Rudeninis meno virusas Berlyne

 

Į Berlyną šiemet ruduo atėjo nė trupučio nevėluodamas, lyg ant rankos jam būtų užkabin

Jūratės Schonherr nuotr.

tas neklystantį laiką rodantis šveicariškas laikrodis. Jau paskutinėmis vasaros dienomis jautresni žmonės galėjo jį užuosti ar pamatyti besislepiantį nurimusio medžio šešėlyje. Atrodo, niekas nepasikeitė, saulė tokia pat skaisti, oras pakankamai prišildytas, vėjas dar švelniai glosto ir tų ore padidėjusių rudens molekulių dar negalima racionaliai pamatyti. Jas galima tik pajusti. Ne, jos neatneša šalčio, jos atneša tylą ir rimtį bei uždeda filtrą, paryškinantį paviršius, padidinantį kontrastą ir atkreipianti dėmesį į į smulkias, vasarą nematomas detales.

Pirmą rugsėjo dieną tų rudens dalelių buvo jau tiek daug, kad jų nepastebėti galėjo tik visiškai aplinkai nejautrus žmogus. Jos lenda į ausis, į nosį, į akis, į gerklę, slopindamos mūsų balsą, jos tirpdo žodžius, kurių likučiai, taip ir neišskridę, grimzta viduje ir lyg pelenai sukrentanta sielos kamputyje. Kitaip mes turbūt niekada nenustotume kalbėti ir nesuprastume, kad esame gamtos vaikai, kuriems rudenį reikia grįžti į savo kūną ir kaupti jėgas žiemai, užuot apsimetinėjus, kad viena kita operacija, vienas kitas pratimas, ir vasara truks amžinai.

Lietuvoje rudenį atneša vaikai su kardeliais rankose, o Berlyne vaikai šiemet mokosi nuo rugpjūčio pradžios. Kiekvienais metais mokslai prasideda skirtingomis dienomis ir niekas čia to nešvenčia, neneša gėlių mokytojoms - tiesiog pirmadienį ateina su kuprinėmis į mokyklą ir sėda į suolą. Bet ruduo į Berlyną vis tiek ateina. Atsisėdi prie lauko stalelio ant grindinio, kruopščiai sudėto iš po karo likusių plytų nuolaužų, užsisakai kavos, pasiimi knygą, bet negali susikaupti, nes žvilgsnis pradeda sekioti praeivius, pravažiuojančias mašinas, dviratininkus, prekeivius, valkatas, vaikus. Užuot grimzdęs į rudenišką melaqncholiją, miestas pabunda, lyg ispaniškas kaimas po siestos, jo smagračiai pradeda greičiau suktis, atsiranda daugiau garsų, spalvų, reginių ir renginių.

Pastarųjų staiga pasipila tiek daug, kad atrodo, lyg kažkas būtų atidaręs šliuzą ir paleidęs visus per vasarą, o gal net ir per pusmetį, susikaupusias parodas, koncertus, pristatymus, spektaklius. Iš tiesų, per karantiną ir po jo prikapsėjo tiek daug neatidarytų parodų, neparodytų kinų, nepristatytų knygų, nesugrotų koncertų. Ir tada reikia gerokai pasistengti, kad vietoj rudens ramybės neįsileistum FOMO – nerimo praleisti kažką labai svarbaus. Tuoj išvardinsiu pagrindinius renginius ir jūs suprasite apie ką aš kalbu.

Šią savaitę Berlyne prasideda literatūros festivalis, kuriame svečiuosis ir lietuviams gerai žinomi rašytojai - Olga Tokarzcuk, Mario Vargas Llosa, Samanta Schweblin, David Grossmann, Edgar Keret. Bus diskusijų, politikavimo, mokymo rašyti ir, be abejo, naujų knygų pristatymo. Praeitais metais buvau įstrigusi gipse, tad šiemet bandysiu atsigriebti, nors vietų skaičius renginiuose smarkiai ribojamas, o renginiai pabrangę.

Šią savaitę praūš ir kasmetinis Berlyno galerijų savaitgalis ir Berlyno meno savaitė (Berlin Art Week), žadėdamas daug renginių, parodų atidarymų, meno diskusijų. Penkias dienas nuo ryto iki vakaro meno mėgėjai vaikštinės iš galerijos į galeriją, gers kavutę, aptarinės naujienas, semsis įkvėpimo. Verslininkai ir galerininkai naujų talentų ieškos meno mugėje, vyksiančioje dar nacių statytame oro uoste. O jei pridėsime jau prasidėjusią Berlyno meno bienalę ir tą patį savaitgalį vykstančias atvirų istorinių paminklų dienas, kai duris atveria net ir tie pastatai, kurie šiaip neįsileidžia lankytojų, norėsis persiplėšti.

Nuo rugsėjo 11 dienos bus pamaloninti ir tie, kas tiesiog norės pasivaikščioti po Berlyną sutemus, nes prasidės iki pat mėnesio pabaigos trunkantis šviesų festivalis, kai gražiausi, reikšmingiausi, įspūdingiausi miesto pastatai pasipuošia meninėmis šviesų instaliacijomis. Kasmet vis kitaip, kaskart nustebina videoprojekcijos ar netikėti akcentai. Gal šiemet bus mažiau turistų ir nebereikės grumdytis, o gal kaip tik į sostinę plūs vokiečiai iš kitų regionų. Taip kaip vasarą plūdo prie jūros ar į Alpes, nepalikdami spontaniškiems turistams nė kambarėlio palėpėje. Gal Berlynas šiemet kaip tik taps naujuoju Paryžiumi, kur važiuoti vokiečiams dabar nerekomenduojama. 

Užuot stovėjus eilėse prie Luvro, bus galima aplankyti Muziejų salos muziejus. Lyg lygiuodamasis į Paryžių, šią savaitę ir Potsdamas atidarė Prancūzijos impresionistų darbų paroda, kokios Vokietijoje dar nėra buvę. Didesnę impresionistų kolekciją turi tik Paryžiaus dOrsay muziejus. Privatus meno kolekcionierius Hasso Plattner perleido muziejui 103 paveikslus - 34 Monet, 12 Sislėjaus, ne po vieną Caillebottes, Renoirs, Picasso ir Pissarro darbų. Sakoma, 76 erių kolekcionierius sau pasiliko visų darbų kokybiškas kopijas, kad nejaustų netekties skausmo. Ši paroda veiks ilgesnį laiką, o lapkričio mėnesį prie jos prisidės ir Rusijos impresionistų darbai.

Kita žinoma meno kolekcionierių pora Christian ir Karen Boros, savo kolekciją įprastai laikantys Berlyno centre esančiame penkių aukštų bunkeryje ir įleidžiantys lankytojus tik tada, kai patys nori, dabar nusprendė išnaudoti nuo pandemijos pradžios uždaryto legendinio Berlyno naktinio klubo Berghain erdves. 85 Berlyne kuriančių šiuolaikinių menininkų darbai dabar bus eksponuojami toje netradicinėje erdvėje ir tikiuosi, kad pagaliau ir man pavyks patekti į šį klubą, garsėjusį ilgomis eilėmis ir griežtu durininku, įleidžiančiu tik jam patikusius žmones.

Na gerai, nelieka nuskriausti ir muzikos mylėtojai, nes visą rugsėjo mėnesį vyksta Muzikos šventė – didžiausias orkestrų festivalis Vokietijoje, kuriame sugroti svajoja kiekvienas muzikantas. O kur dar operų premjeros, miesto orkestro gimtadienis, įvairūs koncertai.

Prieš metus rugsėjo mėnesį turėdavau po kelias turistų grupes per savaitę. Daug jų būtų atvažiavę ir šiemet, jei ne tie žongliravimai skaičiais ir sveiko proto nepaisymas. Berlyne viruso yra tiek pat, kiek Lietuvoje, o meno renginių šį mėnesį kur kas daugiau. Bet menas pavojingas. Jis užkrečiamas. Jis plinta. Ir joks karantinas gali nebepadėti. Bet jei nebijot – atvažiuokit.