Renkuosi tikėti laimingomis pabaigomis

R.Neverbicko nuotr.

Labai gerai pamenu tą žiemos rytą. Buvo trečia diena po Kalėdų, penktadienis. Termometras rodė kelis laipsnius šilumos ir iš po sunkių debesų keliskart nusišypsojo apskritas mėnulis. Mes važiavome lėtai, ant galinės sėdynės pririštas kėdutėje niurzgėjo mūsų dvimetis pyplys. Ir staiga mėnulis dingo, o priekyje nežinia iš kur išlindo be lempų ta pačia kryptimi lėtai riedantis automobilis. Net nepamenu, kaip jis atrodė. Vyras stabdė, mūsų mašiną sumėtė, ji išvažiavo į priešingą juostą, grįžo atgal ir išgirdau jį sakant, kad nieko negali padaryti. Ramiai, ramiai, kartojo jis daugiau sau, nei mums, kai vėl išvažiavom į priešingą eismo juostą. Kai pradėjome suktis, aš staiga pradėjau trauktis, riestis, tapau maža mažytė, nes tiesiog nežinojau, kas dabar bus. Dar prisimenu, kad palengvėjo pamačius, jog į mus važiuojantis sunkvežimis buvo kiek tolėliau, ant kalno ir kad mes spėsime nulėkti ant pievos. Kai pradėjome verstis nuo kalno, aš išnykau. Manęs nebebuvo automobilyje. Tikrovė pasirodė ne ten ir ne tokia. Aš atsisakiau ją priimti.

Du su pusę kartų apsivertus mašina krito ant stogo. Įsijungė išgyvenimo instinktas – pajudinau rankas, kojas ir per išbyrėjusį stiklą iššliaužiau lauk. Aplinkui spengė tyla, pradėjo leistis sniego gniužulai ir aš nebuvau tikra, ar grįžau į šį pasaulį, ar likau aname. Lupau duris ir paskubomis traukiau kėdutėje kabantį vaiką, kuris kaip tik tą akimirką pradėjo rėkti. Dar niekada nebuvau taip bijojusi tylos ir džiaugusis jo skardžiu balsu, nes tai reiškė, kad jis gyvas. Tai reiškė, kad mes išgyvenome ir kad vis tik esame šiame pasaulyje, tik jis ėmė ir apsivertė.

Prasidėjo pūga, aukštai einančiu keliu riedėjo mašinos, mūsų niekas nematė. Iš vyro kaktos toliau lašėjo kraujas. Sustingusiais pirštais bandžiau spaudyti telefono mygtukus, o paskui rišliai sakyti policijai, kas nutiko. Nežinau kur esame, rėkiau į ragelį, yra kažkokia upė, viršuj tiltukas, kažkokie apsnigti krūmai šalia, dar beržas stovi. Šaltį pajutau tik po pusvalandžio, kai atvažiavo policijos automobilis ir įsisodino mus su vaiku. Ašaros pasipylė tik po kelių valandų, saugiai sėdint pas mamą ant sofos. Tada supratau, kaip laimingai baigėsi tai, kas taip netikėtai ir nelaimingai prasidėjo.

Kodėl prisiminiau šią istoriją? Ogi todėl, kad tai, kas vyksta dabar labai panašu į nevaldomą automobilį slidžiame kelyje. Tu susitrauki, tampi toks mažas, mažulytis, gal net užsidengi akis, nes negali absoliučiai nieko kontroliuoti. Jei įmanytum, išnyktum trumpam iš šio pasaulio ir sugrįžtum, kai jis vėl bus mums įprastas. Arba pagalvoji, kad tai scena iš filmo ir net svarstai kaip toje ar kitoje situacijoje elgėsi vienas ar kitas herojus, nes tai yra absoliučiai nauja patirtis, kuriai mes nebuvome ruošiami.

Mes išgyvenome. Su dideliais materialiniais nuostoliais, su visiškai pasikeitusiais planais, su prisitaikymu prie naujų aplinkybių, su puokšte pačių įvairiausių jausmų – nuo grūmojimo dangui už ką mane taip nubaudė iki visiškos laimės ir dėkingumo, kad tą apsnigtą rytą galėjau policijai pasakyti, kad ne, greitosios nereikia. Buvo ir pykčio, ir ašarų, ir košmarų, ir kaltės jausmo, bet mokiausi save priimti su visais jais. Ir vėl, ir vėl, ir vėl prisimindavau, kad mūsų gyvenimo kelias kartais gali tapti slidus, o automobilis - nevaldomas.

Dabartinės krizės negali suvaldyti nei pasaulio galingieji, nei turtingieji, nei kilmingieji. Ji atėjo kaip cunamis, kaip netikėtai pakeliui iš Kinijos sustiprėjęs viesulas, daužantis viską aplinkui. Mes iš paskutiniųjų bandom kabintis į tuos buvusio gyvenimo likučius - siuntinėjam vienas kitam nuorodas, ką veikti, ką pažiūrėti, ką išklausyti, ką perskaityti, keikiam kartu politikus, ieškom kaltų, pykstam ant viruso, širstam ant visų, kurie keliauja ar vaikšto parkuose, ar nedėvi kaukių, keikiam kaimynus ir nekenčiame sergančiųjų ir t.t. Prisigalvojam užduočių ir darbų, kad... paslėptume tai, ką iš tiesų jaučiame. Pastebėjau, jog daug kas šiuo metu traukia skirtingas kaukes. Vieni tampa pikti, kiti - išmintingi, treti - tvarkingi, ketvirti – griežti ir nekantrūs, penkti - dirbtinai pozityvūs. Visaip bandome išvengti susitikimo su savimi. Bet galbūt mes tam ir esame pasodinti namuose, kad pagaliau galėtume pažvelgi sau ir savo baimėms į akis, kad mokėtume priimti save mažus, silpnus, nerimaujančius, slystančius nuo kalno nežinomybės link. Kad gerbtume kiekvieno pasirinkimą, nes krizės akivaizdoje nė vienas nežinome, kuri išgyvenimo strategija pasiteisins.

Mano ketvirtoko sūnaus mokytoja tėvams el. paštu atsiuntė ne naujų užduočių, o lapą su patarimais, kaip kalbėti su vaikais apie virusą, apie tai, kas vyksta, kodėl mama neina į darbą ir kodėl negalima aplankyti močiutės. Jokiu būdu nedramatizuoti, bet ir nesakyti, kad tai nieko tokio, kad tai tuoj praeis, kad tai tik žaidimas, beveik atostogos, kai galima daugiau žiūrėti televizorių ar žaisti telefonais. Ne, vaikų neapgausime, todėl kalbėkime su jais. Parodykime jiems savo jausmus. Pasakykime, kad ir mes bijome, bet jei visi sukibsime delnais, būsime tvirti, tai ir nugalėsime.

Mūsų parapijos kunigas kas savaitę taip pat atsiunčia po laišką ir man tai daug smagiau ir nuoširdžiau, nei kunigų bendravimas per feisbuką. Žinau, kad laiškas siunčiamas šimtams parapijiečių, bet vis tiek smagu, kai įkrenta į asmeninę pašto dėžutę, o neklaidžioja kažkur virtualybės koridoriuose. Štai praeitame laiške jau pačioje pradžioje užrašęs didelėmis raidėmis – tik negalvokit, kad tai Dievo bausmė, nes tai yra netiesa. Jis kovoja mūsų pusėje ir mes tikrai nugalėsime. Jūs visada galite atsiremti į Jį. Kai suabejoju, prisimenu tą momentą, kai iš sumaitotos mašinos iššliaužiau visiškai nenukentėjusi. Ir suprantu, kad renkuosi tikėti stebuklais. Taip, sunku tikėti tuo, ko negali pamatyti, bet viruso irgi nė vienas nematėme ir vis tiek jo bijome.

Kartais rytais prieš atsimerkdama ir grįždama į šį pasaulį, aš įsivaizduoju, kad tai, kas dabar vyksta, yra šviesos ir tamsos pasaulių kova. Pasitelkiu fantaziją ir beveik matau, kaip mitinės figūros su šviesiais apsiaustais, sėdinčios ant spindinčių vienaragių, kovoja prieš tamsiuosius požemio gyventojus ir juos lydinčius šikšnosparnius. Taip, kartais pati pasijuokiu iš savo naivumo, bet užsispyrus tikiu, kad baltieji nugalės. Nes renkuosi tikėtis laimingomis pabaigomis. Baltieji juk visada laimi.

O laukdama kol baigsis kova, darau daug mažų smagių dalykų sau ir savo šeimai – kiekvieną rytą su vaiku darau mankštą, einu į kiemą žaisti stalo teniso, susilažinau, kad po dešimties dienų padarysiu špagatą, kepu pyragus, ko iki šiol visiškai nemėgau, kasdien klausausi klasikinės muzikos koncertų, kuriuos transliuoja Arte ar Berliner Stadtsoper tinklapiai, kasdien kalbuosi su mama ir su tais žmonėmis, su kuriais man gera bendrauti, kasdien skaitau ir savo besikeičiančius jausmus užrašau dienoraštyje, mažiau laiko praleidžiu socialiniuose tinkluose, o daugiau – saulėje. Jaučiu, kaip ir manyje, ir aplinkoje mažėja apsisukimai ir mes po truputį rimstame, stojame, surenkame išbarstytą aš ir atrandame save iš naujo. Ir tvirtai tikiu, kad atėjus šv.Velykom visi prisikelsime šiek tiek kitokie – nurimę, išsivalę, atsigavę, supratę, ko mums tikrai reikia, o kas buvo tuštybė. Taip, mūsų gyvenimas nebebus toks, koks buvo. Jame bus daugiau šviesos.

Šis tekstas buvo parašytas Vokietijos lietuvių žurnalui "Informacijos". Žurnalą galima rasti paspaudus ant nuorodos: https://issuu.com/vlbe/docs/kovas_balandis_web

Velykos kitaip Berlyne

Vieniems labai smagu, kai per šventes viskas kartojasi – kiaušinių dažymas, paskui daužymas ir nuotraukų postinimas FB, kiaušiniai su krienais ir su majonezu, baltos mišrainės pjaustymas, pyragų kepimas, susitikimas su giminėmis kaime arba šašlykų kepimas ir naminukės degustavimas pas draugus sodyboje. Labiau prakutę ar laiku spėję įsigyti ar išsinuomoti apartamentus, mauna prie jūros pakvėpuoti jodu ir druska ir paragauti brangių cepelinų Basanavičiaus gatvėje. Treti, dar geriau uždirbantys, tas kelias laisvas dienas išnaudoja tolimoms kelionėms prie šiltų jūrų arba bent jau į miestus arčiau pusiaujo, kur pavasarinė saulė šildo netaupydama spindulių. Ketvirti renkasi šventas vietas ir piligrimines keliones. (Tų aš niekaip neįkalbėsiu rinktis Berlyną).

Taigi tiems, kam nusibodo balta mišrainė ir vištienos kulšelių vyniotinis, bet kurie neturi laiko ir pinigų ispaniškiems kurortams, kviečiu rinktis Berlyną. Bilietai nebrangūs, nakvynė įperkama, renginių gausybė, o tų kelių laisvų dienų turėtų pakakti šventinei nuotaikai pagauti, kurios nori pasaulio šalies virtuvei išragauti ir miestui pažinti. Žinau, kad turit labai daug klausimų, nes tiesiog nesusimąstėte, kad Velykos gali būti švenčiamos kitaip. Todėl bandau čia atsakyti į pačius įvairiausius jūsų klausimus.

Kokios Velykos be kiaušinių dažymo arba kaip juos nudažyti viešbutyje?

O kam juos dažyti? Velykos kitaip yra tada, kai dažytus virtus kiaušinius nusiperki parduotuvėje, pas kepėją arba užsisakai bare.

Ar Dievas nesupyks, jei Velykų rytą nenueisiu į bažnyčią?

Aš ne kunigas, kad galėčiau kompetetingai atsakyti į šį klausimą, bet manau, kad Dievas vienodai užsuka ne vien į Vatikaną ar Vilniaus Katedrą, bet ir į Berlyno bažnyčias, kurių čia daugybė. Jei norit, galit skirti visą dieną bažnyčių lankymui. Aišku, čia evangeliškų yra šiek tiek daugiau, nei katalikiškų, bet gal tai visai tiktų prie Velykos kitaip koncepcijos. Pavyzdžiui, net į centrinę Berlyno katedrą (Berliner Dom) sekmadienį galėtumėte užeiti mišių metu be jokio mokesčio (šiaip kainuoja 7 eur suaugusiam ir 5 vaikui), tik reiktų nutaisyti pamaldžią, o ne smalsią turisto išraišką ir suslėpti visus fotoaparatus. Popiet labai rekomenduočiau užlipti į Zionkirsche bokštą. Pati bažnyčia visą sovietmetį stovėjo apgriuvusi, užmūrytais langais, o ir dabar atrodo labai asketiškai ir kartu labai berlynietiškai.

Bijau, kad pusryčiai viešbutyje bus įprasti, o norėtųsi kažko šventiškesnio.

Kavos puodelį su pyragėliu galima gauti kiekviename parke

Neimkit viešbutyje pusryčių, geriau užsisakykite (pageidautina iš anksto) kur nors brančui staliuką. Pavyzdžiui, aplink Kollwitzplatz yra turbūt kokios penkios kavinės, siūlančios brančą sekmadienį, tarp jų – ir legendinė Anna Blume. Už 12-15 eurų galėsite valgyti skaniausius dalykus, o ir dažytų kiaušinių tikrai bus. Jei norit visai kitaip – užsisakykit pusryčius Kroicberge esančiuose menininkų namuose Bethanien arba eikit išgert kavos sename autobuse įtaisytoje kavinėje Cafe Pförtner Wedding rajone.
Šiek tiek daugiau pasiūlymų nepamir6tamiems pusryčiams: http://www.iheartberlin.de/2015/06/13/10-awesome-places-for-breakfast-brunch-in-berlin/

O ką veikti Velykų dieną su vaikais, jei norim praleist laiką gamtoje, o ne muziejuose.

Mauerpark sekmadieniais groja ir labai geros grupės 

Po sočių pusryčių, o tai nutinka jau gerai įdienojus, berlyniečiai išlenda į parkus, nes privalomas velykinis vaikų žaidimas čia yra ne kiaušinių ridenimas, bet jų ieškojimas. Tėvai išslapsto kiaušinius po krūmais, tarp akmenų, gal net ir į gyvuliukų aptvarą įdeda, o vaikai laukia užuominų ir jų ieško. Ir nieko baisaus, jei ras ne savo, o kitų tėvų paslėptą kiaušinį – taip tik dar įdomiau. Aišku, kartu su paprastais kiaušiniais, slapstomi ir saldainiai, ir bent jau vienas kitas šokoladinis kiaušinis-siurprizas. Beje, prie daugelio parkų veikia ir nedideli privatūs naminių gyvūnėlių parkai (kinderbauernhof), kur gyvūnus galima ir paglostyti, ir pamaitinti, o per šventes juose dažnai dar ir vyksta renginiai vaikams. (Vienas šalia Bürgerpark, kitas šalia Mauerpark, dar keli yra Kreuzberg). Parke galite ir surengti pikniką – visuose juose galima sėdėti ant žolės, valgyti ir gerti alų ar vyną kad ir pusryčiams.
Jei norite įspūdingesnių parkų su įėjimo mokesčiais, niekada nesuklysite vaikus nusivedę į vieną iš dviejų Berlyne esančių Zoologijos sodų. Rekomenduočiau ir Garten der Welt su įvairių pasaulio kraštų sodais, sakurų parku ir didžiule žaidimų aikštele vaikams – ten per Velykas vyks vyšnių žydėjimo šventė. Zittadelle Spandau visą šventinį savaitgalį vyks Riterių šventė su turgumi, turnyrais ir įvairiomis atrakcijomis vaikams.

Ar mieste jaučiama velykinė dvasia?

Na, jei eisit turistine centrine gatve, tai gal ir nesutiksite nei kiškių, nei velykų bobučių. Bet jei norite atšvęsti Velykas berlynietiškai, turite užklysti į kokią nors vietą, kur kūrenami tradiciniai Velykų laužai. Pavyzdžiui, Britzer Garten (šeštadienį), Kulturbrauerei(sekmadienį) arba prie Weißensee ežero – ten visas tris šventines dienas bus ne tik laužas, bet alus bei muzikinė programa pačiam įvairiausiam skoniui.
Buvusiame rytų Berlyno centre Alexanderplatz ir vakarų centre Breitscheidenplatz vyks Velykinės mugės su karuselėmis mažiesiems ir muzikine programa visiems. Mauerparke vyks įprastas sekmadienis, kuris jums tikrai neatrodys įprastai – su blusturgiu, masiniu karaoke ir daugybe geros gatvės muzikos.

Vilniuj Velykų sekmadienio vakarą nieko labai nevyksta, daug kas uždaryta, visi išsivažinėję. O kaip Berlyne?

Velykų laužas Kulturbrauerei kieme

Berlyne uždarytos tik parduotuvės, bet kam jos? Alų ir limonadą su nedideliu antkainiu pardavinėja kioskeliai (vadinamieji spätkauf), visi restoranai, visos kavinės atidarytos bent jau nuo pietų, visi barai vakare ūžia. Velykų naktį vyksta tiek daug gerų vakarėlių, kad tikrai apsisuks galva, kol sugalvosit kur nueiti. Pavyzdžiui, vien senose traukinių dirbtuvėse Raw Gelände yra tiek skirtingų naktinių klubų, kad norėsis į visus užsukti. Arba užteks vien to, kad ten pasivaikščiosite. Arba afrikiečių centre Jaam – tikrai vyks nepakartojamas vakarėlis su nepakartojama publika. Kulturbrauerei už 10 eur nusipirkę bilietą, galėsit visą naktį šokti 10 aikštelių pagal skirtingų dj sukamą muziką.

O pirmadienis? Juk irgi šventė ir niekas nedirba.

Pirmadienį siūlyčiau skirti susipažinimui su miestu. Važiuokit prie sienos, vaikštinėkit po centrą, fotografuokitės prie Brandenburgo vartų ar prie Checkpoint Charlie, slampinėkit po Kreuzberg ar Neuköln rajonus, užlipkit ten į virš prekybos centro esantį barą Klunkenkranich su puikia panorama ir renginių programa. Arba nueikite į Zoologijos sodą, lankykite muziejus (Velykų pirmadienį jie dirbs, kaip įprastą sekmadienį), nueikite prie East side galerijos, pasėdėkit ten ant pievos, pastebėkit žmones. Arba pasiplaukiokit laivu Šprė upe. Arba po Wannsee ežerą. Arba tiesiog prigulkite krantinėje ir žiūrėkit į praeivius.

Teufelsberg - tai gatvės meno muziejus

Kas nori, pirmadienį gali jungtis prie mano vedamos ekskursijos “Berlynas kitaip”, kurios metu apeisime kelis pagrindinius istorinius objektus, palandžiosim po kiemus, pažiūrėsim grafičių, apžiūrėsim Berlyno sienos memorialą. O ekskursijos pabaigoje dažnai žmones nuvedu į kokią netikėtą vietą – taip įdomiau ir man, ir dalyviams. Šįkart tuos, kas dar turės laiko ir norės pamatyti kažką ypatingo berlynietiško, nuvesiu ir į Teufelsberg (nes kelionė į vieną pusę užtrunka apie valandą) – tai ant aukščiausio Berlyno kalno įsikūrusi apleista amerikiečių sekimo bazė, tapusi dabar gatvės meno muziejumi su nepakartojama laisvės atmosfera.

Teufelsberg - aukščiausias Berlyno kalnas

Mauerparke sekmadieniais žmonių šimtus kartų daugiau

Apie šventes ir pasninkus

Orai prasti, darbų daug, sveikatos nėra, bendrauti nenoriu, apetito nėra, namuose darbai irgi krenta iš rankų, visokios egzistencinės mintys duodasi galvoje. Dabar galvoju, gal tai ir normalu Didžiąją Savaitę prieš Velykas. Susikaupimas, tyla, pasninkas, ramybė, laukimas.

Vokiečiais kiaušiniais mėgsta puošti krūmus.

Va, daugiau apie pasninką, nei apie šventes ir norėjau šiandien pakalbėt. Vakar, kaip visada, susirinkę vaikus iš darželio stabtelim kieme su drauge Yolanda pakalbėt apie motiniškus, moteriškus ir virtuvinius reikalus. Ji man ir sako – šiemet nusprendžiau laikytis pasninko, tai nebesugalvoju ką čia namuose valgyt pagaminti. Pamačiusi mano nustebusį žvilgsnį, lyg atsiprašinėdama sako – supranti, aš keturis metus tai nėščia buvau, tai maitinau (ji augina dvi dukreles), tad negalėjau pasninkauti. Šiemet jau neturiu pateisinamos priežasties valgyti mėsą ir gerti vyną iki Velykų. Sorry, atsakiau jai, bet manau, kad mes, augindamos vaikus, tiek visko atsisakome gyvenime, tiek aukojamės, atiduodame jiems savo laiką, energiją, sveikatą, nervus, kartais net santykius. Kaip dažnai mes dėl jų esame priverstos atsisakyti maisto, vyno, miego, pomėgių, laisvalaikio, vakarėlių, galiausiai - sekso. Ištisinis susilaikymas. Trunkantis ne savaitę, ne mėnesį, bet ilgus metus iki jų pilnametystės.

Nepatikėsiu, kad Dievas yra toks egoistas ir norėtų, kad mes, veždamos visą buitį, užsikrovusios ant pečių vaikų auklėjimą, priežiūrą, maitinimą, visą mėnesį prieš Velykas nevalgytume to, ką lengviausia ir greičiausia paruošti. Ar jums atrodo teisinga, kad prie visų rūpesčių, namų dekoravimo, atvirukų rašymo ir siuntimo, dovanėlių vaikams, jų mokytojams, auklėtojams organizavimo, šventinio meniu sudarymo, galiausiai rūpinimosi kuo užimti vaikus Velykinių atostogų savaitę, dar galvotume kaip čia sau išsivirus košės be sviesto ar patroškinus morkų su lęšiais.

Tikimasi, kad po papuoštais krūmais kiškiai pridės daugiau dovanų 

Neturiu nieko prieš vegetarišką mitybą, tik žinau, kad ji užima daugiau laiko ir daugiau smegenų ląstelių, nes reikia galvoti ką iš ko pagaminus. Kokybiška mityba pareikalauja ir daugiau pinigų. O jei turi mažų vaikų, turi ruošti maistą jiems atskirai, taigi stovėti virtuvėje dvigubai ilgiau. Jei nori ir sugebi – puiku, bet jei nespėji ir nemoki tikrai nei viena moteris neturėtų dėl to jaustis kalta. Ar tikrai bažnyčia iš mūsų nori tokios aukos? Ar tikrai kam nors atrodo, kad po viso to krisdamos iš nuovargio mes galėsime galvoti apie pasaulio prasmę ir prisikėlimo džiaugsmą?

Didysis pasninkas prieš Velykas atsirado kaip paguoda žmonėms, kurie šiaip ar taip tokiu metu nebeturėjo ką valgyti, o kadangi darbai dar nebūdavo prasidėję, jie galėjo gulėti ant pečiaus ir mąstyti kad ir pustuščiu skrandžiu. Bet dabar juk niekas pasninko proga darbe neduoda išeiginių, niekas nepaima mėnesiui vaikų, niekas neužpildo šaldytuvo vegetariškais produktais. Todėl pagalvojau, kad teisingiau būtų, jei pasninkas būtų skirtas vyrams – va jiems tikrai nekenktų šiek tiek susilaikymo ir pamąstymo, atjautos savo artimui ugdymo. Mamos, o ypač daugiavaikės, taip elgiasi nuolat, tad nuo šios tradicijos turi būti atleistos iki pat vaikų pilnametystės. Vien jau tam, kad nesijaustų kaltos dar ir dėl to, kad atokvėpio minutę užsimiršusios suvalgė griežinėlį dešros.

Iš tikrųjų, aš nesu prieš pasninką. Tik jį reiktų suvokti plačiau – ne tik kaip mėsos ir kiaušinių nevalgymą, nes jei tu jų šiaip ar taip nemėgsti, tai kokia gi susilaikymo prasmė? Ir jei esi vegetaras, tai juk irgi nesi atleistas nuo pasninkavimo. Tikrasis pasninkas – tai atsisakyti to, kam reikėtų įjungti visą savo valią: rūkymo, alkoholio, bandelės rytais, apkalbų, feisbuko, horoskopų, sutuoktinio kritikavimo. Priversti save sportuoti, sakyti komplimentus, medituoti, susitvarkyti spintą, atspausti nuotraukas, parašyti ilgai atidėliotą laišką draugei ar daryti kitus dalykus, kurių šiaip negali prisiversti, bet jaustumeisi išdidi pagaliau gautais rezultatais. O maistas yra tik viena nedidelė ir keistai suabsoliutinta pasninko dalis.

Mano draugė yra iš Venesuelos. Ten su bažnyčios dogmomis nepasiginčysi. Katalikiškoje Vokietijos dalyje ankščiau žmonės irgi griežtai laikydavosi kunigų nurodymų - vokiečiai juk nesiginčija su taisyklėmis. Tačiau dabartinė karta ir evangelikai į viską žiūri daug lanksčiau. Berlyne – išvis lanksčiai. Čia didijį penktadienį vyks tiek vakarėlių, kad visų pirštų neužteks jiems suskaičiuoti. Kiekvienam pagal poreikius. Nors draugas vokietis sakė, kad pastaruoju metu Berlyne kasmet vis labiau tampa madinga pasninkauti ir atsisakyti bent jau alkoholio, bent jau kelioms dienoms.

Vokietijoje Velykos prasideda jau ketvirtadienį – tradiciškai jis vadinimas Žaliuoju ketvirtadieniu ir tądien rekomenduojama valgyti žalios spalvos daržoves ir žaliais prieskoniais. Taigi, patiekalai iš brokolių, porų, špinatų ir įvairios salotos. Penktadienį prieš Velykas valgoma žuvis, bet ne vien dėl pasninko, bet ir kaip dieviškumo simbolis. (Nors aš man lašisos kepsnys niekaip su pasninku nesiasocijuoja). Šią dieną, kuri Vokietijoje yra šventinė, svarbiau už maistą yra būti tyloje, susikaupus, netgi draudžama tą dieną jungti žoliapjoves ir kitus garsiai burzgiančius įrenginius sode. Evangelikai penktadienį laiko net didesne švente už Velykų sekmadienį. Bet kokiu atveju, tikintiems žmonėms yra daug svarbiau nueiti į bažnyčią, atlikti gerus darbus, pasakyti gerą žodį, o ne skaičiuoti kas kiek ir ko valgo. O šiaip, kadangi čia vaikus įmanoma kur nors išsivežti tik per atostogas, daugybė vokiečių šią savaitę plūsta į šiltus kraštus, nesukdami visai galvos apie Velykų prasmę. Turistų srautas užplūs ir Berlyną.

Pavasarinės kiemo dekoracijos

Vaikai darželyje Velykoms ruošiasi jau dvi savaitės – dainuoja dainas, dažo kiaušinius, piešia kiškučius, o per pačią šventę ne tik ieškos kiaušinių, bet ir gaus dovanų. Vokietijoje vaikams kiaušinius ir dovanas neša Velykų kiškiai. Niekas tiksliai nežino, kodėl toks nelogiškumas. Abu – pavasario, gyvybės, vislumo simboliai, bet, mano akimis, niekaip nederantys vienas su kitu. Bet tiek jau to. Koks skirtumas, kokios formos šokoladą triaukšti. Apie Velykų bobutes čia niekas negirdėjęs. Sutikite, kiškis tikrai daug mielesnis personažas. Prisimenu, kaip mano didysis sūnus kažkada prieš daug metų naktį drebėdamas atbėgo į mūsų lovą, nes bijojo, kad tik neateitų ta “boba”, kad ir su dovanomis.

Velykų dieną čia populiariausias vaikų žaidimas – kiaušinių ieškojimas sode arba, jei oras blogas, namuose. Mačiau pernai šeimas, slapstančias vaikams kiaušinius po krūmais viešame parke, mačiau po mūsų namo kiemą su krepšeliais bėgiojančius vaikus. Jie rungtyniauja kas daugiau suras margučių, saldumynų, dovanėlių. Ridenant margučių nemačiau, bet daužant kiaušinius irgi svarbus lukšto stiprumas.

Mes per Velykas liksim namuose. Nekepsiu tradicinio vokiško Velykų patiekalo - ėriuko su smidrais. Namus saikingai pasipuošiau, šaldytuvą užpildžiau. Suvalgę namie po margintą kiaušinį greičiausiai eisime į vaikų mišias bažnyčioje, o paskui kur nors “brunchinti”(Brunch – breakfast + lunch), kur sumokėjęs dešimt – dvylika eurų gali sėdėti ilgai ir valgyti kiek ir ko tik širdis geidžia. Dažnas berlynietis taip praleidžia tingius sekmadienius. Vakarop važiuosime šildytis prie Velykų laužo. Dar viena tradicija Vokietijoje – kurti didelius laužus ir deginti juose šiaudines figūras. Jų prasmė tokia pat kaip lietuviškų Užgavėnių laužų – sudeginti žiemos negeroves, tai, kas atgyveno, paseno ir trukdo atverti širdį naujiems dalykams. Prie laužų daug kur vyks koncertai, bus karuselių, paviljonų. Kiekvienas rajonas turi savo laužus, kur taurelei kitai susirenka draugai, pažįstami, vaikai bėgioja krūvomis, stebi pasirodymus ir visi linksmai švenčia. Nes Velykos, visų pirma, šventė ir mamoms. Kurios jos nusipelnė net ir nepasninkaudamos..