Rašytojo utopija arba viena diena Zalcburge

Sniego burbule - utopijoje

Zalcburge esu buvusi vasarą turbūt prieš penkioliką metų – tada su mažais vaikais lipom į riterių pilį ant kalno, fotografavomės prie Mocarto namo, auksakalių skersgatvyje, prie gražių fontanų ir dar kažkokioje bažnyčioje. Dar pamenu, jog buvo labai daug žmonių ir Getreidegasse ne praėjau, o pratekėjau kartu su minia. Vasario pirmąjį trečiadienį krentant krušai, pučiant uraganiniam vėjui ir visur telkšant skysto sniego baloms, turistų visai nėra. O mano norimiems muziejams aplankyti oras ne toks jau ir svarbus.

Iš 840 autobuso, atvežusio mane tiesiai iš Berchtesgadeno, išlipu tie Mocarto pėsčiųjų tiltu per Zalcacho upę, šiaip ne taip atsilaikau prieš stingdančio vėjo antausius ir kitam krante neriu į turizmo informacijos centrą, kad paslaugi mergina ant nemokamo žemėlapio užpaišytų vietą ant kalno, kur yra Stefano Cveigo centras ir muziejus. Perskaičius “Vakarykštį pasaulį” trūks plyš užsimaniau aplankyti tą jo vilą arba, kaip jis knygoje ją vadino – pilaitę - ant Kapucinų kalvos. Čia prabėgo produktyviausi jo kūrybos metai, čia viešėjo daugybė rašytojų įžymybių, tokių kaip Tomas Manas, Džeimsas Džoisas, H.G.Wels. Deja, vila dabar yra privati, vis dar priklauso tai pačiai šeimai, kuriai rašytojas ją pardavė, bėgdamas nuo nacių. Sakoma, dabar ten gyvenimu mėgaujasi du senukai, nepageidaujantys jokių smalsių lankytojų. O centras įkurtas kitoje upės pusėje, ant kito kalno – Mionchbergo. Jis dirba vos kelias dienas per savaitę po dvi valandas. Keistas muziejus, pagalvojau jau tuomet, toks žymus rašytojas ir tiek nedaug dėmesio jam.

Iki centro atidarymo dar dvi valandos, į Modernaus meno muziejų eisiu po jo, nes abu įsikūrę ant to paties kalno, taigi laiko pakankamai pasivaikščioti po į Unesco paveldą įtrauktą senamiestį. Kaip gerai, kad čia bažnyčios viena šalia kitos – vos tik pradeda kristi neaiškūs krituliai ir aš jau slepiuosi po skliautais. Kol apžiūriu altoriaus raižinius ir barokinius aniuolėlius ant lubų, užeina kitas debesis ir aš neriu į gretimą, jau gotikinių navų apžiūrėt. Užklystu į žymiąsias šv. Petro vienuolyno kapinaites, kuriose nuo nacių slėpėsi filmo “Muzikos garsai” herojai. Tirpstantis sniegas žliugsi po kojom, o aš mėgaujuosi prabanga vaikštinėti vienai tarp antkapių.

Išėjus iš vienos seniausių šiame mieste Pranciškonų bažnyčios atsiremiu į Rupertinum – Modernaus meno muziejaus filialą, kuriam, galvojau, šįkart tikrai nebeužteks laiko. Bet užtenka. Keliaujant laikas pasidaro tąsus ir į valandą svetur sutelpa daug daugiau, nei sėdint namuose. Amerikiečių menininkų Walter Martin ir Paloma Munoz paroda “A mind of winter” suvilioja. Menininkų idėja unikali – jie pavyzdžiu ėmė sniego burbulus, kokius dažnai perka sentimentalūs kalėdų mėgėjai arba suvenyrų medžiotojai, bet juose apgyvendino ne kičinius gyvūnėlius, miesto įžymybes ar balerinas, bet apgyvendino mažus žmogeliukus, sukūrė savitą liliputų pasaulį. Kiekvienam burbule – skirtingos gyvenimiškos situacijos, nepagražintos, kai kurios net labai negražios. Moteris džiausto skalbinius, vyrai eina į medžioklę, kiti šauna vienas į kitą, treti šoka. Menininkai svarstė, ar į gražią sentimentalią formą įdėjus nemalonią ar net žiaurią gyvenimišką tiesą, ji tampa mažiau baisi? Nemanyčiau. Pakaruokliai stiklo burbule, kokius žmonės stato sekcijų lentynėlėse, atrodė netgi labai kraupiai.

Parodos kulminacija – burbulas, į kurį žiūrovas pats gali įlysti ir tapti meno objektu. Darbas vadinasi Utopija. Nusiauni batus, įropoji į burbulą, o ten – tikra rašomoji mašinėlė prie tikro stalo. Aplink primėtyta daugybė suglamžytų lapų – nepavykusių rankraščių. Mašinėlėje įdėtas lapas su tekstu, užrašytu ankstesnio lankytojo. Žaidimo taisyklės tokios – jei patinka, kas parašyta – rašai toliau, jei nepatinka – suglamžai ir meti, tada įsidedi švarų lapą ir rašai savo pasakojimą. Gali pakelti suglamžytą lapą ir paskaityti pirmtako mintis. Tie lapai mėtėsi šalia lyg dideli sniego gabalai. Kas nors pakratytų, ir žiūrėčiau, kaip tyliai jie aplink mane sklendžia. Parašiau kelis sakinius lietuviškai. Mėgavausi mašinėlės kaukšėjimu ir ramybe mane supančiame burbule. Utopijoje. Išvertus reiškia vietą, kurios nėra.

S.Cveigo rašomoji mašinėlė

Po pusvalandžio žiemiškame menininkų pasaulyje užsuku į Mocarto kavinę, kurią mėgo Stefanas Cveigas, išgeriu kavos, suvalgau štrudelį ir lipu uoloje iškaltais laiptais į muziejų. Esu čia vienintelis žmogus. Vienas didelis kambarys su penkiomis stotelėmis, žyminčiomis jo gyvenimo šiame mieste etapus. Bilietus pardavinėjantis vaikinukas apsidžiaugia mane pamatęs, pradeda man pasakoti apie rašytoją ir jo gyvenimą Zalcburge viską, ką žino, lyg dėstytojui per atsiskaitymą. Jis buvo turtingo Vienos fabrikanto sūnus, o į Zalcburgą pabėgo pasiilgęs ramybės ir noro kurti. Kalbamės apie tai, kad jis buvo tikras bestselerių autorius savo laiku, jo knygos buvo parduodamos šimtais tūkstančių tiražu. Mūsų laikais turbūt būtų apšauktas popso rašytoju, o amžiaus pradžioje jo knygas priskirdavo Reiselecture – menkavertei kelionių literatūrai, kai perskaitytų knygų negaila palikti pakeliui. S.Zveigą tai žeidė, jis norėjo įrodyti, kad yra vertas tikro rašytojo vardo. Ir įrodė, bet tik pradėjęs rašyti žymių žmonių biografijas.

Jaunuolis man pasakoja apie jo svečius, mylimąją, apie keliones. Sakoma, jis buvo labiau austras, nei žydas, o jo biografai teigia, kad jis buvo labiau europietis tuomet, nei mes esame dabar. “Cveigas yra tokia pati Zalcburgo įžymybė kaip Mocartas, tik ne visi tai žino, nes nėra saldainių su jo nuotrauka”, juokiasi mano asmeninis gidas po parodą, kur eksponuojamos jo knygos, jo dienoraštis, jo rašomoji mašinėlė, jo nuotraukos ir knygos. Ir dar kelios nuotraukos iš tų laikų, kai rašytojo čia jau nebuvo, kai gatvėmis žygiavo naciai ir jo knygos buvo sudegintos žymiojoje propagandinėje akcijoje miesto centre 1938- aisiais. Taip, miestas norėtų nutylėti, kad čia vyko didžiausias Austrijoje nacių sukrautas knygų laužas.

Modernaus meno centras

Atsisveikindama dėkoju už išsamią paskaitą ir klausiu kelio iki Modernaus meno centro. Čia netoli, sako jis, laiptukais palipsit žemyn ir į kairę. Jis nepasako, kad laiptukų bus ne vienas šimtas, jie bus slidūs, o aš nepasakau, kad dar tik mėnuo, kai vaikštau be ramentų. Užtat užlipus esu apdovanojama atvirukiniais barokinio miesto vaizdais su visais aplankytų bažnyčių bokštais, įrėmintais plačios, nuo gausybės kritulių patvinusios, upės. Pagaliau priėjusi Modernaus meno centrą suprantu, kad esu pavargusi, kad protingiausia būtų įsitaisyti su vyno taure ir žiūrėti į miesto panoramą, kuri, iš šio kampo žiūrint, jau pati savaime yra meno kūrinys.

Bet smalsumas gena aplankyti dar vieną jungtinę parodą “Bodies - cities”. Jos idėja - miestai yra gyvos būtybės, kad jie turi savo augimo ciklus, fazes, jie kartais serga, kartais depresuoja, o kartais trykšta sveikata ir yra kūrybiškumo viršūnėse. Skirtingų šalių menininkai bando rodyti, kad miestams įtaką turi juose gyvenantys žmonės ir atvirkščiai – miestai keičia žmones. Norėjosi patyrinėti išsamiau, bet metas skubėti į autobusą, dardėti atgal į Vokietiją, į už trisdešimties kilometrų kalnuose jaukiai įsikūrusį Berchtesgadeno miestelį, kurį labai mylėjo fiureris, vadino gražiausia vieta žemėje ir leisdavo čia visas vasaras. Partijos pakalikai jam pastatė vilą kalno viršūnėje ir pavadino Erelio lizdu, kurį dabar labai mėgsta turistai. Karo metais Berchtesgadenas pagal politinį svarbumą buvo antras po Berlyno, fiureris čia buvo pastatęs visą vyriausybinį miestelį, perkėlęs čia savo ministerijas, o uoloje rausė didžiulį bunkerį, kuriame tikėjosi slėptis, jei netyčia pralaimėtų karą, nuo kurio vos spėjo pabėgti Stefanas Cveigas.

1938-ieji

Bet čia jau kita istorija, aš važiuoju patogiu autobusu atgal į tarp kalnų pasislėpusį viešbutį, kur kaista sauna, kur garuoja vakarienė, o mano šeiminykščiai nori pasipasakoti savo slidinėjimo nuotykius. Važiuoju ir galvoju, kad šis nei gėlėmis, nei fontanais, nei gražiomis sniego kepurėmis tą dieną nepasipuošęs Austrijos miestas nesistengė sublizgėti visu grožiu ir apsvaiginti Mocarto menuetais, o parodė tikrą savo kūną. Su išguitais menininkais, su degančių knygų paliktais randais, su dideliu pudros sluoksniu ant norimų pamiršti įvykių. Bet kad pastebėtum tą tikrąjį kūną, turi išlipti iš savo sniego burbulo ir pasivaikščioti slidžiomis miesto kalvomis. Rekomenduoju.

Prabangios atostogos palapinėje

Atostogoms man nereikia prašmatnių viešbučių, jachtų ar vilų su kolonomis, nereikia all inclusive serviso ir privačių pliažų, nereikia masažų, kokteilių ir vakarinių suknelių. Tikros atostogos man prasideda tada, kai susipakuoji į automobilį knygas, palapinę, miegmaišius, sulankstomas kėdes ir kalnų laipiojimo lazdas ir išvažiuoji svajonių šalies link be jokių išankstinių rezervacijų. Mūsų kempingavimo Europoje patirtis – virš dvidešimties metų. Esam nakvoję Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, o šiemet praleidome dvi savaites ir išbandėme tris kempingus Bavarijoje, Austrijoje ir Italijoje. 
 
Taigi, pirmas privalumas keliaujant su palapine yra tas, kad esi visiškai laisvas ir kada panorėjęs gali keisti savo planus. Kempingai rezervacijų palapinėms kelioms dienoms dažniausiai nepriima. O tie, kurie priima, yra modernūs, brangūs ir jau panašesni į poilsio oazes su baseinais ir kitomis pramogomis, nuo kurių, keliaudamas su palapine, kaip tik ir nori pabėgti. Bet važiuodamas net ir high season žinai, kad vietelę palapinei kur nors surasi. Nepasisekė pirmame ir antrame kempinge – bandyk toliau. Būk šiek tiek pasiruošęs, paguglinęs prieš tai, pasirinkęs kelias patinkančias vietas pakeliui. Šiemet buvom suplanavę atostogas pradėti Bavarijoje, tačiau orų prognozės nieko gero nežadėjo – virš Alpių savaitei pakibo šalto lietaus debesys, tad pernakvoję prie Tegernsee ežero, spontaniškai nusprendėme lėkti į pietus tol, kol rasime saulę. Taip po keturių lietingų valandų kelionės atsidūrėme prie Gardos ežero Italijoje. Taip pat spontaniškai galėjome nuspręsti vykti ir į Prancūziją ar Slovėniją. 
 

Antras dalykas, kodėl taip mėgstu kempingus, yra tas, kad jie būna įsikūrę labai gražiose vietose. Dažnai tokiose, kur viešbučių statyti niekas neleidžia. Tokiose, kur pusryčiaudamas prie savo sulankstomo kempinginio staliuko, gali grožėtis atsiveriančia gamtos panorama už dyką. Na, beveik už dyką. Šiemet Stubai kalnyno slėnyje Tirolyje gyvenome tiesiai prie kalnų upės, priešais mus nuo kalno krito krioklys, šalia plaukiojo debesėliai, o tolumoje bolavo ledynas. Prie Gardos ežero gavome vietelę terasoje po alyvmedžiais ir žiūrėdavome pusryčiaudami, kaip laiveliai raižo ežerą, o vakarieniaudami – kaip saulė leidžiasi į kalnus ir pamažu degasi Limone miestelio šviesos kitame ežero krante ir žvaigždės karštame Itališkame danguje. Prieš kelis metus buvome apsistoję Monblano papėdėje, ne tik matėme šį gražuolį, bet ir kasnakt girdėjome traškančio ledyno garsus. O Bretanėje nakvojome visai ant vandenyno kranto ir galėjome rinkti moliuskus vos palipus žemyn. 
 
Trečias dalykas, kodėl rekomenduoju nakvoti palapinėse – tai kaina. Prie vokiečių pamėgto Gardos ežero nėra pigu nei viešbučiuose, nei restoranuose, nei kempinguose, tačiau mes radome internete net nepažymėtą kempingą, kur už naktį trise mokėjome viso labo 30 eur. Panašiai atsiėjo nakvynė Austrijoje, o Vokietijoje kempingas kainavo tik 26 eurus už naktį. Ir tai liepos pabaigoje, high season metu. Tačiau nesumaišykite – kempingai nėra neturtingų studentų priebėga - juos renkasi įvairaus amžiaus ir socialinės padėties žmonės, nes tiesiog mėgsta tokį gyvenimo būdą, o ne dėl to, kad negalėtų sau nieko geriau leisti. 
 
Daugelis bijo nakvoti palapinėse su vaikais, atseit per mažai patogumų, atseit, ką daryti, jei vaikas rėks ar rėkaus, atseit nepatogu gaminti maistą ir valytis dantis. Visa tai tik atsikalbinėjimai. Į rėkiančius, bėgiojančius, kamuolį mėtančius vaikus niekas pernelyg nekreipia dėmesio, jei jie neperžengia į kitų kartais pažymėtą, o kartais tik numanomą teritoriją. Ir ko tiems vaikams rėkti kempinge, kai jie visą dieną grynam ore, kai jiems tokia didelė atrakcija miegoti palapinėje susirietus miegmaišyje, sėdėti ant žolės, žaisti badmintoną ar pliekti kortomis su tėvais, o sutemus skaičiuoti krintančias žvaigždes. Mes nei karto nebuvome “kempinti” be vaikų, todėl drąsiai sakau, ir tie bėgiojantys mažėliai išsibėgioja, ir nedrąsūs išdrįsta ir net paaugliai nebebumba ir išmoksta ta kalba pasisveikinti su kaimynais. Mažiesiems daug kur įrengtos žaidimų aikštelės, o geresniuose būna netgi žaidimų kambariai blogam orui. Patikėkite, vaikams viešbutyje su daug žvaigždučių ir įjungtu televizoriumi yra kur kas nuobodžiau nei kempinge. 
 
Aišku, kempinge gaminti maistą nėra taip patogu, bet tam ir yra atostogos, kad būtų kitaip nei namie. Kokios atostogos mamai, jei ji pervažiuoja į atostogoms nuomoto buto virtuvę ir kepa tuos pačius kotletus kaip namie. O kai nepatogu ant žolės ruošti maistą, prisideda ir tėtis, ir tie patys vaikai. Kadangi visi mato, kad įranga ne tokia, kaip namie, išmoksta pasitenkinti paprastu maistu – makaronais, košėmis, virtais kiaušiniais, sumuštiniais. Norėdami pasilepinti, visada gali užsikurti grilių. Turėdami tik paprastą elektrinę kaitlentę ir vieną puodą, Italijoje pasidarydavome netgi gurmaniškų patiekalų – spagečių su pekorino sūriu, pomidorų su mocarela arba moliuskų vyno padaže (parduotuvėje vienas kilogramas nevalytų moliuskų kainavo pigiau nei dešros ar mėsos - 2,50 eur, tada 20 min reikia jiems “išdarinėti” ir dar 10 min pagaminimui). O jei ir tam nesate nusiteikę, dažnam kempinge veikia ir restoranėliai, tad galima visai nesivarginti gaminant. Austrijoje didžiulė tirštos guliašo sriubos lėkštė su bandele kempinge kainavo 4 eur – tokios vakarienei man netgi buvo per daug. 
 
Daugiausiai visus trikdantis nepatogumas – tai bendri dušai ir tualetai. Tiesą sakant, net nežinau kada mes taip spėjom išlepti, nes nameliuose prie ežerų, Šventojoje ar netgi toje pačioje Nidoje atostogaujant vaikystėje tų patogumų tikrai nebūdavo daugiau ir tai mums netrukdė ilsėtis. Juolab, kad kempinguose visi įrenginiai švarūs, keliskart per dieną valomi, tualete kabo popierius, prie prausyklės muilas, o kai kur dušuose net šampūnas padėtas. Jokių eilių, jokių nepatogumų, išskyrus tai, kad reikia iki jų nueiti ir nusinešti dantų šepetėlį. Na gerai, prisipažinsiu, kad prie Šamoni kempinge į kabiną įeidavai tiesiai iš lauko ir nusirengti duše iš ryto prie plius 10 buvo šaltoka (paskui, stovėdama po karštu vandeniu, sušildavau). Italijoje dušuose pro durų apačią įlysdavo driežai, o palubėse kabėjo vorai. Bet gamta yra gamta, o tokie dalykai užgrūdina. Ypač padeda nuo bambėjimo atpratinti vaikus. 

 
O paskutinis, bet tikrai ne mažiausiai svarbus argumentas, pasisakant už kempingus – tai, kad juose susiburia tam tikra bendruomenė ir gali sutikti labai įdomių žmonių iš viso pasaulio. Tu priverstas sveikintis su kaimynais, palaikyti su jais small talk apie orą ir pasidalinti patarimais apie gražias aplankytas vietas šalimais. Kartais padedi kaimynui pastatyti palapinę, paskolini druskos, vaikai pradeda žaisti kartu - bendrauti būna taip pat paprasta kaip vaikystėje, nes visi nusimeta savo pareigas, statusus, pasiekimus ir prašmatnius drabužius, batus ir makiažą. Žiūrėk, trečią vakarą jau ir vyno kartu išgerti pakviečia. 
 

Taigi atostogos kempinge yra savotiškas gyvenimo būdas, snobai ir nuobodos į juos nevažiuoja, išlepintų vaikų ir piktų šunų niekas į juos nesiveža. Vežasi banglentes, irklentes, baidares, dviračius, kalnų lazdas, kablius ir parasparnius. Aš vežuosi kalnų batus. Ir džiaugiuosi galimybe pabusti nuo krioklio šniokštimo, pasiražyti stovint ant rasotos žolės ir šlepsint į tualetą stebėti, kaip saulė auksina tolumoje dunksantį ledyną. manau, jog tai ir yra pati didžiausia prabanga.