienoraštyje, mažiau laiko praleidžiu socialiniuose tinkluose, o daugiau – saulėje. Jaučiu, kaip ir manyje, ir aplinkoje mažėja apsisukimai ir mes po truputį rimstame, stojame, surenkame išbarstytą aš ir atrandame save iš naujo. Ir tvirtai tikiu, kad atėjus šv.Velykom visi prisikelsime šiek tiek kitokie – nurimę, išsivalę, atsigavę, supratę, ko mums tikrai reikia, o kas buvo tuštybė. Taip, mūsų gyvenimas nebebus toks, koks buvo. Jame bus daugiau šviesos.

Šis tekstas buvo parašytas Vokietijos lietuvių žurnalui "Informacijos". Žurnalą galima rasti paspaudus ant nuorodos: https://issuu.com/vlbe/docs/kovas_balandis_web