Ruduo Berlyne

Vat ir nežinau kaip vadinasi kavinė, kurioje šįkart užsukau išgerti kavos ir susitikt su savim. Esu visiškai pavargusi ir pametusi gaires. Vokiečiai tokiai būsenai apibūdinti turi žodį “verwirrt”. Nieko baisaus, tik begalinis nuovagis. Žinau, kad tokiais atvejais padeda, kai patenki į žmonių šurmulyną, todėl nevažiavau į savo pamėgtas ramias kavines, nėjau į knygyną, bet norėjau kažko, tipo Starbucks, kur galėčiau įsimaišyti į žmonių minią, taip tampant dar mažiau pastebima, pasiimti kavos puodelį ir sėdėti su laiko patobulinta užrašų knygele – kompiuteriu ir čia atverstu mano dienoraščiu. Pasukau į Šionhauser alėją, radau nuostabią kavinę su baru prie vitrininio lango į gatvę, kur matau rudenį, matau praeivius, mamas su vėžimėliais, dviratininkus, matau pralekiančius geltonus metro vagonus ir lėčiau pravažiuojančius tramvajus, matau, kaip šalta rudeninė saulė kartais kibina jau pageltusius medžių lapus. Šalia manęs porelė aistringai ginčijasi ispaniškai, o iš kitos pusės per vieną kėdę sėdintis vyrukas taip pat tarškina klavišais. Tiesą sakant, net nežinau kaip jis atrodo, nes norint pamatyti jo veidą, reiktų pasukti galvą, o tai jau kaip ir būtų nemandagu. Žvilgteliu į jo kompiuterį ir pajuntu šiokį tokį artumą – prieš jį taip pat atverstas wordas. Ir jis kartais tyliai kalbasi pats su savimi. Kažin jei taip užkalbinus? Gal sužinočiau, kad jis irgi rašo blogo postą. Arba baiginėja romaną. Kaip ir aš.

To antro romano baigiamieji darbai ir išginė mane iš namų - pajutau, kad jeigu tuoj pat nenugrimsiu į meditacinę būseną su savimi, užplūs visiško nusivylimo banga, atplauks melancholijos debesis, užplauks egzistencinis nerimas ir iškrėsiu kokią nors kvailystę – parašysiu ar pasakysiu ko nereikia, ko paskui gailėsiuosi. Todėl geriausias būdas – kalbėtis su savo dienoraščiu. Ir visomis poromis siurbti Berlyno ritmą, atsiduoti jam ir leistis užliūliuojamam. Keista, ar ne, kad Berlynas gali ne tik žadinti, bet ir raminti…

Dieve brangiausias, jis tikrai kažką kuria. Mano kaimynas. Atsargiai pažvelgiau į jį – jaunas, ryža barzdelė, už ją trumpesni plaukai ir tolyn pro langą įsmeigtas svajingas žvilgsnis, tada vėl greiti pirštų judesiai. Šiaip jau net nepažvelgus į kito žmogaus kompiuterį moku atskirti tuos, kurie naršo internete ar sėdi prie ekselinių lentelių ir tuos, kurie dirba su tekstais. O šitas rašo. Na gerai, svajingas žvilgsnis gali išduoti ir tai, kad jis rašo laišką mylimajai. Taip jis man dar labiau patinka. Vis galvoju - kaip norėčiau turėti drąsos tiesiog šiaip imti ir užklausti jo, ką rašantis. Čia matyt jau įsijungia mano žurnalistinis pradas.  Net pagalvoju, kokia įdomia kryptimi galėtų nusirutulioti mūsų pokalbis, mūsų susitikimas. Žvilgteliu dar kartą – tikrai ne laiškas. Yra tiesioginės kalbos. Jo pirštai barbena į stalviršį, o paskui jis vėl tokiais pačiais, kaip ir aš, įgudusiais judesiais, renka raides net nežiūrėdamas į klaviatūrą, vos spėdamas užrašyti mintis, kol jos neišėjo į rudenį.

Vakar mano naujo romano dailininkei kalbant apie viršelį, sakiau, kad Berlyne nėra geltonos spalvos. Dabar žiūriu pro langą ir matau tik geltonus lapus, traukinius, tramvajus, geltoną moters paltą, vaiko kepurę, ryškiai geltoną automobilį, parduotuvės priešais vitriną, geltonai mirksintį šviesoforą, ananasų sultis pas kaimyną. Dabar noriu jos atsiprašyti. Bet turbūt irgi neišdrįsiu. Laukiu kokį dar viršelio sprendimą pasiūlys.

Leisti knygą yra labai įdomu, nepaisant to, kad tai labai kankinantis procesas. Tu metus laiko arba net ir ilgiau brandini idėją, rašai, gyveni su savo personažais, žinai kaip jie pasielgtų vienoje ar kitoje situacijoje, matai kambarius, kuriuose jie gyvena, gatves, kuriomis jie vaikšto, rūbus, kuriuos jie vilki. Tada duodi kam nors paskaityti ir nusistebi, kad žmonės juos mato visiškai kitaip, lygina su visai kitais pažįstamais, atranda naujų bruožų, kurie man pačiai net neužstrigo. Net randa prasmių, kurių tu visai nesistengei suteikti. Pirmas įspūdis – turėčiau kaip ir supykti ant savęs, kad nepakankamai vaizdžiai juos aprašiau. Bet paskui suprantu, kad aš tiesiog iš žodžių sukūriau žaidimą ir tam tikras taisykles, o skaitytojai su juo žaidžia savas partijas. Juk tame ir yra skaitymo žavesys. Žodžiai juk yra tik priemonė jausmams ir vaizduotei sužadinti. Ir turiu suprasti, kad viršelis – nebe mano, bet dailininko kūrinys. Ir jo vaizduotės produktas. Pasirašydamas sutartį su leidykla atlieki pirmą žingsnį atiduodant savo vaiką į kitų rankas, išleisdamas į platų pasaulį, kur kiekvienas gali į jį žiūrėti visiškai kitaip, pagal savo objektyvumo, patirties, grožio suvokimo kriterijus. Patekusi į knygynus, knyga autoriui jau visai nebepriklauso ir gyvena savo gyvenimą. Čia kaip užaugus vaikui turi išmokti su ta motiniška meile kažkaip susitvarkyti pats, nebeužkraunant jos objektui.

Kaimynas susisuko cigaretę ir pasuko lauk. Gaila, prieš išeidamas užvertė kompiuterį. O jau buvau pagalvojus, kad paliks atverstą. Tada jau tikrai būčiau atsistojus, gal pasitaisius kelnes, o gal apsimetus, kad ieškau telefono ar dairausi tualeto ir vogčiomis žvilgtelėjus į jo monitorių.

Savo antrąjį romaną pradėjau rašyti užpernai rudenį. Gal dėl to jis vadinasi “Ruduo Berlyne”. O gal dėl to, kad ruduo labiausiai tinka šiam miestui. Paskui buvo pauzių, perrašymo, strigimų, naujų skyrių. Bet dabar jis leidykloje. Su redaktore darbas jau beveik baigtas. Viršelis irgi turi atsirasti per savaitę. Jei viskas pagal planą – lapkritį jis keliaus į spaustuvę ir gruodžio pradžioje jau galėsiu laukti pirmųjų atsiliepimų. Ir šiemet nereiks sukti galvos, ką dėti draugams po eglute. Šis romanas visai kitoks nei “Objektyve meilė”. Nebus čia nei didelių paslapčių, nei politikos, nei intrigų. Bus daug miesto, bus meilės, bus įtampos, bus gerasis ir blogasis personažai, bus herojės vidinio virsmo, bus emigrantiško gyvenimo, sunkaus darbo, nesusipratimų, daug jausmo, meno, muzikos, būtinybės apsispręsti. Skiriu jį visiems esamiems ir būsimiems Berlyno fanams ir noriu pabrėžti, kad ne vien Paryžiuje ir Barselonoje galima įsimylėti. Noriu pasakyti koks gražus Berlynas rudenį. Jei perskaitę romaną žmonės užsimanys čia atvažiuoti – būsiu pasiekusi daugiau nei tikėjausi. Bet pažiūrėsim. Pažadu, pristatysiu jį kada nors išsamiau.

Mano kaimynas šypsosi ir nesustodamas tarškina klaviatūra. Turbūt rašo meilės sceną, pagalvoju. Juk jei rašytum apie nužudytą merginą, taip nesišypsotum.

Įdomu, kokia buvo mano veido išraiška šiandien rašant?