Dailininkų kelias Saksonijoje – ką verta žinoti keliautojams

Dalininkų kelias – tai vienas romantiškiausių ir vienas gražiausių pėsčiųjų maršrutų Vokietijoje, apie kurį nėra daug informacijos lietuviškai. Nors ši šalis yra didelė ir turi labai daug gražios gamtos kampelių, bet nei vienas grožio intensyvumu ir tokiais skirtingais gamtovaizdžiais neprilygsta Saksonijos Šveicarijoje šalia Dresdeno esančiam aštuonerių dienų pėsčiųjų keliui. Smiltainio uolos čia sukuria nepakartojamus tarpeklius ir visiškai kitokį gamtovaizdį, nei mūsų akis galėtų tikėtis. Gamtovaizdį, kurį prieš du šimtus penkiasdešimt metų atrado Dresdeno dvare dirbę menininkai ir kuriame įkvėpimo sėmėsi ne tik romantizmo, bet ir vėlesnių epochų dailininkai, rašytojai, muzikai ir kiti kūrybiški žmonės.

Dailininkų kelias arba Malerweg yra nutolęs lygiai tūkstantį kilometrų nuo Lietuvos. Iš viso yra aštuoni etapai, po 15-20 km kasdien, bet mažiau laiko turintys keliautojai eina pirmuosius penkis etapus šiaurine Elbės puse, kurie baigiasi Vokietijos Čekijos pasienyje esančioje mažoje gyvenvietėje Šmilka. Kelias žavus ne vien savo uolomis, tarpekliais, upeliukais, viršukalnėmis ir žmogaus nepaliestomis sengirėmis – pakeliui nemažai ir žmonių sukurtų paminklų, pilių, malūnų, istorinių vietovių, o gražesnėse vietose rasite lenteles su romantizmo dailininkų tų vietų piešiniais prieš kelis šimtus metų. Be to, šiuose miškuose daugybė augalų ir gyvūnų rūšių, kurių jau nebesutiksite kitur. Kelias tikrai nenuobodus – jūsų laukia daugybė laiptelių į viršų ir žemyn, peizažas keisis kelis kartus per dieną ir džiugins naujais nematytais vaizdais.

Kelias nėra labai sunkus, jis nereikalauja kažkokių papildomų įgūdžių, nebus jokių perėjų ar sudėtingų nuokalnių, nereikia specialios įrangos. Tiesiog reikia būti geros fizinės formos, kad nueitumėte tuos 16-20 km kasdien. Jei turite aukščio baimę, žinokit, kad ketvirtame etape jūsų laukia išbandymai, nes bus daug stačiai krintančių vaizdų. Šiaip kelias saugus, kaip ir viskas Vokietijoje – visur tiltai, atramos ar bent virvės pasilaikymui.

Kadangi šiuo keliu per dvejus metus esu praėjusi ne vieną kartą, žmonės rašo man ir klausia įvairiausių praktiškų patarimų. Taigi nuspredžiau atsakyti į kai kuriuos dažniausiai užduodamus klausimus.

Daug kas manęs klausia koks metų laikas geriausias ėjimui. Man visų gražiausiai šis kelias atsiskleidžia rudenį, kai gamta nutyla, debesys plaukia žemai, medžiai pasidabina spalvomis ir turistų smarkiai sumažėja. Vasarą labai smagu žygiuoti, nes einama miškingomis vietomis ir tarpekliais, karščiai lengvai ištveriami, upeliukai vilioja pavargusias kojas, mėlynės lipa į delnus. Bet vasarą brangiausios nakvynės ir daug turistų. Pavasaris džiugina šviežia žaluma, kuri čia, tarp uolų, visai kitaip spindi ir sukuria magišką atmosferą.


Jei norit keliauti patogiai, į kelionės vietą galite atvykti automobiliu, apsistoti vienoje vietoje ir į skirtingo etapo pradžią vykti bei grįžti visuomeniniu transportu. Nereikės neštis kuprinės, nereikės užsakinėti tiek skirtingų nakvynių. Tai nebebus piligriminė kelionė, bet vis tiek patirsite kelio grožį ir vaikščiojimo malonumą. Tikrieji keliautojai automobilį palieka ilgalaikio stovėjimo aikštelėje Pirnoje, (atvažiavus kasoje reikia pasiimti Malerweg bilietą, kuris kainuoja tik 20 eur aštuonioms dienoms), pasiima kuprinę ir nakvoja kaskart skirtingose pakeliui esančiose nakvynės vietose. Taip kelias nenutrūksta ir kasdien pažeria naujų įspūdžių ir pojūčių.


Automobilis keliaujant nereikalingas, tad atvykti į vietą lengvai galima ir be jo – skrendate į Berlyną, sėdate į patogų traukinį, persėdate Dresdene ir išlipate Pirnoje. Dar yra būdas iš Lietuvos atvykti autobusu į Dresdeną, ten sėsti į priemiestinį traukinuką S1 ir atvykti į Pirną. Ten autobusų stotyje sėdate į autobusą LG, vykstate iki Liebethaler grund ir viskas – jūs jau galite pradėti žygį. Jei turite klausimų, užsukite Pirnoje į turizmo biurą, prisirinkite žemėlapių ir paklausinėkite, kas neaišku.

Visi žemėlapiai, informacija apie regioną, apie kelio etapus bei jų pabaigoje esančios nakvynės vietos ir viešojo transporto grafikai yra išvardinti Saksonijos turizmo agentūros puslapyje https://www.saechsische-schweiz.de/en/home-malerweg. Pats kelias yra gerai pažymėtas, bet vis tiek rekomenduočiau turėti kuprinėje tikrą žemėlapį, nes viena kita klaidi vieta pasitaiko.


Planuodami kelionę pažiūrėkit, ar jūsų norimas laikas nesutampa su vokiškom šventėm ir ilgaisiais savaitgaliais, nes tuo metu sunku rasti nakvynę. Dažnai vokiečiai pigesnes nakvynes užsisako mažiausiai prieš pusę metų.

Vienas svarbiausių patarimų keliautojams – užsisakykite nakvynes iš anksto. Tai ne Santjago kelias, pakeliui paprastų nakvynės vietų nėra daug, sezono metu jos yra užimtos. Saksonijos šveicarijoje yra ne tik Dailininkų kelias, ten virš tūkstančio kilometrų trasų patiems įvairiausiems keliautojams, laipiotojams, dviratininkams, regionas labai mėgiamas vokiečių ir čekų turistų, moksleivių grupių. Vidutiniškai vienos nakvynės su pusryčiais ir turizmo mokesčiu pakeliui kaina – 30- 40 eur žmogui. Atminkite, kad nakvoti lauke Nacionaliniuose parkuose Vokietijoje griežtai draudžiama, nekalbant jau apie palapinių statymą. Kempingų pakeliui nedaug, bet yra galimybė pasistatyti palapinę kai kurių hostelių kiemuose. Pats populiariaus kempingas Ostrauer Muele yra įsikūręs Kirničo upės slėnyje, iš jo patogiai pradėsite trečiąjį ir ketvirtąjį etapą. Po pirmojo etapo Stadt Wehlen galėsite pasistatyti palapinę dailininko Christopherio kieme Kunsthaus Wehlen. Pas jį galite apsistoti ir be palapinės. Jis labai myli lietuvius ir papasakos jums daug apie šį regioną.

Vokietija, o ypač jos miškingi pakraščiai, yra daug labiau atsilikus už Lietuvą ir čia mokėjimo kortelių nemėgsta, su jomis tik nedaug kur aptarnauja. Jei už nakvynę geresniuose viešbučiuose galėsit atsiskaityt kortele, tai už alų ar vakarienę – ne. Taigi visoms planuojamoms išlaidoms rekomenduoju turėti grynųjų. Šiaip regionas nėra iš pigiausių, turistų gausiai lankomose vietose kavos puodelis gali kainuoti ir 3 eur. Bet įprastai vakarienę pavalgysite už 10-14 eur. Didelio alaus bokalo kaina – 3,5 – 5 eur.

Atminkite, kad Vokietija ne taip gerai padengta interneto ryšiu kaip Lietuva. Bus nemažai vietų, kur neturėsit, nei telefono, nei interneto ryšio, tad namiškius perspėkit iš anksto, kad nesirūpintų, jei nepavyks susisiekti. O jūs pasidžiaukit galėdami šiek tiek atsipūsti nuo pasaulio šurmulio. Tačiau rekomenduoju turėti popierinį žemėlapį arba tą, kuriam nereikia interneto.

Svarbiausias inventorius tokioje kelionėje yra kalniniai batai storu neslystančiu padu. Daug kas galvoja, kad tai nedideli kalnai ir nereikia lipti uolomis, tad galima eiti ir su sporbačiais. Bet turiu perspėti, kad yra šlapių vietų, daug laiptų, uolos atbrailų, kurios palijus gali būti slidžios, tad su batais be protektorių yra tiesiog nesaugu eiti. Vaikščiojimo lazdos nėra būtinos, bet jos smarkiai palengvina kopimą ir leidimąsi.


Kiekviename etape yra viena kita užeiga, kur galima stabtelti ir numalšinti alkį ir troškulį. Pažadėti, kad jos tikrai dirbs, negaliu, tad rekomenduoju turėti maisto davinį ir kuprinėje. Parduotuvių pakeliui taip pat beveik nėra išskyrus vieną kitą kioskelį. Vandenį taip pat reikia neštis, nes pasipildymui nėra daug galimybių. Čia ne Alpės, kur upeliukai teka iš viršukalnių ir iš kiekviename krioklyje gali pasipildyti gertuvę.


Regionas labai mėgstamas ir šeimų, nes vaikams laipioti uolomis ir landžioti po olas yra labai įdomu, be to čia yra keli jiems skirti muziejai, važiuoja senovinis tramvajus. Bet Dailininkų kelias mažiesiems yra šiek tiek per ilgas ir reikalaujantis per daug ištvermės ir mažiesiems, tiesą sakant, tiek laiko žingsniuoti nusibosta. Šeimoms su mažais vaikais aš siūlyčiau paieškoti kitų maršrutų šiame regione. O jei vis tiek nuspręsite eiti dailininkų keliu – galima kiekvieną etapą patrumpinti ir jo pabaigą pasiekti autobusu.


Kai kuriais etapais galima važiuoti dviračiais, bet šiaip dviratininkams skirti kiti maršrutai šiame regione. Tikrai turizmo biure rasite atskirus žemėlapius dviratininkams. Palei Elbę eina žymusis Vokietijoje Elbės dviračių takas.

Eidami Dailininkų keliu kartais papulsite į gausiai turistų lankomas vietas, bet didžiąją dalį kelio galėsit mėgautis vienuma arba susitiksite tokius pat keliautojus ar vietinius. Vokietijoje sutikus kitą keliautoją ar prie vartelių stovintį vietinį gyventoją, įprasta sveikintis. Paprasto “Hallo” ir šypsenos užtenka. O šiaip kelias pagrindines frazes vokiškai teks išmokti, nes angliškai kalba tik nedaugelis ir anglišką meniu tikrai ne visur rasite.

Knygoje “Kelyje. 100000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu” aprašiau mūsų kelionę Dailininkų keliu. Joje rasite ne vien mūsų pokalbius apie gyvenimo kelionę. Ją galima naudoti ir kaip fizinės kelionės vadovą, nes joje aprašytas ir šis Vokietijos regionas, ir Dailininkų kelio legendos, ir kiekviename etape aplankomi įdomesni objektai, istorinės vietos, ir nakvynės namai, sutinkami žmonės, susipažįstama su vokišku maistu ir čia gyvenančiais žmonėmis.


Geros kelionės.
Ir visai nesvarbu, kad vasara jau eina į pabaigą, ruduo vaikščiojimui pats tinkamiausias ir pats gražiausias metas.

Dailininkų keliais Saksonijoje

Kur teka Elbė ir kur susijungia Vokietijos Saksonija su Čekijos Bohemijos apskritimi, gamta sukūrė nepaprastai gražų paminklą – aukštyn iš senųjų miškų šaunančias smiltainio uolas ir tarp jų nardančius debesis. Saksonijos Šveicarija vadinama viena romantiškiausių Vokietijos vietų, o piligriminis dailininkų romantikų pamėgtas kelias Malerweg – gražiausiu pėsčiųjų keliu Vokietijoje. Iki šiol manau, kad tai viena gražesnių ir per mažai atrastų Europos vietų.

Dailininkų keliu praeitą rudenį keliavome kartu su kunigu Algirdu Toliatu ir fotografu, Nacionalinės premijos laureatu Algimantu Aleksandravičiumi. Penkias dienas žingsniuodami kalbėjomės apie Dievą ir apie meną, apie gamtą ir apie žmogų, apie tai, kas mums atrodo svarbu ir tai, kas svarbu iš tikrųjų. Kalbėjomės apie tai, kaip svarbu kartais žmogui išeiti į kelią.

Šį rudenį gimė mano knyga "Kelyje. 100000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu". Knygos pirmasis tiražas jau išparduotas, jos vertimu jau susidomėjo vokiečiai ir netgi ispanai. O aš jus kviečiu į penkių dienų žygį knygoje aprašytu maršrutu.

Šį rudenį į kelionę kartu išsiruošė ir mano sūnus, jo sukurtą filmą apie mane ir Dailininkų kelią žiūrėkite čia: https://www.youtube.com/watch?v=nkZZhngwdPs

Kelio aprašymas

Šveicarų dailininkams Adrianui Zingg ir Antonui Graff prieš daugiau nei du šimtus metų keliaujant po Dresdeno apylinkes, tos smiltainio uolos taip patiko ir taip priminė gimtinę, kad jie jas pavadino Šveicarija. Taip ir prigijo pavadinimas Saksonijos Šveicarija. Jų keliais patraukė ir daugiau Dresdene studijuojančių ar dvare dirbančių dailininkų, tie vedėsi savo draugus rašytojus ir kompozitorius, todėl per miškus, uolas ir tarpeklius vinguriuojantis takelis buvo pavadintas Malerweg – dailininkų keliu.
Dailininkų kelias tęsiasi 112 km. Jis yra padalintas į aštuonerius etapus, tai yra aštuonios dienos ėjimo po 12-16 km. Trasos įvairaus sudėtingumo, bet kiekvienas etapas stebina vis kitokiais vaizdais. Mūsų kelionėje įveiksime penkis etapus ir eisime šiaurine, kalnuotesne Elbės puse. Pakeliui bus daug iškabų su tose vietose nutapytais peizažais ir aprašymais, dailininkų biografijomis. Be to, kaip ir piligriminiame kelyje, čia kiekvieno etapo gale bus galima rinkti atspaudus ir atvirutes su dailininkų reprodukcijomis.

Kelionės ypatumai

Užburto miško vaizdai

Šios kelionės tikslas yra palydėti jus į Kelią, apstulbinti nuostabiais vaizdais, paklaidinti pasakiškuose miškuose, pasivaikščioti debesyse, kad trumpam užmirštumėte aplink egzistuojantį šiuolaikinį pasaulį su visomis besivejančiomis technologijomis. Mes eisime per tiltelius, prausimės kriokliuose, lipsime tūkstančius laiptelių į viršų ir žemyn, kartais laiptais, kartais kopėčiomis, kartais tik pasilaikydami už virvinių turėklų, kartais turėsim perbristi balas, peržengti nukritusius medžius ar nusileisti į baugius tarpeklius. Bet mes tikrai užsuksime ant nuostabaus Bastėjos tilto, pereisime Velnio dugnu, praeisime pro akmeninius Utenvaldės vartus, leisimės Vilko tarpekliu, lipsime Dangaus kopėčiomis, grožėsimės atsiveriančia panorama nuo įvairių apžvalgos aikštelių ir ganysime debesis. Nakvynei gausite lovą nedideliame kambarėlyje arba bendrame kambaryje, bet pažadu, kad jis bus labai vaizdingoje Saksonijos vietoje – viduramžių pilyje, dailininko rezidencijoje, miško pensione, namelyje prie krioklio ar sename malūne. Tai tikriems keliautojams skirtos vietos, kurių nerasite booking'e ar airbnb.

Smiltainio uolos "kaltos" dėl nuostabių vaizdų

Kelionė yra piligriminė, netgi, sakyčiau, terapinė, ji skirta ne tik pasigrožėti vaizdais, bet ir sužinoti naujų dalykų apie save. Po tų 90 pėsčiomis įveiktų kilometrų grįšite kitokie, todėl nebijokite į ją leistis po vieną. Taip, tai nuotykis, ir kviečiu į jį pasinerti su vaikišku smalsumu ir atvirumu. Galiu jau iš patirties garantuoti, kad į grupę susiburia atviri, bendraujantys, geranoriški žmonės, tad vienišu tikrai nesijausite. Planuojamas grupės dydis – 10-12 žmonių.

Kelionei nereikalingas ypatingas pasirengimas, tik geri kalnų batai ir neperšlampami drabužiai. Reikia, kad būtumėte geros fizinės formos, neturėtumėte nesenų traumų ar problemų su kraujospūdžiu, nes vidutiniškai per dieną teks nueiti 14-18 km ir daugybę laiptelių. Turintiems aukščio baimę patariu dar kartą apgalvoti savo sprendimą keliauti, nes bus vietų, kur ją teks įveikti.

Mano paslaugos:

Aš nesu turistinis biuras, aš neorganizuoju kelionės ir nesirengiu uždirbti iš skrydžių ar viešbučių nuolaidų. Jums patiems reikės lipti į savo automobilius ir atlėkti iki Drezdeno arba pirkti lėktuvo bilietą iki Berlyno.

ßAš pasirūpinsiu nakvynėmis, pusryčiais, žemėlapiais, viešuoju transportu ir kuprinių pervežimu. Aš su jumis žygiuosiu kartu visus penkis dailininkų kelio etapus ir pasakosiu istoriją bei istorijas, atsakysiu į jūsų klausimus, kartais tylėsiu, kartais pavertėjausiu, o kartais pasidalinsiu savo patirtimi. Stabtelsim visose gražiose vietose, stabtelsim kai pavargsim, kai išalksim, kai norėsim nusifotografuoti. Vakarais gersime alų ar girą terasose, o kur bus galima - kepsime vakarienę ant griliaus arba vakarosim prie laužo. Pasakosim savo istorijas ir kursim savo kelionės pasakas.

2020 metų datos bus paskelbtos sausio mėn.
Jei susidomėjote, rašykite man laišką (lina.neverbickiene@gmail.com) arba susisiekite per fb.

Debesys - nuolatiniai palydovai

kopėčių aš jums pažadu sočiai

Kartais nakvosim pilyje..

...o kartais labai sename malūne

Kartais pabudus bus toks vaizdas..

...o kartais galbūt toks

Apie Vanderungus

“Kai pirmas mūsų paklaus kuri šiandien savaitės diena, suprasim, kad iš tiesų esame išėję”, - pasakė vienas bendražygis prieš savaitę eidamas Dailininkų keliu Vokietijos Saksonijoje. Tai nutiko jau trečiąją mūsų keliavimo dieną. Ketvirtą dieną niekas net nebeklausė, nes tai tapo nebesvarbu. Penktą dieną nebežiūrėjome ne tik į kalendorių, bet ir į laikrodžius.

Kai išeini į kelią, laikas tarsi pakimba. Jis tampa visiškai kitoks, tąsus kaip guma, dienos nesibaigia, rytas nutolsta taip toli, kad vakare jo net nebeprisimeni, negalvoji nei apie ateitį, nei apie praeitį, tik apie šios dienos kelią, apie čia ir dabar. Per dieną nužygiuodamas -olika kilometrų nenustoji stebėtis, kaip keičiasi gamtovaizdis, kaip mėlynių pilnus miškus keičia žirnių pilni laukai, o turistinius objektus - nuošalios uolos ir olos, tekantys upeliukai ir kadaise išgraužtos jų vagos. Nulipęs tūkstantį laiptelių, žiūrėk, jau ir vėl lipi viršun. Nespėjęs pamiršti vieno gamtos stebuklo, jau lauki, ką naujo pateiks kelias, nes jis keičiasi kas valandą. Žingsniuodamas netgi pastebi kaip keičiasi bendrakeleiviai, nuotaika grupėje, bet dar nematai vidinių permainų. Nes keliaudamas tu lyg ir palieki save nuošalyje. Tu išėjęs ir dar neparėjęs, tu esi kažkur pakeliui. Renki uogas, renki vaizdus, aikčioji ir tyli su kitais, malšini alkį ir troškulį, ištiesi lazdą kitam, stengiesi nuslėpti savo nuovargį, mėgaujiesi kiekviena akimirka ir netgi jautiesi šiek tiek kaltas, kad pamiršai toli likusius namiškius, rutiną, nebaigtus darbus, neatsakytus laiškus.

Vieni sako, kad žingsniuodamas ilgą laiką, tu nusileidi gilyn į save, sutinki tą tikrąjį aš, turi laiko pagalvoti apie save. Kiti sako, kad eidamas tu kaip tik palieki save nuošalyje, tavo ego tampa mažytis, problemos ir laimėjimai tampa tokie nedideli, kad tu apie juos net nebegalvoji. Kad ir kaip tai įvardintum, tik sugrįžęs pamatai, kaip pats pasikeitei. Ilgesnį laiką einant, būnant gamtoje, nepersekiojamam telefonų skambučių ir neskiriant dėmesio virtualiam aš personažui, sistema išties persikrauna ir daug kas atrodo visiškai kitaip.

Vaikščiojimas yra vienas senesnių laiko leidimo būdų. Romantikai dailininkai, poetai, muzikai, Ž.Ž.Ruso su maištingomis “atgal į gamtą” idėjomis, J.V.Getė su “Audros ir veržimosi” laikų lyrika paskatino dvasinio peno pradėti ieškoti gamtoje. Vokiečiai turbūt buvo patys pirmieji ir patys uoliausi vaikščiotojai, todėl jų kalboje net ir terminas yra, kuriam daugelis kalbų neranda atitikmens – Wanderlust. Pažodžiui išvertus, jis reikštų didžiulį troškimą pasivaikščioti, paklajoti po gamtą, po kalnus. Bet kalbama ne apie sportą, ne apie gryno oro poreikį ir ne apie ėjimą iš taško A į tašką B, bet apie kopimą į kalnus, sąmoningus žygius į gamtą, stengiantis ją pažinti ir suprasti, ieškant naujų, neišvaikščiotų takų bei gražių vaizdų ir kūrybinių inspiracijų. “Wanderlust” vadinasi ir dailės paroda, visą vasarą veikianti Berlyno senojoje Nacionalinėje galerijoje Muziejų saloje su garsiausių Europos dailininkų pieštais ir tapytais gamtos ir kalnų vaizdais. Kelionės po gamtą motyvai romantizmo epochos mene tapo gyvenimo kelionės simboliais. Vokiečių kalboje pasivaikščiojimą apibūdina net ne vienas žodis - į sunkesnius Vanderungus dažniausiai ėjo vyrai, o moterys eidavo į Spaciergangus - lengvus pasivaikščiojimus parkų takeliais. Lietuvių kalboje sakome ėjimas, vaikščiojimas, žygiavimas, bet visi žodžiai labiau skirti apibūdinti ėjimo tempui, bet ne nuotaikai ar ėjimo tikslui atskleisti.

Turėsime surasti reikalingus žodžius, nes pastebiu, kad lietuviai pastaruoju metu taip pat pamėgo leistis į žygius pėsčiomis. Gal dar ne taip, kaip vokiečiai, kurių net du trečdaliai mėgstamiausiu laisvalaikio užsiėmimu įvardina Vanderungą, bet lietuviškoji tendencija vaikščioti taip pat džiuginanti. Tikiuosi, kad po truputį atsiras infrastruktūra, nebrangios nakvynės vietos, užeigos šalia keliukų ir vietoj vienadienių žygių keliautojai galės išsiruošti į savaitgalio ar net savaitės žygius.

Vaikščiojimas yra ir pats pigiausias sportas, jam užtenka gerų batų, kuprinės ir keliautojo lazdos. Išėjus į žygį nereikia nei brangios nakvynės, nei prašmatnaus maisto lėkštėse. Išėjus į kelią pamatai, kiek nedaug iš tiesų žmogui reikia. Džiaugiesi, kad nepritrynė batai, kad neužklupo liūtis, kad kuprinėje nesineši nieko nereikalingo, džiaugiesi užlipęs ant kalno ir nusileidęs žemyn, džiaugiesi gavęs kavos puodelį ar radęs uogų miške, džiaugiesi paklota lova ir ant stalo atriekta duona su lašinukais. Džiaugiesi netgi atsitiktine tvarka parinktais bendrakeleiviais, nes supranti, kiek daug mes galime gauti vienas iš kito, kai nebesislepiam po skrybelaitėmis ir įvaizdžiais. Kai pats tampi mažytis, išmoksti matyti gamtos grožybes ir girdėti kitus žmones.

Prieš mėnesį manęs artimieji ir draugai klausė, ar aš nebijau leistis į kelią su aštuoniais nepažįstamais žmonėmis. Gūžtelėjau tada pečiais – noras dalintis savo atradimais, noras parodyti kitiems vaikščiojimo stebuklą ir Dievo sukurtus gamtos paminklus buvo daug stipresnis už baimę. Noras sugrįžti į stebuklingus Saksonijos miškus buvo stipresnis už abejones. Nežinojau, kokie žmonės susirinks, nežinojau, ar jiems nebus per sunku miegoti dviaukštėse lovose ar bendroje palėpėje su kitais keliauninkais, valgyti įsidėtus sumuštinius, nueiti dvidešimt kilometrų per dieną, ar pagaliau užlipus į didžiulį kalną jų neapims neviltis, kad reikia vėl leistis žemyn, ar jų neapims aukščio baimė, neatsinaujins senos traumos, nesuplyš batai, ar neišlys senos nuoskaudos, ar bendrakeleiviui patempus koją, kiti nepradės bambėti dėl gaišaties. Visko buvo, išlindo ir senos nuoskaudos, ir šviežios nuospaudos, bet buvom nuoširdūs. O kai širdis atvira, gali ir palaukti, ir atleisti, ir net pasijuokti iš kelionės nepatogumų. Ir trumpam pamiršti, kas esi ir kokias pareigas užimi tikrame gyvenime. 
 

Prancūzų filosofas Frederic Gros knygoje  "Vaikščiojimo filosofija" sako, kad ilgesnį laiką eidamas žmogus patiria pilnatvę arba tai, ką mes pratę apibūdinti paprastais žodžiais - gyvenimo džiaugsmą. Iš pirmo žvilgsnio keista, kad, norint pasijusti laimingam, reikia nuvarginti kūną, bet tik taip mes pajuntame, kad jis mums priklauso. Pasak autoriaus, pilnatvę pajusti padeda suvokimas, kad esame harmoninga gamtos dalis, kad esame vienis su ja, kad gera vien dėl to, kad mes judam ir kvėpuojam, esam čia ir dabar. Ir neprivalome nieko daugiau daryti, nereikia priimti sprendimų, tik eiti, tik dėti koją už kojos ir stengtis iki tamsos pasiekti nakvynės vietą.  

Prieš savaitę penktą dieną žingsniuodami mišku devyni žmonės dalinosi savo svajonėmis. Ne svaičiojimais, bet tikromis istorijomis apie išsipildžiusias svajones ir nueitą kelią jų link. Nežinia, ar tik norėdami įkvėpti kartu žingsniuojančią paauglę, ar sau patiems priminti, kad svajonės pildosi, jei dėl jų kažką darai, o gal tikėdamiesi savotiško paskatinimo ir paramos iš bendražygių. Kai atėjo mano eilė kalbėti, prisiminiau prieš metus viso labo tik svajojusi nueiti Dailininkų keliu su įdomiais žmonėmis arba vienai, jei jų neatsiras. Svajonė buvo stipri, bet tikrai neįsivaizdavau, kad po metų būsiu ne tik nuėjusi Dailininkų keliu, ne tik parašiusi ir atidavusi leidyklai knygą, bet ir sugrįžusi į miškus su pirmaisiais keliautojais kaip organizatorė ir vedlė, suformavusi grupę rudens kelionėms ir nežinanti, ką daryti su visais kitais, norinčiais keliauti su manimi.

Meluoju, žinau ką jiems patarti. Nesvarbu, kad pas mane neliko vietų – kelkite užpakalį nuo sofos ir eikite. Nesvabu, vienai, dviem dienom ar savaitei, nesvarbu ar lyja, ar vėjuota, ar saulė pernelyg kaitina. Nebūtina važiuoti už jūrų marių, eiti Santjago keliu ar aplink Kailašo kalną, jei neturit laiko, pinigų ar vaikai per maži. Eikite Lietuvos pažintiniais takais, vaikščiokite po miškus, eikite pajūriu ar Lietuvos kaimais, eikite vieni, eikite su šeima, tieskite savo kelius patys, nelaukdami ir nesiskųsdami. Eikite laisvai kvėpuodami, dairydamiesi, svajodami, pastebėdami visas gamtos dovanos. Eikite ne į lengvus pasivaikščiojimus, bet į Vanderungus. Kūnas jums padėkos, išvarginta nuo greitėjančio pasaulio galva nurims, nuosėdos pakeliui išsibarstys. Galbūt net rasite naujų draugų ar susipažinsite su savimi iš naujo. Ir pamatysite, jog kelyje išsakytos svajonės kur kas greičiau pildosi.

Vienos pasakiškos kelionės pradžia

Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Vieną kartą, ne taip ir seniai, viename gražiame mieste, kuriame tarp bažnyčių bokštų nardė angelai, gyveno rašytoja, kunigas ir fotografas. Vieną gražią dieną varpams skelbiant vidurdienį, jie susėdo ant kalno po trimis kryžiais, žvelgė į apačioje stūksančius bokštus, raudonus namų stogus, saulės atspindžius languose, mažas gatveles su skubančiais žmonėmis, matė, kaip paukščiai kyla į dangų nešdami snapuose žmonių raudas ir prašymus. Jie buvo savaip laimingi - visi darė tai, ką geriausiai moka ir kas teikia didžiausią džiaugsmą, - bet visų širdyse gyveno ilgesys.

“Labai gražus mūsų miestas, - pasakė tada fotografas. - Įamžinau įvairiausius jo veidus, mačiau jį piktą ir nuliūdusį, mačiau giedrą ir besidžiaugiantį, mačiau susirūpinusį ir švenčiantį. Tiek daug jį fotografavau, kad, atrodo, visus jo bruožus, kiekvieną raukšlelę, kiekvieną apgamą ir plaukelį mintinai žinau. Neiškeisčiau jo į jokį kitą miestą, bet vis dažniau pagalvoju, kad labai norėčiau patirti ką nors nauja, iškeliauti į platų pasaulį, sutikti kitus žmones, pamatyti kitokius akmenis, su fotoaparatu pagainioti kitų formų debesis. Galbūt net norėčiau sutikti kokį nors angelą ar miško dvasią ir iš jų pasisemti įkvėpimo“.

“Nemažai pasaulio apkeliavau, daug gražių miestų regėjau, bet man irgi labai gražus mūsų miestas, jo žmonės ir Dievo namai, - sakė kunigas. Pažiūrėk, kiek bokštų stiebiasi į dangų, paklausyk, kaip gaudžia jų visų varpai vidurdienį ir kaip pamaldžiai vaikai sudeda rankutes eidami komunijos. Bet kartais ir man kyla noras trumpam iškeliauti ten, kur susitinka žemė su dangumi, pasivaikščioti su Dievu ant begalybės krašto ir nusileisti su juo į apsamanojusį dugną, paklysti tarp medžių, kurių net trise neapkabintum, pririnkti pamokančių istorijų, kurias paskui galėčiau pasakoti parapijiečiams ilgais žiemos vakarais“.

“O aš norėčiau tiesiog eiti su jumis, žiūrėti, kaip kunigas klampoja po liūną, o fotografas gaudo debesis, norėčiau klausytis jūsų istorijų ir pamatyti pasaulį jūsų žvilgsniu, išgirsti žmones jūsų ausimis“, - tuomet sakė rašytoja. O slapta vylėsi iš kelionės pašnekesių parašyti knygą, kurią perskaitę žmonės užsimanytų keliauti ir svajoti, kuri įkvėptų jiems džiaugsmą ir norą kurti, suteiktų viltį ir paguodą.

Ir jie sutarė, kad stojus antram rudens mėnesiui, kai savo kieme sumažėja darbų, o pasaulis nusidažo ryškiom spalvom, kai šviesa nebe tokia ryški, o debesys išskleidžia visą savo žavesį, kai nuo vakarų pučiantys vėjai vis dar atneša šilumos gūsius, jie užsidės storapadžius batus, pasiims apsiaustus ir iškeliaus kartu ten, kur vėjai gainioja debesis ir miškų dvasias.

Grįžusi namo rašytoja atsivertė knygą, kurioje surašyta daug maršrutų, ir rado viduryje Europos tokią vietą, kur prieš milijonus metų tyvuliavo jūra, o besiplakantys vandenys nešiojo smėlį ir lipdė keistų formų bokštus. Jūrai nuslūgus liko stovėti smiltainio uolos, iškilusios nelyg dangoraižiai, nenuilstamai žavinčios keliautojus iš viso pasaulio. Net ir dabar čia nėra didelių miestų ir gamyklų, neskraido lėktuvai ir nėra greitkelių. Čia gali eiti kelias dienas miškais ir tarpekliais nesutikdamas žmonių, čia auga šimtamečiai bukai ir gamtos kaltu išskaptuotos gražiausios skulptūros, čia upė lyg pririštus aitvarus gainioja debesis, velniai vis dar šoka malūnuose, o mažuose nameliuose už mažų langelių su didelėmis gėlėmis vis dar gyvena pasakų personažai.

Ji pamanė, kad nuėję keliu, vedančiu pro miškus ir upelius, kylančiu į kalnus ir besileidžiančiu į pelkes, einančiu pro tiltus ir pilis, pro žmonių ir gamtos sukurtus paminklus, kiekvienas ras tai, ko ieško – kunigas prisižiūrės dieviškų stebuklų, fotografas padarys daug gražių nuotraukų, o ji grįžusi parašys pasaką.

(tekstas, parašytas Naconalinės kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus 33 fotografijų parodai "Menininkų keliu Ever su kunigu A.Toliatu". Paroda veikia penktadieniais (17-19 val) ir šeštadieniais (13-19 val) Šv.mergelės Ramintojos bažnyčioje Vilniuje iki vasario 2 d. 

Apie Kelionę su Kunigu ir Fotografu

Sekmadienis Berlyne buvo šiltas ir saulėtas. Saulė spigino kaip vidurvasarį, priversdama nusiauti batus ir nusviesti megztinius, kvepėjo miškas ir saulės zuikučiai žaidė slėpynių pageltusioje medžių lapijoje. Ištiesiau kojas laukiniame pliaže prie didžiausio Berlyno ežero Wannsee, žiūrėjau į tolumoje praplaukiančias bures, klausiausi kaip statydamas smėlio pilis krykštauja mano sūnus ir supratau, kokia graži dovana yra ši diena. Net ir aklas turėtų tai pastebėti, bet man reikėjo išeiti į Kelionę, kad visas, ne vien saulėtas savo dienas pradėčiau vertinti kaip dovaną.

Kai prieš metus lankydamasi Saksonijos Šveicarijoje sužinojau apie Vokietijos dailininkų romantikų kelią gražiu pavadinimu Malerweg, iškart panorau juo nueiti. Tuomet, keliaudami su savo šešiamečiu, įveikėme kelias trasas, užlipome ant kelių kalvų ir buvome apakinti šios vietos grožio, miškų žalumo, uolų unikalumo ir kažkokios mistinės atmosferos. Tikrai, atrodo, kad šiuose miškuose vis dar gyvena elfai, už kalno įsikūrę laumės, akmenyse įsirėžę pagoniškų dievų veidai, o sename malūne vidurnaktį šėlsta velniukai. Nenuostabu, kad prieš du šimtus metus šią vietą atradę žymūs dailininkai, rašytojai, muzikai čia sėmėsi įkvėpimo.

Kelionės pėsčiomis man pačios tikriausios – tuomet kelią jauti savo kojomis, jo smėlis lieka tarpupirščiuose, o vaizdai akyse, eini orientuodamasis pagal žemėlapius, nuorodoas ir vidinį kompasą arba visiškai pasitikėdamas bendrakeleiviu. Senai norėjau nueiti Santjago kelio atkarpą, bet dėl šeimyninių aplinkybių negaliu ilgam išeiti iš namų, atidedu ją tam laikui, kai paaugs vaikas. Tačiau piligriminis dailininkų kelias čia pat Vokietijoje, Saksonijoje, iki kurios tik trys valandos kelio nuo Berlyno, man buvo pats tas. Jo yra aštuoni etapai, tai yra 8 dienos ėjimo, per kurias reikia įveikti 120 kilometrų, tūkstančius laiptelių, pakilti į kalnus ir leistis į tarpeklius. Didžioji dalis maršruto eina nacionalinio parko, kuris vis dar priklauso gyvūnams, ne žmonėms, takais. Maršrutai gerai suplanuoti, kelias nužymėtas, o kiekvieno etapo pabaigoje yra nakvynės vietos. Jei norit, galit rinkti atspaudus pakeliui, liudijančius jūsų nueitą kelią arba atvirukus su senovės dailininkų pieštais šių vietų vaizdais.


Pirmoji mintis buvo suburti bendraminčių dailininkų ir poetų grupę ir nueiti kelią kartu, bet turbūt pritrūko drąsos pasakyti savo idėją garsiai, o gal ją kažkam pasakius nesulaukiau palaikymo, gal pati pernelyg mažai ja tikėjau ir atidėjau iki kada nors. Tačiau vasarą prie kavos puodelio papasakojau apie kelionę kunigui Algirdui Toliatui, su kuriuo susidraugavome Vilniaus knygų mugės metu. Papasakojau jam visiškai nesitikėdama, kad jis entuziastingai parems ir palaikys šią idėją, nes juk supratau, kad taip užimtam populiariam kunigui savaitei išeiti į miškus yra didžiulė prabanga. Juolab nesitikėjau, kad susidomės vienas geriausių Lietuvos fotografų, Nacionalinės premijos laureatas Algimantas Aleksandravičius. Tuo metu, kai pusmetį ar metus nematyti draugai vos ištaiko laiko kavos puodeliui, buvo sunku tikėtis, kad du be galo užimti žmonės norės leisti su manimi savaitę miškuose, apie kuriuos iki tol nieko nėra girdėję.

Bet idėja yra kaip kūdikis – nešioji, augini ir ji gimsta, kai ateina laikas. Taip atėjo diena, kai buvo baigti pasiruošimai, užsakytos nakvynės ir mūsų keista pakeleivių trijulė – rašytoja, kunigas ir fotografas – išlipome iš mašinos prie didžiulės gelsvos uolos, kur prasidėjo pirmasis kelionės etapas. Dabar net nepapasakosiu visko, kas mums nutiko, nepasakosiu apie tai, kaip neišsigandome akmenų griūties ir lipome per tvorą, kad pažiūrėtume ant uolos pastatytą didžiausią pasaulyje  paminklą Ričardui Vagneriui, kaip per liūtį automobilyje pjaustėm lietuvišką duoną ir lašinius, kaip gėrėme vyną su britų dailininku ir klausėmės istorijos apie kadaise pabėgusią jo mylėtą lietuvaitę, kaip žaidėme su kunigu stalo tenisą buvusioje šokių salėje, kaip raškėme vynuoges nuo medžio pusryčiaudami, kaip alpome nuo debesų grožio pabudę pilyje ir kaip pamiršome kvėpuoti užlipę ant Bastei tilto, kaip lipome kopėčiomis ir leidomės laiptais, kaip oloje slėpėmės nuo lietaus ir skaitydavome pasakas prieš miegą.

Buvo ir kuriozinių situacijų, kai autobuso vairuotojas grasino policija, nes nesugebėjau patraukti automobilio į šoną, nuoširdžiai pamiršusi, kad negalima spausti abiem kojom pedalų mašinoje su automatine pavarų dėže. Buvo ir išbandymų, kai paklydome tarp uolų, sparčiai artėjant sutemoms ir telefonui nerodant jokių ryšio ženklų. Buvo atbrailų, kuomet reikėjo nugalėti aukščio baimę, buvo tarpeklis, kur beveik sutemus reikėjo nusileisti siaurais metaliniais laipteliais, buvo viešbutis, kurio niekaip negalėjo rasti nei žemėlapis, nei navigacija, buvo ir tas paskutinis laiptelis, ant kurio kryptelėjo mano ne taip senai sugijusi koja. Buvo krioklių, upelių, tarpeklių ir grotų, buvo kalnai, erdvės ir nematyti paukščiai, buvo lietaus, saulės ir debesis vaikančio vėjo, buvo balų, purvo ir dailiausiomis spalvomis nudažyto rudens, buvo nuospaudų, galvos skausmo, skanaus vokiško vyno ir labai atvirų pokalbių. Buvo daug kontrastų ir priešybių - šernienos guliašas vakarienei ir tik drumzlina kava pusryčiams, nakvynė pilies bokšte, bet dviaukštėse lovose bendruose kambariuose, nakvynė malūne trečiame aukšte su tualetu pirmame, nakvynės vieta su patogumais, bet be telefono ir interneto ryšio, ašaros ir kvatojimas tą pačią ryto valandą.

Bet buvo du nuostabūs bendrakeleiviai. Fotografas, kuris liepdavo užversti galvą ir įžiūrėti žmogaus veidus akmenyse, o pamatęs kitaip krentančią šviesą ar įdomiai išvirtusį medį, stabdydavo žygį ir traukdavo fotoaparatus. Kai mums reikėdavo pereiti balą, jis liepdavo kunigui nusiauti batus, kai pūsdavo stiprus vėjas, jis man liepdavo nusivilkti megztinį, kai vos laikydavomės pakibę ant kopėčių, jis liepdavo mums nejudėti, o kai ragindavau, sakydama, kad nespėsime grįžti iki tamsos, jis liepdavo įžvelgt šviesą sutemose. Ir aš žiūrėjau. Mačiau. Kvėpavau. Ginčijausi, bet leidausi kunigo įtikinama, kad Dievo reikia ne vien tada, kai jo reikia. Vedžiau juos miškų takais, ir vis tik kartais eidavau iš paskos. Planuodavau ir vis tik leisdavau kūrybiškai sujaukti dienotvarkę. Dažnai pamiršdavom pažiūrėti į laikrodį, o Like mygtukai tapo visai nebesvarbūs.


Tikrai, ši kelionė buvo išskirtinė dovana. Tas pro pirštus tekantis ir ant debesų nugarų nuplaukiantis ruduo, mistiniai gamtos ir žmonių statiniai ir ilgi pokalbiai su išskirtiniais talentais apdovanotais pakeleiviais. Apie Dievą ir žmones, apie šviesą ir tamsą, apie mirtį ir gyvenimą, apie meną ir pamišimą, apie meilę sau ir artimui. Ir jei kiekviena mūsų diena yra Dievo dovana, tai tos penkios kelionės dienos buvo prabangios dovanos – tokios prabangios, kad net jaučiausi jų neverta, gavusi kažką avansu. Lyg paprašius taurės šampano, būčiau gavusi visą butelį.

Žinau, kad tą avansą ir kelyje gautą įkvėpimą mes tikrai panaudosim taip kaip mokėsim – iš jo gims tekstai, gims nuotraukos, gims pamokslai, kurie galbūt įkvėps ir kitus svajoti ir keliauti. Ir nepabijoti atsiplėšti nuo įprasto savęs, surasti laiko ir išeiti į savo Kelionę drąsiai, pasitikint savimi, Dievu ir bendrakeleiviais.

Ir tikrai žinau, kad gims naujos svajonės. Daugiau tikrai nesidrovėsiu apie jas pasakoti.