Kavos meditacija

atsisėdu lauko kavinėje, užsisakau kapučino, traukiu iš kuprinės kompiuterį, tikiuosi gerai padirbėti, nes vaikui krepšinio treniruotė truks dar visą valandą, reikia parašyti straipsnį apie literatūros festivalį, reikia peržiūrėti Berlyno meno savaitės, kuri prasideda rytoj, renginius ir išsirinkti pačius pačiausius, reikia pabaigti redaguoti naująjį romaną, kurį prižadėjau šią savaitę įteikti leidyklai, o dar laukia dviejų knygų recenzijos ir dar bent vienas postas apie būsimą šviesų festivalį Berlyne - gal kas pamatys ir užsimanys dalyvauti mano "šviečiančioje" ekskursijoje, nors tiesą sakant, nebežinau jau kada jas vesti, nes nelabai spėju suktis.

mėgstu dirbti kavinėse, tada mano minčių srautas tiesiog teka, vos spėju jas gaudyti, bet šiandien aš kažkokia apsiblaususi, čia gal dėl to, kad negaliu atsigrožėti tais paskutiniais dienos ir vasaros spinduliais, o gal dėl to, kad sėdžiu po plačiašakiu plačialapiu platanu ir uosdama rudenišką jo kvapą prisimenu, kaip rašiau "Ruduo Berlyne", dabar galiu dar kartą patvirtinti, kad ruduo Berlyne nuostabus, jis čia ateina mažais žingsniukais, tapu tapu, pradžioj vienas kitas lapas, paskui vienas kitas kaštonas, vėjo gūsis ir dar palygint šiltos saulės greitai išdžiovinamos balos, pakeliu akis ir suprantu, kad tame name priekyje juk gyveno mano herojė Klaudija, juk tai tame balkone viršuje vyksta antrojo skyriaus scena, tai buvo prieš tris metus, beveik prieš amžinybę, kai dar nebuvo pasirodęs nei vienas mano romanas, kai aš dar buvau pilna baimės, netikėjimo ir nepasitikėjimo.

gurkšteliu kavos iš puodelio ant kurio parašyta november, nusišypsau, nes tai akivaizdi netiesa, dar pagalvoju, gal čia turi puodelius kiekvienam mėnesiui, panašiai kaip kojinės ar kelnaitės būna su savaitės dienų pavadinimais, bet ne, pakeliu akis - ogi kavinė vadinasi November, grįžtu mintimis prie savo stalo ir staiga suprantu, kad visai nenoriu mintimis keltis į knygą, į laikraščio straipsnį, į žurnalo antraštes, viskas ko noriu, tai būti čia ir dabar, toje saulėtoje rugsėjo popietėje, kai su marškiniais jau per šalta, bet su švarkeliu per šilta, noriu jausti kiekvieną vėstančios kavos gurkšnį, matyti, kaip saulei smunkant žemyn medžiai keičia spalvas, stebėti praeivius, spėlioti, ką ši porelė su pirkinių krepšiu šįvakar gamins vakarienei ir kuriame aukšte galėtų gyventi štai šis tėtis su dviem vaikais, klausytis dviejų anglakalbių pokalbio prie gretimo stalelio ir stebėti, kaip mikliai sukasi padavėjas.

aš tai vadinu kavos meditacija - kai mintys ateina ir išeina, kaip tie žmonės pro šalį, kai tu jų stengiesi nekontroliuoti, kaip nekontroliuoji praeivių, esi viso labo tik stebėtojas, net ne dalyvis, ne fizinis kūnas, sėdintis kėdėje, pastatytoje ant šimtamečio grindinio ir laikantis kavos puodelį už ąselės, bet išskridusi pasidairyti dvasia arba paukštis gelstančiame medyje, vėl laisvas, nes užaugo vaikai, o žiemos rūpesčiai dar neatėjo.

visada pavydėdavau žmonėms turintiems laiko ir galintiems visą valandą nieko neveikiant gerti vieną kavą, o šiandien pati supratau, kad kai tu nieko neveiki, tai ir laikas su tavim nieko neveikia, sustoja ir laukia, kol baigsi savąjį puodelį... 

Odė laikraščiui

Aš vis tik esu senoviškas žmogus. Gal todėl labai gerai jaučiuosi senojoje Europoje, kur žmonės vis dar vaikšto pas kepėjus, nors bandeles dvigubai pigiau kepa kiekviename prekybos centre. Nes kepėjas – tai ne vien duona ir pyragai, bet ir skanios kavos puodelis, ir rajono, miesto, pasaulio naujienos. Ir – būtinai – šviežias laikraštis. Kiekviena didesnė gatvelė Berlyne turi savo kepėją ar bent kavinę, kurioje pilna laikraščių. Ir kiekviena turi savo nuolatinius skaitytojus. Laikraštis ir kavos puodelis kainuoja daugmaž tiek pat - suskaičiavus supranti, kad geriau tuos du eurus sumokėt už kavą, o laikraštį skaityti nemokamai.

Jei į savo mylimą kavinę ateinu iš ryto, visada sutinku tą dėdulį balta elelgantiška skrybėle. Jis skaito tik Berliner Zeitung. Jis skaito lėtai ir nuodugniai ir beveik visada lieka pietų. Jei ateinu popiet, prie ano stalo visada randu senyvą porą – jis su riestais ūsais, ji – su beisbolo kepurėle (čia, kad nesumaišytumėte, jog ne po Paryžiaus, o po Berlyno platanais sėdite), šalia jo arbatinukas, šalia jos - didelis puodelis latės, jis – su Der Tagespiegel, ji su Berliner Morgenpost. Šitoje kavinėje yra net po kelis komplektus dienos laikraščių, nes vieno niekaip neužtektų visiems norintiems. Šalia trijų pagrindinių ir dviejų bulvarinių Berlyno dienraščių, čia rasi ir naujausius žurnalus. Krūvą patiems įvairiausiems skoniams. Laikraščiai Berlyne guli beveik visose normaliose kavinėse, nes daugeliui žmonių jie neatsiejama kavos gėrimo ritualo dalis. Ant vienos jų netgi kabo reklaminis šūkis – mes neturime WiFi, mes skaitome laikraščius.

Berlyne kavos gėrimo su laikraščiu kultūra yra tokia pat stipri, kaip ir Vienoje, Paryžiuje ir kituose didžiuosiuose Europos miestuose. Aišku, jaunų žmonių su kompiuteriais kavinėse daugėja, tačiau jokiu būdu netvirtinkite man, kad laikraščių mirtis nulemta evoliucijos. Tai Lietuvoje jie miršta, ir dažniausiai ne sava mirtimi, o iš bado. Skaudančia širdimi perskaitau, kaip vėl kuris nors užsidaro, arba šiuolaikiškai sakant – pereina į internetą. Vėl keli atleisti žurnalistai, kurie persikvalifikuos į reklaminių tekstų ir projektinių straipsnių rašymą. Dar vienas tinklapis internetiniame žodžių savartyne. Dar mažesnis pasirinkimas prie kavos puodelio.

Lietuva technologine prasme pasivijusi ir smarkiai pralenkusi senasias Europos šalis. Mes skubame gyventi. Mes nuolat bėgam ir vejamės, mums smagu, kai kai kuriose srityse mes visus pralenkiame. Mes neturim laiko tokiems niekams, kaip laikraštis. Mus tikina, kad pasaulis priklauso internetui, o ne kažkokiam spausdintam žodžiui. O internetas Lietuvoj bene greičiausias pasaulyje, taigi toks jausmas, kad niekas niekur neatsilieka. Tik interneto greitis neturi nieko bendra su naujienų įsisavinimo greičiu ar pasaulio įvykių suvokimo kokybe. Mes gyvename nuolat apsupti informacinio srauto, tačiau dažnai tie virtualūs žodžiai taip ir neįsiskverbia į sąmonę. Kai žinai, jog bet kada galėsi juos perskaityti, dažniausiai neperskaitai niekada. Arba perskaitai tik antraštes, kurios dažnai neatitinka straipsnyje dėstomos naujienos. Ar ne keista? Technologijos tarnauja žmogui, buitis palengvinta iki minimumo, apsipirkti gali neišeidamas iš namų, o laiko žinioms ir kavos puodeliui žmonės prieš šimtą ir net prieš dvidešimt metų turėjo daug daugiau, nei dabar. O ir mados buvo kitos. Dabar madinga pirkti kavą išsinešimui ir skaityti naujienas telefone.

Nesu nusiteikus prieš internetą, pati kasdien skaitau kelis informacinius portalus, dažnai randu įdomios informacijos, dažniausios jos ten ir ieškau. Ir dažniausiai sugebu atsirinkti, kas yra tikrai svarbi žinia, o kuri į priekį iškelta tik todėl, kad surinktų kuo daugiau lankytojų. Interneto žiniasklaidoje neliko jokių įprastų žaidimo taisyklių – turinį čia diktuoja skaitytojas. Su laikraščiu būdavo daug paprasčiau – pirmo puslapio naujiena dažniausiai būdavo tikrai svarbiausia Lietuvos žinia, antrame ir trečiame puslapyje buvo politika ir kitos svarbios naujienos. Kriminalų mėgėjai skaitydavo penktą puslapį, užsienio įvykių sekėjai – septintą, kultūros – devintą, o sporto - dešimtą puslapį. Orai visada būdavo paskutiniame viršelyje. Kaip horoskopai ir vardadieniai. Skaitytojų laiškai – priešpaskutiniame. Tvirtai žinojome, kuriuose puslapiuose neparduodamas reklaminis plotas, o reklaminiai straipsniai buvo aiškiai išskirti.

Atsiverskite interneto informacinį portalą ir pabandykite jame susigaudyti, kas svarbaus pasaulyje įvyko šiandien, vakar, šią savaitę. Tuo metu, kai visi pasaulio laikraščiai pirmame puslapyje dėjo nuotraukas ir antraštes iš G20 galingųjų susitikimo, tuo metu, kai Hamburgo gatvėse liepsnojo automobiliai ir buvo žalojami policininkai, Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje apie šią naujieną buvo rašoma septintoje, aštuntoje ar dvyliktoje žinutėje arba tiesiog ji buvo pakišta po užsienio naujienų skiltimi, tai reiškia, kad prireikia dar vieno ar dviejų spustelėjimų. Garbingiausiose vietose tuo metu pirmavo Lietuvos policijos reido metu suimti girtuokliai, orų prognozės, prastas oras pajūry, “kaip pasiekti orgazmą” tipo žinutė ar dar kokia nors iš "skaitytojai rašo" serijos. Tiesa, dar kažkas tuokėsi tą dieną ir buvo pilna vestuvinių nuotraukų. Ir dar astrologė pasakojo, kad septynetai visai nieko nereiškia. Pasaulio politikos ateitį sprendžiantis valstybių vadovų susitikimas buvo kažkur po jomis, o politiko komentaras – dar žemiau. Nes pasaulio politika domisi išties nedidelis skaičius žmonių, kam apkrauti visus kitus ta žinia.

Iš karto pasakysiu, kad esu šiek tiek šališka, gal manyje interneto pažangos jėgą stabdo senoviškas žurnalistės, laikraštininkės išsilavinimas ir nostalgija jaunoms dienoms, kai pati dirbau laikraštyje, kai mačiau, kaip jis gimsta, kaip kuriamas, redaguojamas, maketuojamas, kaip jis išvežamas į spaustuvę ir kiek žmonių pastangų prireikia, kol jis pagaliau gimsta. Respublikos redakcijoje pradėjau dirbti studijuodama antrame kurse. Straipsnius spausdindavau sena vokiška mašinėle, tada juos pataisydavo skyriaus redaktorius, tada stilistė, o paskui mašininkė perrinkdavo švarų tekstą dar kartą. Žurnalistai tuo metu nekepdavo trijų keturių straipsnių per dieną, bet parašydavo du arba tris per savaitę. Mes, studentai, pagarbiai žiūrėjome į vyresnius kolegas, sėmėmės iš jų patirties ir klausydavom jų nutikimų, diskutuodavome apie žurnalisto etiką ir ribas. Kartais, užsisėdėjus iki paryčių, sulaukdavome ir laikraščio - tepančio pirštus, ant gelsvo popieriaus, nes blokados sąlygomis buvo spaudžiamas ant tokio popieriaus, kokį pavykdavo gauti, bet tuoj pat išgraibstomas žinių ištroškusių žmonių. Kai po ketverių metų sugrįžau dirbti į Respubliką, joje jau buvo pirmieji kompiuteriai, o mano rašomoji mašinėlė iškeliavo į palėpę. Tačiau tuo metu Lietuvoje dar buvo daugybė žmonių, neįsivaizduojančių savo rytinės kavos be laikraščio.

Pasitikėjimas žiniasklaida anuomet buvo milžiniškas. Netikėti žurnalistais mokėmės kur kas vėliau. Mus mokino žurnalisto etikos, mums liepdavo dukart tikrinti faktus ir pateikti bent jau du informacijos šaltinius. Kad būtų galima padaryti straipsnį iš žmogaus viešai pasakytų dviejų sakinių, buvo neįsivaizduojama. Kad būtų galima rašyti apie žmogų, kuris sugebėjo sukelti skandaliuką televizijoje, o po to būtų nučiuptas neblaivus prie vairo, buvo neįtikėtina. Nes atsidurti laikraštyje galėjai už labai didelius nuopelnus ar stiprią nuomonę, už žygdarbį ar pasiekimus. (Na gerai, ir už didelius pinigus ar draugystę su redaktoriais). Nes laikraštį žmonės pirkdavo, skaitydavo visą iš eilės, o visi, kas jį kūrė, jautė atsakomybę už spausdintą žodį ir nenorėjo nuvilti pirkėjų.

Kur jie dabar? Tie skaitytojai, turintys laiko ir pinigų laikraščiui. Kur leidėjai, nebijantys pasakyti savo nuomonės redakcijos vedamajame? Kur reporteriai, papasakojantys kaip buvo iš tikrųjų, o ne retransliuojantys virtualioje erdvėje sugautą informaciją? Kur žurnalistai, valandą besikankinantys prie vienos antraštės? Kur reklamos specialistai, pasakojantys klientams apie visai kitą spausdintos reklamos efektyvumą.

Laikraštis labiau patinka ir todėl, kad mėgstu iš karto matyti kokio ilgio yra straipsnis, mėgstu, kai antraštė, nuotrauka ir parašas po ja atskleidžia, kiek man svarbi ar įdomi yra ta ar kita informacija. Mėgstu permesti akimis pradžią ir pabaigą, ir tada apsispręsti, skaityti man ją, ar ne. Smagu, kai gali užversti nedominančią informaciją ir ji nebelenda tau į akis. Tas pats ir su reklama - užvertei ir pamiršai, ir straipsnio viduryje, kur pats įdomumas, neiššoks prieš akis trukdantis langelis su gudriai paslėptu išjungimo kryželiu. Mėgstu redakcines skiltis ir specialistų nuomones. Man visada jos atrodo autoritetingiau atspausdintos ant popieriaus. Ir net jei neturiu laiko ilgam skaitymui, permetu antraštes ir man rodos, bent apgraibom sužinau, kas svarbaus įvyko šalyje ir pasaulyje. Internetinė žiniasklaida šito nesuteikia. Ji ir negali suteikti, nes jos visai kitas veikimo principas. Ji skirta pramogai, laiko skylėms laukiant draugo, autobuso ar vasaros, užlopyti, o ne sistemingam žinių papildymui. Interneto žiniasklaida man panaši į kamuoliukų baseiną, kur nuo spalvų ir kiekio apsisuka galva.

Vokietijoje prieš penkerius metus buvo pranašaujami blogi laikai laikraščiams, keli jų užsidarė, tačiau kiti kažkaip gyvena. Jaukinasi naujus skaitytojus, diktuoja skaitymo kultūrą ir ieško būdų, kaip laikraštį padaryti šiuolaikiškesnį, įdomesnį, patrauklesnį. Naujiems skaitytojams dovanojami kuponai, leidžiama skaityti ir nemokamai, ir už pusę kainos. Papasakosiu, kaip užkibau aš pati.

Kai pirkau knygą internetu, man pasiūlė dovanų laikraščio prenumeratą dviems savaitėms. Patiko pusryčiauti su laikraščiu, kurį atnešdavo dar prieš septintą ryto. O šeštadienio priede visada rasdavau informaciją apie svarbiausius mieste renginius, kultūros naujienas, miesto istorijos ir istorijų.  Pasibaigus nemokamam laikui, paskambino malonaus balso mergina ir paklausė ar man patiko skaityti ir ar nenorėčiau mėnesį skaityti laikraščio už pusę kainos, o ji man atsiųs dovaną – kelioninį krepšį su ratukais, vertą kur kas daugiau, nei aš sumokėsiu už laikraštį. Vėl sutikau ir mėgavausi žiniomis. Krepšys irgi pravertė. Pasibaigus šiai akcijai vėl paskambino malonaus balso mergina ir pasiūlė užsiprenumeruoti metams. Pajutusi mano balse mandagią dvejonę, ji drėbtelėjo džokerį – jei užsisakysiu metams laikraštį, gausiu kuponą savaitės poilsiui viename iš dviejų šimtų viešbučių skirtingose Europos šalyse pagal jų sąrašą. Viešbučiai geri, yra netgi labai pašmatnių. Apsistoti jame gali visa šeima iki keturių asmenų. Ir visa tai – dovana naujam skaitytojui, kuris pasiryžęs mokėti 40 eur per mėnesį už šešis Berliner Zeitung numerius per savaitę. Klausiu, kur čia stebuklas pakastas, nes dovanos vertė tikrai didesnė, nei metinės prenumeratos? Malonaus balso mergina šnabžda, kad jie viešbučiams atsilygina reklaminiu plotu ir iš tokio sandorio išlošia ir skaitytojas, ir reklamdavys, ir laikraštis.

Galvoju, jeigu taip Lietuvoje tokius marketingo stebuklus pasiūlytų žmonėms, gal irgi atsirastų daugiau skaitančių. Bus daugiau skaitančių – atsiras reklamos ir laikraščiai netaps nykstančia rūšimi. Gal netgi įsikurs koks naujas? Ir gal netgi vieną dieną vėl taps madinga Vilniaus kavinėje skaityti laikraštį?

Juk vinilai irgi sugrįžo...

Ruduo Berlyne

Vat ir nežinau kaip vadinasi kavinė, kurioje šįkart užsukau išgerti kavos ir susitikt su savim. Esu visiškai pavargusi ir pametusi gaires. Vokiečiai tokiai būsenai apibūdinti turi žodį “verwirrt”. Nieko baisaus, tik begalinis nuovagis. Žinau, kad tokiais atvejais padeda, kai patenki į žmonių šurmulyną, todėl nevažiavau į savo pamėgtas ramias kavines, nėjau į knygyną, bet norėjau kažko, tipo Starbucks, kur galėčiau įsimaišyti į žmonių minią, taip tampant dar mažiau pastebima, pasiimti kavos puodelį ir sėdėti su laiko patobulinta užrašų knygele – kompiuteriu ir čia atverstu mano dienoraščiu. Pasukau į Šionhauser alėją, radau nuostabią kavinę su baru prie vitrininio lango į gatvę, kur matau rudenį, matau praeivius, mamas su vėžimėliais, dviratininkus, matau pralekiančius geltonus metro vagonus ir lėčiau pravažiuojančius tramvajus, matau, kaip šalta rudeninė saulė kartais kibina jau pageltusius medžių lapus. Šalia manęs porelė aistringai ginčijasi ispaniškai, o iš kitos pusės per vieną kėdę sėdintis vyrukas taip pat tarškina klavišais. Tiesą sakant, net nežinau kaip jis atrodo, nes norint pamatyti jo veidą, reiktų pasukti galvą, o tai jau kaip ir būtų nemandagu. Žvilgteliu į jo kompiuterį ir pajuntu šiokį tokį artumą – prieš jį taip pat atverstas wordas. Ir jis kartais tyliai kalbasi pats su savimi. Kažin jei taip užkalbinus? Gal sužinočiau, kad jis irgi rašo blogo postą. Arba baiginėja romaną. Kaip ir aš.

To antro romano baigiamieji darbai ir išginė mane iš namų - pajutau, kad jeigu tuoj pat nenugrimsiu į meditacinę būseną su savimi, užplūs visiško nusivylimo banga, atplauks melancholijos debesis, užplauks egzistencinis nerimas ir iškrėsiu kokią nors kvailystę – parašysiu ar pasakysiu ko nereikia, ko paskui gailėsiuosi. Todėl geriausias būdas – kalbėtis su savo dienoraščiu. Ir visomis poromis siurbti Berlyno ritmą, atsiduoti jam ir leistis užliūliuojamam. Keista, ar ne, kad Berlynas gali ne tik žadinti, bet ir raminti…

Dieve brangiausias, jis tikrai kažką kuria. Mano kaimynas. Atsargiai pažvelgiau į jį – jaunas, ryža barzdelė, už ją trumpesni plaukai ir tolyn pro langą įsmeigtas svajingas žvilgsnis, tada vėl greiti pirštų judesiai. Šiaip jau net nepažvelgus į kito žmogaus kompiuterį moku atskirti tuos, kurie naršo internete ar sėdi prie ekselinių lentelių ir tuos, kurie dirba su tekstais. O šitas rašo. Na gerai, svajingas žvilgsnis gali išduoti ir tai, kad jis rašo laišką mylimajai. Taip jis man dar labiau patinka. Vis galvoju - kaip norėčiau turėti drąsos tiesiog šiaip imti ir užklausti jo, ką rašantis. Čia matyt jau įsijungia mano žurnalistinis pradas.  Net pagalvoju, kokia įdomia kryptimi galėtų nusirutulioti mūsų pokalbis, mūsų susitikimas. Žvilgteliu dar kartą – tikrai ne laiškas. Yra tiesioginės kalbos. Jo pirštai barbena į stalviršį, o paskui jis vėl tokiais pačiais, kaip ir aš, įgudusiais judesiais, renka raides net nežiūrėdamas į klaviatūrą, vos spėdamas užrašyti mintis, kol jos neišėjo į rudenį.

Vakar mano naujo romano dailininkei kalbant apie viršelį, sakiau, kad Berlyne nėra geltonos spalvos. Dabar žiūriu pro langą ir matau tik geltonus lapus, traukinius, tramvajus, geltoną moters paltą, vaiko kepurę, ryškiai geltoną automobilį, parduotuvės priešais vitriną, geltonai mirksintį šviesoforą, ananasų sultis pas kaimyną. Dabar noriu jos atsiprašyti. Bet turbūt irgi neišdrįsiu. Laukiu kokį dar viršelio sprendimą pasiūlys.

Leisti knygą yra labai įdomu, nepaisant to, kad tai labai kankinantis procesas. Tu metus laiko arba net ir ilgiau brandini idėją, rašai, gyveni su savo personažais, žinai kaip jie pasielgtų vienoje ar kitoje situacijoje, matai kambarius, kuriuose jie gyvena, gatves, kuriomis jie vaikšto, rūbus, kuriuos jie vilki. Tada duodi kam nors paskaityti ir nusistebi, kad žmonės juos mato visiškai kitaip, lygina su visai kitais pažįstamais, atranda naujų bruožų, kurie man pačiai net neužstrigo. Net randa prasmių, kurių tu visai nesistengei suteikti. Pirmas įspūdis – turėčiau kaip ir supykti ant savęs, kad nepakankamai vaizdžiai juos aprašiau. Bet paskui suprantu, kad aš tiesiog iš žodžių sukūriau žaidimą ir tam tikras taisykles, o skaitytojai su juo žaidžia savas partijas. Juk tame ir yra skaitymo žavesys. Žodžiai juk yra tik priemonė jausmams ir vaizduotei sužadinti. Ir turiu suprasti, kad viršelis – nebe mano, bet dailininko kūrinys. Ir jo vaizduotės produktas. Pasirašydamas sutartį su leidykla atlieki pirmą žingsnį atiduodant savo vaiką į kitų rankas, išleisdamas į platų pasaulį, kur kiekvienas gali į jį žiūrėti visiškai kitaip, pagal savo objektyvumo, patirties, grožio suvokimo kriterijus. Patekusi į knygynus, knyga autoriui jau visai nebepriklauso ir gyvena savo gyvenimą. Čia kaip užaugus vaikui turi išmokti su ta motiniška meile kažkaip susitvarkyti pats, nebeužkraunant jos objektui.

Kaimynas susisuko cigaretę ir pasuko lauk. Gaila, prieš išeidamas užvertė kompiuterį. O jau buvau pagalvojus, kad paliks atverstą. Tada jau tikrai būčiau atsistojus, gal pasitaisius kelnes, o gal apsimetus, kad ieškau telefono ar dairausi tualeto ir vogčiomis žvilgtelėjus į jo monitorių.

Savo antrąjį romaną pradėjau rašyti užpernai rudenį. Gal dėl to jis vadinasi “Ruduo Berlyne”. O gal dėl to, kad ruduo labiausiai tinka šiam miestui. Paskui buvo pauzių, perrašymo, strigimų, naujų skyrių. Bet dabar jis leidykloje. Su redaktore darbas jau beveik baigtas. Viršelis irgi turi atsirasti per savaitę. Jei viskas pagal planą – lapkritį jis keliaus į spaustuvę ir gruodžio pradžioje jau galėsiu laukti pirmųjų atsiliepimų. Ir šiemet nereiks sukti galvos, ką dėti draugams po eglute. Šis romanas visai kitoks nei “Objektyve meilė”. Nebus čia nei didelių paslapčių, nei politikos, nei intrigų. Bus daug miesto, bus meilės, bus įtampos, bus gerasis ir blogasis personažai, bus herojės vidinio virsmo, bus emigrantiško gyvenimo, sunkaus darbo, nesusipratimų, daug jausmo, meno, muzikos, būtinybės apsispręsti. Skiriu jį visiems esamiems ir būsimiems Berlyno fanams ir noriu pabrėžti, kad ne vien Paryžiuje ir Barselonoje galima įsimylėti. Noriu pasakyti koks gražus Berlynas rudenį. Jei perskaitę romaną žmonės užsimanys čia atvažiuoti – būsiu pasiekusi daugiau nei tikėjausi. Bet pažiūrėsim. Pažadu, pristatysiu jį kada nors išsamiau.

Mano kaimynas šypsosi ir nesustodamas tarškina klaviatūra. Turbūt rašo meilės sceną, pagalvoju. Juk jei rašytum apie nužudytą merginą, taip nesišypsotum.

Įdomu, kokia buvo mano veido išraiška šiandien rašant?

Apie lietuviškas kainas, kultūrą ir uogas

Vėl jaukinuosi Berlyną. Vėl bandau atrasti save jame. Šiandien vėl užsėdau ant dviračio ir pasukau savo mėgstamu maršrutu. Po mėnesio pertraukos prisėdau savo mėgstamoje kavinėje, pasiėmiau kapučino puodelį, perverčiau laikraščius ir karščiausias šios dienos naujienas – kas bus su graikais ir likusia Europa, karščio pasekmės, perpildytas seniausias Berlyno Wannsee pliažas, anšlaginiai šlagerių karalienės Helenės Fischer koncertai stadione, Tierparko šešiasdešimtas gimtadienis ir šaltu vandeniu gaivinamos baltosios meškos, karališkosios krikštynos Londone, pasiruošimas Berlyno mados savaitei. Sudomino straipsnis apie pianinų meistrą, apleistose dirbtuvėse Wedingo rajone organizuojantį nerealius klasikinės muzikos koncertus. Reiks būtinai pasidomėti programa ir bilietų kainomis. Prie gretimo stalelio sėdintys vyrukai su barzdomis braižo kažką ant servetėlių, pagyvenęs vyras su skrybėle skaito knygą, menkai drabužiais prisidengusios merginos geria limonadą ir kvatoja, groja melancholiškas soul, šviečia saulė, pučia vėjukas, į taktą linguoja padavėja, pro šalį pralekia dviratininkai – pasaulis čia visiškai toks pat, koks ir buvo prieš mėnesį. Jokių grūsčių, jokio streso, nedraugiškumo, jokių bauginančių antraščių ir jokios grėsmės nuojautos. Net graikų problemos neatrodo labai didelės. Visi pasitiki, kad ponia Angela kaip nors jas išspręs ir jiems tikrai nėra reikalo sukti galvos. Tik Berlyne įsipatoginę graikai nerimauja, kad neįvestų jiems apribojimų ir nelieptų važiuoti namo, kur nėra nei darbo, nei pinigų.

Būdama Lietuvoje pasiilgau tos berlynietiškos ramybės, kai niekas netrukdo tau būti pačiam su savimi. Net nežinau kodėl, bet atrodo, kad Lietuvoje laikas greičiau bėga. Gal dėl to per tas nuostabias dvi atostogų savaites gimtinėje gerokai pavargau. Suprantama, nes Lietuvoje visada būnu priversta aktyviai dalyvauti savo gyvenime, susitikinėti su žmonėmis, bendrauti su visais išsiilgtais draugais, giminėms parodyti kaip paaugo mano vaikas, tvarkyti susikaupusius reikalus, aplėkti knygynus ir išsiilgtus renginius. Berlyne aš galiu daugiau stebėti gyvenimą, išlikdama nematoma. Manau, kad tai, jog niekas nieko iš tavęs nenori, nesitiki, neskambina, neprašo, kai tu neapsuptas įsipareigojimų susitikti, užsukti, užnešti, persiųsti, kai tu žinai, kad pakeliui nesutiksi pažįstamų, todėl gali rengtis kaip nori, sėstis kur nori, valgyti nepopuliariose užkandinėse, kurias Lietuvoje jau vadintumėme skylėmis (jei tos skylės gamintų tikrus skanius burgerius po tris eurus, gal taptų nauju mados klyksmu), gurkšnoti alų iš buteliuko žingsniuojant gatve ir išsitraukti savo Maką kavinėje nesulaukiant pašaipių žvilgsnių, priskiriančių tave pižonų padermei, ir yra tikroji asmeninė laisvė. Bet be perteklinio bendravimo niekada nesuprasi kaip gera būti vienam.

Pusiaukelė iki bokšto

Lietuva šį kartą nustebino kainomis ir kultūrinių renginių gausa. Galiu drąsiai tvirtinti, kad Vilniaus kavinėje įsivyravo berlynietiškos kainos – už kapučino puodelį ir čia, ir ten turiu mokėti apie du eurus, už mažą alaus bokalą – du, už didelį – visus tris eurus. Rašytojų sąjungos kavinėje klausydama poezijos skaitymų peržvelgiau meniu ir nustebau, kad longdrinkai ir kokteiliai kainuoja tiek pat kiek čia – šešis – aštuonis eurus. Vienintelis dalykas šiek tiek pigiau – dienos pietūs, bet patiekalai iš normalaus meniu kainomis dažnai lenkia berlynietiškas. Kainos stebino ir parduotuvėje – esu įpratus už pieną, sviestą, sūrį, dešrą, ledus, atvežtinius vaisius mokėti kur kas mažiau. Jau nekalbant apie vokiškus saldainius, sūrius ir vyną – šie Lietuvoj kainuoja net dvigubai brangiau. Trejų devynerių butelys prekybos centruose kainuoja tiek, kiek pas mus toks pat kiekis Jagermeister'io. Tačiau džiugu, kad nepaisant kainų, dauguma stalelių centre net ir ne tokį šiltą vasaros vakarą buvo užsėsti linksmų ir nerūpestingų žmonių. Atrodo, į kainas čia niekas nežiūri ir nesuka dėl jų galvos. Gal tikrai Lietuvoje ir uždarbiai adekvačiai padidėjo? O studentai, močiutės ir daugiavaikės šeimos tiesiog nesėdi kavinėse ir nebado akių. Nebuvau iki pajūrio nuvažiavusi, tačiau sakė, kad ten kainos dar didesnės. Ar tikrai už kavą ir alų trečdaliu daugiau prašantis užeigos savininkas padidino algą barmenui ar baristai?

Pasivaikščiojimas po senamiestį

Kodėl virkauju čia, juk ta kavos puodelio kaina Lietuvoje jokios įtakos mano egzistencijai nedaro. Ogi todėl, kad galvoju apie dar neprasimušusius ar komercinio meno kryptimi nenusukusius menininkus, kuriems pasėdėti kavinėje – kūrybos grandinės dalis, būtinybė, idėjų gaudyklė ir minčių tupykla. Ką daryti jiems, kai net ŠMC kavinėje šiemet kava kainuoja trečdaliu brangiau.. o gal, kaip kokiam Paryžiuje, menininkų kavinės turi savo ypatinguosius svečius, kurie visada užsukę gauna kavos puodelį dykai ir leidžia savo vardą naudoti kavinės aurai sukurti? Juk kavos puodelio savikaina – tiesiog centai. Eiles į dailią užrašų knygelę rašantis poetas ar eskizus braižantis grafikas tikrai jų vertas. Jei kas sužinosite apie tokią kavinę Lietuvoje, būtinai man praneškite. Kai kitą kartą būsiu Lietuvoje, padovanosiu savininkui savo knygą ir aprašysiu jį spaudoje ar bent jau veidaknygėje, kad šis pavyzdys užkrėstų kitus ir taptų gražia lietuviška mada.

Poetų skaitymai Kultūros nakty

Užteks apie kainas, pakalbėkim apie kultūrą. Man besant Vilniuje, vyko “Kultūros naktis”, kuri iš nedrąsių ir nevėkšliškų pirmųjų žingsnių užaugo iki nuostabaus įvairiapusiško ir šauniai suorganizuoto renginio. Renginių gausybe “Kultūros naktis” gali konkuruoti su didžiausiais Europoje vykstančia
is festivaliais. Geri atlikėjai, kokybiškas garsas, didelės scenos, sklandžiai suorganizuotas objektų lankymas, puiki vaikų erdvė Bernardinų sode, pritaikytas transportas – viskas paliko didžiulį teigiamą įspūdį. Vaikštinėjom su vaiku beveik iki vidurnakčio ir visur klausėmės koncertų, poezijos, žiūrėjom parodas, šviečiančias instaliacijas, mačiau taikias minias žmonių ir supratau kaip reikia sostinei tokių vasariškų kultūros renginių, kurie mieste sukuria tikrą šventę.

Supynės virš lietuviškų laukų

Dar daug kas patiko Lietuvoje, visko ir neišvardinsiu – dainuojantis fontanas Bernardinų sode, Gedimino kalnas, į kurį pagaliau užlipom su vaiku, vakariniai pasivaikščiojimai po Vilniaus senamiestį, maži šviežūs agurkėliai turgelyje, braškės iš uošvienės sodo, maloni manikiūrininkė, su kuria niekaip negalėjom atsisveikinti, tokie pat skanūs kibinai senojoje Trakų kibininėje, nesutemstančios Joninių naktys, kaip visada į šiltą savo glėbį priimanti sodyba su senomis knygomis, papuvusia veranda, žydinčiais lubinais, kukuojančia gegute ir raudonuojančiomis žemuogėmis. Tikrai, net ir dabar užsimerkusi matau save įkritusią į žemuogių pievelę, renkančia tuos mažus raudonus gamtos karoliukus į rusiškam paveldui priklausančią, liaudyje "granionaja" vadinamą stiklinę, uodžiančią jų kvapą ir leidžiančią vienai kitai uogai lėtai ištirpti ant liežuvio. O paskui likusias patrinti su cukrumi, pritrupinti juodos duonos ir užpilti kaimišku pienu paruošiant Mutinį - patiekalą, be kurio neįsivaizduojama buvo mano vaikystė.

Belaukiant trumpiausios metų nakties

 Laisvosios bangos eteryje Daiva Tamošiūnaitė prieš dvi savaites paklausė ar nenuobodu man Berlyne be aktyvios veiklos. Ir tada susimąsčiau, kad pusę savo gyvenimo praleidau taip aktyviai, kad kitiems turbūt užtektų visam. O dabar labai gera tuos įspūdžius atrajoti ir vėl iš naujo virškinti. Gal net smagiau, nei dalyvauti. Ir dabar, kai atrajoju savo įspūdžius apie Lietuvą, ji man atrodo tikresnė, nei tuo metu, kai ten viešėjau.

Pradžia

Kapučino "Schakespeare and Sons"

Kažkurį rytą, palikus vaiką darželyje, nusprendžiau išgerti kavos prancūziškoje kavinukėje ir peržvelgti naujus laikraščius. Per tą pusvalandį man gimė daugybė minčių ir pastebėjimų ir aš staiga supratau, jog tam, kad pamatytum pasaulį ir apmąstytum jį, reikia išeiti iš namų. Kava virtuvėje neatneša naujų idėjų, o jaukiose kavinėse jų knibždėte knibžda. Nuo tada, eidama išgerti kavos, visada nešuosi ir kompiuterį.

Nelaikau savęs labai išmintinga, nesu jokios srities specialistė, viską, ką moku - tai užrašinėti į galvą ateinančias mintis ir vystyti istorijas. Todėl, kaip kad žvejys, norėdamas džiaugtis laimikiu, eina prie žuvingų krantų, taip ir aš, norėdama rasti minčių, turiu jas gaudyti tose vietose, kur jos gyvena. Kompiuteris arba popieriaus lapas – tai lyg meškerė, sujungianti mane su laimikiu, o kavos puodelis – masalas joms privilioti.

Tuoj bus dveji metai, kai aš Berlyne. Čia perrašiau savo pirmąjį romaną, kurį rudenį išleis Alma Littera. Čia rašau antrąjį romaną, kurio veiksmas vyksta jau šiame mieste. Pagalvojau, jog pačiai labai smalsu sužinoti kas man yra Berlynas ir kodėl aš jame taip gerai jaučiuosi. Beveik dvejus metus siurbiau informaciją visomis savo juslėmis, dabar įdomu sužinoti kaip aš jaučiu šį miestą, ką jis man kasdien duoda ir siūlo, kas jame tokio ypatingo, užkrečiančio, sukrečiančio, įsiurbiančio. Kaip ir daugelis dienoraščių, šis gali būti visai neįdomus kitiems žmonėms. Neskaitykit. Tai psichoanalizės seansai tarp manęs ir šio ypatingo miesto. Mano asmeniniai pastebėjimai, kurie visiškai nepretenduoja į tiesą.

Pirmojo įrašo vieta tapo jaukus angliškų knygų knygynas "Shakespeare and Sons" prie Helmholzplatz. Mėgstu į jį užeiti, patyrinėti senų ir naujų senose lentynose sukrautų knygų. Prisėsti ant senovinės britiškos kiek apspurusios dryžuotu audiniu apvilktos sofutės. Čia gali sėdėti ir skaityti kiek tik širdis geidžia, kaip ir daugelyje Berlyno knygynų. Gali ateiti kasdien ir būti iki vakaro. Gali tiesiog klausytis lounge stiliaus muzikos ir reflektuoti gyvenimą. Gali visiškai užsimiršti ir nugrimzti į savo mintis arba skaitomų ar rašomų knygų herojų gyvenimą.

Kažkodėl man labai smagūs tie seni jų baldai, man smagu, kad čia dažnai nebūna žmonių, tik kartais tarp knygų praslenka tylūs šešėliai, bet nei jie man trukdo, nei aš jiems. Man patinka, kad kapučino kavą čia daro ilgai, lėtai uždeda putas ant kiekvieno puodelio. Neseka žvilgsniu ir neprašo susimokėt iš karto. Man patinka ir tai, kad priekyje, kur dažniausiai kliūva žmonių akys ir tiesiasi rankos paglamonėti knygų, jie sudeda ne naujausias, bet mane labiausiai dominančias knygas. Noriu ir Hanso Falados knygos apie karo pradžios Berlyną. Ir Christofer Isherwood "Goodbye to Berlin" – pasakojimo apie trisdešimtųjų bohemiškąjį miesto gyvenimą. Man šis miestas įdomus visoks. Ne tik toks, kokį aš pati matau ir noriu atskleisti savo naujame romane "Ruduo Berlyne". Gurkštelėjau kavos ir pagalvojau, kažin ar koks nors lietuvių autorius yra aprašęs Berlyną. Amerika, Londonas, Italija, Ispanija apdainuoti skirtingų autorių kūriniuose, o apie Berlyną? Nejaugi čia niekas nebuvo apsistojęs tais prieškariniais laikais, kai Berlynas buvo tapęs beveik įdomesniu už patį Paryžių. Reikės būtinai plačiau patyrinėti šią mintį.

Dabar, kai mano pirmąjį romaną priėmė ir palaimino Alma Littera leidykla, turiu kur kas daugiau noro ir motyvacijos rašyti, turiu daugiau tikėjimo savimi ir iš manęs išsprūdusiais žodžiais. Juk negali būti, kad esu atsitiktinai Berlyne. Jei mes visi esame tik marionetės šioje žemėje, kažkas, tas pats didysis kažkas, kuris stumdo mano ranką rašant, juk pasodino mane šiame nuostabiame, kurpiname inspiracijos mieste, atvedė į šį ir kitus knygynus, parodė tūkstančius erdvių kūrybai.