Ruduo Berlyne arba kaip sužvejoti vokietį

Saulė nušviečia mano kavos puodelį ir sudrasko visą per savaitę susikaupusį gruodžio liūdesį. Jei rūkyčiau, sėdėčiau su kavos puodeliu ir cigarete lauke ir žiūrėčiau kaip lėtai raitosi dūmai į viršų, tokie perregimi ir neblaškomi vėjo. Bet kadangi kavą geriu su kompiuteriu, o ne su cigarete, pasirenku saulėtą staliuką prie lango ir žvelgiu į besišypsančius praeivius, vėl trumpam atsisegiojusius paltus, išsinėrusius iš kepurių ir pirštinių. Žinau, kad šis gruodžio šviesos ir šilumos pliūpsnis labai laikinas, todėl stengiuosi mėgautis kiekvienu jo lašu, o namie laukiantys darbai palauks niūresnės dienos.

Kavinukė, o tiksliau sakant, kepėjo parduotuvėlė su keliais staleliais viduje ir dar keliais lauke populiarioje Helmholzplatz, kur kavos, alaus ar vakarienės suguža ne tik aplinkinių Prenzlauerbergo rajono gatvių gyventojai, tokia jauki, kad net pradedu svajoti, kad čia galėčiau dirbti. O ką, sukčiausi čia saulės nutvieksta su šypsena pagal prancūzišką muziką, meiliai gaminčiau kavą, padovanočiau saldainį užsukantiems vaikams, atpjaučiau kiek didesnį sūrio pyrago gabalėlį išstypusiam jaunuoliui ir jausčiausi kaip romano “Šokoladas” herojė. Čia užsuktų nuostabūs žmonės ir nutiktų stebuklai. O gal vieną dieną čia netyčia išversčiau puodelį kokiam žaviai pražilusiam rašytojui ant jo skaitomo laikraščio, jis pakeltų akis, nusišypsotų ir tarp mūsų užsimegztų intelektualus, žaismingas ir, kas žino, gal net ir romantiškas pokalbis. Jis ateitų kasdien, turėtų savo staliuką, gautų savo laikraštį ir sakytų man komplimentus. O paskui išsineštų dvi bandeles vakarienei ir aš spėliočiau kas sės su juo prie stalo. 

Įsisvajojau.. Juk nebūtina dirbti kepyklėlėje, kad nutiktų stebuklai – jie nutinka kasdien. Bet mes juos pastebime tik tada, kai netikėtai išlenda saulė, kai išryškina kas svarbiausia ir į šešėlius nukiša tai, kas erzina ir ką norėtumėme iš savo gyvenimo ištrinti. Tiesa, kartais tiems stebuklams įžiūrėti reikia ne saulės, o padidinamojo stiklo, vieniems didesnio, kitiems mažesnio, o tretiems net mikroskopo. Tie, kas netiki stebuklais, siūlau paskaityti Alisą stebuklų šalyje ir pasijuokti iš savo reikšmingumo. 

Prieš kelias dienas, tokią vėjuotą, lietingą, tamsią ir niūrią dieną nutiko vienas gražiausių stebuklų – gavau iš redaktorės laišką, kad mano knyga “Ruduo Berlyne” jau ant jos stalo. Nusišypsojau, širdis pradėjo kur kas tankiau plakti, o po kelių valandų pajutau tokią iki pat kojų pirštų galiukų užplūstančią džiaugsmo bangą. Pabandysiu išvengti visų paralelių su kūdikiais, tai buvo greičiau džiaugsmas, atlikus iki galo didelį, ilgai trukusį darbą. Ir kartu palengvėjimo džiaugsmas, kad nebereiks jo skaityti, taisyti, tobulinti. Jis įgavo galutinę formą ir toks dabar privalės gyventi toliau. Jokių naujų nuotykių, jokių nespėtų pasakyti žodžių. Mielieji personažai, nespėjot pasakyti – patys kalti. Redaguojant perskaičiau romaną penkis kartus. Čia jau nekalbant apie mano asmeninį redagavimą ir perrašinėjimus prieš pateikiant kūrinį leidyklai. Daugelį scenų jau galėčiau cituoti. Todėl šiandien jaučiuosi laiminga, kad pagaliau galėsiu sėsti prie kitos istorijos ir vėl iš naujo įsimylėti jos herojus.

Kartais galvoju, kad tai savotiškas išbandymas skaitytojoms – ar joms patiks mano vokiškas vidutinio amžiaus, vidutinio ūgio ir vidutinio grožio herojus. Mes mėgstame įsimylėti prancūzus ir italus, net jei jie visiški netikėliai, o vokiečiai daugeliui asocijuojasi su nuobodžiais, pedantiškais, ne itin romantiškais personažais, todėl lietuviškuose romanuose juos sutikti galima labai retai. Nors, tiesą sakant, neprisimenu nei vieno. Gal po daugybės vaikystėje prievarta įbruktų karinių filmų mūsų atmintyje vokietis visada liks su kareiviška uniforma komanduojantis šnel, šnel, raus, hende hoch, ales, kaput, fiderzein. Gajus stereotipas, kad lietuvės už vokiečių teka tik ieškodamos saugumo ar tik dėl ramaus, sotaus, viskuo aprūpinto gyvenimo, o ne dėl beprotiškų jausmų, nes negi vokiečiai juos sugeba įžiebti. Gal ir nesistengiau pakeisti tų visų stereotipų, priešingai, norėjau pasakyti, kad gyvenimo nemažai aplamdytiems žmonėms daug svarbiau yra pasitikėti partneriu ir jaustis saugiai su juo, nei klajoti romantiškuose padebesiuose. Nes debesys, net ir romantiški, kažkada išsisklaido ir tenka pažvelgti į savo princą dienos šviesoje. Meilėje romantika be abejo labai svarbi, bet brandesnėms asmenybėms vien jos jau neužtenka. Moterims norisi jausti tvirtą petį ir saugų užnugarį, o čia vokiečiai ir jų sukurta socialinė sistema, nepralenkiami.

Atsiverčiu tokį nuostabų angliškai leidžiamą žurnalą Exberliner ir kaip tik randu straipsnį – pokalbius su merginomis iš Rytų (daugiausiai Rusijos, Ukrainos, Moldovos), sąmoningai siekusiomis savo tikslo nutekėti į Vokietiją. Tai net geriau, nei laimėti Žaliąją kortelę, nes gauni ne tik leidimą gyventi šalyje, bet dar ir išlaikymą, būstą, socialinius kontaktus, o už užaugintus vaikus ir pensija čia mokama. Verta dėl to padirbėti. Sako, Rusijoje labai populiarūs kursai, mokantys kaip ištekėti už užsieniečių. Dažniausiai jie veikia prisidengę užsienio kalbų kursais. Ten išaiškinama viskas – ir kaip suvilioti vyrą ir kaip jį išlaikyti, paaiškinama ir jų fiziologija bei psichologija. Kursų metu modeliuojamos skirtingos situacijos – nuo įsidarbinimo au pair vokiečių šeimoje iki dėmesio atkreipimo ašaromis viešoje vietoje neva ką tik praradus rankinę su viskuo. Aišku, kaip elgtis bare pamačius svajonių vyriškį bei tobulos sekso technikos, psichologinio manipuliavimo išmoksta visos kursų dalyvės. Barakudos, sakysite jūs? O aš manau, kad tai tikslingas ėjimas į savo laimę. Juk jos nėra vyrų plačiaja prasme medžiotojos, jos yra to vienintelio gelbėtojo iš skurdo, pažeminimo, patyčių paieškose. Ar galim jas už tai garsiai smerkti? Manot, kad tie vokiečiai vyrai, vedę gerai apmokytas ruses paskui būna nelaimingi su jomis? Visiškai nebūtinai, šansų būti laimingais jie turi statistiškai tiek pat, kiek ir kitos poros.

Kadangi pati į Berlyną patekau jau įpainiota į šeimyninius santykius, negaliu daug pasakyti apie vokiečių vyrus. Bent jau Berlyne jų yra visokių. Taip, jie gal labiau pedantiški, taip, jie skaičiuoja pinigus ir nemokės už jūsų alų bare net jeigu patys ten pasikvietė, jie neatidarys durų ir neišties rankos išlipant iš tramvajaus, jie nerengs staigmenų, nes patys mėgsta viską planuoti iš anksto. Dovanų nupirks kokį nors praktišką, o ne gražų daiktą. Jie dažniausiai paprašys jūsų nusimauti batus, kai užeisite į namus. Daiktai gal ir bus vyriškai išmėtyti, bet vonios kambarys tviskės švara. Jei jie tingi patys tvarkyti, samdo lenkes namų tvarkytojas, bet tikrai negyvena apsileidę. Šaldytuve turbūt nerasite atšaldyto šampano kaip pas prancūzus, bet tikrai bus šalto alaus. Nai ir kokio nors kumpio ar ilgai negendančios užtepėlės, uogienės stiklainis pusryčiams. Jei vokietis pasikvietė į svečius vakarienei, žinokit, kad sąžiningai pagal receptą pagamins, netaupydamas net brangiems ingredientams. Bet gal pamirš uždegti žvakes ir priderinti servetėles. Jokiu būdu nepadarykite klaidos ir nepulkite tvarkyti stalo, nes vis tiek nežinosite kur ir kaip viską sudėti. O jei dar neišrūšiuosite šiukšlių, užsidirbsite riebų minusą. Jei berlynietis jus pasikvietė namo – žinokit tai rimta. Nes įprastai čia visi susitikinėja miesto užeigose ir į svečius kviečiasi tik draugystei perėjus į kitą lygmenį.O jei teko pabusti jo namuose, nepergyvenkit dėl tuščio šaldytuvo - vokiečiai savaitgaliais dažniausiai pusryčiauja kavinėse. Po pusryčių nebegrįžkit pas jį, berlyniečiai mėgsta laisvę ir turi visokių asmeninių planų net ir savaitgalį - palikite jam erdvės ir parodykite, kad pati turite planų aplankyti kokią nors parodą ar pažiūrėti nekomercinį kino filmą. Jei norės - eis kartu, jei negalės - būsite palikę gerą įspūdį. Ir jokiu būdu neparodykite nusivylimo, jei atėjus į barą, rasite krūvą jo draugų - berlyniečiui bendravimas su draugais yra labai svarbus ir dažnai penktadieniais jie renkasi savo vietinėje knaipėje be jokio susitarimo. Bet, jei jis ten jus pasikvietė, reiškia, nusiteikęs rimtai.

Bet kaip tuos vokiečius, o dar turinčius pinigų, pagauti, tikrai nežinau. Patys vokiečiai nevengia pažinčių skelbimų, nes Berlyne labai daug vienišų žmonių. Dalis jų tuo mėgaujasi, o kita dalis liūdi nerasdami savo antros puselės. Vienišų žmonių pilname mieste niekas nenori nerti į rimtus santykius, visi pernelyg protingi ir išdidūs. Tikrai žinau, kad Berlyne neveiks trumpi aptempti sijonai, gilios iškirptės, aukštakulniai, ryškios lūpos ir iki švytėjimo nušviesinti plaukai. Taip atrodydamos pasigausite tik rusą arba turką ir tik vienai nakčiai. O vokiečiai čia mėgsta originalias moteris, bet juos nustebinti itin sunku. Berlyne niekas neatkreips dėmesio nei į mėlynus plaukus, nei į gausybę auskarų, nei į vienuolės apdarus, nei į viešoje vietoje dėvimą bikinį, nei į suplėšytus ir juolab vardinius drabužius. Norint būti pastebėtai, reikia būti turbūt... savimi. Kaip manoji Klaudija..
Gero skaitymo.