Apie Vanderungus

“Kai pirmas mūsų paklaus kuri šiandien savaitės diena, suprasim, kad iš tiesų esame išėję”, - pasakė vienas bendražygis prieš savaitę eidamas Dailininkų keliu Vokietijos Saksonijoje. Tai nutiko jau trečiąją mūsų keliavimo dieną. Ketvirtą dieną niekas net nebeklausė, nes tai tapo nebesvarbu. Penktą dieną nebežiūrėjome ne tik į kalendorių, bet ir į laikrodžius.

Kai išeini į kelią, laikas tarsi pakimba. Jis tampa visiškai kitoks, tąsus kaip guma, dienos nesibaigia, rytas nutolsta taip toli, kad vakare jo net nebeprisimeni, negalvoji nei apie ateitį, nei apie praeitį, tik apie šios dienos kelią, apie čia ir dabar. Per dieną nužygiuodamas -olika kilometrų nenustoji stebėtis, kaip keičiasi gamtovaizdis, kaip mėlynių pilnus miškus keičia žirnių pilni laukai, o turistinius objektus - nuošalios uolos ir olos, tekantys upeliukai ir kadaise išgraužtos jų vagos. Nulipęs tūkstantį laiptelių, žiūrėk, jau ir vėl lipi viršun. Nespėjęs pamiršti vieno gamtos stebuklo, jau lauki, ką naujo pateiks kelias, nes jis keičiasi kas valandą. Žingsniuodamas netgi pastebi kaip keičiasi bendrakeleiviai, nuotaika grupėje, bet dar nematai vidinių permainų. Nes keliaudamas tu lyg ir palieki save nuošalyje. Tu išėjęs ir dar neparėjęs, tu esi kažkur pakeliui. Renki uogas, renki vaizdus, aikčioji ir tyli su kitais, malšini alkį ir troškulį, ištiesi lazdą kitam, stengiesi nuslėpti savo nuovargį, mėgaujiesi kiekviena akimirka ir netgi jautiesi šiek tiek kaltas, kad pamiršai toli likusius namiškius, rutiną, nebaigtus darbus, neatsakytus laiškus.

Vieni sako, kad žingsniuodamas ilgą laiką, tu nusileidi gilyn į save, sutinki tą tikrąjį aš, turi laiko pagalvoti apie save. Kiti sako, kad eidamas tu kaip tik palieki save nuošalyje, tavo ego tampa mažytis, problemos ir laimėjimai tampa tokie nedideli, kad tu apie juos net nebegalvoji. Kad ir kaip tai įvardintum, tik sugrįžęs pamatai, kaip pats pasikeitei. Ilgesnį laiką einant, būnant gamtoje, nepersekiojamam telefonų skambučių ir neskiriant dėmesio virtualiam aš personažui, sistema išties persikrauna ir daug kas atrodo visiškai kitaip.

Vaikščiojimas yra vienas senesnių laiko leidimo būdų. Romantikai dailininkai, poetai, muzikai, Ž.Ž.Ruso su maištingomis “atgal į gamtą” idėjomis, J.V.Getė su “Audros ir veržimosi” laikų lyrika paskatino dvasinio peno pradėti ieškoti gamtoje. Vokiečiai turbūt buvo patys pirmieji ir patys uoliausi vaikščiotojai, todėl jų kalboje net ir terminas yra, kuriam daugelis kalbų neranda atitikmens – Wanderlust. Pažodžiui išvertus, jis reikštų didžiulį troškimą pasivaikščioti, paklajoti po gamtą, po kalnus. Bet kalbama ne apie sportą, ne apie gryno oro poreikį ir ne apie ėjimą iš taško A į tašką B, bet apie kopimą į kalnus, sąmoningus žygius į gamtą, stengiantis ją pažinti ir suprasti, ieškant naujų, neišvaikščiotų takų bei gražių vaizdų ir kūrybinių inspiracijų. “Wanderlust” vadinasi ir dailės paroda, visą vasarą veikianti Berlyno senojoje Nacionalinėje galerijoje Muziejų saloje su garsiausių Europos dailininkų pieštais ir tapytais gamtos ir kalnų vaizdais. Kelionės po gamtą motyvai romantizmo epochos mene tapo gyvenimo kelionės simboliais. Vokiečių kalboje pasivaikščiojimą apibūdina net ne vienas žodis - į sunkesnius Vanderungus dažniausiai ėjo vyrai, o moterys eidavo į Spaciergangus - lengvus pasivaikščiojimus parkų takeliais. Lietuvių kalboje sakome ėjimas, vaikščiojimas, žygiavimas, bet visi žodžiai labiau skirti apibūdinti ėjimo tempui, bet ne nuotaikai ar ėjimo tikslui atskleisti.

Turėsime surasti reikalingus žodžius, nes pastebiu, kad lietuviai pastaruoju metu taip pat pamėgo leistis į žygius pėsčiomis. Gal dar ne taip, kaip vokiečiai, kurių net du trečdaliai mėgstamiausiu laisvalaikio užsiėmimu įvardina Vanderungą, bet lietuviškoji tendencija vaikščioti taip pat džiuginanti. Tikiuosi, kad po truputį atsiras infrastruktūra, nebrangios nakvynės vietos, užeigos šalia keliukų ir vietoj vienadienių žygių keliautojai galės išsiruošti į savaitgalio ar net savaitės žygius.

Vaikščiojimas yra ir pats pigiausias sportas, jam užtenka gerų batų, kuprinės ir keliautojo lazdos. Išėjus į žygį nereikia nei brangios nakvynės, nei prašmatnaus maisto lėkštėse. Išėjus į kelią pamatai, kiek nedaug iš tiesų žmogui reikia. Džiaugiesi, kad nepritrynė batai, kad neužklupo liūtis, kad kuprinėje nesineši nieko nereikalingo, džiaugiesi užlipęs ant kalno ir nusileidęs žemyn, džiaugiesi gavęs kavos puodelį ar radęs uogų miške, džiaugiesi paklota lova ir ant stalo atriekta duona su lašinukais. Džiaugiesi netgi atsitiktine tvarka parinktais bendrakeleiviais, nes supranti, kiek daug mes galime gauti vienas iš kito, kai nebesislepiam po skrybelaitėmis ir įvaizdžiais. Kai pats tampi mažytis, išmoksti matyti gamtos grožybes ir girdėti kitus žmones.

Prieš mėnesį manęs artimieji ir draugai klausė, ar aš nebijau leistis į kelią su aštuoniais nepažįstamais žmonėmis. Gūžtelėjau tada pečiais – noras dalintis savo atradimais, noras parodyti kitiems vaikščiojimo stebuklą ir Dievo sukurtus gamtos paminklus buvo daug stipresnis už baimę. Noras sugrįžti į stebuklingus Saksonijos miškus buvo stipresnis už abejones. Nežinojau, kokie žmonės susirinks, nežinojau, ar jiems nebus per sunku miegoti dviaukštėse lovose ar bendroje palėpėje su kitais keliauninkais, valgyti įsidėtus sumuštinius, nueiti dvidešimt kilometrų per dieną, ar pagaliau užlipus į didžiulį kalną jų neapims neviltis, kad reikia vėl leistis žemyn, ar jų neapims aukščio baimė, neatsinaujins senos traumos, nesuplyš batai, ar neišlys senos nuoskaudos, ar bendrakeleiviui patempus koją, kiti nepradės bambėti dėl gaišaties. Visko buvo, išlindo ir senos nuoskaudos, ir šviežios nuospaudos, bet buvom nuoširdūs. O kai širdis atvira, gali ir palaukti, ir atleisti, ir net pasijuokti iš kelionės nepatogumų. Ir trumpam pamiršti, kas esi ir kokias pareigas užimi tikrame gyvenime. 
 

Prancūzų filosofas Frederic Gros knygoje  "Vaikščiojimo filosofija" sako, kad ilgesnį laiką eidamas žmogus patiria pilnatvę arba tai, ką mes pratę apibūdinti paprastais žodžiais - gyvenimo džiaugsmą. Iš pirmo žvilgsnio keista, kad, norint pasijusti laimingam, reikia nuvarginti kūną, bet tik taip mes pajuntame, kad jis mums priklauso. Pasak autoriaus, pilnatvę pajusti padeda suvokimas, kad esame harmoninga gamtos dalis, kad esame vienis su ja, kad gera vien dėl to, kad mes judam ir kvėpuojam, esam čia ir dabar. Ir neprivalome nieko daugiau daryti, nereikia priimti sprendimų, tik eiti, tik dėti koją už kojos ir stengtis iki tamsos pasiekti nakvynės vietą.  

Prieš savaitę penktą dieną žingsniuodami mišku devyni žmonės dalinosi savo svajonėmis. Ne svaičiojimais, bet tikromis istorijomis apie išsipildžiusias svajones ir nueitą kelią jų link. Nežinia, ar tik norėdami įkvėpti kartu žingsniuojančią paauglę, ar sau patiems priminti, kad svajonės pildosi, jei dėl jų kažką darai, o gal tikėdamiesi savotiško paskatinimo ir paramos iš bendražygių. Kai atėjo mano eilė kalbėti, prisiminiau prieš metus viso labo tik svajojusi nueiti Dailininkų keliu su įdomiais žmonėmis arba vienai, jei jų neatsiras. Svajonė buvo stipri, bet tikrai neįsivaizdavau, kad po metų būsiu ne tik nuėjusi Dailininkų keliu, ne tik parašiusi ir atidavusi leidyklai knygą, bet ir sugrįžusi į miškus su pirmaisiais keliautojais kaip organizatorė ir vedlė, suformavusi grupę rudens kelionėms ir nežinanti, ką daryti su visais kitais, norinčiais keliauti su manimi.

Meluoju, žinau ką jiems patarti. Nesvarbu, kad pas mane neliko vietų – kelkite užpakalį nuo sofos ir eikite. Nesvabu, vienai, dviem dienom ar savaitei, nesvarbu ar lyja, ar vėjuota, ar saulė pernelyg kaitina. Nebūtina važiuoti už jūrų marių, eiti Santjago keliu ar aplink Kailašo kalną, jei neturit laiko, pinigų ar vaikai per maži. Eikite Lietuvos pažintiniais takais, vaikščiokite po miškus, eikite pajūriu ar Lietuvos kaimais, eikite vieni, eikite su šeima, tieskite savo kelius patys, nelaukdami ir nesiskųsdami. Eikite laisvai kvėpuodami, dairydamiesi, svajodami, pastebėdami visas gamtos dovanos. Eikite ne į lengvus pasivaikščiojimus, bet į Vanderungus. Kūnas jums padėkos, išvarginta nuo greitėjančio pasaulio galva nurims, nuosėdos pakeliui išsibarstys. Galbūt net rasite naujų draugų ar susipažinsite su savimi iš naujo. Ir pamatysite, jog kelyje išsakytos svajonės kur kas greičiau pildosi.

Vienos pasakiškos kelionės pradžia

Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Vieną kartą, ne taip ir seniai, viename gražiame mieste, kuriame tarp bažnyčių bokštų nardė angelai, gyveno rašytoja, kunigas ir fotografas. Vieną gražią dieną varpams skelbiant vidurdienį, jie susėdo ant kalno po trimis kryžiais, žvelgė į apačioje stūksančius bokštus, raudonus namų stogus, saulės atspindžius languose, mažas gatveles su skubančiais žmonėmis, matė, kaip paukščiai kyla į dangų nešdami snapuose žmonių raudas ir prašymus. Jie buvo savaip laimingi - visi darė tai, ką geriausiai moka ir kas teikia didžiausią džiaugsmą, - bet visų širdyse gyveno ilgesys.

“Labai gražus mūsų miestas, - pasakė tada fotografas. - Įamžinau įvairiausius jo veidus, mačiau jį piktą ir nuliūdusį, mačiau giedrą ir besidžiaugiantį, mačiau susirūpinusį ir švenčiantį. Tiek daug jį fotografavau, kad, atrodo, visus jo bruožus, kiekvieną raukšlelę, kiekvieną apgamą ir plaukelį mintinai žinau. Neiškeisčiau jo į jokį kitą miestą, bet vis dažniau pagalvoju, kad labai norėčiau patirti ką nors nauja, iškeliauti į platų pasaulį, sutikti kitus žmones, pamatyti kitokius akmenis, su fotoaparatu pagainioti kitų formų debesis. Galbūt net norėčiau sutikti kokį nors angelą ar miško dvasią ir iš jų pasisemti įkvėpimo“.

“Nemažai pasaulio apkeliavau, daug gražių miestų regėjau, bet man irgi labai gražus mūsų miestas, jo žmonės ir Dievo namai, - sakė kunigas. Pažiūrėk, kiek bokštų stiebiasi į dangų, paklausyk, kaip gaudžia jų visų varpai vidurdienį ir kaip pamaldžiai vaikai sudeda rankutes eidami komunijos. Bet kartais ir man kyla noras trumpam iškeliauti ten, kur susitinka žemė su dangumi, pasivaikščioti su Dievu ant begalybės krašto ir nusileisti su juo į apsamanojusį dugną, paklysti tarp medžių, kurių net trise neapkabintum, pririnkti pamokančių istorijų, kurias paskui galėčiau pasakoti parapijiečiams ilgais žiemos vakarais“.

“O aš norėčiau tiesiog eiti su jumis, žiūrėti, kaip kunigas klampoja po liūną, o fotografas gaudo debesis, norėčiau klausytis jūsų istorijų ir pamatyti pasaulį jūsų žvilgsniu, išgirsti žmones jūsų ausimis“, - tuomet sakė rašytoja. O slapta vylėsi iš kelionės pašnekesių parašyti knygą, kurią perskaitę žmonės užsimanytų keliauti ir svajoti, kuri įkvėptų jiems džiaugsmą ir norą kurti, suteiktų viltį ir paguodą.

Ir jie sutarė, kad stojus antram rudens mėnesiui, kai savo kieme sumažėja darbų, o pasaulis nusidažo ryškiom spalvom, kai šviesa nebe tokia ryški, o debesys išskleidžia visą savo žavesį, kai nuo vakarų pučiantys vėjai vis dar atneša šilumos gūsius, jie užsidės storapadžius batus, pasiims apsiaustus ir iškeliaus kartu ten, kur vėjai gainioja debesis ir miškų dvasias.

Grįžusi namo rašytoja atsivertė knygą, kurioje surašyta daug maršrutų, ir rado viduryje Europos tokią vietą, kur prieš milijonus metų tyvuliavo jūra, o besiplakantys vandenys nešiojo smėlį ir lipdė keistų formų bokštus. Jūrai nuslūgus liko stovėti smiltainio uolos, iškilusios nelyg dangoraižiai, nenuilstamai žavinčios keliautojus iš viso pasaulio. Net ir dabar čia nėra didelių miestų ir gamyklų, neskraido lėktuvai ir nėra greitkelių. Čia gali eiti kelias dienas miškais ir tarpekliais nesutikdamas žmonių, čia auga šimtamečiai bukai ir gamtos kaltu išskaptuotos gražiausios skulptūros, čia upė lyg pririštus aitvarus gainioja debesis, velniai vis dar šoka malūnuose, o mažuose nameliuose už mažų langelių su didelėmis gėlėmis vis dar gyvena pasakų personažai.

Ji pamanė, kad nuėję keliu, vedančiu pro miškus ir upelius, kylančiu į kalnus ir besileidžiančiu į pelkes, einančiu pro tiltus ir pilis, pro žmonių ir gamtos sukurtus paminklus, kiekvienas ras tai, ko ieško – kunigas prisižiūrės dieviškų stebuklų, fotografas padarys daug gražių nuotraukų, o ji grįžusi parašys pasaką.

(tekstas, parašytas Naconalinės kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus 33 fotografijų parodai "Menininkų keliu Ever su kunigu A.Toliatu". Paroda veikia penktadieniais (17-19 val) ir šeštadieniais (13-19 val) Šv.mergelės Ramintojos bažnyčioje Vilniuje iki vasario 2 d. 

Apie Kelionę su Kunigu ir Fotografu

Sekmadienis Berlyne buvo šiltas ir saulėtas. Saulė spigino kaip vidurvasarį, priversdama nusiauti batus ir nusviesti megztinius, kvepėjo miškas ir saulės zuikučiai žaidė slėpynių pageltusioje medžių lapijoje. Ištiesiau kojas laukiniame pliaže prie didžiausio Berlyno ežero Wannsee, žiūrėjau į tolumoje praplaukiančias bures, klausiausi kaip statydamas smėlio pilis krykštauja mano sūnus ir supratau, kokia graži dovana yra ši diena. Net ir aklas turėtų tai pastebėti, bet man reikėjo išeiti į Kelionę, kad visas, ne vien saulėtas savo dienas pradėčiau vertinti kaip dovaną.

Kai prieš metus lankydamasi Saksonijos Šveicarijoje sužinojau apie Vokietijos dailininkų romantikų kelią gražiu pavadinimu Malerweg, iškart panorau juo nueiti. Tuomet, keliaudami su savo šešiamečiu, įveikėme kelias trasas, užlipome ant kelių kalvų ir buvome apakinti šios vietos grožio, miškų žalumo, uolų unikalumo ir kažkokios mistinės atmosferos. Tikrai, atrodo, kad šiuose miškuose vis dar gyvena elfai, už kalno įsikūrę laumės, akmenyse įsirėžę pagoniškų dievų veidai, o sename malūne vidurnaktį šėlsta velniukai. Nenuostabu, kad prieš du šimtus metus šią vietą atradę žymūs dailininkai, rašytojai, muzikai čia sėmėsi įkvėpimo.

Kelionės pėsčiomis man pačios tikriausios – tuomet kelią jauti savo kojomis, jo smėlis lieka tarpupirščiuose, o vaizdai akyse, eini orientuodamasis pagal žemėlapius, nuorodoas ir vidinį kompasą arba visiškai pasitikėdamas bendrakeleiviu. Senai norėjau nueiti Santjago kelio atkarpą, bet dėl šeimyninių aplinkybių negaliu ilgam išeiti iš namų, atidedu ją tam laikui, kai paaugs vaikas. Tačiau piligriminis dailininkų kelias čia pat Vokietijoje, Saksonijoje, iki kurios tik trys valandos kelio nuo Berlyno, man buvo pats tas. Jo yra aštuoni etapai, tai yra 8 dienos ėjimo, per kurias reikia įveikti 120 kilometrų, tūkstančius laiptelių, pakilti į kalnus ir leistis į tarpeklius. Didžioji dalis maršruto eina nacionalinio parko, kuris vis dar priklauso gyvūnams, ne žmonėms, takais. Maršrutai gerai suplanuoti, kelias nužymėtas, o kiekvieno etapo pabaigoje yra nakvynės vietos. Jei norit, galit rinkti atspaudus pakeliui, liudijančius jūsų nueitą kelią arba atvirukus su senovės dailininkų pieštais šių vietų vaizdais.


Pirmoji mintis buvo suburti bendraminčių dailininkų ir poetų grupę ir nueiti kelią kartu, bet turbūt pritrūko drąsos pasakyti savo idėją garsiai, o gal ją kažkam pasakius nesulaukiau palaikymo, gal pati pernelyg mažai ja tikėjau ir atidėjau iki kada nors. Tačiau vasarą prie kavos puodelio papasakojau apie kelionę kunigui Algirdui Toliatui, su kuriuo susidraugavome Vilniaus knygų mugės metu. Papasakojau jam visiškai nesitikėdama, kad jis entuziastingai parems ir palaikys šią idėją, nes juk supratau, kad taip užimtam populiariam kunigui savaitei išeiti į miškus yra didžiulė prabanga. Juolab nesitikėjau, kad susidomės vienas geriausių Lietuvos fotografų, Nacionalinės premijos laureatas Algimantas Aleksandravičius. Tuo metu, kai pusmetį ar metus nematyti draugai vos ištaiko laiko kavos puodeliui, buvo sunku tikėtis, kad du be galo užimti žmonės norės leisti su manimi savaitę miškuose, apie kuriuos iki tol nieko nėra girdėję.

Bet idėja yra kaip kūdikis – nešioji, augini ir ji gimsta, kai ateina laikas. Taip atėjo diena, kai buvo baigti pasiruošimai, užsakytos nakvynės ir mūsų keista pakeleivių trijulė – rašytoja, kunigas ir fotografas – išlipome iš mašinos prie didžiulės gelsvos uolos, kur prasidėjo pirmasis kelionės etapas. Dabar net nepapasakosiu visko, kas mums nutiko, nepasakosiu apie tai, kaip neišsigandome akmenų griūties ir lipome per tvorą, kad pažiūrėtume ant uolos pastatytą didžiausią pasaulyje  paminklą Ričardui Vagneriui, kaip per liūtį automobilyje pjaustėm lietuvišką duoną ir lašinius, kaip gėrėme vyną su britų dailininku ir klausėmės istorijos apie kadaise pabėgusią jo mylėtą lietuvaitę, kaip žaidėme su kunigu stalo tenisą buvusioje šokių salėje, kaip raškėme vynuoges nuo medžio pusryčiaudami, kaip alpome nuo debesų grožio pabudę pilyje ir kaip pamiršome kvėpuoti užlipę ant Bastei tilto, kaip lipome kopėčiomis ir leidomės laiptais, kaip oloje slėpėmės nuo lietaus ir skaitydavome pasakas prieš miegą.

Buvo ir kuriozinių situacijų, kai autobuso vairuotojas grasino policija, nes nesugebėjau patraukti automobilio į šoną, nuoširdžiai pamiršusi, kad negalima spausti abiem kojom pedalų mašinoje su automatine pavarų dėže. Buvo ir išbandymų, kai paklydome tarp uolų, sparčiai artėjant sutemoms ir telefonui nerodant jokių ryšio ženklų. Buvo atbrailų, kuomet reikėjo nugalėti aukščio baimę, buvo tarpeklis, kur beveik sutemus reikėjo nusileisti siaurais metaliniais laipteliais, buvo viešbutis, kurio niekaip negalėjo rasti nei žemėlapis, nei navigacija, buvo ir tas paskutinis laiptelis, ant kurio kryptelėjo mano ne taip senai sugijusi koja. Buvo krioklių, upelių, tarpeklių ir grotų, buvo kalnai, erdvės ir nematyti paukščiai, buvo lietaus, saulės ir debesis vaikančio vėjo, buvo balų, purvo ir dailiausiomis spalvomis nudažyto rudens, buvo nuospaudų, galvos skausmo, skanaus vokiško vyno ir labai atvirų pokalbių. Buvo daug kontrastų ir priešybių - šernienos guliašas vakarienei ir tik drumzlina kava pusryčiams, nakvynė pilies bokšte, bet dviaukštėse lovose bendruose kambariuose, nakvynė malūne trečiame aukšte su tualetu pirmame, nakvynės vieta su patogumais, bet be telefono ir interneto ryšio, ašaros ir kvatojimas tą pačią ryto valandą.

Bet buvo du nuostabūs bendrakeleiviai. Fotografas, kuris liepdavo užversti galvą ir įžiūrėti žmogaus veidus akmenyse, o pamatęs kitaip krentančią šviesą ar įdomiai išvirtusį medį, stabdydavo žygį ir traukdavo fotoaparatus. Kai mums reikėdavo pereiti balą, jis liepdavo kunigui nusiauti batus, kai pūsdavo stiprus vėjas, jis man liepdavo nusivilkti megztinį, kai vos laikydavomės pakibę ant kopėčių, jis liepdavo mums nejudėti, o kai ragindavau, sakydama, kad nespėsime grįžti iki tamsos, jis liepdavo įžvelgt šviesą sutemose. Ir aš žiūrėjau. Mačiau. Kvėpavau. Ginčijausi, bet leidausi kunigo įtikinama, kad Dievo reikia ne vien tada, kai jo reikia. Vedžiau juos miškų takais, ir vis tik kartais eidavau iš paskos. Planuodavau ir vis tik leisdavau kūrybiškai sujaukti dienotvarkę. Dažnai pamiršdavom pažiūrėti į laikrodį, o Like mygtukai tapo visai nebesvarbūs.


Tikrai, ši kelionė buvo išskirtinė dovana. Tas pro pirštus tekantis ir ant debesų nugarų nuplaukiantis ruduo, mistiniai gamtos ir žmonių statiniai ir ilgi pokalbiai su išskirtiniais talentais apdovanotais pakeleiviais. Apie Dievą ir žmones, apie šviesą ir tamsą, apie mirtį ir gyvenimą, apie meną ir pamišimą, apie meilę sau ir artimui. Ir jei kiekviena mūsų diena yra Dievo dovana, tai tos penkios kelionės dienos buvo prabangios dovanos – tokios prabangios, kad net jaučiausi jų neverta, gavusi kažką avansu. Lyg paprašius taurės šampano, būčiau gavusi visą butelį.

Žinau, kad tą avansą ir kelyje gautą įkvėpimą mes tikrai panaudosim taip kaip mokėsim – iš jo gims tekstai, gims nuotraukos, gims pamokslai, kurie galbūt įkvėps ir kitus svajoti ir keliauti. Ir nepabijoti atsiplėšti nuo įprasto savęs, surasti laiko ir išeiti į savo Kelionę drąsiai, pasitikint savimi, Dievu ir bendrakeleiviais.

Ir tikrai žinau, kad gims naujos svajonės. Daugiau tikrai nesidrovėsiu apie jas pasakoti.

Prabangios atostogos palapinėje

Atostogoms man nereikia prašmatnių viešbučių, jachtų ar vilų su kolonomis, nereikia all inclusive serviso ir privačių pliažų, nereikia masažų, kokteilių ir vakarinių suknelių. Tikros atostogos man prasideda tada, kai susipakuoji į automobilį knygas, palapinę, miegmaišius, sulankstomas kėdes ir kalnų laipiojimo lazdas ir išvažiuoji svajonių šalies link be jokių išankstinių rezervacijų. Mūsų kempingavimo Europoje patirtis – virš dvidešimties metų. Esam nakvoję Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, o šiemet praleidome dvi savaites ir išbandėme tris kempingus Bavarijoje, Austrijoje ir Italijoje. 
 
Taigi, pirmas privalumas keliaujant su palapine yra tas, kad esi visiškai laisvas ir kada panorėjęs gali keisti savo planus. Kempingai rezervacijų palapinėms kelioms dienoms dažniausiai nepriima. O tie, kurie priima, yra modernūs, brangūs ir jau panašesni į poilsio oazes su baseinais ir kitomis pramogomis, nuo kurių, keliaudamas su palapine, kaip tik ir nori pabėgti. Bet važiuodamas net ir high season žinai, kad vietelę palapinei kur nors surasi. Nepasisekė pirmame ir antrame kempinge – bandyk toliau. Būk šiek tiek pasiruošęs, paguglinęs prieš tai, pasirinkęs kelias patinkančias vietas pakeliui. Šiemet buvom suplanavę atostogas pradėti Bavarijoje, tačiau orų prognozės nieko gero nežadėjo – virš Alpių savaitei pakibo šalto lietaus debesys, tad pernakvoję prie Tegernsee ežero, spontaniškai nusprendėme lėkti į pietus tol, kol rasime saulę. Taip po keturių lietingų valandų kelionės atsidūrėme prie Gardos ežero Italijoje. Taip pat spontaniškai galėjome nuspręsti vykti ir į Prancūziją ar Slovėniją. 
 

Antras dalykas, kodėl taip mėgstu kempingus, yra tas, kad jie būna įsikūrę labai gražiose vietose. Dažnai tokiose, kur viešbučių statyti niekas neleidžia. Tokiose, kur pusryčiaudamas prie savo sulankstomo kempinginio staliuko, gali grožėtis atsiveriančia gamtos panorama už dyką. Na, beveik už dyką. Šiemet Stubai kalnyno slėnyje Tirolyje gyvenome tiesiai prie kalnų upės, priešais mus nuo kalno krito krioklys, šalia plaukiojo debesėliai, o tolumoje bolavo ledynas. Prie Gardos ežero gavome vietelę terasoje po alyvmedžiais ir žiūrėdavome pusryčiaudami, kaip laiveliai raižo ežerą, o vakarieniaudami – kaip saulė leidžiasi į kalnus ir pamažu degasi Limone miestelio šviesos kitame ežero krante ir žvaigždės karštame Itališkame danguje. Prieš kelis metus buvome apsistoję Monblano papėdėje, ne tik matėme šį gražuolį, bet ir kasnakt girdėjome traškančio ledyno garsus. O Bretanėje nakvojome visai ant vandenyno kranto ir galėjome rinkti moliuskus vos palipus žemyn. 
 
Trečias dalykas, kodėl rekomenduoju nakvoti palapinėse – tai kaina. Prie vokiečių pamėgto Gardos ežero nėra pigu nei viešbučiuose, nei restoranuose, nei kempinguose, tačiau mes radome internete net nepažymėtą kempingą, kur už naktį trise mokėjome viso labo 30 eur. Panašiai atsiėjo nakvynė Austrijoje, o Vokietijoje kempingas kainavo tik 26 eurus už naktį. Ir tai liepos pabaigoje, high season metu. Tačiau nesumaišykite – kempingai nėra neturtingų studentų priebėga - juos renkasi įvairaus amžiaus ir socialinės padėties žmonės, nes tiesiog mėgsta tokį gyvenimo būdą, o ne dėl to, kad negalėtų sau nieko geriau leisti. 
 
Daugelis bijo nakvoti palapinėse su vaikais, atseit per mažai patogumų, atseit, ką daryti, jei vaikas rėks ar rėkaus, atseit nepatogu gaminti maistą ir valytis dantis. Visa tai tik atsikalbinėjimai. Į rėkiančius, bėgiojančius, kamuolį mėtančius vaikus niekas pernelyg nekreipia dėmesio, jei jie neperžengia į kitų kartais pažymėtą, o kartais tik numanomą teritoriją. Ir ko tiems vaikams rėkti kempinge, kai jie visą dieną grynam ore, kai jiems tokia didelė atrakcija miegoti palapinėje susirietus miegmaišyje, sėdėti ant žolės, žaisti badmintoną ar pliekti kortomis su tėvais, o sutemus skaičiuoti krintančias žvaigždes. Mes nei karto nebuvome “kempinti” be vaikų, todėl drąsiai sakau, ir tie bėgiojantys mažėliai išsibėgioja, ir nedrąsūs išdrįsta ir net paaugliai nebebumba ir išmoksta ta kalba pasisveikinti su kaimynais. Mažiesiems daug kur įrengtos žaidimų aikštelės, o geresniuose būna netgi žaidimų kambariai blogam orui. Patikėkite, vaikams viešbutyje su daug žvaigždučių ir įjungtu televizoriumi yra kur kas nuobodžiau nei kempinge. 
 
Aišku, kempinge gaminti maistą nėra taip patogu, bet tam ir yra atostogos, kad būtų kitaip nei namie. Kokios atostogos mamai, jei ji pervažiuoja į atostogoms nuomoto buto virtuvę ir kepa tuos pačius kotletus kaip namie. O kai nepatogu ant žolės ruošti maistą, prisideda ir tėtis, ir tie patys vaikai. Kadangi visi mato, kad įranga ne tokia, kaip namie, išmoksta pasitenkinti paprastu maistu – makaronais, košėmis, virtais kiaušiniais, sumuštiniais. Norėdami pasilepinti, visada gali užsikurti grilių. Turėdami tik paprastą elektrinę kaitlentę ir vieną puodą, Italijoje pasidarydavome netgi gurmaniškų patiekalų – spagečių su pekorino sūriu, pomidorų su mocarela arba moliuskų vyno padaže (parduotuvėje vienas kilogramas nevalytų moliuskų kainavo pigiau nei dešros ar mėsos - 2,50 eur, tada 20 min reikia jiems “išdarinėti” ir dar 10 min pagaminimui). O jei ir tam nesate nusiteikę, dažnam kempinge veikia ir restoranėliai, tad galima visai nesivarginti gaminant. Austrijoje didžiulė tirštos guliašo sriubos lėkštė su bandele kempinge kainavo 4 eur – tokios vakarienei man netgi buvo per daug. 
 
Daugiausiai visus trikdantis nepatogumas – tai bendri dušai ir tualetai. Tiesą sakant, net nežinau kada mes taip spėjom išlepti, nes nameliuose prie ežerų, Šventojoje ar netgi toje pačioje Nidoje atostogaujant vaikystėje tų patogumų tikrai nebūdavo daugiau ir tai mums netrukdė ilsėtis. Juolab, kad kempinguose visi įrenginiai švarūs, keliskart per dieną valomi, tualete kabo popierius, prie prausyklės muilas, o kai kur dušuose net šampūnas padėtas. Jokių eilių, jokių nepatogumų, išskyrus tai, kad reikia iki jų nueiti ir nusinešti dantų šepetėlį. Na gerai, prisipažinsiu, kad prie Šamoni kempinge į kabiną įeidavai tiesiai iš lauko ir nusirengti duše iš ryto prie plius 10 buvo šaltoka (paskui, stovėdama po karštu vandeniu, sušildavau). Italijoje dušuose pro durų apačią įlysdavo driežai, o palubėse kabėjo vorai. Bet gamta yra gamta, o tokie dalykai užgrūdina. Ypač padeda nuo bambėjimo atpratinti vaikus. 

 
O paskutinis, bet tikrai ne mažiausiai svarbus argumentas, pasisakant už kempingus – tai, kad juose susiburia tam tikra bendruomenė ir gali sutikti labai įdomių žmonių iš viso pasaulio. Tu priverstas sveikintis su kaimynais, palaikyti su jais small talk apie orą ir pasidalinti patarimais apie gražias aplankytas vietas šalimais. Kartais padedi kaimynui pastatyti palapinę, paskolini druskos, vaikai pradeda žaisti kartu - bendrauti būna taip pat paprasta kaip vaikystėje, nes visi nusimeta savo pareigas, statusus, pasiekimus ir prašmatnius drabužius, batus ir makiažą. Žiūrėk, trečią vakarą jau ir vyno kartu išgerti pakviečia. 
 

Taigi atostogos kempinge yra savotiškas gyvenimo būdas, snobai ir nuobodos į juos nevažiuoja, išlepintų vaikų ir piktų šunų niekas į juos nesiveža. Vežasi banglentes, irklentes, baidares, dviračius, kalnų lazdas, kablius ir parasparnius. Aš vežuosi kalnų batus. Ir džiaugiuosi galimybe pabusti nuo krioklio šniokštimo, pasiražyti stovint ant rasotos žolės ir šlepsint į tualetą stebėti, kaip saulė auksina tolumoje dunksantį ledyną. manau, jog tai ir yra pati didžiausia prabanga.

Pasiimkit vaikus į Berlyną

Berlyne prasidėjo vasara.. Miestas prieš savaitę kvepėjo akacijomis, o dabar dėl bičių dėmesio varžosi liepų žiedai. Vakarienei neberasi laisvo stalelio lauke, prasideda lauko baseinų sezonas, kviečia didieji ežerų pliažai, tame tarpe ir žymusis šimtą metų skaičiuojantis Wannsee pliažas su iš Baltijos jūros atvežtu smėliu. Miesto gyventojai šiltą vasaros vakarą mėgsta tiesiog išsitiesti ant pievos su alaus buteliu rankose arba šokti tango upės pakrantėje, klausytis gatvės muzikantų arba įsitaisyti ilgam su vieninteliu kokteiliu viename iš daugelio beach bare. Jau nekalbu apie nugultus biergartenų suolus. Bet ne tik vietiniai išlenda į gatves, vasarą - pats turizmo sezonas.

Naujas aikšteles tyrinėjam kartu su sūnumi Benu

Šį kartą noriu papasakoti, kad Berlyne vasarą labai smagu ir su vaikais. Juk nebūtinai jie visas vasaros savaites turi leisti kaime ar prie jūros - pažintinės kelionės vaikams taip pat labai reikalingos, kaip ir jų tėvams.
Berlynas šiaip jau laikomas jaunimo traukos centru, bet aš galiu drąsiai teigti, kad kito taip šiltai vaikus priimančio miesto aš Europoje nežinau. Berlynas yra didžiausią gimstamumo rodiklį turintis Vokietijos miestas. Niekur kitur nerasite tiek vaikams skirtų parduotuvių su Bio, Eko, Natur drabužiais, batais, žaislais, maisteliu. Būti mama ar tėčiu čia yra cool, todėl bet kokioj kavinėj, restorane rasite ne tik vaikišką meniu ar kėdutes, bet ir žaidimų kampelius ar bent vaikiškų knygų lentynėlę. Su vaikišku vežimėliu pravažiuosite visur, įlipsite į visas transporto priemones. Žindyti ir vystyti vaiką galite bet kur, kur jums patogu ir kur leidžia jūsų pačių padorumo normos, niekas čia net neatsisuks į žindančią mamą ar prie medžio sisiojantį berniuką. Todėl tikiuosi, kad mano rekomendacijos ką nors sugundys aplankyti su vaikais mano mylimą miestą.


Žaidimų aikštelės

Žaidimų aikštelės džiaugsmai

Niekur nemačiau tiek žaidimų aikštelių kaip Berlyne. Jei jums atrodo, kad Bernardinų sode įrengtoji yra didžiulė, tada tikrai nematėte kaip atrodo milijoninio miesto vaikų žaidimų aikštelės. Jos visos išpiltos smėliu, taigi visos yra lyg didžiulės smėlio dėžės su karstyklėmis, laipynėmis, supynėmis, čiuožyklomis, batutais, judančiomis skulptūromis. Kai kuriose jų įrengtos vandens pompos ir kaskados, kad vasarą mieste likę vaikai turėtų kuo atsigaivinti. Visos aikštelės kitokios. Tai ne viešąjį konkursą laimėjusios firmos serijinė produkcija, sumontuota daugiabučių kiemuose. Čia net yra specialybė – žaidimo aikštelių architektas. Jau tiek daug jų mačiusi, vis dar kartais nustembu, radus neįprastą sprendimą, gražų medžio drožinį ar sumaniai įmontuotą skulptūrą. Tai, kas kartais iš tolo atrodo kaip nesąmonė, pasirodo besąs vaikus smagiai lavinantis įrenginys. Vaikai duodasi aikštelėse neskaičiuodami laiko ir nezyzdami namo. Net ir trumpo vizito metu leiskite jiems būtinai išbandyti savo jėgas pakeliui esančiose aikštelėse.

Parkai

Miesto vaikai gaivinasi ir fontanuose

Berlyne yra daugybė parkų. Tai žaliausia Europos sostinė, o jos centre įsikūręs Tiergarten (Tyrgartenas) – didžiausias Europos miesto centre esantis parkas. Visuose parkuose yra vaikų žaidimo aikštelės, dažnai net ne po vieną. Parkuose vaikams galima karstytis ant visų skulptūrų, postamentų, lipti į fontanus ar ant jų, tik, aišku, už jų saugumą atsakote jūs patys. Juose dažnai būna įrengtas koks paukščių narvas ar ožkų gardas smalsiems vaikams. Berlyno parkuose galima sėdėti, gulėti ant žolės, nesislepiant gurkšnoti alų (kaip ir bet kokiose kitose viešose vietose), valgyt sumuštinius, brazginti gitara, žaisti kamuoliu. Tik kai kuriuose jų galima grilinti.

Vaikų žaidimų kavinės (spielcafe)

Jei oras blogas, užsukite į vaikų žaidimo kavines ir galėsite ilgai mėgautis kava ir knyga, kol jūsų mažasis karstysis šalia esančiame žaidimų kambaryje. Dažniausiai tai net papildomai nieko nekainuoja. Šalia mūsų yra kavinė vaikams, kurios žaidimų dalis išpilta smėliu, tad blogu oru vaikai vis tiek gali gauti savo smėlio dėžę.

Zoologijos sodai

Įėjimo į Zoo vartai

Berlyne yra du zoologijos sodai – Zoo ir Tierpark. Viename su gyvūnijos pasauliu ilgą laiką pažindinosi vakarų Berlyno, kitame – rytų Berlyno vaikai. Zoo yra seniausias Europoje zoologijos sodas su daugiausiai rūšių gyvūnų visame pasaulyje (20 000). Čia gyveno Knutas, čia vis dar gyvena seniausia Europos gorila, čia jauniklius atsiveda dramblių ir žirafų patelės. Man jis labai gražus, rekomenduočiau net ir tiems, kurie neturi vaikų ir nesidomi gyvūnais. Takeliai, fontanai, gyvūnų skulptūros, senoviniai paukščių narvai su raižiniais, stilingasis žirafų narvas, nuostabi vaikų žaidimo aikštelė – kelios valandos pačiame miesto centre smagiai prabėgs ne tik vaikams, bet ir tėvams. Kam dar bus mažai – galima apsilankyti šalia esančiame akvariume, apžiūrėti žuvis, driežus, vėžlius, krokodilus. Tierpark gyvūnų rūšių gal šiek tiek mažiau, bet jie gyvena kur kas erdviau, todėl rekomenduojamas tiems, kurie šiaip jau negali žiūrėti į uždarytus gyvūnus. Abiejuose parkuose yra mini zoologijos sodas, kuriame galima glostyti ir maitinti mažas ožkytes, avytes, triušius.

Muziejai

Jei jūsų mažieji dar per maži susipažinti su Nefertite ar įvertinti romėnų ar graikų skulptūrų žavesį, veskite juos į vaikiškus muziejus.

Technikos muziejus 

Gamtos muziejus skirtas labai gamtą mėgstantiems arba dinozaurais besižavintiems vaikams. Man, asmeniškai, visos tos gyvūnų iškamšos atrodo šiek tiek makabriškai, nors dinozauro griaučiai tikrai įspūdingi. Smagus yra ir pasakojimas apie visatos kilmę ir sandarą jau suprantantiems vaikams. Dar viena čia stovinti įžymybė – meškiuko Knuto iškamša tiems, kas labai gailisi, jog nepamatė jo gyvo.
Technikos muziejus didelis ir įspūdingas, bet ten reikia leisti tėčius, nes juos tie senoviniai laivų, lėktuvų, mašinų ir traukinių modeliai žavi nei kiek ne mažiau, nei vaikus. Mamos gali tuo metu smagiau laiką leisti “šopingui”. Šalia esantis Mokslo muziejus priklauso tai pačiai įstaigai, bet fizikos, chemijos dėsnius pačiam atrasti ir įvairius bandymus atlikti bus įdomiau mokyklinio amžiaus vaikams, mažiukai ten gali nuobodžiauti. Dar vyresnius vaikus sužavės kompiuterinių žaidimų muziejus, Filmų ir TV muziejus ar seniausia Europoje filmų studija Babelsberge prie Potsdamo.

Legolendas

Legolando skulptūros

Galite pasilikti kaip alternatyvą blogam orui. Legolendas yra įsikūręs pačioje Potsdamo aikštėje, bet po žeme, skulptūros ir tie keli atrakcionai tvarkingi, įdomūs, bet nieko stulbinančio. Įdomiausia vaikams duotis didžiuliame žaidimų kambaryje su daugybe lego detalių, su mašinų trąsomis, kur galima išbandyt čia pat sumeistrautą automobilį, su karstynėmis. Įdomu ir 4D kino seansai, bet visumoje Legolendas per brangus. Nors vaikams labai patinka. Išbandymu jūsų kantrybei ir piniginei tampa ir tai, kad išeiti iš Legolendo reikia pro parduotuvę...



Vaikams patinka ir turistinės atrakcijos

O šiaip, visai nebūtina vaikams organizuoti specialių atrakcijų. Jiems patiks važinėtis dviaukščiu autobusu, patiks pravažiuoti tramvajumi ar metro. Esant geram orui, visai šeimai smagu bus praplaukti vienu iš daugybės Berlyno centru tekančios upės Sprė kursuojančiu laivu. Vaikams smagu pakilti ir į Reichstago kupolą (dėmesio – išankstinė rezervacija visiems internetu), smagu pabėgioti po žydų memorialo labirintą prie Brandenburgo vartų, įdomu pakilti į žymųjį televizijos bokštą ar bėgioti po žymųjį Potsdamo pilies parką. O jei nusivesite į jums patinkantį muziejų, po to leiskite jiems atgauti jėgas vienoje iš žaidimų aikštelių. Arba nučiuožkite kartu su jais.
Tikiuosi, sugundžiau? Jei norit susiplanuot tiksliau savo kelionę, daug naudingos informacijos surasite čia: http://www.visitberlin.de/en

Galima čiuožti kartu

Iš tuščios Sardinijos į knibždantį Berlyną

Saulėtas sekmadienis kvepiant alyvoms, vienai po kitos užsidegant kaštonų žvakėms, ievoms barstant žiedlapius ant lauko kavinėse įsaulėje susispietusių žmonių galvų. Lietuvoje – dar ir Motinos diena, vokiečiai ją švęs kitą sekmadienį. Nusipelniau kapučino savo mylimiausioje Berlyno kavinėje. Turiu šį miestą iš naujo prisijaukinti, vėl priprasti prie žmonių masių. Negalėjau pagalvoti, kad miestas vos per savaitę galėtų taip smarkiai pasikeisti. Pasirodo - gali, jei ta savaitė balandžio pabaigoje. Sulapojusios liepos jau meta šešėlį, o į urbanistinį peizažą kažkas netaupydamas priliejo žalios spalvos. Ir dar pritaškė baltų, geltonų, violetinių žiedų, apšlakstė viską gaiviais kvepalais ir išstūmė vasariškai nusiteikusius bei apsivilkusius žmones į gatves.

Gallery weekend Berlin

Gallery weekend Berlin

Buvau visai pamiršusi, kad šį savaitgalį Berlyne vyksta Gallery Weekend, kuris pasotinti gali daugybę pačio įvairiausio meno mylėtojų. Dirba daugybė galerijų, vyksta daugybė parodų ne tik salėse, bet ir pačiose neįtikinamiausiose vietose. Ta proga miestas, ir šiaip jau nesiskundžiantis turistų stoka, papildomai sulaukė meno turistų, galerininkų, kolekcionierių, menininkų iš kitų Vokietijos ir Europos miestų. Mes vakar apsilankėme netoliese esančio apleisto fabriko patalpose, kurių dalyje jau įsikūrę menininkų atelje. Ir jose, ir kitoje dalyje, visiškai apgriuvusiose patalpose, taip pat karaliavo menas. Dažnai iki jo reikėjo palipti kopėčiomis ar praeiti apgriuvusiu koridoriumi, peržengti šiukšlių kalnus ar pralįsti per visai nesaugiai kabančias konstrukcijas, bet visi bandymai buvo verti pastangų. Šalia savo darbų kai kur stovėjo ir menininkai, kurie bandė paaiškinti savo kartais visai neaiškius darbus. Kiemelyje kažkas plaukiojo baseine, kažkas gėrė čia pat parduodamą alų ar kokteilius, kažkas deginosi saulėje, vaikai trypė žolę, taškė vandenį ir karstėsi ant skulptūrų ir niekas nieko jiems nedraudė. Pasijutau kaip gerame sename “dailioškės tūse”, tik publika buvo gausesnė, įvairesnio amžiaus, tautybių, socialinės ir šeimyninės padėties. Ir meno buvo tikrai daug, įvairaus ir įdomiai eksponuoto. Vaikščiojau ir galvojau, kad jei šią akimirką man kažkas užduotų klausimą, kodėl aš myliu šį miestą, atvesčiau jį čia ir tiesiog pasakyčiau: štai už ką. Už tai, kad ir kas tu bebūtum, čia gali jaustis jaukiai, būti savas, ekspromtu surasti bendraminčių, pasisemti idėjų keliems metams į priekį ir suprasti, kad mene, kaip ir Berlyne, yra viskas įmanoma.

Vaivorykštė po lietaus

Bet iš tiesų šiandien ieškojau ramios vietos savo dar karštiems kelionės įspūdžiams išguldyti. Negaliu patikėti, kad dar užvakar ryte gėriau kavą savo balkone Sardininjoje, Cala Gonone miestelyje ir grožėjausi žydros jūros vaizdu, po to pirkau sūrį mažoje parduotuvėlėje, sėdėjau vienišame pliaže, o kai pasidarė per karšta - sukišau kojas į dar šaltą, bet labai skaidrią jūrą. Po to valgėm pomidorus su mocarela, užgėriau paskutiniu gurkšniu vyno, o pakeliui į oro uostą dar stojome nusifotografuoti su kaktusais. Vos atsispyriau pagundai nusilaužti gabalėlį ir paslėpti tamsiame lagamino kampe. Proto balsas priminė, kad tai jau buvau dariusi daug kartų, bet pridaiginti iš šiltų kraštų parsivežtus augalus Lietuvoje man nesisekė. Oro uosto šiukšliadėžėje palikome ir kelis pakeliui nuskintus artišokus, nes nei vienas mūsų nežinojome, ar jie prinokę ir ar tinkami valgyti ir kaip reiktų juos paruošti. Tiek to tie kaktusai ir artišokai. Svarbu, kad išsivežu tai, kas nesveria, kas neįvertinama pinigais, kas neužima vietos lagamine, ko niekas nepavogs, neišniekins, nesugadins, neištrins - tai mano atrastos Sardinijos paveikslas.

Debesyje

Džiaugiuosi, kad važiavome ne sezono metu ne tik dėl to, kad sutaupėme (kartais pagalvodavau, kad penkiese tokios kelionės sezono metu turbūt nebūtumėm galėję sau leisti), bet ir tai, kad galėjome pasijusti robinzonais net ir turistinėse vietose. Vieną dieną ėjome kalnų takeliu ir nesutikome nei vieno žmogaus. Net jei būtume pametę kelią, nuorodų būtume galėję klausti nebent asilų, ožių ir čia pat kalnais laipiojančių kiaulių. Aplankėme ir kelis pliažus, kuriuose buvome vieninteliai žmonės kiek tik akis užmato. O prie romėnų griuvėsių kilo noras perlipti tvorą užuot pirkus bilietą – vis tiek nei vieno žmogaus aplink nesimatė.

San Salvatore bažnyčios rūsys

Buvo kelionių, kai pagalvojome, kad kažkas suteikė mums galimybę atrasti savąją Sardiniją, tokią, kokios nei vienas žmogus daugiau neatras. Kaip kitaip pavadinti nutikimus, kai staiga pasijunti stovintis tirštame debesyje ir jauti kaip jis glosto tavo skruostus, kai nuo netikėtai užklupusio lietaus slėpdamasis oloje pradedi skaičiuoti visus prieš akis atsivėrusius geologinius sluoksnius, o po kelių minučių nušvitus saulei matai dvigubą iš jūros kylančią vaivorykštę. Kai važiuodamas pro ežerą tolumoje pamatai flamingų būrius, bet pusvalandį sukdamas aplink taip ir nerandi jokio keliuko suprasdamas, kad taip pati gamta juos apsaugo nuo smalsių turistų. Kai atvažiavus į visiškai apleistą ir tik devynias dienas per metus atgyjantį piligriminį San Salvatore miestelį, kuris buvo naudojamas itališkiems spageti vesternams filmuoti ir kurio ne sezono metu nelanko net turistai, netikėtai pamatai atvertas bažnyčios duris ir svetingą italą, rodantį laiptus į trečiame mūsų eros šimtmetyje statytą rūsį su ant nuolat drėgnų skliautų išlikusiomis tų laikų freskomis ir prieš kelis šimtmečius kalinių pieštais grafičiais bei švento vandens šuliniu. O išėjus iš bažnyčios nusmelkia toks ryškus dežavu jausmas, atrodo net ne kartą būsiu sapnavusi šią vietą, šiuos nulinkusius medžius, tas mažas mažų trobelių durytes ir skirtingų formų jų belstukus. Ir tada, kai ėjome kalnais į Cala Luna pliažą, ir kai plaukėme laiveliu į Bue Marino grotą, ir kai lankėme Therros griuvėsius ir Santa Christina Nuragus, kai gulinėjome Karibus primenančiame Cala Brandinchi pliaže nepatekome į jokius kamščius, neturėjome problemos su parkingu, nelaukėme eilėse, nesigrumdėme tarp žmonių ir tai buvo taip nuostabu. Iš tiesų sutikome vos vieną kitą žmogų ir tie patys buvo keliautojai, tyrinėtojai, o ne pliažinėtojai.

Tuščiame pliaže

Dar turiu daug ką papasakoti apie aplankytas ir neaplankytas vietas, paragautas picas, nesugautas žuvis, nuo medžio nuskintus apelsinus, pasiplaukiojimus laivais, palaipiojimus kalnais ir prisilietimus prie buvusių civilizacijų, bet apie tai skaitykite birželio mėnesio “Moters” žurnalo numeryje. Prižadu, kad bus daugiau gražių nuotraukų, nes mūsų visa komanda keliavo apsikarsčiusi fotoaparatais. Bet pradžiai – keli mano iPhone įamžinti vaizdeliai ir sūnaus sukurtas mūsų kelionės video - spustelkit ant nuorodos https://vimeo.com/126668193

Nuo kalno atsiveria vaizdas į nedidelį Cala Gonone miestelį

Reikia būtinai čia dar sugrįžti. Dar liko netyrinėti salos pietūs su sostine Kaljariu, dar neužsukau išgerti kavos pas lietuvę Robertą, ten pietuose atidariusią savo svečių namus B&B Roberta su puikiais vaizdais į jūrą, kalnus ir alyvmedžių plantacijas. Ji prieš penketą metų ištekėjo už vietinio ir, įtariu, kad jos meilės istorija suvirpintų mano plunksną. Roberta, prižadu kitąkart tikrai užsukti. Dar liko neįvertinta ir šalies šiaurė su turtingųjų kurortais ir mažomis salelėmis.

Su savo studentais kartu įveikėme trasą į Cala Luna

Buvo ir sudėtingų vietų, bet vaizdai atpirko viską

Tahiti pliažu vadinamas Cala Brandinchi

Nupirkę vaikams picų, patys ėjome ragaut žuvies 

Fotogeniški naminiai gyvūnai

Šiuo laiveliu atplaukėme į Bue Marino grotą