2017 m. rugsėjo 12 d., antradienis

Kavos meditacija

atsisėdu lauko kavinėje, užsisakau kapučino, traukiu iš kuprinės kompiuterį, tikiuosi gerai padirbėti, nes vaikui krepšinio treniruotė truks dar visą valandą, reikia parašyti straipsnį apie literatūros festivalį, reikia peržiūrėti Berlyno meno savaitės, kuri prasideda rytoj, renginius ir išsirinkti pačius pačiausius, reikia pabaigti redaguoti naująjį romaną, kurį prižadėjau šią savaitę įteikti leidyklai, o dar laukia dviejų knygų recenzijos ir dar bent vienas postas apie būsimą šviesų festivalį Berlyne - gal kas pamatys ir užsimanys dalyvauti mano "šviečiančioje" ekskursijoje, nors tiesą sakant, nebežinau jau kada jas vesti, nes nelabai spėju suktis.

mėgstu dirbti kavinėse, tada mano minčių srautas tiesiog teka, vos spėju jas gaudyti, bet šiandien aš kažkokia apsiblaususi, čia gal dėl to, kad negaliu atsigrožėti tais paskutiniais dienos ir vasaros spinduliais, o gal dėl to, kad sėdžiu po plačiašakiu plačialapiu platanu ir uosdama rudenišką jo kvapą prisimenu, kaip rašiau "Ruduo Berlyne", dabar galiu dar kartą patvirtinti, kad ruduo Berlyne nuostabus, jis čia ateina mažais žingsniukais, tapu tapu, pradžioj vienas kitas lapas, paskui vienas kitas kaštonas, vėjo gūsis ir dar palygint šiltos saulės greitai išdžiovinamos balos, pakeliu akis ir suprantu, kad tame name priekyje juk gyveno mano herojė Klaudija, juk tai tame balkone viršuje vyksta antrojo skyriaus scena, tai buvo prieš tris metus, beveik prieš amžinybę, kai dar nebuvo pasirodęs nei vienas mano romanas, kai aš dar buvau pilna baimės, netikėjimo ir nepasitikėjimo.

gurkšteliu kavos iš puodelio ant kurio parašyta november, nusišypsau, nes tai akivaizdi netiesa, dar pagalvoju, gal čia turi puodelius kiekvienam mėnesiui, panašiai kaip kojinės ar kelnaitės būna su savaitės dienų pavadinimais, bet ne, pakeliu akis - ogi kavinė vadinasi November, grįžtu mintimis prie savo stalo ir staiga suprantu, kad visai nenoriu mintimis keltis į knygą, į laikraščio straipsnį, į žurnalo antraštes, viskas ko noriu, tai būti čia ir dabar, toje saulėtoje rugsėjo popietėje, kai su marškiniais jau per šalta, bet su švarkeliu per šilta, noriu jausti kiekvieną vėstančios kavos gurkšnį, matyti, kaip saulei smunkant žemyn medžiai keičia spalvas, stebėti praeivius, spėlioti, ką ši porelė su pirkinių krepšiu šįvakar gamins vakarienei ir kuriame aukšte galėtų gyventi štai šis tėtis su dviem vaikais, klausytis dviejų anglakalbių pokalbio prie gretimo stalelio ir stebėti, kaip mikliai sukasi padavėjas.

aš tai vadinu kavos meditacija - kai mintys ateina ir išeina, kaip tie žmonės pro šalį, kai tu jų stengiesi nekontroliuoti, kaip nekontroliuoji praeivių, esi viso labo tik stebėtojas, net ne dalyvis, ne fizinis kūnas, sėdintis kėdėje, pastatytoje ant šimtamečio grindinio ir laikantis kavos puodelį už ąselės, bet išskridusi pasidairyti dvasia arba paukštis gelstančiame medyje, vėl laisvas, nes užaugo vaikai, o žiemos rūpesčiai dar neatėjo.

visada pavydėdavau žmonėms turintiems laiko ir galintiems visą valandą nieko neveikiant gerti vieną kavą, o šiandien pati supratau, kad kai tu nieko neveiki, tai ir laikas su tavim nieko neveikia, sustoja ir laukia, kol baigsi savąjį puodelį... 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą