Naujos patirtys arba ko išmoko gipsas

Lygiai prieš keturias savaites sugriuvo mano įprastas pasaulis. Lygiai prieš keturias savaites pirmą kartą gyvenime gavau gipsą ant kojos ir begales daugiau ir mažiau reikšmingų pamokų. Lygiai prieš keturias savaites aš sustojau ir sustojau taip staiga, lyg užtraukus rankinį stabdį šimtu dvam autostrada lekiančioje mašinoje. Iki tol mėgavausi tempu, greičio teikiamu adrenalinu, džiaugiausi besikeičiančiais vaizdais, žavėjausi, kaip puikiai moku laviruoti tarp mašinų, kaip lenkiu lėtesnius, kaip pasitraukiu iš kelio greitesniems, vieniems nusišypsau, kitiems parodau vidurinį pirštą ir tyčia dar labiau spusteliu greičio pedalą. Vairavau atsargiai, bet kartu ir pasitikėdama savo jėgomis, savo patirtimi, savo sugebėjimais laviruoti, nemačiau jokios kliūties, tik staiga - BUM. Ir štai po kelių sekundžių tu guli šalikelėje – visi kiti lekia, o tavo pasaulis pradeda suktis vietoje, laikrodis dūžta, valandos išbyra, nes jos nebetenka jokios prasmės, tu lauki gydytojų verdikto ligoninės priimamajame ką tik gavęs skausmą malšinančių vaistų. Po kelių valandų gauni gipsą, bet vis dar atrodo, kad mašina nesudužo, čia tik mažas gedimas, tuoj tuoj pataisys ir po kelių savaičių lėksi kaip anksčiau. Nes tuo metu atrodo, kad sugrįžti į autostradą yra svarbiausias gyvenimo tikslas. Nes kaip gi pasaulis galės gyvuoti be tavęs.

Pirmosios savaitės buvo labai ilgos. Mokiausi judėti su ramentais, šliaužti, sėdom pasiremiant rankomis nusileisti laiptais, peršokti balkono slenkstį, apsirengti, nusiprausti, apsiversti lovoje, užsikaisti arbatos, susileisti vaistus į pilvą. Tam, ką prieš kelias dienas darydavau nesusimąstydama, dabar reikėjo naujų įgūdžių. Ir ne tik judėjimui - reikėjo išmokti gyventi ant sofos, pasitikėti kitais, nuolat prašyti pagalbos. Reikėjo išmokti būti silpnai. Reikėjo būti tokiai stipriai, kad galėčiau priimti save silpną.
Tikrai buvo nelengva. Pirmą savaitę buvo taip gaila savęs, kad nespėjau šluostytis ašarų. Potrauminis šokas, turbūt. Buvo gaila, kad taip kvailai kritau, juk tokios traumos pasitaiko išsiblaškėliams, o ne man, tvirtai rankose laikančiai savo gyvenimo vairą ir nevengiančiai net kitiems padalinti patarimų. Ir dabar turėjau žiūrėti į sudužusią save ir keiksnoti už neatsakingumą. Artimieji sakė - džiaukis, dabar turėsi laiko skaitymams ir rašymams. Arba sakė, kad turiu išmokti visas pamokas ir įsiklausyti į savo organizmą. Dar kiti nevengė pasakyti, kad pernelyg daug visko ėmiausi netausodama savęs, užtat pati visata mane sustabdė. Tipo, gipsą gavau dėl to, kad pati jo nusipelniau. Norėjau labai garsiai išrėkti, kad shit happens kiekvienam, visata nebūtinai man nori kažką pasakyti, o bananas kartais yra tiesiog bananas ir nėra ko čia ieškoti paslėptų minčių.


Sunku buvo, nes net nežinojau, ką sakyti tiems žmonėms, kuriuos prižadėjau vesti į kalnus ir tiems, kam įsipareigojau parodyti Berlyną. Mano kojos per tas keturias savaites turėjo nubėgti kelis šimtus kilometrų, o tu staiga suvoki, kad su ramentais nueiti šimtą metrų beveik neįveikiama užduotis. Atšauk keliones, nustok rūpintis kitais, tu pati turi tapti savo dėmesio centre, sakė man artimieji. Kaip jiems pasakyti, kad nėra didesnio pralaimėjimo, kaip nuvilti žmones, kaip atšaukti kelionę, apie kurią jie svajojo daugiau nei pusę metų.

Bet yra problema, atsiranda ir sprendimas. Atsirado norinčių ir galinčių nueiti mano kelią už mane.  Sėdėjau savo ofise ant sofos ir kaip generolas braižiau žemėlapius, o paskui paverkdavau dėkingumo ašaromis, kad apskritai atsirado žmonių, skubančių man į pagalbą. Iš to paties ofiso organizavau apsipirkimą ir maisto gaminimą, o tuo pačiu mokiausi nekreipti dėmesio į smulkmenas ir mažas klaideles. Taigi antras dalykas, kurį labai greitai supratau – kad man nelieka kitos išeities, kaip būti dėkingai visiems, kas manimi rūpinasi, kas padeda nueiti iki tualeto, nuvažiuoti pas gydytoją, kas paduoda vandens ar užneša laiptais.

Taip, sėdint ant sofos su aukštai iškelta koja laiko atsirado, bet visiems tiems, kurie sakė rašyk, skaityk, daryk dalykus, kuriems neturėjai laiko anksčiau, labai norėdavosi atšauti, kad šiuo metu norėčiau, kad paliktumėte mane ramybėje ir leistumėte man toliau bukai spoksoti pro langą ir retkarčiais paverkti iš skausmo ar iš savigailos. Kad kai kūnas šitaip serga, neverta kurti ir užkrauti skausmo skaitytojui.Kad rašyti su aukštai iškelta viena koja nėra labai patogu. Kad skaitydamas rimtas knygas pameti mintį ir tada pyksti ant savęs dar labiau – pyksti už tai, kad esi visiškai niekam tikus. Užsimerkdavau tada ir mintyse žingsniuodavau. Ėjau su savo keliautojais Dailininkų taku, išvaikštinėjau rudenėjantį Berlyną, mintyse ėjau net nežinomais takais, o atsimerkus vėl šluostydavau skruostus, nes skaudėjo ištinusią koją ir subliuškusią sielą.

Kad susitaikyčiau su savimi ir savo liga man prireikė trijų savaičių. Lygiai po 21 dienos nebereikėjo nuskausminamųjų ir aš staiga pajutau ramybę. Nutiko tai, ką man visi gero linkintys draugai liepė daryti iškart po traumos. Staiga supratau, kad galiu skaityti, galiu rašyti, galiu bendrauti ir visai nebesvarbu, kad esu šiek tiek sulūžusi, netobula, kažko laiku nespėjusi, kažką apvylusi, kad esu viena tų, kuriems tiesiog nepasisekė. Išmokau netgi mėgautis savo būsena, nebeskubėti, nebekurti planų, o daugiau laiko skirti šeimai. Supratau, kad slow gyvenimas turi savų privalumų ir kad ne mūsų valioje paspartinti kūno gijimo procesus. Ir kai tik tai supratau, ėmiau sveikti. Dabar kasdien man sekasi vis geriau ir geriau.

Paulo Coelho yra pasakęs, kad kitas tavo gyvenimo lygis gali pareikalauti visai kitokio tavęs. Kas žino, gal iš tiesų ligas gauname ne kaip pasekmę, bet kaip pasiruošimą naujoms užduotims? Budistų vienuolis Ajahn Brahm, kurio kelias knygas lietuviškai yra išleidus Tyto alba, sakė, kad nereikia kovoti su liga, reikia kaip tik stengtis su ja susidraugauti. Jei liepsi sau greičiau sveikti ar nuolat klausinėsi, kodėl tai nutiko, sau nė trupučio nepadėsi. Reikia nurimti ir koja pati ims sveikti. Pasak jo, jei nori sau padėti, pamedituok truputį, apgaubk sergančią vietą šiluma ir meile.

Per tas keturias savaites į Berlyną atėjo ruduo – pats gražiausias metų laikas šiame mieste. Ėjo lėtai, netaupydamas šilumos, lėtai spalvindamas vijoklius, barstydamas lapus, telkdamas paukščius į būrius ir vis dar atvirose ledainėse dalindamas ledus po pamokų namo neskubantiems vaikams. Už mano palėpės lango palengva gelto senas klevas – jei ne jis ir ne rytais užsibūnantys rūkai, būčiau turbūt nemačius metų kaitos. Šiandien pirmą kartą po keturių savaičių užsimoviau džinsus – kaip gerai, kad spintoje buvo tos hipiškai platėjančios, prieš dvylika metų Vašingtone pirktos ir dabar netikėtai vėl reabilituotos kelnės, kuriose tilpo koja su visu įtvaru, kuris šią savaitę pakeitė gipsą. Šiandien pirmą kartą po keturių savaičių kairę koją įgrūdau į batą. Šiandien pirmą kartą po keturių savaičių išėjau į artimiausią kavinę susitikti su žmonėmis. Šiandien pirmą kartą vėl rašau jums prie kapučino puodelio, stebėdama berlyniečius ir už lango išdykaujantį rudenį.  Atsisėsti su kompu ir kavos puodeliu buvo mano maža didelė svajonė visas tas keturias savaites.


O dabar trumpai tai, ko išmokau būdama šalikelėje:

1 nebijok liūdėt, nes liūdėti yra normalu. Mes liūdim ir tada, kai sulūžta mūsų mylimas daiktas, kodėl tada turėtume slėpti emocijas, kai lūžta koja ar suserga kita kūno dalis. Verkti nėra žmogaus silpnybė, tai normali emocinė reakcija. Tiesiog tuo momentų nebendrauk su žmonėm, kad nereiktų klausytis nereikalingų patarimų.
2 Liūdėti yra viena pirmųjų reakcijų į ligą, bet joje negalima užstrigti. O neužstrigti padeda maži darbeliai - bendrauti su artimaisiais, daryt namų darbus su vaikais, žaisti šeimos žaidimus, pasikalbėt su mama ar su drauge, rašyti dienoraštį. Man padėdavo ir nesudėtingi mankštos pratimai.
3 Neturi jaustis kaltas, jei vienai kūno daliai sergant nebandai kompensuoti visko kita. Mano atveju galva juk buvo sveika. Kartais galima tiesiog pasirgti. Kartais galima visą dieną žiūrėti serialą ar skaityti romaniūkštį, kurį po savaitės pamirši arba tiesiog žiūrėti į debesis pro langą. 
4 Meditacijos padeda įsijausti į savo kūną ir jį nuraminti. Kartais padeda suprasti, ką kūnas nori ta liga mums pasakyti. Būtent – ne keiksnoti save, kad elgėmės netinkamai ir gavome ligą kaip atpildą, o išgirsti kokiu keliu ir kokiu tempu mums toliau žingsniuoti.
5 Geriau nesitikėti greito rezultato, tada ir nebus nusivylimų, tik mažos pergalės. Vaikas vaikščioti irgi ne per parą išmoksta, bet mes džiaugiamės kiekvienu jo žingsniu.
6 Leiskite artimiesiems mumis rūpintis. Taip ilgai mes viską galėjom patys, kad užmiršome kiek šilumos ir dėmesio turi prikaupę mūsų šeimos nariai.
7 Pasitikėkit kitais – aplink yra žmonių, kurie ne blogiau už jus gali atlikti jūsų darbą. Pasitikėkit gydytojais ir neguglinkit apie savo ligą, nes tai ištaškys paskutinius ramybės likučius. Pasitikėkit artimaisiais – jie tikrai sugebės iškept kiaušinienę ir išvirt arbatos.
8 Kai nustosit gailėt savęs ir įjungsit Think positive mygtuką, nustebsit, koks kitoks pasaulis matosi gulint šalikelėje. Nes mes pakeitėm žiūrėjimo kampą. Nes pastebim dalykus, pro kuriuos anksčiau pravažiuodavome.Taip net ir kūrybinių minčių atsiranda.
9 Sergant yra pats metas svajoti. Vieni netgi kuria Dreambordus (lietuviškai turbūt skambėtų svajonių žemėlapis). Aš sugalvojau naują siužetą romanui ir naujos kelionės maršrutą kitiems metams, kurio prašo mano keliautojai. Nes esu nusiteikus eiti. Nes gipsas - tik trumpas atokvėpis, o ne nuosprendis. Po rudens bus žiema, po jos – vėl pavasaris, o nutirpus sniegui vėl pašauks nauji keliai.