Renkuosi tikėti laimingomis pabaigomis

R.Neverbicko nuotr.

Labai gerai pamenu tą žiemos rytą. Buvo trečia diena po Kalėdų, penktadienis. Termometras rodė kelis laipsnius šilumos ir iš po sunkių debesų keliskart nusišypsojo apskritas mėnulis. Mes važiavome lėtai, ant galinės sėdynės pririštas kėdutėje niurzgėjo mūsų dvimetis pyplys. Ir staiga mėnulis dingo, o priekyje nežinia iš kur išlindo be lempų ta pačia kryptimi lėtai riedantis automobilis. Net nepamenu, kaip jis atrodė. Vyras stabdė, mūsų mašiną sumėtė, ji išvažiavo į priešingą juostą, grįžo atgal ir išgirdau jį sakant, kad nieko negali padaryti. Ramiai, ramiai, kartojo jis daugiau sau, nei mums, kai vėl išvažiavom į priešingą eismo juostą. Kai pradėjome suktis, aš staiga pradėjau trauktis, riestis, tapau maža mažytė, nes tiesiog nežinojau, kas dabar bus. Dar prisimenu, kad palengvėjo pamačius, jog į mus važiuojantis sunkvežimis buvo kiek tolėliau, ant kalno ir kad mes spėsime nulėkti ant pievos. Kai pradėjome verstis nuo kalno, aš išnykau. Manęs nebebuvo automobilyje. Tikrovė pasirodė ne ten ir ne tokia. Aš atsisakiau ją priimti.

Du su pusę kartų apsivertus mašina krito ant stogo. Įsijungė išgyvenimo instinktas – pajudinau rankas, kojas ir per išbyrėjusį stiklą iššliaužiau lauk. Aplinkui spengė tyla, pradėjo leistis sniego gniužulai ir aš nebuvau tikra, ar grįžau į šį pasaulį, ar likau aname. Lupau duris ir paskubomis traukiau kėdutėje kabantį vaiką, kuris kaip tik tą akimirką pradėjo rėkti. Dar niekada nebuvau taip bijojusi tylos ir džiaugusis jo skardžiu balsu, nes tai reiškė, kad jis gyvas. Tai reiškė, kad mes išgyvenome ir kad vis tik esame šiame pasaulyje, tik jis ėmė ir apsivertė.

Prasidėjo pūga, aukštai einančiu keliu riedėjo mašinos, mūsų niekas nematė. Iš vyro kaktos toliau lašėjo kraujas. Sustingusiais pirštais bandžiau spaudyti telefono mygtukus, o paskui rišliai sakyti policijai, kas nutiko. Nežinau kur esame, rėkiau į ragelį, yra kažkokia upė, viršuj tiltukas, kažkokie apsnigti krūmai šalia, dar beržas stovi. Šaltį pajutau tik po pusvalandžio, kai atvažiavo policijos automobilis ir įsisodino mus su vaiku. Ašaros pasipylė tik po kelių valandų, saugiai sėdint pas mamą ant sofos. Tada supratau, kaip laimingai baigėsi tai, kas taip netikėtai ir nelaimingai prasidėjo.

Kodėl prisiminiau šią istoriją? Ogi todėl, kad tai, kas vyksta dabar labai panašu į nevaldomą automobilį slidžiame kelyje. Tu susitrauki, tampi toks mažas, mažulytis, gal net užsidengi akis, nes negali absoliučiai nieko kontroliuoti. Jei įmanytum, išnyktum trumpam iš šio pasaulio ir sugrįžtum, kai jis vėl bus mums įprastas. Arba pagalvoji, kad tai scena iš filmo ir net svarstai kaip toje ar kitoje situacijoje elgėsi vienas ar kitas herojus, nes tai yra absoliučiai nauja patirtis, kuriai mes nebuvome ruošiami.

Mes išgyvenome. Su dideliais materialiniais nuostoliais, su visiškai pasikeitusiais planais, su prisitaikymu prie naujų aplinkybių, su puokšte pačių įvairiausių jausmų – nuo grūmojimo dangui už ką mane taip nubaudė iki visiškos laimės ir dėkingumo, kad tą apsnigtą rytą galėjau policijai pasakyti, kad ne, greitosios nereikia. Buvo ir pykčio, ir ašarų, ir košmarų, ir kaltės jausmo, bet mokiausi save priimti su visais jais. Ir vėl, ir vėl, ir vėl prisimindavau, kad mūsų gyvenimo kelias kartais gali tapti slidus, o automobilis - nevaldomas.

Dabartinės krizės negali suvaldyti nei pasaulio galingieji, nei turtingieji, nei kilmingieji. Ji atėjo kaip cunamis, kaip netikėtai pakeliui iš Kinijos sustiprėjęs viesulas, daužantis viską aplinkui. Mes iš paskutiniųjų bandom kabintis į tuos buvusio gyvenimo likučius - siuntinėjam vienas kitam nuorodas, ką veikti, ką pažiūrėti, ką išklausyti, ką perskaityti, keikiam kartu politikus, ieškom kaltų, pykstam ant viruso, širstam ant visų, kurie keliauja ar vaikšto parkuose, ar nedėvi kaukių, keikiam kaimynus ir nekenčiame sergančiųjų ir t.t. Prisigalvojam užduočių ir darbų, kad... paslėptume tai, ką iš tiesų jaučiame. Pastebėjau, jog daug kas šiuo metu traukia skirtingas kaukes. Vieni tampa pikti, kiti - išmintingi, treti - tvarkingi, ketvirti – griežti ir nekantrūs, penkti - dirbtinai pozityvūs. Visaip bandome išvengti susitikimo su savimi. Bet galbūt mes tam ir esame pasodinti namuose, kad pagaliau galėtume pažvelgi sau ir savo baimėms į akis, kad mokėtume priimti save mažus, silpnus, nerimaujančius, slystančius nuo kalno nežinomybės link. Kad gerbtume kiekvieno pasirinkimą, nes krizės akivaizdoje nė vienas nežinome, kuri išgyvenimo strategija pasiteisins.

Mano ketvirtoko sūnaus mokytoja tėvams el. paštu atsiuntė ne naujų užduočių, o lapą su patarimais, kaip kalbėti su vaikais apie virusą, apie tai, kas vyksta, kodėl mama neina į darbą ir kodėl negalima aplankyti močiutės. Jokiu būdu nedramatizuoti, bet ir nesakyti, kad tai nieko tokio, kad tai tuoj praeis, kad tai tik žaidimas, beveik atostogos, kai galima daugiau žiūrėti televizorių ar žaisti telefonais. Ne, vaikų neapgausime, todėl kalbėkime su jais. Parodykime jiems savo jausmus. Pasakykime, kad ir mes bijome, bet jei visi sukibsime delnais, būsime tvirti, tai ir nugalėsime.

Mūsų parapijos kunigas kas savaitę taip pat atsiunčia po laišką ir man tai daug smagiau ir nuoširdžiau, nei kunigų bendravimas per feisbuką. Žinau, kad laiškas siunčiamas šimtams parapijiečių, bet vis tiek smagu, kai įkrenta į asmeninę pašto dėžutę, o neklaidžioja kažkur virtualybės koridoriuose. Štai praeitame laiške jau pačioje pradžioje užrašęs didelėmis raidėmis – tik negalvokit, kad tai Dievo bausmė, nes tai yra netiesa. Jis kovoja mūsų pusėje ir mes tikrai nugalėsime. Jūs visada galite atsiremti į Jį. Kai suabejoju, prisimenu tą momentą, kai iš sumaitotos mašinos iššliaužiau visiškai nenukentėjusi. Ir suprantu, kad renkuosi tikėti stebuklais. Taip, sunku tikėti tuo, ko negali pamatyti, bet viruso irgi nė vienas nematėme ir vis tiek jo bijome.

Kartais rytais prieš atsimerkdama ir grįždama į šį pasaulį, aš įsivaizduoju, kad tai, kas dabar vyksta, yra šviesos ir tamsos pasaulių kova. Pasitelkiu fantaziją ir beveik matau, kaip mitinės figūros su šviesiais apsiaustais, sėdinčios ant spindinčių vienaragių, kovoja prieš tamsiuosius požemio gyventojus ir juos lydinčius šikšnosparnius. Taip, kartais pati pasijuokiu iš savo naivumo, bet užsispyrus tikiu, kad baltieji nugalės. Nes renkuosi tikėtis laimingomis pabaigomis. Baltieji juk visada laimi.

O laukdama kol baigsis kova, darau daug mažų smagių dalykų sau ir savo šeimai – kiekvieną rytą su vaiku darau mankštą, einu į kiemą žaisti stalo teniso, susilažinau, kad po dešimties dienų padarysiu špagatą, kepu pyragus, ko iki šiol visiškai nemėgau, kasdien klausausi klasikinės muzikos koncertų, kuriuos transliuoja Arte ar Berliner Stadtsoper tinklapiai, kasdien kalbuosi su mama ir su tais žmonėmis, su kuriais man gera bendrauti, kasdien skaitau ir savo besikeičiančius jausmus užrašau dienoraštyje, mažiau laiko praleidžiu socialiniuose tinkluose, o daugiau – saulėje. Jaučiu, kaip ir manyje, ir aplinkoje mažėja apsisukimai ir mes po truputį rimstame, stojame, surenkame išbarstytą aš ir atrandame save iš naujo. Ir tvirtai tikiu, kad atėjus šv.Velykom visi prisikelsime šiek tiek kitokie – nurimę, išsivalę, atsigavę, supratę, ko mums tikrai reikia, o kas buvo tuštybė. Taip, mūsų gyvenimas nebebus toks, koks buvo. Jame bus daugiau šviesos.

Šis tekstas buvo parašytas Vokietijos lietuvių žurnalui "Informacijos". Žurnalą galima rasti paspaudus ant nuorodos: https://issuu.com/vlbe/docs/kovas_balandis_web

Pokalbių su savimi kambarys

Arūno Baltėno nuotr.

Su Berlyne gyvenančia menininke, tekstilininke, kūrėja iš popieriaus Almyra Weigel kadaise susipažinau, kai ji pakvietė mane į savo nedidelę studiją pažiūrėti instaliacijos “Ateik į laikraštį”. Tuomet sienas ir lubas dengė į įvairias keistas formas sulipę seni laikraščiai. Mes gėrėm kavą, valgėm jos keptą šokoladinį pyragą, kalbėjom apie laikraštinį ir tikrą gyvenimą, apie nostalgiją spausdintam žodžiui ir apie tai, kaip vis tik keista, kad viena informacija išlieka, o kita dingsta. Per tuos penkerius metus ne kartą teko lankytis jos studijoje Berlyno Noikiolno rajone ar jos parodų atidarymuose, esame kartu keliavę Dailininkų keliu ir visada turėdavome neišsenkantį temų šaltinį pokalbiams.

Kai Almyra kovo pradžioje pasakė, kad kuria kažką įdomaus ir tuojau mane pakvies, o gal net sugalvosim kokį bendrą renginį, nenujaučiau nieko blogo. Ir net kai pasaulis Berlyne pradėjo griūti, užsinorėjau nuo jo pasislėpti jos jaukioje studijoje, kur žiūrovų jau laukė naujoji jos instaliacija “Kasdienybės poezija”. Bet po kelių dienų abi supratome, kad susitikti mums kurį laiką nepavyks, nes susitikimai dėl įvesto karantino tiesiog uždrausti. Todėl apsilankiau jos kambarėlyje virtualiai ir pasikalbėjome sėdėdamos kiekviena savo virtuvėje. Mažybiškai kambarėliu pavadinau ne todėl, kad jos studija nedidukė, bet todėl, kad tai turėjo būti smagių susitikimų vieta. Tai yra šventei paruoštas kambarys, kuris galėjo vadintis Almyros salonu ir būti pripildytas muzikos ir eilių, vyno taurių dzinksėjimo ir linksmų pokalbių apie meną, gyvenimą, bendrystę.

Menininkė pasakoja, kad idėja gimė spontaniškai. Gyvenimo bangų užsupta ji buvo išsiilgusi ramumos, kurią gali pajusti tik kurdamas. Ji veržėsi į savo studiją, nes pajuto viduje pavojingai kunkuliuojančią energiją. Žinojo, kad vos tik paims medžiagą į rankas, vidinis balsas nuves reikiama linkme.

Arūno Baltėno nuotr.

Tądien apsidairiusi studijoje pamatė tris dėžes su prieš trejus metus jungtinei lietuvių ir vokiečių menininkų parodai Leipcige reklamuoti skirtais atvirukais. Tais metais Lietuva dalyvavo garbės viešnios teisėmis Leipcigo knygų mugėje ir visame mieste vyko daugybė renginių. Paroda vadinosi - Oxymora. Oksimoronas - tai žodis, reiškiantis priešybes, kurios sustiprina vienas kitą arba pačios save paneigia, kaip pavyzdžiui žiauriai gražu arba rimtas juokas, ar net vegetariškas mėsainis.

Pasak Almyros, menininkai yra tokie truputėlį žiurkėnai, jie tempia į namus ar studijas kitiems nereikalingus daiktus, nes žino, kad jie kada nors gali praversti. Ji pasakoja taip nutikus ir su tomis išmetimui pastatytomis dėžėmis po mugės. Ji tiesiog nusprendusi, kad atvirukai padaryti iš gero popieriaus, o tai gali kada nors tapti puikia medžiaga naujiems kūriniams, todėl juos pasiėmusi.
Ir tikrai, traukė juos vieną po kito, paskui ėmė žirkles į rankas ir pradėjo karpyti. Gavosi viena girlianda, paskui kita, sujungus gavosi kompozicija, paskui kita. Kuriant apėmė pakili nuotaika, nes juk girliandos savaime kuria šventę. Karpė įsijautusi kelias dienas, paskui dekoravo studiją, kol pati liko patenkinta rezultatu. Beliko tik užrašyti ant sienos kelis žodžius. Tyčia rašė juos su klaidom, kokias mes darome paskubom rašydami trumpąsias žinutes, nes norėjusi parodyti tikro bendravimo privalumus prieš virtualųjį. Almyra sako, jog tai buvo kaip sprogimas, išsiveržęs iš jos ir ji pasidavė jam, leido pirštams dirbti ką jie norėjo.

• Almyra, na ir įkliuvai. Turėtum jaustis kaip tie muzikantai, kurių koncertai atšaukti. Tu sukūrei instaliaciją ir tą dieną, kai jau norėjai pakviesti žmones, supratai, kad visi tavo žiūrovai sėdi įkalinti namuose. Juk jei tai būtų nuotrauka ar paveikslas, ar koks nors siuvinys, galėtum rodyti žmonėms vaizdus, o čia juk instaliacija, joje reikia pabuvoti, pajusti, įsijausti.
  
• Iš tiesų, tą savaitę, kai jau rengiausi kviesti žmones, visiems buvo liepta sėdėti namie ir aš likau studijoje viena, - sako ji. -  O juk kūriau erdvę, kur būtų galima keistis žodžiais, apjungti skirtingo meno rūšis ir prasmingus pokalbius. Pamenu, kaip parodos atidarymo Leipcige metu Berlyne gyvenanti poetė ir dailininkė Aldona Gustas, stovėdama šalia savo piešinių, skaitė savo eiles. Nuolat galvojau apie ją kurdama. Ji tokia garsi Berlyne, viena iš literatūriniame vokiškame pasaulyje puikiai žinomos  “Malerpoeten” (dailininkų poetų) grupės įkūrėja.
  
• Tavo instaliacija kalba apie tai, kad mums reikia daugiau bendrauti gyvai, kad rašydami trumpąsias žinutes mes padarome klaidų ir kad tik tikrasis bendravimas gali sukurti šventę. O dabar visa tai, ką tu sakai, nebetenka prasmės, nes net ir tie normalaus bendravimo likučiai dabar persikėlė į virtualybę.
  
• Išties, sukūriau bendravimo kambarį, į kurį niekas negali ateiti, - juokiasi ji ir jos juokas toks minkštas, toks geras, toks ramus. - Bet jei negaliu niekam parodyti, nereiškia, kad menas nereikalingas. Manau, kad jis reikalingas pirmiausiai man pačiai. Manau, kad menininkas kuria pirmiausiai sau pačiam ir tik vėliau, kai yra visiškai atsibuvęs su savo idėja, nori tuo dalintis. Kadangi studija netoli mano namų, aš ateinu čia beveik kasdien, pasėdžiu, pasidairau. Dieną kambarys baltas ir švarus, o vakare, uždegus ultravioletinę lempą, jis nukelia visai į kitas erdves ir kuria kitokios šventės nuotaiką. Jis gyvena savo gyvenimą ir kantriai laukia žiūrovų.
  
• Gal tuo ir skiriasi tikras menininkas nuo norinčio tokiu būti. Tikras menininkas neskubės, išnešios idėją iki galo, tobulins iki begalybės ir tik tada parodys kitiems. Bet pastaruoju metu buvo atsiradę daug kūrėjų, kurie kūrė tik sekėjams ir viešindavo kūrinį dar patys jo nepabaigę.
  
• Menininkui reikia pripažinimo, kaip ir kitiems žmonėms, bet kuria jie tikrai ne dėl patiktukų skaičiaus, o dėl to, kad negali nekurti.
  
• Paaiškink plačiau, kodėl užrašas ant sienos su klaidomis.
  
• Žinai, čia ir būtų turbūt Oxymora, kartais klaidos mus moko daugiau nei teisingas kelias ir kartais klaidingai parašytas žodis gal pasako daugiau nei teisingas, tvarkingas, iš anksto apgalvotas. Mes įpratę pasislėpti už žodžių, neišduoti savo jausmų, o netikėtai klaviatūroje nusprūdęs pirštas ima ir išduoda, kas siaučia viduje.
  
• O kaip tu manai, ar tokiais sunkiais laikais menininkams lengviau, ar sunkiau nei kitiems? Ar jie jautriau reaguoja ir viską dramatizuoja, ar vis tik jiems lengviau, nes gali pasinerti į kūrybą, išeiti į kitas erdves ir atsiriboti nuo to kas vyksta?
  
• Aš manau, kad menininkai turi daugiau čiuptuvų ir jie jautriau sugaudo aplink mus sklandančią, bet įprasta akimi nematomą informaciją. Manau, kad mus supa kitas - idėjų - pasaulis, kuriam menininkai yra atviresni ir prisijungia dažniau. Menas juk kuriamas ne protu, ne logika, ne taisyklėmis, viskas ateina iš gilumos, iš kažkur tenai. Bet menininkai irgi žmonės, juos trikdo tie informaciniai pranešimai, kurie dabar mus visus užgulę kaip didžiulis juodas debesis. Bet teisi ir tu, menininkai vis tiek turi kažkokį savo gražų ir saugų pasaulį, kur gali nors trumpam pabėgti ir nors trumpai negalvoti apie tai iš ko teks apmokėti sąskaitas kitą mėnesį.
  
• O kaip tu pati jautiesi šiomis dienomis? Ką galėtum patarti kitiems? Gal verta visiems rekomenduoti viena koja atsiremti į meną?
  
• Pirma savaitė mums visiems buvo skirta susiorientuoti. Daugelis juokavo, galvojo žaidimus, džiaugėsi atostogomis. Dabar po truputį, kaip kirminukai pavasarį, pradeda lįsti bauginančios mintys – kaip vis tik bus toliau, kas manęs laukia ir kaip atrodys pasaulis, kai viskas pasibaigs. Aš negaliu duoti patarimų, man asmeniškai padeda tai, kad galiu atsiremti į Dievą. Aš manau, kad grėsmės akivaizdoje lieka tik dvi kategorijos žmonių – tikintys ir netikintys. Pastarieji gal tiki mokslu ir mokslininkais, bet juk šie neturi atsakymų ir jiems yra daug sunkiau. Tikintis Dievu žmogus yra išmokęs pasitikėti, jis turi į ką atsiremti, kam pasiguosti, kieno paprašyti pagalbos ir užtarimo sau ir savo artimiesiems. Jis gali susitaikyti su savo likimu. Jis gali kitiems padėti bent jau laimindamas juos mintimis. Mes juk esame dvasinės būtybės, mums reikia dvasinės atramos. Ir ši epidemija juk vyksta per Gavėnią, mes esame priversti sustoti, įsiklausyti, susikaupti, atsikratyti visko, ko mums nereikia ir kurį laiką pabūti labiau viduje, nei išorėje. Aišku, šiuo metu lengviau ir tiems, kurie fiziniame lygmenyje nėra vieni ir turi į ką atsiremti, su kuo pabendrauti.
  
• Ar pastebėjai, kaip staiga pasikeitė bendravimas. Visi mes nušveisti į virtualybę, kad ir kaip jos nenorėtume. Tavo instaliacija dabar kaip prieškarinės Kauno fotografijos – parodo mums senai išnykusius dalykus ir tai, koks gyvenimas buvo kadaise.
  
• Taip, kadaise, prieš visas dvi savaites, - juokiasi ji vėl. - Galima ir taip pažiūrėti. Bet nemanau, kad tas tikras bendravimas jau praeitis. Taip, bendravimas pasikeitė, mes po truputį valomės nuo nereikalingų kontaktų, labiau prisimenam gimines, draugus, su kuriais ryšiai buvo įtrūkę. Po šio karantino mes tikrai visi susieisime, bet tuomet labiau vertinsime bendravimą, nekalbėsime niekų, nešvaistysime laiko tuštiems dalykams ir susitikę mano kambaryje skaitysime poeziją ir tyliai gurkšnosime vyną.
  
• Skaitysime Aldonos Gustas poeziją ir linkėsime jai sveikatos bei ilgų gyvenimo metų, - sakau šypsodamasi. Turiu net tris jos poezijos knygeles namie. Dvi nusipirkau Leipcigo knygų mugėje, o vieną, kur jos poezija sudėta į rinktinę kartu su Giunterio Graso ir kitų Malerpoeten eilėraščiais, radau blusturgyje.
  
• Ir dar paprašysime, kad kas nors pagrotų. Šventei būtinai reikia muzikos, - šypsosi ji.
  Mes juokiamės. Taip gera svajoti apie tą vakarą su muzika, poezija ir vynu. Atsisveikinu galvodama, kad Almyros kūrinys juk ir yra pati tikriausia Oxymora – tuščias šventinis kambarys. Tai pranašiška idėja, gimusi iš jos pirštų prieš pat visatai nuspaudžiant stabdį.
  

Geras pokalbis yra tada, kai net išsiskyręs su žmogum nesiliauji galvoti apie kai kurias idėjas, leidi joms sudygti, suvešėti, džiaugiesi kažką naujo išgirdęs, pamatęs, supratęs. Praėjus kelioms valandoms skambinu jai ir žeriu susijaudinusi:

• Almyra, tavo idėja nėra praradusi aktualumo, kaip maniau iš pradžių. Tai šventinis kambarys sau pačiam. Tai mūsų vienų susitikimas su muzika, su poezija, su savimi. Vienoks jis būna dieną, kitoks – uždegus šventinį apšvietimą. Bet iš tiesų tai susitikimų ir pokalbių su savimi kambarys, o tai juk ir yra šventė, nes mes tai taip retai darome. Ir šis keistas laikas mums yra skirtas ne liūdėti, ne panikuoti, ne projektuoti minčių į ateitį, bet pagaliau susitikti su savimi. Ačiū tau už apsilankymą tavo kambarėlyje. Ačiū tau už kasdienybės poeziją.