Sugrįžimas į Berlyną

Prieš savaitę sugrįžau į Berlyną. Ne, ne iš Lietuvos, ne iš sodybų ar pajūrių, o tik iš savo buto. Ne, niekas nelaikė manęs ten uždariusios, karantinas Berlyne netgi nebuvo toks griežtas kaip kitur pasaulyje. Tiesa yra ta, kad du mėnesius Berlyno nebuvo, taigi ir nebuvo kur sugrįžti. Tuščios gatvės, uždarytos kavinės, viešbučiai tamsiais langais ir užrakintomis durimis, spengianti tyla, nutraukiama tik bažnyčių varpų ir ugniagesių automobilių sirenų, tvoromis apstatytos vaikų žaidimų aikštelės, vaiduokliai traukiniai, tinkami tik fotosesijoms, baugštūs praeiviai, besidairantys, ar nepažeidžia kokių nors reikalavimų. Tai buvo miestas iš kurio pabėgo gyvybė. Tai nebuvo Berlynas. Į tokį net nenorėjau eiti. Apie tokį nenorėjau rašyti.

Tikrumo dėlei turiu pasakyti, kad toks miestas buvo pačioje karantino pradžioje, kokias tris savaites. Ir tik centre, nes parkuose šurmuliavo šeimos su vaikais, šunim, dviračiais, riedučiais. Alų parke buvo galima gerti tik einant, o atsisėsti galima tik tempimo pratimų padaryti. Knygoms skaityti puiki vieta buvo kapinės - ramu, tylu, suoliukai švarūs, policininkai nevaikšto, o ir atstumo su mirusiais laikytis nesunku. Keliauti po miestą šiaip sau buvo draudžiama, bet bėgti ir važiuoti dviračiu - prašom. Todėl keliskart neištvėriau. Galvoju, gal tokio tuščio miesto daugiau niekada nepamatysiu. Prie Brandenburgo vartų tada net vidurdienį galėjai vienas nusifotografuoti. Kas to nepadarė, pats kaltas, nes dabar jau ilgai nepavyks. Net jei virusas nuspręstų banguoti ir vėl būtų paskelbtas karantinas, ten jau būriuosis demonstrantų minia. Žmonių abstulbinti ta pačia naujiena dukart nepavyks.

Ne man spręsti, kas teisus, kas kaltas, buvo tas virusas, ar jį tik Kaizeris Bilas išgalvojo (draugas britas taip pavadino Bilą Geitsą), kalti kiniečiai ar austrų slidininkai, Donaldas ar Vladimiras, o gal vis tik tie mitologiniai šikšnosparniai, išlindę iš Kinijos uolų. Netikiu, kad čia mums už tai, kad teršiam gamtą, kaip ir netikiu tuo, kad Dievas pasiuntė virusą norėdamas mus apsaugoti nuo kitų blogybių. Turbūt visi, ieškantys prasmės ir priežasčių, yra savaip teisūs, kiekvienas griebiasi savo šiaudo, kuris padeda nenuskęsti. Problemos prasideda tada, kai vieni bando įrodinėti esą teisesni už kitus. Draugė iš Kiolno patvirtino, kad jos draugų ar bendradarbių nuomonės kartais taip skiriasi, kad atrodo, jei vokiečiai nebūtų santūrūs, kibtų vienas kitam į atlapus. Vieni iki šiol vengia visų kontaktų ir klauso tik Angelos ir tų dviejų virusologų, kurie tapo didžiausiais šių laikų influenceriais. Kita grupė – maištininkai. Jiems tinka bet kuri priežastis, bet kokia sąmokslo teorija, bet koks oficialiai nuomonei besipriešinantis gydytojas. Išklausau ir tuos, ir tuos ir leidžiu šiltam pavasariniam vėjui visą tą informaciją nupūsti. Dabar, kaip niekad, svarbi minčių higiena. Tikiu, jei mes virusui skirsim mažiau dėmesio, jis, kaip koks narcizo bruožų turintis personažas, eis kitur ieškoti savo aukų.

Prieš savaitę išėjau į savo miestą, kuriame jau veikia visos parduotuvės ir visos kavinės, kuriame vėl pilni tramvajai ir pilnos gatvės berlyniečių, kuriame jau veikia dauguma muziejų ir galerijų, kuriame jau galima sportuoti lauke grupėms, vesti ekskursijas ir jau nebereikia bijoti policininkų. Tiesą sakant, jų niekada nereikėjo bijoti, nes baudos už karantino nesilaikymą buvo įvestos gal tik dviem savaitėm ir tai nesu girdėjusi, kad koks nors žmogus būtų ją gavęs. Esu mačius patriuliuojančius policininkus, kurie priėję prie jaunimo grupelės parke mandagiai prašydavo išsiskirstyti, bet neteko regėti, kad stabdytų, tikrintų, baustų. Baudos buvo rašomos taisykles ignoruojantiems barams ir tyliai veikti bandantiems naktiniams klubams, bet ne bėgiojantiems parke. Ir dabar Berlyne žmogiškos taisyklės – kaukės privalomos viešajame transporte ir parduotuvėse, bet baudų nėra. Pasikliaunama žmonių sąmoningumu – prašoma laikytis taisyklių, o ne gąsdinama baudomis. Ir tikrai, devyni iš dešimties net Berlyne tų taisyklių laikosi ir vienas kit1 drausmina. Kad ir koks palaidas būtų Berlynas, senosios prūsiškos paklusnumo dvasios jame vis tik likę.

Vaikštinėjau ne vieną valandą Berlyno gatvėmis, stebėjau einančius, perkančius, alų geriančius žmones, užėjau į kelias eko bio hipster niekučių parduotuves, praėjau šurmuliuojančiu maisto turgumi, bet jausmas, kad normalus gyvenimas sugrįžo taip ir neaplankė. Buvo momentų, kai gūžiausi, lyg pirmąkart iš Panevėžio į Berlyną atvažiavusi studenčiukė, kuri nežino, kaip elgtis užėjus į kavinę ar parduotuvę. O buvo tokių, kai atrodė, jog mes visi aktoriai, vaikštom po didelio teatro sceną ir vaidinam normalų gyvenimą, kartais pamiršdami savo roles. Atėjus pas kojos daktarą nustebau pamačius jį be kaukės ir be pirštinių, tad po kelių minučių kalbėjimo per kelis sluoksnius skarelės tiesiog ėmiau ir paklausiau, ar galiu ją nusiimti. "Tai žinoma", atsakė jis atlaidžiai šypsodamasis, lyg būčiau kokia atgyvena, o kaukės būtų senai išėję iš mados. Dantistas, priešingai, tik įėjus liepė pasiimti medicininę kaukę iš čia pat padėtos dėžutės ir laukiamajame sėdėti su ja. Kai kurios parduotuvės neįleisdavo be vėžimėlių, kitos be krepšelių, į vienas įleisdavo po penkis, į kitas tokio paties dydžio - po penkiolika pirkėjų. Bibliotekose gali užsibūti dvidešimt minučių. Visur, kur eini, dabar reikia registruotis. Kai kurie restoranai liepia pildyti registravimo formą internetu, kiti - užrašyti savo pavardę, adresą, telefoną ant paruoštų popierinių blankų. Jei sėdi lauke - nereikia. Atėjus į bažnyčią irgi turi užrašyti savo duomenis. Taigi, jausmas, kad visiems mums liepė vaidinti, bet neišdalino scenarijaus - kažkokios taisyklės yra, kažkas bando jų laikytis, kiti laisvai interpretuoja, treti jau seniausiai numojo į viską ranka ir elgiasi taip lyg nei viruso, nei karantino niekad nė nebuvę. 

Dabar kai galvoju, karantinas buvo ne sustabdymas, ne uždarymas namuose, o kelionė. Tai buvo mūsų piligriminė kelionė, atnešusi daug nusivylimų ir daug naujų atradimų, suteikusi laiko pabūti su savimi ir suprasti tai, ką pražiūrėdavom anksčiau. Visų pirma, ji patikrino mūsų santykį su namiškiais ir leido suprasti, ar galima leistis su jais į Kelią, ar galima jiems atverti savo baimes ir rasti užtarimą. Visų antra, ji parodė, kas iš mūsų draugų yra tikri bendrakeleiviai, o kas - tik baliauninkai. Visų trečia, pasitikrinom savo santykį su Dievu, kad ir kokį pavidalą kiekvienam jis beturėtų. Net ir tie, kas pripažino pasaulio logiką, staiga suprato, kad ne viskas jai paklūsta ir ne viską galima protu paaiškinti. O ir specialistai pripažįsta, kad malda tikrai naudingesnė smegenims, nei bauginančios antraštės.

Dar vieną santykį pasitikrinome šioje kelionėje – kiek ilgai galime išbūti uždaryti su savim pačiais. Juk pradžioje ėmėmės bet kokios veiklos, kad tik užsimiršt, kad pabėgt, kad apsimesti, jog ši pauzė normali, gal net visai reikalinga. Paskui pradėjo darytis neramu, kai kas supanikavo, o kai kas prisiminė, kaip gera būti nulipus nuo tribūnos ir neraportuojant kitiems kaip mums sekasi. Visai kaip senais gerais laikais, kai mokėjom tyliai patys džiaugtis saulėlydžiais, pražydusiomis pievomis, sugrįžusiais paukščiais ir kitais mažais atradimais. Ir dar supratom, kad savo kelią galim surasti patys ir tam mums nereikia jokių koučerių ir jokių influencerių. Karantino kelionėje paaiškėjo, kad grąžinus iš pliažų, nutupdžius ant žemės ir uždarius namie, tik nedaugelis jų gali būti įdomūs ir reikalingi. O ir būti sekamam tapo nebemadinga - per pasaulį ritasi protesto bangos prieš skiepus, čipus, apsus, dronus ir visus kitus sekimo įrankius. Todėl kartais net pagalvodavau, kad norintis “trendus” diktuoti nuomonės formuotojas dabar turbūt turėtų vykdyti kampaniją “unfollow me”.

Berlynui niekada nebuvo įdomu sekėjai. Ir atrodė, kuo jie jam mažiau rūpi, tuo jų skaičius didėjo. Miestas, kaip koks dendis, nutaisydavo nuobodžiaujančią miną ir tiesiog į juos nekreipdavo dėmesio. Kaip prabangą mėgstanti ir viskuo persisotinusi moteris, leidžianti save mylėti ir nesukanti galvos iš kur plūsta pinigai. Lyg diva, prie kurios visi nori prisiliesti ir nusifotografuoti ir kuri, nekreipdama į gerbėjus dėmesio, varo juos iš proto. Nežinia, gal ši taktika ir teisinga? Gal tikrai miestas tuoj vėl užsipildys išprotėjusiais gerbėjais? Ne tais, kurie čia skrido tik dėl to, kad buvo pigu, bet tais, kurie jaučia smalsumą arba aistrą šiam miestui ir kurie nori šiek tiek išprotėti kartu. Labai noriu tikėti, kad jų bus pakankamai ir kad tikrai neužsidarys kas antras restoranas ir kas trečias viešbutis, kaip prognozuoja pesimistai. Pagaliau nuo turistų pailsėjęs Berlynas galbūt apsičiupinės tuščias kišenes ir  kurį laiką bus labai svetingas, o aš nuoširdžiai patariu tuo pasinaudoti. Nes sugrįžti į Berlyną vis tik yra smagu. 

Pasiimkit vaikus į Berlyną

Berlyne prasidėjo vasara.. Miestas prieš savaitę kvepėjo akacijomis, o dabar dėl bičių dėmesio varžosi liepų žiedai. Vakarienei neberasi laisvo stalelio lauke, prasideda lauko baseinų sezonas, kviečia didieji ežerų pliažai, tame tarpe ir žymusis šimtą metų skaičiuojantis Wannsee pliažas su iš Baltijos jūros atvežtu smėliu. Miesto gyventojai šiltą vasaros vakarą mėgsta tiesiog išsitiesti ant pievos su alaus buteliu rankose arba šokti tango upės pakrantėje, klausytis gatvės muzikantų arba įsitaisyti ilgam su vieninteliu kokteiliu viename iš daugelio beach bare. Jau nekalbu apie nugultus biergartenų suolus. Bet ne tik vietiniai išlenda į gatves, vasarą - pats turizmo sezonas.

Naujas aikšteles tyrinėjam kartu su sūnumi Benu

Šį kartą noriu papasakoti, kad Berlyne vasarą labai smagu ir su vaikais. Juk nebūtinai jie visas vasaros savaites turi leisti kaime ar prie jūros - pažintinės kelionės vaikams taip pat labai reikalingos, kaip ir jų tėvams.
Berlynas šiaip jau laikomas jaunimo traukos centru, bet aš galiu drąsiai teigti, kad kito taip šiltai vaikus priimančio miesto aš Europoje nežinau. Berlynas yra didžiausią gimstamumo rodiklį turintis Vokietijos miestas. Niekur kitur nerasite tiek vaikams skirtų parduotuvių su Bio, Eko, Natur drabužiais, batais, žaislais, maisteliu. Būti mama ar tėčiu čia yra cool, todėl bet kokioj kavinėj, restorane rasite ne tik vaikišką meniu ar kėdutes, bet ir žaidimų kampelius ar bent vaikiškų knygų lentynėlę. Su vaikišku vežimėliu pravažiuosite visur, įlipsite į visas transporto priemones. Žindyti ir vystyti vaiką galite bet kur, kur jums patogu ir kur leidžia jūsų pačių padorumo normos, niekas čia net neatsisuks į žindančią mamą ar prie medžio sisiojantį berniuką. Todėl tikiuosi, kad mano rekomendacijos ką nors sugundys aplankyti su vaikais mano mylimą miestą.


Žaidimų aikštelės

Žaidimų aikštelės džiaugsmai

Niekur nemačiau tiek žaidimų aikštelių kaip Berlyne. Jei jums atrodo, kad Bernardinų sode įrengtoji yra didžiulė, tada tikrai nematėte kaip atrodo milijoninio miesto vaikų žaidimų aikštelės. Jos visos išpiltos smėliu, taigi visos yra lyg didžiulės smėlio dėžės su karstyklėmis, laipynėmis, supynėmis, čiuožyklomis, batutais, judančiomis skulptūromis. Kai kuriose jų įrengtos vandens pompos ir kaskados, kad vasarą mieste likę vaikai turėtų kuo atsigaivinti. Visos aikštelės kitokios. Tai ne viešąjį konkursą laimėjusios firmos serijinė produkcija, sumontuota daugiabučių kiemuose. Čia net yra specialybė – žaidimo aikštelių architektas. Jau tiek daug jų mačiusi, vis dar kartais nustembu, radus neįprastą sprendimą, gražų medžio drožinį ar sumaniai įmontuotą skulptūrą. Tai, kas kartais iš tolo atrodo kaip nesąmonė, pasirodo besąs vaikus smagiai lavinantis įrenginys. Vaikai duodasi aikštelėse neskaičiuodami laiko ir nezyzdami namo. Net ir trumpo vizito metu leiskite jiems būtinai išbandyti savo jėgas pakeliui esančiose aikštelėse.

Parkai

Miesto vaikai gaivinasi ir fontanuose

Berlyne yra daugybė parkų. Tai žaliausia Europos sostinė, o jos centre įsikūręs Tiergarten (Tyrgartenas) – didžiausias Europos miesto centre esantis parkas. Visuose parkuose yra vaikų žaidimo aikštelės, dažnai net ne po vieną. Parkuose vaikams galima karstytis ant visų skulptūrų, postamentų, lipti į fontanus ar ant jų, tik, aišku, už jų saugumą atsakote jūs patys. Juose dažnai būna įrengtas koks paukščių narvas ar ožkų gardas smalsiems vaikams. Berlyno parkuose galima sėdėti, gulėti ant žolės, nesislepiant gurkšnoti alų (kaip ir bet kokiose kitose viešose vietose), valgyt sumuštinius, brazginti gitara, žaisti kamuoliu. Tik kai kuriuose jų galima grilinti.

Vaikų žaidimų kavinės (spielcafe)

Jei oras blogas, užsukite į vaikų žaidimo kavines ir galėsite ilgai mėgautis kava ir knyga, kol jūsų mažasis karstysis šalia esančiame žaidimų kambaryje. Dažniausiai tai net papildomai nieko nekainuoja. Šalia mūsų yra kavinė vaikams, kurios žaidimų dalis išpilta smėliu, tad blogu oru vaikai vis tiek gali gauti savo smėlio dėžę.

Zoologijos sodai

Įėjimo į Zoo vartai

Berlyne yra du zoologijos sodai – Zoo ir Tierpark. Viename su gyvūnijos pasauliu ilgą laiką pažindinosi vakarų Berlyno, kitame – rytų Berlyno vaikai. Zoo yra seniausias Europoje zoologijos sodas su daugiausiai rūšių gyvūnų visame pasaulyje (20 000). Čia gyveno Knutas, čia vis dar gyvena seniausia Europos gorila, čia jauniklius atsiveda dramblių ir žirafų patelės. Man jis labai gražus, rekomenduočiau net ir tiems, kurie neturi vaikų ir nesidomi gyvūnais. Takeliai, fontanai, gyvūnų skulptūros, senoviniai paukščių narvai su raižiniais, stilingasis žirafų narvas, nuostabi vaikų žaidimo aikštelė – kelios valandos pačiame miesto centre smagiai prabėgs ne tik vaikams, bet ir tėvams. Kam dar bus mažai – galima apsilankyti šalia esančiame akvariume, apžiūrėti žuvis, driežus, vėžlius, krokodilus. Tierpark gyvūnų rūšių gal šiek tiek mažiau, bet jie gyvena kur kas erdviau, todėl rekomenduojamas tiems, kurie šiaip jau negali žiūrėti į uždarytus gyvūnus. Abiejuose parkuose yra mini zoologijos sodas, kuriame galima glostyti ir maitinti mažas ožkytes, avytes, triušius.

Muziejai

Jei jūsų mažieji dar per maži susipažinti su Nefertite ar įvertinti romėnų ar graikų skulptūrų žavesį, veskite juos į vaikiškus muziejus.

Technikos muziejus 

Gamtos muziejus skirtas labai gamtą mėgstantiems arba dinozaurais besižavintiems vaikams. Man, asmeniškai, visos tos gyvūnų iškamšos atrodo šiek tiek makabriškai, nors dinozauro griaučiai tikrai įspūdingi. Smagus yra ir pasakojimas apie visatos kilmę ir sandarą jau suprantantiems vaikams. Dar viena čia stovinti įžymybė – meškiuko Knuto iškamša tiems, kas labai gailisi, jog nepamatė jo gyvo.
Technikos muziejus didelis ir įspūdingas, bet ten reikia leisti tėčius, nes juos tie senoviniai laivų, lėktuvų, mašinų ir traukinių modeliai žavi nei kiek ne mažiau, nei vaikus. Mamos gali tuo metu smagiau laiką leisti “šopingui”. Šalia esantis Mokslo muziejus priklauso tai pačiai įstaigai, bet fizikos, chemijos dėsnius pačiam atrasti ir įvairius bandymus atlikti bus įdomiau mokyklinio amžiaus vaikams, mažiukai ten gali nuobodžiauti. Dar vyresnius vaikus sužavės kompiuterinių žaidimų muziejus, Filmų ir TV muziejus ar seniausia Europoje filmų studija Babelsberge prie Potsdamo.

Legolendas

Legolando skulptūros

Galite pasilikti kaip alternatyvą blogam orui. Legolendas yra įsikūręs pačioje Potsdamo aikštėje, bet po žeme, skulptūros ir tie keli atrakcionai tvarkingi, įdomūs, bet nieko stulbinančio. Įdomiausia vaikams duotis didžiuliame žaidimų kambaryje su daugybe lego detalių, su mašinų trąsomis, kur galima išbandyt čia pat sumeistrautą automobilį, su karstynėmis. Įdomu ir 4D kino seansai, bet visumoje Legolendas per brangus. Nors vaikams labai patinka. Išbandymu jūsų kantrybei ir piniginei tampa ir tai, kad išeiti iš Legolendo reikia pro parduotuvę...



Vaikams patinka ir turistinės atrakcijos

O šiaip, visai nebūtina vaikams organizuoti specialių atrakcijų. Jiems patiks važinėtis dviaukščiu autobusu, patiks pravažiuoti tramvajumi ar metro. Esant geram orui, visai šeimai smagu bus praplaukti vienu iš daugybės Berlyno centru tekančios upės Sprė kursuojančiu laivu. Vaikams smagu pakilti ir į Reichstago kupolą (dėmesio – išankstinė rezervacija visiems internetu), smagu pabėgioti po žydų memorialo labirintą prie Brandenburgo vartų, įdomu pakilti į žymųjį televizijos bokštą ar bėgioti po žymųjį Potsdamo pilies parką. O jei nusivesite į jums patinkantį muziejų, po to leiskite jiems atgauti jėgas vienoje iš žaidimų aikštelių. Arba nučiuožkite kartu su jais.
Tikiuosi, sugundžiau? Jei norit susiplanuot tiksliau savo kelionę, daug naudingos informacijos surasite čia: http://www.visitberlin.de/en

Galima čiuožti kartu