Apie Vanderungus

“Kai pirmas mūsų paklaus kuri šiandien savaitės diena, suprasim, kad iš tiesų esame išėję”, - pasakė vienas bendražygis prieš savaitę eidamas Dailininkų keliu Vokietijos Saksonijoje. Tai nutiko jau trečiąją mūsų keliavimo dieną. Ketvirtą dieną niekas net nebeklausė, nes tai tapo nebesvarbu. Penktą dieną nebežiūrėjome ne tik į kalendorių, bet ir į laikrodžius.

Kai išeini į kelią, laikas tarsi pakimba. Jis tampa visiškai kitoks, tąsus kaip guma, dienos nesibaigia, rytas nutolsta taip toli, kad vakare jo net nebeprisimeni, negalvoji nei apie ateitį, nei apie praeitį, tik apie šios dienos kelią, apie čia ir dabar. Per dieną nužygiuodamas -olika kilometrų nenustoji stebėtis, kaip keičiasi gamtovaizdis, kaip mėlynių pilnus miškus keičia žirnių pilni laukai, o turistinius objektus - nuošalios uolos ir olos, tekantys upeliukai ir kadaise išgraužtos jų vagos. Nulipęs tūkstantį laiptelių, žiūrėk, jau ir vėl lipi viršun. Nespėjęs pamiršti vieno gamtos stebuklo, jau lauki, ką naujo pateiks kelias, nes jis keičiasi kas valandą. Žingsniuodamas netgi pastebi kaip keičiasi bendrakeleiviai, nuotaika grupėje, bet dar nematai vidinių permainų. Nes keliaudamas tu lyg ir palieki save nuošalyje. Tu išėjęs ir dar neparėjęs, tu esi kažkur pakeliui. Renki uogas, renki vaizdus, aikčioji ir tyli su kitais, malšini alkį ir troškulį, ištiesi lazdą kitam, stengiesi nuslėpti savo nuovargį, mėgaujiesi kiekviena akimirka ir netgi jautiesi šiek tiek kaltas, kad pamiršai toli likusius namiškius, rutiną, nebaigtus darbus, neatsakytus laiškus.

Vieni sako, kad žingsniuodamas ilgą laiką, tu nusileidi gilyn į save, sutinki tą tikrąjį aš, turi laiko pagalvoti apie save. Kiti sako, kad eidamas tu kaip tik palieki save nuošalyje, tavo ego tampa mažytis, problemos ir laimėjimai tampa tokie nedideli, kad tu apie juos net nebegalvoji. Kad ir kaip tai įvardintum, tik sugrįžęs pamatai, kaip pats pasikeitei. Ilgesnį laiką einant, būnant gamtoje, nepersekiojamam telefonų skambučių ir neskiriant dėmesio virtualiam aš personažui, sistema išties persikrauna ir daug kas atrodo visiškai kitaip.

Vaikščiojimas yra vienas senesnių laiko leidimo būdų. Romantikai dailininkai, poetai, muzikai, Ž.Ž.Ruso su maištingomis “atgal į gamtą” idėjomis, J.V.Getė su “Audros ir veržimosi” laikų lyrika paskatino dvasinio peno pradėti ieškoti gamtoje. Vokiečiai turbūt buvo patys pirmieji ir patys uoliausi vaikščiotojai, todėl jų kalboje net ir terminas yra, kuriam daugelis kalbų neranda atitikmens – Wanderlust. Pažodžiui išvertus, jis reikštų didžiulį troškimą pasivaikščioti, paklajoti po gamtą, po kalnus. Bet kalbama ne apie sportą, ne apie gryno oro poreikį ir ne apie ėjimą iš taško A į tašką B, bet apie kopimą į kalnus, sąmoningus žygius į gamtą, stengiantis ją pažinti ir suprasti, ieškant naujų, neišvaikščiotų takų bei gražių vaizdų ir kūrybinių inspiracijų. “Wanderlust” vadinasi ir dailės paroda, visą vasarą veikianti Berlyno senojoje Nacionalinėje galerijoje Muziejų saloje su garsiausių Europos dailininkų pieštais ir tapytais gamtos ir kalnų vaizdais. Kelionės po gamtą motyvai romantizmo epochos mene tapo gyvenimo kelionės simboliais. Vokiečių kalboje pasivaikščiojimą apibūdina net ne vienas žodis - į sunkesnius Vanderungus dažniausiai ėjo vyrai, o moterys eidavo į Spaciergangus - lengvus pasivaikščiojimus parkų takeliais. Lietuvių kalboje sakome ėjimas, vaikščiojimas, žygiavimas, bet visi žodžiai labiau skirti apibūdinti ėjimo tempui, bet ne nuotaikai ar ėjimo tikslui atskleisti.

Turėsime surasti reikalingus žodžius, nes pastebiu, kad lietuviai pastaruoju metu taip pat pamėgo leistis į žygius pėsčiomis. Gal dar ne taip, kaip vokiečiai, kurių net du trečdaliai mėgstamiausiu laisvalaikio užsiėmimu įvardina Vanderungą, bet lietuviškoji tendencija vaikščioti taip pat džiuginanti. Tikiuosi, kad po truputį atsiras infrastruktūra, nebrangios nakvynės vietos, užeigos šalia keliukų ir vietoj vienadienių žygių keliautojai galės išsiruošti į savaitgalio ar net savaitės žygius.

Vaikščiojimas yra ir pats pigiausias sportas, jam užtenka gerų batų, kuprinės ir keliautojo lazdos. Išėjus į žygį nereikia nei brangios nakvynės, nei prašmatnaus maisto lėkštėse. Išėjus į kelią pamatai, kiek nedaug iš tiesų žmogui reikia. Džiaugiesi, kad nepritrynė batai, kad neužklupo liūtis, kad kuprinėje nesineši nieko nereikalingo, džiaugiesi užlipęs ant kalno ir nusileidęs žemyn, džiaugiesi gavęs kavos puodelį ar radęs uogų miške, džiaugiesi paklota lova ir ant stalo atriekta duona su lašinukais. Džiaugiesi netgi atsitiktine tvarka parinktais bendrakeleiviais, nes supranti, kiek daug mes galime gauti vienas iš kito, kai nebesislepiam po skrybelaitėmis ir įvaizdžiais. Kai pats tampi mažytis, išmoksti matyti gamtos grožybes ir girdėti kitus žmones.

Prieš mėnesį manęs artimieji ir draugai klausė, ar aš nebijau leistis į kelią su aštuoniais nepažįstamais žmonėmis. Gūžtelėjau tada pečiais – noras dalintis savo atradimais, noras parodyti kitiems vaikščiojimo stebuklą ir Dievo sukurtus gamtos paminklus buvo daug stipresnis už baimę. Noras sugrįžti į stebuklingus Saksonijos miškus buvo stipresnis už abejones. Nežinojau, kokie žmonės susirinks, nežinojau, ar jiems nebus per sunku miegoti dviaukštėse lovose ar bendroje palėpėje su kitais keliauninkais, valgyti įsidėtus sumuštinius, nueiti dvidešimt kilometrų per dieną, ar pagaliau užlipus į didžiulį kalną jų neapims neviltis, kad reikia vėl leistis žemyn, ar jų neapims aukščio baimė, neatsinaujins senos traumos, nesuplyš batai, ar neišlys senos nuoskaudos, ar bendrakeleiviui patempus koją, kiti nepradės bambėti dėl gaišaties. Visko buvo, išlindo ir senos nuoskaudos, ir šviežios nuospaudos, bet buvom nuoširdūs. O kai širdis atvira, gali ir palaukti, ir atleisti, ir net pasijuokti iš kelionės nepatogumų. Ir trumpam pamiršti, kas esi ir kokias pareigas užimi tikrame gyvenime. 
 

Prancūzų filosofas Frederic Gros knygoje  "Vaikščiojimo filosofija" sako, kad ilgesnį laiką eidamas žmogus patiria pilnatvę arba tai, ką mes pratę apibūdinti paprastais žodžiais - gyvenimo džiaugsmą. Iš pirmo žvilgsnio keista, kad, norint pasijusti laimingam, reikia nuvarginti kūną, bet tik taip mes pajuntame, kad jis mums priklauso. Pasak autoriaus, pilnatvę pajusti padeda suvokimas, kad esame harmoninga gamtos dalis, kad esame vienis su ja, kad gera vien dėl to, kad mes judam ir kvėpuojam, esam čia ir dabar. Ir neprivalome nieko daugiau daryti, nereikia priimti sprendimų, tik eiti, tik dėti koją už kojos ir stengtis iki tamsos pasiekti nakvynės vietą.  

Prieš savaitę penktą dieną žingsniuodami mišku devyni žmonės dalinosi savo svajonėmis. Ne svaičiojimais, bet tikromis istorijomis apie išsipildžiusias svajones ir nueitą kelią jų link. Nežinia, ar tik norėdami įkvėpti kartu žingsniuojančią paauglę, ar sau patiems priminti, kad svajonės pildosi, jei dėl jų kažką darai, o gal tikėdamiesi savotiško paskatinimo ir paramos iš bendražygių. Kai atėjo mano eilė kalbėti, prisiminiau prieš metus viso labo tik svajojusi nueiti Dailininkų keliu su įdomiais žmonėmis arba vienai, jei jų neatsiras. Svajonė buvo stipri, bet tikrai neįsivaizdavau, kad po metų būsiu ne tik nuėjusi Dailininkų keliu, ne tik parašiusi ir atidavusi leidyklai knygą, bet ir sugrįžusi į miškus su pirmaisiais keliautojais kaip organizatorė ir vedlė, suformavusi grupę rudens kelionėms ir nežinanti, ką daryti su visais kitais, norinčiais keliauti su manimi.

Meluoju, žinau ką jiems patarti. Nesvarbu, kad pas mane neliko vietų – kelkite užpakalį nuo sofos ir eikite. Nesvabu, vienai, dviem dienom ar savaitei, nesvarbu ar lyja, ar vėjuota, ar saulė pernelyg kaitina. Nebūtina važiuoti už jūrų marių, eiti Santjago keliu ar aplink Kailašo kalną, jei neturit laiko, pinigų ar vaikai per maži. Eikite Lietuvos pažintiniais takais, vaikščiokite po miškus, eikite pajūriu ar Lietuvos kaimais, eikite vieni, eikite su šeima, tieskite savo kelius patys, nelaukdami ir nesiskųsdami. Eikite laisvai kvėpuodami, dairydamiesi, svajodami, pastebėdami visas gamtos dovanos. Eikite ne į lengvus pasivaikščiojimus, bet į Vanderungus. Kūnas jums padėkos, išvarginta nuo greitėjančio pasaulio galva nurims, nuosėdos pakeliui išsibarstys. Galbūt net rasite naujų draugų ar susipažinsite su savimi iš naujo. Ir pamatysite, jog kelyje išsakytos svajonės kur kas greičiau pildosi.

Apie Kelionę su Kunigu ir Fotografu

Sekmadienis Berlyne buvo šiltas ir saulėtas. Saulė spigino kaip vidurvasarį, priversdama nusiauti batus ir nusviesti megztinius, kvepėjo miškas ir saulės zuikučiai žaidė slėpynių pageltusioje medžių lapijoje. Ištiesiau kojas laukiniame pliaže prie didžiausio Berlyno ežero Wannsee, žiūrėjau į tolumoje praplaukiančias bures, klausiausi kaip statydamas smėlio pilis krykštauja mano sūnus ir supratau, kokia graži dovana yra ši diena. Net ir aklas turėtų tai pastebėti, bet man reikėjo išeiti į Kelionę, kad visas, ne vien saulėtas savo dienas pradėčiau vertinti kaip dovaną.

Kai prieš metus lankydamasi Saksonijos Šveicarijoje sužinojau apie Vokietijos dailininkų romantikų kelią gražiu pavadinimu Malerweg, iškart panorau juo nueiti. Tuomet, keliaudami su savo šešiamečiu, įveikėme kelias trasas, užlipome ant kelių kalvų ir buvome apakinti šios vietos grožio, miškų žalumo, uolų unikalumo ir kažkokios mistinės atmosferos. Tikrai, atrodo, kad šiuose miškuose vis dar gyvena elfai, už kalno įsikūrę laumės, akmenyse įsirėžę pagoniškų dievų veidai, o sename malūne vidurnaktį šėlsta velniukai. Nenuostabu, kad prieš du šimtus metus šią vietą atradę žymūs dailininkai, rašytojai, muzikai čia sėmėsi įkvėpimo.

Kelionės pėsčiomis man pačios tikriausios – tuomet kelią jauti savo kojomis, jo smėlis lieka tarpupirščiuose, o vaizdai akyse, eini orientuodamasis pagal žemėlapius, nuorodoas ir vidinį kompasą arba visiškai pasitikėdamas bendrakeleiviu. Senai norėjau nueiti Santjago kelio atkarpą, bet dėl šeimyninių aplinkybių negaliu ilgam išeiti iš namų, atidedu ją tam laikui, kai paaugs vaikas. Tačiau piligriminis dailininkų kelias čia pat Vokietijoje, Saksonijoje, iki kurios tik trys valandos kelio nuo Berlyno, man buvo pats tas. Jo yra aštuoni etapai, tai yra 8 dienos ėjimo, per kurias reikia įveikti 120 kilometrų, tūkstančius laiptelių, pakilti į kalnus ir leistis į tarpeklius. Didžioji dalis maršruto eina nacionalinio parko, kuris vis dar priklauso gyvūnams, ne žmonėms, takais. Maršrutai gerai suplanuoti, kelias nužymėtas, o kiekvieno etapo pabaigoje yra nakvynės vietos. Jei norit, galit rinkti atspaudus pakeliui, liudijančius jūsų nueitą kelią arba atvirukus su senovės dailininkų pieštais šių vietų vaizdais.


Pirmoji mintis buvo suburti bendraminčių dailininkų ir poetų grupę ir nueiti kelią kartu, bet turbūt pritrūko drąsos pasakyti savo idėją garsiai, o gal ją kažkam pasakius nesulaukiau palaikymo, gal pati pernelyg mažai ja tikėjau ir atidėjau iki kada nors. Tačiau vasarą prie kavos puodelio papasakojau apie kelionę kunigui Algirdui Toliatui, su kuriuo susidraugavome Vilniaus knygų mugės metu. Papasakojau jam visiškai nesitikėdama, kad jis entuziastingai parems ir palaikys šią idėją, nes juk supratau, kad taip užimtam populiariam kunigui savaitei išeiti į miškus yra didžiulė prabanga. Juolab nesitikėjau, kad susidomės vienas geriausių Lietuvos fotografų, Nacionalinės premijos laureatas Algimantas Aleksandravičius. Tuo metu, kai pusmetį ar metus nematyti draugai vos ištaiko laiko kavos puodeliui, buvo sunku tikėtis, kad du be galo užimti žmonės norės leisti su manimi savaitę miškuose, apie kuriuos iki tol nieko nėra girdėję.

Bet idėja yra kaip kūdikis – nešioji, augini ir ji gimsta, kai ateina laikas. Taip atėjo diena, kai buvo baigti pasiruošimai, užsakytos nakvynės ir mūsų keista pakeleivių trijulė – rašytoja, kunigas ir fotografas – išlipome iš mašinos prie didžiulės gelsvos uolos, kur prasidėjo pirmasis kelionės etapas. Dabar net nepapasakosiu visko, kas mums nutiko, nepasakosiu apie tai, kaip neišsigandome akmenų griūties ir lipome per tvorą, kad pažiūrėtume ant uolos pastatytą didžiausią pasaulyje  paminklą Ričardui Vagneriui, kaip per liūtį automobilyje pjaustėm lietuvišką duoną ir lašinius, kaip gėrėme vyną su britų dailininku ir klausėmės istorijos apie kadaise pabėgusią jo mylėtą lietuvaitę, kaip žaidėme su kunigu stalo tenisą buvusioje šokių salėje, kaip raškėme vynuoges nuo medžio pusryčiaudami, kaip alpome nuo debesų grožio pabudę pilyje ir kaip pamiršome kvėpuoti užlipę ant Bastei tilto, kaip lipome kopėčiomis ir leidomės laiptais, kaip oloje slėpėmės nuo lietaus ir skaitydavome pasakas prieš miegą.

Buvo ir kuriozinių situacijų, kai autobuso vairuotojas grasino policija, nes nesugebėjau patraukti automobilio į šoną, nuoširdžiai pamiršusi, kad negalima spausti abiem kojom pedalų mašinoje su automatine pavarų dėže. Buvo ir išbandymų, kai paklydome tarp uolų, sparčiai artėjant sutemoms ir telefonui nerodant jokių ryšio ženklų. Buvo atbrailų, kuomet reikėjo nugalėti aukščio baimę, buvo tarpeklis, kur beveik sutemus reikėjo nusileisti siaurais metaliniais laipteliais, buvo viešbutis, kurio niekaip negalėjo rasti nei žemėlapis, nei navigacija, buvo ir tas paskutinis laiptelis, ant kurio kryptelėjo mano ne taip senai sugijusi koja. Buvo krioklių, upelių, tarpeklių ir grotų, buvo kalnai, erdvės ir nematyti paukščiai, buvo lietaus, saulės ir debesis vaikančio vėjo, buvo balų, purvo ir dailiausiomis spalvomis nudažyto rudens, buvo nuospaudų, galvos skausmo, skanaus vokiško vyno ir labai atvirų pokalbių. Buvo daug kontrastų ir priešybių - šernienos guliašas vakarienei ir tik drumzlina kava pusryčiams, nakvynė pilies bokšte, bet dviaukštėse lovose bendruose kambariuose, nakvynė malūne trečiame aukšte su tualetu pirmame, nakvynės vieta su patogumais, bet be telefono ir interneto ryšio, ašaros ir kvatojimas tą pačią ryto valandą.

Bet buvo du nuostabūs bendrakeleiviai. Fotografas, kuris liepdavo užversti galvą ir įžiūrėti žmogaus veidus akmenyse, o pamatęs kitaip krentančią šviesą ar įdomiai išvirtusį medį, stabdydavo žygį ir traukdavo fotoaparatus. Kai mums reikėdavo pereiti balą, jis liepdavo kunigui nusiauti batus, kai pūsdavo stiprus vėjas, jis man liepdavo nusivilkti megztinį, kai vos laikydavomės pakibę ant kopėčių, jis liepdavo mums nejudėti, o kai ragindavau, sakydama, kad nespėsime grįžti iki tamsos, jis liepdavo įžvelgt šviesą sutemose. Ir aš žiūrėjau. Mačiau. Kvėpavau. Ginčijausi, bet leidausi kunigo įtikinama, kad Dievo reikia ne vien tada, kai jo reikia. Vedžiau juos miškų takais, ir vis tik kartais eidavau iš paskos. Planuodavau ir vis tik leisdavau kūrybiškai sujaukti dienotvarkę. Dažnai pamiršdavom pažiūrėti į laikrodį, o Like mygtukai tapo visai nebesvarbūs.


Tikrai, ši kelionė buvo išskirtinė dovana. Tas pro pirštus tekantis ir ant debesų nugarų nuplaukiantis ruduo, mistiniai gamtos ir žmonių statiniai ir ilgi pokalbiai su išskirtiniais talentais apdovanotais pakeleiviais. Apie Dievą ir žmones, apie šviesą ir tamsą, apie mirtį ir gyvenimą, apie meną ir pamišimą, apie meilę sau ir artimui. Ir jei kiekviena mūsų diena yra Dievo dovana, tai tos penkios kelionės dienos buvo prabangios dovanos – tokios prabangios, kad net jaučiausi jų neverta, gavusi kažką avansu. Lyg paprašius taurės šampano, būčiau gavusi visą butelį.

Žinau, kad tą avansą ir kelyje gautą įkvėpimą mes tikrai panaudosim taip kaip mokėsim – iš jo gims tekstai, gims nuotraukos, gims pamokslai, kurie galbūt įkvėps ir kitus svajoti ir keliauti. Ir nepabijoti atsiplėšti nuo įprasto savęs, surasti laiko ir išeiti į savo Kelionę drąsiai, pasitikint savimi, Dievu ir bendrakeleiviais.

Ir tikrai žinau, kad gims naujos svajonės. Daugiau tikrai nesidrovėsiu apie jas pasakoti.