Berlyno dienoraštis: Iš tuščios Sardinijos į knibždantį Berlyną

Saulėtas sekmadienis kvepiant alyvoms, vienai po kitos užsidegant kaštonų žvakėms, ievoms barstant žiedlapius ant lauko kavinėse įsaulėje susispietusių žmonių galvų. Lietuvoje – dar ir Motinos diena, vokiečiai ją švęs kitą sekmadienį. Nusipelniau kapučino savo mylimiausioje Berlyno kavinėje. Turiu šį miestą iš naujo prisijaukinti, vėl priprasti prie žmonių masių. Negalėjau pagalvoti, kad miestas vos per savaitę galėtų taip smarkiai pasikeisti. Pasirodo - gali, jei ta savaitė balandžio pabaigoje. Sulapojusios liepos jau meta šešėlį, o į urbanistinį peizažą kažkas netaupydamas priliejo žalios spalvos. Ir dar pritaškė baltų, geltonų, violetinių žiedų, apšlakstė viską gaiviais kvepalais ir išstūmė vasariškai nusiteikusius bei apsivilkusius žmones į gatves.

Gallery weekend Berlin

Buvau visai pamiršusi, kad šį savaitgalį Berlyne vyksta Gallery Weekend, kuris pasotinti gali daugybę pačio įvairiausio meno mylėtojų. Dirba daugybė galerijų, vyksta daugybė parodų ne tik salėse, bet ir pačiose neįtikinamiausiose vietose. Ta proga miestas, ir šiaip jau nesiskundžiantis turistų stoka, papildomai sulaukė meno turistų, galerininkų, kolekcionierių, menininkų iš kitų Vokietijos ir Europos miestų. Mes vakar apsilankėme netoliese esančio apleisto fabriko patalpose, kurių dalyje jau įsikūrę menininkų atelje. Ir jose, ir kitoje dalyje, visiškai apgriuvusiose patalpose, taip pat karaliavo menas. Dažnai iki jo reikėjo palipti kopėčiomis ar praeiti apgriuvusiu koridoriumi, peržengti šiukšlių kalnus ar pralįsti per visai nesaugiai kabančias konstrukcijas, bet visi bandymai buvo verti pastangų. Šalia savo darbų kai kur stovėjo ir menininkai, kurie bandė paaiškinti savo kartais visai neaiškius darbus. Kiemelyje kažkas plaukiojo baseine, kažkas gėrė čia pat parduodamą alų ar kokteilius, kažkas deginosi saulėje, vaikai trypė žolę, taškė vandenį ir karstėsi ant skulptūrų ir niekas nieko jiems nedraudė. Pasijutau kaip gerame sename “dailioškės tūse”, tik publika buvo gausesnė, įvairesnio amžiaus, tautybių, socialinės ir šeimyninės padėties. Ir meno buvo tikrai daug, įvairaus ir įdomiai eksponuoto. Vaikščiojau ir galvojau, kad jei šią akimirką man kažkas užduotų klausimą, kodėl aš myliu šį miestą, atvesčiau jį čia ir tiesiog pasakyčiau: štai už ką. Už tai, kad ir kas tu bebūtum, čia gali jaustis jaukiai, būti savas, ekspromtu surasti bendraminčių, pasisemti idėjų keliems metams į priekį ir suprasti, kad mene, kaip ir Berlyne, yra viskas įmanoma.

Vaivorykštė po lietaus

Bet iš tiesų šiandien ieškojau ramios vietos savo dar karštiems kelionės įspūdžiams išguldyti. Negaliu patikėti, kad dar užvakar ryte gėriau kavą savo balkone Sardininjoje, Cala Gonone miestelyje ir grožėjausi žydros jūros vaizdu, po to pirkau sūrį mažoje parduotuvėlėje, sėdėjau vienišame pliaže, o kai pasidarė per karšta - sukišau kojas į dar šaltą, bet labai skaidrią jūrą. Po to valgėm pomidorus su mocarela, užgėriau paskutiniu gurkšniu vyno, o pakeliui į oro uostą dar stojome nusifotografuoti su kaktusais. Vos atsispyriau pagundai nusilaužti gabalėlį ir paslėpti tamsiame lagamino kampe. Proto balsas priminė, kad tai jau buvau dariusi daug kartų, bet pridaiginti iš šiltų kraštų parsivežtus augalus Lietuvoje man nesisekė. Oro uosto šiukšliadėžėje palikome ir kelis pakeliui nuskintus artišokus, nes nei vienas mūsų nežinojome, ar jie prinokę ir ar tinkami valgyti ir kaip reiktų juos paruošti. Tiek to tie kaktusai ir artišokai. Svarbu, kad išsivežu tai, kas nesveria, kas neįvertinama pinigais, kas neužima vietos lagamine, ko niekas nepavogs, neišniekins, nesugadins, neištrins - tai mano atrastos Sardinijos paveikslas.

Debesyje

Džiaugiuosi, kad važiavome ne sezono metu ne tik dėl to, kad sutaupėme (kartais pagalvodavau, kad penkiese tokios kelionės sezono metu turbūt nebūtumėm galėję sau leisti), bet ir tai, kad galėjome pasijusti robinzonais net ir turistinėse vietose. Vieną dieną ėjome kalnų takeliu ir nesutikome nei vieno žmogaus. Net jei būtume pametę kelią, nuorodų būtume galėję klausti nebent asilų, ožių ir čia pat kalnais laipiojančių kiaulių. Aplankėme ir kelis pliažus, kuriuose buvome vieninteliai žmonės kiek tik akis užmato. O prie romėnų griuvėsių kilo noras perlipti tvorą užuot pirkus bilietą – vis tiek nei vieno žmogaus aplink nesimatė.

San Salvatore bažnyčios rūsys

Buvo kelionių, kai pagalvojome, kad kažkas suteikė mums galimybę atrasti savąją Sardiniją, tokią, kokios nei vienas žmogus daugiau neatras. Kaip kitaip pavadinti nutikimus, kai staiga pasijunti stovintis tirštame debesyje ir jauti kaip jis glosto tavo skruostus, kai nuo netikėtai užklupusio lietaus slėpdamasis oloje pradedi skaičiuoti visus prieš akis atsivėrusius geologinius sluoksnius, o po kelių minučių nušvitus saulei matai dvigubą iš jūros kylančią vaivorykštę. Kai važiuodamas pro ežerą tolumoje pamatai flamingų būrius, bet pusvalandį sukdamas aplink taip ir nerandi jokio keliuko suprasdamas, kad taip pati gamta juos apsaugo nuo smalsių turistų. Kai atvažiavus į visiškai apleistą ir tik devynias dienas per metus atgyjantį piligriminį San Salvatore miestelį, kuris buvo naudojamas itališkiems spageti vesternams filmuoti ir kurio ne sezono metu nelanko net turistai, netikėtai pamatai atvertas bažnyčios duris ir svetingą italą, rodantį laiptus į trečiame mūsų eros šimtmetyje statytą rūsį su ant nuolat drėgnų skliautų išlikusiomis tų laikų freskomis ir prieš kelis šimtmečius kalinių pieštais grafičiais bei švento vandens šuliniu. O išėjus iš bažnyčios nusmelkia toks ryškus dežavu jausmas, atrodo net ne kartą būsiu sapnavusi šią vietą, šiuos nulinkusius medžius, tas mažas mažų trobelių durytes ir skirtingų formų jų belstukus. Ir tada, kai ėjome kalnais į Cala Luna pliažą, ir kai plaukėme laiveliu į Bue Marino grotą, ir kai lankėme Therros griuvėsius ir Santa Christina Nuragus, kai gulinėjome Karibus primenančiame Cala Brandinchi pliaže nepatekome į jokius kamščius, neturėjome problemos su parkingu, nelaukėme eilėse, nesigrumdėme tarp žmonių ir tai buvo taip nuostabu. Iš tiesų sutikome vos vieną kitą žmogų ir tie patys buvo keliautojai, tyrinėtojai, o ne pliažinėtojai.

Tuščiame pliaže

Dar turiu daug ką papasakoti apie aplankytas ir neaplankytas vietas, paragautas picas, nesugautas žuvis, nuo medžio nuskintus apelsinus, pasiplaukiojimus laivais, palaipiojimus kalnais ir prisilietimus prie buvusių civilizacijų, bet apie tai skaitykite birželio mėnesio “Moters” žurnalo numeryje. Prižadu, kad bus daugiau gražių nuotraukų, nes mūsų visa komanda keliavo apsikarsčiusi fotoaparatais. Bet pradžiai – keli mano iPhone įamžinti vaizdeliai ir sūnaus sukurtas mūsų kelionės video - spustelkit ant nuorodos https://vimeo.com/126668193

Nuo kalno atsiveria vaizdas į nedidelį Cala Gonone miestelį

Reikia būtinai čia dar sugrįžti. Dar liko netyrinėti salos pietūs su sostine Kaljariu, dar neužsukau išgerti kavos pas lietuvę Robertą, ten pietuose atidariusią savo svečių namus B&B Roberta su puikiais vaizdais į jūrą, kalnus ir alyvmedžių plantacijas. Ji prieš penketą metų ištekėjo už vietinio ir, įtariu, kad jos meilės istorija suvirpintų mano plunksną. Roberta, prižadu kitąkart tikrai užsukti. Dar liko neįvertinta ir šalies šiaurė su turtingųjų kurortais ir mažomis salelėmis.