Ką radome Harce išvaikę raganas

Berlin - Harz traukinukas kursuoja tik savaitgaliais ir siūlo berlyniečiams dienos ar dviejų išvyką į Harco kalnyno prieangyje esantį Talės miestelį specialia kaina (šeimyninis bilietas pirmyn ir atgal kainuoja 29 eur). Po trijų su pusės valandos kelionės patogiu traukiniu mes jame ir išlipame. Miestelis kaip miestelis – parkas, dvi bažnyčios, terminis baseinas, didžiulė metalo gamykla, aprūpinusi šalmais pirmajame pasauliniame kare kariavusius vokiečius, viešbutis, kuriame buvo apsistoję rašytojai H.Heinė ir Fontene ir buvusio vieno populiariausių DDR kurorto šlovės šleifas, kurio likučiai vis dar užsikabinę ant namų, ant žmonių, ant kultūrinio paveldo. Sakoma, kad šlovingos socialistinės Vokietijos klestėjimo metais, Harzas buvo viena populiariausių turizmo krypčių greta Baltijos jūros ir Tiuringijos miškų, o Talės (Thale) miestelis – tikras vietinio turizmo centras. Tokių turizmo apimčių, kaip kadaise, jis nepasiekė iki šiol. Bet stengiasi.

Prie keltuvo jau pasitinka supynės ir raganos, tokios klaikios, lyg būtų užsilikę nuo tarybinių kičo laikų. Daug baisesnės už visus vokiškus nykštukus, kurie gadina jų išpuoselėtų sodų vaizdą. Perkame Sparticket bilietą, į kurį įeina pasikėlimai ir nusileidimai abiem keltuvais bei nusileidimas rogučių trasa (žmogui tokio bilieto kaina 13 eur). Pastovime eilėje, nes juk sekmadienis, įlipame į žalią gondolą, nes žinome, kad jos dugnas stiklinis ir pakilimui priduoda šiek tiek aštresnio skonio – po kojomis palengva tolsta Bodetal slėnis. Po septynių minučių išlipame Hexentanzplatz – raganų šokio aikšte pavadintoje plynaukštėje. Viskas čia pavadinta jų vardu, nes Harco kalnai – tai vokiškų raganų susibūrimo vieta. Ant netoliese esančio Brokeno kalno jos susirenka per Valpurgijos naktį, bet, matyt, ir visur čia jų knibžda. Bent jau tų, kičinių. Kuo toliau einam, tuo jų daugėja. Kaip ir žmonių. Raganų kalnas, raganų namas, raganų muziejus, raganų teatras, raganų ledai ir ugninės dešros, raganų suvenyrai ir statulos – viskas kainuoja papildomai du, tris, penkis eurus ir skirta žmonių, vartojančių gamtą, maistą, pramogas poreikiams patenkinti. Vaikų masiniam džiaugsmui sužadinti. Man norisi greičiau nerti į mišką, į tylą, į gamtos kvapus ir vaizdus.

Į zoologijos sodą neinam, nes jų turim Berlyne net du. Bet rogučių trasa mielai nusileidžiam. Leistumėmės ir dar kartą, bet labai ilga eilė. Apžiūrim amfiteatrą, kyla noras sugrįžti ir pažiūrėti kokį nors spektaklį, nors repertuaras, tiesą sakant, ne itin sudomina.

Šalia stovi medinis tvirtas, plane net nepažymėtas medinis pastatas su drožiniais ir akmeninėmis kolonomis. Iš formos sprendžiant, galėtų būti bažnytėlė, bet ta medinė skulptūra virš įėjimo labiau primena velnią, gal net patį Liuciferį. Ir užrašas prie įėjimo skelbia Valpurgijos salė. Užeinu, žmonių nėra, įėjimas kainuoja pusantro euro, sukuosi eiti atgal, įsitikinusi, kad ten vėl bus dozė raganų, bet sustabdo bilietų pardavėjos balsas. Močiutė, labai panaši į tą, kuriai lauknešėlį nešė Raudonkepuraitė, paklausta, kas ta šventovė, pradeda pasakoti apie berlynietį dailininką Hermaną Hendrichą, kuris nutapė penkis didelius paveikslus Getės Fausto motyvais ir paprašė architekto Bernardo Zėringo pastatyti senovės germanų stilistiką atspindintį namą, kad galėtų eksponuoti šiuos paveikslus. Visa tai buvo pastatyta 1901 metais ir stovi iki šiol. Prie įėjimo guli akmuo su iškalta svastika, kurį rado kasdami pamatus kartu su bronzos amžiaus papuošalais. Manoma, kad ir akmuo iš to amžiaus. Linkteliu galva, nes suprantu, kad nacių palikimo vokiečiai taip atvirai neeksponuotų, ir nusiperku bilietą, tokį senovinį, atplėšiamą nuo raudono rulonėlio. Ant bilieto kaina neparašyta, net kyla minčių, kad rulonėlis dar irgi užsilikęs iš tarybinių laikų. Močiutė, apsidžiaugusi, kad turi pašnekovą, papasakoja, kad dar vienas to paties dailininko sumanytas namas, tik akmeninis, stovi prie Bonos, jame eksponuojami Vagnerio siužetų įkvėpti paveikslai. Pardavėja dar pagaili, kad tiek mažai žmonių čia užsuka.

Penki didžiuliai paveikslai, mano septynmetis sūnus, skaitantis ištraukas iš Getės Fausto prie jų, gotų simboliai ant sienų, raižiniai ant lubų, įstrižai krentanti saulės šviesa ir daugiau nei vieno žmogaus. Dėl šios akimirkos buvo verta prasibrauti per visas tas raganas. Dėl šios akimirkos turbūt buvo verta apskritai kilti ant šito kalno.

Apžvalgos aikštelė

Po keliolikos minučių leidžiamės gondola žemyn. Stojame į kitą eilę ir keliamės kėdutėmis į kitą kalną – Rosstrape. Čia ramiau. Mažiau žmonių ir raganų nebėra. Užtat čia gyva kita legenda – apie karaliaus dukrą Brunhildą, kuri bėgo nuo ją pagrobti ir vesti norėjusio milžino Bodo. Ji prijojo kalno kraštą, atsispyrė nuo jo ir peršoko visą Bode upės slėnį, tik karūną ten pametė. Milžinas nugarmėjo į upę, pavirto dideliu juodu šunimi ir saugojo jos karūną, o ten, kur Brunhildos arklys paskutinį kartą atsispyrė į žemę, yra likęs didžiulės arklio pėdos atspaudas, pagrindinė kalno turistinė atrakcija. Bet mane labiau žavėjo atsiveriančios tarpeklio panoramos, kvepiančios akacijos, nedideli smulkialapiai ąžuolai ir tyla, keltuvu leidžiantis atgal į miestelį.

Šviežių ledų porcija (0,7 eur), supynių seansas vaikui ir trys valandos poilsio dardant patogiu traukiniu į Berlyną. Pridedu prie rekomenduojamų dienos išvykų sąrašo. Tik kitą kartą pasiimsim lazdas ir žygiuosime Bode upės slėniu.

Walpurgishalle

Walpurgishalle

Berlin-Harz traukinukas

Rogučių trasa - smagiausia pramoga

Pridėti antraštę

Tobula atostogų diena

Kai užplūdo baisus nuovargis po Knygų mugės renginių, intensyvaus bendravimo, interviu ir autografų dalinimo, kai užklupo ligos ir sergančio vaiko slaugymas, kai supratau, kad išsidalinau į gabalėlius ir net išsiverčiau į išorę, nieko nebepasilikdama sau, vyras sutiko kelias dienas pabūti pilnu etatu tėčiu ir išleisti mane bet kuria kryptimi, kur galėčiau greitai ir smagiai save vėl į vieną visumą surinkti ir greituoju būdu atgauti jėgas. Iš karto žinojau kur tai galėčiau padaryti – man svarbu ne tolyn, o aukštyn nukeliauti metrai ir kilometrai. Niekas taip greit neatstato jėgų ir nepakelia dvasios, kaip snieguotų viršukalnių vaizdai ir staiga atsivėrę platūs horizontai.

Ir staiga už lango pasirodo kalnai..

Traukinys dunda tolyn nešdamas mane į tą mano atostogų dieną. Ir nesvarbu, kad tai bus tik viena pilna diena – ji bus MANO diena. Matau kaip žolėje žiba rytinio šerkšno lašai, pakeliu akis ir matau, kaip žydrą dangų perrėžia baltas lėktuvo dryžis. Man į akis šviečia skaisti pavasario saulė, žaliuoja laukai, išsibarstę gražūs vokiški namukai, o tolumoje iš už horizonto jau lenda snieguotos kepurės. Kažkodėl visada užima kvapą, kai po ilgo nesimatymo išvystu kalnus. Pradedu tankiau kvėpuoti, nurausta skruostai, sublizga akys ir, atrodo, širdis pakyla keliais centimetrais aukščiau, išsiskleidžia lyg gėlė pašvietus saulei, o visą kūną užlieja laimės hormonai. Dvasinis orgazmas, ne kitaip.. Šalia manęs tuščios kėdės – vokiečiai, jei yra vietos, visi laikosi pagarbaus atstumo. Keliauti vienai – tai ne tik įveikti atstumą nuo taško a iki taško b, bet ir įveikti vidinį atstumą nuo vieno savo taško iki kito, nuo vienos minties ligi kitos. Stebėti kaip keičiasi vaizdai pro langą ir nieko pernelyg apie juos nemąstyti. Gėrėtis ir atsipalaiduoti. Tai meditacija. Reikalingos mintys ateis vėliau. Sprendimai susigulės. O dabar einu kur kelias veda.. Tiksliau sakant - bėgiai..


Traukiniai turi kažką mistiško. Tik juose, atrodo, pajunti visą gražiąją kelionės esmę. Lėktuvai per greitai permeta iš vieno taško į kitą. Mašina važiuoti vargina. Autobusu – pykina. Be to, kaimynas sėdi per arti, kojoms vietos nėra ir tu tik lauki, kad kelionė kuo greičiau pasibaigtų. Traukinyje užtenka erdvės važiuoti pačiam su savimi ir mėgautis pačia kelione.

Plauki, dairaisi, kvėpuoji ir mėgaujiesi

Kitiems atrodo, kad labai liūdna atostogauti vienai. Bet, įtariu, tik tiems, kurie neturi vaikų arba senai savuosius užauginę. Nuolatinei mamai, kaip aš, tai ne liūdesys, o beprotiška prabanga ir neįsivaizduojamas liuksas. Visai neliūdna vienai sėdėti pirtyje, vienai plaukioti pašildytame lauko baseine, žirglioti ledinio vandens baseinėliu, vienai valgyti trijų patiekalų vakarienę, vienai gerti vyną, vienai plepėti su padavėju. Koks gali būti liūdesys, jei gali netrukdomai skaityti plačioje lovoj. Perjunginėti kanalus. Rašyti netrukdomai dienoraštį. O išėjus į balkoną šaltoje tyloje žavėtis iš už kalno kylančia pilnatimi ir tiesiai virš galvos kabančiais Grįžulo ratais. Sutinku, po savaitės pasidarytų liūdna, bet trys iš kasdienybės išplėštos dienos yra prabanga, kurios nusipelniau.

Septintą ryto išgeriu stiklinę terminio vandens, kurio galiu prisipilti čia pat viešbutyje iš specialaus kranelio ir dar gulėdama pataluose stebiu pro langą kaip kitapus kalnų dar pasislėpusi saulė ryto tyloje nušviečia pirmąsias, aukščiausias viršūnes. Duodamas ženklas – pasiruošt, dėmesio, diena prasideda. Iš ryto gniaužtų pamažu išplešiamos viršūnės, paskui jų nuokalnės, paskui pageltusių kalnų dėmės lėtai didėja, leisdamos mums grožėtis kiekviena akimirka, kol pagaliau pasiekia žmones, namus, miškus ir naktinis šaltis po truputį ima atsitraukti. Nuo to pirmo netiesioginio saulės atspindžio kalnuose visada pagarbiai sustingstu, lyg užėjus į bažnyčią. Nors kas žino kur Dievo daugiau – bažnyčioje ar kalnuose..

My day, my way

Turbūt apie tą dieną, kai viena atsidursiu kalnuose ir švilpsiu slidėmis su vėjeliu svajojau kokį penkiolika metų. Nes slidinėjant su vaikais nuolat pavargdavau, kol juos tinkamai aprengdavau, sutepdavau sumuštinius, patepdavau saulės kremu, prikimšdavau kuprinę daiktų, kurių gali prireikti, o paskui visą dieną ganydavau juos ant kalno žiūrėdama ar nesušalo, ar nesukaito, ar nesušlapo, ar nealkani ir t.t. Ne, nesiskundžiu, labai smagu slidinėti su šeimyna, bet visada pasvajodavau, kad vieną dieną imsiu ir va taip – be daiktų, be maisto, be dvejonių, be sukiojimosi atgal, be nuolatinio dabojimo – čiuošiu viena visiškai atpalaidavusi visas mintis. Ir štai ta diena atėjo. Su vasariškai šviečiančia saule, su puikiu sniegu, su neperpildytomis trasomis, su puikia savijauta ir dar puikesne nuotaika. Ir dar – su pagaląstomis trumpomis slidėmis, kurios, atrodė, pačios norėjo sukiotis. Kartais užteko tik kraipyti užpakalį lyg šokant salsą..

Pietų pertrauka kojoms 2000 m aukštyje

Ne, taip gerai nebūna, kuždėjo vidinis demonas. O gal jį tiksliau būtų pavadinti kaltės jausmu, pradedančiu graužti turbūt kiekvieną motiną, kai pagaliau atsiranda galimybė pabūti laimingai be vaikų. Pasirodo, būna net ir geriau nei svajoji – netikėtai atsiranda gultas ant saulės dviejų kilometrų aukštyje, kai prieš pietus užsimanai kavos. Ir DJ aikštelėje, kai nusprendi popiet nusimesti striukę ir ant saulytės išgerti šalto alaus. Ir aštuoniasdešimtmetė vokietė keltuve, pasakojanti apie pokario metus Berlyne, kai užsimanai pabendraut.


Kartais minutė būna daugiau už valandą, kartais valanda būna ilgesnė už dieną, o diena ilgesnė už mėnesį. Laimės kupina diena netgi gali būti ilgesnė ir įspūdingesnė už visus metus. Mano diena atrodė begalinė, tokia iš pasakos atėjusi diena, kai laikas išsitempia, kvailioja, susisuka ir daro tai, kas jam patinka. Kai kiekvienąkart stabtelėjęs džiaugiesi, kad esi, kad gyveni, kad kvėpuoji, kad judi. Kai vien dėl to pilve plazda drugeliai.

Sutemos lėtai ateina į stotį

Kelionė, kurioje esi beprotiškai laimingas, niekada nebus per brangi, galvoju įsikibusi į turėklą ir stebėdama kaip už traukinio lango krenta maži tamsos lašeliai, paslaptinga prietema apgaubdami nuostabų atostogų miestelį, pabundantį tik žiemą. Žiebiasi lempos, tuoj žiebsis žvaigždės ir pavargę atostogautojai panirs į vyną, draugiją, linksmybes, vienas į kitą, o aš – į šviežius prisiminimus. Į sapno likučius..

Ech, koks nuostabus sapnas..

Bet kodėl negalėtų moterys turėti tokios dienos, kuri pakrautų energijos pusei metų ir vėl leistų lengvai traukti moteriškomis pareigomis prikrautą vežimą? Juk ir vyrui smagu, kai jo moteris grįžta su plazdančiais drugeliais. Ir vaikas laimingas, pagaliau gavęs savaitgalį tik su tėčiu. Manau, tai būtų pats geriausias receptas pavargusiai mamai.