Dovana (kalėdinis apsakymas)

Ji buvo pavyzdinė žmona. Tobula motina. Nuostabi sesuo. Verta pasididžiavimo dukra. Nepakeičiama darbuotoja. Mylimiausia teta. Geroji kaimynė.

Nuo pat vaikystės ji buvo auginama lyg specialiai išvestos veislės augalas, turintis patenkinti kitų poreikius. Lyg pašarinė daržovė, reikalaujanti mažai priežiūros, atspari oro sąlygoms, ligoms ir parazitams.

Su taip pakeista DNR, kad galvotų tai, ką jai sako kiti, ir norėtų to, ko nori kiti. Arba tiesiog nieko negalvotų ir nieko nenorėtų.

Kartais ji būtent taip ir jautėsi.

Kai buvo paauglė, kartais susimąstydavo, kodėl niekam neįdomūs jos norai ir jausmai, bet buvo seni laikai, daugybė tėvų į vaikus žiūrėjo kaip į pigią ir klusnią darbo jėgą ir ji nesijautė kažkuo ypatinga. Stengėsi įtikti mamai, stengėsi auginti sesutę, stengėsi nelįsti girtam tėvui į akis. Laimė jai atrodė ne tada, kai kas nors stengiasi tave pradžiuginti, bet tada, kai niekas tavęs nebaudžia, ne tada, kai tu kažkam rūpi, bet tada, kai tave visi pamiršta.

Visus metus ji turėjo gauti gerus pažymius, nesiginčyti su mokytoja, patikti kaimynėms, paklusti motinai, atlikti kasdienius darbus sode ir namie. Skalbti ir skalauti skalbinius, plauti indus, šluoti grindis, kasti daržą, ravėti piktžoles. Per vasaros atostogas kasdien rinkdavo žemuoges, paskui mėlynes gretimame miške ir pardavinėjo jas pakelėse, o pinigus sąžiningai parnešdavo namo. Buvo sunkūs laikai, ji tai suprato. Kai pasakė mamai, kad sustojęs vyriškis ją negrabiai čiupinėjo, o kitas norėjo įsisodinti į automobilį ir kažkur nusivežti, šioji pasiuto ją barti ir vadinti visokiais vardais, kurių ji tuomet dar nesuprato. Po to karto jai buvo leidžiama uogas pardavinėti prie parduotuvės. Buvo gėda, nes praeidavo mokytojai ir atostogaujantys klasės draugai. Bet čia bent nebuvo tų šnopuojančių vyrų, kurie sustodavo pakelėse.

Ji stengdavosi būti gera, kad Kalėdų senelis atneštų jai dovanų. Su dideliu džiaugsmu ji vyniodavo naujas pėdkelnes, pirštines, liemenę, spalvotus pieštukus. Tik vėliau sužinojo, kad kiti vaikai gaudavo per Kalėdas tai, ko nori, o ne tai, ko jiems reikia ir ką tėvai būtų šiaip ar taip nupirkę. Bet ji mokėjo džiaugtis ir sauja riešutų ar per vargus mamos gautu apelsinu. Pamena, kažkada gavo net šokoladinį Kalėdų senį, kuris tuo metu vadinosi Seniu Šalčiu.

Pamena ir tai, kaip gražiausia klasės mergaitė atsinešė dovanų gautą vokišką lėlę. Supuolę ją tada žiūrinėjo visos klasės mergaitės. Tai buvo tikras stebuklas: jos plaukai buvo ilgi, o skruostai minkšti, lūpos raudonos, o akys, ją paguldžius, užsimerkdavo, mėlyni vyzdžiai dingdavo ne po plastmasinėmis, bet po tikromis blakstienomis. Ji vilkėjo rausvą veliūrinę palaidinę ir languotas kelnes. Visai tokias pat, kaip jų mokytojos, apie kurią tėvai šnabždėdavo, kad prie algos prisiduria dirbdama su užsieniečiais. Su kokiais užsieniečiais ir ką mokytoja dirbo, ji tada nesuprato, tik visada žavėjosi jos spalvotais megztukais aukštu kaklu ir tomis languotomis kelnėmis. Arba kartais dėvimu oranžiniu sijonėliu su sagtele bei rudais batais, kurie pridengdavo kojas iki pat kelių.

Ne, ji nenorėjo dovanų nei naujos lėlės, nei jų vėžimėlio, nei languotų kelnių. Nauji batai būtų pravertę, bet ne apie juos ji svajojo. Labiausiai už viską pasaulyje ji norėjo gauti dovanų tikrą katytę. Turėti gyvą būtybę, kuri priklausytų jai ir kuri ją mylėtų tokią, kokia ji yra. Kuriai galėtų pasipasakoti savo svajones ir lūkesčius. Kuri lauktų grįžtant iš mokyklos. Kuri prisiglaustų ir murktų, kai ji jaučiasi liūdna. Su katyte ji niekuomet tokia ir nesijaustų.

Mama pasakė, kad to nebus, ir savo žodžio laikėsi, todėl ji nebeprašė katytės gimtadieniui. Bet slapta vylėsi, kad jeigu ją atneštų Kalėdų Senis, mama turbūt neišmestų lauk. Kad ir kaip labai ji stengėsi, kad ir kaip stropiai rinkdavo mėlynes, kad ir kaip nuolankiai pildydavo mamos reikalavimus, Kalėdų Senis katytės vis neatnešė. Kasmet nusivylimas, kad jos vienintelis noras taip ir lieka neišgirstas, didėjo.

O paskui ji nustojo tikėti Kalėdų stebuklu.

O paskui ji sutiko vyrą, kuris pažadėjo išpildyti jos svajones. Pirmą kartą ji pajuto, kad kažkam rūpi, ką ji galvoja ir ką jaučia. Jos troškimas palikti namus buvo toks didelis, kad jiedu susituokė po dviejų mėnesių. Su juo nebuvo taip baisu, kaip su tuo dėde miške. Buvo netgi visai malonu. Iš to malonumo po metų gimė sūnus.

Ji mylėjo abu vyrus labiau už viską pasaulyje. Ji tarnavo jiems, ji skalbė, virė, tvarkė, ji prižiūrėjo ir rūpinosi, kad jiems ko nestigtų. Ji kiekvieną minutę galvojo apie sūnų ir apie vyrą – ar jiems nieko netrūksta, ar jiems nešalta, ar jie pavalgę, ar nepavargę. Jiems nespėjus užduoti klausimo, ji lėkdavo su atsakymu, jiems nespėjus išreikšti norų, ji šypsodamasi juos pildė. Ji džiaugėsi, kad gali atspėti jų norus jiems dar nepanorėjus.

Ji vėl pamiršo save, bet pirmąkart suprato, kaip smagu rūpintis tais, kuriuos myli. Lyg katyte, kurios ji taip niekada ir neturėjo. Vyras nekentė kačių, sūnus buvo joms alergiškas, o ji jau buvo išmokusi nebesitikėti stebuklų ir užgniaužti savo norus, kol jie neišsiskleidė.

Pirmaisiais metais po vestuvių po eglute pirmąkart nerado jai skirto dovanų maišelio. Bet meilės buvo tiek daug, kad ji labiau džiaugėsi dovanodama ir matydama, kaip sugeba įžiebti džiaugsmą ir dėkingumą kito akyse. Antraisiais metais jo irgi nebuvo, nes vyras dar studijavo ir neturėjo pinigų, trečiaisiais – daug dirbo ir neturėjo laiko. Ketvirtaisiais metais ji dovaną sau pati nusipirko ir pasidėjo po eglute. Kol vaikas nepaklausė, kodėl pas kitus ateina Kalėdų senis, o pas ją – ne. Ir nesuabejojo, ar ji išties buvusi gera visus metus.

Tai tapo šeimos tradicija. Kol jie susėdę valgydavo Kūčių vakarienę, ji padėdavo tris gražiai supakuotas dovanas po eglute. Paskui, išvyniojusi, net mokėdavo nuoširdžiai nustebti ir pasidžiaugti sau nusipirktu niekučiu.

Jai užteko matyti kitų laimingas akis.

Būdavo dienų, kai ji jautėsi silpna, pažeidžiama, ligota ir ... tuščia. Lyg vonia, iš kurios kažkas ištraukė kamštį ir išleido visą vandenį. Bet pasiskųsti neturėjo kam, netgi bijojo, kad taps nereikalinga, kaip išlaižytas uogienės stiklainis.

Kaip atsinaujinančios energijos įrenginys, kaip kokios saulės baterijos ar vėjo malūnai, ji ieškodavo jėgų gamtoje. Pastovėdavo apsikabinus medį, pasėdėdavo ant žolės, pririnkdavo žemuogių pintinėlę vyrams, suskindavo gėlių puokštę ar bent sukišdavo pirštus į žemę savo rožyne. Ir grįždavo laiminga, kad gali vėl netaupydama skleisti šviesą ir šilumą.

Tokiomis dienomis ji labai norėdavo katės – draugės ir sąjungininkės namie. Šilumos ir švelnumo šaltinio. Vienintelės būtybės, kuri ją pastebėtų. Leistų kartais prisiglausti, o gal net būtų dėkinga už skaniai paruoštą vakarienę ir išvalytą tualetą. Būtybės, iš kurios ji mokytųsi elegancijos ir moteriškumo ir su kuria būtų galima tylėti nesijaučiant vienišai.

Vaikui paaugus, jie pasistatė didelį namą, didelėje svetainėje galėjo pasistatyti didelę eglę, atsirado daugiau vietos dovanoms. Būtų atsiradę vietos ir katei, bet ji nebenorėjo barnių namie, neturėjo jėgų pradėti kovą. Vieną kartą, kai namai jau buvo padabinti Kalėdoms, o ant židinio jau buvo išrikiuotos prakartėlės figūros, ji išdrįso užsiminti vyrui, jog būtų smagu pasikeisti dovanomis, kad kitose šeimose žmonės kaip tik taip ir daro. Jie ne tik gauna, bet ir perka dovanas. Jis entuziastingai pritarė, netgi paklausė, ko ji norėtų, bet atėjus stebuklingai nakčiai, po eglute rado tik tai, ką pati ten padėjo.

Daugiau apie tai niekada nekalbėjo.

Sūnus užaugo, baigė mokslus, išvažiavo į platųjį pasaulį. Dideliame name jie liko dviese. Jis iš papratimo parnešė eglę iš greta esančio miškelio. Ji paruošė vakarienę. Visus dvylika patiekalų. Uždegė žvakes ir lemputes. Jis užkūrė židinį ir pagarsino muziką, kad nebūtų taip tuščia namie. Kaip ir anksčiau bandė laikytis šeimyninių ritualų, pavalgę išėjo į lauką pažvelgti į žvaigždes ir leisti Kalėdų seniui padėti dovanas. O paskui suvaidinti nustebusius, kaip ir senais laikais, kai vaikas buvo mažas ir jie visi tikėjo stebuklais.

Pirmą kartą ji pirko tik vieną dovaną – sportinius batus jam.

Grįžę uždegė šviesą ir... nustebo abu. Po egle gulėjo vienas didelis spalvotas maišelis. Ant šventinio jo popieriaus elniai traukė dovanų prikrautus vežimus.

Jis nedrąsiai priėjo, paėmė maišelį, klausiamu žvilgsniu pažiūrėjo į ją ir čia pat entuziastingai išvyniojo dovaną, lyg vaikas, pamiršęs viską pasaulyje. Išsitraukė batus, čia pat juos apsiavė, pašokinėjo, suvaidino, kaip pašokęs deda į krepšį. Jo lūpas papuošė šypsena, paskui ji pradėjo tirpti, kol kaktoje įsirėžė rūpesčio raukšlė. Jis priėjo prie jos ir naiviai, netgi su vos juntamu priekaištu balse paklausė:

– O kur tavo dovana, brangioji? Ką tu gavai?

Ji tylėdama suplovė indus, sudėjo likusią silkę į vieną dubenį, mišraines – į šaldytuvą, aguonpienį išpylė į klozetą, nuvalė stalą, užpūtė žvakes. Vos laikėsi nepravirkusi. Kažką tikrai darė blogai, kažkokios pamokos taip ir neišmoko ir turbūt jau niekada nebegaus kalėdinės dovanos. Ir toliau kiekvieną Kūčių vakarą jis sotus eis į savo kambarį žiūrėti televizoriaus. O ji ir toliau kiekvieną Kūčių vakarą tylėdama plaus indus ir lauks stebuklo...

Ne, nebelauks.

Tuščiuose namuose aidėjo laukė šėlstančio vėjo gūsiai, viršuje kažkas subildėjo, o prie durų pasigirdo krebždėjimas. Ji baigščiai sukluso, išjungė muziką. Po kelių minučių vėl tas keistas garsas. Lyg kažkas prašytųsi vidun, lyg vėjas norėtų užeiti į svečius.

Ji pravėrė duris, bet už durų buvo tuščia, stipriai pustė ir ji pagalvojo, kad ryt iš pat ryto teks vėl kasti sniegą. Bet pažvelgus žemyn ji pamatė link durų vedančius pėdsakus. Paskubom užtrenkė duris, atėjo į kambarį ir nepatikėjo savo akimis.

Prie židinio tupėjo maža balta katytė ir laižėsi sušalusias letenėles.

Ji atsisėdo greta ir žiūrėjo į ją, kaip į stebuklą. O paskui pravirko. Visą vakarą laikytos ašaros išsiveržė lauk srauniu upeliu, tekėjo skruostais, byrėjo ant kelių, gėrėsi į sijoną, kol lūpose pamažėle pradėjo skleistis šypsena. Katytė nedrąsiai prisliūkino, pažvelgė jai į akis ir, patrypčiojus šiek tiek pašoko ir susiraitė jai ant kelių.

Ją apėmė ramybė. Dabar ji jau žinojo, kad kalėdiniai stebuklai nutinka, tik kartais jų reikia ilgokai palaukti.