Rudeninis meno virusas Berlyne

 

Į Berlyną šiemet ruduo atėjo nė trupučio nevėluodamas, lyg ant rankos jam būtų užkabin

Jūratės Schonherr nuotr.

tas neklystantį laiką rodantis šveicariškas laikrodis. Jau paskutinėmis vasaros dienomis jautresni žmonės galėjo jį užuosti ar pamatyti besislepiantį nurimusio medžio šešėlyje. Atrodo, niekas nepasikeitė, saulė tokia pat skaisti, oras pakankamai prišildytas, vėjas dar švelniai glosto ir tų ore padidėjusių rudens molekulių dar negalima racionaliai pamatyti. Jas galima tik pajusti. Ne, jos neatneša šalčio, jos atneša tylą ir rimtį bei uždeda filtrą, paryškinantį paviršius, padidinantį kontrastą ir atkreipianti dėmesį į į smulkias, vasarą nematomas detales.

Pirmą rugsėjo dieną tų rudens dalelių buvo jau tiek daug, kad jų nepastebėti galėjo tik visiškai aplinkai nejautrus žmogus. Jos lenda į ausis, į nosį, į akis, į gerklę, slopindamos mūsų balsą, jos tirpdo žodžius, kurių likučiai, taip ir neišskridę, grimzta viduje ir lyg pelenai sukrentanta sielos kamputyje. Kitaip mes turbūt niekada nenustotume kalbėti ir nesuprastume, kad esame gamtos vaikai, kuriems rudenį reikia grįžti į savo kūną ir kaupti jėgas žiemai, užuot apsimetinėjus, kad viena kita operacija, vienas kitas pratimas, ir vasara truks amžinai.

Lietuvoje rudenį atneša vaikai su kardeliais rankose, o Berlyne vaikai šiemet mokosi nuo rugpjūčio pradžios. Kiekvienais metais mokslai prasideda skirtingomis dienomis ir niekas čia to nešvenčia, neneša gėlių mokytojoms - tiesiog pirmadienį ateina su kuprinėmis į mokyklą ir sėda į suolą. Bet ruduo į Berlyną vis tiek ateina. Atsisėdi prie lauko stalelio ant grindinio, kruopščiai sudėto iš po karo likusių plytų nuolaužų, užsisakai kavos, pasiimi knygą, bet negali susikaupti, nes žvilgsnis pradeda sekioti praeivius, pravažiuojančias mašinas, dviratininkus, prekeivius, valkatas, vaikus. Užuot grimzdęs į rudenišką melaqncholiją, miestas pabunda, lyg ispaniškas kaimas po siestos, jo smagračiai pradeda greičiau suktis, atsiranda daugiau garsų, spalvų, reginių ir renginių.

Pastarųjų staiga pasipila tiek daug, kad atrodo, lyg kažkas būtų atidaręs šliuzą ir paleidęs visus per vasarą, o gal net ir per pusmetį, susikaupusias parodas, koncertus, pristatymus, spektaklius. Iš tiesų, per karantiną ir po jo prikapsėjo tiek daug neatidarytų parodų, neparodytų kinų, nepristatytų knygų, nesugrotų koncertų. Ir tada reikia gerokai pasistengti, kad vietoj rudens ramybės neįsileistum FOMO – nerimo praleisti kažką labai svarbaus. Tuoj išvardinsiu pagrindinius renginius ir jūs suprasite apie ką aš kalbu.

Šią savaitę Berlyne prasideda literatūros festivalis, kuriame svečiuosis ir lietuviams gerai žinomi rašytojai - Olga Tokarzcuk, Mario Vargas Llosa, Samanta Schweblin, David Grossmann, Edgar Keret. Bus diskusijų, politikavimo, mokymo rašyti ir, be abejo, naujų knygų pristatymo. Praeitais metais buvau įstrigusi gipse, tad šiemet bandysiu atsigriebti, nors vietų skaičius renginiuose smarkiai ribojamas, o renginiai pabrangę.

Šią savaitę praūš ir kasmetinis Berlyno galerijų savaitgalis ir Berlyno meno savaitė (Berlin Art Week), žadėdamas daug renginių, parodų atidarymų, meno diskusijų. Penkias dienas nuo ryto iki vakaro meno mėgėjai vaikštinės iš galerijos į galeriją, gers kavutę, aptarinės naujienas, semsis įkvėpimo. Verslininkai ir galerininkai naujų talentų ieškos meno mugėje, vyksiančioje dar nacių statytame oro uoste. O jei pridėsime jau prasidėjusią Berlyno meno bienalę ir tą patį savaitgalį vykstančias atvirų istorinių paminklų dienas, kai duris atveria net ir tie pastatai, kurie šiaip neįsileidžia lankytojų, norėsis persiplėšti.

Nuo rugsėjo 11 dienos bus pamaloninti ir tie, kas tiesiog norės pasivaikščioti po Berlyną sutemus, nes prasidės iki pat mėnesio pabaigos trunkantis šviesų festivalis, kai gražiausi, reikšmingiausi, įspūdingiausi miesto pastatai pasipuošia meninėmis šviesų instaliacijomis. Kasmet vis kitaip, kaskart nustebina videoprojekcijos ar netikėti akcentai. Gal šiemet bus mažiau turistų ir nebereikės grumdytis, o gal kaip tik į sostinę plūs vokiečiai iš kitų regionų. Taip kaip vasarą plūdo prie jūros ar į Alpes, nepalikdami spontaniškiems turistams nė kambarėlio palėpėje. Gal Berlynas šiemet kaip tik taps naujuoju Paryžiumi, kur važiuoti vokiečiams dabar nerekomenduojama. 

Užuot stovėjus eilėse prie Luvro, bus galima aplankyti Muziejų salos muziejus. Lyg lygiuodamasis į Paryžių, šią savaitę ir Potsdamas atidarė Prancūzijos impresionistų darbų paroda, kokios Vokietijoje dar nėra buvę. Didesnę impresionistų kolekciją turi tik Paryžiaus dOrsay muziejus. Privatus meno kolekcionierius Hasso Plattner perleido muziejui 103 paveikslus - 34 Monet, 12 Sislėjaus, ne po vieną Caillebottes, Renoirs, Picasso ir Pissarro darbų. Sakoma, 76 erių kolekcionierius sau pasiliko visų darbų kokybiškas kopijas, kad nejaustų netekties skausmo. Ši paroda veiks ilgesnį laiką, o lapkričio mėnesį prie jos prisidės ir Rusijos impresionistų darbai.

Kita žinoma meno kolekcionierių pora Christian ir Karen Boros, savo kolekciją įprastai laikantys Berlyno centre esančiame penkių aukštų bunkeryje ir įleidžiantys lankytojus tik tada, kai patys nori, dabar nusprendė išnaudoti nuo pandemijos pradžios uždaryto legendinio Berlyno naktinio klubo Berghain erdves. 85 Berlyne kuriančių šiuolaikinių menininkų darbai dabar bus eksponuojami toje netradicinėje erdvėje ir tikiuosi, kad pagaliau ir man pavyks patekti į šį klubą, garsėjusį ilgomis eilėmis ir griežtu durininku, įleidžiančiu tik jam patikusius žmones.

Na gerai, nelieka nuskriausti ir muzikos mylėtojai, nes visą rugsėjo mėnesį vyksta Muzikos šventė – didžiausias orkestrų festivalis Vokietijoje, kuriame sugroti svajoja kiekvienas muzikantas. O kur dar operų premjeros, miesto orkestro gimtadienis, įvairūs koncertai.

Prieš metus rugsėjo mėnesį turėdavau po kelias turistų grupes per savaitę. Daug jų būtų atvažiavę ir šiemet, jei ne tie žongliravimai skaičiais ir sveiko proto nepaisymas. Berlyne viruso yra tiek pat, kiek Lietuvoje, o meno renginių šį mėnesį kur kas daugiau. Bet menas pavojingas. Jis užkrečiamas. Jis plinta. Ir joks karantinas gali nebepadėti. Bet jei nebijot – atvažiuokit.

Kavos meditacija

atsisėdu lauko kavinėje, užsisakau kapučino, traukiu iš kuprinės kompiuterį, tikiuosi gerai padirbėti, nes vaikui krepšinio treniruotė truks dar visą valandą, reikia parašyti straipsnį apie literatūros festivalį, reikia peržiūrėti Berlyno meno savaitės, kuri prasideda rytoj, renginius ir išsirinkti pačius pačiausius, reikia pabaigti redaguoti naująjį romaną, kurį prižadėjau šią savaitę įteikti leidyklai, o dar laukia dviejų knygų recenzijos ir dar bent vienas postas apie būsimą šviesų festivalį Berlyne - gal kas pamatys ir užsimanys dalyvauti mano "šviečiančioje" ekskursijoje, nors tiesą sakant, nebežinau jau kada jas vesti, nes nelabai spėju suktis.

mėgstu dirbti kavinėse, tada mano minčių srautas tiesiog teka, vos spėju jas gaudyti, bet šiandien aš kažkokia apsiblaususi, čia gal dėl to, kad negaliu atsigrožėti tais paskutiniais dienos ir vasaros spinduliais, o gal dėl to, kad sėdžiu po plačiašakiu plačialapiu platanu ir uosdama rudenišką jo kvapą prisimenu, kaip rašiau "Ruduo Berlyne", dabar galiu dar kartą patvirtinti, kad ruduo Berlyne nuostabus, jis čia ateina mažais žingsniukais, tapu tapu, pradžioj vienas kitas lapas, paskui vienas kitas kaštonas, vėjo gūsis ir dar palygint šiltos saulės greitai išdžiovinamos balos, pakeliu akis ir suprantu, kad tame name priekyje juk gyveno mano herojė Klaudija, juk tai tame balkone viršuje vyksta antrojo skyriaus scena, tai buvo prieš tris metus, beveik prieš amžinybę, kai dar nebuvo pasirodęs nei vienas mano romanas, kai aš dar buvau pilna baimės, netikėjimo ir nepasitikėjimo.

gurkšteliu kavos iš puodelio ant kurio parašyta november, nusišypsau, nes tai akivaizdi netiesa, dar pagalvoju, gal čia turi puodelius kiekvienam mėnesiui, panašiai kaip kojinės ar kelnaitės būna su savaitės dienų pavadinimais, bet ne, pakeliu akis - ogi kavinė vadinasi November, grįžtu mintimis prie savo stalo ir staiga suprantu, kad visai nenoriu mintimis keltis į knygą, į laikraščio straipsnį, į žurnalo antraštes, viskas ko noriu, tai būti čia ir dabar, toje saulėtoje rugsėjo popietėje, kai su marškiniais jau per šalta, bet su švarkeliu per šilta, noriu jausti kiekvieną vėstančios kavos gurkšnį, matyti, kaip saulei smunkant žemyn medžiai keičia spalvas, stebėti praeivius, spėlioti, ką ši porelė su pirkinių krepšiu šįvakar gamins vakarienei ir kuriame aukšte galėtų gyventi štai šis tėtis su dviem vaikais, klausytis dviejų anglakalbių pokalbio prie gretimo stalelio ir stebėti, kaip mikliai sukasi padavėjas.

aš tai vadinu kavos meditacija - kai mintys ateina ir išeina, kaip tie žmonės pro šalį, kai tu jų stengiesi nekontroliuoti, kaip nekontroliuoji praeivių, esi viso labo tik stebėtojas, net ne dalyvis, ne fizinis kūnas, sėdintis kėdėje, pastatytoje ant šimtamečio grindinio ir laikantis kavos puodelį už ąselės, bet išskridusi pasidairyti dvasia arba paukštis gelstančiame medyje, vėl laisvas, nes užaugo vaikai, o žiemos rūpesčiai dar neatėjo.

visada pavydėdavau žmonėms turintiems laiko ir galintiems visą valandą nieko neveikiant gerti vieną kavą, o šiandien pati supratau, kad kai tu nieko neveiki, tai ir laikas su tavim nieko neveikia, sustoja ir laukia, kol baigsi savąjį puodelį... 

Apie rašytojus, Graifsvaldą ir Vokietijos literatūrines tradicijas

Modernus žvejys užšalusiame Greifsvaldo fontane

Atsibundu švintant. Atsisėdu lovoje, pasiimu distancinį ir įsijungiu žinias. Pasaulis vis dar neatsigauna po Trumpo pergalės. Neįsivaizduojama prabanga atsibusti vienai viešbučio kambaryje ir gilintis į pasaulio įvykius, užuot tepus sumuštinius vaikui į mokyklą. Tas pusvalandis ryte pagaliau priklauso man. Atveriu balkoną, kad įleisčiau rytinės speigo tylos ir dar kelioms minutėms šmurkšteliu po antklode. Bandau negalvoti, kas manęs šiandien laukia. Jaučiuosi lyg patekus į kurortinį miestelį – tylu ir gaivu aplink.

Greifswald miestas mena viduramžius. Net pagalvojau, kad tuomet, kai jis priklausė Hansos miestų sąjungai, jame buvo judriau, nei dabar. Nors ne, Vokietijoje yra daug giliau įmigusių miestelių. Graifsvaldas gali pasigirti vienu seniausių Europos universitetu, kuriame galima studijuoti net ir lietuvių kalbą. taip, taip, čia yra vienintelė Vokietijoje Baltistikos katedra ir vienintelė vieta, kur vokiečiai mokosi lietuvių kalbos. Taigi, iš 55 tūkst. Graifsvaldo gyventojų ketvirtadalį sudaro studentai ir dėstytojai. Jame stūkso trys didžiulės gotikinės evangelikų bažnyčios ir viena mažutė katalikų. Kaip tokiam miesteliui, galvoju, bažnyčių tikrai yra per daug. Tą patį galvoju ir kitą rytą įsliūkinus į Švento Nikolajaus katedrą (lietuviškai turbūt reiktų sakyti – Mikalojaus). Vaikštinėju viena po nesvietiško dydžio skliautais, klausau, kaip kaukši mano žingsniai, po kojomis matau antkapines plokštes, bandau iš skirtingų rakursų nufotografuoti tuos pavienius į vidų pro vitražinį langą krentančius saulės spindulius ir čia pat suprantu, kad šios atmosferos įamžinti neįmanoma. Kai stovi visiškai vienas didžiulėje sakralioje erdvėje. Ir galvoju, kad net jeigu suvarytum penktadalį miestelio čia, vis tiek dar būtų laisvos vietos. Bet buvau nugirdusi, kad keturi penktadaliai miestelio gyventojų neišpažįsta jokios religijos. Įdomu būtų ateiti per mišias, kai kunigo ir tų didžiulių vargonų klausosi dvidešimt, trisdešimt, o gal net visas penkiasdešimt žmonių.

Jokūbo bažnyčia

Bet šiandien dar neisiu į Katedrą, šiandien antra mūsų seminaro diena ir pirmoje dienos pusėje turėsiu prisistatyti aš. Pirmą kartą dalyvauju tokiame rašytojų seminare, pavadintame “Junge Literatur in Europa”. Nors šiaip norėtųsi pasakyti – ratelyje. Mūsų nėra daug, šešiolika iš viso, bet toks ir buvo Hans Werner Richterio fondo sumanymas. Pats H. W.Richteris buvo labai aktyvus pokario literatūros scenoje Vokietijoje. Į istoriją įėjo ne tie keli jo parašyti romanai, bet jo inicijuotas žymiausias pokario literatūros judėjimas – grupė 47. Dvidešimt metų vieną ar dukart per metus jis sukviesdavo žymius autorius Vakarų Berlyne, kur jie skaitydavo ištraukas iš savo tekstų ir leisdavo kitiems rašytojams apie tai diskutuoti. Pats autorius negalėdavo tarti nei žodžio. Iš pradžių į šį susibūrimą jis kviesdavo tik rašytojus, vėliau – jau ir kritikus. Įdomesni tekstai kaip mat susirasdavo leidėjus, o diskusijas sekdavo ir žurnalistai. Žodžiu, ratelis, prasidėjęs kaip tiesiog kelių autorių susibūrimas, greitai tapo svarbiausiu Vokietijos literatūrinio gyvenimo sambūriu. Būti čia pakviestam autoriui reiškė garbę ir pripažinimą. Čia dalyvavo tokie žymūs Vokietijos rašytojai, kaip H.Biolis, G.Grasas, J.Bobrovskis, S.Lenz, P.Handke, E.Kastner, kurie diskutuodavo ne vien literatūros, bet ir politiniais ir kitais visuomenei aktualiais klausimais ir keldavo alternatyvias idėjas.

Po H.W.Richterio mirties buvo įkurtas jo vardo fondas, tęsiantis jo pradėtą veiklą. Jau beveik dvidešimt metų, bendradarbiaujant su Graifsvaldo Universitetu yra kviečiami rašytojai ne vien iš Vokietijos, bet ir iš aplinkinių Baltijos jūros šalių. Aš buvau ketvirta lietuvė, per visą tą laiką, atvykusi į šio fondo organizuojamą seminarą Graifsvalde.

Iš baimės truputį virpa keliai. Klausausi priešais mus sėdinčios suomės. Ji kalba tyliai, lėtai, o kai pritrūksta vokiškų žodžių, įsijungia vertėjas. Susipažinome vakar autobuse. Kalbėjom daug, nors jau tada supratau, kad ji mažakalbė. Sužinojau daug naujo - kad Mika Waltario detektyvai Suomijoje yra daug populiaresni už jo istorinius romanus, kad Sofi Oksanen yra pati populiariausia dabarties rašytoja, kad literatūros premijas Suomijoje gauna romanai, o trumpoji proza neturi jokių šansų, kad Fenistika reiškia suomių ir estų kalbų ir literatūros tyrinėjimą. Suomiai vokiškai kalba su savotišku dialektu, o ji dar kalba labai tyliai, tad turi įtempti visas klausos ląsteles, kad ką nors suprastum. Bet kai žmogų jau pažįsti, pasidaro labai įdomu klausytis, kaip jis rašo. Trumpam užsimirštu ir klausausi jos novelės apie lifte įstrigusius nepažįstamuosius. Atsigeriu vandens. Suprantu, kad nerimauti neverta, nes šitai publikai nieko nesumeluosi, jiems neįdomu, kas tu toks, jiems įdomus tik tavo tekstas ir tavo atsakymai į klausimus. Į visai kitokius, nei esu įpratusi gauti Lietuvoje.

Su moderatore, lietuvių k. dėstytoja Greifsvaldo universitete D.Graicevičiūte

Ta valanda, kai sėdėjau prieš juos, slinko labai lėtai. Pradžioje mačiau nuobodžiaujančius, nepasitikinčius veidus, besistengiančius kaip nors ištverti iki kavos pertraukos, paskui pajuokavau su moderatore, suradau publikoj kelias man pritariančias akis ir jų lūpų kampučiai pradėjo kilti. O paskui, kai perskaičiau savo romano "Ruduo Berlyne" skyrių vokiškai, pasipylė klausimai ir diskusijos. Turbūt, turiu padėkoti suomei, nes po jos tikrai nebuvo taip sunku išjudinti klausytojus.

Per kavos pertrauką prie manęs prieina profesorius, Kafkos kūrybos tyrinėtojas iš Kiolno Hanz Gerd Koch ir juokdamasis sako: negalvojau, kad lietuviai tokie temperamentingi. Galvoju, kaip man priimti jo žodžius – buvo čia komplimentas ar vis gi man reikėjo būti santūresniai, atsakinėti tyliai ir nesuprantamai, įsmeigus mąslų žvilgsnį į lubas, o gal priešingai – pažeriant tiek daug žodžių apie tą patį, kaip tik vokiečiai sugeba. Bet mes kalbam toliau apie kūrybą, apie Berlyną, apie Kiolną, jis manęs prašo būtinai dalyvauti viešoje vakaro diskusijoje apie vieningos Europos reikšmę kūrėjams. Suprantu, kad viskas tvarkoje, kad nieko nesugadinau ir kad apskritai turiu atsipalaiduoti ir mėgautis pokalbiais, nes nežinia kada vėl sutiksiu tiek rašančių ir tiek apie tai kalbančių žmonių.

Pliaže su Slovėnijos rašytoju Aleš Štenger

Po manęs estė skaito poeziją, o jai baigus, važiuojam prie jūros. Na, ne visai prie jūros, prie įlankos, kurios viename krašte prasideda vandens begalybė. Ten daug žuvies restoranėlių, pačiupsim kažką ir pavalgyti. Kai kas perka Fischbrötchen (bandelė su žuvim), o mane pasičiumpa čekas, toks su paveldėtu Hašeko humoro jausmu, ir sako, kad turim išgerti alaus, nes kitaip neišgyvensim iki vakaro. Prisijungia slovėnas, estė, suomė ir mes užsisakom karališkas porcijas šviežios žuvies. Dar kelios minutės pasivaikščiojimų palei įlanką, saulės vonių ir druska prisotinto oro inhaliacijų ir mes vėl važiuojam “posėdžiauti”. Džiaugiuosi, kad ne mano eilė kalbėti, nes į šiltą patalpą įėję snaudžia visi.

Kažkada vėliau ateina nuovargis. Mano smegenys atsisako priimti bet kokią informaciją, jos tiesiog nebesupranta girdimo teksto. Užsimetu paltą ir išeinu. Po kojomis gurgžda lapai, pirmas šių metų šaltukas žnaibo skruostus, ant miestelio leidžiasi sutemos, o aš einu pagrindine gatvele tolyn neturėdama visai jokio plano, tiesiog pusvalandį norėdama nekalbėti ir neklausyti. Graži, tvarkinga pagrindinė miestelio gatvė, turgaus aikštė, bet žinau, kad viskas ištuštės vos tik užsidarys parduotuvės. Prie Katedros pamatau degantį laužą ir vaikus su žibintais. Šiandien juk šventas Martynas, visoje Vokietijoje vaikai gamina žibintus šiam vakarui, o dabar vaikai šildosi prie laužų, o tėvai prie karšto vyno bokalų. O aš džiaugiuosi savo vienatve. Nieko nėra smagiau, nei vienai pasivaikštinėt nepažįstamo miesto gatvėmis. Stebėti kavinėse apšviestus veidus, žiūrėti į langus, kuriuose pamiršo užtraukti užuolaidas.

Kai po vakarienės vidurnaktį grįžtam tomis pačiomis gatvėmis atgal į viešbutį, nesutinkame nei vieno žmogaus. Tik iš vieno pusrūsio pro užvertas langines atskrieja muzika. Visgi penktadienio vakaras.

Šeštadienį ryte suprantu, kad nebenoriu kalbėti. Einu pusryčiauti anksčiau, kad nieko nesutikčiau. Mano pats geriausias draugas per pusryčius yra laikraštis. Su juo smagu patylėti. Išgerti kavos. Suvalgyti sumuštinį su lašiša, dar vieną – su abrikosų uogiene. Ateina literatūrologijos profesorius iš Berlyno ir liaujuosi skaityti apie D.Trumpą, o pokalbis nusvyra prie Max Brod, kuris buvo savo laiku žinomesnis už geriausią savo draugą F.Kafką ir nevengdavo rašyti meilės romanų. Prie mūsų prisijungia žymiausias šiuolaikinis Slovėnijos rašytojas Aleš Štenger ir pakviečia į filmo su jo tekstais premjerą Berlyno menų akademijoje. Pasižadame. Ir tampa linksmiau, kad šiandien išsiskyrimas tebus laikinas.

Saulė plieskia pro langą, jei ne pabalę paviršiai ten, kur ji dar nespėjo paglostyti, galėtum pagalvoti, kad dar tik rugsėjis. Jaučiuosi sklidina pokalbių, kūrybinių idėjų, noro skaityti, noro dirbti, noro viską suvirškinti ir tvarkingai surūšiuoti į krūvą sumestas mintis. Autobuse į Berlyną suomė mezga, estė kvatoja, čekas miega, vokiečių porelė vis ką nors kramsnoja, o aš jaučiuosi labai laiminga stebėdama juos visus ir galvoju, koks vis tik puikus žmogus buvo tas Hans Werner Richter. Ir dar galvoju, kad mielai dalyvaučiau tokiame renginyje Lietuvoje, kur galėtume klausytis vienas kito tekstų ir diskutuoti apie rašymą lietuviškai, o ne vokiškai.

Pačiame miesto centre nuoroda ir į šv.Jokūbo kelią

Greifsvaldo katedros skliautai

Pietūs su kolegomis

Kelionių atsitikimai

Kaip ten sakoma, norint jaustis laimingu, reikia rasti kasdien kuo pasidžiaugti. Aš, pavyzdžiui, bandydama pabėgti nuo mane šiek tiek slėgti pradedančios savo metų naštos, visada stengiuosi pasidžiaugti dalykais, kurie man vis dar nutinka pirmą kartą. Tai man leidžia jaustis jaunai ir tikėtis, kad priekyje laukia dar daugybė nuostabių dalykų, apie kuriuos iki šiol neįsivaizdavau. Dabar, pavyzdžiui, sėdžiu Rygos oro uoste, pirmą kartą geriu čia kapučiną Costa Coffee ir pirmą kartą važiuosiu autobusu į Vilnių, kur antrą kartą, kaip autorė, dalyvausiu Knygų mugėje. O kol laukiu autobuso, atsidarius kompiuterį, pirmą kartą rašau dienoraščio įrašą iš Rygos.

Apie ką kitą būtų dar galima parašyti oro uoste, jei ne apie keliones. Juk net ir paprastas darbines keliones, net ir trumpus skrydžius galima išnaudoti idėjoms generuoti, žmonėms stebėti, istorijoms kurti. Kai keliauju su vaiku, kelionė tampa tam tikru darbu. Šeimyniniu darbu. Bet kai keliauju viena, galiu puikiai atsipalaiduoti, dairytis, mąstyti, stengti suvokti tą judančių žmonių srautą, įsižiūrėti į jų veidus, bandyti atspėti jų tikslus, įsivaizduoti, kas jų laukia namie ar įžvelgti atsisveikinimo skausmą kurio nors akyse. O jei nebijai bendrauti, gali užmegzti smagių, neįpareigojančių, o kartais - net ir labai reikalingų pažinčių.

Rudenį skrisdama į Vilnių, į susitikimą su skaitytojais, lėktuve susipažinau su jauna lietuve mergina, kuri labai bijojo skristi. Padrąsinau ją, įsikalbėjom. Pasirodo, ji dirba Greifsvaldo universitete, Baltistikos katedroje. Tai vienintelė aukštoji mokykla Vokietijoje, kur vokiečiai gali išmokti lietuvių kalbos ir sužinoti apie ją, kur tyrinėjama lietuvių kalba ir rašomi daktariniai darbai. Su įdomumu klausiausi apie Greifsvaldą, apie tai kokie gražūs senoviniai universtiteto rūmai, kokia nedidelė, bet smagi bendruomenė ten. Išsiskyrėm mandagiai sutarę, kad kada nors aš aplankysiu Greifswaldą. Kada nors - tai toks visai neįpareigojantis terminas, kuris, tiesą sakant, net nebūna įtraukiamas į terminų kalendorių. Tiesiog pasidžiaugiau įdomia kelionės palydove ir net buvau šiek tiek nustebusi, kai ji prieš kelias savaites man parašė laiškutį, klausdama, ar aš nesutikčiau dalyvauti jų renginyje ir pristatyti savo romaną "Ruduo Berlyne". Mielai sutikau ir tas kada nors staiga tapo konkrečiu terminu šį rudenį. Dar po savaitės, per Lietuvos nepriklausomybės minėjimo koncertą Berlyne, ji mane supažindino su instituto direktoriumi Štefanu (ech, persekioja mane tas vardas). Kalbėjome, juokavome ir net bendrų pažįstamų suradome. O prieš kelias dienas gaunu laišką, kuriame sakoma, kad tas pristatymas bus ne šiaip pokalbis su studentais, o dalyvavimas literatūros festivalyje. Maža to, man bus padengtos ne tik dalyvavimo išlaidos, bet bus išversti į vokiečių kalbą ir keli romano skyriai.

Tąkart skrendant atgal iš Vilniaus į Berlyną šalia manęs įsitaisė žavus vyriškis. Ne lietuvis. Kažkodėl pajuntu, kad nori pasikalbėti, bet per daug kultūringas, kad tiesiog užkalbintų šalia sėdinčią moterį. Aš irgi nežinau nuo ko pradėti pokalbį, kol nepamatau ant jo kelių padėto sąsiuvinio su ranka išrašytais lietuviškais žodžiais ir jų vokiško vertimo. "Nelengva, a? - klusteliu šalia sėdinčio vokiečio ir mūsų pokalbis nusirutulioja apie kalbas, apie šalis, apie Vilnių, kur jis jau pusmetį gyvena.. Įpusėjus kelionei sužinau, kad šalia manęs sėdintis vokietis vadovauja Lietuvos-Vokietijos prekybos rūmams. Kadangi daug metų aš buvau šios organizacijos komunikacijos partneris, randam bendrų pažįstamų, pakalbam apie jų iniciatyvas, apie verslo plėtojimą. Kelionė prabėgo nepastebimai, o išsiskiriant pagalvojau, kad tai - puiki tema būsimam romanui. Bet viskas apsisuko kitaip. Šio susitikimo dėka rytoj aš pristatau savo romaną "Ruduo Berlyne" prašmatniame viešbutyje Vilniaus centre jų rūmų nariams. Pirmą kartą neorganizuoju renginio, nekviečiu svečių ir nesirūpinu moderatoriumi.

O dabar moralas: nebijokit keliauti, nes neaišku kur nuves kelias ir ką pamatysite už posūkio ir nebijokit užkalbinti pakeleivių, nes galbūt jie kada nors padės jums sutrumpinti ar palengvinti jūsų kelią.

Ruduo Berlyne arba kaip sužvejoti vokietį

Saulė nušviečia mano kavos puodelį ir sudrasko visą per savaitę susikaupusį gruodžio liūdesį. Jei rūkyčiau, sėdėčiau su kavos puodeliu ir cigarete lauke ir žiūrėčiau kaip lėtai raitosi dūmai į viršų, tokie perregimi ir neblaškomi vėjo. Bet kadangi kavą geriu su kompiuteriu, o ne su cigarete, pasirenku saulėtą staliuką prie lango ir žvelgiu į besišypsančius praeivius, vėl trumpam atsisegiojusius paltus, išsinėrusius iš kepurių ir pirštinių. Žinau, kad šis gruodžio šviesos ir šilumos pliūpsnis labai laikinas, todėl stengiuosi mėgautis kiekvienu jo lašu, o namie laukiantys darbai palauks niūresnės dienos.

Kavinukė, o tiksliau sakant, kepėjo parduotuvėlė su keliais staleliais viduje ir dar keliais lauke populiarioje Helmholzplatz, kur kavos, alaus ar vakarienės suguža ne tik aplinkinių Prenzlauerbergo rajono gatvių gyventojai, tokia jauki, kad net pradedu svajoti, kad čia galėčiau dirbti. O ką, sukčiausi čia saulės nutvieksta su šypsena pagal prancūzišką muziką, meiliai gaminčiau kavą, padovanočiau saldainį užsukantiems vaikams, atpjaučiau kiek didesnį sūrio pyrago gabalėlį išstypusiam jaunuoliui ir jausčiausi kaip romano “Šokoladas” herojė. Čia užsuktų nuostabūs žmonės ir nutiktų stebuklai. O gal vieną dieną čia netyčia išversčiau puodelį kokiam žaviai pražilusiam rašytojui ant jo skaitomo laikraščio, jis pakeltų akis, nusišypsotų ir tarp mūsų užsimegztų intelektualus, žaismingas ir, kas žino, gal net ir romantiškas pokalbis. Jis ateitų kasdien, turėtų savo staliuką, gautų savo laikraštį ir sakytų man komplimentus. O paskui išsineštų dvi bandeles vakarienei ir aš spėliočiau kas sės su juo prie stalo. 

Įsisvajojau.. Juk nebūtina dirbti kepyklėlėje, kad nutiktų stebuklai – jie nutinka kasdien. Bet mes juos pastebime tik tada, kai netikėtai išlenda saulė, kai išryškina kas svarbiausia ir į šešėlius nukiša tai, kas erzina ir ką norėtumėme iš savo gyvenimo ištrinti. Tiesa, kartais tiems stebuklams įžiūrėti reikia ne saulės, o padidinamojo stiklo, vieniems didesnio, kitiems mažesnio, o tretiems net mikroskopo. Tie, kas netiki stebuklais, siūlau paskaityti Alisą stebuklų šalyje ir pasijuokti iš savo reikšmingumo. 

Prieš kelias dienas, tokią vėjuotą, lietingą, tamsią ir niūrią dieną nutiko vienas gražiausių stebuklų – gavau iš redaktorės laišką, kad mano knyga “Ruduo Berlyne” jau ant jos stalo. Nusišypsojau, širdis pradėjo kur kas tankiau plakti, o po kelių valandų pajutau tokią iki pat kojų pirštų galiukų užplūstančią džiaugsmo bangą. Pabandysiu išvengti visų paralelių su kūdikiais, tai buvo greičiau džiaugsmas, atlikus iki galo didelį, ilgai trukusį darbą. Ir kartu palengvėjimo džiaugsmas, kad nebereiks jo skaityti, taisyti, tobulinti. Jis įgavo galutinę formą ir toks dabar privalės gyventi toliau. Jokių naujų nuotykių, jokių nespėtų pasakyti žodžių. Mielieji personažai, nespėjot pasakyti – patys kalti. Redaguojant perskaičiau romaną penkis kartus. Čia jau nekalbant apie mano asmeninį redagavimą ir perrašinėjimus prieš pateikiant kūrinį leidyklai. Daugelį scenų jau galėčiau cituoti. Todėl šiandien jaučiuosi laiminga, kad pagaliau galėsiu sėsti prie kitos istorijos ir vėl iš naujo įsimylėti jos herojus.

Kartais galvoju, kad tai savotiškas išbandymas skaitytojoms – ar joms patiks mano vokiškas vidutinio amžiaus, vidutinio ūgio ir vidutinio grožio herojus. Mes mėgstame įsimylėti prancūzus ir italus, net jei jie visiški netikėliai, o vokiečiai daugeliui asocijuojasi su nuobodžiais, pedantiškais, ne itin romantiškais personažais, todėl lietuviškuose romanuose juos sutikti galima labai retai. Nors, tiesą sakant, neprisimenu nei vieno. Gal po daugybės vaikystėje prievarta įbruktų karinių filmų mūsų atmintyje vokietis visada liks su kareiviška uniforma komanduojantis šnel, šnel, raus, hende hoch, ales, kaput, fiderzein. Gajus stereotipas, kad lietuvės už vokiečių teka tik ieškodamos saugumo ar tik dėl ramaus, sotaus, viskuo aprūpinto gyvenimo, o ne dėl beprotiškų jausmų, nes negi vokiečiai juos sugeba įžiebti. Gal ir nesistengiau pakeisti tų visų stereotipų, priešingai, norėjau pasakyti, kad gyvenimo nemažai aplamdytiems žmonėms daug svarbiau yra pasitikėti partneriu ir jaustis saugiai su juo, nei klajoti romantiškuose padebesiuose. Nes debesys, net ir romantiški, kažkada išsisklaido ir tenka pažvelgti į savo princą dienos šviesoje. Meilėje romantika be abejo labai svarbi, bet brandesnėms asmenybėms vien jos jau neužtenka. Moterims norisi jausti tvirtą petį ir saugų užnugarį, o čia vokiečiai ir jų sukurta socialinė sistema, nepralenkiami.

Atsiverčiu tokį nuostabų angliškai leidžiamą žurnalą Exberliner ir kaip tik randu straipsnį – pokalbius su merginomis iš Rytų (daugiausiai Rusijos, Ukrainos, Moldovos), sąmoningai siekusiomis savo tikslo nutekėti į Vokietiją. Tai net geriau, nei laimėti Žaliąją kortelę, nes gauni ne tik leidimą gyventi šalyje, bet dar ir išlaikymą, būstą, socialinius kontaktus, o už užaugintus vaikus ir pensija čia mokama. Verta dėl to padirbėti. Sako, Rusijoje labai populiarūs kursai, mokantys kaip ištekėti už užsieniečių. Dažniausiai jie veikia prisidengę užsienio kalbų kursais. Ten išaiškinama viskas – ir kaip suvilioti vyrą ir kaip jį išlaikyti, paaiškinama ir jų fiziologija bei psichologija. Kursų metu modeliuojamos skirtingos situacijos – nuo įsidarbinimo au pair vokiečių šeimoje iki dėmesio atkreipimo ašaromis viešoje vietoje neva ką tik praradus rankinę su viskuo. Aišku, kaip elgtis bare pamačius svajonių vyriškį bei tobulos sekso technikos, psichologinio manipuliavimo išmoksta visos kursų dalyvės. Barakudos, sakysite jūs? O aš manau, kad tai tikslingas ėjimas į savo laimę. Juk jos nėra vyrų plačiaja prasme medžiotojos, jos yra to vienintelio gelbėtojo iš skurdo, pažeminimo, patyčių paieškose. Ar galim jas už tai garsiai smerkti? Manot, kad tie vokiečiai vyrai, vedę gerai apmokytas ruses paskui būna nelaimingi su jomis? Visiškai nebūtinai, šansų būti laimingais jie turi statistiškai tiek pat, kiek ir kitos poros.

Kadangi pati į Berlyną patekau jau įpainiota į šeimyninius santykius, negaliu daug pasakyti apie vokiečių vyrus. Bent jau Berlyne jų yra visokių. Taip, jie gal labiau pedantiški, taip, jie skaičiuoja pinigus ir nemokės už jūsų alų bare net jeigu patys ten pasikvietė, jie neatidarys durų ir neišties rankos išlipant iš tramvajaus, jie nerengs staigmenų, nes patys mėgsta viską planuoti iš anksto. Dovanų nupirks kokį nors praktišką, o ne gražų daiktą. Jie dažniausiai paprašys jūsų nusimauti batus, kai užeisite į namus. Daiktai gal ir bus vyriškai išmėtyti, bet vonios kambarys tviskės švara. Jei jie tingi patys tvarkyti, samdo lenkes namų tvarkytojas, bet tikrai negyvena apsileidę. Šaldytuve turbūt nerasite atšaldyto šampano kaip pas prancūzus, bet tikrai bus šalto alaus. Nai ir kokio nors kumpio ar ilgai negendančios užtepėlės, uogienės stiklainis pusryčiams. Jei vokietis pasikvietė į svečius vakarienei, žinokit, kad sąžiningai pagal receptą pagamins, netaupydamas net brangiems ingredientams. Bet gal pamirš uždegti žvakes ir priderinti servetėles. Jokiu būdu nepadarykite klaidos ir nepulkite tvarkyti stalo, nes vis tiek nežinosite kur ir kaip viską sudėti. O jei dar neišrūšiuosite šiukšlių, užsidirbsite riebų minusą. Jei berlynietis jus pasikvietė namo – žinokit tai rimta. Nes įprastai čia visi susitikinėja miesto užeigose ir į svečius kviečiasi tik draugystei perėjus į kitą lygmenį.O jei teko pabusti jo namuose, nepergyvenkit dėl tuščio šaldytuvo - vokiečiai savaitgaliais dažniausiai pusryčiauja kavinėse. Po pusryčių nebegrįžkit pas jį, berlyniečiai mėgsta laisvę ir turi visokių asmeninių planų net ir savaitgalį - palikite jam erdvės ir parodykite, kad pati turite planų aplankyti kokią nors parodą ar pažiūrėti nekomercinį kino filmą. Jei norės - eis kartu, jei negalės - būsite palikę gerą įspūdį. Ir jokiu būdu neparodykite nusivylimo, jei atėjus į barą, rasite krūvą jo draugų - berlyniečiui bendravimas su draugais yra labai svarbus ir dažnai penktadieniais jie renkasi savo vietinėje knaipėje be jokio susitarimo. Bet, jei jis ten jus pasikvietė, reiškia, nusiteikęs rimtai.

Bet kaip tuos vokiečius, o dar turinčius pinigų, pagauti, tikrai nežinau. Patys vokiečiai nevengia pažinčių skelbimų, nes Berlyne labai daug vienišų žmonių. Dalis jų tuo mėgaujasi, o kita dalis liūdi nerasdami savo antros puselės. Vienišų žmonių pilname mieste niekas nenori nerti į rimtus santykius, visi pernelyg protingi ir išdidūs. Tikrai žinau, kad Berlyne neveiks trumpi aptempti sijonai, gilios iškirptės, aukštakulniai, ryškios lūpos ir iki švytėjimo nušviesinti plaukai. Taip atrodydamos pasigausite tik rusą arba turką ir tik vienai nakčiai. O vokiečiai čia mėgsta originalias moteris, bet juos nustebinti itin sunku. Berlyne niekas neatkreips dėmesio nei į mėlynus plaukus, nei į gausybę auskarų, nei į vienuolės apdarus, nei į viešoje vietoje dėvimą bikinį, nei į suplėšytus ir juolab vardinius drabužius. Norint būti pastebėtai, reikia būti turbūt... savimi. Kaip manoji Klaudija..
Gero skaitymo.

Ruduo Berlyne

Vat ir nežinau kaip vadinasi kavinė, kurioje šįkart užsukau išgerti kavos ir susitikt su savim. Esu visiškai pavargusi ir pametusi gaires. Vokiečiai tokiai būsenai apibūdinti turi žodį “verwirrt”. Nieko baisaus, tik begalinis nuovagis. Žinau, kad tokiais atvejais padeda, kai patenki į žmonių šurmulyną, todėl nevažiavau į savo pamėgtas ramias kavines, nėjau į knygyną, bet norėjau kažko, tipo Starbucks, kur galėčiau įsimaišyti į žmonių minią, taip tampant dar mažiau pastebima, pasiimti kavos puodelį ir sėdėti su laiko patobulinta užrašų knygele – kompiuteriu ir čia atverstu mano dienoraščiu. Pasukau į Šionhauser alėją, radau nuostabią kavinę su baru prie vitrininio lango į gatvę, kur matau rudenį, matau praeivius, mamas su vėžimėliais, dviratininkus, matau pralekiančius geltonus metro vagonus ir lėčiau pravažiuojančius tramvajus, matau, kaip šalta rudeninė saulė kartais kibina jau pageltusius medžių lapus. Šalia manęs porelė aistringai ginčijasi ispaniškai, o iš kitos pusės per vieną kėdę sėdintis vyrukas taip pat tarškina klavišais. Tiesą sakant, net nežinau kaip jis atrodo, nes norint pamatyti jo veidą, reiktų pasukti galvą, o tai jau kaip ir būtų nemandagu. Žvilgteliu į jo kompiuterį ir pajuntu šiokį tokį artumą – prieš jį taip pat atverstas wordas. Ir jis kartais tyliai kalbasi pats su savimi. Kažin jei taip užkalbinus? Gal sužinočiau, kad jis irgi rašo blogo postą. Arba baiginėja romaną. Kaip ir aš.

To antro romano baigiamieji darbai ir išginė mane iš namų - pajutau, kad jeigu tuoj pat nenugrimsiu į meditacinę būseną su savimi, užplūs visiško nusivylimo banga, atplauks melancholijos debesis, užplauks egzistencinis nerimas ir iškrėsiu kokią nors kvailystę – parašysiu ar pasakysiu ko nereikia, ko paskui gailėsiuosi. Todėl geriausias būdas – kalbėtis su savo dienoraščiu. Ir visomis poromis siurbti Berlyno ritmą, atsiduoti jam ir leistis užliūliuojamam. Keista, ar ne, kad Berlynas gali ne tik žadinti, bet ir raminti…

Dieve brangiausias, jis tikrai kažką kuria. Mano kaimynas. Atsargiai pažvelgiau į jį – jaunas, ryža barzdelė, už ją trumpesni plaukai ir tolyn pro langą įsmeigtas svajingas žvilgsnis, tada vėl greiti pirštų judesiai. Šiaip jau net nepažvelgus į kito žmogaus kompiuterį moku atskirti tuos, kurie naršo internete ar sėdi prie ekselinių lentelių ir tuos, kurie dirba su tekstais. O šitas rašo. Na gerai, svajingas žvilgsnis gali išduoti ir tai, kad jis rašo laišką mylimajai. Taip jis man dar labiau patinka. Vis galvoju - kaip norėčiau turėti drąsos tiesiog šiaip imti ir užklausti jo, ką rašantis. Čia matyt jau įsijungia mano žurnalistinis pradas.  Net pagalvoju, kokia įdomia kryptimi galėtų nusirutulioti mūsų pokalbis, mūsų susitikimas. Žvilgteliu dar kartą – tikrai ne laiškas. Yra tiesioginės kalbos. Jo pirštai barbena į stalviršį, o paskui jis vėl tokiais pačiais, kaip ir aš, įgudusiais judesiais, renka raides net nežiūrėdamas į klaviatūrą, vos spėdamas užrašyti mintis, kol jos neišėjo į rudenį.

Vakar mano naujo romano dailininkei kalbant apie viršelį, sakiau, kad Berlyne nėra geltonos spalvos. Dabar žiūriu pro langą ir matau tik geltonus lapus, traukinius, tramvajus, geltoną moters paltą, vaiko kepurę, ryškiai geltoną automobilį, parduotuvės priešais vitriną, geltonai mirksintį šviesoforą, ananasų sultis pas kaimyną. Dabar noriu jos atsiprašyti. Bet turbūt irgi neišdrįsiu. Laukiu kokį dar viršelio sprendimą pasiūlys.

Leisti knygą yra labai įdomu, nepaisant to, kad tai labai kankinantis procesas. Tu metus laiko arba net ir ilgiau brandini idėją, rašai, gyveni su savo personažais, žinai kaip jie pasielgtų vienoje ar kitoje situacijoje, matai kambarius, kuriuose jie gyvena, gatves, kuriomis jie vaikšto, rūbus, kuriuos jie vilki. Tada duodi kam nors paskaityti ir nusistebi, kad žmonės juos mato visiškai kitaip, lygina su visai kitais pažįstamais, atranda naujų bruožų, kurie man pačiai net neužstrigo. Net randa prasmių, kurių tu visai nesistengei suteikti. Pirmas įspūdis – turėčiau kaip ir supykti ant savęs, kad nepakankamai vaizdžiai juos aprašiau. Bet paskui suprantu, kad aš tiesiog iš žodžių sukūriau žaidimą ir tam tikras taisykles, o skaitytojai su juo žaidžia savas partijas. Juk tame ir yra skaitymo žavesys. Žodžiai juk yra tik priemonė jausmams ir vaizduotei sužadinti. Ir turiu suprasti, kad viršelis – nebe mano, bet dailininko kūrinys. Ir jo vaizduotės produktas. Pasirašydamas sutartį su leidykla atlieki pirmą žingsnį atiduodant savo vaiką į kitų rankas, išleisdamas į platų pasaulį, kur kiekvienas gali į jį žiūrėti visiškai kitaip, pagal savo objektyvumo, patirties, grožio suvokimo kriterijus. Patekusi į knygynus, knyga autoriui jau visai nebepriklauso ir gyvena savo gyvenimą. Čia kaip užaugus vaikui turi išmokti su ta motiniška meile kažkaip susitvarkyti pats, nebeužkraunant jos objektui.

Kaimynas susisuko cigaretę ir pasuko lauk. Gaila, prieš išeidamas užvertė kompiuterį. O jau buvau pagalvojus, kad paliks atverstą. Tada jau tikrai būčiau atsistojus, gal pasitaisius kelnes, o gal apsimetus, kad ieškau telefono ar dairausi tualeto ir vogčiomis žvilgtelėjus į jo monitorių.

Savo antrąjį romaną pradėjau rašyti užpernai rudenį. Gal dėl to jis vadinasi “Ruduo Berlyne”. O gal dėl to, kad ruduo labiausiai tinka šiam miestui. Paskui buvo pauzių, perrašymo, strigimų, naujų skyrių. Bet dabar jis leidykloje. Su redaktore darbas jau beveik baigtas. Viršelis irgi turi atsirasti per savaitę. Jei viskas pagal planą – lapkritį jis keliaus į spaustuvę ir gruodžio pradžioje jau galėsiu laukti pirmųjų atsiliepimų. Ir šiemet nereiks sukti galvos, ką dėti draugams po eglute. Šis romanas visai kitoks nei “Objektyve meilė”. Nebus čia nei didelių paslapčių, nei politikos, nei intrigų. Bus daug miesto, bus meilės, bus įtampos, bus gerasis ir blogasis personažai, bus herojės vidinio virsmo, bus emigrantiško gyvenimo, sunkaus darbo, nesusipratimų, daug jausmo, meno, muzikos, būtinybės apsispręsti. Skiriu jį visiems esamiems ir būsimiems Berlyno fanams ir noriu pabrėžti, kad ne vien Paryžiuje ir Barselonoje galima įsimylėti. Noriu pasakyti koks gražus Berlynas rudenį. Jei perskaitę romaną žmonės užsimanys čia atvažiuoti – būsiu pasiekusi daugiau nei tikėjausi. Bet pažiūrėsim. Pažadu, pristatysiu jį kada nors išsamiau.

Mano kaimynas šypsosi ir nesustodamas tarškina klaviatūra. Turbūt rašo meilės sceną, pagalvoju. Juk jei rašytum apie nužudytą merginą, taip nesišypsotum.

Įdomu, kokia buvo mano veido išraiška šiandien rašant?