Adventas ir kitos šventinės nuotaikos

Pirmasis Advento sekmadienis, didelis puodelis lietuviškų čiobrelių arbatos namie.

Per šalta eiti į kavinę rašyti. Per šalta eiti į Kalėdinius turgus semtis nuotaikos. Per šalta net eiti į piceriją vakarieniauti. Nuo rytų atūžęs šaltas vėjas jau svilina skruostus ir su skambančiais bažnyčios varpais šiandien praneša, kad prasideda didžioji Kalėdų laukimo šventė.

Šįryt, kai dar nežinojau, kad taip šalta, išsiruošėme su vaiku į mišias. Kaip žinia, Berlyne daugiau bažnyčių priklauso protestantams, nei katalikams, tačiau šalia mūsų esanti bažnyčia kviečia būtent į katalikiškas pamaldas. Nesu dogmatiškai religinga ir į bažnyčią nueinu tik tada, kai viduje pajuntu poreikį. Paliūdėti, nusiraminti, pabendrauti su mirusiais arba pajusti šventę. Pirmasis Adventas ir yra tokia diena, kai šventę galima pajusti tik bažnyčioje. Kai uždegta pirmoji žvakelė atrodo stebuklinga ir lyg duoda startą žvakių žibinimo sezonui namuose.

Va tokią žvaigždutę nulipdėme bažnyčioje

Vokietijoje man apskritai labai patenka Advento laikotarpis. Jis daug gražesnis už pačią Kalėdų šventę. Juk visi Advento vainikai, kalendoriai su po langeliais paslėptomis staigmenomis ar skanumynais, Kalėdinės mugės ir tradiciniai pyragai su karštu vynu atsirado Vokietijoje. Kiekvieną Advento sekmadienį šeimos renkasi kartu pietų, kviečia vienas kitą į svečius, visų namai išpuošti lyg laukiant "Žmonių" žurnalo fotografo, o lemputės šviečia beveik kiekviename lange. Kad laukti didžiausios metų šventės būtų smagu. Priešingai nei Lietuvoje, kur visą gruodį visi bėga iškišę liežuvius, sukasi tarp daugybės reikalų ir įsipareigojimų, renginių ir dovanų paieškų. Atrodo, kad tuo metu, kai vokiečiai švenčia visą mėnesį, Lietuvoje visi tik ruošiasi šventėm. Užtat lietuviška Kūčių vakarienė tikrai daug šventiškesnė. Vokiečiai nedekoruoja stalo, neruošia dvylikos patiekalų, nededa plotkelių, nepagerbia mirusių šeimos narių, nepoteriauja. Jie pavalgo karštų dešrelių su bulvių salotomis, išgeria karšto vyno, ruošia žąsį Kalėdų pietums ir pakuoja dovanas. Vaikams didžiausia Kūčių šventė būna bažnyčioje su specialiomis vaikų mišiomis ir šventiniais žaidimais.

Kad bažnyčioje keturmečiui vaikui gali būti įdomu, įsitikinau šiandien. Iš pradžių spyriojosi ir suko šalia esančios žaidimų aikštelės link, kurioje tokį šaltą rytą nebuvo nei vieno gyvo sutvėrimo. Kur visi vaikai, - paklausė maniškis, pripratęs prie amžinai perpildytos aikštelės. Bažnyčioj, atsakiau ir tuoj pat įsitikinau, kad mano šventas melas buvo visiška tiesa. Kai kunigas visus mažiausius vaikus pakvietė prie altoriaus, kad kartu uždegti pirmąją Advento vainiko žvakę, mamos vos tilpo bažnyčios priekyje. Po trumpos šventinės giesmės vaikai buvo pakviesti į greta esančią salę, tuo kartu pavadintą vaikų bažnyčia. Ne, čia nebuvo nei altoriaus, nei nukryžuotojo, vaikai dainavo, šoko, susėdę ant žemės išmėtytų pagalvėlių trumpai pabendravo apie Advento reikšmę ir prasmę, o paskui visi kartu užsiėmėme rankdarbiais: vaikams buvo išdalinti geltono popieriaus lapai su žvaigždės kontūrais, žirklės, flomasteriai, klijai ir blizgučiai. Kai žvakidės buvo baigtos, gavome dovanų po žvakelę, kurią reikėjo prilipdyti žvaigždės viduryje. Atsisveikinimo dainelę dainavome kartu su vaikais ir po pusvalandžio visi kartu buvome pakviesti grįžti į bažnyčią, prie altoriaus, kartu su visais sukalbėti Tėve mūsų ir palinkėti kitiems ramybės. Net ir po to vaikai nezirzė, o leido tėvams baigti dalyvauti mišiose, nes prie įėjimo jiems buvo pridėta knygelių, pieštukų, popieriaus, su kuriais ne vienas sėkmingai įsitaisė ant grindų ar suolų čia pat, prie durų.

O grįžus užsidegėme žvakelę ir mažasis galėjo suvalgyti pirmą šokoladuką iš Advento kalendoriaus. Rytoj vaikai darželyje gaus po mažą skanumyną iš pačių padaryto kalendoriaus – palubėje ant virvės sukabintų išpieštų dvidešimt keturių maišelių su kiekvienos dienos skaičiumi. O kitą šeštadienį vaikus lankys Nikolausas – toks beveik Kalėdų senelis su nedidelėmis dovanėlėmis ir skanumynais. Jis Vokietijoje net senesnis už Kalėdų senelį. O kadangi kitą savaitgalį turėsime svečių iš Vilniaus, tikrai visi eisime į kalėdinę mugę, o gal net ir įkelias (jų vien Berlyno centre virš dešimties) – kas dovanų, kas suptis, kas čiuožti su pačiūžomis, kas karšto vyno, o kas - tik šventinės nuotaikos ir kalėdinių kvapų pasisemti.

Vakar tramvajuje nugirdau vidutinio amžiaus moteriškės ir jaunuolio kalbą: ji teigė, kad negalima šventėms ar atostogoms taupyti kasdienos sąskaita, nes gyvenimas pats yra šventė. Jaunuolis pritariamai linkčiojo galvą. Ir aš norėjau palinkčioti. Pasak jos, jei taupysi ant kasdienių malonumų, atėjusios šventės nebebus šventiškos, nes tiesiog pamirši, ką reiškia švęsti. Neturiu pagrindo jai prieštarauti. Ir džiaugiuosi, kad galiu turėti tobulą Kalėdinį laikotarpį su Advento nuotaika Berlyne ir su nuoširdžiomis Kūčiomis Lietuvoje.